Gintaras Visockas

Kodėl važiuoju į Terterą, kurį nuo Azerbaidžano sostinės Baku skiria maždaug 400 km kelio atkarpa?

Į šį regioną pakliūti norėjau seniai. Rūpėjo savo akimis pamatyti, kaip gyvena žmonės, kurių namai nuolat apšaudomi. Norėjosi pasišnekėti su senoliais, moterimis, vaikais, kurie patiria nuolatinę įtampą: ar šiąnakt ir vėl virš galvų švilps raketos, sviediniai, kulkos?

Nuotrauka atminčiai – Tertero rajoną saugojančių Azerbaidžano karių apsuptyje.

Terteras – ypatingas kraštas. Tai žemė, kurią vis dar apšaudo Kalnų Karabachą su rusų kariuomenės pagalba okupavę armėnų separatistai. Apšaudo nuolat. Niekas iš Tertere gyvenančių azerbaidžaniečių nežino, kada vėl kils vadinamasis „mažasis karas“.

Ypač intensyvių armėnų atakų būta šių metų balandžio pirmosiomis dienomis. Tąsyk armėnų pajėgos apšaudė beveik visą Tertero regioną. Per 2016-ųjų balandžio 1 – 2-osios išpuolius žuvo taikių azerbaidžaniečių, taip pat – ir vaikų, sugriauta daug namų. Tertero regiono vaikai iki šiol negali ramiai miegoti – jie naktimis krūpčioja, išgirdę menkiausią bruzdesį. Vienas iš vaikiškų žaidimų – rinkti po apšaudymų žemėn įstrigusias sviedinių skeveldras: kas suras pačią didžiausią, labiausiai išsidarkiusią?

„International Eurasia Press Fund“ atstovo Ramilo Azizovo lydimas aplankiau ne tik Maragos, Šiharo ir Kapanly kaimus, bet ir arčiausiai armėnų separatistų pozicijų esančią Gasan Gaja gyvenvietę. Žurnalistas R.Azizovas perspėjo, kad nuo Gasan Gaja aūlo iki armėnų separatistų pozicijų nėra net kilometro. Gal tik 600 – 800 metrų. Todėl armėnų snaiperiai esą mus kuo puikiausiai mato. Tiesa, šaudyti neturėtų, nes puikiai supranta, koks kiltų politinis skandalas, jei būtų užfiksuotas pasikėsinimo į svečių iš Lietuvos gyvybes faktas.

Tačiau Gasan Gaja aūlo žmonėms armėnų separatistai tokių privilegijų netaiko. Gasan Gaja gyventojai puikiai žino, kad į juos gali būti pradėta šaudyti bet kurią akimirką. Net jeigu eis pašerti avių, vištų, nėra tikri, kad sugrįš namo sveiki ir gyvi. Net ir kieme žaidžiantys vaikai nėra tikri, kad į juos nesitaiko okupuotame Kalnų Karabache įsitvirtinę armėnų kariškiai.

Taigi įspūdis – slegiantis. Kur tik pažvelgsi, visur – apgriauti namai bei sprogusių sviedinių išraustos duobės, išvartytos tvoros. Azerbaidžaniečiai linkę namus kuo greičiau atstatyti. Atstatyti namus padeda ir Azerbaidžano Vyriausybė. Bet niekas nėra tikras, kad suremontuotų namų ir vėl nesugriaus. Toji netikrumo būsena – pastovi, nuolatinė. Ji – vargina.

Jaunos dukters netekusi azerbaidžanietė tvirtino norinti ramybės ir taikos. Bet kada įsivyraus ramybė ir taika, jei azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų okupavusius armėnų separatistus remia agresyvioji Rusija, nesuinteresuota, kad Azerbaidžanas susigrąžintų prarastas žemes (taptų laisvas nuo karinių problemų), o Vakarai nenori pyktis su Kremliumi, todėl priversti nuolaidžiauti svetimas teritorijas okupavusiam Jerevanui (iš tikrųjų – Rusijos interesams) ir spausti oficialųjį Baku, kad azerbaidžaniečiai atsisakytų kardinalių priemonių prarastoms teritorijos susigrąžinti?

Vienas iš mums kelionėje pagelbėjusių Tertero administracijos vadovų papasakojo, kad jo kaimas dabar okupuotas armėnų karinių pajėgų ir jo namuose tikriausiai gyvena būtent armėnų kariškiai. Jis nežino, kada jam pavyks grįžti į gimtuosius namus. Tokia būsena jį skaudina. Skaudina dar ir dėl to, kad Vakarai nenori nieko girdėti apie maždaug milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių fizines ir moralines kančias. Vakarams kažkodėl naudingas įšaldytas konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Vakarams greičiausiai nepriimtina, kad Azerbaidžanas taptų įtakingu politiniu žaidėju Kaukazo regione. Todėl ir daro viską, kad jį kuo ilgiau kamuotų kraujuojanti žaizda – Kalnų Karabachas.

Šnekučiuojantis su Gasan Gaja, Kapanly, Šiharo kaimų žmonėmis teko išgirsti pasakojimą, kaip vienas azerbaidžanietis neteko abiejų rankų pirštų, sprogus bombai. Tą kraupų vaizdą mačiusi jo nėščia žmona taip susijaudino, kad netrukus pagimdė mergaitę, neturinčią … pirštų. Panašių liūdnų istorijų Tertere – šimtai, tūkstančiai.

„International Eurasia Press Fund“ atstovo R.Azizovo teigimu, visos azerbaidžanietiškos netektys fiksuojamos oficialiose Azerbaidžano ataskaitose, siunčiamose tarptautinei bendruomenei. Tertero regiono administracija kruopščiai registruoja, kiek azerbaidžaniečių buvo sužeista bei žuvo per armėniškas karines atakas. Kruopščiai registruojami ir atvejai, kai azerbaidžaniečiai nukentėdavo dėl minų (apie tris tūkstančius). Skaičiuojami net sugriauti gyvenamieji namai. Per pastaruosius kelerius metus – šimtai iki pamatų sugriautų vienaaukščių ir dviaukščių pastatų.

Tiesa, Kapanly gyvenvietėje svečiavausi pas azerbaidžanietį, kurio namas buvo iki pamatų sugriautas šių metų balandžio pirmosiomis dieomis, o šiandien jis jau gyvena skubiai, bet kokybiškai atstatytame pastate. Savo jėgomis jis nebūtų sugebėjęs atsistoti ant kojų. Atstatyti namą padėjo Azerbaidžano valdžia. Azerbaidžanietis ir pats nežinąs, kam turėtų būti dėkingas. Gal atsitiktinumui?

Tiesiog po intensyvių apšaudymų jo kaimą aplankė Azerbaidžano prezidentas Ilchamas Alijevas su žmona. Prezidentas teiravosi, kaip jiems, nukentėjusiems, galėtų padėti valdžia. Užuot smulkiai pasakojęs apie savo vargus azerbaidžanietis apibarė šalies vadovą, kodėl nesaugo savo gyvybės, kam važinėja po kaimus, kuriuos apšaudo armėnų separatistai. Juk armėnų provokacijų nuspėti neįmanoma. Juolab kad armėnai kaltę visuomet verčia azerbaidžaniečiams, esą šie pirmieji pradėjo šaudyti…

Štai po šio griežto pokalbio netrukus buvo pasirašytas specialus prezidento įsakas, skelbiantis, kad sugriautas namas privalo būti kuo greičiau atstatytas valstybės lėšomis.

Tačiau taip laimingai pasibaigusių istorijų Tertere nėra daug. Tertere – daug įtampos ir netikrumo. Ir vis dėlto maloniai stebino visų kalbintų azerbaidžaniečių nusiteikimas niekur nesitraukti.

„Čia mūsų namai. Čia mūsų žemė. Armėnai puikiai žino, kaip ir kada jie atsikėlė į Kalnų Karabachą. Jie supranta, kad Juoduoju Sodu vadinamas Kalnų Karabachas – ne jų teritorija. Čia jie – tik ateiviai, klastingai pasinaudoję mūsų draugiškumu bei patiklumu bei didžiųjų pasaulio valstybių intrigomis siekiant susilpninti Azerbaidžaną. Jie taip pat suvokia, kad mes, kad ir kiek laiko praeitų, Kalnų Karabachą vis tiek susigrąžinsime. Gražiuoju arba piktuoju, bet susigrąžinsime…“, – taip kalbėjo visi kalbinti Kapanly ar Gasan Gaja kaimo žmonės.

Tik Tertero regiono azerbaidžaniečiai apgailestavo, kad JAV ir Europos Sąjunga kažkodėl noriau tiki Jerevano skelbiamais prasimanymais, nei Baku pateikiamais faktais. Kad ir dėl to, kas pirmasis pradėjo šaudyti balandžio pirmosiomis dienomis. Azerbaidžaniečiams skaudu, kad Vakarai, narpliodami Kalnų Karabacho tragediją, taiko dvigubus standartus: okupantui nuolaidesni, aukai – griežtesni. Iš kur kyla dvigubi standartai? Azerbaidžaniečiai spėja, kad dėl to kalta … religija. Esą azerbaidžaniečiai – musulmonai, armėnai – krikščionys, vadinasi, Vakarų simpatijos linksta svetimas teritorijas atiminėjantiems, Kremliaus kišenėje sėdintiems, bet krikščionybę atstovaujantiems armėnų separatistams.

Tokių dvigubų standartų neturėtų būti. Bet jie, deja, egzistuoja. Azerbaidžaniečiai teisūs: Europa atsainiai žiūri į Kalnų Karabacho priklausomybės reikalus ir linkę ignoruoti daugiau nei milijono azerbaidžaniečių pabėgėlių teises.

Informacijos šaltinis – www.draugas.org, www.slaptai.lt

Vilnius – Baku – Terteras – Vilnius

2016-12-15; 09:12   

Gintaras Visockas, Slaptai.lt

Pagrindinis Tertero rajono gyventojų rūpestis – išlikti gyviems, kai armėnų separatistai pradeda šaudyti į jų kaimus iš stambiųjų pabūklų, tankų ir „Grad“ įrenginių.

2016-ųjų balandžio mėnesio statistika turėtų kelti rimtą tarptautinės visuomenės susirūpinimą. Nuo balandžio pirmųjų dienų, kai Armėnija pradėjo keturių dienų karu pavadintą karinę kampaniją, Tertero regiono gyvenvietėse buvo apgriauti arba visiškai nuo žemės paviršiaus nušluoti 256 azerbaidžaniečių namai. Tarp žuvusiųjų: 16-os metų mergaitė, 23 metų amžiaus jaunuolis ir iš Giandžos į svečius atvažiavęs vyriškis. Sužeisti septyni asmenys. 

International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas.
International Eurasia Press Fund atstovas Ramilas Azizovas.

Azerbaidžaniečių kariškių teigimu, armėnų separatistai dažniausiai šaudydavo iš Agdero (armėnai šį okupuotą azerbaidžaniečių miestą vadina Marmakertu) ir iš Hankendžio (armėnai jį perpavadino Stepanakertu). Armėnų kariškiai specialiai šaudo į civilius objektus, sakykim, mokyklas, parduotuves, nes siekia įbauginti Tertero žmones, kad šie masiškai trauktų gyventi į Azerbaidžano gilumą. Separatistines svajones apie Didžiąją Armėniją puoselėjančių jėgų nusiteikimai akivaizdus:  tegul šios azerbaidžanietiškos žemės lieka beveik negyvenamos, tada jas bus lengviau okupuoti…

Net kai balandžio 5-ąją Baku ir Jerevanas, įsikišus Vakarams, susitarė nutraukti bet kokius karinius veiksmus, balandžio 26 – 27-omis dienomis iš stambiųjų paminklų ir „Grad“ armėnų kariškiai vis dėlto šaudė.

Ir šaudė ne vien į Azerbaidžano ginkluotųjų pajėgų pozicijas. Tąsyk apgriauti 58 civilių namai. Tądien žuvo Čemenli kaimo gyventojas, 4 azerbaidžaniečiai buvo sunkiai sužeisti, dar keturi – lengviau sužeisti.

Žodžiu, azerbaidžanietiškų aukų nuolat daugėja. Azerbaidžano valstybė patiria rimtų ekonominių nuostolių, atstatydama nuolat priešiškų jėgų griaunamus pastatus.

International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas.
International Eurasia Press Fund vadovas Umudas Mirzojevas.

Tačiau „International Eurasia Press Fund“ atstovas Ramilas Azizovas portalui Slaptai.lt papasakojo, kad Tertero krašto žmonės kenčia ne vien dėl to, kad į juos nuolat šaudoma. Po kiekvieno išpuolio Tertero žemėje lieka nesprogusių sviedinių. Keičiantis fronto linijai priešas visuomet palieka minų.

Kai kada armėnai galingas minas plukdydavo ir Tertero upe (tokios mirtį nešančios „dovanėlės“ pasiekdavo net Bardos miestą). Todėl Tertero regiono žmonės priversti mokytis, kaip atpažinti nesprogusius sviedinius bei paslėptas minas.

Pamokos, kaip nenukentėti nuo paliktos minos ar pamiršto nesprogusio sviedinio, Tertero azerbaidžaniečiams labai reikalingos. Tiek jaunam, tiek senam. Mat ir čia statistika siaubinga: prasidėjus Armėnijos ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų invazijai į azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą nuo žemėje įstrigusių sviedinių ir paslėptų minų nukentėjo mažų mažiausiai per tris tūkstančius taikių azerbaidžaniečių.

Vienas iš Umudo Mirzojevo vadovaujamo „International Eurasia Press Fund“ uždavinių – padėti nukentėjusiems nuo sprogusių minų. Kitas ne ką mažiau svarbus uždavinys – mokyti Tertero žmones išvengti klastingųjų minų.

Apie šią humanistinę „International Eurasia Press Fund“ veiklą pasakoja organizacijos atstovas Ramilas AZIZOVAS.

Interviu trukmė – 15 min.

video

201610.24; 10:10

Gintaras Visockas

Šių metų rugsėjo mėnesio pabaigoje Azerbaidžano sostinėje buvo surengtas dar vienas, jau penktasis, Baku Tarptautinis Humanitarinis Forumas. Šių eilučių autoriui kartu su istoriku Algimantu Liekiu po dvi dienas diskusijų Forume buvo sudaryta galimybė aplankyti Azerbaidžano regionus – Terterą ir Kubą.

Tai būta įsimintinų, spalvingų išvykų. Jos paliko neišdildomą įspūdį. Apie jų metu sukauptą informaciją, patirtus įspūdžius bei sutiktus žmones savo skaitytojams artimiausiu metu papasakosime skelbdami straipsnius bei video – foto reportažus.

Tačiau „Azerbaidžanietišką dienoraštį“ vis tik pradedame rodydami videoreportažą apie Terterą. Kodėl Tertero azerbaidžaniečių pasakojimai – tokie svarbūs? Terteras – azerbaidžanietiška žemė, kurią pastaruoju metu apšaudo armėnų separatistai. Taip, pasitaiko laikotarpių, kai apšaudymai – ne itin dažni ir stiprūs. Tačiau nutinka ir taip, kad į azerbaidžanietiškus kaimus iš galingų pabūklų paleisti sviediniai, bombos bei kulkos švilpia kasdien.

Klastingos atakos iš armėnų separatistų užgrobtojo Kalnų Karabacho pusės tęsiasi mėnesių mėnesiais. Labai sunku atspėti, kada Kalnų Karabachą užgrobusios ir ten įsitvirtinusios armėnų pajėgos, remiamos Rusijos ginkluotųjų pajėgų, vėl ims šaudyti, o kada leis azerbaidžaniečiams mažumėlę atikvėpti.

Ypač pavojinga buvo šių metų pirmosiomis balandžio dienomis. Tąsyk kentėjo daugelis Tertero regione esančių kaimų. Dabar ten – daug sugriautų namų, esama žuvusiųjų, sužeistųjų. Kiekvieno balandžio 1-2-osios košmarą patyrusio azerbaidžaniečio pasakojimas – unikalus, įsidėmėtinas.

Tertero kaimų gyventojai, taip pat – ir Gasan Gaja kaimo žmonės, su kuriais teko kalbėtis, skundėsi nuolat patiriantys milžinišką įtampą, nuovargį bei skausmą, netekus artimųjų. Jie baiminasi dėl savo vaikų sveikatos bei gyvybių. Gyventi nuolat apšaudomuose namuose – jiems įprasta būsena. Ir vis dėlto gyventi, kai nesijauti saugus nei dieną, nei naktį, – sudėtinga.

Bet labiausiai Tertero azerbaidžaniečiams pasipiktinimą kelia aplinkybė, kad tarptautinė pasaulio bendruomenė nesustabdo agresyviosios Armėnijos. Armėnijai leidžiama ne tik du dešimtmečius savo žinioje laikyti okupuotas azerbaidžanietiškas žemes, bet ir savivaliauti apšaudant aplink Kalnų Karabachą esančius regionus. Tertero azerbaidžaniečiai tvirtino norį taikos, karas jiems nėra priimtinas. Tačiau jie negalį suprasti, kodėl Vakarai abejingai žvelgia į Azerbaidžano skausmą?

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – pirmasis videoreportažas iš Tertero regiono, kurį pastaruoju metu dažnokai apšaudo separatistinės armėnų grupuotės.

Videoreportažo trukmė – 31 min. 

video

2016.10.16; 19:15