Lietuvos balsavimas už Jungtinių Tautų (JT) rezoliuciją, kurioje neteisėtu įvardijamas JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, šalyje sukėlė aštrias diskusijas. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos Prezidentei bei užsienio reikalų ministrui, aiškindami, kad Lietuva tiesiog privalėjo palaikyti JAV.
Tačiau geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius Egidijus Motieka mano, kad kategoriška Lietuvos parama JAV taip pat nebūtų buvusi geriausia alternatyva šioje situacijoje.
Gruodžio 21 dieną Lietuva, nepaisydama JAV Prezidento Donaldo Trumpo ir JAV atstovės Jungtinėse Tautose (JT) Nikki Haley įspėjimų, pritarė rezoliucijai, kuria raginama atšaukti JAV sprendimą Jeruzalę pripažinti Izraelio sostine.
Šis sprendimas, žvelgiant į Lietuvos užsienio politikos gaires, yra kiek netikėtas. Lietuva, tradiciškai įgyvendindama savo užsienio ir saugumo politiką, išskirtinį dėmesį skiria JAV – galingiausiai ir įtakingiausiai euroatlantinės erdvės valstybei.
Kitaip tariant, Lietuvos, kaip mažos, geopolitiškai sudėtingame regione esančios valstybės, saugumo kertinis akmuo yra JAV – šalis, ir norinti, ir galinti stabdyti Rusijos galios sklaidą Europoje. Dėl to vyrauja suvokimas, kad JAV, o ne Europos didžiosios valstybės yra Lietuvos išlikimo ir nacionalinio saugumo esminis garantas.
Tai Lietuva įrodė 2003 metais, parėmusi vienašališkus JAV veiksmus Irake, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija su tuo nesutiko, o ir Lietuvos poziciją įvertino kaip praleistą progą patylėti.
Tuometis Lietuvos sprendimas taip pat buvo palydėtas diskusijomis šalies viduje. Dalis politikų ir mokslininkų teigė, kad sprendimas remti JAV, net santykių su ES valstybėmis sąskaita, yra normali praktika. Tuo tarpu kita dalis – akcentavo, kad Lietuvos „aklas proamerikietiškumas“ ir neįsiklausymas į didžiųjų Europos valstybių, skiriančių milijardus eurų šalies modernizavimui, interesus yra nei morališkai, nei pragmatiškai teisingas. Anot jų, Lietuva neturi pamiršti, kad yra Europoje, todėl negali tiesiog ignoruoti to, ką sako svarbiausios ES valstybės.
Kitaip tariant, šios diskusijos parodė, kad nėra aiškaus sutarimo dėl to, kaip ir apskritai ar reikėtų Lietuvai atsižvelgti į kartais akivaizdžiai išsiskiriančius Europos didžiųjų valstybių ir JAV interesus.
Taigi šią savaitę kilusios diskusijos dėl Lietuvos užsienio politikos įgyvendintojų sprendimo vyko panašiame kontekste. Dalis politikų ir nuomonės lyderių negailėjo kritikos ir epitetų ne tik Prezidentei ir užsienio reikalų ministrui, bet ir visiems šį sprendimą palaikantiems. Anot jų, Lietuva tiesiog neturi teisės nepalaikyti amerikiečių, kai šie į šalį geopolitinės įtampos laikotarpiu siunčia „abramsus“. Nesvarbu, kad nė viena ES valstybė, ir ypač pagrindinė JAV strateginė partnerė – Didžioji Britanija, Vašingtono Jungtinėse Tautose šį kartą nepalaikė.
Kitaip tariant, viešojoje erdvėje formuojama nuostata, kad Lietuva padarė skaudžią klaidą užsienio politikoje, jog būtinai, nepaisant ES vyraujančio teisinio ir vertybinio požiūrio į aptariamą konfliktą, reikėjo vienareikšmiškai palaikyti D. Trumpo iniciatyvą.
Šalies poziciją rezoliucijos atžvilgiu geopolitikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius E. Motieka įvertino kaip keistą apsisprendimą, tačiau kartu pabrėžė, kad balsavimas priešingai būtų ne ką geresnė alternatyva. Kitaip tariant, šioje situacijoje Lietuvai aiškiai „pritarti“ ar „nepritarti“ JAV politikai Izraelio ir Palestino atžvilgiu kol kas yra vienodai „nepatogu“.
Abejonės dėl tokio sprendimo, aiškino profesorius, kyla tuomet, kai įvertiname faktą, kad kai kurios ES narės, ir konkrečiai Lietuvos kaimynystėje esančios Lenkija ir Latvija, išliko neutralios. Reikia pažymėti, akcentavo profesorius, kad šiuo atveju susilaikymas reiškia ne tik neutralitetą, bet ir netiesioginį JAV palaikymą.
Vis dėlto, profesoriaus nuomone, svarbiausia priežastimi, kodėl Lietuvos išsakyta pozicija neturėjo būti tiek „vienareikšmiškas taip“, tiek „vienareikšmiškas ne“, yra kol kas nelabai aiškūs Vašingtono interesai ir strategija Izraelio ir, apskritai, Artimųjų Rytų atžvilgiu.
Pavyzdžiui, detalizavo E. Motieka, kai Lietuva 2003 metais ir 5-6 metus po to palaikė „kvestionuotinas“ JAV operacijas Irake bei Afganistane, Vašingtono interesai buvo labai aiškūs ir akivaizdžiai ilgalaikiai.
Tuomet, kalbėjo E. Motieka, buvo aišku, kad JAV žūtbūt siekė išlaikyti savas pozicijas ir įtaką Artimuosiuose Rytuose. Žinoma, tuomečiam Lietuvos apsisprendimui remti JAV operacijas Irake didelę įtaką darė šalies narystės NATO siekis.
Tuo tarpu dabar, akcentavo MRU profesorius, sunku pasakyti, ką amerikiečių žingsnis dėl Jeruzalės statuso iš tikrųjų reiškia ilgalaikės perspektyvos atžvilgiu. Anot jo, amerikiečių iškeltas Jeruzalės klausimas yra tik nedidelė geopolitiškai sudėtingos problemos detalė. „Kol kas sunku pasakyti, ar šis amerikiečių veiksmas yra platesnės strategijos dalis“, – samprotavo geopolitikas.
Galbūt, svarstė profesorius, šis JAV sprendimas priimtas turint specifinės, su teroristinėmis grupuotėmis susijusios, informacijos, apie kurią mes dar nežinome.
„Jeigu tai yra strateginis sprendimas penkiolikai metų į priekį, padėsiantis įvesti visuotinę taiką Artimuosiuose Rytuose, tada tai yra fantastiškas amerikiečių sprendimas. Tačiau jei tai yra vienadienis, tik su Trumpo pažadu ir jo nemokėjimu šnekėti su tarptautine bendruomene susijęs, sprendimas – galime sulaukti rimtų, su Rusijos ir Turkijos vaidmenų stiprėjimu regione susijusių, implikacijų“.
Taigi, E. Motiekos nuomone, balsuojant dėl aptariamos rezoliucijos Jungtinėse Tautose, reikėjo atsižvelgti į kol kas ne visiškai aiškias amerikiečių strategines gaires Artimuosiuose Rytuose.
„Reikėjo taktiškai palaukti aiškių ženklų, kurie leistų teigti, kad amerikiečių sprendimai yra negrįžtamas procesas. Kadangi tai dar nėra aišku – būtų buvę geriau susilaikyti ir išlikti neutraliam“, – aiškino E. Motieka.
Aiškindamas tarptautinės bendruomenės, ir ypač Vakarų valstybių, pareikštą nepalaikymą JAV, E. Motieka ragino nebrėžti kategoriškų linijų. Pasak jo, tai, kad didelė dalis artimiausių JAV sąjungininkių nepalaikė Vašingtono sprendimo, nereiškia antiamerikietiškos politikos. Viena vertus, tai gali būti susiję ne tiek su JAV, kiek su D. Trumpo politikos kvestionavimu. „Nė vienas JAV prezidentas nedarė taip, kad visiškai nederintų savo pozicijų su sąjungininkėmis“, – pabrėžė E. Motieka.
Taigi ir Lietuvos pozicijos šiuo atveju nereikėtų traktuoti ir kaip „antiamerikietiškos“.
Pasak profesoriaus, artimiausios JAV sąjungininkės, balsuodamos dėl rezoliucijos, pabrėžė, kad negalima taip vienašališkai priiminėti tokių sudėtingų ir tarptautinei bendruomenei svarbių sprendimų. „Kitaip tariant, nepalankiai JAV balsavusios šalys neparodė jokio priešiškumo ar „antiamerikietiškumo“. Tai taktinis sprendimas, suponuojantis, kad kitą poziciją parodžiusios Vakarų valstybės mano, jog dabar neverta būtent taip veltis į šį procesą. Ar jos teisingai mano – kol kas taip pat nėra aišku“.
Bet kuriuo atveju, pabrėžė profesorius, diskusijas tarptautinėje bendruomenėje užaštrinęs klausimas negali būti svarstomas atskirai. Jeruzalės klausimas, akcentavo profesorius, yra tik detalė. Todėl, anot geopolitikos eksperto, šiuo sprendimu vargu ar JAV sugebės išjudinti „įšalusius“ Izraelio ir Palestinos santykius. Šis vienas sprendimas tiesiog to negali padaryti. Tai turi būti kompleksinė politika ir sprendimų grandinė, aiškino E. Motieka.
Informacijos šaltinis – ELTA
2017.12.24; 06:02
