Kalba – bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink ją – sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę, užtemdysi saulę danguje, sumaišysi pasaulio tvarką. Taip prieš kelis šimtmečius kalbos reikšmę suprato pirmosios lietuviškos knygos Lietuvoje autorius Mikalojus Daukša. Didžio žmogaus didi išmintis – nesenstanti, tobulai išreikšta. Tą išmintį turėtume suprasti ir atminti visi lietuviai.Ypač todėl, kad kalbame lietuvių kalba – seniausiąja iš gyvųjų indoeuropiečių kalbų, kuri nusipelno ypatingos pagarbos. Juolab kad ir mūsų, ją vartojančių, tėra saujelė palyginti su didžiųjų tautų kalbų vartotojais.
Nebėr mūsų brolių prūsų, jotvingių kalbų. Gynėm, saugojom savąją vienintelę per amžius, kėlėm, kai atrodė – tuoj numirs, o kai kas ją jau ir laikė mirusia. Priešai labai norėjo mūsų kalbą numarinti, siekė to jėga ir klasta. Apgynėm, išsaugojom, prikėlėm.