Jonas Ohmanas, Vasilis Kapkanas

Rašome Jums skaudžia Ukrainai tema, persikėlusia iš Lenkijos į Lietuvą. Kalbame apie liūdnai pagarsėjusį lenkų režisieriaus Voicecho Smažovskio 2016 m. sukurtą vaidybinį filmą „Voluinė“ (Woiciech Smarzowski, „Wolyn“), pristatomą šių metų „Kino pavasaryje“.

Tai keistas akibrokštas Lietuvos žmonėms dabartinių Lietuvos ir Ukrainos santykių kontekste. Kaip tai turėtų vertinti festivalio globėja Lietuvos Respublikos Prezidentė, institucinė partnerė Kultūros ministerija, pagaliau, kaip tai dera su oficialia Lietuvos pozicija Ukrainos ir Lenkijos santykių požiūriu?

Interviu Lietuvos spaudoje režisierius sakė: „…politikai dabar privalo sukurti teigiamą atmosferą lenkų ir ukrainiečių istorikams. Būtų gerai leisti jiems padirbėti ramiai, surinkti arba supriešinti įrodymus, atlikti ekshumaciją, o egzistuojant ypač skirtingiems įvykių vertinimams, nepriklausoma, bendra komisija galėtų parašyti ataskaitą, kuri pateks į ukrainiečių ir lenkų vadovėlius. Į tokią sunkią temą reikia pasižiūrėti be emocijų, o žmones parengti konfrontacijai su faktais.“

Tačiau filmo turinys, jo emocinio krūvio sankaupa paneigia šiuos gana protingus režisieriaus žodžius. „Kino pavasaryje“ žiūrovams pateikiamas filmas turi aiškią politinę potekstę, „Voluinės tragedijos“ tema, kurią dera spręsti istorikams – ir jie tai kruopščiai darė jau ilgus metus, filme pateikta vienpusiškai, su peršamomis išvadomis.

Daugelio žmonių pastangos stiprinti tautų savitarpio supratimą ir toleranciją, įskaitant Ukrainos ir Lenkijos Bažnyčių vadovų ir dvasininkų, inteligentų, pradėtos dar 1997 m. Ukrainos Prezidento Leonido Kravčuko, o pastaruoju metu – ir dabartinės Ukrainos valdžios, – pasiektos per dešimtmečius, eina perniek. Ypač Rusijos agresijos fone.

Filmo scenos sukrečia savotiškais dramaturginiais sumanymais. Ukrainiečių dvasininkai šventina partizanų atneštus kirvius ir dalgius – juk tai niūrių Viduramžių reliktas, kam jį rekonstruoja režisierius dabar? Ir tai atliekama graikų katalikų bažnyčios kunigo, nors Volynės ukrainiečių Bažnyčia buvo stačiatikiška. Vienas žinomiausių lenkų istorikų Gžegožas Motyka, nagrinėjęs Voluinės tragediją, pripažįsta: įrodymų, kad tokie dalykai buvo, nėra.

Be to, režisieriaus ekrane yra demonstruojami žiaurumai, kurių kartais neatlaiko ir Lenkijos žiūrovai. O scenos, kur rodoma mišrių šeimų idilė ir tai, kad net masinės psichozės metu kaimynai gelbėjo vieni kitus, daug mažiau tikroviškos nei vyrų, moterų, vaikų, kunigo žudynės bažnyčioje.

Taip pat, ukrainiečių vaidmuo šioje juostoje, ypač žiaurumų scenose – naudoti šūkius ir simbolius, tiesiogiai siejamus su dabartimi: himną „Dar nemirė Ukraina“, mėlynai geltona vėliavą, šūkius – „Šlovė Ukrainai. Didvyriams šlovė“ („Слава Україні! Героям Слава!“) ir panašius – o šios dienos Ukrainoje tai Nepriklausomybės, Dangiškosios Šimtinės didvyrių, karių, kurie kovoja su okupantais Ukrainos rytuose ir dėl mūsų, simboliai.

Bet, matyt, kažkodėl istorinė tiesa režisieriui nesvarbi, nors jis ir teigė, kad teiravosi istorikų patarimų. O atsižvelgė tik į sau palankius. Gal todėl buvęs Lenkijos švietimo ir užsienio reikalų viceministras, Tarptautinio solidarumo fondo (Varšuva) pirmininkas Kšyštofas Stanovskis (Krzysztof Stanowski) spaudoje („Gazeta Wyborcza“) yra pareiškęs, kad „Voluinė“ neprisidės prie Varšuvos ir Kijevo santykių gerinimo, nes jame vienos šalies – Lenkijos – požiūrio į tuos įvykius viršenybė. Kam tai naudinga šiandien?

Ukrainos užsienio reikalų ministerija rekomendavo atšaukti 2016 m. Lenkijos kultūros instituto rengtą filmo pristatymą šalies kultūros elitui ir diplomatiniam korpusui bei jo vėlesnį rodymą Ukrainoje. Tad kokį užtaisą atvežė Lenkijos kultūros institutas Lietuvos žmonėms šį pavasarį, kai minima, jog tai neva tarptautinius apdovanojimus gavęs filmas, o iš tikrųjų – vien tik Lenkijos, ir tik joje iki šiol demonstruotas?

Ar Lietuva ir jos žmonės, ypač dėl tam tikro istorijos nežinojimo, kartais netampa kažkieno sumanymų poligonu?

Mes, pasirašantys šį laišką, nereikalaujame filmo uždraudimo, tačiau sunku prognozuoti, kokios įtakos filmas turės lietuvių tautos, lenkų ir ukrainiečių bendrijų santykiams. Svarbu, kad visuomenei būtų žinomas tikrasis šio kūrinio kontekstas.

Kai du pešasi, laimi trečias.

Jonas Ohmanas yra švedų kilmės Lietuvos režisierius, Vasilis Kapkanas yra pirmasis Lietuvos ukrainiečių bendrijos pirmininkas.

2017.03.28; 05:30

Solidarizuojantis su Ukrainos tauta Lietuvoje minima Ukrainos Holodomoro aukų atminimo diena,  renginiai vyks 2016 lapkričio 26 d. Kaune  ir  lapkričio 25 – 27 d.d. Vilniuje.

Holodomoras (ukrainiečių kalba – Голодомор) – 1932 – 1933-ųjų metų badas, viena didžiausių nacionalinių katastrofų Ukrainos valstybės istorijoje.

Holodomoras
Holodomoras

Badą specialiai ir tikslingai organizavo sovietų valdžia, kad pažabotų ukrainiečių išsivadavimo iš okupacijos troškimą. Kiti įsitikinę, jog Holodomorą nulėmė ekonominės problemos, kurias sukėlė sovietų kvailai diegiama kvaila industrializacija.

2008-ųjų metų kovo mėnesį Ukrainos parlamentas ir kai kurių kitų šalių vyriausybės Holodomorą pripažino genocidu.

Aukų skaičius – milžiniškas. Manoma, kad Holodomoro metu mirė nuo 7 iki 10 mln. žmonių. SSRS valdžia nustatė labai aukštas grūdų rekvizicines normas, kurias Ukrainos valstiečiai turėjo atiduoti valdžios organams. Kaimuose žmonėms nebepakako maisto, todėl jie badavo neturėdami ką valgyti.

Sovietų valdžia ilgai niekšiškai  neigė, kad šis badas apskritai buvo, o vėliau Rusijos slaptosios tarnybos NKVD, vėliau – KGB, labai nenoriai atidarė savuosius archyvus, kuriuose esama informacijos apie šią tragediją. Šiandieninė Rusija taip pat visais būdais mėgina neigti egzistavus Holodomorą arba bent jau stengiasi aukų skaičių sumažinti iki 3 milijonų.

Šiandien, lapkričio 25-ąją, rengiama akcija „Uždek žvakę“ prie paminklo sovietų okupacijos aukoms Gedimino pr. Ir Aukų g. sankirtoje.

Informacijos šaltinis – Slaptai.lt portalas.

2016.11.25; 06:16

liub

Parašyti šias mintis paskatino vadinamoji „originalo kalbos“ teorija, pagal kurią aiškinama, kad įvairių tautų žmonių pavardes ir pasaulio vietovardžius reikia rašyti originalius.

Atsirado puiki proga panagrinėti mano pačios giminės vyriškos linijos pavardę, kai internete pamačiau vienoje vietoje Liuberto pavardės savininkų surašytus variantus.

Rašydama apie pavardės Liubertas sandarą ir lietuvišką prasmę, pirmiausia, panagrinėsiu, ką ši pavardė reiškia lietuvių tautoje ir kalboje. Pavardė yra kilusi iš vardo Liubartas ir yra atėjusi iš Gediminaičių: jauniausias kunigaikščio Gedimino sūnus buvo pavadintas Liubartu (1300–1386). Jis valdė Volynę ir pastatė Lucko pilį, todėl buvo Ukrainos žemes valdęs Lietuvos kunigaikštis. Šis vardas Lietuvoje gausiau paplito kaip pavardė, kitaip negu kitų Gediminaičių vardai: Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas.

Continue reading „Pavardė ir jos variantai prieštarauja „originalo kalbos“ teorijai“