Lapkričio 26-ąją BNS pranešė, kad Lietuvos Ministras Pirmininkas S. Skvernelis išvyksta į Vengriją, kur 16 Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybių vadovai susitiks su Kinijos premjeru Li Keqiang’u, o S. Skvernelis su Kinijos premjeru taip pat dalyvaus atskirame dvišaliame susitikime.
Jo patarėjas užsienio politikos klausimais D. Matulionis sakė, kad premjerai kalbėsis apie Lietuvos maisto produktų eksportą į Kiniją, bendradarbiavimą logistikos bei transporto srityse. O svarbiausia – Lietuva ir Kinija planuoja pasirašyti memorandumą, vadinamą Šilko kelio susitarimu. Pekinas viliasi, kad 2013-aisiais pristatyta OBOR arba Šilko kelio – ekonominės juostos strategija „padės atgaivinti senovinius prekybos maršrutus iš Azijos į Europą ir Afriką. Ši iniciatyva apjungia 65 valstybes, kuriose gyvena 60 proc. pasaulio gyventojų ir yra sukuriama maždaug trečdalis pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP)”, rašoma BNS pranešime. Santykiai su Kinija taip pat bus aptariami regioniniame Vidurio ir Rytų Europos šalių premjerų forume.
Vėliau buvo paskelbta, kad Lietuva ir Kinija Budapešte pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo pagal Šilko kelio strategiją. Štai tokie pranešimai apie fasadinę susitikimo pusę, strategijos tikslus buvo skirti Lietuvos vartotojams. O kas iš tiesų slepiasi už gražaus, net romantiškai skambančio Šilko kelio pavadinimo? Kokios apskritai yra Kinijos vykdomos politikos pasekmės Europai ir konkrečiai Lietuvai? Kokias perspektyvas Lietuvai atveria Ministro Pirmininko S. Skvernelio susitikimas su Kinijos premjeru Budapešte ir ten pasirašytas dvišalis Lietuvos ir Kinijos memorandumas dėl bendradarbiavimo pagal Šilko kelio – ekonominės juostos ir 21 a. Jūrų šilko kelio iniciatyvą?
2013 metai: Šilko kelio strategijos paskelbimas
Jau prieš porą metų rašiau, kad nuo 2013 m. svarbiausias Kinijos prioritetas – Šilko kelio – ekonominės juostos strategija arba OBOR (angl. One Belt, One Road; Silk Road, Economic Belt). Vienas strategijos tikslų – „deatlantizuoti” pasaulį. Paprasčiau pasakius, sumenkinti JAV įtaką pasaulyje, kirsti per ES–JAV ekonominius ir prekybinius ryšius.
Laikas pradėti įgyvendinti šią strategiją buvo pasirinktas neatsitiktinai: JAV ir ES, dvi didžiausios ekonominės galios pasaulyje, dar buvo neatsigavusios po milžinišką žalą joms padariusios ekonominės ir finansų krizės. Antra, ES ir JAV buvo bepradedančios derybas dėl precedento pasaulyje neturinčio laisvosios prekybos susitarimo TTIP (angl. Transatlantic Trade and Investment Partnership). JAV ir ES jau ir dabar sudaro labiausiai integruotą prekybos zoną pasaulyje, o naujasis susitarimas turėjo panaikinti beveik visus galiojusius prekybos ir investicijų barjerus, kvotas, muitus ir t. t. Laisvosios prekybos susitarimo (TTIP) įsigaliojimo atveju taisyklės ES ir JAV verslui taptų dar laisvesnės, o šios rinkos apsaugos priemonės, galiojančios trečiosioms šalims, griežtesnės. Rinka, turinti 510 milijonų vartotojų ES ir 323 milijonus vartotojų JAV, kurių perkamoji galia yra nepalyginamai didesnė nei daugumos pasaulio valstybių ar regionų, be to, kurios viduje panaikinti prekybos apribojimai, palengvintos investicijos, neabejotinai būtų tokia jėga, su kuria bet kam būtų sunku konkuruoti.
Todėl ir kinai, ir rusai visomis priemonėmis stengėsi išvengti ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties. Globaliame pasaulyje jiems gerokai paprasčiau konkuruoti su ES ir JAV atskirai. Sutarčiai nepritarė ir visokiausio plauko antiglobalistai, neretai maitinami rusiškais ir kiniškais pinigais. Šiais metais Rusija ir Kinija švenčia pergalę: tapęs prezidentu D. Trumpas derybas tarp ES ir JAV nutraukė, nors iki derybų pabaigos tebuvo likęs mažmožis – tik braškę ant torto uždėti.
Šilko kelio strategijos esmė ir Lietuvos vieta joje
Nors Kinijos OBOR strategija pristatoma kaip ekonominio bendradarbiavimo strategija, jos ištakos – Kinijos nacionalinio saugumo, karinių reikalų žinybose, jos esmė – ekonominė ekspansija į Europą, Aziją ir Afriką, tenkinant ekonomiškai sustiprėjusios Kinijos politines ambicijas. Visa ši strategija – tai konservatyvaus militarizmo ir pažangaus ekonominio globalizmo derinys. Strategijos įgyvendinimui 2013–2014 m. įkurtas ne vienas bankas, tarp jų ir AIIB – Azijos infrastruktūros investicijų bankas su 100 milijardų dolerių pradiniu kapitalu, taip pat ir Šilko kelio fondas (angl. Silk Road Fund) su 46 milijardų dolerių kapitalu.
Nemažai į AIIB „bendrą kasą” sunešė senosios Europos valstybės, tarp jų Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kitos. Tarp šio banko steigėjų ir akcininkų, matyt, neatsitiktinai nerasime JAV bei Japonijos ir Taivano – JAV sąjungininkių regione.
Nors kai kam Lietuvoje atrodo, kad milžiniška, toli esanti Kinija palyginti nedidelės, prie Baltijos jūros prigludusios Lietuvos net neįžiūri, taip nėra. Kinai žemėlapyje brėžia OBOR strategijos įgyvendinimui būtinus šešis ekonominius „koridorius”. Suplanuota, kad tas „šilko diržas“ apjuos daugiau nei 60 valstybių 3 kontinentuose. Vienas iš šešių koridorių, vadinamasis Eurazijos tiltas, baigiasi būtent Klaipėdoje. Iš Kinijos geležinkeliais per Centrinės Azijos valstybes – Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekiją – į Europą, per Rusiją – į Klaipėdą.
Beje, Kinijos pirmasis vicepremjeras G. Zhangas, 2015 m. birželį lankęsis Lietuvoje, ir buvo tas aukščiausio rango pareigūnas, kuris atsako už OBOR strategijos įgyvendinimą. Ne Lietuvos pieno ir mėsos produktų importas į Kiniją domina Kinijos valdžią, ne investicijos į šias pramonės šakas Lietuvoje. Kinus domina Klaipėdos uostas, taip pat inovatyvios pramonės šakos, aukštosios technologijos. Pieno produktai gali būti tik priedas prie svarbesnių dalykų, nors pieno produktų, ypač skirtų vaikų mitybai, kinams labai reikia.
Dar vieną „ekonominį koridorių” kinai tiesia per Pirėjo uostą Graikijoje. 2016 m. birželį Pirėjo uostas „krito”: 63 proc. jo akcijų įsigijo Kinijos valstybinė kompanija „Cosco”. Pirkta už, švelniai sakant, „prieinamą” kainą, kurią padiktavo tuometinė kritinė, krizinė Graikijos ekonominė ir finansinė padėtis.
Pastebimas ypatingas kinų suaktyvėjimas ir Jungtinėje Karalystėje, kur po Brexit referendumo kainos nukrito, kur galima palyginti pigiai nupirkti tai, kas anksčiau buvo neprieinama. Po Jungtinės Karalystės de facto pasitraukimo iš Europos Sąjungos draugystės ir bendradarbiavimo su Kinija turėtų būti dar daugiau. Ne iš meilės, o iš reikalo.
O ir Klaipėdoje jau keleri metai nestinga įvairaus lygio delegacijų iš Kinijos. Joms svarbios uosto plėtros galimybės, uosto infrastruktūra. Kaip nestinga kinų dėmesio ir Lietuvos geležinkeliams. Koridorius yra koridorius… Dabar šioje dėlionėje jau fiksuojame ir Kinijos bei Lietuvos premjerų susitikimą, bendradarbiavimo memorandumo dėl Šilko kelio strategijos įgyvendinimo pasirašymą.
Išvada aiški: matydami Rusijos veikimą mūsų regione, matykime ir tai, ką mūsuose veikia Kinija. Turime ne tik žinoti, bet ir suvokti, kad esame Kinijos strategijos dalis, taigi, turime galvoti apie galimas pasekmes, ne tik ekonomines, bet ir politines.
Užsienio investicijų patikra ES ir Kinijos faktorius
Šiais metais kai kam netikėtai Europos Parlamente pradėtas rengti pranešimas dėl užsienio investicijų patikros. Iš pirmo žvilgsnio atrodo: užsienio investicijos – kas čia gali būti blogo? Juk tai gamybos ar paslaugų plėtra, naujos darbo vietos ir t. t. Žinoma, mūsų valstybės žmonės geriau nei kitur Europoje supranta, kad užsienio investicijos gali turėti ir neigiamų pasekmių, todėl savo įstatymuose esame „įsukę” tam tikrus saugiklius, turinčius apginti mūsų strateginius objektus ir sektorius nuo nepageidaujamų partnerių invazijos, net ir žaidžiant pagal laisvosios rinkos taisykles. Puikiai žinome: saugomės nuo nepageidaujamų Rusijos investicijų. Tačiau ar to pakaks, siekiant apsisaugoti nuo neigiamų Kinijos ekonominės ekspansijos pasekmių – tai klausimas Lietuvos Seimui ir Vyriausybei.
Informacija pamąstymui: nuo 2008 m. finansinės krizės Kinijos investicijos Europos Sąjungos valstybėse narėse padidėjo 10 kartų! – nuo 2 mlrd. eurų 2009-aisiais iki beveik 20 mlrd. eurų 2015 metais. Vien 2016 metais Kinijos tiesioginės užsienio investicijos Europos Sąjungoje siekė 35 mlrd. eurų. Lyginant su 2015 metais, padidėjimas siekė 77 proc., o lyginant su netolimais 2010 metais padidėjimas sudaro 1500 procentų!!! Tuo pat metu, 2016 metais, ES verslo investicijos Kinijoje sumažėjo 25 proc., ir laukiama, kad artimiausiais metais dėl Kinijos vykdomos politikos, Europos verslui daromų kliūčių ši tendencija išliks.
Kinijos įtakos didėjimas svarbiausiuose Europos ekonomikos sektoriuose, įskaitant aukštųjų technologijų sektorių, kasmet didina Pekino įtaką mūsų kontinente. Pasinaudojant tuo, kad ES yra sutelkusi dėmesį kovai su Rusijos vykdomu terorizmu mūsų kaimynystėje ir iki šiol nematyto lygio kišimusi į ES valstybių politinį gyvenimą, rinkimų kampanijas, Kinija taps ypatingos svarbos išorės jėga, kuri ateityje bus vienas didžiausių iššūkių Europos kaip ekonominės galios išlikimui.
Pietinės Europos valstybės, tokios kaip Graikija, Portugalija, Ispanija ir Italija, kelis pastaruosius metus sulaukė milžiniškų Kinijos investicijų. Tokios apimties, kad šiuo metu ES taryboje, aptariant patikros mechanizmo įvedimo būtinumą užsienio investicijoms Europos Sąjungoje, šios šalys jau reflektuoja Kinijos interesus ir priešinasi tokio mechanizmo ES įteisinimui.
Didžiausios ir galingiausios ES valstybės narės – Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė – taip pat yra Kinijos ekonominės ekspansijos taikinys. Lyginant su 2015 metais, Kinijos investicijos vien Vokietijoje 2016 metais padidėjo 10 kartų ir pasiekė 11 mlrd. eurų per metus. Minėtose šalyse Kinija nusitaikė pirmiausia į inovacijų ir aukštųjų technologijų sektorius.
Rytų ir Vidurio Europa – taip pat Kinijos taikiklyje. Pekino iniciatyva 2011 metais buvo sukurtas 16+1 formatas, skirtas mūsų regiono valstybėms. Šio formato susitikime Budapešte ir dalyvavo Lietuvos premjeras S. Skvernelis, į kurį buvo atvykęs Kinijos premjeras. Iki pastarojo susitikimo šešios mūsų regiono ES valstybės narės buvo pasirašę bendradarbiavimo memorandumus su Kinija – Bulgarija, Kroatija, Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija. Dabar šį sąrašą papildė ir Lietuva. Ar turėtume dėl to džiaugtis? Tuo labiau, kad mūsų regione Kinijos investicijos iki šiol buvo palyginti menkos, o 16+1 formatas visų pirmiausia Kinijos buvo iš- naudojamas ne investicijų į šį regioną skatinimui, o ES skaldymui ir tarpusavio supriešinimui.
OBOR strategijos įgyvendinimo pradžioje Kinija pirmenybę teikė ES galingiesiems, bet ateis ir mūsų eilė. Tam akivaizdžiai ruošiamasi.
Kuo atsakys Europos Sąjunga?
Europos Sąjunga imasi gynybos, vienas jos instrumentų – investicijų patikros mechanizmo įteisinimas. Jei dėl valstybių, jau atsidūrusių Kinijos „kišenėje“, prieštaravimų nepavyktų to padaryti ES mastu, reikia pasirūpinti turėti reikiamus saugiklius nacionaliniu, mūsų atveju – Lietuvos lygmeniu. Patikros mechanizmo įvedimo iniciatorė yra Vokietija, jau patyrusi atkaklų Kinijos skverbimąsi į aukštųjų technologijų sektorių, dažnai tas įmones, kurios susiję su valstybės gynyba ir saugumu. Kaip ir į inovacijų sektorių, ypatingai svarbų valstybės pažangai ir konkurencingumui pasaulyje.
Beje, kai kurie Lietuvos verslininkai, dirbantys inovacijų ir aukš- tųjų technologijų srityje, jau prieš kelerius metus man pasakojo apie savo patyrimus, įmonės koridoriuose netikėtai sutinkamus kinus, kurie nežinia kaip pateko į įmonę ir negali (?) paaiškinti, ką jie veikia gamykloje.
Kitas gynybos instrumentas – spausti Kiniją tarptautiniu lygiu, kaip nesilaikančią taisyklių, grubiai pažeidžiančią tarptautinius susitarimus. Kinija yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narė, bet jai iki šiol nepripažintas rinkos ekonomikos statusas. Kitaip sakant, Kinija dažnai žaidžia pagal kitokias taisykles arba visai be taisyklių, o mes, europiečiai, esame priversti laikytis taisyklių, je ne – esame baudžiami.
Trečias gynybos instrumentas – mano jau minėtas ES ir JAV laisvosios prekybos susitarimas, TTIP, dėl kurio derybas Kinijos ir Rusijos džiaugsmui sustabdė JAV prezidentas D. Trumpas. Europos Sąjunga nenuleidžia rankų, dirbame toliau, siekdami derybų atnaujinimo ir sėkmingo užbaigimo. Tiek šį kartą. Nes straipsnis turi turėti pabaigą…
„Europos laiku“ Nr. 26 2017 m. gruodis
2017.12.28; 07:00
