Tigranas Mkrtčianas

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien norėčiau paklausti – ko verta žurnalistika, jei ji neieško tiesos? Ko verti fotoreportažai, jei jų autoriui neįdomus teisingumas? Tokia žurnalistinė veikla ne tik bevertė. Ji pavojinga. Galinti nuvesti šunkeliais: sukiršinti valstybes, išprovokuoti naujus karinius susidūrimus, įskaudinti auką, paskatinti agresorių naujiems išpuoliams…

Ar teisėta tokia kelionė?

Nesiginčiju: kartais sunku rasti tikrąją tiesą. Kartais tiesa labai bjauri. Bet sąmoningai jos neieškoti ir dar tuo didžiuotis, – kebloka suprasti tokį žmogų.

Šį savo nusistebėjimą siunčiu fotožurnalistui Vidmantui Balkūnui, portale delfi.lt skelbiančiam „Laiškus iš Kalnų Karabacho“. Savo socialinių tinklų  paskyroje šis daug po pasaulį keliavęs ir vertingų nuotraukų publikavęs žurnalistas rašo: „Gal dėl to aš niekad nesistengiu aiškintis, kuri pusė teisi, o kuri – ne. Ir nebus teisingo atsakymo dažniausiai. Man svarbu parodyti, kaip gyvena žmonės, patekę į tą sūkurį (…) Geopolitiniai dalykai tikrai nėra mano sritis (…). Ir tuo pačiu man sunku suprasti žmones, kurie būdami tūkstančius kilometrų nuo karo, pasakoja savo tiesas ir aiškina, kuri pusė klysta, o kuri yra teisi…“

Štai taip jis filosofuoja socialiniuose tinkluose. Jo teisė, jo valia. Juolab iš V.Balkūno neatimsi – drąsus vyras. Kalnų Karabache nūnai  pavojinga.

Vidmanto Balkūno komentaras socialiniuose tinkluose

Bet vardan ko toji drąsa? Kelionė į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, turint armėniškąją vizą, – neteisėta. Neteisėta ir Lietuvos, ir Europos Sąjungos, ir NATO, ir Jungtinių Tautų akimis žvelgiant. Tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą laikanti Azerbaidžano teritorija. Net Armėnija oficialiai nepripažįsta Kalnų Karabacho savu. Todėl kiekvienas išsilavinęs žurnalistas turėtų suprasti, jog, jei norima išvysti Kalnų Karabachą, – būtina Azerbaidžano viza. Jei skrendi į Armėniją, azerbaidžanietiškas leidimas, žinoma, nereikalingas. Tačiau jei skubi į Kalnų Karabachą – azerbaidžanietiškas antspaudas privalomas, nepaisant oficialiųjų Jerevano išvedžiojimų, esą Kalnų Karabachas – etninių armėnų teritorija. 

O Azerbaidžanas, įtariu, vargu ar bus palaiminęs V.Balkūno kelionę į Juodąjį Sodą (tiesioginis Kalnų Karabacho vertimas į lietuvių kalbą). Mat jei oficialusis Baku būtų pritaręs vizitui, V.Balkūno tikriausiai neįsileistų šiuo metu Kalnų Karabachą kontroliuojanti Armėnija. Vaizdžiai tariant, palaikytų Azerbaidžano agentu…

Šios aplinkybės – svarbios. Mano supratimu, jei nesilaikysime taisyklių, kuriomis įtvirtinta pagarba Azerbaidžano teritoriniam vientisumui (su Kalnų Karabachu), galime patekti į didelį chaosą, mat atsiras valstybių, kurios nusispjaus į Lietuvos teisę turėti, sakykim, Vilniaus ir Klaipėdos kraštus. Ar Lietuva nūnai turinti moralinę teisę smerkti Vakarų ir Rusijos dainininkus, žurnalistus, politikus, neteisėtai, be Kijevo, Kišiniovo ir Tbilisio palaiminimų, atvykstančius į okupuotą Krymą, Padniestrę ar Pietų Abchaziją? Juk mes, pasirodo, turime savų „keliauninkų“, kuriems nė motais pagarba tarptautinėms taisyklėms, įteisinusioms sienas tarp valstybių.  

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltė 

Kad Lietuva turinti keistų „turistų“, įžvelgiu milžinišką Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kaltę. Ji iki šiol oficialiai, garsiai, aiškiai neįvardinusi, jog kelionės į Kalnų Karabachą, įsigijus armėniškąją vizą, – nerekomenduotinos. Draust Lietuvos piliečiams keliauti į Kalnų Karabachą iš Jerevano, o ne iš Baku, – negalima. Tačiau perspėti – privalu. Perspėjimas buvo ypač reikalingas nuaidėjus pirmiesiems šūviams. Juk buvo galima nuspėti – Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas karštligiškai ieškos smalsuolių, sutiksiančių pasižiūrėti, kaip gi kenčia Kalnų Karabacho armėnai.

Armėnų artilerijos sugriautas azerbaidžaniečių kaimas Tertero regione. Slaptai.lt nuotr.

Kuo nepageidautinos lietuvių kelionės į Kalnų Karabachą turint Jerevano palaiminimą, pastaraisiais metais perspėti galėjo ir mūsų Seimo Užsienio reikalų komitetas, ir parlamentinių draugystės grupių su Armėnija bei Azerbaidžanu vadovai, ir, galų gale, Lietuvos žurnalistų organizacijos. Jokių draudimų, jokių grasinimų. Tik perspėjimas – nerekomenduojame. Beje, mano sąžinė švari – nesiveržti į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės lietuvius savais straipsniais portale slaptai.lt raginau dar 2014-aisiais metais.

Gasan Gaja kaimas Tertero rajone. Prie duobės, kurią išrausė Armėnijos artilerijos sviedinys. Slaptai.lt nuotr.

Jei klausiate, kas man suteikė teisę priekaištauti į karštuosius taškus vykstantiems drąsiems žurnalistams, atsakysiu – turiu tokią teisę. Žurnalistu plušu daugiau nei 35-erius metus ir savo akimis regėjau keletą žiaurių konfliktų. Rusų – čečėnų, osetinų – ingušų, gruzinų – abchazų susidūrimai, – visai tai mačiau, apie tai rašiau. Bet, skirtingai nei V.Balkūnui, man pirmiausia rūpėjo, kas teisus, o ne kas garsiau, įtikinamiau verkia.   

Taip pat negaliu nutylėti, jog labai puikiai susipažinęs su armėnų – azerbaidžaniečių konfliktu. Šia tema domiuosi daugiau nei dešimt metų. Pasigirti, jog Azerbaidžaną išvažinėjau skersai išilgai, – būtų per drąsu. Tačiau man teko matyti Hodžavendo, Tertero, Bardos regionus, kuriuose gyvena nuo armėnų apšaudymų nukentėję, savo artimųjų netekę azerbaidžaniečiai. Ypač sukrėtė 2016-ųjų kelionės po Tertero regiono Gasan Gaja, Kapanly, Maraga, Šikaro kaimus, intensyviai apšaudytus armėnų artilerijos. Ten esu regėjęs apgriautų namų, suluošintų vaikų, verkiančių prie kapo moterų. Esu svečiavęsis Giandžoje, kurią visai neseniai apšaudė Armėnijos karinės pajėgos. Galiu galvą duot nukirst – tiek azerbaidžaniečių, tiek armėnų motinų ašaros vienodai tyros, skaidrios. Kad įsitikintumėme, jog armėnų ir azerbaidžaniečių kraujas vienodai raudonas, nebūtina leistis į kelionę.

Kiek azerbaidžaniečių gyveno Jerevane? 

Tačiau vis tik skirtumas tarp Giandžos ir Kalnų Karabacho apšaudymų – akivaizdus. Pagal tarptautinę teisę Giandžoje, Tertere, Gasan Gaja miestuose ir kaimuose namus turintys azerbaidžaniečiai gyvena savo valstybėje – Azerbaidžane. O Kalnų Karabache įsikūrę armėnai gyvena ne Armėnijoje. Jie – Azerbaidžanui priklausančioje teritorijoje. Jei jie klusnūs piliečiai, jie privalo paklusti Baku.

Oponentai šių eilučių autoriui puls, žinoma, draskyti akis, girdi, Kalnų Karabache – vien etniniai armėnai, esą ten nėra azerbaidžaniečių. Būtent. Ne vien įspūdingų kadrų, bet ir tiesos ieškantis žurnalistas turėtų paklausti – kur dingę vos prieš kelis dešimtmečius Kalnų Karabache gyvenę azerbaidžaniečiai? Jie savo noru pasitraukė iš ten ar buvo ciniškai išvyti?

Nuotrauka atminčiai – Tertero regioną saugantys azerbaidžaniečių kariai. Slaptai.lt foto

Nepatogių klausimų surasčiau ir daugiau. O kur, sakykim, prapuolė prieš šimtą metų Jerevane gyvenusi gausi azerbaidžaniečių bendruomenė? Prieš šimtą metų Jerevane azerbaidžaniečiai sudarė ženklią daugumą – jų buvo apie 75 proc. Kvaila neigti šią statistiką. Nūnai Jerevane – nė vieno azerbaidžaniečio. Nejaugi jie visi paliko miestą gera valia?

Džavachetijos pamoka

Galų gale kodėl Džavachetijos regione (Sakartvelas, senasis pavadinimas – Gruzija) gyvenanti gausi armėnų bendruomenė šiandien įrodinėja (susiraskite armėnišką portalą armenianreport.com), kad ši gruziniška teritorija – ne gruziniška, o armėniška? Todėl jiems, tik pamanyk, reikėtų atsiskirti nuo gruzinų įkuriant nepriklausomą valstybę! Džavachetijoje naudojama labai panaši taktika, kuri buvo išmėginta Kalnų Karabache: išstumiami vietiniai, po to – vis garsiau imamos propaguoti separatizmo idėjos. Sakartvelo valdžia vis pikčiau šantažuojama – nepalaikystite Jerevano, būsite nubausti – prarasite Džavahetiją!

Jei jau lietuvis žurnalistas pateko į Kalnų Karabachą, jam turėtų rūpėti visi klausimai. Pavyzdžiui, kiek armėnams kariauti prieš azerbaidžaniečius padeda iš JAV, Prancūzijos, Rusijos atvykusių armėnų kilmės vyrų? Kad Armėnijai trūksta karių, nes Armėnijoje – tik apie tris milijonus gyventojų, kai Azerbaidžane tris kartus daugiau gyventojų, – akivaizdu. Kad armėnams puldinėti Azerbaidžaną jau anksčiau padėję įvairiausio plauko armėnų kilmės smogikai (pavyzdžiui, į Kalnų Karabachą iš Jemeno kadaise atvykęs tūlas Monte Melkonianas; vėliau žuvo), – vieša paslaptis, prieinama tiems, kurie ieško atsakymų į visus, net ir nepatogius klausimus.

Prancūziška dūmų uždanga

Drauge su Kapanly kaimo gyventojais, kurių namai buvo sugriauti per Armėnijos artilerijos atakas. Slaptai.lt nuotr.

O tos pasakėlės, esą Turkija į Azerbaidžaną kariauti prieš armėnus siunčia Ankarai ir Stambului pavaldžius karius iš Sirijos, Libano, kurdų gyvenamų rajonų – nesąmonė. Rašydamas šiuos žodžius remiuosi Lietuvos reziduojančio Turkijos ambasadoriaus Gokhano Turano suteikta informacija. Ir, be kita ko, Turkijos ambasadoriaus žodžiai – įtikinami. Azerbaidžaniečiams tikrai netrūksta karių ginčijantis su Armėnija. Jei Azerbaidžanas ginčytųsi su Kinija, tada būtų galima patikėti – Azerbaidžanas turįs per mažai ginklą valdyti mokančių vyrų. Dabar – ne.

Šiose nuotraukose užfiksuoti nuo Armėnijos karinių atakų nukentėję civiliai azerbaidžaniečiai. Slaptai.lt foto

Tie tvirtinimai, neva azerbaidžaniečiams skriausti krikščionis armėnus padeda įvairiausio plauko Turkijos kontroliuojami smogikai, tėra dūmų uždanga, reikalinga Jerevanui pridengiant savas aferas. Dūmų uždanga šiandien reikalinga net armėniškose intrigose susipainiojusiam Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui. Prancūzijoje gyvenanti gausi armėnų bendruomenė. Ji – neproporcingai įtakinga. Prancūzijos valdžia jos nebesuvaldo. Jerevanas per Prancūziją (ne tik per šią šalį) verbuoja karius į vadinamąjį Kalnų Karabacho frontą. Jei visi prancūziški toleravimai paaiškėtų, Prancūzijos prezidentas su savo prancūziškomis žvalgybomis ir patarėjais atsidurtų bjaurioje padėtyje. Tad geriausia gynyba – puolimas. Pradėjo kaltinti tuo, dėl ko patys kalti. O tai reiškia, kad oficialusis Paryžius daro milžinišką klaidą. Tiesa – tai toks daiktas, kuris vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda į paviršių, pamato dienos šviesą. 

Šias pastabas teikiu tiems, kuriems neužtenka vien sensacingų nuotraukų. Šias įžvalgas adresuoju tiems, kurie ieško tiesos.

2020.10.19; 06:00

SkaitomiausiosŽurnalisto užrašai

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrčianas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pirmiausia – retorinis klausimas: kaip jūs pasielgtumėte, jei paskambintų iš Vilniuje įsikūrusios Armėnijos ambasados ir pakviestų į svečius arba atsiųstų kvietimą – elektroninį laišką?  

Iškart šautų į galvą mintis: nieko įtartino. Argi smerktina, jei Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčianas (Tigran Mkrtchyan) mėgina susipažinti su lietuviais, besidominčiais Kaukazo istorija, arba nori pasišnekėti su istorikais, publicistais bei žurnalistais, kurie galbūt ateityje rašys Kaukazo temomis?

Toks Armėnijos ambasados darbuotojų kvietimas laikytinas įprastu diplomatiniu darbu. Ir vis dėlto nebūkime naivūs. Tokiais pakvietimais diplomatai nesimėto. Istorija, apie kurią atsitiktinai sužinojau, – dviprasmiška. Apie intensyvias Armėnijos ambasados vadovų pastangas susipažinti su vienu plunksnos darbuotoju šių eilučių autoriui papasakojo žmogus, parašęs tekstų apie Azerbaidžano – Armėnijos nesutarimus.

Beje, armėniškojo pakvietimo istorija baigėsi net neprasidėjusi. Publicistas, istorikas nepanoro nei svečiuotis Armėnijos ambasdoje, nei susitikti su ambasadoriumi viename iš Vilniuje veikiančių armėniškų restoranų. Armėnų diplomatams jis pateikė mandagų atsisakymą.

Viena iš svarbiausių atsisakymo priežasčių – publicistas, istorikas įtarė, jog bus įtikinėjamas, vaizdžiai tariant, perbėgti į kitą barikadų pusę. Mat savo tekstuose laikosi oficialiam Jerevanui nepalankios pozicijos: Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų Karabachą, kadangi šis regionas – neatskiriama Azerbaidžano dalis. Tačiau lietuvis savosios nuomonės keisti neketina. Neketina dar ir dėl to, kad lygiai tokios pat pozicijos – Armėnija neteisėtai kontroliuoja Kalnų karabachą – laikosi ir NATO bei Europos sąjungos valstybės, įskaitant ir Lietuvą.

Antroji atsisakymo priežastis – nenorėjo sulaukti pasiūlymo iš Armėnijos pusės keliauti į Kalnų Karabachą ir ten „viską pamatyti savo akimis“. Išvysti Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą, be abejo, būtų prasminga. Bet tik ne šiandien, kol jį neteisėtai kontroliuoja armėnų ginkluotosios pajėgos. Jis puikiai supranta klastą: jei šiandien nuvyktų į Kalnų Karabachą iš Armėnijos pusės, norom nenorom susipyktų ne tik su Azerbaidžanu ir jo sąjungininke NATO nare Turkija, bet ir prieštarautų oficialiai Lietuvos pozicijai, jog „Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui“.

Taigi mūsų plunksnos darbuotojas, besidarbuojantis ne tik istorijos, bet ir publicistikos baruose, pasielgė džentelmeniškai. Jis pasistengė išvengti atviro konflikto, todėl ir atsisakė praverti Armėnijos ambasados duris. Nors jam, beje, labai knietėjo ambasadoriui pasakyti tiesiai į akis: „Pradėsime draugauti tuomet, kai išvesite okupacinę kariuomenę iš Kalnų Karabacho“.

Kaip įvykiai klostėsi vėliau? Armėnijos ambasada pasielgė ne visai korektiškai. Sulaukusi pasakymo „ne, nenoriu“ ji vis tik dar keletą sykių pabandė … susidraugauti. Ji, regis, pamiršo liaudišką patarlę: „Per prievartą mielas nebūsi“. Štai tada publicistas rimtai pyktelėjo: nejaugi Armėnijos diplomatai nežino, kad lietuviai alergiški įvairioms spaudimo, apdorojimo, „smegenų praplovimo“ akcijoms, ypač kai jų griebiasi svetimos valstybės oficialūs atstovai? Įkyrus prašymas susitikti tikrai nesuderinamas su diplomatine etika ir normaliais tarpvalstybiniais santykiais.

Publicistas šią istoriją portalui slaptai.lt papasakojo neatsitiktinai. Jis norėtų žinoti, kiek dar lietuvių žurnalistų, publicistų, istorikų sulaukė skambučių iš Armėnijos ambasados? Jis taip pat teiravosi, nejaugi Armėnijos ambasados darbuotojai nėra bandę „apdoroti“ ir agresyvią Armėnijos politiką kritikuojančios knygos „Juodojo Sodo tragedija” autoriaus?

Dėl kitų kolegų – nežinau. Bent jau niekas iki šiol nesiskundė. Todėl galiu laiduoti tik dėl savo personos – iš Armėnijos ambasados niekas niekad man neskambino, manęs niekas niekad neviliojo aplankyti armėnų okupacinių pajėgų kontroliuojamo Kalnų Karabacho. O jei ir pakviestų, jei viliotų – atsisakyčiau. Atsisakyčiau dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šiandien nepageidaučiau susitikimo ir su Lietuvoje reziduojančiais rusų diplomatais (pirmiausia grąžinkite iš Ukrainos, Gruzijos, Moldovos atimtas žemes).

Maniškis atsakymas armėnų diplomatams toks: kol teisėtiems šeimininkams negrąžinsite Kalnų Karabacho, tol nebus draugysčių. Po to, žinoma, verta priminti ir Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę. Ilgiems dešimtmečiams įsileisti Rusijos kariuomenės daliniai – ne žaisliukas, į kurį būtų galima nekreipti dėmesio. Tragiška Lietuvos istorija – puikus pavyzdys. Žodžiu, jei kviesite į svečius, tai tik tuomet, kai jūsų šalyje nebeliks šiuo metu Ukrainą, Moldovą, Gruziją terorizuojančių rusų kariškių.

O kol Kalnų Karabachą laikote okupuotą, kol jūsų Giumri mieste šeimininkauja rusų kariškiai – nesiuntinėkite kvietimų, neskambinėkite į mobilųjį.

2019.03.06; 08:00

Gordijo mazgas

Batumi uostas

Kokių naujienų pastarosiomis dienomis nutiko Kaukazo regione? Armėnijoje leidžiami leidiniai nūnai pradėjo eskaluoti mintį, jog Gruzija yra pasisavinusi armėniškų žemių. Nežinia, ar ilgam, bet šiandien kai kurie armėniški leidiniai skelbia straipsnius, kurių autoriai akivaizdžiai kelia teritorines pretenzijas Gruzijai (Sakartvelas). Konkrečiai – Batumio miestui.

Prieš Gruziją nukreiptos armėniškos teritorinės pretenzijos persipynusios su klausimu, ką dera nuveikti, jog Armėnija galėtų laisvai importuoti grūdus tiek sausumos, tiek jūrų keliu („Lragir“ leidinys). Ši dilema Armėnijai iškilo po 2018 metų gruodžio 1 dienos, kai nustojo plaukioti keltas maršrutu Kaukazas – Poti – Kaukazas. Tai reiškia, kad skurstančiai Armėnijai nuo šiol bus sunkiau apsirūpinti grūdinėmis kultūromis.

Kaip išvengti sunkumų? Armėnijos žurnalistai rado „genialią“ išeitį. Jie nusprendė, kad išmintingiausia yra gruzinišką Batumio uostą … prijungti prie Armėnijos, ir tada armėnai turės žymiai mažiau bėdų atsigabenant grūdų. Žodžiu, savo vidaus bėdas taisydami armėnai pasielgė taip, kaip iki šiol labai dažnai elgdavosi – apkaltino savo kaimynus ir dar teritorines pretenzijas jiems paskelbė, girdi, Batumį būtų labai išmintinga prijungti prie Armėnijos. Armėnija vėl prisimina, kaip prieš 100 metų Turkija ir Rusija dalinosi Kaukazą neva nuskriausdama armėnus, tarsi kitų Kaukazo tautų Kremlius nebūtų apiplėšęs…

Bet net jeigu Batumis ir būtų kada nors priklausęs armėnų įtakos zonai, ar tai reiškia, kad dabar tarp valstybių nusistovėjusias sienas galima kaitalioti remiantis praėjusių šimtmečių sutartimis?

Gulbatas Rcchiladzė

Sakartvelo (Gruzijos) politologas Gulbatas Rcchiladzė, komentuodamas šių dienų armėnišką akibrokštą (haqqin.az), pareiškė, kad neverta stebėtis tokio pobūdžio Armėnijos išvedžiojimais. Taip, šitokie išsigalvojimai – visiška nesąmonė. Batumis visąlaik buvo gruzinų miestas. Kadaise jis buvo prijungtas prie Rusijos imperijos, bet po Pirmojo pasaulinio karo miestas ir vėl sugrįžo teisėtiems šeimininkams – Gruzijai. Pasak politologo, kažkodėl turkams nė į galvą nešauna mintis, jog Batumį pravartu susigrąžinti, nes kažkada, prieš šimtą metų, tarp Rusijos ir Turkijos virė ginčai, kas valdys gruziniškas teritorijas.

Gruzinų politologas G. Rcchiladzė nesureikšmina antigruziniškų pareiškimų, atkeliaujančių iš Jerevano. Jo manymu, Armėnijoje labai sudėtinga situacija: senos valdžios jau nėra, o naujoji – vis dar nežino, kaip pataisyti politinę ir ekonominę padėtį. Vienas iš būdų – apsimesti karštais patriotais nebūtais dalykais apkaltinant kaimynus bei reiškiant jiems absurdiškas teritorines pretenzijas.

Kaukazo istorijos žinovas, politologas Mamuka Arešidzė sako (haqqin.az), kad Armėnija seniai žinoma kaip valstybė, mėgstanti reikšti teritorines pretenzijas visiems, kas tik pasitaiko po ranka. Teritorinių pretenzijų deklaravimas – įprasta oficialiojo Jerevano taktika. Antigruziniškų pareiškimų dėl neva ginčytinų teritorijų būta ir praėjusiame amžiuje. Todėl nenuostabu, kad ir XXI amžiuje armėnai gali pradėt sekti panašias pasakas bei išsigalvojimus. Taip, Kaukaze būta tarpusavio vaidų, karų, nesusipratimų. 1920-aisiais metais kilo sumanymas Batumio uostui suteikti laisvojo jūrų uosto statusą, kad visi, jo paslaugomis besinaudojantys, galėtų prekes įvežti ir išvežti be muitų mokesčio. Bet pats miestas niekad nebuvo armėniškas. Jis nuo seniausių laikų buvo tik gruziniškas.

Mamuka Arešidzė

Politologas M. Arešidzė įtaria, kad armėnų žurnalistai, pradėdami vajų dėl Batumio sugrąžinimo armėnams, greičiausiai siekia sensacijų. Arba taip elgtis juos inspiruoja šiandieninė Jerevano valdžia, trokštanti visuomenės dėmesį nukreipti jai naudinga linkme.

Beje, šis kartas – tikriausiai ne paskutinis. Juk Armėnija yra išleidusi net „mokslinių“ monografijų, esą Tbilisis – nuo seno armėniškas miestas, tik atitekęs svetimiems, kai Armėnijai susiklostė itin nepalankios politinės sąlygos.

Jei oficialusis Jerevanas ir toliau laikysis šios taktikos – svaidysis kaltinimais dėl žemių kilmės, teritorinių pretenzijų greičiausiai neišvengs ir Lietuva. Juk Klaipėdoje, Kaune ir kai kuriuose kituose Lietuvos miestuose jau pastatyti armėniški kryžiai – chačkarai. O ten, kur chačkarai, – ten neva įspausta ir armėniška pėda. Bent jau tokia nerašyta Jerevano pozicija.

Juolab kad Lietuvoje reziduojantis Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrčianas vis atkakliau eskaluoja mintį, esą Žalgirio mūšyje lietuviams mušti kryžiuočius padėjęs ir armėnų pulkas. O jei armėnai neva padėję lietuviams ginti savo interesus, vadinasi, lietuviai skolingi Armėnijai už pagalbą?

Ko Armėnija sumanys paprašyti manais už „paramą“ Griunvaldo lauke, – atvira tema.

2018.11.25; 09:30

Gordijo mazgasSkaitomiausios

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Nepagrįstų, išgalvotų, dezinformuojančių šmeižtų, nukreiptų prieš Azerbaidžaną, – niekad netrūko. Kai kurios Europos šalys instinktyviai linksta ginti „krikščioniškąją Armėniją“, neva kenčiančią nuo „musulmoniškojo Azerbaidžano“. Tokiais atvejais per daug nekvaršinama galva svarstant, kas gi iš tiesų kaltas dėl Kalnų Karabacho konflikto. Tiesiog vadovaujamasi primityvia taisykle: jei – armėnai yra krikščionys, vadinasi, privalu palaikyti armėnus. Nepadeda net žinojimas, jog armėnai nesutaria ne tik su musulmonais azerbaidžaniečiais ar turkais, bet ir su krikščionimis gruzinais.

Pavojingiausi tie, kurie pučia miglą specialiai

Tokiems fanatikams, matyt, atrodo, jog tikras krikščionis privalo remti krikščionį net tuomet, kai šis – akivaizdžiai neteisus. Šių eilučių autorius įsitikinęs, jog didžioji krikščionio prievolė – visur ir visada ieškoti tik tiesos ir teisybės. Jei Europos Sąjunga ir NATO pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – azerbaidžanietiška teritorija, tai mes, katalikiško krašto žmonės, privalome elgtis kaip tikri krikščionys – sudrausminti armėnus: grąžinkite musulmonams tai, ką iš jų atėmėte.

Beje, pastaraisiais metais analizuodamas priešiškumo Azerbaidžanui pavyzdžius apčiuopiau, mano supratimu, keletą įdomių priežasčių. Pirmoji – banali. Ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje gyvena daug žmonių, kurie vengia bent kiek rimčiau domėtis Pietų Kaukazo istorija, nes tai atima laiko ir jėgų. Todėl jie iki šiol vadovaujasi kadaise Armėnijos lobistų tendencingai suformuotomis bei plačiai paskleistomis klišėmis. Šie nėra piktybiškai nusiteikę prieš azerbaidžaniečius, tiesiog jie – tinginiai. Jų nepriversi rimtai domėtis net savos šalies istorija, tad naivu tikėtis, kad pradėtų gilintis į kažkur toli nuo gimtųjų namų esančio Pietų Kaukazo praeitį.

O tie, kurie specialiai, sąmoningai nenori išklausyti azerbaidžanietiškų argumentų, vien tik armėniškus, – jau pavojingesni. Vieni iš jų vengia pažinti kaukazietiškas subtilybes tik todėl, kad nereikėtų prisipažinti klydus – per daug lengvai patikėjo armėniškoms pasakoms ir legendomis. Juk, kad ir kaip bežiūrėsi, nemalonu pasijusti apgautam, suklaidintam.

Tačiau patys pavojingiausi – tie, kurie dėl nežinomų priežasčių pučia miglą specialiai, kryptingai.

Žodžiu, prognozės nėra optimistinės. Antiazerbaidžanietiška kampanija, esą pikti musulmonai skriaudžia vargšus armėnus, Europoje tikriausiai stiprės. Šią legendą skatina jau ne tik armėnų separatistai, siekiantys bet kokia kaina savo rankose išlaikyti Kalnų Karabachą. Šio darbo šiandien imasi ir Rusijos propagandistai (kad Rusijos užsienio reikalų ministerija nuo šių metų gegužės mėnesio ėmė oficialiai bendradarbiauti ne tik su Moldovą ir Gruziją skaldančiais Padniestrės, Pietų Abchazijos, Osetijos, bet ir su vadinamosios Kalnų Karabacho respublikos separatistais, – jau rašėme: https://slaptai.lt/gintaras-visockas-rusija-pradeda-atvirai-globoti-kalnu-karabacho-separatistus/ ).

Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.

Tik nereikia manyti, kad šmeižto kampanija bus įgyvendinama rusiškomis arba armėniškomis rankomis. Ši „garbinga“ užduotis bus patikėta mums – europiečiams. Vaizdžiai tariant, Europoje bus ieškoma patiklių žmonių, kuriuos lengva įtikinti, kaip „pikti musulmonai engia mūsų tikėjimo brolius“. Beje, lengvatikių tarp mūsų būtinai suras. Ir tai – kelia nerimą. Drįstu manyti, jog per pastaruosius septynerius metus, domėdamasis Kaukazo istorija, pažinau Azerbaidžaną užtektinai giliai, kad galėčiau tvirtintinti – ši valstybė yra patikimas Europos partneris, tik šiai draugystei visomis išgalėmis kenkia imperinių ambicijų neatsikračiusi Armėnija ir jos rėmėja Rusija.

O dabar slaptai.lt skaitytojams paaiškinsiu, kodėl įtariu, kad šį sykį aktyvią, bet sumaniai maskuojamą antiazerbaidžanietišką kampaniją pradeda Rusija.

Azerbaidžanietiškos dujos keliauja į Europą

Šių metų gegužės 29-ąją Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingai atidarė dujotiekį „Pietinis dujų koridorius“. Šis dujotiekis gyvybiškai svarbus ypač Europai. Būtent juo į Europą bus transportuojamos azerbaidžanietiškos dujos. Būtent jis taps rimtas konkurentas rusiškoms „Gazpromo“ dujoms. Jis taip pat konkuruos su Vokietijos palaimintu rusišku „Nord Stream 2“. Taigi akivaizdu, kad Azerbaidžano dėka europiečiai netrukus (maždaug po dvejų metų) galės mažiau bijoti Rusijos dujų ir naftos kompanijų spaudimo bei šantažo. Jei Rusija manipuliuos dujų kainomis reikalaudama politinio lojalumo, bus įmanoma rinktis azerbaidžanietiškąjį variantą.

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas su svečiais atidarant „Pietinį dujų koridorių”. Azertaq.az nuotr.

Beje, oficialiame dujotiekio „Pietinis dujų koridorius“ atidaryme dalyvavo ir JAV, ir Jungtinės Karalystės naftos bei dujų kompanijų vadovai. Azerbaidžaną atidarant svarbų projektą taip pat sveikino ir Europos Sąjungos vadovai.

Taigi speciali, moderni dujų vamzdynų sistema nuo azerbaidžanietiškų išteklių Šah-Denize (Kaspijos jūra) keliaus į pietų Italiją (per Gruziją, Turkiją, Graikiją ir Albaniją). Būtent ja numatyta gabenti 6 milijardus kubinių metrų į Turkiją ir 10 mlrd. kubinių metrų – į Europą. Kontraktą su devyniomis tarptautinėmis dujų ir naftos kompanijomis Azerbaidžanas pasirašė 25-eriems metams į priekį.

Kaspijos šelfe esančio Šah Denizo ištekliai – solidūs. Maždaug 1,2 trilijonų kubinių metrų.

Kiek anksčiau manyta, kad prie šio projekto prisijungs ir Turkmėnistanas bei Iranas. Tačiau su šiomis šalimis Azerbaidžanui susitarti nepavyko. Turkmėnija vis tik dujas nusprendė eksportuoti į Kiniją.

Kaip pranešė lietuviškoji informacijos agentūra ELTA, Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas iškilmingame atidaryme pareiškė: „Mūsų dujų atsargos sudarys sąlygas 100 ir daugiau metų jas tiekti partneriams. Azerbaidžanas ne tik užtikrina regiono energetinį saugumą, bet jau ir įgijo tokį statusą tarptautiniu mastu“.

Štai šis politinis Azerbaidžano savarakiškumas Kremlių ir erzina – juk kiekvienas naujas dujų verslo žaidėjas Europą daro mažiau priklausomą nuo Rusijos gamtinių išteklių. Rusija norėtų, kad Europa priklausytų tik nuo jos. Ir vis dėlto Azerbaidžanas neišsigando Kremliaus intrigų ir savo dujų, kaip, pavyzdžiui, turkmėnai, nepasuko kiton pusėn.

Todėl visiems ir be specialių aiškinimų akivaizdu, kodėl Rusija įsiuto ir kaip supykęs Kremlius dažniausiai elgiasi – imasi šantažo ir melo. Vadinasi, mums reikia būti budriems – nepakliūkime į Kremliaus kuriamas propagandines pinkles.

Arvydo Juozaičio akibrokštas

Gilindamasis į geopolitinę Pietų Kaukazo temą prisiminiau filosofo Arvydo Juozaičio žodžius, visai neseniai išguldytus straipsnyje „Laisvė turėjo savo kainą, kurios nenorėjome mokėti“ (laikraštis „Respublika“). Pasakodamas savąją versiją apie lemtingus Lietuvai metus, kada kūrėsi Sąjūdis ir jo lyderiai svarstė Lietuvos pasitraukimo iš SSRS imperijos galimybes, be kita ko, A. Juozaitis metė štai tokią pastabą: „Nebuvome pirmieji. Taip, galime didžiuotis, kad pirmieji deklaravome Nepriklausomybę, bet čia ne atkūrimas, o deklaravimas. Nes atkūrimas vis dėlto įvyko visų Baltijos šalių pajėgomis (Baltijos kelias), ir ypač padedant Armėnijai, kas dabar visai nutylima. Armėnai, o paskui ir gruzinai ant laisvės aukuro sudėjo didžiausias aukas…“

Armėnijos ambasadorius Lietuvoje Tigranas Mkrtčianas. Slaptai.lt nuotr.

Ironiškai kalbant, ačiū A. Juozaičiui bent už tai, jog neleptelėjo, esą Kalnų Karabachas privalo atitekti Armėnijai. Filosofas, matyt, supranta, kad toks pareiškimas drastiškai prieštarautų oficialiai NATO ir ES nuostatai (kurios laikosi ir Lietuva) – Kalnų Karabachas negali atitekti Armėnijai, nes tai yra sudėtinė Azerbaidžano dalis, nebent Baku nuspręstų šias žemes padovanoti Jerevanui; visi, kurie tvirtina priešingai, neigia tarptautinius teritorinio vientisumo principus – Lietuvą stumia nepatogion padėtin.

Armėnijos ambasadoriaus atradimas

A. Juozaičio pareiškimas priminė kadaise nuskambėjusius Armėnijos ambasadoriaus Baltijos šalims pono Tigrano Mkrtčiano žodžius. Keistąją Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Žalgirio mūšį, prieš keletą metų pasirodžiusią rus.delfi.ee portale, pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Leiskite paklausti, kas nutiko: už Žalgirio mūšio pergalę 1410-aisiais privalome dėkoti armėnų pulkui, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas 1990 – ųjų Kovo 11-ąją – vėl armėnų nuopelnas? Armėnai – daugiausiai aukų ant laisvės aukuro sudėjusi tauta, o štai azerbaidžaniečiai laisvę, suprask, atgavo be vargo ir nuostolių? Galų gale kiek nuostolių, siekdami laisvės, patyrė lietuviai, žvelgiant plačiai, o ne vien prisimenant 1991-ųjų sausio 13-ąją? Labai keistas filosofo svarstymas, kieno kraujas – raudonesnis… 

Žvelgdamas į ateitį skubu retoriškai paklausti: už ką dar lietuviai privalės dėkoti armėnams?

Lavašo išradėjai

Šiandien, regis, armėnams privalome dėkoti už … lavašą. Juk jei ne armėnai, pasirodo, nežinotume, kas tai per valgis. Atkreipkite dėmesį: kai kuriuose lietuviškuose prekybos centruose pardavinėjama šios rūšies duonos. Kad lavašas vadinamas armėnišku – nematau nieko blogo. Toks pavadinimas įmanomas. Kaip ir pavadinimas „lietuviška duona“.

Tačiau glumino paaiškinimas, besipuikuojantis ant celofaninio maišelio: „Lavašas – viena seniausių ir populiariausių duonų Rytuose, kilusi iš Armėnijos“. Ar tikrai ji kilusi iš Armėnijos? Juk lavašą nuo pat seniausių laikų kepa ir valgo azerbaidžaniečiai su turkais. Gal vis tik lavašo gimtinė – Turkijoje ar Azerbaidžane, bet ne Armėnijoje? O gal lavašą tuo pačiu metu kepė net kelios tautos, ne vien armėnai? Ir kodėl lietuviškai firmai prireikė būtent užrašo, jog lavašas – armėniškos kilmės?

Tad nejaugi nesuprantame, už ką, kam ir kodėl privalome dėkoti – už armėnišką lavašą bei menamą pagalbą 1410-aisiais, ar už Europos nepriklausomybę nuo Kremliaus įtakos išlaisvinančias azerbaidžanietiškas dujas?

2018.06.08; 06:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Armėnijos ambasada Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvai reikalingi draugai. Kuo daugiau valstybių mums bus bičiuliškos, tuo tapsime saugesni politinių intrigų supančiotame pasaulyje. Bet ar visi, siekiantys bičiuliautis su Lietuva, verti, kad sutiktume juos kaip brolius ir seseris? Ar mokame atskirti draugą nuo klastingo egoisto, stumiančio mus į keblias, dviprasmiškas situacijas?

Armėnijos delegacijos vizitas – gerai ar blogai?

Liepos pirmosiomis dienomis, kai šventėme Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, pas mus svečiavosi armėnų delegacija – Liudmila Barsegian ir Davidas Melkumianas. Lietuvos Seime jie susitiko su parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ nariais. Armėnijos svečius globojo draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys.

Svečiai su Lietuvos atstovais aptarė galimybę keistis parlamentinio darbo patirtimi, aplankė Vilniaus galerijoje „Vartai“ (Mokytojų namai) surengtą specialią parodą, delegacija aplankė Varėną, kur juos savivaldybės rūmuose priėmė meras Algis Kašėta. Po to – draugiški pokalbiai su Lietuvos armėnų sąjungos atstovais įskaitant ir pirmininką Arą Tunianą. Parodoje ir susitikimuose dalyvavo ir Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.

Prisistatė neegzisuojančios valstybės pasiuntiniais

Norite paklausti, kas gi blogo, jei Lietuva pasirodė įdomi armėnų delegacijai? Nieko smerktino nematau, jei ne suglumti verčianti aplinkybė – kodėl į Lietuvą atvykusiems armėnams leista prisistatyti kaip „Arcacho respublikos“ politikams?

Atsiverskite internetinį portalą armenpress.am (https://armenpress.am/rus/news/circle-of-friendship-with-artsakh-formed-in-lithuania), ir ten rasite liepos 6-ąją paskelbtą pranešimą, kaip Lietuvos Respublika ir „Respublika Arcachas“ surengė pirmuosius susitikimus, kaip karštai abi pusės trokšta Lietuvos visuomenę kuo plačiau informuoti apie „Arcachą“, kaip buvusieji draugystės su „Arcachu“ grupės nariai Algis Kašėta ir Dalia Kuodytė iškilmingai apdovanoti „Arcacho“ medaliais…

Žodžiu, sprendžiant iš viešojoje erdvėje pasirodžiusių pranešimų, į Lietuvą atvykę L.Barsegian ir D.Melkumianas buvo demonstratyviai pristatomi ne kaip Armėnijos, o kaip neegzistuojančios, niekieno nepripažintos valstybės pasiuntiniai. Apie tai, kad minėti armėnai Lietuvoje save įvardino kaip „Arcacho atstovus“, o parlamentinės draugystės grupės „Armėnija – Lietuva“ vadovas parlamentaras Povilas Urbšys tokiam prisistatymui neprieštaravo, Twitter paskyroje pasidžiaugė Armėnijos ambasadorius Lietuvoje.

Keista paroda

Nepaneigiama tiesa ir tai, kad galerijoje „Vartai“ veikė paroda „Arcachas – jauna valstybė senoviniame krašte“ (apie tai jau rašėme straipsnyje „Karaliaus mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse – armėniška provokacija“ https://slaptai.lt/gintaras-visockas-karaliaus-mindaugo-karunavimo-sventes-isvakarese-armeniska-provokacija/). Nepanegiama ir tai, kad joje dalyvavo mažų mažiausiai vienas Lietuvos parlamentaras – proarmėniškų nusiteikimų Seimo narys P.Urbšys, suteikdamas parodai oficialumo regimybę.

Nepaisant aplinkybės, kad paroda dirbo labai trumpai, vos liepos 4-ąją atidaryta liepos 5-osios popietę jau buvo uždaryta, jos organizatoriai bei dalyviai įstūmė Lietuvą į nepatogią padėtį. Vaizdžiai tariant, dėl kelių tyčia ar dėl neišmanymo keistai besielgiančių mūsų parlamentarų Lietuva atsidūrė kvailio vietoje.

Mat visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, įskaitant ir Lietuvą, mano, kad armėnų vadinamasis „Arcachas“ – Azerbaidžanui priklausančios žemės, azerbaidžaniečių vadinamos Kalnų Karabachu. Tad akivaizdu, kad šalių teritorinio vientisumo principus gerbiančioje Lietuvoje negalimos jokios parodos apie jokius „arcachus“. Juolab tokio pobūdžio parodose neturėjo dalyvauti nė vienas oficialus Lietuvos atstovas. Nes toks oficialių politikų elgesys prieštarauja oficialiai Lietuvos politikai.

Lietuvos pozicija keista pasirodys ir mūsų sąjugininkėms iš NATO bei Europos Sąjungos: nei Briuselis, nei Strasbūras nepripažįsta „Arcacho“, o štai Lietuva sostinėje rengia net parodas apsišaukėlės respublikos garbei! Galų gale tokiomis parodomis mes klaidiname savo artmiausius kaimynus latvius ir estus. Talinas ir Ryga bet kada gali paklausti, kodėl Lietuvoje kuriamas precedentas ginčyti pasaulyje nusistovėjusias teritorinio vientisumo taisykles.

Šis klausimas nėra retorinis. Nes Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovybė viešai nepareiškė jokios nuomonės apie šias provokacijas.

Netikiu, kad Lietuvą pavyktų paversti armėnų separatistų pastumdėle. Bet tokie bandymai – akivaizdūs.

Sutinku, armėnų nuomonė neprivalo sutapti su lietuvių požiūriu. Nenustebčiau, jei jos niekad nesutaps. Tačiau Lietuvoje gyvenantys bei dirbantys armėnai privalo laikytis ne tik politinių, bet ir elementariausių padorumo taisyklių: ginkite savo nuomonę, tik nestumkite mus į dviprasmiškas situacijas. Dabar gi atrodo, kad, į pagalbą pasitelkus vos keletą lietuvių politikų, mus specialiai bandoma supykdyti su politinę, ekonominę ir kultūrinę draugystę siūlančiu Azerbaidžanu.

Kokius pasus pateikę įvažiavo į Lietuvą?

Beje, šis detektyvas vertas rimto žurnalistinio tyrimo net ir saugumo požiūriu. Armėnų delegacijos nariai  į Lietuvą įvažiavo tikrai ne kaip „Arcacho respublikos“ atstovai. Tokios valstybės nėra. Lietuvos Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) tikrai negalėjo įsileisti žmonių, pateikusių „Arcacho pasus“. Tad jie į Lietuvą atskrido pateikę egzistuojančios šalies, greičiausiai – Armėnijos, pasus. Tačiau įleisti vidun jie jau veikė kaip neegzistuojančios valstybės politikai. Šis gudravimas panašus į Lietuvos valstybės apgaudinėjimą. Todėl norėtųsi paklausti Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovybės – ar D.Melkumianas ir L.Barsegian bus įrašyti į „juoduosius sąrašus“ kaip nepageidautini asmenys? Ar šis atvejis pateks į kasmetines VSD ataskaitas apie Lietuvai iškylančius pavojus?

Siekdamas išsiaiškinti kuo daugiau šio nemalonaus nutikimo aplinkybių nuvykau į „Vartų“, kur buvo trumpam surengta nelemta paroda, galeriją. Rūpėjo išgirsti galerijos atstovų komentarą, kaip gi atsitiko, kad jiems priklausančiose patalpose veikė neegzistuojančią valstybę propaguojanti paroda? Atsakymas pasirodė įtikinamas, nuoširdus. Jokių užkulisinių minčių, jokio priešgyniavimo oficialiai Lietuvos politikai. Tiesiog jų paprašė liepos 4 – 7 dienomis išnuomuoti patalpas „kažkokiai parodai“, ir jie, nesigilindami nei į politiką, nei į istoriją, išnuomavo salę. Jiems terūpėjo, ar tikrai bus atsiskaityta už nuomą.

Lietuvos URM paaiškinimai

Kai Azerbaidžano ambasados Lietuvoje darbuotojai pareiškė protestą, savininkai skubiai kreipėsi į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją patarimo. Komentaro sulaukė nedelsiant. Mūsų URM diplomatai pateikė galerijos vadovams rekomendacinio pobūdžio paaiškinimą: Lietuva laikosi pozicijos, jog Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui. Po rekomendacinio pobūdžio paaiškinimų galerijos savininkai parodą nedelsiant uždarė.

Tačiau kodėl Lietuvos užsienio reikalų ministerija pareiškė tik žodinį paaiškinimą? Kodėl oficialiame Lietuvos URM internetiniame puslapyje dėl parodos apie „Arcachą“ neatsirado konkretaus paaiškinimo?

Trokšdamas išsiaiškinti viską iki galo, parašiau laišką Lietuvos URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamentui. Laiške, be kita ko, teiravausi:

„Kaip Lietuvos URM vertina kai kurių mūsų politikų, visuomenininkų draugystes su „Arcacho respublika“. Tokios valstybės juk nėra. Tikrasis tos žemės pavadinimas – Kalnų Karabachas. Ir jis priklauso Azerbaidžanui, o ne Armėnijai. Tiesiog Kalnų Karabachas 1988 – 1994 metais iš Azerbaidžano buvo atimtas karine jėga (tai padarė Armėnijos ir Rusijos ginkluotosios pajėgos). Ar aš kažko nesuprantu?

Todėl lietuvių, tiek politikų, tiek visuomenininkų, draugavimas būtent su „Arcachu“ – tai tas pats, kas šiandien bičiuliautis su Padniestrės, Abchazijos, Osetijos ir Donbaso separatistais. Ar aš klystu?

Ar mūsų politikų bičiuliavimasis būtent su „Arcachu“ nepakenks Lietuvos saugumui, nes toks lietuvių elgesys gali paskatinti Lietuvoje galvas kelti jėgas, remiančias Padniestrės, Osetijos ir Donbaso separatistus. Jie turės bent jau moralinę teisę tvirtinti – jei Lietuvoje galima oficialiai bičiuliautis su armėnų separatistais, tai kodėl negalima – kitiems?“

Dar tos pačios dienos pavakarę sulaukiau oficialaus Lietuvos URM atsakymo. Štai jis:

„Lietuvos Respublika ir Europos Sąjunga pripažįsta Azerbaidžano teritorinį vientisumą, nepripažįsta Kalnų Karabacho ir remia taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą derybų keliu, remiantis esminiais JT Chartijoje ir Helsinkio baigiamajame akte įtvirtintais principais bei tarpininkaujant Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Minsko grupei.

Užsienio reikalų ministerija, remdama tarptautinės bendruomenės pastangas užtikrinti taikų konflikto sureguliavimą, ragina Lietuvos valstybės ir visuomenines institucijas vengti eskaluoti su konflikto šalimis susijusius įvykius, nekurstyti visuomenės, taip pat ir tautinių bendruomenių Lietuvoje, susipriešinimo, neskleisti neapykantos ar konfrontacinės retorikos. Neišspręsto konflikto kontekste ypatingą svarbą įgauna ir jautrumo reikalauja tiek skleidžiamas aktualių įvykių, tiek konflikto šalių puoselėjamo istorinio naratyvo pagrįstas ir subalansuotas vertinimas, siekiant nepakenkti sudėtingam konflikto taikaus sureguliavimo paieškų procesui“.

Tad visiems piliečiams ir Lietuvos svečiams turėtų būti aiškiau negu aišku: kol nesureguliuotas Armėnijos ir Azerbaidžano, Kalnų Karabacho konfliktas, Lietuvoje negali viešėti „arcachų“ parlamentarai.

„Lietuva neturi žaisti dvigubo žaidimo“

Arvydas Anušauskas, Seimo narys, dirbantis Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, be kita ko, 2016-aisiais parašęs įdomų straipsnį, kaip Rusijos slaptosios tarnybos bandė įsitvirtinti Lietuvoje prisidengdamos verslininkais iš Armėnijos („Vingiuoti pėdsakai Dauguose: tarp Rusijos valstybės dūmos deputatų, oligarchų, diplomatų, saugumiečių ir kariškių“: https://slaptai.lt/arvydas-anusauskas-vingiuoti-pedsakai-dauguose-tarp-rusijos-valstybes-dumos-deputatu-oligarchu-diplomatu-saugumieciu-ir-kariskiu/), paprašytas komentaro, ką manąs apie šį akibrokštą, atsiuntė elektroninį laišką:

„Pirmiausia rekomenduoju paklausti Seimo Užsienio reikalų komiteto nuomonės, nes būtent šis komitetas apsvarsto ir suteikia teisę steigti tarpparlamentinio bendradarbiavimo grupes (minėtos grupės tarp oficialių grupių nėra). Seimo nariai, žinoma, gali kurti neoficialias grupes, bet tokiu atveju jau tai jų asmeninė atsakomybė. Mano nuomone, Lietuva negali šioje vietoje žaisti dvigubo žaidimo ir kurti tokių susivienijimų, kol oficialiai nėra išspręstas Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimas“.

Provokacinio pobūdžio deklaracija

Beje, minėto vizito Lietuvoje metu tikriausiai buvo bandoma pasirašyti deklaraciją „Dėl abipusės draugystės susitarimo paskelbimo su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“. Ten sakoma: „Mes, Lietuvos politikai ir visuomenės atstovai, skelbiame abipusės draugystės susitarimą su Kalnų Karabacho Respublika – Arcacho Respublika“.

Ar ši deklaracija buvo pasirašyta ir kas ją pasirašė, kol kas iki galo nėra aišku. Remiantis neoficialiais duomenimis, parašus turėjo brūkštelėti vos keletas esamų ir buvusių Lietuvos Seimo narių.

Žinoma, visi privalome suprasti, kad keli parlamentarai – dar ne visas Lietuvos Seimas. Oficiali Lietuvos valdžios pozicija – visai kita.

Juolab kad esama įtarimų – mažų mažiausiai vienas deklaraciją pasirašyti ketinęs ar jau pasirašęs parlamentaras tiesiog buvo suklaidintas. Kodėl taip manau? Teko kalbėtis su Seimo nariu akademiku Eugenijumi Jovaiša (jam nusiunčiau laišką – analogišką tam, kurį buvau pasiuntęs į Lietuvos URM).

Neoficialaus pokalbio metu parlamentaras E.Jovaiša žadėjo duoti atsakymą. Be kita ko, užsiminė, kad nėra atidžiai išanalizavęs Armėnijos – Azerbaidžano santykių. Iš jo laikysenos bei užuominų supratau, kad jis nėra tikras, jog teisingai pasielgė, susidomėjęs minėta deklaracija.

Varėnos mero akibrokštas

Taip pat nekantriai laukiu Varėnos mero Algio Kašėtos paaiškinimų, kodėl jis Dzūkijoje viešėjusius apsišaukėlės respublikos pasiuntinius priėmė ne privačiai, o būtent kaip oficialus miestelio vadovas? Jei pasitiktų juos savo nuosavoje viloje – tegul. Bet Varėnos valdžiai susitikti su neegzistuojančios valstybės atstovais – tikras nesusipratimas.

Taip pat keista, kai Varėnos meras pareiškė ketinąs bičiuliautis su neegizstuojačios valstybės sostine. Tokie Varėnos mero užmojai žemina mūsų valstybę. Lietuva – solidi, NATO ir ES priklausanti valstybė. Tarptautinė bendruomenė mus vertina kaip patikimą, žodžio besilaikančią, tikros demokratijos siekiančią valstybę. Bet jos autoritetas krenta, kai bent vienas iš lietuvių sumano draugauti su apsišaukėliais. Net nesvarbu, iš kur tie apsišaukėliai – iš Donbaso, Tiraspolio ar Stepanakerto.

Kaltė gula ant provokacijos organizatorių pečių

Ir vis dėlto didžiausia atsakomybė už šį akibrokštą tenka ne Pietų Kaukazo istorijoje nesusigaudantiems ar ją sąmoningai neteisingai interpretuojantiems Lietuvos politikams. Didžiausia atsakomybė krenta ant Armėnijos diplomatų Lietuvoje pečių. Jie puikiai žino, kokios pozicijos laikosi Lietuva. Todėl jie neturėjo jokios moralinės teisės lankyti tų renginių bei juos propaguoti.

Priekaištų nusipelnė ir Lietuvos armėnų sąjungos pirmininkas A. Tunianas bei jo vadovaujama bendruomenė. Lietuvoje gyvenantys armėnai negalėjo nežinoti, kad oficiali Lietuva traktuoja Kalnų Karabachą kaip neatskiriamą Azerbaidžano teritoriją. Todėl gerbdami Lietuvos poziciją jie taip pat privalėjo ignoruoti renginius, kuriuose viešėjo pasaulyje nepripažintos apsišaukėlės respublikos pasiuntiniai.

Bet jie neignoravo. Pasinaudojo lietuvių patiklumu, nuoširdumu, draugiškumu, tolerancija. Būtent todėl lietuviai nuo šiol privalo būti atidesni sulaukę oficialių Armėnijos ambasados Lietuvoje ar Lietuvoje gyvenančių armėnų kvietimų.

2017.07.18; 06:00

Politinės intrigos

Chačkaras nėra blogas, smerktinas ar kaip nors kitaip kritikuotinas simbolis. Beje, jis panašus į lietuviškąjį kryžių. Tai vientisame tufo arba bazalto luite išraižytas armėnų tautos sakralinis paminklas. Armėnai stato jį svarbiomis progomis. Norite paklausti, kas blogo, jei 2015-aisiais, pavyzdžiui, Klaipėdoje išdygo armėniškas chačkaras? 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ir vis tik klaida, kurią Lietuva padarė, leisdama statyti armėnišką chačkarą, – akivaizdi.

Nereikia būti patikliems ir naiviems

Lietuviai neturėtų būti patiklūs, naivūs. Niekas nieko nedaro šiaip sau. Kai kurie žingsniai turi gilią politinę potekstę. Net ir šis iš pirmo žvilgsnio gražus lietuvių – armėnų draugystės ženklas pilnas politinių niuansų.

Chačkaras – ne šiaip sau kryžius. Jis dažniausiai skiriamas paminėti prieš šimtmetį armėnams nutikusius skaudžius įvykius, kai tuometinė Osmanų imperija, būsimoji Turkija, kariavo su carine Rusija. Leisdami armėnams pastatyti chačkarą mes norom nenorom atstumiame Turkiją. Lietuvai prieš išduodant leidimus chačkarų statybai derėtų bent retsykiais prisiminti turkiškąją versiją: tuo metu, t.y. 1915-aisiais, vyko nuožmus turkų – rusų karas, armėnai nuo pat pradžių stojo Turkijos priešų pusėn, tad ar buvo įmanoma išvengti aukų, juolab kad konflikto metu masiškai žuvo ne vien armėnai, bet ir turkai…

Taigi Klaipėdos miesto valdžia, leisdama statyti chačkarą, būkime atviri, pamalonino nei Europos Sąjungai, nei Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijai nepriklausančią, užtat Rusijos karinę bazę įsileidusią Armėniją. Patenkinę Lietuvoje gyvenančių armėnų sumanymą įsivėlėme į rimtą politinį konfliktą, kurio galėjome išvengti (argi mums kas nors drįstų prikišti, jog esame kalti dėl 1915-aisiais metais Turkijos – Rusijos kare skriaustų armėnų?).

Juolab kad uostamiestyje išdygęs chačkaras – ne vienintelis. Iki tol chačkaras buvo pastatytas Kryžių kalne, dar kitas – Kaune. Jau esama norų chačkarą statyti kituose Lietuvos miestuose. Todėl ir klausiu: ar ne per dideli Lietuvoje gyvenančių armėnų apetitai? Lietuvoje – vos pusantro tūkstančio armėnų, o mūsų žemėje jau stūkso trys chačkarai! Gal armėnai siekia savuosius kryžius sustatyti visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir tokiu būdu galutinai sujaukti Lietuvos santykius su NATO partnere?

O gal, sakau, Amėnija mainais už Lietuvoje pastatytus chačkarus savo sostinėje Jerevane pastatys įspūdingą paminklą nuo sovietinės okupacijos nukentėjusiems lietuvių partizanams, tremtiniams, politiniams kaliniams? Vadovaujantis pragmatiniu principu: „Mes – jums, jūs – mums?“ Aš taip įsivaizduočiau prasmingą valstybių bendradarbiavimą. Be kita ko, oficialųjį Jerevaną mes ypatingai pagerbėme dar 2005-aisiais, kai pripažinome 1915-ųjų metų armėnų žūtis genocidu.

Rusijos karinė bazė Armėnijoje – iki 2044 metų

Nebūkime naivūs. Paminklo lietuvių partizanams Jerevanas vis tiek nestatys. Nestatyts bent jau tol, kol Giumri mieste bus dislokuota Rusijos karinė bazė. O ji ten funkcionuos labai ilgai. Sutartis dėl Rusijos karinės bazės dislokavimo buvo pasirašyta 25-eriems metams. O po to pratęsta dar 49-iems metams (iki 2044 metų), kai 2010-aisiais metais tuometinis Rusijos Federacijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas atvyko oficialaus vizito į Armėniją.

Bet paminklas lietuvių partizanams Jerevane mums ir nereikalingas. Kuo čia dėti armėnai, kad 1940-aisiais mus užpuolė Kremliaus kariauna? Sutikite, paminklas Lietuvos partizanams bei tremtiniams Jerevano centre atrodytų keistokai. Tarsi ne vietoj, tarsi be rimto preteksto, tarsi nežinia vardan ko…

Ir vis tik lietuviškojo paminklo Jerevane idėją iškėliau sąmoningai. Kad susimąstytume: o chačkarai Lietuvoje neatrodo keistai?

Abejonės dėl gražių ketinimų statant chačkarus dar labiau sustiprėjo, kai visai neseniai gruodžio 24-ąją portale rus.delfi.ee perskaičiau Vilniuje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus Baltijos kraštams Tigrano Mkrtčiano interviu „Mes turime daug bendro“. Svečiuodamasis oficialaus vizito Estijoje metu Armėnijos diplomatas žurnalistei pateikė išsamų pasakojimą, kokių planų Armėnija turi Baltijos šalyse. Štai skaitant tą interviu ir kilo įtarimų, jog chačkarų statymas Lietuvoje – ne šiaip sau. Vertinant ambasadoriaus ambicijas, Armėnija siekia Baltijos šalyse tvirtai įkelti koją.

Nieko smerktino. Tačiau ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano pasakojime – daug ginčytinų teiginių. Kad ir šioji – „Mes turime daug bendro“. Be abejo, panašumų esama. Visi mes žmonės. Tačiau Baltijos šalys turi ir vieną svarbų, rimtą skirtumą. Nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos negalima apkaltinti, kad jos pastaraisiais dešimtmečiais būtų okupavusios bent pėdą svetimos žemės. O Armėnija su Rusijos pagalba iki šiol laiko okupavusi kaimyninės šalies teritorijas.

Armėnijos ambasadorius fantazavo, esą įmanoma palaikyti draugiškus santykius su Rusija ir Europos Sąjunga bei JAV. Bet kaip sėdėti vienu tuo pačiu metu ant dviejų – trijų skirtingų kėdžių, – nepaaiškino.

Paklaustas, ką manąs apie Rusijos ambasadoriaus Turkijoje nužudymą, Armėnijos ambasadorius prisiminė, kaip Stambulo centre 2007-aisiais metais buvo nužudytas armėnų žurnalistas Grantas Dinkas būtent dėl savo tautybės. Tačiau Armėnijos amabasadorius nė žodeliu neužsminė, kiek dešimčių Turkijos diplomatų ir konsulų Europos sostinėse vos prieš kelis dešimtmečius yra nužudžiusios armėnų teroristinės organizacijos, įskaitant ir žiauriąją ASALA.

Armėnijos ambasadorius gyrėsi, kad Armėnija, būdama nedidele valstybe, priglaudė dešimtis tūkstančių armėnų kilmės pabėgėlių iš Sirijos. Bet nepridūrė, kad pabėgėliai iš Sirijos apgyvendinami ne tik Armėnijoje, bet ir Armėnijos – Rusijos ginkluotųjų pajėgų nuo Azerbaidžano atplėštame Kalnų Karabache.

Žalgirio mūšis ir armėnų pulkas

Paminklas Žalgirio mūšio didvyriams Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau įdomiausia, kad Armėnijos ambasadorius tvirtino, esą Žalgirio mūšyje sumušti kryžiuočius lietuviams padėjęs … armėnų pulkas. Taip, tokio pobūdžio pasakoms mes jau atsparūs. Pripratome, kad Žalgirio pergalę sau priskiria visi, kas tik netingi: rusai, lenkai, baltarusiai…

Jei visas tas pretenzijas sudėtume į krūvą, turėtume pripažinti, jog Žalgirio mūšį laimėjo visi, išskyrus … lietuvius.

Atkaklios oponentų pastangos menkinti lietuvių indėlį – pavojingos. Tarptautiniuose politiniuose, istoriniuose, visuomeniniuose sluoksniuose bandoma formuoti nuomonę, esą lietuvių karių vaidmuo Žalgirio mūšyje – tik pagalbinis, atsitiktinis, simbolinis.

Bet kaip lietuviams apsiginti nuo tendencingų traktuočių?

Žalgirio mūšio inscenizacija Griunvaldo (Žalgirio) lauke Lenkijoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šiandien išgirdome dar vieną šokiruojančią naujieną. Pasirodo, Žalgirio kautynėse su mumis petys į petį kovėsi … armėnai. Ir jų buvo daug – visas pulkas.

Armėnijos ambasadoriaus Tigrano Mkrtčiano citatą apie Griunvaldą pateikiu be sutrumpinimų:

„Su Lietuva, beje, mes turime užtektinai turtingą bendrą istoriją. Nuo 15-ojo amžiaus mes jau bendravome su lietuviais! Ir kai minėjome diplomatinių armėnų – lietuvių santykių 25-metį, aš šiuose renginiuose pabrėžiau, kad armėnų pulkas dalyvavo lemiamose kautynėse 1410 metais prie Griunvaldo (Griunvaldo kautynės – tai lemiamas „Didžiojo karo“, trukusio 1409 – 1411 metais, mūšis, įvykęs 1410-ųjų liepos 15-ąją. Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąjunga sutriuškino Teutonų ordiną – red. pastaba). Tai svarbus ir simbolinis faktas“.

Panašu, kad Lietuvoje formuojamas pretekstas naujoms armėniškų paminklų statyboms. Juk jei armėnams savo kryžius leidžiame statyti šiaip sau, be jokio rimto politinio motyvo bei naudos sau, tai už pagalbą Žalgirio mūšyje privalu atsidėkoti tikrai kelis sykius solidžiau, įspūdingiau!  

Jei įvykiai ir toliau taip sparčiai rutuliosis, mus nuo tikėtinos Rusijos agresijos gins … Rusijos karinę bazę įsileidusi Armėnija.

2016.01.05; 06:39