Lietuvos bankų asociacijos prezidentu laikinai paskirtas Aidas Budrys. LBA nuotr.
Laikinai eiti Lietuvos bankų asociacijos (LBA) prezidento pareigas paskirtas ilgametis asociacijos darbuotojas ir dabartinis viceprezidentas Aidas Budrys, ketvirtadienio vakarą pranešė LBA.
LBA valdyba, reaguodama į asociacijos prezidentui Mantui Zalatoriui pareikštus įtarimus, jo apribotas galimybes atlikti LBA veiklai užtikrinti reikalingas funkcijas ir gavusi M. Zalatoriaus prašymą laikinai suspenduoti jo pareigas, laikinai sustabdė jo, kaip asociacijos prezidento, pareigų vykdymą.
Tokį sprendimą LBA valdyba, kurioje dalyvauja bankų „Danske Bank“, „Luminor“, SEB, „Swedbank“ ir Šiaulių banko atstovai, priėmė ketvirtadienį sušaukto neeilinio valdybos posėdžio metu.
Laikinai paskirtas vadovas A. Budrys užtikrins tolesnį būtiną asociacijos funkcijų vykdymą ir finansų sektoriaus atstovavimą.
Bankų sektoriaus dalyviai yra sunerimę dėl viešai paskelbtos informacijos ir pareikštų įtarimų LBA prezidentui bei pabrėžia, kad bankai savo veikloje vadovaujasi aukščiausiais etikos standartais ir skaidrumo principais, jų principingai laikosi.
LBA nariai yra pasiruošę bendradarbiauti su teisėsaugos institucijomis ir suteikti visą reikalingą informaciją, kad į visus kylančius klausimus dėl lig šiol pareigas ėjusio LBA prezidento M. Zalatoriaus veiklos būtų atsakyta.
Antradienį Generalinė prokuratūra pranešė, kad Lietuvos verslo konfederacijos (LVK) prezidentas Valdas Sutkus ir Lietuvos bankų asociacijos (LBA) vadovas M. Zalatorius buvo suimti, gavus duomenų apie galimai vykdomas neteisėtas veikas: stambaus masto kyšininkavimą, papirkimą, prekybą poveikiu, turto iššvaistymą ir dokumentų klastojimą.
Kaip teigė generalinis prokuroras Evaldas Pašilis, turimi duomenys leidžia pagrįstai įtarti, kad V. Sutkus, pasinaudodamas savo einamomis pareigomis, visuomenine padėtimi, pažintimis, ryšiais ar kita įtaka, galimai gaudavo neteisėtą piniginį atlygį už jo darytą poveikį priimant įvairius verslo subjektams svarbius teisės aktus.
Tarp tokių įstatymų projektų – 2019 metų pabaigoje svarstytas 2020 metų Lietuvos biudžeto įstatymų paketas, įstatymai dėl bankų turto ir pelno mokesčių bei kiti.
Esu girdėjęs liudijimų, kad Dievas išklauso žmogaus maldas, jeigu besimeldžiantysis turi malonės dovaną arba bent tokią loginę galią, besiginčijant su Dievu, kaip Senojo Testamento Jobas. Savo ruožtu mitologiniuose pasakojimuose yra nuorodų, kad galima permaldauti patį likimą, štai mitas apie Orfėją ir Euridikę porina apie tai, jog su meninio įkvėpimo jėga galima pabandyti atšaukti net mirtį.
Žinia, koronaviruso neįmanoma nei permaldauti, nei užkeikti gražiais žodžiais, nepavyks jo priremti prie sienos taip pat ir loginiais argumentais.
Toks pat aklas ir kurčias proto ir sąžinės argumentams, veikiantis kaip virusinis susargdinimo užkratas yra taip pat lietuviškasis kapitalizmas arba, dar tiksliau tariant, patologinio kapitalizmo lietuviškoji atmaina. Jo varomoji jėga – nepasiduodanti kontrolės mechanizmams ir civilizacijos normoms didžiųjų kompanijų gobšumo patologija. Jeigu norite, lietuviškasis kapitalizmas yra mutavusi ir atspari civilizacijos poveikiui patologinio kapitalizmo forma, kai, metaforiškai tariant, įprasti ligai užkardyti antibiotikai jau nebeveikia, o laisvąja rinka iš inercijos melagingai besivadinantis darinys įgyja anticivilizacinį pobūdį.
Praeitų metų pabaigoje Lietuvoje kilusį kapitalizmo liokajų sukeltą triukšmą dėl išsakytų ketinimų papildomai apmokestinti bankų turtą (lietuviškoje dirvoje veikiantys skandinaviškieji bankai gauna didžiausias visoje Europoje pelno maržas) pavadinau negirdėtu ir neregėtu mūsų padangėje kiaulių choro žviegimu https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-ar-ne-laikas-butu-is-naujo-atsiversti-karlo-marxo-kapitala/. Šiandien nesiruošiu švelninti savo leksikos, kalbant apie lietuviškojo kapitalizmo iškrypimo iš Vakarų civilizuotumo kelio pavyzdžius, atvirkščiai – nauji įvykiai spaudžia paieškoti dar tikslesnių įvardijimų tokios patologijos nusakymui.
MG Baltik skandalo tyrimai ir netirtos Agrokoncerno veiklos peripetijos rodo, kad stambiojo kapitalo bendrovės kartas nuo karto gviešiasi stoti valstybės vietoje, demokratinę visuomenės tvarką bandant pakeisti labiausiai iškrypusiomis oligarchinio korupcinio valdymo formomis. Žinoma, ne viskas taip vienareikšmiška kaip mūsų vaizduotės piešiamos baimės, gyvenimas yra įvairesnis nei punktyrais pažymimos tikėtinos trajektorijos. Pastarosios karantino savaitės įvykiai, sulaikant Lietuvos verslo konfederacijos prezidentą Valdą Sutkų ir Lietuvos bankų asociacijos prezidentą Mantą Zalatorių, įtarus verslo kapitonais vadinamus žmones korupcine veikla, teikia vilties dėl išlikusio valstybės imuniteto priešintis patologijos įsivyravimui, tačiau niekas nėra tikras dėl to, kas galiausiai nugalės – užklupusi nešvanki kaip sifilis verslo liga, platinama per gobšumo konvulsijas, ar sveikatą stiprinantys antikūniai.
Pinigai. Slaptai.lt foto
Jeigu lietuviško verslo trubadūrų, tokių kaip mačiuliai, skyrienės, vainienės, dargiai, sutkai, zalatoriai, pasisakymus imsime už gryną pinigą, nelieka nieko kito kaip pripažinti liūdną tiesą, kad antivalstybingumas, antinacionalis pobūdis ir antidemokratinis nusiteikimas lietuviškojo verslo apsukose įgyja sisteminį pobūdį.
Nepraleisiu progos priminti, kad Grigeo istorija parodė, jog lietuviško verslo plėtotėje sisteminį pobūdį įgyja pati niekšybė.
Taigi, kaip atrodo bent man, siekiant sistemiškai pasipriešinti niekšybei, nelieka nieko kito, kaip telktis į krūvą, pradėti vienytis tarpusavyje dabar kol kas atskirai per šviesmečius viena nuo kitos veikiančioms socialdemokratinio ar net socialistinio pobūdžio ir patriotinio nusiteikimo pajėgoms, kuriant kažką panašaus į socialdemokratinę tautos lygą arba, tarkime, antikorupcinį tautos frontą (kai korupcija tampa kitu kapitalizmo pavadinimu). Beviltiškai pasenusio kaip metodologas, bet išliekančiu aktualiu kaip gobšumo fenomenologas K.Marxo žodžius, kad neva proletariatas neturi tėvynės, pakeičiant dvasios gyvybingumą palaikančiu pasidrąsinimu, jog dirbantysis žmogus visų pirma pluša savo Tėvynės labui.
Gaila, bet privalu pripažinti ir tą faktą, kad kol kas artimiausiuose horizontuose tokio galimo ar net gyvybiškai būtino telkimosi vėliavnešių nesimato.
