Taip jau yra. Žengdami į trečią atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, mes staiga supratome, kad nebeturime aiškaus tikslo ir nebežinome, kuriuo keliu traukti toliau. Tarsi Dantės „Dieviškosios tragedijos“ herojus, atsidūrėme klaidžiam miške. Sustojome ir dairomės. Kur dabar eiti? Kas galėtų parodyti tikrąjį kelią?
Formalią laisvę jau turime. Po jos iškovojimo skambėję šūkiai apie tapimą „labiau europiečiais“ irgi nebegali mūsų sutelkti. Naujų uždegančių tikslų niekas nekelia. Juk atrodė – laimingas gyvenimas ateis savaime.
Gal taip ir turėjo būti? Gal Lietuva jau tapo tingia gerovės valstybe? Bet juk akivaizdu, kad ne! Pesimistinės nuotaikos ėmė tvenktis anksčiau nei prasidėjo ekonominė krizė. Visi indeksai šaukia apie visuomenės galios paralyžių. Tauta pamažu išsivaikšto. Nacionalinė idėja merdi. Arba gaivinama tik radikalų.
