Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika.. Vytauto Visocko nuotr.
Seimo Laisvės premijų komisija siūlo 2021 m. Laisvės premiją skirti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbiams Gerardai Šuliauskaitei, Bernadetai Mališkaitei ir Jonui Borutai.
Tokį sprendimą priėmė komisija, įvertinusi gautus valstybės ir savivaldybių institucijų, visuomeninių organizacijų ir asociacijų, akademinės bendruomenės, bendruomenių ir fizinių asmenų teikimus.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ – reikšmingiausias pogrindinis leidinys, leistas Lietuvoje 1972–1989 m. Pirmasis numeris pasirodė 1972 m. kovo 19 d. Leido Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui artimi kunigai, seserys vienuolės, pasauliečiai katalikai. „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ platinimas ir redagavimas buvo vienas pavojingiausių užsiėmimų sovietų okupuotoje Lietuvoje. KGB vykdė kratas. Buvo suimtas ne vienas „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bendradarbis, tačiau net per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti leidinio, kuris informavo pasaulio visuomenę apie tikinčiųjų padėtį totalitarinės sistemos gniaužtuose.
„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ buvo reikšminga neginkluoto pasipriešinimo prieš Sovietų sąjungos okupaciją kovos dalyvė, liudijusi Laisvo žodžio jėgą, įveikusi geležinę uždangą ir gebėjusi perduoti žinią laisvam pasauliui. Pats leidinys savaime neatsirado, jį redagavo, rengė ir platino nepaprastai gražaus kuklumo, tačiau didelės drąsos ir stipraus tikėjimo žmonės. Jiems buvo svarbu nepasiduoti, neprarasti vilties, kovoti, nepaisant grėsmės sau ir savo artimiesiems. Šis Laisvės premijos apdovanojimas – didelė padėka visiems bažnyčios kronikos bendradarbiams. Tikiu, kad šis apdovanojimas žadins kiekvienam iš mūsų atsakomybės jausmą už Lietuvą, kiekvienas galime daug mūsų valstybės kūrime“, – po Laisvės premijų komisijos posėdžio kalbėjo komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.
Laisvės premija siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą. Laisvės premija įteikiama Laisvės gynėjų dieną – sausio 13-ąją.
Laisvės premija 2011 m. skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, 2012 m. – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, 2013 m. – kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, 2014 m. – Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, 2016 m. – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir prezidentui Valdui Adamkui, 2017 m. – laisvės gynėjai, politinei kalinei Felicijai Nijolei Sadūnaitei, 2018 m. – partizanų grupei: Jonui Čeponiui, Juozui Mociui, Bronislovui Juospaičiui, Jonui Kadžioniui, Vytautui Balsiui, Juozui Jakavoniui, Jonui Abukauskui, 2019 m. – Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai, 2020 m. – Baltarusijos demokratinei opozicijai.
Paskutiniame „Artumos“ žurnalo numeryje Viktoras Chrulis dalijasi prisiminimais apie arkivyskupą emeritą Tadeuszą Kondrusiewizcių.
Man šis siužetas parūpo dėl to, kad šiemet sukako trisdešimt metų nuo jo ingreso Maskvoje, kai jis buvo paskirtas Rusijos europinės dalies apaštaliniu administratoriumi. Ir tai tiesiogiai palietė mus, Sankt Peterburgo (anuomet – Leningrado) lietuvius-katalikus. Galiu tik padėkoti V. Chruliui, jog tai, ką jis laikė reikalingu papasakoti apie šį katalikų Bažnyčios kunigaikštį, išsklaidė iš anų laikų likusią lyg nuoskaudą, lyg ir nusivylimą šituo Ganytoju, nes jis neatsiliepė į mūsų lūkesčius taip, kaip mes anuomet tikėjomės.
Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O tarp tų lūkesčių buvo ir pamaldos lietuvių kalba tuometinėje vienintelėje Leningrade veikiančioje katalikų bažnyčioje, kurią rusai vadino paprastai: „kostel na Kovenskom“ – „bažnyčia Kauno skersgatvyje“. Beje, atsilankęs Leningrade, vyskupas su mumis, lietuviais, kalbėjosi tik rusiškai. Kad jis moka lietuviškai, kad yra baigęs Kauno kunigų seminariją, sužinojau tik neseniai, prieš metus, kai Baltarusijos valdžia ėmėsi prieš jį represijų už tai, kad arkivyskupas palaikė protestuojančius prieš A. Lukašenkos režimą!
Kodėl vyskupas buvo toks santūrus (o kaip mums pasirodė – net nedraugiškas) su Leningrado lietuvių katalikiška bendruomene? Nesupratimo uždangą kiek praskleidė V. Chrulis. Jis priminė laikus, kuomet kai kurie „Vatikano monsinjorai“ reiškė iniciatyvas vadinamosios Ost-politik sferoje, ko pasėkoje vietos katalikų interesai dažnai buvo aukojami dėl ekumeninio dialogo. Pasirodo, tokiais atvejais vyskupas T. Kondrusiewiczius mėgo cituoti: „Roma locuta – causa finita“ (liet. „Roma pasakė, byla baigta“).
V. Chrulis rašo: „Toli gražu ne iš karto, manding, jis [ vyskupas T. K. – J.L.] išmoko aiškiai atskirti Šventojo Tėvo valią, kuriai neabejotinai paklūstama, ir kai kurių Vatikano funkcionierių valią, kuriai paklūstant neretai tiesiog pakenkiama Bažnyčios atgimimui ir normaliai veiklai“.
Betgi išmoko, ir tuo galime pasidžiaugti bent šiandien…
Biurokrato antspaudas
Tačiau visuomenę vis dar tebekamuoja tas nelemtas paklusimas FUNKCIONIERIŲ valiai, nesvarbu, kur tie funkcionieriai peri: Vatikane, Vilniuje, Maskvoje ar Briuselyje. Funkcionieriai įkuria savo perimvietes ir smulkesniuose administraciniuose dariniuose: ministerijose ir departamentuose, savivaldybių administracijose ir seniūnijose… Susisuka gūžtas netgi visuomeninėse organizacijose, kurios visgi negali apsieiti be tam tikro administracinio aparato aparatėlio.
Iki šiol neišblėso nemalonūs prisiminimai apie vieną užsienio lietuvių bendruomenių lyderių susitikimą kažkur Ignalinos miškuose, kurį organizavo Pasaulio Lietuvių bendruomenė. Jau iki to susitikimo tarp PLB vadovų ir Rusijos Leningrado bendruomenės valdybos atstovų įsiplieksdavo ginčai dėl to, kad PLB reikalavo organizuoti Rusijos lietuvių bendruomenių veiklą pagal ligtolinį visose užsienio lietuvių bendruomenėse priimtą modelį, neatsižvelgiant į milžiniškos plotu ir pasibaisėtinos gyventojų skurdumu valstybės specifines sąlygas.
Pavyzdžiui, Leningrado Lietuvių kultūros draugija kūrėsi kaip organizacija, atvira ne vien etniniams lietuviams, bet ir kitų tautybių leningradiečiams, kurie gerbė, mylėjo Lietuvą, domėjosi lietuvių kultūra ir rėmė mūsų veiklą. Lietuvių kalbos mokyklėlėje, kurioje tuo metu dirbau aš, lietuvių kalbos mokėsi ne tik represuotų lietuvių vaikai, užaugę Rusijos vaikų namuose, bet ir vietos žydai, rusai, kitų tautybių žmonės, kuriems ledus į laisvę laužiusi Lietuva buvo svajonių kraštas, moralinis pavyzdys. Ir štai PLB reikalauja atsitverti nuo jų, užsidaryti…
Mums, Leningrado lietuviams, tokie reikalavimai buvo sunkiai suprantami. Pagal 1993 m. paskelbtus duomenis, iš arti šimto Leningrade veikusių tautinių draugijų lietuvių draugija pagal skaitlingumą buvo viena mažiausių, tačiau pagal veiklumą – atsidūrė vienuoliktoje ar tryliktoje vietoje. Vargu ar būtume galėję taip sėkmingai veikti vien tik savo, „grynųjų“ lietuvių pajėgomis…
Briuselis, ES vėliavos
Žodžiu, priežasčių trinčiai būta, o susibėgimas Ignalinos miškuose dar labiau išryškino tai, kad sėkmingi, pasiturintys Vakarų pasaulio lietuvių bendruomenės nariai, savotiški administracinio aparato sraigteliai- funkcionieriai, pasirodė nepajėgūs suprasti mūsų, sovietinės rusų visuomenės įkaitais tapusių lietuvių veikimo sąlygų, galimybių ir poreikių. Kaip, beje, ir šiandien to nesupranta Briuselio funkcionieriai, reikalaudami, kad visos ES valstybės gyventų, elgtųsi ir kalbėtų vienodai, nepaisant skirtingų jų istorinių patirčių ir realių galimybių.
Taigi, anuomet iš PLB vadovybės nuskambėjo primygtinis patarimas mums, Rusijos lietuviams, veikti taip, kad neužgautume (!?) vietinės valdžios ambicijų ir nekenktume (?!) savo gyvenamos valstybės interesams. Savo ausimis negalėjau patikėti: juk Sovietų valdžiai kiekvienas į jos sudėtį prievarta inkorporuotos tautos atstovų krustelėjimas jau buvo jos ir ambicijų, ir interesų pažeidimas. Vien viešai pareiškęs, kad esi lietuvis (latvis, estas, lenkas…), jau užgavai daugelio rusų ambicijas ir pasirodei įtartinas tam tikrų organų akyse. Net tokias nepolitines šventes, kaip Šv. Kalėdas ar Šv. Velykas švęsdami demonstravome esantys „kitokie“, o ką bekalbėti apie Lietuvos valstybines šventes. Apie kokią veiklą, užsidėjus tokį apynasrį, mes, Rusijos lietuviai begalėjome kalbėti?
Visa tai išsakiau, laukdama palaikymo iš kitų kraštų lietuvių bendruomenių atstovų. Deja… Dauguma palaikė PLB pirmininko Broniaus Nainio reikalavimą. Ėmiau galvoti, kad teks išeiti, trenkus durimis, tik nuo tokio žingsnio sulaikė mano padėties tragikomizmas: buvome miškų viduryje, ir aš net nežinojau, kiek kilometrų ir į kurią pusę tektų žingsniuoti pėsčia, kol prieičiau „civilizaciją“ su visuomeniniu transportu, kuris pargabentų mane į Leningradą.
Laimei, atsirado vienas blaiviau mąstantis tautietis iš Prancūzijos, Ričardas Bačkis, kardinolo Audriaus Bačkio brolis. Jis išgirdo ir suprato mano argumentus, sukritikavo Rusijos lietuvių veiklai iškeltus reikalavimus kaip absurdiškus. Jo kalba buvo argumentuota, netgi su humoro ir sarkazmo intarpais, ir ponui B. Nainiui teko atsitraukti.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Nemanau, kad tautiečiai iš Vakarų turėjo kokias nors asmenines priešiškas nuostatas prieš tautiečius iš Rytų. Tiesiog jie kalbėjo ir veikė, kaip jiems patiems buvo patogiau, ramiau. O tai, kokias pasekmes jų „konformizmas” galėjo turėti mums, mūsų veiklai, jiems mažiausiai rūpėjo. Panašiai, kaip Leningrado lietuvių tautybės tikinčiųjų poreikiai iš pradžių nerūpėjo ir vyskupui T. Kondrusiewicziui. Kaip šiandien Lietuvos ir kitų Baltijos šalių, balansuojančių ant tautinio išnykimo ribos, interesai ir poreikiai nerūpi kitoms, daugiamilijoninius „žmogiškuosius išteklius“ skaičiuojančioms ES valstybėms ir Briuselio administratoriams, dėl ko nuolat esame „kerpami“ pagal tą patį modelį, kaip didžiosios valstybės. Nedrįsčiau sakyti, kad Briuselis puoselėja kokius ypatingai negerus, priešiškus jausmus savo mažiesiems prielipams. Paprasčiausiai jam, jo biurokratams nerūpi specifiniai mūsų poreikiai, nerūpi, kas ištiks mažų valstybėlių tautas vykdant dabartinę, viską globalizuojančią politiką. Nes sotus nemoka ir neišmoks užjausti alkano…
Išsižadėję krikščioniškųjų savo kultūros šaknų, ES vadovai, lyderiai vargu ar išgirs katalikiškojo pasaulio lyderio popiežiaus Pranciškaus žodžius, pasiųstus pasauliui 55-sios Pasaulinės visuomenės komunikavimo dienos proga: „Viešpatie, išmokyk mus išeiti anapus savojo AŠ ir leistis į kelią ieškoti tiesos. Išmokyk mus eiti ir pamatyti, išmokyk klausytis be išankstinių nuostatų, nedarant skubotų išvadų“.
Bažnyčioje. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Nuo pirmadienio, sausio 11 d., atnaujinamos viešos pamaldos su tikinčiaisiais, laikantis visų saugumo reikalavimų, antradienį pranešė Lietuvos vyskupų konferencija.
Mišių dalyviai bus įleidžiami su veido kaukėmis, bažnyčiose bus laikomasi 10 kv. metrų ploto vienam žmogui, išlaikant dviejų metrų atstumą tarp asmenų ar asmenų grupių, kurias sudaro ne daugiau nei penki asmenys arba šeimos nariai.
Tuo metu laidotuvių apeigos bus ir toliau atliekamos tik kapinėse. Jose dalyvauja tik artimiausi šeimos nariai, neskaitant kunigo ir laidojimo paslaugų įstaigų personalo. Laidotuvių šv. Mišios aukojamos be mirusiojo kūno laidotuvių dieną arba kitu laiku, pagal susitarimą su artimaisiais.
Daugėjant sergančiųjų koronaviruso infekcija, Lietuvos vyskupų konferencija viešas pamaldas bažnyčiose sustabdė iki sausio 10-osios.
Vyriausybei gruodžio viduryje sugriežtinus karantiną ir jį pratęsus iki sausio 31 dienos, uždarytos ne maisto prekių parduotuvės, grožio salonai, apribotas žmonių judėjimas ir susirinkimai.
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Visų šventųjų ir Mirusiųjų atminimo šventes Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka (LMAVB) mini literatūrine, grafine, dokumentine kompozicija „Mors certa, hora incerta“ (Mirtis nulemta, valanda nežinoma).
Apie nenumaldomai bėgančius metus, visada šalia esančią mirtį, filosofinį, teisinį, praktinį požiūrį į ją įvairiomis kalbomis pasakoja Retų spaudinių ir Rankraščių skyriuose saugomi XV–XX a. dokumentai, kurių dauguma rodoma pirmą kartą, pažymima Vrublevskių bibliotekos pranešime.
XVII a. enciklopedijoje „Magnum theatrum vitae humanae“ (Didžioji žmogiškojo gyvenimo regykla) aiškinama, kas yra mirtis, kokie jos požymiai, kas žinoma apie mirtį. Senieji gerosios mirties (ars bene moriendi) vadovėliai formavo tikinčiųjų supratimą apie gerąją mirtį ir skatino „numirti kiekvieną dieną“.
Nuolatinis galvojimas ir mąstymas apie mirtį ne vieną amžių lydėjo sąmoningą krikščionį visą jo gyvenimą. Šiuos „palydovus“, kurie iki pat XX a. buvo aktualūs ir tikintiesiems padėjo įveikti mirties baimę, bus galima pamatyti savo akimis. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legenda“, išleista 1519 m., pasakoja, kaip gyveno ir pasitiko mirtį šventieji. Rodomi reti raižiniai, skirti pranciškonų ir stačiatikių kankiniams Vilniuje atminti, prisimenamas pirmasis unitų kankinys – Lietuvos arkivyskupas šventasis Juozapatas Kuncevičius. Senųjų knygų iliustracijos, kaip sako parodos organizatoriai, leidžia akies krašteliu pažvelgti į pirmųjų krikščionių palaidojimo vietas, antkapius, įrašus.
Nuolatinis mirties egzistavimas jaučiamas ir rankraštiniuose atminimų albumuose (album amicorum), kuriuose gausu įrašų ir piešinių mirties tematika. Apie mirusiuosius, o kartu ir apie pačią mirtį gyviesiems turėjo priminti laidotuvių pamokslai, kurie sudaro gausią spausdinto senųjų amžių palikimo dalį, o ją papildo ir kadaise per laidotuves sakytų pamokslų rankraščiai.
Eksponuojami skirtingais laikotarpiais surašyti testamentai – neatsiejama materialiosios mirties kultūros dalis, – kuriuose religinės tikėjimo deklaracijos susipina su piniginiais ir turto reikalais. Šiame kontekste išsiskiria Gardino jėzuitų vyresniojo Jurgio Gruževskio (Jerzy Gruźewski) 1634 m. raštas, nurodantis, kad jokių paveldėtojų, išskyrus Dievą, jis neturįs.
Įvairiose kultūrose laidotuvėms buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Baroko laikotarpiu valdovų ir didikų laidotuvės pasižymėjo didele pompastika ir iškilmingumu, o rengiamos laidotuvių eisenos priminė savotiškus teatro vaidinimus. Parodoje – įspūdingas, daugiau nei keturių metrų ilgio Eriko Jönssono Dahlbergho XVII a. raižinys, vaizduojantis Švedijos karaliaus Karolio X Gustavo laidotuvių procesiją.
Tokiems didingiems reginiams mirusiojo artimieji negailėdavo ne tik ašarų, bet ir lėšų. Kam ir kiek buvo išleidžiama XVIII a. laidojant mirusįjį, parodys LMAVB Rankraščių skyriuje saugomos laidotuvių sąskaitos. O lietuvių kalba 1800 m. išleistas Prūsijos karaliaus ediktas atskleis, kokių atsargumo priemonių buvo imtasi laidojant užkrečiamųjų ligų epidemijos aukas. Laidotuvių temą papildo įvairių konfesijų tikinčiųjų kapinių nuotraukos.
Teksto ir parodos autorės – Retų spaudinių skyriaus bibliografės Simona Jaskelevičiūtė ir Violeta Radvilienė. Paroda veiks iki gruodžio 2 d.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC – reikšminga Sąjūdžio, Lietuvos kultūros, Katalikų Bažnyčios asmenybė. Kokį jo gyvenimą, veiklą atsimena bendražygiai? Ką mums šis kunigas intelektualas gali reikšti šiandien? Apie visa tai pasakoja ką tik pasirodžiusios knygos „Netituluotas Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC“ („Magnificat leidiniai“) rengėja ir sudarytoja dr. Dalia Čiočytė.
Kodėl kunigą Vaclovą Aliulį MIC knygoje pavadinote netituluotu Bažnyčios ambasadoriumi? Kas slypi už šio pavadinimo?
Pavadinimas nurodo šios knygos koncepciją. Ją suformuluočiau taip: kunigas Vaclovas Aliulis MIC neturėjo aukštų bažnytinių titulų, tačiau buvo labai įtakingas, – iš esmės tapęs Bažnyčios ambasadoriumi Bažnyčios ir valstybės, Bažnyčios ir kultūros santykių plotmėje. „Netituluotas ambasadorius“ – tai ambasadorius, nors ir ne formaliąja, tačiau esmine prasme.
Svarbiausia ambasadoriškoji V. Aliulio misija vykdyta pačioje Lietuvoje, formuojant dvasininkų dialogą su pasauliečiais Katalikų Bažnyčioje, o ir visos Katalikų Bažnyčios dialogą su netikinčiaisiais, indiferentais ir kitais, kitokiais ne katalikais. Daugelis nuo tikėjimo nutolusių kultūros žmonių sovietmečiu nustebdavo sutikę V. Aliulį: štai kunigas, su kuriuo galima įdomiai, prasmingai ir laisvai kalbėtis.
Dr. Dalia Čiočytė. Gretos Skaraitienės (Žmonės) nuotr.
Kunigas Vaclovas Aliulis MIC, puikus diplomatas, susikalbėdavo net ir su okupacinės valdžios žmonėmis. Atstovaudamas Bažnyčiai santykiuose su Lietuvos komunistų partijos veikėjais V. Aliulis sugebėdavo ir nesileisti į ideologinius / politinius kompromisus, ir elgtis laisvai, kartais netgi bičiuliškai. Atsimenu štai tokį vaizdą: Sąjūdžiui dar tik pirmuosius žingsnius žengiant, vyksta piketas prie LKP CK būstinės dėl katalikų spaudos laisvės, o situacijos centre ant sceną primenančios pakylos Vaclovas Aliulis (vienas piketo organizatorių) ir LKP CK organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjas Vladimiras Beriozovas linksmai draugiškai šnekučiuojasi.
Kunigo Vaclovo diplomatija Bažnyčiai yra laimėjusi daug. Jo laikysenos galantiškumas, taupi svari argumentacija, – pagrįsta įstatymų, teisės aktų išmanymu, – gebėjimas rasti racionalų sprendimą sudėtingose situacijose, taiklios humoristinės replikos sovietiniams funkcionieriams buvo kietas riešutas.
Kiek ir kokių įtampų kėlė atstovavimas Bažnyčiai politinio priešo teritorijoje, kunigas Vaclovas tik pats žinojo. Kartą po eilinių derybų su okupacinės valdžios „šulais“ paklausiau, kaip jis jautėsi tose derybose. Kunigas Vaclovas nusijuokė: „Kaip Danielius liūtų narve“.
Kiek provokuojantis klausimas – ar tiesa, kad Vaclovas Alilulis suvaidino svarbų vaidmenį sugrąžinant Katedrą tikintiesiems?
Sąjūdžio steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 22 d. V. Aliulis buvo vyskupų įpareigotas išdėstyti svarbiausius katalikų visuomenės reikalavimus, įskaitant Vilniaus Arkikatedros atgavimą. Jis galėjo tiesiog pakilti į tribūną ir išdėstyti tuos reikalavimus, – turbūt tą dieną jie būtų ištirpę daugelio svarbių tautos reikalavimų fone. Tačiau jis to nepadarė, o sulaukęs momento, kai paskelbta apie rytojaus dieną Arkikatedroje turėjusias vykti šventąsias Mišias, paprašė žodžio ir nutraukdamas euforiją pareiškė, jog vyskupai nesutinka eiti į Arkikatedrą vienai valandai: „Šventos Mišios vyks lauke, prie uždarytų durų.“
Knygos apie kunigą Vaclovą Aliulį viršelis
Gerai atsimenu, koks tai buvo efektingas, koks artistiškas mostas. Po šio mosto netrukus ir atkeliavo į prezidiumą raštelis apie Arkikatedros grąžinimą Lietuvos Katalikų Bažnyčiai. Šį epizodą knygoje interpretuoja ir profesorius Vytautas Landsbergis.
Tad V. Aliulis tiesiog paspaudė tinkamą klavišą tinkamu metu. Tai būdinga visai jo kaip derybininko taktikai, kurią apibūdinčiau kaip precizišką diplomatinį staccato.
Ką šiuolaikiniam žmogui galėtų reikšti kunigo Vaclovo Aliulio asmenybė? Kuo jis svarbus?
Manyčiau, daugeliu dalykų. Pavyzdžiui, tolerancija. Šiandien šia sąvoka neretai manipuliuojama demagogiškai, siekiant nešvarių politinių tikslų, – o iš kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybės galime pasimokyti tikros tolerancijos, kai ištikimybė savajai pozicijai derinama su pagarba kito teisei kitokią poziciją turėti.
Man pačiai bene reikšmingiausias V. Aliulio asmenybės bruožas yra tikėjimo derinimas su protu ir mokslu. Komplikuoto santykio tarp tikėjimo ir proto / mokslo suvokimas. Viena vertus, V. Aliuliui būdingas pagarbus, viltingas požiūris į racionaliųjų suvokimo galių perspektyvas, intensyvus mokslinis mąstymas. Kita vertus, mąstytojas suprato: kad ir kaip neprieštarautų mokslo teiginiai tikėjimo tiesoms, tikėjimo neįmanoma įrodyti, gilus tikėjimas yra tuo pat metu ir „beveik žinojimas“, ir „tik tikėjimas“: ontologinė rizika.
Kaip apibūdintumėte Vaclovo Aliulio siekį puoselėti tikėjimo, asmens laisvę?
Tai dar vienas V. Aliulio asmenybės bruožas, kuris, manau, sudomins dabarties skaitytoją. Visa Bažnyčia okupacijos metais kovojo už tikėjimo, asmens laisvę. Tai, kas specifiška V. Aliuliui, yra labai subtilus asmens laisvės aspektas: laisvė kaip sąžinės sprendimų drąsa, nevergavimas sustabarėjusioms nuostatoms apie moralų elgesį. Tokia laisvė susijusi ne tik su rizika būti nesuprastam bažnytinės vadovybės, bet ir su vidine sielos rizika. Apie tokią V. Aliulio laisvę, tarnavusią ne įstatymo raidei, o dvasiai, knygoje pasakoja kunigas Kęstutis Brilius MIC, muzikė Eglė Čigriejūtė-Strolienė.
Knygoje sudėta net 27 Vaclovo Aliulio bičiulių, bendražygių atsiminimai. Kokias temas išskirtumėte?
Ši knyga, pasakodama apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC asmenybę ir veiklą, kartu pasakoja apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios gyvavimą sovietmečiu, apie Bažnyčios priešinimąsi sovietinei okupacijai (pogrindžio teologijos kursus ir kt.), apie Naujojo Testamento ir liturginių tekstų prakalbinimą gražia, taisyklinga šiuolaikine lietuvių kalba, apie katalikų spaudą, apie kultūrinę rezistenciją, apie Lietuvos Sąjūdį, apie laisvę – ir kaip iššūkį, ir kaip laimę. Tai pagrindinės temos.
Kaip knygoje atskleidžiamas dar niekur iki tol neaptartas Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis?
Kunigas Vaclovas Aliulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šis Jūsų klausimas labai svarbus. Taip, šioje knygoje pirmąkart analizuojamas Sąjūdžio ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykis. Vienas pačių vertingiausių šios knygos tekstų yra Lietuvos vadovo profesoriaus Vytauto Landsbergio apybraiža apie kunigo Vaclovo Aliulio MIC svarų politinį vaidmenį Lietuvai siekiant Nepriklausomybės. Ši apybraiža yra reikšmingas Sąjūdžio istorijos pjūvis santykio su Bažnyčia aspektu. Bažnyčią autorius vadina Sąjūdžio „didžiąja rėmimo grupe“, o V. Aliulio vaidmenį interpretuoja kaip Lietuvos Katalikų Bažnyčios deleguotą atstovavimą jai Sąjūdžio kontekste. Šią interpretaciją prof. Vytautas Landsbergis pagrindžia svariais argumentais.
Kita reikšminga tema – kunigo, o apskritai ir kiekvieno žmogaus laikysena sovietmečiu – kolaboravimas arba priešinimasis sovietų okupacijai? Ar išties buvo tik dvi laikysenos?
Tarp kolaboravimo ir priešinimosi okupacijai vargu ar rastume kažkokį „tarpinį variantą“. Todėl gal tiksliau būtų kalbėti apie daugiau negu vieną priešinimosi okupacijai formą.
Priešintis okupacijai buvo galima daugiau nei vienu būdu: ne vien tik atvirai prieš ją kovojant, bet ir slapta, tylomis. Kunigo Juliaus Sasnausko OFM, kunigo Aušvydo Belicko atsiminimai atveria gilių įžvalgų šia tema. Kunigas A. Belickas kunigo Vaclovo laikyseną okupacinės valdžios atžvilgiu suvokia kaip tokio slapto kovotojo laikyseną. Pasak A. Belicko, V. Aliulis kiek pajėgė derėjosi su okupacine valdžia dėl galimybės leisti oficialius leidinius, tačiau jei negaudavo savo veiklai leidimo, tai tą veiklą vis tiek vykdė, tik jau slapta.
Dar viena svarbi knygos dalis – unikalios fotografijos ir iš Vaclovo Aliulio gyvenimo, ir iš Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijos. Kaip fotografijos papildo knygą? Kuo jos svarbios?
Arkikatedra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Fotografijos papildo, pratęsia knygos pasakojimus, kartais netgi tampa savarankišku pasakojimu. Pavyzdžiui, knygos galiniame viršelyje Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo nuotrauka (iš ambasadoriaus dr. Šarūno Adomavičiaus archyvo) be žodžių pasakoja apie kunigą Vaclovą Aliulį kaip apie konfratrų vadą, dvasininkams mezgant dialogą su pasauliečiais Bažnyčios nariais ir su netikinčiaisiais, ir su plačiąja visuomene.
Ką pati atradote rengdama šiuos prisiminimus? Kas galbūt buvo netikėta?
Visi žmonės turi paslapčių, ir anaiptol ne visa sudedama į knygas. Ir šią knygą rengdama išgirdau nemaža įdomių pasakojimų, kurie neįėjo į knygą, – dažniausia todėl, kad buvo pernelyg privatūs.
Rengiant knygą buvo malonu bendrauti su atsiminimų autoriais, prisiminti bendras patirtis, susikalbėti užuominomis ir potekstėmis. Šios knygos autoriai man atrodo tarpusavyje iš esmės artimi, susitinkantys knygos pasaulyje tarsi V. Aliulio svečių salone ir besidžiaugiantys ne tik salono šeimininko, bet ir vieni kitų kompanija.
Kviečiame dalyvauti Vilniaus knygų mugėje vyksiančiame knygos Netituluotasis Bažnyčios ambasadorius: atsiminimai apie kunigą Vaclovą Aliulį MIC pristatyme. Jame Lietuvos vadovas profesorius Vytautas Landsbergis, dr. Dalia Čiočytė, ambasadorius dr. Šarūnas Adomavičius ir kunigas Julius Sasnauskas OFM plačiau papasakos apie kun. Vaclovo Aliulio veiklą, apie tautinio atgimimo užkulisius.
Renginys vyks: vasario 20 d. 11 val. Vilniaus knygų mugėje, Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO (konferencijų salė 5.3).
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino kovotoją už šalies nepriklausomybę Nijolę Sadūnaitę 80-ojo gimtadienio proga.
Pasak šalies vadovės, N. Sadūnaitės vardas Lietuvos kelyje į nepriklausomybę ypatingai svarbus ir ryškus. Jį tardami regime nepalaužiamą kovotoją ir daugybę jau istorija tapusių įvykių, artinusių išsivadavimą iš okupacijos.
Kaip teigiama sveikinime, būtent N. Sadūnaitė yra viena iš garbingos pasipriešinimo istorijos kūrėjų. Tvirtas tikėjimas buvo tas ginklas, kuriuo ji laimėjo dešimtmečius trukusį mūšį už Tėvynės laisvę.
Prezidentė pabrėžė, kad šis gražus kovotojos už laisvę jubiliejus ir Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio minėjimas – iškalbingas sutapimas. Būtent N. Sadūnaitė kartu su savo bendražygiais geriausiai žino, ką reiškia ištikimybė nepriklausomos valstybės idėjai.
Šalies vadovė taip pat padėkojo už meilę Lietuvai, žmonėms ir palinkėjo jubiliatei sveikatos, neblėstančio optimizmo ir stiprybės.
2017 m. Laisvės premijos laureatė N. Sadūnaitė gimė 1938 m. liepos 22 d. Kaune, Jono Sadūno ir Veronikos Sadūnienės (Rimkutės) šeimoje. Mokėsi Anykščių Jono Biliūno vidurinėje mokykloje. Mokslus baigė 1955 m. Po metų įstojo į Šv. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregaciją Panevėžyje. Amžinuosius įžadus davė 1963 m. Persikėlusi į Vilnių, mokėsi medicinos seserų kursuose, dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke, skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius.
Į sovietinio saugumo akiratį N. Sadūnaitė pateko 1970 metais, kai ėmėsi ginti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ji slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje. Jos dėka šis dokumentas pasirašytas daugiau nei 17 tūkst. tikinčiųjų, tapo žinomas visame pasaulyje.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžiai – 40. Vytauto Visocko nuotr.
Nuo 1974 m. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti ir platinti Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką – žymiausią sovietmečiu leistą pogrindinį žurnalą, fiksavusį sovietų valdžios pažeidimus tikinčiųjų teisių ir laisvių srityje. Už tai 1974 m. suimta ir nuteista laisvės atėmimu trejiems metams sunkiųjų darbų kalėjime ir trejiems metams tremties. Šešerius metus kalėjo Mordovijoje ir kitose vietose Sibire.
1980 m. grįžusi į Lietuvą ir toliau dalyvavo leidžiant Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką. Nuo 1982 m. ji Lietuvoje gyveno nelegaliai, slapta susitikdavo su disidentais Maskvoje. 1987-1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama narkotikais ir radiacija, tačiau nepalūžo. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Lietuvos Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo ji kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge. Po to vėl buvo KGB tardoma bei persekiojama. Lietuvos ypatingajame archyve išlikusi N. Sadūnaitės baudžiamoji byla liudija laisvės gynėjos ištvermę, išmonę ir drąsą.
