Štai ir baigėsi parlamento rinkimai. Jau po pirmojo rinkimų turo buvo akivaizdu, kad nė vienai politinei Lietuvos jėgai nepavyks turėti absoliučios balsų daugumos.
O tai byloja, jog galima net pato situacija: rinkimų lyderiams teks bičiuliautis ne tik su panašių pažiūrų kolegomis, bet galbūt ir su “nekenčiamais oponentais”. Antrasis rinkimų turas šiuos spėjimus sustiprino.
Tačiau labiausiai intriguojantis yra Prezidentės pareiškimas, jog valdančiojoje koalicijoje ji nenorinti matyti susikompromitavusios Darpo partijos.
Beje, šį pageidavimą valstybės vadovė išdėstė įsakmiu, griežtu tonu. Už įsakmų, griežtą toną Prezidentę derėtų pagirti. Valstybei geriau, jei aukšto rango politikas turi konkrečią nuomonę ir jos neslepia. O jei Prezidentas visąlaik bijo trinktelėti kumščiu į stalą, tokiai valstybei – mažiau pasisekė.
Prisiminkime antrąją Prezidento Valdo Adamkaus kadenciją, palyginkime ją su Prezidentės Dalios Grybauskaitės valdymo laikotarpiu, ir taps akivaizdu, kuris iš jų “plaukia pasroviui”, o kuris “stengiasi įgyvendinti savo nuostatas”. Tad turėtume sutikti, jog politikas, neslepiantis savo simpatijų bei antipatijų, visuomet gražesnis už tą, kuris nedrįsta viešai įvardinti, ką labiau myli.
