Gintaras Visockas. Slaptai.lt foto

Pasaulį stebime, vertiname iš įvairiausių kampų. Kiek žmonių – tiek nuomonių. Kiek valstybių, tiek požiūrių. Kiek tautų, tiek žvilgsnių. Vieniems rūpi grožio, naudos temos. Kiti gilinasi į istorijos, kultūros klausimus. Tretiems įdomiausi teisiniai aspektai.

Man dingojasi, kad pats tikriausias tarptautinių santykių vertinimo kriterijus, nors šiandien ne itin populiarus,  – teisinga ar neteisinga. Taip, mums turėtų labiausiai rūpėti, teisingai ar klaidingai elgiasi žmogus, tauta, valstybė, įstaiga. Visos kitos temos – apsižioplino ar veikė sąmoningai, turėjo kitų išeičių ar neturėjo, – šalutinės, ne pačios svarbiausios. Pirmiausia atsakykime į klausimų klausimą – teisinga ar klaidinga? Nes jei šį galvosūkį nustumiame šalin, pakeičiame kitais, šalutiniais, pavyzdžiui, naudos – žalos kriterijais, beviltiškai susipainiojame.

Jei išgirdęs pasiteiravimą „teisinga – neteisinga“ pašnekovas puola muistytis, girdi, „neturėjome kitos išeities“, girdi, „rūpinomės išskirtinai savo interesais“, girdi, „buvome suklaidinti“, – turime kelią, vedantį į chaosą, į naujas priešpriešas. Privalome suvokti: priimdami visus pasiteisinimus mes užgožiame svarbiausiąją – teisingumo – temą. O tai reiškia, jog, pasirinkdami vien teisinimų ir pasiteisinimų taktiką, elgiamės neteisingai, nes paminame teisingumo kriterijus. Jeigu norite, skatiname aplinkinius  elgtis negarbingai, nes jie viliasi taip pat rasią, kaip išsisukti, jei bus pagauti už rankos.

Niekad niekur nesakiau, jog draudžiama išklausyti nusidėjelio argumentų. Išklausykime, įsigilinkime. Šiame pasaulyje visaip nutinka: gal nuoširdžiai klydo. Bet vis tik neleiskime, kad mus visur ir visada užliūliuotų neva įtikinamais, neva pagrįstais pasiteisinimais. Žingsniuodami šiuo klystkeliu, žiūrėk, pajėgtume išteisinti net Staliną ir Hitlerį.

Būtent šiuo žvilgsniu vertinkime Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo delsimą paremti Ukrainą moderniais Leopard 2 tankais. Akivaizdu, jog Vokietijos politikas elgiasi gėdingai, bjauriai, neteisingai. Šiandieninės vokiškos dvejonės atitolina Kijevo pergalę, o agresoriui suteikia vilčių, jog, organizavus milžiniškas mobilizacijas, iš ukrainiečių pavyks išpešti bent šiokių – tokių nuolaidų. Todėl ir klausiu: Olafai Scholzai, jūs norite, kad kruvina Rusijos agresija prieš Ukrainą užtruktų kuo ilgiau? Jūs nenorite taikos? Jums nusispjauti, kad kiekvieną dieną beveik pačiame Europos centre žūsta šimtai ukrainiečių, nuo žemės paviršiaus nušluojami dideli miestai?

Visus Berlyno pasiteisinimus (bijo Trečiojo pasaulinio karo, vengia atominės tragedijos, neturi užtektinai ginkluotės, baiminasi, jog Rusija subyrės į šipulius, jau ir taip daug padeda ukrainiečių kariams, laukia, kaip pasielgs amerikiečiai, įtaria ukrainiečius korupcija) metu į šiukšlių kibirą. Vokietija neturi nė vieno bent kiek rimtesnio pasiteisinimo. Rusija senų seniausiai demonstravo agresyvumą: 1994-aisiais -pradėdama karą prieš vos milijoną gyventojų turinčią Čečėniją, 2008-aisiais – atakuodama Gruziją (Sakartvelas), 2014-aisiais – iš Ukrainos atplėšdama Krymą. Tik kvailiai, idiotai ir Kremliaus agentai šito nematė. O kaip tuomet elgėsi Vokietijos politikė Angela Merkel? Ji išsijuosusi griovė Vokietijos ginkluotąsias pajėgas: jos valdymo metais iš, regis, 26 stambių karinių junginių liko vos 6 ar 8 junginiai. Ponia Merkel savo kariuomenę sumažino beveik keturis sykius.

Tankas Leopard 2. Youtube.com

Beje, tuometiniai Berlyno gudročiai, atsisakydami kariuomenės, nė nesiteikė pasiteirauti Lietuvos, Latvijos ir Estijos, ar Baltijos šalys sutinka, kad Vokietija susilpnintų Bundesverą keturis kartus. O juk privalėjo sulaukti mūsų pritarimo: mes esame lygiaverčiai, vieni kitiems įsipareigoję partneriai NATO ir Europos Sąjungoje (tai neutralioji Šveicarija gali elgtis kaip tinkama).

Dabar į viešąją erdvę prasprūdo net argumentų, esą Vokietija atlieka reviziją savo ginkluotosiose pajėgose – vis dar skaičiuoja, kiek garažuose turi tankų, šarvuočių, naikintuvų. Vaizdžiai tariant, kai suskaičiuos, tuomet žinos, kiek galima Ukrainai padovanoti šarvuotosios technikos. Mano supratimu, – niekingas pasiteisinimas. Vladimiras Putinas rimtą karą prieš Ukrainą pradėjo beveik prieš metus, o vokiečių politikai per vienuolika mėnesių vis dar nesugeba suskaičiuoti, kiek angaruose turi tankų?

Šiuo kampu analizuojant JAV paramos ukrainiečiams temą akivaizdu, jog ir Amerika neduoda ukrainiečių kariams tiek ginklų, kiek prašo Kijevas. Vėl – bjauriai neteisinga. Nes JAV, skirtingai nei Vokietija, angaruose saugo užtektinai daug modernių tankų, modernių šarvuočių, kad galėtų ištiesti tvirtą pagalbos ranką.

Tiesa, visiems puikiai žinomas karo apžvalgininkas Aleksėjus Arestovičius, duodamas kanale youtube.com video komentarus Markui Feiginui, dažniausiai linkęs Vakarus teisinti dėl vėlavimų. Esą Vakarų demokratija taip surėdyta: ilgai svarsto, skaičiuoja, vertina, po to – juda į priekį; jei žengtas į priekį žingsnis pasiteisina, žengia antrą, trečią…

Apibendrinus paskutiniuosius A. Arestovičiaus ir M. Feigino debatus viešojoje erdvėje, susidariau įspūdį, jog Vakarai gelbėja Ukrainą užtektinai rimtai, todėl ukrainiečiai privalo būti labai dėkingi. Taip, jei ne šiandieninė Vakarų pagalba, Ukrainai dabar būtų kur kas sunkiau. Paskutinysis susitikimas JAV karinėje bazėje Ramšteine byloja, jog karinės technikos paketas Ukrainai – įspūdingas.

Tačiau ten vis dar nesurašyta tiek daug puolamosios ginkluotės, kiek jos prašo Ukrainos prezidentas, Ukrainos užsienio reikalų ministras, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vadas. Ko dar laukiama? JAV prezidento Joe Bideno neskubėjimas duoti tiek, kiek reikia, – toks pat įtartinas kaip ir Olafo Scholzo baimės (laukiama, kuomet nusilps Rusija, pamirštant, kad jėgų netenka ir Ukraina?). Tiksliau tariant – ir įtartinas, ir neteisingas.

Neteisinga ir tai, kad viešojoje erdvėje pradėtas žodinis puolimas prieš visuomet skeptiškai nusiteikusį JAV Center for Security Policy vyriausiąjį mokslinį bendradarbį Andrėjų Ilarionovą. Kodėl jį pradėjo puldinėti, net atvirai teiraujasi, ar jis nėra užsislaptinęs Kremliaus agentas? Keliuose savo komentaruose A. Arestovičius užsiminė, girdi, A. Ilarionovas kursto paniką, prognozuodamas naujas skaitlingas Rusijos atakas, bei sąmoningai klaidina Kijevą, jog Kremlius galbūt atakuos kelius, kuriais iš Vakarų gabenama karinė amunicija. Pasak A. Arestovičiaus užuominų, tai panašu į kapituliantiškų nuotaikų platinimą bei bandymus Ukrainą sukiršinti su sąjungininkais. Užsiminta net apie sąmoningą Ukrainos karinės vadovybės klaidinimą dėl įmanomo vakarinių šalies teritorijų puolimo siekiant Ukrainą atkirsti nuo Vakarų (tektų kai kuriuos dalinius atitraukti iš rytų; Kremlius pasinaudotų šiuo atitraukimu ir vėl smogtų pietryčių kryptimis?).

Olafas Scholzas. EPA-ELTA nuotrauka

O man atrodo, kad A.Ilarionovas nuoširdžiai siekia padėt Ukrainai, įvairiausiais kampais lygindamas, kokia vis tik nedidelė Vakarų parama ukrainiečiams (gal vis tik Vakarai susigės ir ims duoti daugiau?), bei perspėdamas, jog, puldamas į neviltį, V. Putinas galbūt atakuos vakarines teritorijas, kuriomis į Ukrainą keliauja ginklai (informuotas, vadinasi, – apginkluotas). Tiesa, kokia skaudi bebūtų, visuomet geriau nei „rožiniai akiniai”.

Šį komentarą baigiu lietuviškuoju apgailestavimu. Lietuvai labai nepasisekė, kad mums priskirtas būtent vokiškas karinis dalinys. Vokiečių kariai, žinoma, niekuo dėti. Tikiu, kad jie drąsūs, profesionaliai parengti, niekur, nelaimės atveju, neišsibėgiotų. Dėl mano skeptiškumo kalčiausi olafai scholzai. Jei Vokietijos kancleris Olafas Scholzas paniškai bijo Ukrainai padovanoti keliolika Leopard 2 tankų, tai kaip išdrįs duoti įsakymą vokiečių brigadai ginti Lietuvą? Nors užmuškite, niekaip neįsivaizduoju Olafo Scholzo, skelbiančio lemtingąjį įsakymą vokiečių kariams saugoti Lietuvą. O štai jį, įsakantį vokiečių kariams skubiai palikti Lietuvą, nesiveliant į susidūrimus su Rusijos kariuomene, – oi kaip įsivaizduoju.

2023.01.23; 07:34

V. Zelenskis. Ukrainos prezidentas

Kyjivas, kovo 23 d. (AFP-ELTA). Praėjus mėnesiui po Rusijos invazijos Ukraina pakartotinai kreipėsi į Vakarų lyderius, ragindama aprūpinti Kyjivą pažangiais ginklais kovai su lėtai į priekį besistumiančia Maskvos kariuomene.
 
„Mūsų ginkluotosios pajėgos ir piliečiai laikosi su antžmogiška drąsa, tačiau mes negalime laimėti karo be puolamųjų ginklų, be vidutinio nuotolio raketų, kurios gali būti atgrasymo priemonė“, – antradienį vėlai vakare per diskusiją sakė Ukrainos prezidento patarėjas Andrijus Jermakas.
 
„Mūsų atveju tai būtų atgrasymas, o ne agresija“, – pabrėžė jis.
 
Šis kreipimasis nuskambėjo netrukus po to, kai Rusija paskelbė panaudojusi hipergarsines raketas mūšio lauke, netoli Ukrainos sienos su NATO nare Rumunija, ir, analitikų teigimu, tai buvo pirmasis tokių ginklų panaudojimas pasaulyje.
 
A. Jermakas sakė, kad Ukrainai „neįmanoma“ veiksmingai gintis be patikimos „oro gynybos sistemos, kuri numuša priešo balistines raketas iš didelio atstumo“.
 
JAV prezidentas J. Bidenas ir kiti NATO lyderiai didina karinę paramą Ukrainai, įskaitant prieštankinius ginklus, kurie padėjo sulaikyti Rusijos pajėgas.
 
Ukrainos prašymas suteikti dar didesnę karinę paramą iš Vakarų sąjungininkių yra viena svarbiausių temų Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio kalbose, skirtose Europos ir Vakarų valstybių įstatymų leidėjams.
 
Trečiadienį V. Zelenskis turi kreiptis į Japonijos ir Prancūzijos parlamentus, o ketvirtadienį – į specialų NATO aukščiausiojo lygio susitikimą. Ukrainos vadovas neseniai pripažino, kad Kijevas greičiausiai netaps bloko nariu.
 
„Jie nenori mūsų matyti NATO. Ši eskalacijos baimė yra suprantama. Tačiau ji mūsų neišgelbės“, – antradienį savo kalboje pridūrė A. Jermakas.
 
Živilė Aleškaitienė (AFP)
 
2022.03.23; 14:51