Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Vilnius, birželio 22 d. (ELTA). Ketvirtadienio vakarą užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis telefonu kalbėjosi su naujuoju Turkijos užsienio reikalų ministru Hakan Fidan. Pasak Užsienio reikalų ministerijos (URM), G. Landsbergis pokalbyje teigė, kad Švedijos narystė NATO sustiprintų visą Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją ir ypatingai Baltijos jūros regiono saugumą.
„Šios Šiaurės Europos valstybės narystė Aljanse būtų viena iš svarbių Vilniuje liepą vyksiančio NATO viršūnių susitikimo sėkmių. Kalbame ne tik apie Švedijos saugumą, ne tik apie Skandinavijos saugumą, bet ir apie Baltijos regioną, kuris nori būti saugesnis ir labiau apsaugotas. Mes esame vienas iš Europos regionų, kurio saugumui kyla vieni didžiausių iššūkių. Todėl tikimės supratimo“, – sakė G. Landsbergis.
Kaip skelbiama URM pranešime žiniasklaidai, G. Landsbergis pabrėžė Turkijos svarbą teikiant paramą Ukrainai, aktyviai dalyvaujant užtikrinant ukrainietiškų grūdų tiekimą į pasaulio rinkas.
Ministrai taip pat aptarė dvišalius santykius, situaciją regione, kitus artėjančio NATO viršūnių susitikimo Vilniuje klausimus, praneša URM.
Mevlüt ÇAVUŞOĞLU. Turkijos užsienio reikalų ministras
Mevlüt Çavuşoğlu, Turkijos Užsienio reikalų ministras
Teisėta, tvari ir teisinga taika gali būti pasiekta pasitelkus diplomatiją.
Mes gyvename eroje, kuriai būdingas netikrumas, krizės ir konfliktai, keliantys grėsmę taikai bei stabilumui visame pasaulyje. Pasibaigus Šaltajam karui, o ypač per pastaruosius du dešimtmečius, iškilo daugybė naujų grėsmių ne tik Europai, bet ir visai tarptautinei sistemai.
Ar vis dar turime pakankamai laiko pasimokyti iš istorijos ir pakoreguoti savo politiką bei strategijas, kad sukurtume taikią ateitį? O gal jau per vėlu?
Tarptautinio lygmens struktūros yra ginčijamos kasdien. Vėl kyla diskusijos apie didžiųjų valstybių konkurenciją ir tarptautinės sistemos iššūkius. Hibridinių ir kibernetinių grėsmių iškilimas atvedė mus į naują tikrovę, kur karo ir taikos taisyklės yra perrašytos. Pilkųjų zonų, kurias galima apibrėžti kaip nei karo, nei taikos, yra daugybė.
Grėsmių daugikliai, tokie kaip klimato kaita, aprūpinimo maistu problemos, kibernetinės grėsmės ir migracija, iškelia žmonių saugumo svarbą. Turkija yra pačiame regiono, kuriame šie pokyčių ir krizių procesai yra labai jaučiami, centre.
Šioje sudėtingoje lygtyje per pastaruosius dvejus metus patyrėme ir vis dar patiriame du naujus didelius sukrėtimus: koronaviruso pandemiją ir Rusijos karą Ukrainoje.
Pandemija dar kartą priminė atsparumo ir solidarumo svarbą. Per trumpą laiką ji paveikė visą pasaulį ir dar labiau paspartino pastaruoju metu pastebėtas pagrindines neigiamas tarptautinių santykių tendencijas.
Dar tik atsigaudami po neigiamų pandemijos padarinių, tikėdamiesi ir melsdami šviesesnės ateities, išvydome prasidėjusį karą, kuris pažymėjo geopolitikos sugrįžimą. Europos širdis išgyvena didžiausią krizę nuo Antrojo pasaulinio karo laikų.
Turkijos kariai
Turkija giliai jaučia visus šio karo, prasidėjusio tarp mūsų dviejų svarbių kaimynų Juodojoje jūroje, padarinius. Nuo pat pradžių Turkija rėmė Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą jos tarptautiniu mastu pripažintose sienose ir teikė visapusę humanitarinę ir politinę paramą. Saugumas ir stabilumas Juodosios jūros baseine dešimtmečius buvo vienas svarbiausių mūsų prioritetų.
Juodoji jūra, apsupta šešių pajūrio valstybių, yra strategiškai svarbi uždara jūra. Turėdama ilgiausią Juodosios jūros pakrantę ir Turkijos sąsiaurius, jungiančius Juodąją jūrą su kitais pasaulio vandenynais ir jūromis, Turkija turi įvairių interesų regione. Ji visada rėmė ir stengėsi išlaikyti taiką ir stabilumą regione.
Nuo pat pradžių Turkija kvalifikavo Rusijos agresiją kaip „karą“ ir atitinkamai aktyvavo Montrė konvencijos 19-tąjį straipsnį.
Tai reiškė Turkijos sąsiaurių uždarymą Rusijos Federacijos ir Ukrainos kariniams laivams. Nors nekariaujančioms šalims šis sprendimas įtakos nedaro, Turkija taip pat patarė visoms valstybėms nesiųsti karo laivų per Turkijos sąsiaurius. Šia politika buvo siekiama neleisti Juodajai jūrai virsti karinės konfrontacijos zona, ir ji pasiteisino.
Be to, negailėjome pastangų padėti užbaigti karą Ukrainoje. Tarpininkaudami mes surengėme Ukrainos ir Rusijos derybas Antalijoje ir Stambule. Žinodami iššūkius, kuriuos kelia augančios energijos kainos, kylanti infliacija ir gresianti maisto krizė, kilusi dėl karo Ukrainoje, suvaidinome pagrindinį vaidmenį paspartinant JT planą dėl saugaus Ukrainos grūdų eksporto per Juodąją jūrą. Liepos 22 d. Stambule pasiektas Ukrainos grūdų eksporto susitarimas yra pasauliniu mastu vertinamas istorinis pasiekimas.
Operacija vykdoma iš Jungtinio koordinavimo centro Stambule, dalyvaujant Turkijai, Ukrainai, Rusijai ir JT. Nuoširdžiai tikimės, kad abi pusės laikysis šio susitarimo žodžio ir dvasios ir kad ši iniciatyva taip pat prisidės prie prasmingo dialogo tarp šalių atnaujinimo siekiant teisingos taikos.
Šis konfliktas kelia daug politinių, ekonominių ir saugumo iššūkių ne tik Europai, bet ir tarptautinei bendruomenei. Vis dar tikime, kad teisėta, tvari ir teisinga taika gali būti pasiekta pasitelkus diplomatiją. Šiuo tikslu esame pasiryžę ir toliau dėti pastangas atnaujinti diplomatinį ryšį tarp Rusijos ir Ukrainos.
ES išorės ir vidaus iššūkiai sukėlė diskusijas apie Europos integracijos ateitį. Kaip ES vadovai pabrėžė Versalio viršūnių susitikime kovo 11 d., karas yra „tektoninis poslinkis Europos istorijoje“.
Akivaizdu, kad dabar yra tinkamas laikas diskutuoti apie Europos saugumo architektūros ateitį.
Turkijos vėliava
Suomijos ir Švedijos paraiškos narystei NATO, Vokietijos gynybos išlaidų padidinimas, Šveicarijos požiūris į neutralumą, „Europos geopolitinės/politinės bendrijos“ debatai, Ukrainai ir Moldovai suteiktas kandidatės statusas bei naujoji NATO strateginė koncepcija yra vieni iš svarbiausių pastarojo meto įvykių šiame kontekste.
Mūsų tikėjimas žmonijos gebėjimu kurti geresnę ateitį išlieka toks pat tvirtas, kaip ir mūsų užsienio politikos principai ir tikslai. Įsikūrę nepastovaus regiono viduryje, žinome, kad kelias link taikaus rytojaus nėra sklandus; bet mūsų ketinimai aiškūs, o ryžtas nuoširdus ir stiprus.
Turkija yra unikalioje, Rytus ir Vakarus jungiančioje, pozicijoje. Taigi abiejose srityse turime daug interesų ir pareigų.
Pastaruosius 70 metų Turkija buvo tvirta NATO sąjungininkė ir mano, kad transatlantinė jungtis yra gyvybiškai svarbi taikai ir saugumui. Turkija ir toliau laikosi savo įsipareigojimo siekti narystės ES ir laikosi konstruktyvios politikos, kuria siekia plėtoti bendradarbiavimą ir dialogą visose srityse. Jei ES nori būti pasaulinė veikėja, ypač atsižvelgiant į šiandieninę nestabilią geopolitinę aplinką, ji turi rasti būdų ir priemonių prisiimti savo pareigas ir vykdyti savo įsipareigojimus, taip pat ir Turkijos atžvilgiu.
Sugrįžtant prie klausimo, ar ne per vėlu kurti taikią ateitį, mūsų atsakymas yra aiškus: niekada nėra per vėlu. Tačiau dabar reikalingos visų šalių ryžtingos ir nuoširdžios pastangos, jei norime ateities kartoms palikti geresnį pasaulį
Stengiantis įveikti pastarųjų įvykių keliamus iššūkius, mums reikia realistiškų vertinimų, politikos ir sprendimų. Negalime sau leisti karo ir vis dar turime priemonių taikai sukurti. Turkija dirbo ir toliau sunkiai dirbs, kad pasiektų tą taiką.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA foto
Ankara, lapkričio 3 d. (ELTA). Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu nesutinka su NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo vertinimu, kad Suomija ir Švedija įvykdė visus reikalavimus dėl stojimo į NATO.
Turkijos diplomatijos vadovas tai pareiškė ketvirtadienį per spaudos konferenciją su J. Stoltenbergu, praneša portalas „eurointegration“.
„Madride su generalinio sekretoriaus pagalba mes pasirašėme memorandumą. Mes jį pasirašėme ne tik tam, kad pakviestume šias šalis į NATO. Mes pasirašėme memorandumą, kad aiškiai užfiksuotume visus žingsnius, būtinus stojimui. Ir kai kurie iš šių žingsnių nebuvo žengti“, – teigė Turkijos URM vadovas.
Pasak M. Çavuşoğlu, Ankara yra viena aktyviausių Aljanso plėtros šalininkių ir tikisi aktyvesnių Stokholmo ir Helsinkio žingsnių kovoje su terorizmu. Tai bus svarstoma susitikimuose su Švedijos ir Suomijos atstovais, pridūrė jis.
„Su Suomija mes turime ne tiek jau daug problemų. Mes žinome, kad dvi šalys nori prisijungti prie Aljanso kartu. NATO taip pat laiko svarbiu jų stojimą vienu metu, mes irgi to norėtume. Tikimės, kad naujoji Švedijos vyriausybė imsis konkretesnių priemonių“, – pažymėjo Turkijos užsienio reikalų ministras.
Kaip žinoma, iki šiol iš visų NATO šalių Suomijos ir Švedijos narystei Aljanse nepritarė tik Turkija ir Vengrija.
Mevlüt ÇAVUŞOĞLU – Turkijos užsienio reikalų ministras
Mevlüt ÇAVUŞOĞLU, Turkijos užsienio reikalų ministras
2016 m. liepos 15-osios vakarą Fethullah Teroro Organizacija (FETO) pradėjo kruviną bandymą įvykdyti perversmą prieš mano šalies žmones ir valdžią. Jų tikslas buvo sukurti radikalų, fundamentalistinį režimą, ištikimą tik jų vadeivai Fethullah Gülenui.
Kai su FETO susiję kariuomenės daliniai paliko savo kareivines, kad užimtų svarbiausias vietas, tokias kaip Bosforo tiltas Stambule, o naikintuvai ir atakos sraigtasparniai bombardavo strateginius taikinius, įskaitant Parlamentą, Prezidentūros kompleksą, armijos ir policijos būstinę, tūkstančiai civilių išėjo į gatves sustabdyti šį precedento neturintį siaubingą perversmo bandymą. Sąmokslininkai nužudė 251 nekaltą civilį ir sužeidė tūkstančius. Tą naktį Turkijos žmonės savo gyvybėmis gynė demokratiją. Sąmokslininkai nesitikėjo šio didvyriško atsako.
Norint suprasti, kas įvyko, reikia suprasti tikrąją FETO prigimtį. FETO buvo įkurta 1960-aisiais kaip vadinamasis ‘religinis judėjimas’. Po švietimo skatinimo ir tarpreliginio dialogo skatinimo priedanga ši organizacija sugebėjo paslėpti savo piktus ketinimus.
Gerai suplanuotas ir plačiai įsišaknijęs FETO narių infiltravimas į kariuomenę, teisėsaugą, teismus ir daugybę vyriausybinių institucijų, įskaitant mano ministeriją, tęsėsi dešimtmečius slaptai siekiant įvykdyti visa apimantį planą, kurio paskutinis etapas prasidėjo 2016 m. liepos 15 d.
Jei bandymas įvykdyti perversmą būtų pavykęs, šiandien Turkija būtų visiškai kitokia. Demokratija nebeegzistuotų, o pagrindinės teisės ir laisvės būtų suvaržytos neribotam laikui. Tauta būtų atsidūrusi ekstremistinės valdžios rankose.
FETO ne tik kontroliavo daugybę švietimo įstaigų, bet ir valdė daug finansinių institucijų. Jų banko sąskaitas pildė žinomi FETO nariai pramonėje ir prekyboje, taip pat pareigūnai ir visuomenės nariai. Daug nekaltų civilių, manipuliuojant jų pamaldumu, taip pat buvo privilioti prisidėti prie FETO finansavimo. Milžiniškos pajamos, surinktos organizacijos mokyklų visame pasaulyje, buvo nukreipiamos į šias sąskaitas, paslapčia laukiant jų galutinio žingsnio.
Po kruvino 2016 m. liepos 15 d. bandymo įvykdyti perversmą, buvo pradėtas ryžtingas viešojo sektoriaus, įskaitant valdžios institucijas ir kariuomenę, bei privataus sektoriaus valymas nuo visų su FETO susijusių asmenų ir įmonių. Kai kurie žinomi sąmokslininkai buvo sulaikyti. Kiti pabėgo ir rado prieglobstį užsienyje. FETO teroristinės organizacijos vadeiva Fethullah Gülenas vis dar gyvena Jungtinės Valstijose. Mūsų vyriausybė jau daugelį metų prašo Güleno ekstradicijos į Turkiją iš JAV ir FETO narių iš Europos šalių. Deja, šie prašymai vis dar nėra išpildyti.
Kita vertus, vis daugiau kitų pasaulio šalių vyriausybių supranta, kokį pavojų joms kelia ši teroristinė organizacija, ir imasi reikiamų veiksmų. FETO taip pat užsiima neteisėta veikla, pavyzdžiui, vizų padirbinėjimu, pinigų plovimu ir prekyba ginklais. Todėl daugelyje šalių FETO nariai šalinami iš viešojo ir privataus sektorių. Po 2016-ųjų daug su šia teroristine organizacija susijusių mokyklų užsienyje buvo perduotos Turkijos Maarif fondui. Šiandien Maarif mokyklos veikia daugelyje šalių ir teikia puikų išsilavinimą.
Turkijos kovos su FETO pobūdis ir apimtis niekuo nesiskiria nuo kitų šalių kovos prieš organizacijas, kurios terorizavo pareigūnus ir civilius bei kėlė pavojų demokratinėms vertybėms, pagrindinėms teisėms ir laisvėms. Turkija daro tai, ką praeityje darė ir kitos šalys, kovodamos su terorizmu. Visos procedūros atitinka įstatymus.
Terorizmas neturi tautybės, etninės priklausomybės ar religijos. Šis pavojus kelia grėsmę visai žmonijai. Todėl atsakas į šią grėsmę turi būti vieningas ir ryžtingas. Nė viena valstybė neturi prabangos skirstyti teroristus ir jokia teroristinė organizacija negali būti klasifikuojama kaip „naudinga“ pagal pageidavimus. FETO atsakinga už šimtus prarastų gyvybių ir kitus sunkius nusikaltimus prieš Turkijos žmones. Šešeri metai po 2022 m. liepos 15-osios, Turkija tęsia savo ryžtingą kovą prieš FETO, lygiai taip pat tęsdama kovą prieš kitas teroristines organizacijas, tokias kaip PKK, PYD-YPG, DHKP-C ir DAESH.
Tikimės, kad tarptautinė bendruomenė bus solidari su Turkija kovojant prieš terorizmą.
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlütas Çavuşoğlu. EPA – ELTA nuotr,
Tarptautinė bendruomenė dažnai smerkia visų formų ir apraiškų terorizmą bei skelbia apie pasiryžimą kovoti su terorizmu. Tai yra tinkamas požiūris, nes terorizmas išlieka didele grėsme visos žmonijos saugumui, gerovei, vertybėms ir šviesesnės ateities perspektyvoms.
Pastaraisiais metais terorizmo reiškinys pasikeitė. Proceso metu, plečiantis teroristinių organizacijų tikslams ir priemonėms, jų veiksmai įgavo naujų aspektų. Teroristinės organizacijos bando prisitaikyti prie socialinių, ekonominių ir technologinių pokyčių bei sparčiai besikeičiančios tarptautinės aplinkos. Kai kurios teroristų grupės nėra aiškiai matomos ir slepiasi už gudriai sukurtų propagandos įrankių.
Šiuo atveju taip pat reikia peržiūrėti mūsų pasaulinę kovos su terorizmu strategiją. Veiksmingai kovai su terorizmu reikia visapusiško naujos kartos teroristinių organizacijų suvokimo ir supratimo, taip pat naujos perspektyvos ir tvirtos politinės valios, kurią tarptautinė bendruomenė turėtų parodyti šia linkme.
Atėjo laikas sugriauti stereotipus, peržiūrint mūsų nusistovėjusias prielaidas naujos terorizmo grėsmės akivaizdoje. Naujo tipo teroristinė organizacija, būtent Fetullah Teroro Organizacija (FETO) ir Turkijos kova prieš ją, yra ryšku spavyzdys šiuo atžvilgiu.
2016 m. liepos 15 d. Turkija susidūrė su žiauriu FETO bandymu įvykdyti perversmą. FETO, slapta teroro organizacija, kuri infiltravosi į valstybės įstaigas, bandė sunaikinti demokratiją ir jėga nuversti demokratiškai išrinktą valdžią. Tą juodą naktį dėl FETO teroristinių išpuolių žuvo 251 mūsų pilietis ir daugiau nei 2000 piliečių buvo sužeisti. Valstybės institucijos, ypač tautos laisvą valią įkūnijantys Parlamentas ir Prezidentūra, buvo puolami sunkiąja ginkluote, įskaitant tankus, karinius lėktuvus ir sraigtasparnius.
Kaip FETO nariai tąnaktį galėjo taip žiauriai elgtis prieš turkų tautą? Kaip jie tapo tokie priešiški išrinktai valdžiai ir teisėtai konstitucinei tvarkai? Mūsų atsakymuose į šiuos klausimus gali būti užuominų apie šios labai pavojingos grupės, kuri efektyviai veikia daugelyje šalių, atsiradimą ir struktūrą.
Šios klastingos organizacijos nariai Turkijoje ir įvairiose kitose šalyse buvo ideologiškai indoktrinuojami, o jų smegenys plaunamos, piktnaudžiaujant švenčiausiomis nacionalinėmis ir dvasinėmis vertybėmis, dažniausiai vadinamosiose švietimo įstaigose, mokyklose, kalbų centruose ar bendrabučiuose. Jų pasaulėžiūra taip pat buvo suformuota sekant sukurtą išminties mitą, pastatytą aplink vadeivą Fethullah Gulen, kuris buvo paskelbtas vadinamuoju „visatos imamu“. Iškreipta FETO hierarchija įpareigoja jo įsakymus vertinti kaip absoliučius faktus ir jais negalima abejoti, net jei jie prieštarauja demokratinėm svertybėms i ržmogaus teisėms. FETO, siekdama užtikrinti visišką paklusnumą, taip plauna jaunų žmonių protus, kad galiausiai jie susvetimėjo su savo draugais, net su savo šeima. FETO perversmo rengėjai, kaip nuotolinio valdymo robotai, nedvejodami, vos gavę FETO nurodymus, nukreipė ginklus į savo kolegas ir bendražygius, kad paskerstų juos liepos 15-osios naktį.
Su FETO susiję asmenys taip pat sugeba pasislėpti įgydami įvairias tapatybes visuomenėje, kurioje gyvena. Organizacija specialiai taikėsi į civilinę, karinę ir saugumo biurokratiją. Galutinis viso to tikslas yra perimti valstybės institucijas.
Turkijos patirtis prieš bandymą įvykdyti perversmą yra pilna pavyzdžių neteisėtų metodų, kurių FETO gali imtis savo planams įgyvendinti. Tai yra ir politikų bei biurokratų šantažas, didelio masto sisteminės apgaulės per centrinius egzaminus, siekiant kad jų nariai patektų į valstybines institucijas, manipuliavimas, fiktyvūs ieškiniai siekiant inicijuoti teisminius procesus prieš jų oponentus, naudojimasis jiems priklausančių žiniasklaidos, verslo, mokyklų ir nevyriausybinių organizacijų tinklais.
Pirmasis FETO taikinys, žinoma, yra Turkijos Respublika. Dėl šios priežasties jie užsiima sistemine juodosios propagandos veikla, kuria siekiama nukreipti tarptautinę viešąją nuomonę prieš Turkiją. Vis dėlto norėčiau pasidalinti draugišku patarimu: būtų didelė klaida manyti, kad FETO kelia grėsmę tik Turkijai. Neabejotina, kad teisiniai tyrimai, kurie bus pradėti tose šalyse, kuriose FETO yra įsikūrusi, atskleis daug neteisėtos veiklos, pradedant finansine korupcija ir baigiant sukčiavimu vizų ir prieglobsčio prašymuose. Pats laikas šioms šalims žengti šį žingsnį.
Priešingai nei teigia jos nariai, FETO yra ne politinio konflikto Turkijoje šalis, o kruvinas terorizmo ir nusikaltėlių tinklas. Visos Turkijos Didžiajame nacionaliniame medžlise atstovaujamos politinės partijos, valdančiosios ar opozicinės, taip pat laiko FETO teroristiniu ir nusikalstamu tinklu.
Mano žinutė aiški. Turime veikti kartu ir ryžtingai prieš visas teroristines organizacijas, neatsižvelgiant į jų formas, įskaitant FETO. Negalima siekti kompromiso su tais, kurie vykdo teroro aktus. Kaip ir FETO atveju, turime ginti demokratiją ir laisves, atsižvelgdami į paslėptą terorizmo veidą. Esame skolingi tai savo piliečiams, terorizmo aukoms ir ateities kartoms.
Mevlüt Çavuşoğlu – Turkijos Respublikos užsienio reikalų ministras
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu ir Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Susitikime su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis pabrėžė Turkijos svarbą NATO aljansui ir teigė tikįs, kad dvišaliai ekonominiai saitai turi potencialo stiprėti.
„Turkija yra viena svarbiausių NATO partnerių, reikšminga partnerė kovoje su terorizmu, atlieka vadovaujantį vaidmenį NATO misijoje Afganistane. Didžiulė šalies reikšmė Europos energetiniam saugumui ir sprendžiant migracijos iššūkį. Esame dėkingi už solidarumą ir paramą NATO sprendimams dėl Baltijos šalių saugumo sustiprinimo galimų grėsmių iš Rusijos pusės akivaizdoje“, – sakė ministras pirmininkas.
Susitikimo metu aptartas dvišalės prekybos augimo potencialas, ypač aukštųjų technologijų, chemijos pramonės ir gyvybės mokslų srityse. Spalį Turkijoje vyks pirmasis dvišalis ekonomikos ir prekybos komisijos (JETCO) posėdis.
Lietuvos ir Turkijos Vyriausybės jau yra pasirašiusios susitarimą dėl investicijų skatinimo ir abipusės apsaugos. Turkijos verslas pakviestas naudotis Klaipėdos uostu, Vilniaus ir Kauno intermodaliniais terminalais bei tarptautiniu konteinerių traukiniu „Vikingas“.
Aptartos ir turizmo galimybės. Lietuvos gyventojams Turkija yra viena populiariausia atostogų kryptis – nuo Nepriklausomybės atkūrimo daugiau nei milijonas Lietuvos gyventojų aplankė Turkiją. Turkijos gyventojai atranda Lietuvą – 2017 m. Lietuvą aplankė apie 9 tūkst. Turkijos gyventojų ir, palyginti su 2016 m., šis skaičius išaugo 12,5 proc.
Prezidentė susitinka su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlüt Çavuşoğlu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitiko su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlütu Çavuşoğlu. Susitikime aptartos globalioje erdvėje kylančios įtampos, Europos Sąjungos ir Turkijos santykiai bei dvišalis bendradarbiavimas.
Pasak šalies vadovės, geopolitinių saugumo ir ekonominių iššūkių akivaizdoje Europa negali nusisukti nuo finansinius sunkumus patiriančios Turkijos. Būtina ieškoti sprendimų, kaip padėti šiai šaliai, kurios indėlis yra strateginis pažabojant terorizmo ir migracijos keliamas grėsmes Europai.
Turkija yra patikima NATO narė, jos vaidmuo esminis užtikrinant viso Aljanso kolektyvinę gynybą. Todėl susitikime Prezidentė pabrėžė, jog transatlantiniam saugumui itin svarbu, kad dvi sąjungininkės – JAV ir Turkija – rastų būdų tarpusavio įtampai įveikti.
Lietuva taip pat nuosekliai remia ES ir Turkijos dialogą. Prekybos, saugumo, migracijos bei kitose srityse Europai reikalinga Turkija, o Turkijai Europa. Sėkmingas tokios partnerystės pavyzdys – prieš dvejus metus įsigaliojęs ES ir Turkijos susitarimas dėl migracijos. Tai – veiksmingiausias instrumentas suvaldant iš Sirijos į Europą plūstantį pabėgėlių srautą, kuris nelegalių atvykimų skaičių sumažino 95 proc.
Susitikimo su Turkijos užsienio reikalų ministru ir Turkijos ambasadore Lietuvoje akimirka. Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Aptariant dvišalius santykius pabrėžta, kad Turkija tampa vis svarbesne Lietuvos prekybos partnere. Per praėjusius metus dvišalė prekyba išaugo 59 proc. ir siekė daugiau nei pusę milijardo eurų. Itin perspektyvios sritys yra informacinės technologijos, lazeriai, biomedicina ir gyvybės mokslai. Lietuva palaiko tolesnį ES ir Turkijos muitų sąjungos gilinimą, kuris dar labiau paskatintų dvišalius ekonominius ryšius ir būtų abipusiškai naudingas.
Abi valstybes sieja ir stiprūs žmonių tarpusavio kontaktai. Turkija – pagrindinė lietuvių atostogų ir turizmo kryptis. Pernai šioje šalyje apsilankė 135 tūkst. turistų iš Lietuvos.
Turkija taip pat yra viena iš Vilniuje veikiančio NATO energetinio saugumo kompetencijos centro steigėjų, o jos karo laivai šiemet dalyvavo Aljanso pratybose Baltijos jūroje „BALTOPS“.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba
Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu. EPA – ELTA nuotr.
Rugpjūčio 27-28 dienomis Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu.
Vizito metu ministras susitiks su Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, prezidente Dalia Grybauskaite, ministru pirmininku Sauliumi Skverneliu, Seimo atstovais.
Susitikimų metu, pasak Užsienio reikalų ministerijos, bus aptariami dvišaliai diplomatiniai ir ekonominiai santykiai, regioninis saugumas ir bendradarbiavimas NATO, situacija Sirijoje ir Artimuosiuose Rytuose, Turkijos ir ES klausimai.
Vizito metu planuojama pasirašyti atnaujintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Turkijos Respublikos Vyriausybės sutartį dėl abipusio investicijų skatinimo ir apsaugos.
M. Cavusoglu į Lietuvą atvyksta su atsakomuoju vizitu po Lietuvos užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus vizitų Ankaroje 2016 metais ir 2018 metais.
Ketvirtadienį užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus kvietimu su oficialiu vizitu Lietuvoje lankysis Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Čavušoglu (Mevlut Cavosoglu).
Svečias susitiks su Lietuvos diplomatijos vadovu, taip pat bus priimtas Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio.
Susitikimuose bus aptarti Lietuvos ir Turkijos dvišaliai santykiai, ekonominio bendradarbiavimo plėtojimo galimybės, diskutuojama aktualiais Europos Sąjungos (ES) ir Turkijos darbotvarkės klausimais, aptariama saugumo situacija regione, bendradarbiavimas NATO, santykiai su Rusija, padėtis Ukrainoje.
M. Čavušoglu Lietuvoje pastarąjį kartą lankėsi 2015 m. balandį. Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius pastarąjį kartą Turkijoje lankėsi 2016 m. rugpjūtį. Tai buvo pirmasis ES arba NATO šalies užsienio reikalų ministro vizitas į Turkiją po 2016 m. liepą šalyje nepavykusio bandymo įvykdyti karinį perversmą.
