Kremlius susimovė. Teismas paskyrė opozicinio žurnalo leidėjui nepakeliamą baudą (didžiausią Rusijos žiniasklaidos istorijoje, skaičiuojant eurais – apie 300 000), o žmonės per keturias paras nubaustiesiems suaukojo gerokai daugiau. Kiti, tiesa, tebeabejoja, ar verta mokėti Leviatanui.
Administracinė bauda – astronominė
Lapkričio 20 d. Maskvos Tverės rajono teismas atmetė žurnalo „The New Times“ leidėjo apeliacinį skundą dėl spalio pabaigoje taikos teisėjos paskirtos bendrovei 22 250 000 rublių baudos panaikinimo. Paliktas galioti ir pirmosios instancijos teisėjos sprendimas skirti 30 tūkstančių rublių baudą žurnalo vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac, kuri yra ir žurnalo leidėjo – bendrovės „Novyje vremena“ vienintelė savininkė. Nutartys dėl baudų skyrimo įsiteisėjo, jas reikia sumokėti per 60 dienų – iki kitų metų sausio 20 d. Jevgenija Albac su advokatu pareiškė besikreipsią į aukštesnes Maskvos ir Rusijos teismines instancijas ir rašysią skundą Europos žmogaus teisių teismui.
Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas dar tada, spalio pabaigoje, žurnalistams paaiškino, jog „New Times“ nenurodė iš užsienio šaltinių gaunamų pinigų, kaip to reikalauja įstatymai, ir bauda žurnalui paskirta griežtai laikantis įstatymo raidės. Šiaip jau romi Rusijos žurnalistų sąjunga taikos teisėjos paskirtą 22 milijonų rublių baudą pavadino „keliančia nusistebėjimą“. Iš tikrųjų stebina ne tik teisėjos nutartis, bet ir pats įstatymas. 2015 metų pabaigoje Rusijos prezidentas pasirašė federalinį įstatymą dėl žiniasklaidos įstatymo ir administracinių pažeidimų kodekso papildymų. Žiniasklaidos įstatymo pataisa įpareigoja redakcijas ar leidėjus kas ketvirtį atsiskaityti apie piniginių lėšų iš užsienio šaltinių gavimą. Administracinių pažeidimų kodekse (str. 13.15.1) nurodomos baudos, skiriamos redakcijai ar leidėjui laiku nepranešus apie Rusijos įstatymuose nurodytų piniginių lėšų gavimą: juridiniam asmeniui – arba tokia pati suma, apie kurią nebuvo pranešta, arba du kartus didesnė; pakartotinai pažeidus šį reikalavimą – nuo 3 iki 4 kartų didesnė.
„New Times“ atvejis yra pirmas, kai Rusijos teismai pritaikė 13 straipsnį. Ir skyrė dar ne pačią didžiausią iš jame numatytų baudų! Kita vertus, tas pats Administracinių pažeidimų kodeksas leidžia administracinę baudą pakeisti įspėjimu, jeigu nusižengta pirmą kartą ir nepadaryta kokios nors žalos, taip pat ir turtinės. Leidinio advokatas teisėjams priminė ir Aukščiausiojo teismo plenumo nutarimą (2010), kuriame kalbama apie žiniasklaidoje padarytos moralinės žalos atlyginimą: kompensacijos dydis turi būti protingas ir teisingas, nesuvaržyti žiniasklaidos laisvės. Tačiau 13 straipsnyje nekalbama nei apie kokius perspėjimus, nei apie žalos padarymą ar nepadarymą, nei apie proporcingumą.
Tuoj po taikos teisėjos sprendimo Europos ir saugumo bendradarbiavimo organizacijoje jį pavadino neturinčiu precedento ir paragino atšaukti. „Rusijos Federacijai reikia vengti nereikalingų ir neproporcingų veiksmų, kurie gali suvaržyti žiniasklaidos pliuralizmą. Todėl būtina skubiai pakeisti įstatymą dėl užsienio agentų.“
„Kremliaus juodoji kasa“ ir kitos tamsybės
Leidinio „The New Times“ šaknys siekia 1943 metus, kai buvo įkurtas laikraščio „Trud“ priedas, žurnalas, kiek vėliau pavadintas „Novoje vremia“ (Naujieji laikai). Ir tuoj pat tapo „spaudos laisvės“ SSRS reiškėju. Kai 1944 metais Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis pasiskundė Josifui Stalinui, kad šis žurnalas kritikuoja britų administracijos politiką Italijoje ir Graikijoje, Sovietų Sąjungos valdovas atkirto: tai profesinių sąjungų leidinys ir už jo turinį vyriausybė neatsakanti…
Nelikus SSRS, žurnalas tebėjo iš sovietinių laikų paveldėtu pavadinimu – iki 2007-ųjų pradžios, kai jį pradėjo leisti buvusi televizijos žurnalistė, pirmo Rusijoje nepriklausomo kanalo, Ren-TV, viena kūrėjų Irena Lesnevskaja. Kaip pati pasakojo, nutarė nupirkti savaitraštį po žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo 2006 metų rudenį („mūsų šalyje sušaudė sąžinę“), jis turėjo tapti „deguonies pagalve“, beveik nelikus nepriklausomų leidinių („mes visi jau daug metų kvėpuojame dujomis“). 2013 metais į septintą dešimtį įžengusi „Putino idėjinė priešininkė“ ponia Irena padovanojo leidinį vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac. Ši netrukus kreipėsi į skaitytojus su pareiškimu, kad „vieninteliu žurnalo savininku bus Rusijos pilietinė visuomenė“ ir tai„bus pirmasis visuomeninis žurnalas šalyje“.
Tų pačių 2007-ųjų pabaigoje žurnalas paskelbė didelio atgarsio susilaukusį tyrimą „Kremliaus juodoji kasa“: pastaruosiuose parlamento rinkimuose Rusijos prezidento administracija (vadovavo dabartinis Maskvos meras Sergejus Sobianinas, o pavaduotoju buvo dabartinis Vladimiro Putino padėjėjas Vladislavas Surkovas) papirko visas partijas didelėmis grynųjų sumomis, kurias Kremliaus nurodymu skyrė verslininkai. Tai parašiusiai jaunai žurnalistei, Maskvos universiteto absolventei Moldavijos pilietei, Rusijos federalinė saugumo tarnyba uždraudė įvažiuoti į Rusiją… Britų žurnalistas ir publicistas Edvardas Lukasas naują žurnalą pavadino „vieninteliu tikrai nepriklausomu savaitraščiu Rusijoje“.
Netrukus „News Times“ parašė Kremliaus išlaikomas jaunimo organizacijas turint kovinius būrius opozicijos viešiesiems sambūriams blaškyti (vėl Surkovo ranka). 2010 metais išaiškino, kad Maskvos ypatingojo milicijos būrio (OMON) kovotojai vadovybės nurodymu pasitelkiami įvairiems neteisiems žygiams: prekiautojų vaikymui, kriminalinių autoritetų apsaugai, įmonių prievartiniam perėmimui. Po šio tyrimo pasirodymo redakciją krėtė ir reikalavo išduoti informatorius, tačiau žurnalistai atsilaikė. 2012 metų pradžioje „News Times“ paskelbė pirmą išsamų tyrimą apie Vladimiro Putino „artimąją aplinką“ ir tai, kaip ši 10–15 verslininkų grupė tapo „turtingiausiu pasaulyje klanu“. 2016 metų pradžioje „News Times“ pirmą kartą įspėjo federalinė priežiūros informacijos srityje tarnyba (Роскомнадзор) – už tai, kad tekste apie ukrainiečių „Dešinįjį sektorių“ nenurodė šią organizaciją esant uždraustą Rusijoje; tame pačiame numeryje žurnalistai pirmą kartą parašė apie tai, kuo verčiasi Putino vyresnioji duktė…
Šių metų pavasarį newtimes.ru paskelbė seriją straipsnių („Путин.Итоги“) apie tai, kuo virto Rusija per 18 metų, kai valdžioje Putinas. Kaip tik tada vienas akylas Rusijos pilietis parašė elektroninį laišką Rusijos dūmos nariui, kontržvalgyboje tarnavusiam generolui: bendrovė „Novyje vremena“ turėjo pateikti „Roskomnadzor“ ataskaitą apie tokiu ir tokiu laikotarpiu iš užsienio agentu pripažinto „Spaudos laisvės rėmimo fondo“ gautus pinigus, tačiau to nepadarė. Deputatas persiuntė “signalą“ generaliniam prokurorui: prašom patikrinti. Vietiniai prokurorai įspėjo bendrovę apie padarytą pažeidimą ir sutiko su bendrovės advokato teiginiu, kad terminas administracinio pažeidimo bylai kelti – praėjęs. Po pusantro mėnesio prokurorai persigalvojo ir bylą iškėlė, tačiau rugsėjo 26 d. taikos teisėja nutarė ją grąžinti į prokuratūrą: sekant Rusijos aukščiausiojo teismo plenumo nutarimu – senatis. Prokuratūra šią nutartį apskundė ir tas skundas Tverės rajono teisme turėjo būti nagrinėjamas lapkričio mėnesį.
Spalio 22 d. Jevgenija Albac į jos vedamą laidą radijuje „Echo Moskvy“ pakvietė opozicijos veikėją Aleksejų Navalną, ką tik paleistą po 50 dienų arešto; laidoje jis kalbėjo apie šalį valdančią „mafiją“ ir jos vadeivą. „You Tube“ kanale ši laida sulaukė kaip niekada daug žiūrovų – 1,2 milijono. Kitą dieną, vakarop, „New Times“ redaktorę ir jos advokatą gaudyte gaudė policininkai, paštininkai, teismo pasiuntiniai – šaukimams įteikti. O spalio 25 d. įvyko net du teismo posėdžiai: Tverės rajono teismo teisėja patenkino prokurorų prašymą atnaujinti prieš mėnesį taikos teisėjos prokuratūrai grąžintos administracinės bylos nagrinėjimą, o po trijų valandų, vakare, ta pati taikos teisėja (be kita ko, „atsižvelgusi į bendrovės finansinę ir turtinę padėtį“) nutarė paskirti 22 milijonų rublių baudą.
Tai ne bauda leidiniui, o mirties nuosprendis
„Tokių pinigų nėra, nebus ir negali būti“, – pasakė bendrovės „Novyje vremena“ advokatas Vadimas Prochorovas leidiniui „Meduza“ spalio pabaigoje, taikos teisėjai skyrus 22 milijonų baudą. Esą tiek pinigų žurnalo ir internetinės svetainės išlaikymui reikalinga per metus, o šiais metais leidėjo finansinė padėtis tik pablogėjo (spausdintinis žurnalas nustojo eiti praėjusių metų viduryje, teliko internetinis newtimes.ru). Advokatas su teismo nutartimi iš karto nuvažiavo į radijo stotį „Echo Moskvy“ ir vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas tuoj pat pranešė apie tai klausytojams. Dar parašė „Telegram“ kanale: „Tai, žinoma, žurnalo sužlugdymas ir uždarymas. Dar –1 nepriklausomas leidinys.“
Dar po kelių dienų „Echo Moskvy“ studijoje prieš prasidedant laidai Jevgenija Albac – filosofijos daktarė (Harvardo universitetas, JAV) ir buvusi profesorė (Aukštoji ekonomikos mokykla, Rusija) – nerimtai apgailestavo, kad eteryje jai neleidžiama perkūnuotis (материться), o labai norėtųsi išlieti visa, kas ant širdies guli. Pačioje pokalbio pradžioje jos paklausė, kas toliau. „Ką toliau daryti? – perklausė. – Šiaip jau – pasikarti. Kai manęs to klausia, tiesiog neturiu ko daugiau atsakyti.“ Netelpa galvoje, kalbėjo redaktorė, kas dedasi. Ta pati teisėja, kuri dabar skyrė baudą, prieš mėnesį buvo parašiusi: suėjo senatis ir nėra pagrindo bylai. Prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad baudą dėl laiku nepateiktos ataskaitos skyrė „Roskomnadzor“, kai tuo tarpu ši tarnyba kaip tik sakė neturinti pretenzijų. Bjaurastis, kalbėjo redaktorė, jie nesugeba „kaip reikiant“ nei nužudyti, nei nunuodyti, nei teisme apkaltinti…
Tada Albac pasakė iš tikrųjų nežinanti, ką toliau, be kovos teismuose – iki Europos žmogaus teisių teismo, darysianti. Skaitytojai linki gintis, laikytis, nepalūžti. Prašo nurodyti sąskaitą, kur galėtų aukoti. Kiti sako, kad „Mordorui“ (anglų rašytojo Džono Tolkino pramanyta „juodoji šalis“) nereikia mokėti – rinkite advokatams. Jai paskambino „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas ir pranešė apie jų sprendimą perversti „New Times“ 1 milijoną („Surask dar 20 žmonių, kurie perves tau po milijoną“). Ji visų paprašiusi leisti jai pora parų pasvarstyti, ko toliau imtis.
Aleksejus Navalnas savo oficialiojoje internetinėje svetainėje spalio 30 d. parašė: „Putinas paliepė uždaryti žurnalą „The New Times“. Kalbėkime tiesiai: tai ne bauda, o politinis pranešimas apie uždarymą. Gal dinamitą redakcijoje rado? Ar sukapotus lavonus? Ar dešimtis milijonų nuslėpto pelno? 22 milijonai už žurnalo leidybos pažeidimus! Baudžiamosiose bylose tokių baudų neaptiksi. Antai Tiumenės dūmos pirmininkas, kaltas dėl dviejų žmonių žūties eismo įvykyje, gavo 500 tūkstančių rublių baudą, Karelijoje vienas vadovų nubaustas 5 milijonais rublių už 2,6 milijono rublių kyšio paėmimą, Mordovijoje valdininką, paėmusį 1 milijoną rublių, nubaudė 450 tūkstančių. Kaip gelbėti leidinį, nutars redaktorė su teisininkais, tačiau kad ir ko jie imtųsi – mes visi turime būtinai padėti. Ir padėsime. „Uždarys šį leidinį – visiems kitiems bus šimtą kartu sunkiau. Ilgai laukti neteks.“
Lapkričio 5 d. Jevgenija Albac skaitytojams išdėstė, kas atsitiko. Ir kad bendrovė neturinti ne tik 22 milijonų rublių, bet ir 10 kartų mažesnės sumos. O viltį sužadino „Novaja gazeta“, paskyrusi „New Times“ 1 milijoną rublių. „Savitarpio pagalba – tuo visais amžiais gyveno ir išgyveno kitamaniai ir carinėje Rusijoje, ir SSRS, ir dabar – Putino Rusijoje.“ Leidinio laukia ilgas bylinėjimasis teismuose, tam reikės advokatų ir nemažų išlaidų, todėl newtimes.ru artimiausiu laiku paskelbs sąskaitą, į kurią prašys aukoti pinigus teismo išlaidoms padengti.
Dedasi kažin kas neįtikėtina!
Lapkričio 9-osios vakare nepriklausomas TV kanalas „Dožd“ pakvietė Jevgeniją Albac su advokatu prie „apskritojo stalo“ („Пришли за The New Times. Что делать?“) ir laidos vedėja Ksenija Sobčak pokalbio pradžioje pasakė, jog bauda „atrodanti neįmanoma apmokėti“. „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas kalbėjo apie tai, kad iki šiol žurnalas gynė visuomenę, visuomenės interesus. „Dabar atėjo laikas užsistoti žurnalą – ne žurnalui mus, o mums žurnalą.“ O kad paskui valdžia vėl ką nors sugalvos, vėl 20 milijonų, o po to šimtą… Nusispjauti. Nesvarstykime, ar reikia padėti atsikelti žmogui, kuris galbūt vėl parkris, reikia ar ne. Reikia tiesiog dabar tai padaryti visiems, kas gali. „Pas mus blogio vadyba kuo puikiausia, o gėrio visada labai nekokia. Pamėginkime pirmą kartą tai paneigti, asmeniškai imkimės.“
Šio „apskritojo stalo“ metu rodė bankų sąskaitas, kur galima pervesti pinigus „New Times“ padėti. Rytojaus dieną šios sąskaitos pasipildė 5 milijonais. Lapkričio 13-ąją, trečiąją piniginės talkos leidiniui paremti dieną, susigraudinusi „New Times“ leidėja pranešė: įplaukė iš viso 15 540 754 rubliai. Be nepažįstamų žmonių, prisidėjo buvę centrinio banko vadovas (smarkiai) ir jo pavaduotojas, to paties 10-ojo dešimtmečio ministro pirmininko Jegoro Gaidaro našlė, 2014 metais atstatydintas ekonomikos ministro pavaduotojas, populiarus muzikantas Levanas Gorozija, garsiausia pasaulyje Rusijos ekonomistė Jekaterina Žuravskaja… Vakare Albac atsakė į „Echo Moskvy“ žurnalisto klausimą, ar galėjo įsivaizduoti taip atsitinkant prieš kelias dienas, kai paskelbė talką: „Žinoma, ne. Priešingai, pasakysiu sąžiningai, turėjau labai didelių abejonių.“ Per 55 minutes, kol ji kalbėjo, atėjo 247 perlaidos ir sąskaita pasipildė daugiau kaip 2 milijonais. „Užvakar tai rodėsi visiškai neįmanoma, vakar – labai sunku, – dėstė savo skaitytojams Albac, – tačiau, kaip man parašė vienas kolegų, dedasi kažin kas neįtikėtina, ir tai daug pasako ne tik apie požiūrį į žurnalą, bet ir apie šalį.“
Lapkričio 14-ąją pinigai tebeplaukė ir dienos pabaigoje sąskaitose radosi 26 773 135 rubliai. „Aš nežinau, kas atsitiko išvakarėse, tačiau srautas ne tik nesumenko, kaip spėjo specialistai, tačiau smarkiai padidėjo“, – vėl parašė redaktorė skaitytojams. Jos duomenimis, tik į Taupomojo banko sąskaitą aukas – dažniausiai po 100, 200, 200, 500, 1000 rublių – atsiuntė apie 20 tūkstančių žmonių. Ant vienos perlaidos ji perskaičiusi: „Atėjo metas laužti ledus“. Albac manymu, tas keturias „beprotiškas“ dienas Rusijos pilietinė visuomenė rodė pasipriešinimą ir nepaklusnumą. „Mus, Rusijos demokratinės raidos šalininkus, ir vietiniai, ir užsienio analitikai pernelyg anksti nurašė ir priskyrė prie nevykėlių. Mes gyvi. Gyvas ir protestas.“
Tą pačią dieną, kai Tverės rajono teismas atmetė apeliacinį skundą, Jevgenija Albac „Echo Moskvy“ kalbėjo visa laiką svarstanti, „kodėl žmonės staiga štai…“ Jai pasirodė šalyje įvykus kažin kokį kokybinį poslinkį. Žmonės staiga supratę, kad norėdami turėti tai, prie ko priprato, tą žiniasklaidą, kuria pasitiki, patys turi imtis atsakomybės ir už tą žiniasklaidą, ir už nekomercines organizacijas, kurios, jų manymu, reikalingos Rusijai. „Kitaip negalima paaiškinti, kaip mums per savaitę pavyko surinkti tokią visiškai neįsivaizduojamą pinigų sumą. Kažin kas turėjo atsitikti.“
Pastaruoju metu Rusijoje jau ne kartą įsitikinta telktinio finansavimo (сrowd funding) veiksmingumu. Antai rugpjūčio mėnesį regioniniam leidiniui „7X7 – Horizontalioji Rusija“ („erdvė, laisva nuo valstybės“, kur siekiama įtraukti į bendradarbiavimą visas gyvas pilietinės visuomenės jėgas) Syktyvkaro miesto teismas, Komijoje, skyrė 800 tūkstančių rublių baudą už „narkotikų propagandą“ (vienas autorius pasiūlė legalizuoti marihuaną); dar 40 tūkstančių nubaudė vyriausiąją redaktorę. Reikiamą sumą surinko per 28 valandas – niekas nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai, manė truks mėnesį, du.
Lapkričio pradžioje organizacijos „Transparency International“ Rusijos skyrius per 10 dienų surinko 1 milijoną rublių – tiek reikėjo sumokėti Sankt Peterburgo kalnų universiteto rektoriui, vadinamam „Vladimiro Putino moksliniu vadovu“. Pastarasis iš pradžių reikalavo 65 milijonų, teismui pasiskundęs šios organizacijos tyrėjus ir vieno miesto laikraščių žurnalistus įžeidus jo garbę, orumą, dalykinę reputaciją (rašyta, jog rektorius universitetui skirtame žemės sklype pastatydino prabangius gyvenamuosius namus vietoj laboratorijų ir studentų miestelio). Tada „Transparency International“ atstovai ir paskelbė hipotezę, kokiu principu vadovaujasi teisėsauga: mes jums užkrausime baudą, kurios jūs neįstengsite sumokėti, ir jūs užsidarysite. Šį „principą“ imta vadinti „likvidavimo baudomis“ (ликвидационные штрафы).
Aukotojai „New Times“ paremti iš viso prisiuntė 27 368 789 rublius – iki tol Rusijoje negirdėtą sumą. Net nacionalistine-imperialistine dvasia alsuojantis TV kanalas „Cargrad“ nusivožė kepurę. Girdi, jau nesvarbu, ar tai buvo iš tikrųjų nedidelės žmonių aukos, ar įtakingų globėjų parama, tačiau liberalų stovykla tiesiog akyse susiburia ir rodo, kad pasirengusi kautis iki galo. Tas aktyvumas, su kuriuo opoziciniam leidiniui aukojo pinigus, verčia susimąstyti kitų politinių stovyklų atstovus: ar jos pasirengusios taip operatyviai telkti lėšas ir palaikyti savuosius?
Liberalų triumfas ar išpirka kolorado vabalui?
Kai lapkričio 10 d. žiniasklaida pranešė, kad „New Times“ paskelbė pinigų rinkimą („Останови беспредел, помоги The News Times“), ne visi pačioje demokratų stovykloje tam pritarė. Antai laisvosios Rusijos internetiniame laikraštyje „Kasparov“ tuoj atsirado komentaras: „Keista logika. Rinkti pinigus tam, kad atiduotum nusikaltėliams ir banditams?“ „Aš nenoriu šitų žaidimų, – parašė kita komentatorė. – Aš nenoriu mokėti valstybei už žurnalo sunaikinimą. Todėl kad jį sunaikins bet kuriuo atveju – ar sumokės baudą, ar nesumokės. Aš siūlyčiau iš karto pripažinti bankrutavus, uždaryti „The New Times“ ir įsteigti naują leidinį.“ Trečias: „Užsidaryti ir išvažiuoti, leisti internete ir nieko nemokėti!“ Tai parašyta tuoj po pranešimo apie piniginę talką, tačiau tokių ir panašių nuomonių netruks ir kitomis dienomis („Imti ir atiduoti 22 milijonus Leviatanui?!“).
Priešingai nuomonei išdėstyti prireikė daugiau vietos. Rusijos valdžiai reikalinga ne pinigai, o uždaryti leidinį, paaiškinama komentare. Jeigu jį uždarys, o visuomenė tik liūdnai atsidus ir kitą dieną viską pamirš – vadinasi, lygiai taip ims smaugti ir kitus leidinius. Be to, ramia sąžine – juk žmonėms nusispjauti, jie neturi menkiausio supratimo nei apie solidarumą ir pilietinę poziciją, nei jėgų ginti ką nors. Pakeiksnos internete, įvairių žodžių prirašinės, o štai bent 50 rublių iš kišenės ištraukti – tai jau ne pagal išgales. „Mano nuomone, padėti leidiniui reiškia parodyti savo pilietinę poziciją. O pinigai – tegul paspringsta, vis viena galiausiai nieko neturės!“ Ir bus, kad norėjo sutrypti – kitų pagąsdinimui, o išėjo – žmones sutelkė. Juk jeigu tokiu būdu valstybė pasielgtų su žmonėmis, kurie jums iš tikrųjų brangūs, ką jūs darytumėte? Padėti leidiniui – reiškia parodyti savo neabejingumą ir pasirengimą atremti beribę savivalę (беспредел)! Šiandien žmonės sutelktinai išgelbės opozicinį leidinį – o rytoj galbūt išeis į gatves ko kita ginti. „Beje, aš su leidiniu neturiu nieko bendra. Taigi tai ne agitacija, o IMHO“. Ši „kukli nuomonė“ – tai pozicija, paskesnėmis dienomis susilaukusi irgi daug šalininkų.
Liberalų stovyklos atstovas, partijos „Jabloko“ Pskove veikėjas Levas Šlosbergas pareiškė nedavęs pinigų „News Times“: nėra prasmės rinkti pinigus vien tam, kad išliktų juridinis asmuo – reikia įsteigti naują organizaciją ir veikti toliau. Jevgenija Albanc tokį požiūrį pavadino naiviu, visiškai nederamu rimtam politikui. Ir emocingai paaiškino: įsteigti naują leidinį – tai reiškia eiti ir tartis kabinetuose, lankstytis ir puldinėti į kojas. „Niekada gyvenime aš to nedariau ir niekada to nedarysiu. Man ne tam įsūdė 22 milijonus rublių baudos, kad leistų po to įregistruoti naują leidinį.“Girdi, kvailystė ir naivumas manyti, jog „New Times“ ir newtimes.ru leidėjui bankrutavus pavyktų įsteigti naują leidinį Rusijoje. Jai siūlę vykti į kitas valstybes, bet ji nenorinti važiuoti nei į Rygą, nei į Taliną, nei į Kijevą, nei į Tbilisį. Jos šalis – čia. Ir ji nepaliausianti veikusi dėl štai šito bendro reikalo, bendro gėrio.
Verslininkas ir mecenatas Borisas Ziminas atsiuntė didžiausią perlaidą – 25 tūkstančius dolerių. Tačiau ir priekaištų pažėrė: seniai sakyta, kad spaudos laisvė brangiai kainuoja ir siūlyta verstis iš prenumeratos. Dabar štai vienu užmoju surinko 22 milijonų išpirką banditui, kuris dar ir peilio prie gerklės neprikišo. Už bandito grasinimą atimti licenciją, kurią pats ir išdavė. Tik pasakė – prašom. O ką mes visi darysime, kai banditas pareikalaus 100 milijonų baudos? Vėl sunešime šaukdami: „Tegul paspringsta!“ O kolorado vabalas niekada nepasprings ir visas bulves sugrauš. Su kolorado vabalu reikia kovoti.
Tomis dienomis vis dėlto daugiau buvo girdėti džiūgavimas ir skambėjo jau primiršti žodžiai. Solidus verslo leidinys „Vedomosti“ pakiliai pranešė, jog labai pasisekęs ir veržlus lėšų rinkimas „News Times“ baudai sumokėti parodė aukštą piliečių solidarumo lygį, piliečių, kuriems kova su valstybės neteisingumu rodosi svarbiau už politinius ir asmeniškus nesutarimus su nukentėjusiais nuo valdžios. Padėjimas konkretiems žmonėms ir organizacijoms daugeliui žmonių šių dienų Rusijoje tapo savanorišku mokesčiu, jų asmeniniu indėliu į kovą su biurokratijos savivale; tą mokestį leidinys pavadino „tam tikros rūšies sąžinės apmokestinimu“.
Rusijos opozicijos veikėjas, Aleksejaus Navalno rinkimų štabo vadovas Leonidas Volkovas parašė nelabai tikėjęs, jog galima tiek surinkti: „nusiunčiau, žinoma, bet abejojau“. Ir štai: viso labo per keturias dienas (!) – 25 milijonai. To dar nebuvo atsitikę. Kažin kas užvirė-perdegė-pernoko. Svarbu juk ne tai, kad galima paleisti svetainę nauju adresu. Svarbu būtent politinis pareiškimas – šiuo atveju, perlaidų pavidalu… O štai vienam autoritetingų Rusijos politinių technologų, Abasui Galiamovui, pasidarė smalsu, kaip Kremlius nubaus veikėjus, sumaniusius baudos skyrimu sunaikinti „New Times“: „juk jie, galima sakyti, pasitarnavo tokiam liberalų triumfui, kokio šalis nematė daugelį metų“.
„New Times“ steigėja Irena Lesnevskaja: „Iš tikrųjų labai gaila sukišti šituos pinigus į nepasotinamus nasrus, tačiau mes pamatėme, kokia gausybė šalyje normalių, laisvę mylinčių ir padorių žmonių, kurie suvokia, jog laisvės ir tiesos gurkšnis negali virsti burnos kamšalu.“ Rašytojas Viktoras Šenderovičius: „Pasiunčiau šiek tiek pinigų „The New Times“. Postringavimus, kad tai yra beprasmiška, laikau gana beprasmiškais. Tai – laisvos visuomenės galimybių parodymas. Tai spaudimo jų psichikai forma ir priminimas, kad jie ***ės , o mes žmonės. Tai savęs atpažinimo ir telkimosi forma. Ir, aišku, tiesiog žmoniškas Jevgenijos Albac palaikymas.“
Antausis chamui
Publicistas Ivanas Davydovas „News Times“ paskelbė skiltį „Antausis chamui“: tuo metu, kai ėmė galvoti apie būsimą tekstą, buvo surinkta 10 milijonų rublių – „neįsivaizduojama suma“; kai pradėjo rašyti – 19 milijonų, atėjo 60 tūkstančių perlaidų. Pasak jo, žurnalą paprasčiausiai nutarė sunaikinti. Žinojo, kad „Novyje vremena“ gyvena ne geriausius laikus ir tokių pinigų tiesiog neturės kur paimti. Tai – mirtis leidiniui. Kulka į galvą. Ir atsitiko neįtikėtinas dalykas. Suprantamas natūralus noras padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui. Tačiau iš kur toks sutelktas troškimas išgelbėti, užstoti nuo mirtino smūgio žurnalą? Kiek jų per tą laiką išnyko! Skeptikai jau kelinta diena zyzia, girdi, jeigu nusprendė pribaigti, tai ir pribaigs… rytoj skels naują baudą…visa tai neturi nė kiek prasmės…
„News Times“ – ne pats masiškiausias, tačiau ženklus žurnalas. Jis turi įtakingų skaitytojų, kurie daug aukoja. Tačiau svarbiau – milžiniškas srautas mažų perlaidų iš visų šalies kampų. Daugelis gal nė nematė žurnalo akyse, o padėti vis viena panoro. Kodėl tiek daug žmonių atsiliepė į kvietimą padėti leidiniui? „Drįsiu spėti, – rašo publicistas, – kad tam paskatino būdas, kurį išsirinko žurnalui likviduoti. “Tai neslepiama, įžūli savivalė: jūs esate čia niekas ir mes padarysime su jumis kas tik mums į galvą ateis. Ir niekas jums nepadės, nes vieni bijo, o kitiems tiesiog nusispjauti. Būtent į tokį įžūlumą atsakė dešimtys tūkstančių žmonių savo perlaidomis: ne, mes čia gyvename ir mes galime padėti vienas kitam. Jūs, žinoma, paprastiems žmonėms esate pavojingi, tačiau ir jūsų įžūlumui yra riba. „Chamas staiga gauna antausį ir pradeda nustebęs dairytis – nejaugi pasaulyje, kur jis buvo vienintelis šeimininkas, kažin kas pasikeitė?“
Tas pats kasparov.ru tris dienas rinko skaitytojų nuomonę apie piniginę talką „New Times“ gelbėti. Į klausimą, kodėl pavyko taip greitai surinkti reikiamus pinigus ir kodėl nebuvo didelių viešų protesto akcijų, atsakė 234 žmonės: 3/4 atsakiusiųjų dalyvavimą piniginėje talkoje vadina protestu; kiti mano, kad pinigus atiduoti paprasčiau, saugiau, nei išeiti protestuoti, ir kad viešam protestui žmonės nepasirengę. Į klausimą, ką toliau daryti, atsakė 404 skaitytojai: daugiau kaip 2/5 apklaustųjų sako, kad nereikia nieko mokėti, ir pataria už tuos pinigus toliau dirbti „šešėliniu formatu“; 1/4 siūlo bylinėtis iki galo ir baudą sumokėti paskutiniu momentu; kiek daugiau kaip 1/10 mano, kad tai yra Kremliaus užsakymas, su tuo nepakariausi ir žurnalą reikia uždaryti; 3,7% sutinka su teiginiu: reikia sumokėti, nesibylinėti ir laiku siųsti ataskaitas.
Protestas! Nemokėti?
2018.11.28; 07:30
