Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.

Darbo partijos (DP) pirmininkas Viktoras Uspaskichas teigia, kad, jei ne koronaviruso pandemija, šiais metais jo vadovaujama partija Seimo rinkimuose kovotų dėl pirmosios vietos.
 
Visgi politikas mano, kad vis dar yra tikimybė, jog DP šių metų Seimo rinkimuose laimės 30 mandatų. V. Uspaskichas taip pat akcentuoja, kad DP dėl postų neaukos savo rinkiminės programos ir į koaliciją eis tik su tomis politinėmis jėgomis, kurių programinės nuostatos sutampa.
 
„Jeigu ne karantinas, ne pandemija ir ne padalinti milijardai, tai mes būtume pakovoję už pirmą vietą“, – LRT radijui sekmadienį sakė DP pirmininkas.
 
Visgi V. Uspaskichas teigia kol kas neprarandąs vilties, kad partija Seimo rinkimuose laimės 30 mandatų.
 
„Pažiūrėsime, kiek pereis į antrą turą iš mūsiškių, 65 (kandidatus – ELTA) mes iškėlėme. Kai kurie dar išsikėlė atskirai, be partijos, mes kai kur remiame juos, tai tikimybė tokia yra“, – sakė jis.
 
V. Uspaskichas, kalbėdamas apie tai, ką rems tose vienmandatėse, kuriose DP kandidatai nepateks į antrąjį turą, politikas akcentavo, kad rems tuos politikus, kurie bus artimiausi jo vadovaujamos partijos programinėms nuostatoms.
 
„Turėsime sėsti, konsultuotis su partija, nes nesvarbu, kokios partijos, vis tiek kiekviena partija eina kažką gero padaryti, tai žiūrėsime. Bet svarbiausia – globaliai žiūrėsime, jeigu galima koalicija ir mes galėtume suderinti mūsų programines nuostatas“, – akcentavo jis.
 
DP pirmininkas teigia, kad jo partijos programa yra geriausia iš visų šiais metais į Seimą kandidatuojančių partijų programų. V. Uspaskichas taip pat neslepia, kad palaikymas galimas tik tuo atveju, jei bus kalbama ir apie koalicijos sudarymą.
 
„Todėl mes tikrai dėl postų neaukosime savo programos, nes žmonės po to sakys, kad balsavome už gerą programą, bet nepadarėte. Jeigu pavyks suderinti programines nuostatas, galėsime kalbėti apie palaikymą antram ture ir apie galimą koaliciją. Palaikymas gali būti tik tuo atveju, jei bus kalbama apie koaliciją“, – neslėpė V. Uspaskichas ir akcentavo, kad sprendžiant dėl koalicijos į partijos pavadinimą nekreips dėmesio.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.10.12; 00:01

Dr. Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Nuo pat „Sąjudžio” susikūrimo buvo kalbama ir žadama būti moraliais, atsisakyti privilegijų, elgtis kukliai ir svarbiausia politiką padaryti skaidrią ir atvirą.

Deja, po 30 atkurtos Nepriklausomybės metų negalime pasigirti nei vienu, nei kitu. Tačiau mane stebina ne netesėti pažadai. Tam yra objektyvių ir gan suprantamų priežasčių. Žmonės, norintys pakliūti į valdžią, dalinasi kaip minimum į dvi kategorijas: pirma, kurie veržiasi ten, siekdami patenkinti savo ego ir pasinaudoti valdžios suteikiamomis galimybėmis; antra mažesnė, bet realiai egzistuojanti grupė; tai žmones, kurie irgi turi ambicijų, bet jos nukreiptos į veiklą. Į tokią veiklą, iš kurios turi naudos pirmiausia bendruomenė – valstybė, o po to ir asmuo, kuriam malonu, kad jo idėjos, jo sugebėjimai, siekiai išsipildė ir gavo visuotinį pripažinimą.

Antros kategorijos politikų daugiausia buvo Aukščiausioje Taryboje. Jų yra ir dabartiniame Seime bei kitose valstybės institucijose. Jeigu tokių nebūtų-neegzistuotų valstybė. Ne be reikalo yra sakoma, kad pasaulį kuria idealistai. Jie išjuokiami, net niekinami, trypiami, bet jie eina tuo sunkiu akmenuotu keliu. Jų darbai ar idėjos dažniausiai pripažystamos tik jiems palikus šį pasaulį. Džiugu, kad jų yra. Gaila, kad, deja, jų mažuma. Apmaudu, kad tauta jų nevertina. Būtent apie tai ir noriu pakalbėti. Kodėl amoralūs, net nusikalsti linkę politikai turi gan didelį žmonių palaikymą. Apie juos daugiausia rašo žiniasklaida, kalba politologai, juos dažniausiai kviečia į TV laidas. Juos mato ir į juos lygiuojasi auganti karta. Ką išmoksta? Manau, aiškinti nereikia.

Nesinori tikėti paprasta diagnoze, kad dabartinėje Lietuvoje tampa nebemadinga būti moraliems, doriems ir visiškai nevertinamas intelektas bei išmintis. Juk be šių savybių gerai tvarkyti valstybės reikalus neįmanoma. Net paviršutiniškai žvelgiant į mūsų partinės sistemos ir reitingų kelrodes „žvaigždes” bei žiniasklaidos numylėtinius truputį mastantis savo galva turi kuo stebėtis. Net pačių partijų „vadai” teisti arba yra abejotinos, t.y. toli gražu ne skaidrios reputacijos.

Trečioje vietoje reitingų lentelėje besipuikuojančios LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas ne tik kad nesugeba pateikti vertų dėmesių idėjų, bet yra teistas už piktnaudžiavimą tarnyba, jam einant Vilniaus savivaldybės administracijos vadovo pareigas. Ir nors formliai jis bausmę atliko, bet ar kas gali paneigti galimybę, kad žmogus, paslydęs kartą, to nepakartos vėl gavęs atsakingas pareigas. Be to, juk kalba eina apie partijos vadovą, tai reikia suprasti, kad tokios abejotinos moralės lyderį išsirinkę partijos nariai arba nesupranta, arba tiesiog nusispjauna į viešai tos pačios partijos deklaruojamas skaidrumo, nepriekaištingos reuptacijos vertybines nuostatas.

O topinis politikas, ypač mėgstamas žiniasklaidos, darbo dartijos vadas Viktoras Uspaskichas. Matomai retas Lietuvoje gali atskirti, kada šis žmogus sako tiesą, o kada meluoja. Kartais susidaro įspūdis, kad jis pats jau nebeatsimena. Pradedant nuo neaiškios kilmės aukštojo mokslo diplomo ir baigiant vėl eilniu jo dosniai dalijamu pažadu, kad tapęs Lietuvos premjeru jis litovcus (čia jo terminas) padarys laimingais. Jis, beje, viešai buvo pažadėjęs nebegrįžti į politiką. Tik vėl eilinį kartą pamelavo. Jis elgiasi taip ciniškai ir kalba su mumis taip, lyg mes būtume avinų banda, kuri moka tik bliauti … viktoriukai ateiki ir mus išgelbėk… Elgesi taip, lyg visi pamiršo baudžiamąją bylą, trukusią  daugiau nei dešimt metų. Ir nors ir labai keistomis aplinkybėmis (kas vėl gi imtūsi paneigti, kad ne be aukštesnių galių įsikišimo) Lietuvos Apeliacinis teismas (kuriame STT, berods, rado neaiškios reputacijos teisėjų) panaikino Vilniaus apygardos teismo nuosprendį uždaryti poną Viktorą 4 metams į belangę, jį sušvelninant iki piniginės baudos. Teistumas vis tiek yra.

Tarp kitko ši mūsų „teisingumo” abrakadabra kada nors taps teisės mokslus studijuojančių studentų, antiteisingumo nagrinėjimo pavyzdžiu. Bet dabar jis eina į premjerus ir, kas ypač keista, kad jam į porą siūlosi tiek konservatoriai, tiek valstiečiai-žalieji. Ponai, ar nepriėjome liepto galą su garsiomis kalbomis apie aukštus moralės standartus. Juk jis ir jo partija buvo teisiami už daugiau kaip 24 milijonų litų nelegalių lėšų, panaudotų Lietuvos politinei sistemai užvaldyti. Ir, pagal VSD turimą medžiagą, kas galėtų imtis ir garantuotai paneigti, kad minimos lėšos, atkeliavę per ofšorinius bankus į vieną Latvijos banką, nebuvo siųstos Rusijos specialiūjų tarnybų.

Tokias prielaidas leidžia daryti ir iki dabar viešai nepaneigti tik keli pono V.Uspakicho biografijos faktai. Jis buvo nuo Lietuvos teisėsaugos pabėgęs į Rusiją. Kai Maskvos policijos buvo sulaikytas, Lietuvos valstybės teisėsaugos prašymu, jį iš areštinės išlaisvino būtent Rusijos spec. tarnybų atstovai. Negana to, jis pats LNK TV laidoje prisipažino, kad būdamas Rusijoje prašėsi politinio prieglobsčio. Tačiau pikantiški faktai tuo nesibaigia. Apie jo ryšius su Rusijos specialiomis tarnybomis esu girdėjęs būdamas Seimo NSGK pirmininku atliekant parlamentinį tyrimą, mums apie tai liūdijo VSD aukšto rango pareigūnai.

Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

O buvęs Seimo pirminkas Artūras Paulauskas viešai sakė, kad jis gaudavo gan daug informacijos apie jo ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Keista, bet V.Uspaskichas net nepabandė tai viešai paneigti ar ginti savo garbę ir orumą teisme. Matote, jam to ir nereikia. Kaip nebūtų keista, jį Lietuvos žmones „myli”. Tik jis pareiškė, kad grįžta į poltiką ir staiga darbo partijos reitingai šoktelėjo į neregėtas aukštumas, nors atrodė, kad ši partija jau numirusi. Matote, kokie tolerantiški mūsų žmones.

Ką žmones. Tolerantiški ir visi kaip vienas mūsų politologai, kurių priedermė būti nešališkiems ir apšviesti mus neišmanėlius, kam geriau pavesti tvarkyti bendrus mūsų valstybės reikalus. Teistiems, neskaidrios reputacijos, amoraliems ar padoriems politikams. Mūsų politologai savo dažnuose benefisuose net nesumurkia, kad tokios moralės ir teistam bei susikompromitavusiam veikėjui, kuris ne tik Maskvoje, bet ir Briuselyje keikė Lietuvą, kad joje nėra teisybės, net nedera bandyti vėl dalyvauti politikoje.

O jei aš naivus ir nesuprantu šio amoralaus aukštojo pilotažo, kai ne tik S.Skvernelis bei G.Lansbergis, bet ir visiškai „išsilaisvinusi” Aušrinė Armonaitė nori su ponu V.Uspaskichu būti vienoje kompanijoje. Tai, ponai ir ponios, kam išvis kalbame apie moralią politiką šioje valstybėje. Tai tik pora pavyzdžių, o jų gana daug.

Juk nepamirškime, kad dabar teisiamas Eligijus Masiulis irgi turėjo aukštus reitingus ir buvo gan realus kandidatas į premjerus. O teisiamos partijos kaip liberalų sąjūdis ir suskubusi susilikviduoti tvarka ir teisingumas irgi nemažais reitingais puikuojasi. Ir vėl tai nagrinėdami politologai nieko amoralaus, nedoro čia nemato. Dažnai apie tai net neužsimena. Tai toks mažmožis, kuris net jų dėmesio nevertas.

Kaip niekas, nei politolgai, nei žiniasklaida nemato nieko blogo, kad TS-LKD lyderio G.Lansbergio šeima per gan trumpą laiką iš valstybės dotuojamo verslo susikrovė milijoninius asmeninius turtus. Tikrai nepvydžiu. Bet jeigu reikalaujame iš vienų, kad būtų moralūs ir skaidrūs, tai kodėl iš jų ne. Beje, ponas Gabrielius Lansbergis ir jo senelis Vytautas labai mėgsta kitus moralės ir etikos pamokyti. Tai būkite malonūs ir patys viską viešai atskleiskite. Pasakykite rinkėjams, o kiek gi iš tų milijonų gauta tiesiogiai iš valstybės? Jeigu tai moralu ir galima, tai nieko čia tokio. Prašome tik aiškumo. Tikrai apriore nekaltinu, gal taip ir reikia elgtis kapitalizme, jei yra galimybės? O be to, kaip matosi iš reitingų ir žiniasklaidos tylos, bent dalis Lietuvos žmonių tokiam praturtėjimui pritaria. Esu įsitikinęs, kad viską paaiškinti ir atskleisti privalo kievienas viešas asmuo vienodai.

Tai liečia ir valdančiosios daugumos lyderį Ramūną Karbauską dėl jo per „Agrokoncerną” valdomų virš 20 000 ha žemės sklypų. Juk įstatymas leidžia tik 500 ha. Tai kaip su likusiais – 19 500 ha? Manau, kad turime teisę žinoti ar tai teisėta. Matote, neturi būti tai kaip yra šiandien Lietuvoje. Jeigu tu manęs nelieti, aš neliečiu tavęs. Pagal LR Konstituciją prieš įstatymą visi lygūs. Deja, kaip matome iš pateiktų pavyzdžių taip nėra.Lietuvoje, jeigu esi įtakingas ir turtingas, gali elgtis kaip tinkamas.

O apie moralinę mūsų valstybės sveikatą galime tik padūsauti. Moralė, kaip taikliai (deja) pasakė Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas, ne šio pasaulio dimensija. Jį perfrazavus būtų … moralė ir padorumas, ne Lietuvos politikos ir viešo gyvenimo norma… Gaila, bet kaip po to galime kalbėti apie kovą su korupcija, teisingumą vienodai visiems socialinį solidarumą ir drąsiai žvelgti vieni kitiems į akis. Viešame gyvenime mes pamiršome, kas yra moralu ir amoralu, kas apgaulė ir melas. Viską bandome pateisinti tik teisinėmis kategorijomis. Bet juk nuo seno žmonės žino ir supranta, kas dora, o kas niekšinga. Ir kad niekšingai elgtis bei meluoti – GĖDA! Ir tai smerktina. Deja, pasklaidžius rinkiminius sąrašus matome visai kitą vaizdą.

Džiaugsmo įėjimas. Slaptai.lt nuotr.
Džiaugsmo įėjimas. Slaptai.lt nuotr.

Tikrai nesuprantu, kas atsitiko mano Tėvynei, bet žinau vieną – ji sunkiai serga. Ir tai baisiau už koronovorusą. Ji serga lėtine labai sunkiai gydoma liga – ABEJINGUMU. Abejingumu moraliai, dorovei, šeimai, artimam, skurstančiam, vargšui ir svarbiausia savo ir savo vaikų Namams mūsų vientelei Tėvynei – Lietuvai.

Supraskime, brangūs tautiečiai, kad be dvasingumo, moralės, padorumo, teisingumo vienodo viesiems mes nesukursime bendro geresnio gyvenimo. Nes gyvenimas – ne tik pinigai, tai visų pirma žmogiškumas. O ši sąvoka, mano supratimu apima viską, apie ką čia bandžiau pasakyti. Atėjo laikas, gal gi dar galime, susiimti ir vėl pasistengti susigrąžinti iš mūsų įvairiomis apgaulėmis atimtą paprastą (prašau nepanioti su prastu..), nuoširdų žmogišką gyvenimą. Tai mūsų apsiprendimo reikalas, norime to ar ne…?

Daktaras Algimantas Matulevičius, LSDDP Prezidiumo narys, LPK Garbės Prezidentas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.07.22; 07:00

Gabrielius Landsbergis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Koronaviruso sukelta krizė tapo veiksniu, privertusiu partijų vadovybes iš esmės persvarstyti strategijas, kurios buvo skirtos rudenį vyksiantiems Seimo rinkimams. Tą puikiai rodo į viešumą patekusi Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) vadovybei parengta politinės padėties apžvalga.
 
Išimtinai vidiniam TS-LKD Prezidiumo ir TS-LKD Centrinio rinkimų štabo naudojimui skirtame dokumente, kurį gavo ELTA, ne tik deklaruotas matymas, kaip partija vertina pandemijos įtaką priešrinkiminiam šalies politikos žemėlapiui, tačiau ir tai, kaip yra regimos pagrindinių konkurentų – „valstiečių“ – silpnybės bei stiprybės. Konservatorių lyderiams skirtoje politinės padėties apžvalgoje, „valstiečių“ priešrinkiminė padėtis yra įdėmiai įvertinama, konstatuojant, kad į šalį atslinkusi pandemija ne tik sustabdė valdančiųjų reitingų kritimą, tačiau ir neigiamai atsiliepė pagreitį pradėjusiai įgyti Lietuvos socialdemokratų partijai (LSDP).
 
Nutekėjusiame dokumente taip pat matyti, su kokiomis politinėmis jėgomis konservatoriai ryžtųsi, esant galimybei, formuoti valdančiąją daugumą. Ir tarp tokių kandidatų – ne tik Aušrinės Armonaitės bei Viktorijos Čmilytės–Nielsen vedami liberalai, kurių sėkmingu pasirodymu, rodo analizėje pateikti skaičiavimai, konservatoriai yra labai suinteresuoti.
 
Dokumente pateiktuose hipotetiniuose modeliavimuose įvardintos situacijos, kuomet valdančiąją daugumą konservatoriai ryžtųsi formuoti su ideologiniais oponentais – socialdemokratais ar į Seimą vėl sugrįžti žadančia Darbo partija. Pastarųjų politinių jėgų preferencijos, kaip teigiama keliose nubrėžtose scenarijuose, gali būti esminės, siekiant konservatoriams įgyti galimybę suburti daugumą Seime.  
 
Ingrida Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Savo funkciją koalicinėje dėlionėje, TS-LKD strateginiame matyme, surado ir Remigijaus Žemaitaičio vedama „Laisvės ir teisingumo“ partija bei rinkimams konstruojamas Arvydo Juozaičio ir Naglio Puteikio blokas. Susiklosčius aplinkybėms, teigiama dokumente, šios politinės jėgos galėtų atkartoti Arūno Valinsko vadovautos Tautos prisikėlimo partijos  (TPP) funkciją.
 
Į viešumą nutekėjusioje analizėje taip pat pateikiama, kaip konservatoriai vertina savo pranašumą prieš „valstiečius“, ką, jų nuomone, pirmiausiai turėtų padaryti A. Armonaitė norėdama savo partiją atvesti į Seimą, kokiomis aplinkybėmis valdančioji dauguma, kurioje būtų ir konservatoriai, yra neįmanoma, galiausiai kada pasibaigus Seimo rinkimams galėtų iškilti rizikų Lietuvos orientacijai į Vakarus.
 
Kaip teigiama dokumente, apžvalga parengta iki 2020 m. birželio 22 d. remiantis Europos Liaudies partijos ir TS-LKD užsakymu atliktomis sociologinėmis apklausomis ir bendradarbiaujant su nepriklausomais politikos analitikais. TS-LKD savo vidinio dokumento detalių nekomentavo.
 
„Vidinių dokumentų nekomentuojame“, – Eltai teigė TS-LKD komunikacijos vadovė Vytautė Šmaižytė.
 
 „Valstiečius“ išgelbėjo pandemija
 
Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Prezidiumui ir TS-LKD Centriniam rinkimų štabui skirtoje politinės padėties apžvalgoje pažymima, kad iki Seimo rinkimų likus mažiau nei keturiems mėnesiams, koronaviruso sukelta pandemija reikšmingai pakeitė politinių jėgų padėtį.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
 
Pirmiausia, konservatorių vertinimu, pandemija tapo veiksniu, pakreipusiu iki tol nepalankiai besiklosčiusias tendencijas valdančiosioms jėgoms. Konservatoriai pažymi, kad būtent iki pandemijos buvo fiksuojamas tiek premjero Sauliaus Skvernelio, tiek valdančiųjų jėgų populiarumo kritimas, o didžiausia sėkmė rinkimuose švietėsi Gintauto Palucko vedamai Lietuvos socialdemokratų partijai.
 
Iki pandemijos rinkimuose pergalę prognozavo TS-LKD ir LSDP
 
Konservatoriai išanalizavę savo užsakytų sociologinių apklausų rezultatus, teigia, kad labai tikėtina, jog jei koronaviruso krizė nebūtų užklupusi šalies, daugiausiai mandatų rudenį vyksiančiuose rinkimuose galėjo surinkti būtent LSDP ir TS-LKD.
 
„Labai tikėtina būtų buvusi situacija kai po antrojo rinkimų turo dvi partijos, TS-LKD ir LSDP, būtų turėjusios po maždaug apylygį mandatų kiekį (pavyzdžiui, 45 vs 40)“, – teigiama nutekėjusiame dokumente.
 
Tačiau pandemijos grėsmė, kaip teigiama analizėje, iš viešosios erdvės praktiškai ištrynė valdantiesiems ir jų lyderiams nepatogias temas, o ir visuomenę privertė susitelkti aplink Vyriausybę.
 
„Į antrą planą visuomenės dėmesio centre pasitraukus skaidrumo klausimams bei pasimiršus anksčiau aplink valdančiuosius vyravusiems naratyvams ministras pirmininkas Saulius Skvernelis ir sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga atgavo reikšmingą dalį anksčiau prarasto palankaus visuomenės vertinimo“, – rašoma dokumente. Jame išvardintos kone visos viešoje erdvėje atsiradusios istorijos bei priimti nepopuliarūs sprendimai, kuriuose vienaip ar kitaip neigiamame kontekste figūravo valdantieji.
 
Tarp tokių  įvykių – diskusijas sukėlusi istorija dėl susisiekimo ministro Jaroslavo Narkevičiaus galimybių tęsti užimamas pareigas, asfaltuoto kelio šalia premjero namų klausimas, bandymas atleisti Seimo primininką, Roko Masiulio pašalinimas iš susisiekimo ministro pareigų, siekis nuleisti rinkimų kartelę, automobilių taršos mokestis ir t.t.
 
„Valstiečių“ partija, konstatuojama konservatorių vadovybei skirtoje analizėje, krizės metu taip pat sugebėjo atgauti prarastą pagreitį bei atsiimti užleistas pozicijas reitingų lentelėje. Tą rodo TS-LKD užsakymu padaryti sociologiniai tyrimai.
 
Konservatorių teigimu, atsitiesę „valstiečiai“ ne tik susigrąžino didelę dalį anksčiau ja nusivylusių rinkėjų, tačiau kartu iš antrosios vietos į trečiąją išstūmė LSDP bei sustabdė besiformavusią Darbo partijos palankumo augimo tendenciją.
 
„Nors skirtingai negu kitose valstybėse pagrindinė valdančioji partija iš pirmos vietos ir neišstūmė opozicinės TS-LKD, tačiau (LVŽS – ELTA) susigrąžino reikšmingą palaikymo dalį centro-kairės elektorato tarpe“, – rašoma analizėje.
 
Įvertino konservatorių dėl koronaviruso patirtą žalą
 
Tuo tarpu konservatorių partija, teigiama dokumente, dėl koronaviruso krizės neteko apie 4-5 proc. palankumo balsų ir galimybės dar labiau padidinti atotrūkį nuo valdančiųjų „valstiečių“, kai TS-LKD sąrašą sutiko vesti Ingrida Šimonytė.
 
Nepaisant to, pažymima dokumente, partijos užsakymu 2020 gegužės 7-12 d. atlikti „Norstat” tyrimai rodo vis dar esantį konservatorių pirmavimą prieš „valstiečius“. Ir šis pirmavimas, pažymima partijos vadovybei skirtame dokumente, padeda spręsti strateginę TS-LKD antrojo turo vienmandatėse regionų apygardose problemą.
 
„LVŽS, skirtingai nei 2016 m. Seimo rinkimų kampanijos metu, kai ji save sėkmingai supozicionavo kaip telkiančią, nepoliarizuojančią, pozityvią politinę darbotvarkę turinčią savotiško trečiojo vidurio kelio tarp pagrindinių tuometinių varžovų LSDP ir TS-LKD jėgą, šiemet šio pranašumo neteko. Nepaisant pandemijos metu atgauto dalies buvusių rinkėjų palaikymo, šiuo metu LVŽS turi ne tik reikšmingą dalį palaikančiųjų, tačiau ir labai didelį segmentą rinkėjų, nusiteikusių balsuoti “prieš” valdančiuosius. LVŽS per šią Seimo kadenciją dėl neretai agresyvaus veikimo stiliaus bei skaldančios retorikos tapo nemažiau poliarizuota politine jėga visuomenėje nei anksčiau pagal šį neigiamą kriterijų „pirmavusi“ TS-LKD. Kaip rodo sociologiniai hipotetinio antrojo vienmandačių apygardų turo modeliavimai, didesnė dalis socialdemokratų, Darbo partijos ir liberalų rinkėjų šiuo metu didesnį palankumą suteiktų konservatorių kandidatui konkuruojančiam prieš valstiečių atstovą, jei atitinkamai jų pirmojo pasirinkimo kandidatas nepatektų į antrąjį rinkimų turą“, – rašoma analizėje.
 
Pateikė tris galimus Seimo rinkimų baigties scenarijus
 
Šalia pristatytos politinių įvykių interpretacijos, konservatorių vadovybei skirtame dokumente išskiriami ir dar keli pandemijos sukelti efektai, kurie, pasak analizės autorių, yra reikšmingi galimam politinių jėgų išsidėstymui.
Laisvės partijos nariai Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
Pirmiausia tai, Laisvės partijai priklausančio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus susigrąžintas populiarumas. Antra, Darbo partijos augančio populiarumo dispersija. Trečias minimas efektas  – mažųjų, naujųjų partijų potencialo apribojimas bei jų politinės darbotvarkės irelevantiškumas sveikatos ir potencialiai ekonominės krizės sąlygomis.
 
Analizę atlikusių asmenų manymu, sprendžiant iš dabartinių politinių tendencijų bei įvertinus antrojo rinkimų turo hipotetinius scenarijus galima projektuoti bent tris skirtingas Seimo rinkimų baigtis.
 
Nors visuose nubrėžtuose scenarijuose prognozuojama, kad TS-LKD gaus didžiausią mandatų skaičių, galimybių vertinimas, jog būtent konservatoriai dalyvaus valdančiosios koalicijos formavime, stipriai varijuoja.
 
Pirmasis scenarijus: du blokai ir neaiškios LSDP bei Darbo partijos preferencijos
 
Pirmasis scenarijus traktuojamas kaip realistinis ir iš esmės grindžiamas šiuo metu esančių politinių aplinkybių pagrindu. Pirmame scenarijuje konservatoriai kalba apie dviejų galimų politinių blokų susiformavimą, „Darbo partijos dilemą“ bei galimybes formuoti „Santarvės koaliciją“.
 
Šio scenarijaus esmė yra tai, kad po rudenį vyksiančių rinkimų, šiuo metu opozicijoje bendradarbiaujantys konservatoriai ir Liberalų sąjūdis – iš vienos pusės, bei valdančiajai daugumai priklausantys „valstiečiai“ ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija–Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) – iš kitos, gali sudaryti du vienas kitam oponuojančius politinius blokus.
 
Surinkę daugiausiai mandatų, tačiau nepakankamai, kad suformuotų valdančiąją koaliciją, abu blokai, spėja konservatoriai, liktų priklausomi nuo socialdemokratų bei „darbiečių“ politinių preferencijų.
 
Tam, kad toks scenarijus išsipildytų, pabrėžiama dokumente, iš esmės pakaktų, jog dabartinė politinė situacija būtų perkelta į rinkimų dieną.
Kaip strateginė šio scenarijaus prielaida yra pateikiama ir tai, kad visgi „valstiečiams“, o ne konservatoriams, dėl koronaviruso krizės metu vykdytų dosnių pinigų dalybų, regionuose gali pavykti patraukti į savo pusę socialdemokratų bei „darbiečių“ rinkėją.  
 
Kita šio scenarijaus strateginė prielaida yra tai, kad A. Armonaitės vedama Laisvės partija gali nesugebėti transformuoti Vilniaus mero R. Šimašiaus populiarumo į palaikymą visai partijai. Tokiu atveju, konservatorių manymu, ši politinė jėga liktų tik siaurame rinkėjų segmente.
 
Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena dokumente įrašyta prielaida – Darbo partijos sugrįžimas į politika. Plėtojant šio scenarijaus logiką, konservatorių skaičiavimais, „darbiečiai“ pagal daugiamandatėje iškovotus mandatus gali rikiuotis ketvirti, ir dar 5 mandatus susirinkti vienmandatėse apygardose. Iš viso šiai partijai analitikai šiame braižomame scenarijuje prognozuoja 15 mandatų.
 
Tuo tarpu konservatoriai, jei išsipildytų šis scenarijus, galimai surinktų 45 mandatus, „valstiečiai“ – 34 mandatus, socialdemokratai – 23, Liberalų sąjūdis – 10. Prognozuojama, kad LLRA-KŠS surinktų 7 mandatus, dar 15 mandatų gautų nepriklausomi kandidatai.
 
Taigi, tęsiama nutekėjusiame dokumente, šio scenarijaus atveju TS-LKD ir Liberalų sąjūdžio blokas turėtų 55 mandatus, o LVŽS ir LLRA blokas 41 mandatą.
 
„Tokiu atveju valdančioji koalicija priklausytų nuo LSDP ir Darbo partijos preferencijų, kurį bloką paremti. Jei LSDP nusprestų prisidėti prie tradicinių centro dešinės partijų bloko ir sudaryti vaivorykštinę „Santarvės” koaliciją – tokiu atveju užtektų trijų – TS-LKD, LSDP ir Liberalų sąjūdžio partijų valdančiajai daugumai sudaryti“, – rašoma dokumente.
 
Įvertinta koalicijos galimybė su Darbo partija ir liberalais
 
Neatmetama galimybė, kad koaliciją suformuoti galėtų padėti ir „darbiečiai“. Tačiau tokia tikimybė – kad koaliciją konservatoriai formuotų su „darbiečiais“ ir liberalais – vertinama veikiau kaip matematinė.
 
„Šio scenarijaus atveju tikėtinos užsitęsusios, ilgos ir permainingos derybos (Izraelio ar net Belgijos pavyzdžiu) bei galbūt vyriausybės patvirtinimas tik iš antro ar trečio karto, mažesnėms partijoms (LSDP ir DP) manevruojant bei turint auksinius balsus derantis dėl neproporcingai didelės politinės įtakos bei pozicijų“, – akcentuojama dokumente.
 
Užsiminė apie A. Juozaičio ir R. Žemaitaičio jėgų galimą funkciją
 
Visgi pabrėžiama, kad galimos ir kitos šio scenarijaus variacijos, kurios atkartotų 2008 m. situaciją, kai nuo A. Valinsko vedamos Tautos prisikėlimo partijos apsisprendimo priklausė, kuris politinis blokas formuos Vyriausybę.
 
Arvydas Juozaitis. Plakatas Pilaitės rajone. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Konservatorių manymu, A. Valinsko partijos vietą galėtų užimti tiek Arvydo Juozaičio, tiek Remigijaus Žemaitaičio vedami politiniai dariniai. Tačiau jų patekimo į Seimą galimybės šiame scenarijuje vertinamos kaip nedidelės.
 
„Kas galėtų būti TPP vietoje per šiuos rinkimus? Kandidatai: A. Juozaičio vadovaujama politinė koalicija arba Žemaitaičio vadovaujama politinė koalicija, jei joms visgi pavyktų peržengti penkių procentų kartelę“, – samprotauja konservatoriai.
 
Antrasis scenarijus – liberalų partijų dingimas iš politinio žaidimo
 
Antrasis scenarijus pavadintas skambiai – „Liberalų išnykimas ir protestas prieš valstybę“. Konservatorių manymu, yra tikimybė, kad TS-LKD laimės rinkimus daugiamandatėje apygardoje bei absoliučią daugumą vienmandačių apygardų keturiuose didžiuosiuose miestuose. Tačiau, akcentuoja analizę atlikę analitikai, analogiškos sėkmės gali nesulaukti abi liberalų partijos, kurios yra labai svarbios, siekiant konservatoriams formuoti valdančiąją koaliciją.
 
Konservatoriai neatmeta, kad susiklosčius tam tikroms aplinkybėms liberalų rinkėjas dėl „strateginio balsavimo“ efekto gali rinktis TS-LKD. O tai būtų pagrindinė priežastis, kodėl tiek Liberalų sąjūdis, tiek Laisvės partija neperkoptų 5 proc. daugiamandatės apygardos kartelės.
Aptardami antrojo scenarijaus prielaidas, konservatoriai vėl samprotauja, kad rinkimuose gali gerai pasirodyti Darbo partija. Taip pat, kad 5 proc. barjerą, apsijungus trims mažesniosioms partijoms, gali perlipti A. Juozaičio ir N. Puteikio blokas.
 
Konservatoriai mini ir kitus šio scenarijaus išsipildymui reikšmingus veiksnius: tai visuomenės apatiškumo sustiprėjimas, mažesnis nei vidutinis balsavimo aktyvumas, besimobilizuojantis protesto bei sąmokslo teorijomis tikintis elektoratas.
 
Veikiant visoms šioms aplinkybėms, prognozuoja konservatoriai, TS-LKD galėtų surinkti apie 40 mandatų, LVŽS – 35, LSDP – 26, Darbo partija – 19, LLRA – 7 mandatus, o A. Juozaičio ir N. Puteikio koalicinis sąrašas – 7 mandatus. Dar 7 kėdes Seime galėtų užsėsti nepriklausomi kandidatai.
 
Konservatoriai neturi galimybių formuoti daugumos
 
Jei susiklostytų šis pesimistiniu laikomas scenarijus, rašoma dokumente, konservatoriai, nepaisant gauto didesnio mandatų skaičiaus, liktų be didesnių galimybių sudaryti koaliciją.
 
„Šio scenarijaus atveju TS-LKD, nors šiek tiek padidina mandatų skaičių, tačiau lieka iš esmės vienintele opozicine jėga kairiųjų ir protesto, populistinių ir antisisteminių partijų blokui“, – rašoma politinėje apžvalgoje.
 
Tekste taip pat pažymima, kad šis scenarijus keltų ir tam tikrų rizikų Lietuvos orientacijai į Vakarus.
 
„Galima prognozuoti, kad tokiu atveju iškiltų labai sudėtingas uždavinys ginti valstybingumą ir vakarietišką orientaciją nuo prasiskolinusios „satelitinės valstybės“ pavojaus“, – rašoma analizėje.
 
Trečiasis scenarijus: viltys dedamos geram I. Šimonytės ir G. Landsbergio pasirodymui
 
Galiausiai trečiuoju – optimistiniu scenarijumi – piešiamos pozityvios dešiniosioms opozicinėms partijoms perspektyvos. Šis hipotetiškai sumodeliuotas scenarijus pavadintas „Laiminti centro dešiniųjų koalicija“.
 
Paskutinio ir partijai patraukliausio scenarijaus strategines prielaidas konservatoriai pirmiausiai sieja su I. Šimonytės galimybėmis didinti visuomenės palankumą konservatorių partijai. Visgi, kad analizėje optimistiniu traktuojamas scenarijus susiklostytų ir realybėje, reikalingas taip pat geras partijos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio pasirodymas. Kaip teigiama dokumente, G. Landsbergis mažų mažiausiai turėtų pakartoti sėkmingą pasirodymą Centro-Žaliakalnio vienmandatėje apygardoje, o konservatoriai laimėtų likusias 6 Kauno miesto bei 1 Kauno rajono apygardą.
 
„Atnaujinus ir sustiprinus TS-LKD sąrašą Kaune, kaip rodo soc. tyrimai, tam yra palanki padėtis ir didelė tikimybė“, – pažymima analizėje.
Atitinkamai, kad susiklostytų šis scenarijus turėtų gerai pasirodyti ir Laisvės partija. Tam, teigia konservatoriai, būtina R. Šimašiaus, kaip Vilniaus mero, populiarumą transformuoti į Laisvės partijos palaikymą daugiamandatėje apygardoje. Tai, samprotauja konservatoriai, leistų įveikti 5 proc. barjerą šiai neseniai susikūrusiai ir kol kas reitingų lentelės apačioje besirikiuojančiai partijai.
 
Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Gitanos Markovičienės (ELTA) nuotr.

Dar viena prielaida – gerai turėtų pasirodyti ir V.Čmilytės-Nielsen vedamas liberalų sąjūdis.
 
„V. Čmilytės-Nielsen sėkminga lyderystė atnaujinus Liberalų sąjūdžio post-masiulinį įvaizdį miestuose bei kartu integruojant bei išnaudojant pragmatiškųjų regionų liberalų partijos administracinio tinklo dalį“, – rašoma dokumente.
 
Galiausiai, kad išsipildytų šis scenarijus, teigia konservatoriai, visuomenė turėtų imtis protestuoti prieš esančias nepotizmo ir neskaidrumo apraiškas valstybėje.
 
„Visuomeninis aktyvumas bei mobilizacija ̨ protestuojant prieš valdančiųjų nepotizmo, neskaidrumo ir korupcijos apraiškas bei to nulemtas didesnis nei vidutinis didžiųjų miestų gyventojų bei jaunimo aktyvumas rinkimuose“, – teigiama konservatorių atliktoje analizėje.
 
Galvosūkių formuojant valdančiąją daugumą nekiltų
 
Jei realybėje išsipildytų visos šios aplinkybės, dokumente prognozuojama, kad TS-LKD sąskaitoje po rinkimų rudenį būtų 54 mandatai, antroje vietoje su 26 mandatais rikiuotųsi LSDP, toliau „valstiečiai“ – 22 mandatai, liberalų sąjūdis – 11 mandatų, „darbiečiai“ pretenduotų į 10 mandatų, Laisvės partija į 6 mandatus, LLRA – 7 mandatai. Dar 5 mandatus pasidalintų kitų partijų kandidatai bei savarankiškai save išsikėlę politikai.
 
Kaip pabrėžiama dokumente, didelių galvosūkių, sudarant koaliciją išsipildžius šiam scenarijui, nekiltų.
 
„Šio scenarijaus atveju Centro dešinės koalicijai sudaryti užtenka TS-LKD (54), Liberalų sąjūdžio (11) ir Laisvės partijos (6) atstovų sutvirtinant daugumą dar keletu savarankiškai išsikėlusių kandidatų“, – teigiama dokumente. 
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.28; 18:55

Viktor Uspaskich: atsakau už savo žodžius. Slaptai.lt nuotr.

Šeštadienį Kėdainiuose susirinkusi Darbo partija patvirtino rudenį vyksiančių Seimo rinkimų programą bei kandidatų sąrašą.
 
Partija nusprendė, kad sostinėje esančioje Fabijoniškių apygardoje mandato sieks parlamentaras Andrius Mazuronis. Kitas Seimo narys Petras Čimbaras savo kandidatūrą kels Molėtų-Širvintų apygardoje, Mindaugas Puidokas – Aleksoto-Vilijampolės apygardoje, Artūras Skardžius – Panerių-Grigiškių apygardoje. Tarp patvirtintų vienmandatininkų yra Vilniaus miesto tarybos narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė.
Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.
 
Ji kandidatuos Naujamiesčio-Naujininkų apygardoje. Į Seimą grįžti bandys „MG Baltic“ korupcijos byloje įtarimų susilaukęs Vytautas Gapšys. Jis savo kandidatūrą kelią Verkių apygardoje.
 
Patvirtintame daugiamandatininkų sąraše yra beveik pusantro šimto pavardžių.
 
Darbo partijos įkūrėjas ir pirmininkas Viktoras Uspaskichas suvažiavime neslėpė optimizmo ir pranašavo savo vadovaujamai partijai sėkmę vyksiančiuose rinkimuose. Jis žadėjo, kad į valdžią patekusi jo vedama partija didintų atlyginimus, keltų pensijas. Taip pat daugiau dėmesio skirtų švietimo sistemai, joje dirbančiųjų atlyginimams. Taip pat politikas užsiminė, kad skaidrintų stambių projektų įgyvendinimą šalyje, stengtųsi pritraukti daugiau investicijų ir sukurti bent 120 tūkst. darbo vietų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.28; 00:05

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Jau teko viešai užsiminti, kad nepriskiriu savęs prie itin didžiulių ar juo labiau aklų dabartinės valdžios gerbėjų. Tai ypač pasakytina apie didžiąją Seimo frakciją. Ji padarė nemažai klaidų ir, atrodo, nežada jų išvengti ir ateityje.

Ko vertas vien kadrilius apie LRT veiklos tyrimą! Atrodytų, pradėjo labai gerai, užsimojo patikrinti, kaip visuomeninis transliuotojas naudoja jam skiriamus 40 milijonų eurų valstybės biudžeto lėšų. Prižiūrėti, kam ir kaip leidžiami iš visų mokesčių mokėtojų surenkami pinigai – šventa parlamento pareiga, taigi, iš karto atmeskime tuomet pasigirdusias spekuliacijas, kad LRT neva esanti kažkokia išimtis iš taisyklių ir Seimas jų tikrint neturi teisės. Priešingai, ne tik turi, bet net privalo tikrinti, nes tie 40 milijonų yra mūsų visų sunešti pinigėliai. 

Tačiau ką mes išgirstame iš pat pradžių, vos pradėjus dirbti Seimo komisijai? Ogi tai, kad šiuos dokumentus duosime, o anų – jokiu būdu, nes tie neva esą slapti – lyg kokioj karinėj įstaigoj! Ir tai – visuomenine vadinamoje žiniasklaidos įstaigoj, kuri pirmoji privalėtų rodyti atviros ir skaidrios veiklos pavyzdį…

Edmundas Jakilaitis. Dekonstrukcijos. Slaptai.lt nuotr.

Toliau – dar gražiau. Paaiškėjus, kad Edmundas Jakilaitis ir kompanija, uzurpavę eterį, tiesiog „įsisavina“ valdiškas lėšas ir kraunasi sau į kišenę neregėtas sumas, visi staiga pradeda choru klykti, kad kėsinamasi į laisvąją spaudą. Tuomet paaiškėja ir tai, kad pinigai buvo „įsisavinami“ net per vaikams skirtas laidas – kas savaime yra cinizmo viršūnė. Ir kaip šiomis aplinkybėmis pasielgia LR Seimas ir valdančioji dauguma? Užuot viską išsiaiškinę ligi galo ir pateikę visuomenei ataskaitą apie valstybės lėšų panaudojimo skaidrumą LRT, pradeda kažką nerišliai vapėti apie LRT valdymo modelio pakeitimą ir galiausiai viską užmiršta – įskaitant iš biudžeto išplautus milijonus! Tai gali būti klasikinis pavyzdys, kaip iš gero ir teisingo sumanymo gavosi šnipštas.

O kadangi – šnipštas, tai niekas nesiaiškino ir dar vieno esminio dalyko – kodėl, matydamos, kaip iš biudžeto plaunamos lėšos, šitiek metų tylėjo Valstybės kontrolė, FNTT, Generalinė prokuratūra ir kitos valstybės institucijos, privalančios skaičiuoti kiekvieną valstybinį centą. Visi, įskaitant Seimo narius, išsigando, kad LRT juos pradės ėsti? Bet jei taip, tai tuomet reikėtų kelti klausimą, ar tokia veikla suderinama su visuomeninio transliuotojo paskirtimi.

Antroji rimta šios valdžios klaida – tai nesąmonė su vadinama profesionalų vyriausybe. Šiandien jau visiškai akivaizdu, kad daug nesusipratimų būtų išvengta, o ir mažiau peno suteikta nerišliai opozicijos kritikai, jeigu nuo pat pradžių vyriausybė būtų formuojama susiderinus su koalicijos partneriais ir su aiškia atsakomybe. Nieko čia nauja nesugalvosi – nebent sistema būtų keičiama iš pagrindų, bet apie tai net nemąstyta. Kažkam į galvą trenkė graži frazė – profesionalų vyriausybė, ir ją paleido skraidyti. Štai per tokius dalykus ir klupinėjama visą kadenciją. Nes nemažai daliai ministrų – labai toli iki profesionalų, o ne vienas jų, dar ir pajutęs, kad galima nesiskaityti ir su Seimu, priskaldė malkų. Išvada labai paprasta – arba reikia keisti sistemą iš pagrindų,  arba geriau jos nejudinti.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Trečia ir, manau, rimčiausia klaida – tai nesupratimas, kad mūsų demokratinėje sistemoje Seimas yra ne žemesnis už Prezidentą/ę. Problema ta, kad mūsų politikai neatidžiai skaito LR Konstituciją, o dar blogiau, kad jos nesilaiko. Tik pats Seimas ir jo vadovybė kalti, kad buvo leista Prezidentei D. Grybauskaitei tiesiogine šio žodžio prasme iš Seimo tyčiotis. Taip elgtis ji įgudo dar prie konservatorių, o premjeru esant Algirdui Butkevičiui, išvis įsismagino ir taip elgėsi ligi kadencijos pabaigos. Buvo peržengtos ne tik teisinės, bet ir etinės normos. Tikros ar išgalvotos slaptosios pažymos, nematyta arogancija ir savų pareigų nevykdymas, visų pirma, įvedant tvarką visiškai susikompromitavusioje teisėsaugoje – tai keli pavyzdžiai, kurie pirmiausia ateina į galvą.

Prie to dar pridėčiau vienos politinės jėgos – ne, net ne jėgos, o greičiau vienos šeimos protegavimą ir akivaizdų neskaidrių pastarosios veiksmų toleravimą, kitų atžvilgiu demonstruojant  parodomąjį principingumą. Seimas privalėjo tai pagarbiai, bet griežtai sustabdyti, nes būtent jis pirmas turi vadovautis taisykle, kad prieš įstatymą visi lygūs. Tačiau kas atsakys į klausimą, koks asmuo „leido“ Seimui, net dėl to nebalsavus, netirti ,,tulpių“ pašto istorijos? Juk ji būtinai turėjo būti tiriama! Ir visai nesvarbu, kad tebuvo likę metai iki Prezidentės kadencijos pabaigos. Juk šioje istorijoje, dar net jos nuodugniau nepanagrinėjus, jau akivaizdžiai kyšo galimo prekybos poveikiu ausys. O kas tai yra, jei ne prekyba poveikiu, kai per įtakingą politiką (dabar teisiamą už korupciją) verslininkams perduodami prašymai, siekiant sau naudos? Gal tokie prašymai tą politiką tik dar labiau įklampino, bet už tai niekas neatsakys.

O kiek tokių prašymų, ir ne tik „gerai“ rodyti per televiziją, dar galėjo būti adresuota kitiems? Pavyzdžiui, kas šiandien galėtų paneigti, kad ir sprendimai garsiojoje Darbo partijos byloje, kurioje figūravo beveik 25 milijonai litų nelegalių lėšų, skirtų mūsų politinei sistemai užvaldyti, nebuvo paveikti tokiu pačiu būdu? Juk V.Uspaskichas Vilniaus apygardos teismo jau buvo nuteistas realia 4 metų laisvės atėmimo bausme, bet staiga viskas apsivertė, ir jis išlipo iš balos sausas. Čia nenorom prisimeni jam itin palankius ir tiesiog juokingus Apeliacinio teismo motyvus, taip pat jo ligi šiol nepaneigtus ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, apie kuriuos viešai šnekėjo A. Paulauskas.

Viktoras Uspaskich. Slaptai.lt nuotr.

Pridėkite prie viso šito gan riebias D. Grybauskaitės biografijos juodąsias skyles, kurių turinio ligi šiol niekas neatskleidė, ir gausite dar išsamesnį kontekstą. Tad netenka stebėtis, kad V.Uspaskichas ir vėl lyg niekur nieko puikuojasi pirmuosiuose žiniasklaidos puslapiuose ir TV ekranuose ir atvirai ruošiasi tapti Lietuvos premjeru. O tai jau nebe juokai, o rimta grėsmė valstybės nacionaliniam saugumui. Čia atsakomybę jau turėtų pasidalinti ne tik valdančioji dauguma, bet ir naujasis Prezidentas G. Nausėda. Išlikti korektiškam ir neutraliam nepasiseks, nes anksčiau ar vėliau ši uždelsto veikimo bomba neišvengiamai sprogs ir visus aptaškys – oi bus smarvės…

Dar būtų galima pajuokauti, kad prie valdančiųjų klaidų prisidėjo ir nesugebėjimas įvertinti garsaus kareivio Šveiko patarimo, kad ta valdžia, kuri brangina alų, ilgai neišsilaiko… Tačiau gali būti ir taip, kad garsiojo humoristo taisyklė nėra universali ar bent jau ne visai tinka Lietuvai, nes dabartinė valdžia, nors ir braškėdama, atrodo, vis dėlto išsilaikys iki kadencijos pabaigos.

To priežastis – geri darbai, kuriuos ši valdžia sugebėjo atlikti ar bent jau stengėsi padaryti. Ir vis dėlto patį svarbiausią pliusą aš jiems dėčiau už tai, kad jie puolami sugebėjo atsilaikyti. Juk prisiminkite, puolimas prasidėjo kone nuo pirmos darbo dienos – iš Prezidentės, pagrindinės žiniasklaidos pusės, praktiškai visų politologų ir argumentų nesugebančios suformuluoti taip vadinamos opozicijos. Skaudu, kad jie buvo puolami ne už blogus darbus, o už tai, kad ne tuos išrinko, ne tie gavo valdžią. Ir buvo puolama bei tyčiojamasi visą kadenciją. Kokiais metodais buvo veikiama, geriausiai pailiustruoja paskutinis A. Tapino išsityčiojimas iš premjero S.Skvernelio ligos. Ir mes dar stebimės, kad mūsų visuomenėje plinta patyčių kultūra! Kaip ji neplis, jei net vienas pagrindinių LRT veidų tuo užsiima? Apie žurnalisto etikos kodeksą, asmeninį orumą, garbę nebešnekėsiu. Tik priminsiu, kad anksčiau ar vėliau žmogui viskas sugrįžta – ir jo geri darbai, ir tie, kurie kelia pasibaisėjimą.

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

O tie, kas žvelgia į pasaulį šiek tiek kitokiu žvilgsniu, manau, su manim sutiks, kad ši valdžia, nors ir veikdama prieš ją nukreipto karo sąlygomis, vis dėlto sugebėjo padaryti labai daug. Tai, ką konservatoriai atėmė iš pensininkų ir vaikučių, ji ne tik sugrąžino, bet dar ir pridėjo. Ir taip pradėjo realiai mažinti žiaurią socialinę atskirtį, į kurią Lietuvą įstūmė ankstesnės valdžios. Buvo iš pagrindų pradėta perorientuoti valstybės gyvenimą į socialiai atsakingą, ir tai yra išskirtinai svarbu. Nors tai neretai ignoruojama ar pašiepiama, bet turime pripažinti, kad būtent ši valdžia pirmoji atsisuko į labiausiai skurstantį Lietuvos žmonių sluoksnį. Iki jos bene visos valdžios meldėsi ir tarnavo tik turtingiesiems. O ši suprato, kad reikia ryžtis ir keisti – net ne keisti o gelbėti didelę dalį Lietuvos žmonių, gyvenančių skurde arba balansuojančių ant jo ribos.

Visa tai neturi nieko bendra su kai kurių arogantiškų ponų pasakymais, kad neva viso labo iš vienų atimama, o kitiems – duodama. Ne, ponai, viskas yra gerokai sudėtingiau – tiesiog mes toliau nebegalime toleruoti valstybės su 7 procentais išskirtinai turtingų ir daugiau nei trečdaliu skurstančiųjų. Juk už lango – jau XXI amžiaus antro dešimtmečio pabaiga, o ne laukinio kapitalizmo laikai. Ir pagarba valdantiesiems, kad jie, nors ir klupdami, nors kai ką ir kreivai darydami, vis dėlto svarbiausiąjį proveržį valstybėje atliko – atitolino Lietuvą nuo nugarmėjimo į gilaus skurdo duobę, iš kurios jau ko gero nebepakiltume.

Faktai kalba patys už save: trečdaliu išaugusi vidutinė alga, daugiau nei trečdaliu padidės pensijos (o jos jau ir taip didėjo, be to, išmokėtos konservatorių nusavintos pensijos dalys), didėja išmokos vaikams, neįgaliesiems, ir pan. Galima įvairiai kalbėti, bet šito, deja, dar nebuvo padariusi nė viena valdžia. Todėl, nežiūrint mano paminėtų klaidų, privalome pripažinti, kad bent jau socialinėje sferoje lūžis įvyko. Suprantama, kai kam tai – lyg krislas akyje, nes tai padarė ne jie, o tie, kuriuos visi puolė.

Viešosios politikos analizė. TSPMI stendas. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau valdžia, manau, turėtų suprasti, kad, norint iš esmės pakeisti padėtį valstybėje, jau nebeužtenka tų metodų, kurie buvo taikomi ligi šiol. Ateina laikmetis, kai daug ką būtina keisti iš esmės. Naujosios technologijos, 4.0 pramonės revoliucija nesustabdomai keičia ir socialinius žmonių santykius, taip pat patį gyvenimo būdą. Norime to ar ne, bet vartotojiška visuomenė jau tampa atgyvena – kaip ir ją pagimdęs kapitalizmas. Ir jeigu vien kartosime seną ir mūsų neoliberalų taip mėgstamą mantrą apie laisvąją rinką ir privačią nuosavybę, vieną dieną atsidursime prie suskilusios geldos. Privalome ruoštis globaliems pokyčiams – mokytis gyventi pokapitalistinėje santvarkoje. O kad tam pasiruoštume, pirmiausia turime pradėti apie tai kalbėti atvirai. Kalbėti apie mišrią (valstybinę ir privačią) ekonomiką, apie bendruomenės interesų prioritetą prieš individualistinius; apie gobšumą, praturtėjimą bet kokia kaina – kaip blogį, o apie pasidalinimą ir bendrą kūrybą – kaip gėrį; apie turto funkcionalumą, o ne jo šventumą; apie bendradarbiavimą, o ne antagonistinę, iki absurdo privedančią konkurenciją.

O pirmiausia ir visų svarbiausia apie ką turime kalbėti ir susikalbėti – tai apie visų mūsų bendrą švietimą ir mokymąsi naujoviškai bendrauti, atsisakant patyčių ir skandalų kultūros. Turime sugebėti pažvelgti globaliau į savo, savo atžalų gyvenimo, savo valstybės raidos perspektyvas iš šiuolaikiškos, mums mokslo ir technologijų teikiamų galimybių pozicijos. Ir susitelkti didžiam tikslui – sukurti modernią klestinčią Lietuvą, kurioje nebebūtų skurstančiųjų. Patikėkite, laikmetis mums suteikia tokią galimybę – reikia sugebėti ja pasinaudoti.

Teksto autorius – Daktaras Algimantas Matulevičius, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys

2019.12.10; 04:30

Viktoro Uspaskich partijos reklama. Slaptai.lt nuotr.

Po Savivaldybių rinkimų pavasarį, kuriuose svajojo užimti Vilniaus mero postą, bet nepavyko, Darbo partijos įkūrėjas ir pirmininkas Viktoras Uspaskich, kurį laiką buvo pradingęs.

Kaip šiandien aiškėja, jis per tą laiką baigė psichologijos vertybiniu pagrindu grįstas studijas, įkūrė mokymų studiją Kėdainių rajone ant ežero kranto, kur savo žinias perduoda gyventojams, turintiems sveikatos problemų, atsidūrusiems santykių krizėje ar turintiems kažkokių psichologinių sutrikimų. Politikas pasakojo, kad šiuo metu jis yra labai laimingas, harmoningas ir jam sekasi visur – politikoje, versle, asmeniniame gyvenime. Puikiai sutaria su buvusia žmona Jolanta Blažyte, geriau nei buvo iki skyrybų  (lrytas.lt).

Ir štai atsirado proga vėl, tarsi feniksui, pakilti iš pelenų, mat, neaišku kokios kilmės tyrimais remiantis,  viešai paskleista, jog Darbo partijos reitingai kyla kaip raugas ant mielių: būsimuosiuose Seimo rinkimuose, kurie vyks ateinantį rudenį, Viktoro partijai pranašaujama trečia vieta.

V. Uspaskich nesikuklina – rinkimuose jis ruošiasi įkopti ne į trečiąją, kaip jam žadama, bet į pirmąją vietą. „Artėjančiuose Seimo rinkimuose mes kovosime už pirmą vietą. Tai sugebėjome ne vieną kartą“, – užtikrintai sako jis.

Pasakyta – kaip kirviu nukirsta. O paklaustas, ar laimėjęs rinkimus su kuo nors jungtųsi į koaliciją, V. Uspaskich net nepagalvojęs, rėžia: ne! Jam kaip ir artimi „tvarkiečiai“, tačiau dabar jis jau nebesuprantąs, ar yra ta partija, ar jos nebėra.

Uspaskich – neblogą „sudegusio teatro“ aktoriaus talentą turintis ir užburti mažaraščius (plačiąja prasme) gebantis veikėjas.

Dabar jis dar pavojingesnis nei prieš gerą dešimtmetį, kuomet atviru tekstu mokino lietuvius: jūs, litovcai, nemokate dzirbti, aš jus išmokinsiu. Taip jis sakė viename susitikime su gyventojais Trakuose. Ir tikriausiai ne tik ten.

Viktor Uspaskich: atsakau už savo žodžius. Slaptai.lt nuotr.

Dabar, anot jo paties, jis visiškai kitas Uspaskichas – tarsi pūkuotas katinas – negeriantis ir nuolankus.

Neseniai, jeigu patikėsime, jis baigė psichologijos vertybiniu pagrindu studijas, todėl gebės dar labiau manipuliuoti ta naiviąja (ir galbūt ne tik) visuomenės dalimi, kuriai dangus čia pat, o žemė taip toli…

Bandymas prisidėti prie Viktoro ir jo neaiškaus, kriminalinio atspalvio turinčio darinio, reanimacijos, suprantama, kelia įvairių minčių. Bet labiausiai liūdina kai kurios žiniasklaidos trumparegiškumas – dvi kone svarbiausios praėjusios savaitės temos: garsiojo Antonovo mirtis ir Uspaskicho prisikėlimas. Padėsime ir mes „prisikelti“, kolegos?

Prisiminkime R. Pakso epopėją, remtą Borisovo pinigais. Projektas nepavyko, nors malkų buvo priskaldyta daug. O gal ir jis dar grįš – iš nebūties ir užmaršties pašauktas, prisimintas neregimos rankos.

Prisiminkime kadais būtą „glaudžią“ R. Karbauskio sąjungą su gintarine ledi ir kunigaikštiene Kazimiera Prunskiene. Irgi nepavyko.

Prisiminkime „violetinius“, pasivadinusius žmogžudžio vardo keliu ir pasvarstykime, kas juos tuo keliu bandė vesti. Kerštas tariamiems pedofilams? Nebūkime naivūs.

Bet štai R. Karbauskis, po kurio laiko, sugrįžo ir tautos atstovybėje Seime sukėlė tokį šaršalą, prieš kurį palaimingai akis užmerkė net pats Prezidentas Gitanas Nausėda, vardan stabilumo valstybėje pritaręs net kelių nevykėlių paskirimui  naujojoje Vyriausybėje.

Anksčiau to tiesiog neleisdavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, kurią dabar visi, kas tik netingi, peikia dėl „diktatoriško valdymo“.

Dabar Lietuva turi didelę gėdą – Susisiekimo ministrą Jaroslavą Narkievičių, kuris akivaizdžiai nesusigaudo, į kokias roges sėdo. Tačiau premjeras, užuot vijęs lauk, jį gina ir palaiko. Strateginės ministerijos nevykėlį.

Nė kiek ne keista, kad iš tamsių pakampių, ruošdamasis ateinantiems Seimo rinkimams, lenda ir naujas (senas) gaivalas. Nepavykusių (iš šalies) projektų vietą juk turi kažkas užimti?

Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Taip bando keltis garsiosios „Istorinės klaidos“ autorius Arvydas Juozaitis. Tiesa, ne taip tiesmukai, kaip Viktoras, rafinuotai, mažai kam suprantamu būdu, paskui save rinkdamas sužiedėjusios duonos, kuri senovėje atstojo padėklus, gabalėlius…

Po „valstiečių“ ateinantys metai Lietuvoje turėtų būti paskelbti Budrumo metais; kad vieną rytą pabudę neišvystume ne rytuose patekėjusią saulę, o iš Rytų atneštą.

Juk paminklas vienam iš saulės nešėjų Vilniaus centre tebestovi dar vis.

2019.11.18; 06:00

Pirmadienis kunkuliavo savivaldybių rinkimų nuotaikomis. Vieniems pasisekė geriau, kitiems – prasčiau. Kai kam visiškai nepasisekė.

Demagogiją spinduliavęs V. Uspaskichas, atrodo, Vilniaus meru jau netaps niekada. O tai reiškia, jog nemokamai nebevažinėsime troleibusais ir autobusais, mūsų daugiabučių kiemai nebus tokie, kaip ievropoj; nebus renovuoti seni  daugiabučiai, jų gyventojams tik pareiškus norą (t. y. pamojus stebuklingąja lazdele) ir nieko už tai nemokant.

Pažadai per visą rinkimų agitacijos laikotarpį pylėsi kaip iš gausybės rago. Bet tai – nieko nauja. Visąlaik taip būdavo, nes politikai – esamieji ir būsiantieji – tai tarsi atskira kasta žmonių, kuriems nesvetimi net patys žemiausieji nuodėmių ratai. Ir su tuo reikia mums visiems susitaikyti.

Kuo, vis dėlto, išsiskyrė šie rinkimai iš ankstesnių, vykusių 2015-aisiais?

Šiek tiek padidėjusiu rinkėjų skaičiumi. Bet labiausiai – visuomeninių rinkėjų komitetų gausa ir negudriai užslėpta apgaule viena sėdimąja užtūpti ant kelių valdiškų kėdžių. Ar tai įmanoma? Regis, – taip.

Man regis, dar negreit sulauksime aukščiausiųjų institucijų įvertinimo ir atsakymo į klausimą, kodėl politikas, būdamas Seimo nariu, tuo pačiu metu ir ministru, taip pat tuo pačiu metu gali kandidatuoti ir į merus. Juk šia negudria rokiruote tiesiog bandoma apkvailinti rinkėją. Šįkart, ačiū Dievui, nepavyko nei Nagliui  Puteikiui, nei Virginijui Sinkevičiui. Pastarasis vakar vienos televizijos tiesioginėje laidoje, prispirtas į kampą, prisipažino, jog, kandidatuodamas į Vilniaus miesto merus, net nesistengė juo tapti; tiesiog tokiu būdu norėjo pritraukti kuo daugiau valstiečių į miesto tarybą. Kažkiek, matyt, pavyko.

Tačiau užvis labiausiai liūdina nacionalinėje politikoje įsigalėjanti tendencija partijas keisti visuomeniniais komitetais. Ką tai rodo? Visų pirma tai, jog tradicinės (ir ne tik) partijos vis labiau praranda žmonių pasitikėjimą. Išsitrina vertybiniai, programiniai jų skirtumai. Garsūs korupciniai skandalai kaip vėžio metastazės ardo partijas iš vidaus, atverdamos kelius tokiems marginaliniams dariniams kaip visuomeniniai komitetai.

Kas juose? Muzikantai, aktoriai, o ir šiaip – autsaideriai politiniame gyvenime.

Rinkimų į savivaldybių tarybas išvakarėse į rankas pakliuvo reklaminis leidinukas, kuriame, pavyzdžiui, dainininkas Jurgis Didžiulis, prisistato ne tik kaip muzikantas, bet ir politologas.

Kad daugelių, siekiančių būti išrinktais, neadekvatus noras patapti tuo, kuo niekad nebuvo ir niekuomet nebus, ambicijos peržengia elementaraus padorumo ribas, kaip jau nieko ir nebestebina. Tai tapo tarsi norma.

Vis dėlto, kaip bežiūrėtum į partijas, net ir gerokai apipešiotas, jos turi tam tikras struktūras, hierarchiją, partinę drausmę ir atsiskaitomybę. Daugeliui dažniausiai jau būna pažįstami ir gerai žinomi vardai. Rinkėjui žymiai lengviau apsispręsti nei renkantis iš rinkimų komitetų, į kuriuos dažniausiai patenka visiškai atsitiktiniai žmonės – be atsakomybės ir be aiškių įsipareigojimų. Tai tarsi tik priedanga pirmuoju numeriu sąraše įrašytiems asmenims tapti merais.

Ir šie rinkimai, kaip bebūtų liūdna, aiškiai parodė, kad visuomeniniai rinkimų komitetai gerokai aplenkė partijas. O tai akivaizdžiai byloja, jog ne vienu atveju mažai politikoje susigaudantis rinkėjas nusipirko katę maiše.

Šiuose rinkimuose būta ir šviesesnių akimirkų. Triuškinamai pralaimėjo Biržų rajono senbuvis meras Valdemaras Valkiūnas, kuris reikalavo, kad švedai grąžintų kelias patrankas, išgabentas į Švediją po lietuvių mūšių su tais pačiais švedais.

Užtat įtikinamai laimėjo kitas senbuvis – Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, virš kurio kabo Damoklo kardas.  Pasirodo, ne visi mūsų rinkėjai vienodai suvokia ir apmąsto nuodėmių sunkį.

Po dviejų savaičių vėl grįšime prie urnų pradėti nebaigtą darbą (ne visi merai išrinkti pirmajame  ture). Norėtųsi, žinoma, kad bendrapiliečiai reikliau žvelgtų į tai, kokią ateitį renkasi.

Kad rastųsi daugiau išminties.

2019.03.04; 12:05

Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Prestižiniame sostinės Užupio rajone stūkso prabangi vieno turtingiausių šalies advokatų Rolando Valiūno vila su vaizdu į Gedimino pilį. Iš kur pinigai?

O pinigų yra tiek, kad net problema, kur juos išleisti. Svarbu tinkamai pasirinkti draugus.

R. Valiūno kontora pirmus milijonus susikrovė dar konservatoriams drauge „Villiams“ ir Valdu Adamkum prastūminėjant „Mažeikių naftos“ aferą, kai valstybė prarado milijardus litų. Ir niekas už tai nenubaustas.

Girdžiu, kaip skaitytojas klausia – o kiek gi už tai pasodino į kalėjimą? Deja, turiu nuvilti – nė vieno. Priešingai, Jos ekscelencija Respublikos Prezidentė tuometį energetikos ministrą A. Sekmoką už tai apdovanojo ordinu. O dabartinis Seimo NSGK pirmininkas V.Bakas jį pasiskyrė savo visuomeniniu konsultantu…

Beje, pono V. Bako žiniai, nes tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: su ponu A. Sekmoku be finansinių aferų sietini ir neaiškūs veikėjai kaip Adam Saulius Vaina, bei Ramias Wali ir kai kurie kiti. Kodėl valdančioji koalicija (išskyrus A. Širinskienę) nutyli seniai žinomą, bet vis užtušuojamą faktą, kaip privilegijuotojo TS-LKD anūko G. Lansbergio šeima krovėsi milijonus tos pačios energetikos įmonių sąskaita? Ir už valstybinės energetikos įmonės specialiai jų verslui įrengtas patalpas mokėjo simbolinius nuomos mokesčius? Aš jau net nekalbu apie moralinį pralobimo vaikučių sąskaita aspektą. Juk šie ponai taip mėgsta moralizuoti kitus, tad turėkim drąsos bei principingumo ir pasižiūrėkime, kas už to slypi. Manau, kad jei LVŽS ir kartu valdantys LSDDP nesuras savyje drąsos ir išminties priversti teisėsaugą principingai nubausti kaltuosius už akivaizdžias vagystes ir chaosą energetikos sektoriuje (kai net už dujų laivo saugyklos nuomą pinigai pervedami į ofšorines zonas!), tauta už tai neatleis. O to tik ir telaukia įgudę manipuliatoriai bei melagiai ponai konservatoriai.

Tokių faktų per neilgą atkurtos valstybės istoriją buvo galima prirašyti jaučio skūrą. Manau, čia labai tiktų ponios Aušros Kavaliauskaitės-Kukštienės atsiliepimas į mano Fb paskyroje patalpintą R. Ozolo recenziją: „Tiems, kas skaitys visą R. Ozolo komentarą apie Džono Perkinso knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, patariu visų pirma perskaityti knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį…Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė „šoko terapija“, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėje – R. Wali. Kodėl „Mažeikių naftą“ perėme lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoje, o lietuviai nešioja senų britų „antis“ ir daugybę kitų dalykų…“ Labai taikliai pastebėta!

Tiesiog šie keli itin ciniški korupcijos, o tiksliau – vagysčių, pavyzdžiai, kuriuos toleruoja ir net skatina aukščiausia šalies valdžia, tik iliustruoja, į kokią duobę esme įkritę. O didžiausia bėda ta, kad per tokius gobšuolius ir bailius esame paradę apie 40 proc. savo aktyviausių tautiečių. Dėl jų Lietuva baigia išsivaikščioti. Virš milijono tautiečių priverstinis (sukuriant tam ypatingas sąlygas) išgujimas – išvarymas iš savo Tėvynės yra didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. O tam leidę įvykti asmenys yra valstybės išdavikai. Po šio mirtino smūgio mūsų tautai bus labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip klostėsi ligi šiol, galimybės išlikti, manau, lygios nuliui.

Artėjant LR Prezidento rinkimams, vis ryškiau pastebima, kokią isteriją už užkulisinius pinigus ar kitokio tipo paslaugas kelia žiniasklaida – taip ji formuoja gelžbetoninę apsauginę sieną keliems sistemai tinkantiems pretendentams. Tinkantiems, nes jie yra jos kūdikiai. O tiems, kurie turi drąsos ir išmanymo, kaip tą sistemą pakeisti į priimtiną daugeliui, reikia arba labai didelių pinigų rinkimams, arba masiško žmonių palaikymo. Pastarasis vėlgi be žiniasklaidos sunkiai įmanomas – na, nebent Lietuvoje įvyktų stebuklas, ir žmonės, atsibudę po užtrukusio hipnozės seanso, pagaliau pradėtų savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Arba atsirastų – kas išvis utopija – keli dori ir sąžiningi žurnalistai, kurie imtųsi tokias idėjas viešinti ne už pinigus.

Nors padėtis ir atrodo beviltiška, vis tiek norėtųsi garsiai pamąstyti, o kokio gi Lietuvai reikia vadovo. Kaip sakė Albertas Einšteinas, mes negalime įveikti problemų su ta pačia mąstysena, kuri tas problemas sukūrė. Taigi, turime keisti mąstyseną. Tai sunku, bet įmanoma, jei pirmas tai padarys šalie vadovas ir savo pavyzdžiu kitus paskatins.

Manau, kad esminiai kriterijai tokiam vadovui yra drąsa, išmintis – žinojimas, ką ir kaip reikia daryti, bei dora. Drąsa reikalinga neišpasakyta. Jei prireiks, jis privalo būti pasiryžęs už Lietuvą net ir paguldyti galvą! Nes jeigu tikrai imsis to, kas neatidėliotinai būtina, tokio prezidento gyvybei iškils rimtas pavojus. Juk pagal veikiančią LR Konstituciją jis turi didžiules galias visai teisėsaugai. O kas dedasi energetikoj, aš jau minėjau – tik imk ir dirbk. Nedelsiamo teisėsaugos reagavimo reikalauja ir dar man vadovaujant Seimo NSGK 2006-2007 metais atskleista „valstybininkų“ klano veikla (kuris niekur nedingo) bei nauji NSGK tyrimo išviešinti faktai apie „MG Baltic“ ir Co. Valstybė turi būti apvalyta nuo kyšininkų, vagių ir aferistų. Manote, jie nesipriešins? Juk tai – galią, pinigus ir įtaką turinčios grupuotės, kurios, pajutusios pavojų savo egzistencijai, griebsis bet kokių metodų.

Ponia D. Grybauskaitė, ateidama į prezidentes, iškilmingai žadėjo jas likviduoti. Deja, baimės akys didelės. Tų grupuočių per jos valdymo metus ne tik kad nesumažėjo, bet net ir atsirado daugiau, jos sustiprėjo. Taip kad ne anglų kalba ar vien užsienio politika turi rūpėti valstybės vadovui. Jam, visos Tautos renkamam, pirmiausia turi rūpėti kiekvieno valstybės piliečio gyvenimas. O koks tas gyvenimas, jeigu kasdien bėgama iš Tėvynės? Jeigu apie pusė milijono bendratautiečių gyvena žemiau skurdo ribos? Šimtai tūkstančių gauna minimumą, o tai dienai – apie 12 eurų. Lai susimąsto kandidatai, kaip iš tiek pragyventi.

Sakysite, prezidentas turi užsiimti užsienio politika. Blefas! Būkime biedni, bet teisingi – kiek Lietuva lemia užsienio politiką? Ją lemia didžiosios valstybės ir geopolitiniai blokai. Didžiausia užduotis šalies Prezidentui – sutelkti tautą, kad reali dauguma pritartų permainoms, ir veikti visų, o ne kelių oligarchų labui. Būtent savo gyventojų susitarimą kaip veikti ir ko siekti kaip esminę sėkmės priežastį įvardija Šveicarijos ir kitų klestinčių šalių mokslininkai bei politikai. Lietuvoje, deja, kol kas viskas yra atvirkščiai. Į piliečių nuomonę neįsiklausoma, visuomenės apklausos – nupirktos arba gudriai sukompiliuotos, t.y. klausiama taip, kad gautų norimą atsakymą. Akis deginantis pavyzdys – V. Uspaskicho sugrįžimas, kai, užuot sėdėjus kalėjime, grįžtama valdyti valstybės ir iš karto – stulbinantis reitingų šuolis! Štai kuo reikėtų labai rimtai susidomėti mūsų specialiosioms tarnyboms. Juk šis veikėjas ruošiasi, remiamas svetimos valstybės, pasiimti Lietuvos premjero postą. Geras pasirinkimas vietoj Lukiškių…

Prezidentas, suburdamas įvairių socialinių sluoksnių valstybės piliečius, jiems paaiškintų siekiamus tikslus ir sutelktų bendram veikimui. Tai – būtina sąlyga: Prezidentas privalo remtis ne biurokratais, o Tauta. Ne per masiulius prašinėti neaiškios kilmės turtuolių malonės, o veikti žmonių labui ir su jų palaikymu. Toks Prezidentas gali kalnus nuversti, tik reikia tai pačiam suprasti ir sugebėti atlikti.

Ryškiausia ir, mano manymu, perspektyviausia veikimo kryptis – skaidrumas. Skaidrumas, pakeisdamas skandalų kultūrą, turi tapti valstybės gyvenimo pagrindu. Tai turi būti įgyvendinta visose gyvenimo sferose – pradedant valstybės valdymu, verslu ir baigiant žmonių tarpusavio santykiais. Be to, skaidrumas turi tapti viešas – kaip ir viešumas taip pat turi būti skaidrus. Turime išmokti gyventi ir dirbti taip, kad vieša tai reiškia – skaidru, o skaidru – tai vieša. Skaidrūs santykiai ir aukštosios technologijos bei dora su teisingumu ir yra tas fundamentas, kuris leistų atkurti griūnančią valstybę. O šalies vadovas, sutelkęs aktyviausius tautiečius šalyje ir užsienyje, jų remiamas ir būdamas ištikimas duotam Žodžiui, atkurs teisingumą. Teisingumą plačiąją šio žodžio prasme – tiek ekonomikoje, tiek teisėsaugoje, tiek visų mūsų gyvenimuose. Nieko negali būti svarbesnio valstybės vadovui už siekį visomis įmanomomis priemonėmis  atkurti baigiančią išsivaikščioti Tėvynę.

Teksto autorius dr. Algimantas Matulevičius – buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, šiuo metu – LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas

(Bus daugiau)

2018.08.28; 09:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Kuo įsimintina pastarųjų dienų Lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos veikla? Būtent šios politinės jėgos nariai inicijavo įstatymo projektą, kuris sudarytų galimybę viešinti visų asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusiomis SSRS slaptosiomis tarnybomis, pavardes. Paviršutiniškai žvelgiant, iniciatyva – graži. Kas gali būti šauniau už atvirumą analizuojant Lietuvai priešiškų organizacijų veiklą?

Ir vis dėlto toks sumanymas – įtartinas. Lietuva neturi visų KGB bendradarbių sąrašų. Dauguma KGB agentų bylų išvežtos į Rusiją. Vadovaujantis sveiku protu, Rusijon išvežtos Kremliui pačių vertingiausių agentų bylos, o Lietuvoje paliktos arba mažai reikšmingos, arba tos, kurių tikrasis tikslas – klaidinti KGB veiklą tiriančius Lietuvos specialistus. Tad kam skelbti nereikšmingų KGB agentų pavardes? Arba kodėl privalome demaskuoti KGB bendradarbių, kuriais KGB bosai nepasitikėjo ir todėl juos siekė sukompromituoti arba likviduoti, tapatybes?

Apžvelkime tik vieną iš galimų sovietinio saugumo keršo scenarijų: užverbuotas žmogus šiai organizacijai nuoširdžiai netarnavo; KGB vadovai perprato apgaulę ir, siekdami kuo skaudžiau pakenkti išdavikui, paliko jo „galus“ nepriklausomybę skelbiančioje Lietuvoje, kad sudorotų jį ne savo, o teisybės ir teisingumo ištroškusių lietuvių rankomis.

Tačiau lenkų sumanymas abejotinas ne tik todėl, kad siekiama viešinti tai, ko, vaizdžiai tariant, mes neturime. Iniciatyva pavojinga, nes naujasis įstatymas įpareigotų skelbti net ir prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes. O taip elgtis su išpažintį atlikusiais – didžiausias absurdas. Prisipažinusiems duotų pažadų privalome šventai laikytis. Net jei ne visos išpažintys buvo nuoširdžios, net jei priėmusieji išpažintis – ne itin patikimi. Priešingu atveju ilgam prarasime paslaptis ištikimai saugančios valstybės vardą. Tai būtų ženklas su priešiškomis slaptosiomis tarnybomis kontaktų turintiems asmenims – Lietuvai tarnauti neverta, nes lietuviai anksčiau ar vėliau išduos. Jei Vakarai didžiuojasi turį arba turėję tokių svarbių Sovietų Sąjungos ir Rusijos slaptųjų tarnybų karininkų – perbėgėlių kaip, sakykim, Viktoras Suvorovas – Rezunas, Olegas Gordijevskis, Aleksandras Litvinenka ar Olegas Skripalis, tai mes rizikuojame niekad vertingų perbėgėlių neturėti.

Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Todėl konservatorių argumentai, kodėl LLRA projektas žalingas Lietuvos valstybei, – įtikinami. Konservatorių vadovas Gabrielius Landsbergis akcentavo valstybės duotą pažadą buvusiems KGB bendradarbiams. Seimo narys konservatorius Andrius Kubilius sakė norintis išgirsti VSD nuomonę šiuo klausimu ir neslėpė, kad, jo įsitikinimu, siūlomas įstatymo projektas yra tiesiog „Kremliaus projektas“. Konservatorė Rasa Juknevičienė taip pat akcentavo, kad siūlomas įstatymų projektas yra greičiausiai inicijuotas Rusijos ambasados, ir kaltino jo iniciatorius esant Kremliaus politikos šalininkais.

Lietuvai derėtų įsisąmoninti, kokius KGB agentus medžioti tikrai verta – prisipažinusius ar iki šiol slepiančius savo praeitį. Nuojauta tokia, kad Lietuvoje įsitvirtinusios įtakingos, galingos jėgos, kurios konstruoja įvykius taip, kad nemalonumų patirtų tik perbėgusieji į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos pusę.

Štai liūdna Virgilijaus Čepaičio istorija. Tarnystė KGB struktūroms šiam žmogui primesta dirbtinai, tendencingai, dar ir dėl to, kad jis buvo laikomas dešiniąja prof. Vytauto Landsbergio ranka. Puikiai prisimenu, kaip V.Čepaitį išstūmė iš viešojo gyvenimo, kaip kritikavo spaudos puslapiuose, nors jis galėjo sėkmingai tarnauti valstybei iki šiol. Kad V.Čepaitis sukompromituotas Kremliaus užsakymu, – daug požymių.

Beje, verta atkreipti dėmesį, kad Lietuvos pusę pasirinkusius žmones Kremlius medžioja kiek kitaip nei Vakaruose. Jokių dūrių apnuodytais lietsargiais, radioaktyviųjų polonių, šūvių iš už gatvės kampo, nuodingųjų dujų „Novičiok“. Lietuvoje iš KGB pasitraukę agentai naikinami subtiliai – primityviųjų patriotų arba patriotais apsimetusiųjų rankomis. Kvailiau nesugalvosi: tuos, kurie nusprendė mums padėti, ateidami į mūsų apkasus, mes kaltiname tarnyste KGB struktūroms.

Žodžiu, jau vien tai, kad Seime kilo diskusijos, verta ar neverta demaskuoti prisipažinusiųjų KGB agentų pavardes, – didelė blogybė. Rusija dabar turi galimybę šia žinia manipuliuoti kaip tinkama.

Analizuojant minėtą įstatymo projektą ir politikų bei žiniasklaidos reakciją stebina ir dar viena aplinkybė: visų mūsų dėmesys nukreiptas tik į KGB. Mes analizuojame „Respublikoje“ paskelbtų tikrų ar išgalvotų KGB agentų pavardes, slapyvardžius. Kai kas net žavisi „Respublikos“ redaktoriaus Vito Tomkaus drąsa. Bet juk Lietuvoje veikia ne tik KGB teisių ir pareigų perėmėja. Būtume kvaili, jei manytume, kad Kremlius neturi Lietuvoje nė vieno GRU (Glavnoje razvedyvatelnoje upravlenije) ar SVR (Služba vnešnej razvedki) agento. Tad gal Lietuvoje nei iš šio, nei iš to kilęs triukšmas dėl KGB agentų, įveliant ir žinomo aktoriaus Donato Banionio ar dirigento Sauliaus Sondeckio pavardes, – tik dūmų uždanga maskuojant GRU ar SVR operacijas? Juolab kad Lietuva kitais metais rinks naują prezidentą.

uspaskich_rekl_m
Viktoro Uspaskicho reklama Vilniaus gatvėse. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau GRU ir SVR agentų Lietuvoje kažkodėl niekas neieško – nei Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariai, nei žiniasklaida. Mes patenkinti žaisdami smėlio dėžėje, kurios pavadinimas – KGB. Mes nenorime suvokti, kad mūsų žemėje pluša daug skirtingų Rusijos slaptųjų tarnybų. Jos dirba savarankiškai, viena su kita nekontaktuodamos, net konkuruodamos tarpusavyje. Jei vienai iš jų prastai sekasi, tai nereiškia, kad Lietuvoje prasti kitų Kremliaus tarnybų darbo rezultatai.

Žvalgyba – per daug paini veikla, kad ją lengva būtų suvokti. Prisiminkime, kaip ilgai Lietuvoje šeimininkavo Viktoras Uspaskichas. Kai kurie patriotai pastebi, jog šis politikas įtartinai ilgai šokdino mūsų specialiąsias tarnybas (tarsi būtų nesugaunamas Robinas Hudas). V.Uspaskichas tikrai ilgokai išsilaikė Lietuvos olimpe, tikrai ilgokai mėgavosi įtaka. Akivaizdu ir tai, kad Rusija kadaise jam sudarė išskirtines sąlygas praturtėti. Todėl kai V.Uspaskicho ir jo bendražygių byla atsidūrė Lietuvos teismuose, daugelis iš mūsų lengviau atsipūtė – taip jam ir reikia. Bet gal šio politiko reikalai Lietuvoje pablogėjo tik todėl ir tik tada, kai jis perėjo … Lietuvos pusėn? Ar galima tokią versiją atmesti – kol buvo ne Lietuvos žmogus, tol Lietuvoje jo niekas rimtai nepersekiojo, bet vos tik perbėgo mūsų pusėn, iškart pradėtas tampyti po „valdiškus namus“. Žinoma, tokie įtarimai abejotini. Bet pasaulinės žvalgybos istorija žino ir įspūdingesnių kūliaversčių.

Mantas Adomėnas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Lenkų frakcijos atstovo pasiūlymai dabar bus svarstomi rudenį. Tad turime keletą savaičių laiko visas aplinkybes ramiai įvertinti. Analizuojant šią temą vertėtų prisiminti maždaug prieš penketą metų leidinyje 15min.lt paskelbtą Seimo nario Manto Adomėno publikaciją „Vilnius tapo pereinamuoju užsienio žvalgybų kiemu, kuriuo Šaltojo karo metais buvo Viena“ (persispausdinta iš politika.lt). 2013-aisiais paskelbta publikacija – tai perpasakotas interviu su Vakarų žvalgybininku, nepanorusiu iki galo atskleist savos tapatybės.

Jį verta atidžiai perskaityti, nes ten pasakojama ir apie tai, kad „Mes neįvertiname vieno dalyko – aukščiausio lygio politikų naivumo ir paprastumo, kai kuriais atvejais tiesiog kvailumo. Ir Lietuvoje nesudėtinga manipuliuoti net įtakingiausiais politikais“.

Interviu autorius pateikia keletą iškalbingų pavyzdžių, įrodančių, kaip slaptosios tarnybos, įskaitant ir Rusijos žvalgybas, subtiliai dirba. Pavyzdžiui, Rusijos žvalgybos užduotis atliko visiškai įtarimų nesukėlęs portugalų kilmės Ispanijoje gyvenantis verslininkas, arba tikruoju žvalgybos darbuotoju dirbo ne aukšto rango diplomatas, o jo vairuotojas, bei apie žvalgybos užduotis atliekančius žurnalistus, subtiliai pakišamas dezinformacijas, mėginimus nepastebėtiems prieiti prie informuotų politikų…

hermanas_simmas
Hermanas Simmas

Ypač verta įsiminti esto Hermanno Simmo atvejį:

„…rusai 1990-1991 metais, sakykim taip, „ne visiškai išsikraustė“ iš Lietuvos, o jeigu išsikraustė, tai daugiau popieriškai ar formaliai, bet labai daug kas liko. Visų pirma liko žmonės, – tie, kurių agentūrinės bylos, jų bendradarbiavimo su KGB bylos išvežtos į Rusiją, pirmosios dar nuo 1988 metų. Bet jeigu Vakarų spec. tarnybos manė, kad galbūt Rusija šitame regione nenaudoja senos, dar sovietinės, agentūros, tai Estijoje pagauto šnipinėjusio Hermano Simmo atvejis parodė, kad yra visiškai atvirkščiai. Jis buvo užverbuotas dar anais laikais, ir KGB sugebėjo atsitraukdama taip išvalyti visus fondus, kad niekur apie H.Simmą nieko neliko, jokių viešų žinių. Nereikia atmesti galimybės, kad turite tokių Simmų lig šiolei ir politikoje, ir valstybinėse struktūrose“.

Žodžiu, pabandykime į lietuviškąją tikrovę pažvelgti parlamentaro M.Adomėno prakalbinto Vakarų žvalgo akimis, ir turėsime įdomų rezultatą. Banalu, bet tikrieji agentai ten, kur mes mažiausiai tikimės jų aptikti.

2018.07.20; 10:45

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Kodėl Ramūnas Karbauskis šitaip beatodairiškai trokšta valdžios? Ne, nesakykite, tai nėra toks paprastas klausimas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui,  R.  Karbauskio   atkaklaus, jeigu ne maniakiško, veržimosi į valdžią fenomenas netelpa į įprastą stambiojo kapitalo suaugimo su politine įtaka schemą, taigi nepulčiau iškart ginčytis, jeigu kažkas imtų ir pasakytų, kad stambiausias Lietuvoje žemvaldys nėra tipiškas oligarchas, šįkart žodį „oligarchija“ suprantant tradicine reikšme kaip turtingųjų valdžią, orientuotą į turtų padauginimą.

Žinia, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas yra įpareigotas pradėti parlamentinį tyrimą dėl verslo daromos įtakos politikams. Kiek anksčiau dabartinio šaukimo Seime net buvo brandinama mintis, kad esą reikia sukurti laikinąją komisiją, įpareigojant ją atlikti tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų intereso grupių neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir neteisėtos įtakos politiniams procesams.

Tarkime, tikintis geriausio, kad taip išsakyti Seimo ketinimai nėra tik tuščios deklaracijos, o kažkas panašaus į ryškėjantį apsisprendimą realiai pasiaiškinti visus atvejus, kai stambusis verslas krūvomis nusipirkdavo politikus ir reikiamus aukščiausiosios valdžios sprendimus. Jeigu tokiam tyrimui išties būtų uždengta žalia šviesa, galimas daiktas, sužinotume kažką daugiau nei jau ištrimituoti skandalai, ilgą laiką sieti su „Rubicon“ vardu, o pastaruoju metu neteisėtos verslo įtakos politikams paradigminiu pavyzdžiu laikant koncerną „MB Baltic“, išgirstume apie dar labiau pikantiškus, vaizduotę dirginančius dalykus…

Na, bent mano vaizduotėje niekaip netelpa faktas, kai Andrius Kubilius iškilmingomis deklaracijomis karštai rėmęs Visagino AE statybą, drauge atrodo padarė viską, kad šis ambicingas ir labai reikalingas Lietuvai projektas sužlugtų, taigi atsitiktų taip, kaip to troško įtakingieji partijos bičiuliai, pradėję kaupti didžiulius turtus iš rusiškos elektros energijos pardavimų Lietuvai tarpininkavimo verslo (užteks dėl šio atvejo prisiminti asmeninius A.Kubiliaus vojažus į Baltarusiją, parvežant mums autentišką liudijimą ir giliai egzistenciškai išgyventą žinią, kad Baltarusija jokios AE statyti nesiruošia, neturi tokių užmačių net blogiausiame mūsų sapne).

Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kaip nesunku nuspėti, rusams tuo metu reikėjo politiškai įtakingų tarpininkų, taigi šiuo atveju politinis svoris, o ne kažkokie verslo logikos sprendimai ar vadybiniai sugebėjimai tapo mainomąja verte. Tikrai nemanau, kad A. Kubilius yra prastesnis politikas už kitus ar ypatingas klastūnas, greičiau yra atvirkščiai, o šią istoriją prisiminiau vien dėl iliustracijos arba, dar tiksliau tariant, bandant iki galo išbudinti vaizduotę, jau kažką šnabždančią apie tai, kad neteisėtus verslo ir politikos ryšius įpareigota ištirti Seimo komisija turėtų progą apžvelgti  neregimą povandeninį pasaulį, atrasti saugomus nuo pašalinės akies užkaborius. Tik nedauginkite ta proga, prašau, labai pigiai surežisuotų teiginių, kad neva tokius dalykus kaip neteisėti verslo ryšiai su politikais yra įpareigotos ištirti teisėsaugos institucijos, o parlamentinis tyrimas neva beprasmiškai dubliuotų arba net galėtų pradėti trukdyti tokių institucijų veiklai.  Iš tiesų, tik labai  retas naivuolis galėtų imti ir patikėti, kad teisėsaugos institucijos Lietuvoje yra visiškai nepriklausomos nuo aukščiausiosios politinė valdžios, savo ruožtu visai kitas dalykas yra parlamentinis tyrimas, kai politiškai oponuojančios pusės siekia kuo daugiau papasakoti apie viena kitos nuodėmes.

Žinoma, ypatingo dėmesio, kalbant apie verslo įtaką politikams, yra vertas tas kuriozinis nutikimas, kai stambieji verslininkai patys tampa vedančiaisiais politikais, kaip andai Viktoro Uspaskicho, o dabar Ramūno Karbauskio atveju, kai verslo imperijas sukūrę žmonės drauge yra ir rinkimus laimėjusių partijų vadovai, taigi pagal dovanėlių įpakavimo principą – du viename. Kas ką tokiu atveju įtakoja – verslininkas politiką ar politikas verslininką? Kad ir kaip būtų, vis tik, kaip atrodo, čia lygybės ženklo tarp V. Uspaskicho ir R. Karbauskio nereikėtų dėti. V.Uspaskichas andai tapęs ministru iškart kraupiai pasišiukšlino, bandydamas tiesmukiškai prastumti savo koncerno interesus, dėl ko greitai turėjo palikti postą, savo ruožtu, R. Karbauskis, užkopę į politinį olimpą, norite tikėkite, norite ne, tuo pačiu užtraukia mirtiną pavojų savo užaugintiems trąšų importavimo ir žemės latifundinio apdirbimo verslams, taigi tapęs įtakingu politiku daugiau nei rizikuoja nukentėti finansiškai, jeigu ne visiškai išbarstyti savo sukauptus turtus.

Kodėl R. Karbauskiui reikėjo veržtis į politiką, jeigu anksčiau šitaip sekėsi, apeinat įstatymus ir išnaudojant šešėlių prieblandą, kaupti žemes, o dabar, papuolus į prožektorių šviesą kaip pirmojo ryškumo politikos žvaigždei, visados reikės aiškintis dėl savo ūkinės veiklos teisėtumo?

Tikrai klysta tie, kuriems dar atrodo, kad R. Karbauskiui keliami klausimai dėl neteisėto, nežiūrint išradingų manipuliacijų, 35000 ha žemės sutelkimo iš esmės vienose rankose bėgant laikui užsimirš arba bus kažkaip numuilinti su į įtakingus postus susodintų sėbrų pagalba. Tokio dalyko neįmanoma nuslėpti kaip žarijos perdžiūvusioje šieno kupetoje, taigi, labiausiai tikėtinas variantas, kad visa kupeta netrukus ir užsiliepsnos. Šiandien dažnai linksniuojamo B. Markausko nusižengimai įstatymams ir moralei lyginant su R. Karbauskio įtartino pobūdžio aukštojo pilotažo viražais yra tarsi mažo vaiko nusišlapinimas į vandenį lyginant su gigantiškais kanalizacijos vamzdžiais, išmetančiais savo turinį į tos pačios upės bangas. Tik labai jau nuvertinus savo tautiečius anai pusei būtų galima viltis, kad kažkaip pavyks užčiaupti žmonėms burnas ir niekas nebekels klausimų dėl R.Karbauskio latifundijų atsiradimo teisėtumo.

Seimo narys Andrius Kubilius. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taigi, – kartoju klausimą, – kodėl R. Karbauskiui reikėjo taip rizikuoti visu savo sukauptu gėriu (?) dėl to, kad įgytų abejotinos vertės sprendimo galią, leidžiančios reguliuoti mūsų gyvenimo eigą arba bent suteikiančios galimybę išjoti į sceną ant balto žirgo, tiksliau tariant, medinio arkliuko? Paprastu tuščiagarbiškumo arba alfa patino refleksų dominavimo faktu to nepaaiškinsi. Taigi iš pirmo žvilgsnio visiškai logiškas atsakymas į keliamą klausimą yra kartas nuo karto pasigirstantys aiškinimai, jog neva R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“, o toliau tos pačios loginės sekos vedini tarsi ir galėtume pasinerti į blevyzgas apie tai, jog esą į politinę sceną R. Karbauskis veržiasi ne savo valia, o vykdydamas aukštesniojo pono užsakymą (tiesą sakant, Kremliaus projektu, kaip atrodo, galima tapti net to nežinant taip pavadinamam asmeniui).  Kita vertus, toks elegantiškai logiškas paaiškinimas turi vieną menkutį trūkumą – jis  baisiai prasilenkia su tikrove.

Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, siekiant rasti rebuso sprendimą, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šuo yra užkastas kitoje vietoje nei paprastai esame linkę manyti, jis yra užkastas mums prieš pat akis arba vaizdingumo dėlei galima būtų pasakyti net taip, kad didžiausio šunybės nematome dėl to, kad ji styro mums prieš akis neužkastu pavidalu. R. Karbauskis paskyrė save į Seimo Kultūros komiteto pirmininko postą visai neatsitiktinai, tikrai ne dėl perdėto kuklumo arba noro pagal jau išbandytą manierą valdyti iš užpakalinės sėdynės, o daugiau ar mažiau įsisąmonintu pavidalu suvokdamas savo kaip  kultūrinės revoliucijos vedlio misiją (kaip svarbus jo artimiausiai aplinkai yra estetinis kodas rodo tai, jog brolis yra žinomas rusų režisierius, o tėvas andai, būdamas kolūkio pirmininku, aktyviai dalyvavo kultūriniame tarybinės visuomenės gyvenime, skirdamas kasmetinę kolūkio premiją pasižymėjusiems šalies menininkams).

Kita vertus, skirtingai nuo maoistų pateikto kultūrinės revoliucijos pavyzdžio, kai buvo siekiama sunaikinti bet kokias kultūrines aspiracijas, nepaliekant akmens ant akmens, R. Karbauskis yra nusitaikęs sunaikinti tikrosios kultūros apraiškas, pakeičiant tokias kultūrines pretenzijas pačios pigiausios prabos kiču. Iš dalies sutikčiau, kad naujosios kadencijos valdžia didesniu ar mažesniu laipsniu išjudino šalies ekonominį gyvenimą, tačiau R.Karbauskio fenomenas rodo, kad Lietuvos kultūrai užstojo pačių didžiausių negandų metas, jeigu ne tiesioginis kaput.

R. Karbauskis yra dėvintis spindulinguosius kičo šarvus žmogus, tikras kičo riteris, visa tai, prie ko prisiliečia mūsų herojus tampa kičo fejerverkais. Taip pat ir grynoji politika. Tačiau apie tai išsamiau kitą kartą.

2018.04.18; 09:00 

video_cip

Savivaldos rinkimai – čia pat, ne už kalnų. Tačiau jau dabar akivaizdu, kad į rinkiminę – agitacinę kovą metami milžiniški pinigai, dalis kurių greičiausiai yra nelegalūs. Tautos Ateities Forumo (TAF) pirmininkas Algimantas Matulevičius pabrėžia: rinkiminės kampanijos Lietuvoje vis brangesnės ir brangesnės. Jis siūlo atkreipti dėmesį, kaip gausiai reklamuojasi, pavyzdžiui Artūras Zuokas, Viktoras Uspaskich ar Kazimira Prunskienė. Ir tuo pačiu klausia: ar verta rinkti tuos, kurie gausiai reklamuojasi? Mat visuomet iškyla dilema – o iš kur gauti pinigai, skirti rinkiminei kampanijai? Pasak TAF lyderio A.Matulevičiaus, o Seimo NSGK pirmininkas Arvydas Anušauskas vis dar nemato akivaizdžių problemų…

Continue reading „Kodėl nederėtų balsuoti nei už Zuoką, nei už Uspaskich, nei už Prunskienę?“