Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Pradėsiu nuo to, kas šįkart buvo geriau nei praeitą kartą. Štai dabartinis Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis nepavadino streikuojančių mokytojų Kremliaus statytiniais, ką lengva ranka daugmaž darė ankstesnės vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius, susidūręs su mokytojų keliamais reikalavimais ir gąsdinimais streiku.

Sakykite, ką norite, bet tai didžiulės pažangos rodiklis, rodantis nueitą kelią. Jau vien dėl to negalėčiau dabartinio premjero pavadinti menkysta, nors su didžiausiu apgailestavimu ir liūdesiu turiu pripažinti ir tai, kad jo vadovaujamos vyriausybės pralaimėjimas, regis, yra užprogramuotas, neatšaukiamas.     

S. Skverneliui kartas nuo karto prikišamas pomėgis laidyti labai savito tipo, artimo juodajam humorui, juokelius, vadinamus skvernelizmais, tačiau, kaip atrodo, nepalyginamai didesnį pavojų gali užtraukti visai neturintis humoro jausmo premjeras, linkstantis atlyginimo pakėlimo reikalaujančius mokytojus pavadinti vos ne liaudies (ar tautos) priešais. Žiūri toks premjeras kiaulėno akimis iš TV ekrano ir bando išstenėti kažkokias užuominas apie parsidavusius priešui Lietuvos mokytojus, ar prisimenate?.. Jau geriau bet kokios spalvos humoras nei šitoks sąmonės invalidumas.

Ta proga pabandykime pateikti ir nuorodos „menkysta“ apibrėžimą. Menkysta – tai žmogus, kuris savo sėdynės šildymo valdžios krėsle reikalus prilygina svarbiausiems valstybės interesams, o iškilusius pavojus krėslui – kasimuisi po valstybės pamatais.

Net jeigu dėkingumą už tai, ko dabartinis premjeras nepasakė, palikčiau nuošalyje, net ir tokiu atveju didžiausiu šiandienos blogiu nelaikyčiau tos per ilgus tarnybos metus įgytos žmogaus bendravimo manieros, kurią dabar sąlyginai pavadinkime policininko storžieviškumu, „kieto faro“ demonstracine stilistika.

Cenzūra

Pernelyg didelis manieringumas, nesuvaldytas mergiškas jausmingumas, verksmingumas, juolab pseudoteisuolio pozos viešojoje erdvėje erzina dar labiau. Žinia, dabar S. Skvernelis apsistatė  žmonėmis, kuriuos pažįsta iš darbo policijoje laikų. Kaip atrodo, bėda vis dėlto ne ta, kad premjeras renkasi žmones, kuriais pasitiki, su kuriais, kaip sakoma, yra suvalgęs pūdą druskos. Didžiausia bėda, vedanti į neišvengiamą pralaimėjimą, regis, yra tai, kad tiems „kietiems farams“ labiausiai už viską trūksta humanitarinės refleksijos.

Žinoma, jie patys tokio trūkumo jokiu būdu nejaučia, nes tokio trūkumo suvokimui yra reikalinga bent užuomazginė refleksija, kurios čia nerasime nė su žiburiu. Galima pabandyti įsivaizduoti, kad humanitarijos dėmenį jie savo aplinkoje geriausiu atveju supranta kaip filologinį išsilavinimą turinčių mergužėlių lakstymą su segtuvais, tačiau nuogo užpakalio delnu nepridengsi, yla visados išlenda iš maišo, tarkime, tipiškas tokios liūdnos padėties pavyzdys yra tas atvejis, kai vaiko paėmimo iš šeimos bylą kuruojanti miesto prokurorė spaudos konferencijoje tvirtina, kad ji jokiu būdu negali išviešinti ikiteisminio tyrimo duomenų, tačiau neva ta pačia proga privalo pasakyti ir tai, kad įtariamajai motinai poligrafo tyrimo duomenys buvo nepalankūs (sic).

Vaikams skirti žaidimai. Slaptai.lt nuotr.

Situacija įdomi dar ir dėl to, kad teisės mokslus baigusių specialistų netinka vadinti technokratais, o, kita vertus, nuo humanitarijos sferos šios gildijos žmonės yra atsimūriję daug storesne siena nei, tarkime, mašinų gamybos inžinieriai arba metalo apdirbimo pramonės specialistai. Ar ne laikas mesti akmenį į universiteto daržą?.. Kyla įspūdis, kad Lietuvos universitetai, paruošdami teisininkus profesijos linkme, bendrojo išsilavinimo pagrindų jiems nesuteikia. Kad ir kaip žiūrėtume, teisininkas su barbaro siela gali užtraukti valstybės įvaizdžiui, o ir pačiai valstybei didesnį pavojų nei, tarkime, žmogaus iš liaudies pasibėdojimai dėl valstybinių institucijų nedėmesingumo arba, kitaip tariant, valdiško požiūrio į jam iškilusias problemas.

Protestuoja Lietuvos mokytojai. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tačiau dabar įžengsime į didžiųjų paradoksų žemę. Jeigu  būsime atidūs, tikrai nesunku bus pastebėti, kad iš tiesų ne S. Skvernelis, nežiūrint jo kelių nevykusių pajuokavimų, puoselėja policijos valstybės idealą, o greičiau tokia visiems gerai žinoma humanitarė, žurnalistikos guru kaip Rita Miliūtė savo kuriamoje laidoje, tendencingai formuluodama klausimus, bandžiusi jau įpiršti nuomonę, kad prieš neteisėtus miškų kirtimus ir vaikų grobimus iš šeimų kovoja nedidelė žmonių grupelė, visados tie patys pašlemėkai, matomai kurstomi iš rytų https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/234667/d-sakaliene-jauciuosi-kaip-kosmariskame-sapne.

Čia tik užsimenama, užvedama ant kelio, bet iš tiesų visuomeninio transliuotojo žiūrovui pačiam leidžiama susidaryti nuomonę dėl to – kokių priemonių turėtų griebtis valstybinės institucijos prieš tokius sukurstytus tautos priešus? Kas be ko, kiekvienas turi teisę turėti savo, net labiausiai nešvankią, nuomonę, tačiau vis tik apgailėtina, kad tokios paplavos liejasi iš visuomeninio transliuotojo ekrano. Švelniai tariant, nepadoru! Ritai Miliūtei savotiškai antrina ne mažiau garsi žurnalistė Indrė Makaraitytė, beveik atviru tekstu skelbianti, kad  prieš vaikų teisių gynimo tarnybos savivaliavimą pasisakantys žmonės geriausiu atveju yra fiziologinės atliekos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/indre-makaraityte-kai-blaivus-protas-iseigineje-ateina-puidokas.d?id=79643931

Ilgą laiką maniau, kad Georgo Orwelio antiutopija „1984-ieji“ yra  buvusių totalitarinių fašizmo ir bolševizmo režimų retrospekcija, savotiška literatūrinė stilizacija. Tačiau, regis, šis autorius žiūrėjo toli į priekį. „1984-ieji“ nieko nekalba nei apie socialinių klasių antagonizmą, nei apie rasinių prietarų patologiją. Čia prieš mūsų akis atsiveria kraštutinai išgryninta, be jokio žmogiškumo likučio valstybės idėja, atveriamas sterilaus valstybės savitiksliškumo paveikslas, parodoma, kokie stūmokliai galėtų palaikyti tokios valstybės mechanizmų funkcionavimą.

Dabar galėtume pridurti tik tai, kad valstybė, užsimojusi piliečiams pakeisti tėvą ir motiną, anksčiau ar vėliau neišvengiamai taptų visuotinais našlaičių namais arba totaliniu psichoneurologiniu pensionatu. Kaip atrodo, socialinė gerovės valstybė nebūtų jokia išimtis iš šios taisyklės.

Miško tankmėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nuomonių gali būti įvairių, tačiau man, jau mačiusiam kaip tautiečiai, gindami miškus ir vaikus, šoka ant ambrazūrų, buvo beprotiškai gera gyventi Lietuvoje. Kaip yra sakoma, šiame pasaulyje tikrojo džiaugsmo nėra, tačiau dėkoju Viešpačiui bent už tai, kad gimiau lietuviu, tai – didelė kompensacija. Nežiūrint visų ašarų pakalnės nepriteklių, tai – nesunaikinamas turtas.

P.S.

Dėl teisybės reikia pastebėti ir tai, kad streikas streikui nelygu. Šįkart streikininkams pritrūko profesinio solidarumo,  profsąjungos vadovams neįvertinus tos aplinkybės, kad naujoji etatinio apmokėjimo tvarka  mokyklose be žymesnio ar menkesnio atlyginimų pakėlimo  leidžia daug efektyviau apginti mažųjų mokyklų interesus, saugo provincijos mokyklas nuo prasidėjusio jų uždarinėjimo vajaus, įgalina pratęsti prasmingą mažosios mokyklos egzistenciją.

Tačiau profesinio solidarumo trūkumas jokiu būdu negali būti prilygintas tėvynės išdavystei.

X X X

                             visus paukščius

                             o ypač

                             balandžius

                             reikėtų pašalinti

                             iš tobulos

                             valstybės

                              mikliai

                              nes

visur landžioja

negerbia

jo aukštybės

ir valstiečių

dergia (sic)

ant paminklų

 

matosi

kad netrukus

reikės pašalinti

ir  angliakasius kurmius

nes

pneumatiniais

plaktukais

imituoja

tuščias

šūvių papliūpas

kasasi

po pačiais pamatais

pasikaso

ne ten kur reikia

 

žydinčias kriaušes reikės

nes

pina

įtartinos formos vaisius

suformuoja

palankią

opiniją

riaušėms

…………………………

nors

žinoma

reikėtų

pirmiausiai

kuris

girtas

šiandien

nes

nėra čia ko

girtis

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Plačiai nuskambėjusios istorijos apie vis dažniau pasitaikančius nemotyvuoto vaikų paėmimo iš šeimų atvejus įaudrino žmones, sujudino visuomenę. Kalbama apie labai skaudžius įvykius, kai vaikai neretai išgalvotu pretekstu atplėšiami nuo tėvų, tačiau, iš kitos pusės,  guodžia bent tai, kad žmonės jau pradeda priešintis brutaliam institucijų užpuolimui, stoja ginti vienas kitą.  

Be jau detaliai aprašytų, spaudoje išviešintų pavyzdžių apie tarnybų savivaliavimą, iš lūpų lūpas keliauja tokie neįtikėtinai baisūs pasakojimai apie vaiko teisių apsaugos skyrių veiklos nekompetentingumą miestuose ir rajonuose, kad esame priversti griebtis už galvos. Tarkime, ne kiekvieną folklorinį pasakojimą būtų galima priimti už gryną pinigą, tačiau tai, kad Lietuvos vaiko teisių apsaugos sistemoje prasidėjo kažkas panašaus į kolapsą, su pagreičiu riedant stačia nuokalne, jau mažai kam kelia abejonių. Savo ruožtu šiame straipsnelyje keliamas klausimas – ar tokia akis badanti nesėkmė vaikų teisių gynimo sferoje yra suaugusių žmonių kvailumo, peraugančio į institucinį kvailumą ir galop kretinizmą pasekmė, ar čia susiduriama su kažkokiais dar labiau giluminiais, ne visados iki galo įsisąmonintais neototalitarizmo atkūrimo mechanizmais?

Pradėsiu nuo to, jog garsusis Immanuelis Kantas žmogaus kvailumą pačia intensyviausia to žodžio reikšme apibrėžė vis dėlto ne kaip intelekto ar proto (tai I.Kanto filosofijoje yra atskiriami dalykai) nepriteklius, o būtent kaip sugebėjimo spręsti arba, dar kitaip tariant, sprendimo galios trūkumą, tokį štai deficitą. Jeigu I.Kantas būtų gyvas, neabejoju, šio teiginio pagrindimui paminėtų Lietuvoje ką tik prasidėjusios vaiko teisių apsaugos reformos faktą, o ypač priimto naujojo vaiko teisių įstatymo mechaniškai sukurptus poįstatyminius aktus ir nusirašytas instrukcijas.

Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar Grynojo proto kritikoje, o po to sprendimo galios aptarimui skirtame atskirame veikale, I. Kantas inventorizuodamas žmogaus mentalines galias, šalia intelekto ir proto išskyrė sprendimo galios sugebėjimą. Trumpai tariant, sprendimo galia čia apibrėžiama kaip žmogaus sugebėjimas taikyti intelekto nustatytas ar proto teikiamas taisykles atskiram konkrečiam atvejui arba, kitaip perfrazavus, kaip sugebėjimas atpažinti to atskiro atvejo subordinuotumą tai ar kitai taisyklei. Kritinės I. Kanto teorijos požiūriu sprendimo galia yra ypatingas žmogaus sugebėjimas (gabumas), kurio negalima išmokti, tačiau kurį iš dalies galima lavinti gyvenimiškos ir profesinės patirties pagrindu.

Kaip rašo kritinės filosofijos kūrėjas, sprendimo galia gali būti vadinama įgimtojo sumanumo specifiniu bruožu, kurio trūkumo negali atstoti jokia mokykla ir mokyklos kuriamas mokytumo tipas. Esą yra taip, jog mokykla net ir ribotam intelektui gali įkalti kiek tik nori taisyklių, tačiau žinojimas, mokytumas, net ir mokslingumas savaime neapsaugo nuo klaidingo tokių taisyklių taikymo ir nesėkmių. Dar daugiau, – I. Kantas šiuo klausimu kaip niekur kitur kalba labai kategoriškai, teigdamas, jog sprendimo galios stoka iš esmės yra tai, kas vadinama bukumu, be to, esą tai yra toks negalavimas, kurio neįmanoma išgydyti. Taktiškasis I. Kantas čia, jau neslėpdamas savo  susierzinimo, pažymi, jog buka ir ribota galva stropiai mokydamasi gali pasiekti gana daug, net mokslingumo, tačiau esą sprendimo galios trūkumas visados  nurodys tik  kvailumo triumfą.

Įdomu tai, kad tokia kvailumo apibrėžtis Grynojo proto kritikoje iš esmės sutampa su tautų pasakose prigijusiu kvailio įvaizdžiu. Žinoma, turime galvoje visai ne pasakų kuriamo „trečiojo brolio”, kuris apsukriųjų savo brolių yra vadinamas kvailiu, nors iš tiesų yra gyvenimo prasmę gelbstintis, išmintingas žmogus, pavyzdį, o kvailį tikrąja to žodžio prasme, t. y. iš esmės pasakų komišką personažą, dėl kurio iššaukiančio, sumaištį keliančio kvailumo nekyla jokių abejonių net atlaidžiajam pasakininkui. Kaip apsakomas toks sumaišties kaltininkas?

Jeigu atsiribosime nuo detalių, skirtingų atskirų tautų folklore, rasime tokią invariantišką išvadą: kvailus nesusipratimus sukelia nurodymų sumaišymas, o, dar tiksliau tariant, nesugebėjimas susieti atskiro atvejo su žinoma, kataloge esančia taisykle.

Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

Pasaka porina apie vaikinuką, keliaujantį iš taško „a” į  tašką „b”, tarkime, išsiųstą aplankyti tolėliau gyvenančių giminaičių ir pagal mamos pamokymus žinančio, jog, pavyzdžiui, pakeliui sutikus judančią laidotuvių procesiją, būtina nusilenkti, persižegnoti bei išsakyti savo apgailestavimus dėl atsitikusios nelaimės. Taigi, kaip matome, čia niekam netrūksta geros valios, įsipareigojimo geram tonui, noro bendrauti. Bėda tik ta, jog pagrindinis herojus pradeda sielvartauti ir viešai rodyti savo užuojautą sutikęs būtent vestuvių procesiją. Nesugebėjęs įžvelgti skirtumo ir tuo pagrindu pertvarkyti nurodymo, mūsų herojus gauna į kuprą ir pelno kvailio reputaciją.

Sakykite, ką norite, tačiau sunku bus užginčyti faktą, kad su panašia apvertimo situacija susidūrėme dabar, kai „Bernevernet“ sukaupta institucinė patirtis poįstatyminių aktų, instrukcijų, pavojų vaikui lygių nustatymo metodinių rekomendacijų pavidalu buvo perkelta į mūsų lietuvišką dirvą. Todėl kai šiandien, tarsi ir pripažindami vaiko teisių apsaugos skyrių darbo trūkumus, aukšti valdininkai sako, kad bus siekiama taisyti padėtį, institucijų darbuotojai bus dar intensyviau mokomi, man iš baimės šiaušiasi plaukai, bauginantis net pagalvoti – į kokius tolesnius klystkelius tokie bernevernetiniai mokymai mus gali nublokšti. Didžioji motina, apsaugok mus nuo tokių mokymų ir bernevernetinės pakraipos valdiškos išminties!

Jau keletas metų mūsų padangėje buvo intensyviai klykaujama, kad neva privalome, nieko nelaukę, pertvarkyti Lietuvos vaikų teisių apsaugos  sistemą pagal norvegišką pavyzdį, buvo per jėgą įrodinėjama, jog tik „Bernevernet“ skiepas, perkeltas į mūsų dirvą, padės išspręsti visas susikaupusias vaikystės teisių gynimo ir apsaugos problemas. Vertas dėmesio faktas, kad tokiu „Bernevernet“ pavyzdžio protegavimu visados labiausiai susirūpinusios yra visuomeniškai ultra-aktyvios merginos ir moterys, neturinčios savo vaikų, o taip pat konservatorius Mykolas Majauskas.

Kadangi nesu psichopatologas, nepulsiu įrodinėti, kad čia tarp visuomeninio užsiangažavimo ir asmeninio gyvenimo posūkių galima būtų įžvelgti kokį nors priežastinį ryšį, drauge ilgiau nelaukdamas, susikaupus kritinei masei faktų, surizikuosiu pats pasakyti tarsi ir žinomą daugumai žmonių dalyką, kad „Barnavernet“ yra nei daugiau, nei mažiau, o labai liūdnos šlovės nusikalstama organizacija. Sociologiniai tyrimai rodo, kad nuo tėvų „Bernevernet“ atplėšiami vaikai yra labai skaudžiai traumuojami visam gyvenimui, būtent tokio likimo, t. y. praėję „Bernevernet“ procedūras vaikystėje žmonės renkasi nusikaltėlio, narkomano ar savižudžio kelią kelis ar net keliolika kartų dažniau nei užaugę gimdytojų šeimoje.

Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi tikriausiai problema nesusiveda tik į tai, kad mums bandoma primesti pavyzdį, netinkantį čia dėl mūsų specifikos, unikalumo, savitumo. Pats pavyzdys yra ydingas, atmestinas kaip nešvankumo užkratas. Klausiate – ar taip galima kalbėti iš principo apie labai modernios, gerovės valstybės žinomą visame pasaulyje institucinės veiklos pavyzdį, apie garsiąją Norvegijos „Bernevernet“? Iš tiesų, vertėtų, labai vertėtų išplėtoti diskusiją, be prietarų kalbant apie moderniosios valstybės pastangas naujomis priemonėmis kontroliuoti žmogų, prasiskverbiant į labiausiai asmeniškas žmogaus gyvenimo sferas, apie valdžios pastangas pakabinti žmogų „už konkolų“, apie dažnai įmantriai maskuojamus politikų bandymus vienaip ar kitaip užveržti visuomenės varžtelius.

Zygmuntas Baumanas  detaliai yra aprašęs mechanizmą – kaip ilgalaikės paskolos, tapimas amžinu bankų klientu vartotojiškoje visuomenėje ne tik įpareigoja žmogų didesnei socializacijai, bet ir ugdo jo nuolankumą, didesnį paklusnumą, imlumą manipuliacijoms, daro jį valdamobiliu. Kaip atrodo, yra pagrindas kalbėti ir apie tai, kad vaiko teisių gynimo valstybinių institucijų veikla yra intensyvinama dėl naujai organizuotos visuomenės  sisteminio poreikio šantažuoti žmogų per labiausiai artimą atstumą, sukuriant pačią klaikiausią baimės rūšį, t. y. siaubą dėl to, kad  net ir formaliu pagrindu gali būti atimti tavo vaikai, paverčiant tėvus kafkiškų procesų dalyviais. Savo ruožtu matome ir tai, kaip per keletą mėnesių subujojo  vaiko teisių apsaugos kuriama naujoji subkultūra, pagrįsta viršenybės hipostazavimu, seklios visažinystės tiražavimu, galop melu ir statistikos klastojimu, galimas daiktas, tarnybos personalui daugiau ar mažiau, bent jau pasąmoniniu lygiu nutuokiant, kad jie dalyvauja galios dalybose.

Labai simptomiška, kad tokios problemos, siejamos su vaiko teisių apsaugos tarnybų veikla, iškilo dabar, kai valdžia siekia visur, kur tik įmanoma ir neįmanoma, užveržti varžtelius. Tačiau kažin ar tokius užmanymus mūsų padangėje gali palydėti didesnė sėkmė, kažin kažin… Taip būčiau linkęs suabejoti jau vien dėl to, kad vidutinis lietuvis yra didesnio refleksijos laipsnio žmogus nei, tarkime, norvegas.

Kas be ko, vaikų skriausti, juolab taikyti fizinio poveikio priemones jų auklėjime negalima, šiukštu!

2018.11.08; 17:38

Kalėjimas

Seimo kontrolieriai įvardijo esmines žmogaus teisių problemas šalyje, tarp kurių – bausmių vykdymo sistemos, psichikos sveikatos priežiūros reglamentavimo, teisės gauti informaciją ir institucinės globos problemos.

Pristatydami Seimo kontrolierių, nacionalinės žmogaus teisių institucijos, 2017 m. veiklos atskaitą, Seimo kontrolieriai atkreipė dėmesį į tai, kad nesprendžiamos žmogaus teisių problemos šalyje gali tapti pagrindiniu trukdžiu Lietuvos siekiui tapti Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių tarybos nare 2022-2024 m. kadencijai.

Tarp Europos Sąjungos valstybių Lietuva yra viena pirmaujančiųjų pagal įkalintų asmenų skaičių. Orumą žeminančios kalinimo sąlygos tebelieka opi šalies problema. Seimo kontrolieriai bei Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ne kartą atkreipė valstybės dėmesį į prastas kalinimo sąlygas šalyje. Bylos dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų neužtikrinant tinkamų suėmimo ir kalinimo sąlygų, sudarė pagrindinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dalį, rašoma Seimo kontrolierių 2017 m. veiklos ataskaitoje.

Seimo kontrolierių įstaigoje vykusiame ataskaitos pristatyme Seimo kontrolieriai Augustinas Normantas ir Raimondas Šukys pabrėžė, kad būdama nacionalinė žmogaus teisių institucija, Seimo kontrolierių įstaiga ypatingą dėmesį skiria sisteminių ir įsišaknijusių problemų stebėsenai. „Susitikę su Vyriausybės atstove Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) sprendėme, kokių priemonių turėtų imtis valstybė, kad būtų paspartintas EŽTT sprendimų įgyvendinimas, ypač tų, kurioms susitirpinta vykdymo priežiūra”, – veiklos ataskaitos pristatyme kalbėjo A. Normantas.

„Lietuvos Respublika privalės atsiskaityti Jungtinėms Tautoms dėl Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimo įgyvendinimo dar šiais metais todėl tai, kad Lietuvoje vangiai sprendžiamos bausmių vykdymo problemos: išlieka didelis įkalintųjų skaičius, prastos įkalinimo sąlygos, paplitęs smurtas įkalinimo įstaigose – kelia didelį susirūpinimą“, – pastebėjo A. Normantas.

Neviltis kalėjimo kameroje

Seimo kontrolierius taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2020 m. Lietuva privalės atsiskaityti Jungtinėms Tautoms dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo, tačiau dar daug darbų nėra atlikta: „Stringa deinstitucionalizacijos klausimai, ryškėja globos įstaigose gyvenančių asmenų socialinė atskirtis, socialinės priežiūros įstaigoje trūksta specialistų, specialių sveikatinimo, užimtumo programų gyventojams. Be to, viešų vietų prieinamumo asmenims, turintiems negalią, prasmingo dalyvavimo, socialinių paslaugų užtikrinimo šiems asmenims klausimai sprendžiami itin vangiai“. 

Šalyje yra beveik trys šimtai suaugusiųjų ir vaikų globos įstaigų, kuriose įrengta per 16 tūkstancių vietų. Šiose įstaigose apgyvendinti neįgalūs suaugę asmenys, neįgalūs vaikai yra atskirti nuo bendruomenės, neužtikrinama JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtinta teisė lygiai su kitais asmenimis pasirinkti tą vietą, kur jie nori gyventi ir su kuo, todėl asmenų apgyvendinimas institucijose pripažįstamas ydinga politika ir žmogaus teisių pažeidimu, pastebima svarbiausių žmogaus teisių problemų šalyje apžvalgoje.

Pastebėdami, kad šalyje nuo 2010-ųjų kasmet fiksuojama daugiau kaip 160 tūkstančių psichikos ir elgesio sutrikimo ligomis sergančių šalies gyventojų, kurie gydomi 25 stacionariose psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose. Seimo kontrolieriai pažymi, kad Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas buvo priimtas 1995 m., tačiau nuo to laiko strateginių psichikos sveikatos sistemos pokyčių nebuvo padaryta.

„Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pataisos, užregistruotos Seime, yra teigiamas poslinkis, tačiau būtina atsisakyti ydingų ir žmogaus teises pažeidžiančių nuostatų, kurios prieštarautų Neįgaliųjų teisių konvencijai ir kitiems tarptautiniams šalies įsipareigojimams žmogaus teisių srityje“, – pastebėjo Seimo kontrolieriai.

Seimo kontrolierių ataskaitoje pažymima, kas didžiulė ir opi problema šalyje – teisės gauti informaciją užtikrinimas: nepagrįstai atsisakoma teikti informaciją piliečiams, vis dar sudaromos kliūtis gauti informaciją žurnalistams, neužtikrinamas informacijos gavimas užsieniečiams valstybės institucijose, praleidžiami informacijos teikimo terminai, valstybės institucijos pateikia neišsamią, prašymo turinio neatitinkančią informaciją.

Diržai. Slaptai.lt nuotr.

Seimo kontrolieriai gina žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, prižiūri, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai tarnauti žmonėms bei skatina pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, atliekant nacionalinės žmogaus teisių institucijos funkcijas. Seimo kontrolieriai taip pat vykdo nacionalinę kankinimų prevenciją laisvės apribojimo vietose pagal Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, ar baudimą fakultatyvų protokolą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.06; 00:01

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymų pataisas, skatinančias ir spartinančias vaikų globą šeimose bei šeimynose ir įvaikinimą. Seimo priimtas pataisas inicijavo šalies vadovė.

Pasak Prezidentės, tūkstančiams vaikų augant globos namuose, moralinės pagalbos nebepakanka. Būtina ne tik užtikrinti didesnę finansinę pagalbą globėjų šeimoms ir šeimynoms, bet ir skatinti alternatyvas institucinei vaiko globai bei garantuoti, kad institucijose augantys vaikai kuo greičiau patektų į šeimas.

Continue reading „Didėja parama vaikus globojančioms šeimoms“