Užrašas skelbia: „Ačiū, kad buvote su mumis“

Kremlius susimovė. Teismas paskyrė opozicinio žurnalo leidėjui nepakeliamą baudą (didžiausią Rusijos žiniasklaidos istorijoje, skaičiuojant eurais – apie 300 000), o žmonės per keturias paras nubaustiesiems suaukojo gerokai daugiau. Kiti, tiesa, tebeabejoja, ar verta mokėti Leviatanui.

Administracinė bauda – astronominė

Jevgenija Albac. Sputnik/Scanpix nuotr.

Lapkričio 20 d. Maskvos Tverės rajono teismas atmetė žurnalo „The New Times“ leidėjo apeliacinį skundą dėl spalio pabaigoje taikos teisėjos paskirtos bendrovei 22 250 000  rublių baudos panaikinimo. Paliktas galioti ir pirmosios instancijos teisėjos sprendimas skirti 30 tūkstančių rublių baudą žurnalo vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac, kuri yra ir žurnalo leidėjo – bendrovės „Novyje vremena“ vienintelė savininkė. Nutartys dėl baudų skyrimo įsiteisėjo, jas reikia sumokėti per 60 dienų – iki kitų metų sausio 20 d. Jevgenija Albac su advokatu pareiškė besikreipsią į aukštesnes Maskvos ir Rusijos teismines instancijas ir rašysią skundą Europos žmogaus teisių teismui.

Rusijos prezidento atstovas Dmitrijus Peskovas dar tada, spalio pabaigoje, žurnalistams paaiškino, jog „New Times“ nenurodė iš užsienio šaltinių gaunamų pinigų, kaip to reikalauja įstatymai, ir bauda žurnalui paskirta griežtai laikantis įstatymo raidės. Šiaip jau romi Rusijos žurnalistų sąjunga taikos teisėjos paskirtą 22 milijonų rublių baudą pavadino „keliančia nusistebėjimą“. Iš tikrųjų stebina ne tik teisėjos nutartis, bet ir pats įstatymas. 2015 metų pabaigoje Rusijos prezidentas pasirašė federalinį įstatymą dėl žiniasklaidos įstatymo ir administracinių pažeidimų kodekso papildymų. Žiniasklaidos įstatymo pataisa įpareigoja redakcijas ar leidėjus kas ketvirtį atsiskaityti apie piniginių lėšų iš užsienio šaltinių gavimą. Administracinių pažeidimų kodekse (str. 13.15.1) nurodomos baudos, skiriamos redakcijai ar leidėjui laiku nepranešus apie Rusijos įstatymuose nurodytų piniginių lėšų gavimą: juridiniam asmeniui – arba tokia pati suma, apie kurią nebuvo pranešta, arba du kartus didesnė; pakartotinai pažeidus šį reikalavimą – nuo 3 iki 4 kartų didesnė.

„New Times“ atvejis yra pirmas, kai Rusijos teismai pritaikė 13 straipsnį. Ir skyrė dar ne pačią didžiausią iš jame numatytų baudų! Kita vertus, tas pats Administracinių pažeidimų kodeksas leidžia administracinę baudą pakeisti įspėjimu, jeigu nusižengta pirmą kartą ir nepadaryta kokios nors žalos, taip pat ir turtinės. Leidinio advokatas teisėjams priminė ir Aukščiausiojo teismo plenumo nutarimą (2010), kuriame kalbama apie žiniasklaidoje padarytos moralinės žalos atlyginimą: kompensacijos dydis turi būti protingas ir teisingas, nesuvaržyti žiniasklaidos laisvės. Tačiau 13 straipsnyje nekalbama nei apie kokius perspėjimus, nei apie žalos padarymą ar nepadarymą, nei apie proporcingumą.

Tuoj po taikos teisėjos sprendimo Europos ir saugumo bendradarbiavimo organizacijoje jį pavadino neturinčiu precedento ir paragino atšaukti. „Rusijos Federacijai reikia vengti nereikalingų ir neproporcingų veiksmų, kurie gali suvaržyti žiniasklaidos pliuralizmą. Todėl būtina skubiai pakeisti įstatymą dėl užsienio agentų.“

„Kremliaus juodoji kasa“ ir kitos tamsybės

Leidinio „The New Times“ šaknys siekia 1943 metus, kai buvo įkurtas laikraščio „Trud“ priedas, žurnalas, kiek vėliau pavadintas „Novoje vremia“ (Naujieji laikai). Ir tuoj pat tapo „spaudos laisvės“ SSRS reiškėju. Kai 1944 metais Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis pasiskundė Josifui Stalinui, kad šis žurnalas kritikuoja britų administracijos politiką Italijoje ir Graikijoje, Sovietų Sąjungos valdovas atkirto: tai profesinių sąjungų leidinys ir už jo turinį vyriausybė neatsakanti… 

Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Nelikus SSRS, žurnalas tebėjo iš sovietinių laikų paveldėtu pavadinimu – iki 2007-ųjų pradžios, kai jį pradėjo leisti buvusi televizijos žurnalistė, pirmo Rusijoje nepriklausomo kanalo, Ren-TV, viena kūrėjų Irena Lesnevskaja. Kaip pati pasakojo, nutarė nupirkti savaitraštį po žurnalistės Anos Politkovskajos nužudymo 2006 metų rudenį („mūsų šalyje sušaudė sąžinę“), jis turėjo tapti „deguonies pagalve“, beveik nelikus nepriklausomų leidinių („mes visi jau daug metų kvėpuojame dujomis“). 2013 metais į septintą dešimtį įžengusi „Putino idėjinė priešininkė“ ponia Irena padovanojo leidinį vyriausiajai redaktorei Jevgenijai Albac. Ši netrukus kreipėsi į skaitytojus su pareiškimu, kad „vieninteliu žurnalo savininku bus Rusijos pilietinė visuomenė“ ir tai„bus pirmasis visuomeninis žurnalas šalyje“.

Tų pačių 2007-ųjų pabaigoje žurnalas paskelbė didelio atgarsio susilaukusį tyrimą „Kremliaus juodoji kasa“: pastaruosiuose parlamento rinkimuose Rusijos prezidento administracija (vadovavo dabartinis Maskvos meras Sergejus Sobianinas, o pavaduotoju buvo dabartinis Vladimiro Putino padėjėjas Vladislavas Surkovas) papirko visas partijas didelėmis grynųjų sumomis, kurias Kremliaus nurodymu skyrė verslininkai. Tai parašiusiai jaunai žurnalistei, Maskvos universiteto absolventei Moldavijos pilietei, Rusijos federalinė saugumo tarnyba uždraudė įvažiuoti į Rusiją… Britų žurnalistas ir publicistas Edvardas Lukasas naują žurnalą pavadino „vieninteliu tikrai nepriklausomu savaitraščiu Rusijoje“. 

Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas.

Netrukus „News Times“ parašė Kremliaus išlaikomas jaunimo organizacijas turint kovinius būrius opozicijos viešiesiems sambūriams blaškyti (vėl Surkovo ranka). 2010 metais išaiškino, kad Maskvos ypatingojo milicijos būrio (OMON) kovotojai vadovybės nurodymu pasitelkiami įvairiems neteisiems žygiams: prekiautojų vaikymui, kriminalinių autoritetų apsaugai, įmonių prievartiniam perėmimui. Po šio tyrimo pasirodymo redakciją krėtė ir reikalavo išduoti informatorius, tačiau žurnalistai atsilaikė. 2012 metų pradžioje „News Times“ paskelbė pirmą išsamų tyrimą apie Vladimiro Putino „artimąją aplinką“ ir tai, kaip ši 10–15 verslininkų grupė tapo „turtingiausiu pasaulyje klanu“. 2016 metų pradžioje „News Times“ pirmą kartą įspėjo federalinė priežiūros informacijos srityje tarnyba (Роскомнадзор) – už tai, kad tekste apie ukrainiečių „Dešinįjį sektorių“ nenurodė šią organizaciją esant uždraustą Rusijoje; tame pačiame numeryje žurnalistai pirmą kartą parašė apie tai, kuo verčiasi Putino vyresnioji duktė… 

Šių metų pavasarį newtimes.ru paskelbė seriją straipsnių („Путин.Итоги“) apie tai, kuo virto Rusija per 18 metų, kai valdžioje Putinas. Kaip tik tada vienas akylas Rusijos pilietis parašė elektroninį laišką Rusijos dūmos nariui, kontržvalgyboje tarnavusiam generolui: bendrovė „Novyje vremena“  turėjo pateikti „Roskomnadzor“ ataskaitą apie tokiu ir tokiu laikotarpiu iš užsienio agentu pripažinto „Spaudos laisvės rėmimo fondo“ gautus pinigus, tačiau to nepadarė. Deputatas persiuntė “signalą“ generaliniam prokurorui: prašom patikrinti. Vietiniai prokurorai įspėjo bendrovę apie padarytą pažeidimą ir sutiko su bendrovės advokato teiginiu, kad terminas administracinio pažeidimo bylai kelti – praėjęs. Po pusantro mėnesio prokurorai persigalvojo ir bylą iškėlė, tačiau rugsėjo 26 d. taikos teisėja nutarė ją grąžinti į prokuratūrą: sekant Rusijos aukščiausiojo teismo plenumo nutarimu – senatis. Prokuratūra šią nutartį apskundė ir tas skundas Tverės rajono teisme turėjo būti nagrinėjamas lapkričio mėnesį.

albac_jevgenija
Jevgenija Albac

Spalio 22 d. Jevgenija Albac į jos vedamą laidą radijuje „Echo Moskvy“ pakvietė opozicijos veikėją Aleksejų Navalną, ką tik paleistą po 50 dienų arešto; laidoje jis kalbėjo apie šalį valdančią „mafiją“ ir jos vadeivą. „You Tube“ kanale  ši laida sulaukė kaip niekada daug žiūrovų – 1,2 milijono. Kitą dieną, vakarop, „New Times“ redaktorę ir jos advokatą gaudyte gaudė policininkai, paštininkai, teismo pasiuntiniai – šaukimams įteikti. O spalio 25 d. įvyko net du teismo posėdžiai: Tverės rajono teismo teisėja patenkino prokurorų prašymą atnaujinti prieš mėnesį taikos teisėjos prokuratūrai grąžintos administracinės bylos nagrinėjimą, o po trijų valandų, vakare, ta pati taikos teisėja (be kita ko, „atsižvelgusi į bendrovės finansinę ir turtinę padėtį“) nutarė paskirti 22 milijonų rublių baudą.

Tai ne bauda leidiniui, o mirties nuosprendis

„Tokių pinigų nėra, nebus ir negali būti“, – pasakė bendrovės „Novyje vremena“ advokatas Vadimas Prochorovas leidiniui „Meduza“ spalio pabaigoje, taikos teisėjai skyrus 22 milijonų baudą. Esą tiek pinigų žurnalo ir internetinės svetainės išlaikymui reikalinga per metus, o šiais metais leidėjo finansinė padėtis tik pablogėjo (spausdintinis žurnalas nustojo eiti praėjusių metų viduryje, teliko internetinis newtimes.ru). Advokatas su teismo nutartimi iš karto nuvažiavo į radijo stotį „Echo Moskvy“ ir vyriausiasis redaktorius Aleksejus Venediktovas tuoj pat pranešė apie tai klausytojams. Dar parašė „Telegram“ kanale: „Tai, žinoma, žurnalo sužlugdymas ir uždarymas. Dar –1 nepriklausomas leidinys.“ 

Dar po kelių dienų „Echo Moskvy“ studijoje prieš prasidedant laidai Jevgenija Albac – filosofijos daktarė (Harvardo universitetas, JAV) ir buvusi profesorė (Aukštoji ekonomikos mokykla, Rusija) – nerimtai apgailestavo, kad eteryje jai neleidžiama perkūnuotis (материться), o labai norėtųsi išlieti visa, kas ant širdies guli. Pačioje pokalbio pradžioje jos paklausė, kas toliau. „Ką toliau daryti? – perklausė. –  Šiaip jau – pasikarti. Kai manęs to klausia, tiesiog neturiu ko daugiau atsakyti.“ Netelpa galvoje, kalbėjo redaktorė, kas dedasi. Ta pati teisėja, kuri dabar skyrė baudą, prieš mėnesį buvo parašiusi: suėjo senatis ir nėra pagrindo bylai. Prezidento spaudos atstovas Dmitrijus Peskovas žurnalistams pasakė, kad baudą dėl laiku nepateiktos ataskaitos skyrė „Roskomnadzor“, kai tuo tarpu ši tarnyba kaip tik sakė neturinti pretenzijų. Bjaurastis, kalbėjo redaktorė, jie nesugeba „kaip reikiant“ nei nužudyti, nei nunuodyti, nei teisme apkaltinti…

Tada Albac pasakė iš tikrųjų nežinanti, ką toliau, be kovos teismuose – iki Europos žmogaus teisių teismo, darysianti. Skaitytojai linki gintis, laikytis, nepalūžti. Prašo nurodyti sąskaitą, kur galėtų aukoti. Kiti sako, kad „Mordorui“ (anglų rašytojo Džono Tolkino pramanyta „juodoji šalis“) nereikia mokėti – rinkite advokatams. Jai paskambino „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas ir pranešė apie jų sprendimą perversti „New Times“ 1 milijoną („Surask dar 20 žmonių, kurie perves tau po milijoną“). Ji visų paprašiusi leisti jai pora parų pasvarstyti, ko toliau imtis.

Aleksejus Navalnas savo oficialiojoje internetinėje svetainėje spalio 30 d. parašė: „Putinas paliepė uždaryti žurnalą „The New Times“. Kalbėkime tiesiai: tai ne bauda, o politinis pranešimas apie uždarymą. Gal dinamitą redakcijoje rado? Ar sukapotus lavonus? Ar dešimtis milijonų nuslėpto pelno? 22 milijonai už žurnalo leidybos pažeidimus! Baudžiamosiose bylose tokių baudų neaptiksi. Antai Tiumenės dūmos pirmininkas, kaltas dėl dviejų žmonių žūties eismo įvykyje, gavo 500 tūkstančių rublių baudą, Karelijoje vienas vadovų nubaustas 5 milijonais rublių už 2,6 milijono rublių kyšio paėmimą, Mordovijoje valdininką, paėmusį 1 milijoną rublių, nubaudė 450 tūkstančių. Kaip gelbėti leidinį, nutars redaktorė su teisininkais, tačiau kad ir ko jie imtųsi – mes visi turime būtinai padėti. Ir padėsime. „Uždarys šį leidinį – visiems kitiems bus šimtą kartu sunkiau. Ilgai laukti neteks.“

Lapkričio 5 d. Jevgenija Albac skaitytojams išdėstė, kas atsitiko. Ir kad bendrovė neturinti ne tik 22 milijonų rublių, bet ir 10 kartų mažesnės sumos. O viltį sužadino „Novaja gazeta“, paskyrusi „New Times“ 1 milijoną rublių. „Savitarpio pagalba – tuo visais amžiais gyveno ir išgyveno kitamaniai ir carinėje Rusijoje, ir SSRS, ir dabar – Putino Rusijoje.“ Leidinio laukia ilgas bylinėjimasis teismuose, tam reikės advokatų ir nemažų išlaidų, todėl newtimes.ru artimiausiu laiku paskelbs sąskaitą, į kurią prašys aukoti pinigus teismo išlaidoms padengti.

Dedasi kažin kas neįtikėtina!

Lapkričio 9-osios vakare nepriklausomas TV kanalas „Dožd“ pakvietė Jevgeniją Albac su advokatu prie „apskritojo stalo“ („Пришли за The New Times. Что делать?“)  ir laidos vedėja Ksenija Sobčak pokalbio pradžioje pasakė, jog bauda „atrodanti neįmanoma apmokėti“. „Novaja gazeta“ leidėjas Dmitrijus Muratovas kalbėjo apie tai, kad iki šiol žurnalas gynė visuomenę, visuomenės interesus. „Dabar atėjo laikas užsistoti žurnalą – ne žurnalui mus, o mums žurnalą.“ O kad paskui valdžia vėl ką nors sugalvos, vėl 20 milijonų, o po to šimtą… Nusispjauti.  Nesvarstykime, ar reikia padėti atsikelti žmogui, kuris galbūt vėl parkris, reikia ar ne. Reikia tiesiog dabar tai padaryti visiems, kas gali. „Pas mus blogio vadyba kuo puikiausia, o gėrio visada labai nekokia. Pamėginkime pirmą kartą tai paneigti, asmeniškai imkimės.“

Šio „apskritojo stalo“ metu rodė bankų sąskaitas, kur galima pervesti pinigus „New Times“ padėti. Rytojaus dieną šios sąskaitos pasipildė 5 milijonais. Lapkričio 13-ąją, trečiąją piniginės talkos leidiniui paremti dieną, susigraudinusi „New Times“ leidėja pranešė: įplaukė iš viso 15 540 754 rubliai. Be nepažįstamų žmonių, prisidėjo buvę centrinio banko vadovas (smarkiai) ir jo pavaduotojas, to paties 10-ojo dešimtmečio ministro pirmininko Jegoro Gaidaro našlė, 2014 metais atstatydintas ekonomikos ministro pavaduotojas, populiarus muzikantas Levanas Gorozija, garsiausia pasaulyje Rusijos ekonomistė Jekaterina Žuravskaja… Vakare Albac atsakė į „Echo Moskvy“ žurnalisto klausimą, ar galėjo įsivaizduoti taip atsitinkant prieš kelias dienas, kai paskelbė talką: „Žinoma, ne. Priešingai, pasakysiu sąžiningai, turėjau labai didelių abejonių.“ Per 55 minutes, kol ji kalbėjo, atėjo 247 perlaidos ir sąskaita pasipildė daugiau kaip 2 milijonais. „Užvakar tai rodėsi visiškai neįmanoma, vakar – labai sunku, – dėstė savo skaitytojams Albac, – tačiau, kaip man parašė vienas kolegų, dedasi kažin kas neįtikėtina, ir tai daug pasako ne tik apie požiūrį į žurnalą, bet ir apie šalį.“

Lapkričio 14-ąją pinigai tebeplaukė ir dienos pabaigoje sąskaitose radosi 26 773 135 rubliai. „Aš nežinau, kas atsitiko išvakarėse, tačiau srautas ne tik nesumenko, kaip spėjo specialistai, tačiau smarkiai padidėjo“, – vėl parašė redaktorė skaitytojams. Jos duomenimis, tik į Taupomojo banko sąskaitą aukas – dažniausiai po 100, 200, 200, 500, 1000 rublių – atsiuntė apie 20 tūkstančių žmonių. Ant vienos perlaidos ji perskaičiusi: „Atėjo metas laužti ledus“. Albac manymu, tas keturias „beprotiškas“ dienas Rusijos pilietinė visuomenė rodė pasipriešinimą ir nepaklusnumą. „Mus, Rusijos demokratinės raidos šalininkus, ir vietiniai, ir užsienio analitikai pernelyg anksti nurašė ir priskyrė prie nevykėlių. Mes gyvi. Gyvas ir protestas.“

Tą pačią dieną, kai Tverės rajono teismas atmetė apeliacinį skundą, Jevgenija Albac „Echo Moskvy“ kalbėjo visa laiką svarstanti, „kodėl žmonės staiga štai…“ Jai pasirodė šalyje įvykus kažin kokį kokybinį poslinkį. Žmonės staiga supratę, kad norėdami turėti tai, prie ko priprato, tą žiniasklaidą, kuria pasitiki, patys turi imtis atsakomybės ir už tą žiniasklaidą, ir už nekomercines organizacijas, kurios, jų manymu, reikalingos Rusijai. „Kitaip negalima paaiškinti, kaip mums per savaitę pavyko surinkti tokią visiškai neįsivaizduojamą pinigų sumą. Kažin kas turėjo atsitikti.“

Pastaruoju metu Rusijoje jau ne kartą įsitikinta telktinio finansavimo (сrowd funding) veiksmingumu. Antai rugpjūčio mėnesį regioniniam leidiniui „7X7 – Horizontalioji Rusija“ („erdvė, laisva nuo valstybės“, kur siekiama įtraukti į bendradarbiavimą visas gyvas pilietinės visuomenės jėgas) Syktyvkaro miesto teismas, Komijoje, skyrė 800 tūkstančių rublių baudą už „narkotikų propagandą“ (vienas autorius pasiūlė legalizuoti marihuaną); dar 40 tūkstančių nubaudė vyriausiąją redaktorę. Reikiamą sumą surinko per 28 valandas – niekas nesitikėjo, kad tai įvyks taip greitai, manė truks mėnesį, du.

Lapkričio pradžioje organizacijos „Transparency International“ Rusijos skyrius per 10 dienų surinko 1 milijoną rublių – tiek  reikėjo sumokėti Sankt Peterburgo kalnų universiteto rektoriui, vadinamam „Vladimiro Putino moksliniu vadovu“. Pastarasis iš pradžių reikalavo 65 milijonų, teismui pasiskundęs šios organizacijos tyrėjus ir vieno miesto laikraščių žurnalistus įžeidus jo garbę, orumą, dalykinę reputaciją (rašyta, jog rektorius universitetui skirtame žemės sklype pastatydino prabangius gyvenamuosius namus vietoj laboratorijų ir studentų miestelio). Tada „Transparency International“ atstovai ir paskelbė hipotezę, kokiu principu vadovaujasi teisėsauga: mes jums užkrausime baudą, kurios jūs neįstengsite sumokėti, ir jūs užsidarysite. Šį „principą“ imta vadinti „likvidavimo baudomis“ (ликвидационные штрафы).

Aukotojai „New Times“ paremti iš viso prisiuntė 27 368 789 rublius – iki tol Rusijoje negirdėtą sumą. Net nacionalistine-imperialistine dvasia alsuojantis TV kanalas „Cargrad“ nusivožė kepurę. Girdi, jau nesvarbu, ar tai buvo iš tikrųjų nedidelės žmonių aukos, ar įtakingų globėjų parama, tačiau liberalų stovykla tiesiog akyse susiburia ir rodo, kad pasirengusi kautis iki galo. Tas aktyvumas, su kuriuo opoziciniam leidiniui aukojo pinigus, verčia susimąstyti kitų politinių stovyklų atstovus: ar jos pasirengusios taip operatyviai telkti lėšas ir palaikyti savuosius?

Liberalų triumfas ar išpirka kolorado vabalui?

Kai lapkričio 10 d. žiniasklaida pranešė, kad „New Times“ paskelbė pinigų rinkimą („Останови беспредел, помоги The News Times“), ne visi pačioje demokratų stovykloje tam pritarė. Antai laisvosios Rusijos internetiniame laikraštyje „Kasparov“ tuoj atsirado komentaras: „Keista logika. Rinkti pinigus tam, kad atiduotum nusikaltėliams ir banditams?“ „Aš nenoriu šitų žaidimų, – parašė kita komentatorė. – Aš nenoriu mokėti valstybei už žurnalo sunaikinimą. Todėl kad jį sunaikins bet kuriuo atveju – ar sumokės baudą, ar nesumokės. Aš siūlyčiau iš karto pripažinti bankrutavus, uždaryti „The New Times“ ir įsteigti naują leidinį.“ Trečias: „Užsidaryti ir išvažiuoti, leisti internete ir nieko nemokėti!“ Tai parašyta tuoj po pranešimo apie piniginę talką, tačiau tokių ir panašių nuomonių netruks ir kitomis dienomis („Imti ir atiduoti 22 milijonus Leviatanui?!“).

Priešingai nuomonei išdėstyti prireikė daugiau vietos. Rusijos valdžiai  reikalinga ne pinigai, o uždaryti leidinį, paaiškinama komentare. Jeigu jį uždarys, o visuomenė tik liūdnai atsidus ir kitą dieną viską pamirš – vadinasi, lygiai taip ims smaugti ir kitus leidinius. Be to, ramia sąžine – juk žmonėms nusispjauti, jie neturi menkiausio supratimo nei apie solidarumą ir pilietinę poziciją, nei jėgų ginti ką nors. Pakeiksnos internete, įvairių žodžių prirašinės, o štai bent 50 rublių iš kišenės ištraukti – tai jau ne pagal išgales. „Mano nuomone, padėti leidiniui reiškia parodyti savo pilietinę poziciją. O pinigai – tegul paspringsta, vis viena galiausiai nieko neturės!“ Ir bus, kad norėjo sutrypti – kitų pagąsdinimui, o išėjo – žmones sutelkė. Juk jeigu tokiu būdu valstybė pasielgtų su žmonėmis, kurie jums iš tikrųjų brangūs, ką jūs darytumėte? Padėti leidiniui – reiškia parodyti savo neabejingumą ir pasirengimą atremti beribę savivalę (беспредел)! Šiandien žmonės sutelktinai išgelbės opozicinį leidinį – o rytoj galbūt išeis į gatves ko kita ginti. „Beje, aš su leidiniu neturiu nieko bendra. Taigi tai ne agitacija, o IMHO“. Ši „kukli nuomonė“ – tai pozicija, paskesnėmis dienomis susilaukusi irgi daug šalininkų.

Liberalų stovyklos atstovas, partijos „Jabloko“ Pskove veikėjas Levas Šlosbergas pareiškė nedavęs pinigų „News Times“: nėra prasmės rinkti pinigus vien tam, kad išliktų juridinis asmuo – reikia įsteigti naują organizaciją ir veikti toliau. Jevgenija Albanc tokį požiūrį pavadino naiviu, visiškai nederamu rimtam politikui. Ir emocingai paaiškino: įsteigti naują leidinį – tai reiškia eiti ir tartis kabinetuose, lankstytis ir puldinėti į kojas. „Niekada gyvenime aš to nedariau ir niekada to nedarysiu. Man ne tam įsūdė 22 milijonus rublių baudos, kad leistų po to įregistruoti naują leidinį.“Girdi, kvailystė ir naivumas manyti, jog „New Times“ ir newtimes.ru leidėjui bankrutavus pavyktų įsteigti naują leidinį Rusijoje. Jai siūlę vykti į kitas valstybes, bet ji nenorinti važiuoti nei į Rygą, nei į Taliną, nei į Kijevą, nei į Tbilisį. Jos šalis – čia. Ir ji nepaliausianti veikusi dėl štai šito bendro reikalo, bendro gėrio.

Verslininkas ir mecenatas Borisas Ziminas atsiuntė didžiausią perlaidą – 25 tūkstančius dolerių. Tačiau ir priekaištų pažėrė: seniai sakyta, kad spaudos laisvė brangiai kainuoja ir siūlyta verstis iš prenumeratos. Dabar štai vienu užmoju surinko 22 milijonų išpirką banditui, kuris dar ir peilio prie gerklės neprikišo. Už bandito grasinimą atimti licenciją, kurią pats ir išdavė. Tik pasakė – prašom. O ką mes visi darysime, kai banditas pareikalaus 100 milijonų baudos? Vėl sunešime šaukdami: „Tegul paspringsta!“ O kolorado vabalas niekada nepasprings ir visas bulves sugrauš. Su kolorado vabalu reikia kovoti.

Tomis dienomis vis dėlto daugiau buvo girdėti džiūgavimas ir skambėjo jau primiršti žodžiai. Solidus verslo leidinys „Vedomosti“ pakiliai pranešė, jog labai pasisekęs ir veržlus lėšų rinkimas „News Times“ baudai sumokėti parodė aukštą piliečių solidarumo lygį, piliečių, kuriems kova su valstybės neteisingumu rodosi svarbiau už politinius ir asmeniškus nesutarimus su nukentėjusiais nuo valdžios. Padėjimas konkretiems žmonėms ir organizacijoms daugeliui žmonių šių dienų Rusijoje tapo savanorišku mokesčiu, jų asmeniniu indėliu į kovą su biurokratijos savivale; tą mokestį leidinys pavadino „tam tikros rūšies sąžinės apmokestinimu“. 

Rusijos opozicijos veikėjas, Aleksejaus Navalno rinkimų štabo vadovas Leonidas Volkovas parašė nelabai tikėjęs, jog galima tiek surinkti: „nusiunčiau, žinoma, bet abejojau“. Ir štai: viso labo per keturias dienas (!) – 25 milijonai. To dar nebuvo atsitikę. Kažin kas užvirė-perdegė-pernoko. Svarbu juk ne tai, kad galima paleisti svetainę nauju adresu. Svarbu būtent politinis pareiškimas – šiuo atveju, perlaidų pavidalu… O štai vienam autoritetingų Rusijos politinių technologų, Abasui Galiamovui, pasidarė smalsu, kaip Kremlius nubaus veikėjus, sumaniusius baudos skyrimu sunaikinti „New Times“: „juk jie, galima sakyti, pasitarnavo tokiam liberalų triumfui, kokio šalis nematė daugelį metų“.

Rusijos žurnalistas, satyrikas, rašytojas Viktoras Šenderovičius, nebijantis kritikuoti Kremliaus vadovo Vladimiro Putino.

„New Times“ steigėja Irena Lesnevskaja: „Iš tikrųjų labai gaila sukišti šituos pinigus į nepasotinamus nasrus, tačiau mes pamatėme, kokia gausybė šalyje normalių, laisvę mylinčių ir padorių žmonių, kurie suvokia, jog laisvės ir tiesos gurkšnis negali virsti burnos kamšalu.“ Rašytojas Viktoras Šenderovičius: „Pasiunčiau šiek tiek pinigų „The New Times“. Postringavimus, kad tai yra beprasmiška, laikau gana beprasmiškais. Tai – laisvos visuomenės galimybių parodymas. Tai spaudimo jų psichikai forma ir priminimas, kad jie ***ės , o mes žmonės. Tai savęs atpažinimo ir telkimosi forma. Ir, aišku, tiesiog žmoniškas Jevgenijos Albac palaikymas.“

Antausis chamui

Publicistas Ivanas Davydovas „News Times“ paskelbė skiltį „Antausis chamui“: tuo metu, kai ėmė galvoti apie būsimą tekstą, buvo surinkta 10 milijonų rublių – „neįsivaizduojama suma“; kai pradėjo rašyti – 19 milijonų, atėjo 60 tūkstančių perlaidų. Pasak jo, žurnalą paprasčiausiai nutarė sunaikinti. Žinojo, kad „Novyje vremena“ gyvena ne geriausius laikus ir tokių pinigų tiesiog neturės kur paimti. Tai – mirtis leidiniui. Kulka į galvą. Ir atsitiko neįtikėtinas dalykas. Suprantamas natūralus noras padėti į bėdą pakliuvusiam žmogui. Tačiau iš kur toks sutelktas troškimas išgelbėti, užstoti nuo mirtino smūgio žurnalą? Kiek jų per tą laiką išnyko! Skeptikai jau kelinta diena zyzia, girdi, jeigu nusprendė pribaigti, tai ir pribaigs… rytoj skels naują baudą…visa tai neturi nė kiek prasmės…

 „News Times“ – ne pats masiškiausias, tačiau ženklus žurnalas. Jis turi įtakingų skaitytojų, kurie daug aukoja. Tačiau svarbiau – milžiniškas  srautas mažų perlaidų iš visų šalies kampų. Daugelis gal nė nematė žurnalo akyse, o padėti vis viena panoro. Kodėl tiek daug žmonių atsiliepė į kvietimą padėti leidiniui? „Drįsiu spėti, – rašo publicistas, – kad tam paskatino būdas, kurį išsirinko žurnalui likviduoti. “Tai neslepiama, įžūli savivalė: jūs esate čia niekas ir mes padarysime su jumis kas tik mums į galvą ateis. Ir niekas jums nepadės, nes vieni bijo, o kitiems tiesiog nusispjauti. Būtent į tokį įžūlumą atsakė dešimtys tūkstančių žmonių savo perlaidomis: ne, mes čia gyvename ir mes galime padėti vienas kitam. Jūs, žinoma, paprastiems žmonėms esate pavojingi, tačiau ir jūsų įžūlumui yra riba. „Chamas staiga gauna antausį ir pradeda nustebęs dairytis – nejaugi pasaulyje, kur jis buvo vienintelis šeimininkas, kažin kas pasikeitė?“

putinas-issivepes
Išsivėpęs Vladimiras Putinas

Tas pats kasparov.ru tris dienas rinko skaitytojų nuomonę apie piniginę  talką „New Times“ gelbėti. Į klausimą, kodėl pavyko taip greitai surinkti reikiamus pinigus ir kodėl nebuvo didelių viešų protesto akcijų, atsakė 234 žmonės: 3/4 atsakiusiųjų dalyvavimą piniginėje talkoje vadina protestu; kiti mano, kad pinigus atiduoti paprasčiau, saugiau, nei išeiti protestuoti, ir kad viešam protestui žmonės nepasirengę. Į klausimą, ką toliau daryti, atsakė 404 skaitytojai: daugiau kaip 2/5 apklaustųjų sako, kad nereikia nieko mokėti, ir pataria už tuos pinigus toliau dirbti „šešėliniu formatu“; 1/4 siūlo bylinėtis iki galo ir baudą sumokėti paskutiniu momentu; kiek daugiau kaip 1/10 mano, kad tai yra Kremliaus užsakymas, su tuo nepakariausi ir žurnalą reikia uždaryti; 3,7% sutinka su teiginiu: reikia sumokėti, nesibylinėti ir laiku siųsti ataskaitas.

Protestas! Nemokėti?

2018.11.28; 07:30

Donecke žuvo Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.

Rusijai reikia ne mažos dalies, o visos Ukrainos

Sprogimas Donecko centre esančioje kavinėje „Separ“ nugriaudėjo apie 17 val., o praėjus pusantros valandos Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė iš atitinkamų Donecko „struktūrų“ sužinojusi, kad „suimta keletas žmonių, Ukrainos diversantų ir su jais susijusių asmenų, kurie įtariami pasikėsinimu į respublikos vadovą“.

Jie esą mėgino pasprukti automobiliu, tačiau aplinkinės gatvės buvo jau užtvertos… Netrukus Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė Marija Zacharova nužudymą pavadino teroristiniu aktu: užuot vykdžiusi pažadus dėl taikos „Kijevo karo partija“ nusprendė imtis kruvinų skerdynių. Dar po valandos (20.15) Kremliaus internetinėje svetainėje pasirodė Rusijos prezidento Vladimiro Putino užuojautos žuvusiojo artimiesiems ir „visiems Donbaso gyventojams“ tekstas. Tiesa, nei apie Ukrainą, nei apie Kijevą joje nerašoma, tačiau kas dar galėtų būti „tais, kurie pasirinko teroro, prievartos, gąsdinimo kelią“?

Artėjant pusiaunakčiui, prabilo neseniai „respublikos laikinuoju vadovu“ išrinktas Dmitrijus Trapeznikovas: suimtųjų parodymai patvirtino, kad tai buvo „ukrainiečių diversija“. O Rusijos valstybės dūmos narys, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovas Nikolajus Kovaliovas net konkrečiai nurodė: Ukrainos saugumo tarnyba…

Rytojaus dieną žiniasklaidai parūpo „kaipgi galėjo atsitikti, kad Ukrainos diversantai šeimininkauja respublikos sostinėje kaip savo namuose?“ 2015-ųjų rudenį likvidavo „Motorolą“, 2017-ųjų – pradžioje – „Givį“, dabar – Zacharčenką… Politinis apžvalgininkas Dmitrijus Babičius leidinyje „Svobodnaja presa“ pareiškė „absoliučiai įsitikinęs“, kad teroristinis aktas Donecke – Ukrainos diversantų darbas. Visas būrys Donbaso vadų buvo nužudyti teroristinių atakų metu. Jeigu jie užmušinėja vienas kitą, kaip niekšingai meluoja Kijevas, tai kodėl neliko gyvų? Taip nebūna – juk turėjo laimėti kuri nors grupuotė. Tačiau kuri iš Ukrainos specialiųjų tarnybų tai daro ir kaip – „kitas klausimas“. Sirijoje į Bašarą Asadą pasikėsinimą surengė, žinoma, islamistai, o kieno rankomis – kitas klausimas. „Svobodnaja presa“ tekstą pavadino „Pasikėsinime į Asadą ir Zacharčenkos nužudyme – vienas braižas“ (У покушения на Асада и убийства Захарченко — один почерк).

Tas pats leidinys supažindino su Maskvos universiteto profesoriaus, politinių mokslų daktaro, Mokslo tarybos prie Rusijos saugumo tarybos nario Andrejaus Manoilos įžvalgomis. Sprogmenį padėję diversantai žinojo, kada Zacharčenka užeis į kavinę, vadinasi, jiems kažkas apie tai pranešė. Išduoti galėjo kažkas iš savų. Tačiau Zacharčenkos ir kitų pasipriešinimo lyderių aplinkos žmonės, buvusio įsitikinimu, labai motyvuoti ginti savo respublikas (jie – idėjiniai) ir sunkiai tikėtina išdaviką buvus tarp jų, todėl klausimas, kas išdavė, lieka atviras ir atsakyti į jį gali tik tyrimas.

Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.

Leidinys „Vzgliad“ suskato aiškintis, „ar Ukrainos specialiosios tarnybos pajėgios šalinti Zacharčenkos lygio asmenis“. „DLR lyderį“ akylai saugojo, todėl jį nužudyti galėjo tik labai profesionaliai veikiančios specialiosios tarnybos, o juk Ukrainos tarnybos prie tokių nepriskiriamos, tokia sudėtinga operacija – ne jų nosiai. Tuo tarpu teigiama, kad tai padarė Ukrainos specialiųjų operacijos pajėgos.

Atsakydamas į šį klausimą, buvęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos pulkininkas Sergejus Voroncovas suabejojo, ar Zacharčenkos apsaugos tarnyba, neapgynusi nuo teroristinio akto, buvo tokia jau kvalifikuota, kaip kalbama. Be to, kariaujančioje šalyje įvykdyti tokią operaciją nėra labai sudėtingas darbas. Ir iš viso – „įvykdyti bet kokį teroro aktą yra tūkstančius milijonų kartų pigiau negu apginti žmogų“.

Buvęs Izraelio specialiosios tarnybos „Nativ“ vadovas Jakovas Kedmis atsakė, kad nežinant visų pasikėsinimo detalių keblu atsakyti, ar tai buvo profesionaliai atlikta operacija, ar ukrainiečiams šį kartą tiesiog  pasisekė. Vis dėlto Ukrainos specialiųjų tarnybų nereikėtų visiškai nurašyti. Jos perėmė sovietinių KGB ir karinės žvalgybos patirtį. Be to, Ukrainoje daugelį metų dirba amerikiečiai, turintys patirties tokioje veikloje.

Jokių abejonių – Ukrainos specialiosios tarnybos! Sakote, ne jų nosiai toks „puikiai suplanuotas niekšiškas nužudymas“ (Pravda.ru)? Šį kartą pasisekė. Amerikiečiai pamokė („…vienas braižas“). Ir apsauga pražiopsojo. Tuo neabejojančios „Svobodnaja presa“ vienas redaktorių yra rašytojas Zacharas Prilepinas – rusų rašytojas, karo Ukrainoje karo dalyvis, pastaruosius pustrečių metų – Zacharčenkos padėjėjas. Internetinį leidinį „Vzgliad“ nuo 2015 metų globoja „Socialinių tyrimų ekspertinis institutas“, susijęs su Rusijos prezidento administracija.

Žurnalistas Dmitrijus Babičius – Rusijos valstybinei naujienų tarnybai RT priklausančios radijo stoties „Sputnik“ apžvalgininkas. Politologas Andrejus Manoila 1998 metais baigė Maskvos valstybinio universiteto fizikos fakultetą (atmosferos fizikos specialybė), 1999 metais –FSB vadovaujančių kadrų parengimo fakultetą (operatyvinė veikla). 2012 metais tapo Maskvos universiteto politologijos fakulteto Rusijos politikos katedros profesoriumi (jo biografijoje sakoma: В Литве работы А. В. Манойло по информационным войнам получили название «русский подход» и преподаются в военных академиях). Žinomu karo ir politikos apžvalgininku vadinamas Jakovas Kedmis sugeba taip pagirti Putino sprendimus Rusijos TV laidose, kad net dantis praėdę Kremliaus propagandistai nuščiūva; kai kas jį vadina tiesiog „Kremliaus provokatoriumi“.

„Grąžinti negalima pripažinti“ – kur rašyti kablelį?

Rugsėjo 2 d. valstybinis leidinys „Rosijskaja gazeta“ parašė, kad „Kijevas atsisako nuo taikos Vakarų lyderiams patylomis nuolaidžiaujant“ (Киев отказывается от мира при молчаливом попустительстве западных лидеров). Pasirodo, veikė net trys Ukrainos diversantų grupės, viena sekė Zacharčenką, kita įvykdė sprogdinimą, trečia dengė sprogdintojų pasitraukimą. Diversantus parengė Vakarų instruktoriai, matyti JAV specialiųjų braižas: šitaip kitų rankomis buvo žudomi neįtinkantys lyderiai Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą dėl „tautinio terorizmo akto“. Neatmetama naujų provokacijų galimybė. Pranešama apie galima Ukrainos kariuomenės puolimą rugsėjo 14 d. Prieš imdamasis pasakoti apie velionio gyvenimą ir didvyriškus žygius, teksto autorius tarytum prabėgomis brūkštelėjo: buvęs futbolo klubo „Šachtior“ vadybininkas ir vienas iš trijų Zacharčenkos pavaduotojų „DLR vyriausybėje“ Trapeznikovas vadovaus iki rinkimų, kurių data dar nežinoma, ir labai didelė tikimybė naujuoju „respublikos vadovu“ galint tapti dabartinį „liaudies tarybos pirmininką“ Denisą Pušiliną.

Didžiausias pasaulio melagis

Praėjusį pirmadienį iš pat ryto Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS paskelbė pokalbį su „Politinės konjunktūros centro“ direktoriumi Aleksejumi Česnakovu – apie padėtį „Donecko liaudies respublikoje“ po Aleksandro Zacharčenkos nužudymo. Šis ekspertas prieš kelias dienas tai pačiai tarnybai pasakė, kad „liaudies taryba“ Trapeznikovą paskelbė „respublikos vadovu“ netesėtai, o po dviejų parų TASS pranešė, kad Donecke „laikinuoju vyriausybės pirmininku“ paskyrė Denisą Pušiliną – būtent Česnakovo pagirtą tame komentare. Koks įžvalgumas! Tiesa, „Rosijskaja gazeta“ pirmoji parašė apie „labai didelę tikimybę“, tačiau ekspertas paaiškino, kas ir kodėl.

Dabar kalbama apie „liaudies tarybos“ sprendimą lapkričio 11 d surengti „parlamento“ ir „respublikos vadovo“ rinkimus, Minsko susitarimų likimą, kita, tačiau TASS‘ui kažin kodėl svarbiausia pasirodė antraštėje pabrėžti: Aleksandro Zacharčenkos nužudymas „highly likely“ yra Kijevo darbas (Эксперт: за убийством Александра Захарченко „хайли лайкли“ стоит Киев). Highly likely – Britanijoje taip sakoma reiškiant įsitikinimą iki teismo sprendimo, kaip antai: „labai tikėtina“ prie pasikėsinimo nunuodyti buvusį Maskvos šnipą prisidėjus Rusiją.

Tiesa, ekspertas prisipažįsta nesąs tyrėjas ir galįs tik numanyti, kas yra Zacharčenkos žūties kaltininkas, tačiau labai tikėtina, kaip kalbama Donecke ir Gorlovkoje, kad Kijevas“. Ir kas dabar perkalbės įniršusius žmones? Dėl Zacharčenkos nužudymo Vakarų valstybių sostinės, galima sakyti, pratylėjo ir, suprantama, šią tylą Donecke palaikė pritarimu teroristiniams Kijevo režimo metodams. Suprantama, tai sukėlė Donbaso gyventojų pasipiktinimą ir jie pareikalavo rinkimų. Rinkimai vyks ir „Luhansko liaudies respublikoje“. Dėl Minsko susitarimų, tai ekspertas sutinka su sakančiais, kad nors susitarimai ir nevykdomi, alternatyvos jiems nėra. „Mūsų Ukrainos krypties kuratoriai puikiai suvokia, kad dabartinis Kijevo režimas nevykdys Minsko susitarimų.“ Tačiau Ukrainai, anot Česnakovo, anksčiau ar vėliau vis dėlto teks priimti įstatymą dėl ypatingojo statuso, numatančio vietinės liaudies milicijos kūrimą, rusų kalbos vartojimą ir kita, kas įrašyta susitarimuose ir Jungtinių Tautų rezoliucijoje. Tai jiems nori nenori reikės padaryti, niekur nesidės.

GRU emblema – skraidančioji pelė

Ką gi daryti, klausiama eksperto, kad Vakarai priverstų Ukrainą vykdyti Minsko susitarimus? „Užsienis mums nepadės, – atsako tas. – Ne Vakarai, o laikas viską sustatys į vietas.“ Kada nors Ukrainoje į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės, o Vakaruose suirs ir dabar ne tokia jau tvari sankcijas palaikanti koalicija. Dar klausimas: daug kalbama apie Ukrainos rengiamus karinius veiksmus prieš DLR – ar tai įmanoma? Ekspertas atsako „kažin kodėl“ esąs įsitikinęs, kad Kijevas kuriuo nors momentu tam ryžis, nes kursto už Atlanto esantys globėjai, o ir pačioje Ukrainoje netrūksta bepročių. Taip atsitikus, aukų būtų nepalyginti daugiau negu per Ukrainos karą 2014 metais, tačiau Kijevą, kaip ir tada, privers sustoti. Istorija gali prieiti iki to, kad Rusija pripažins LDR ir LLR, kaip atsitiko su Pietų Osetija ir Abchazija po Saakašvilio avantiūros.

„Surkovo propaganda“?

„Dvylikoje kėdžių“ Ostapas Benderis tikina: „Užsienis mums padės“; dabar Rusijos spaudoje mirga „Užsienis mums nepadės“. Memu tapo ir mūsų dienų Kremliaus propagandisto posakis: „Sutapimas? Nemanau“. Tą patį pirmadienį šio „auksaburnio“ vadovaujamos RT leidinyje pasirodė „apsiskelbusios Donecko liaudies respublikos (DLR) laikinuoju vadovu“ pristatyto Deniso Pušilino išskirtinis interviu. (Украина уже разучилась понимать Донбасс: Пушилин об убийстве Захарченко, ситуации в ДНР и минском процессе).

Pokalbį nuo Zacharčenos žūties pradėjusiam žurnalistui Pušilinas praneša: tyrimo duomenys rodo, kad šį teroro ir agresijos aktą įvykdė „tam tikra Ukrainos specialioji tarnyba, pavaldi vos ne Ukrainos prezidentui“, be to, „veikė paties aukščiausio lygio profesionalai“. Todėl labai liūdna, kad Europos žiniasklaidoje jis (prezidentas) vaizduojamas vos ne taikos prezidentu, uoliu Minsko susitarimų vykdytoju ir panašiai, nors iš tikrųjų taip nėra. Žurnalistui nusistebėjus, kad teroro aktą pasmerkė tik Rusijoje, o pasaulio bendrija – pratylėjo, Pušilinas pritaria: tai atsitiko 200 metrų atstumu nuo viešbučio, kur apsistoję ESBO atstovai, jie tikrai viską girdėjo ir matė, tačiau nepakėlė balso. „Deja, mes nuo 2014 metų susiduriame su dvigubais standartais.“

Žurnalistas: kaip reikėtų vertinti kalbas, kad rugsėjo 14 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos vėl puls? Pušilinas: Ukraina rengė labai rimtą provokaciją per pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje, tačiau mes apie tai pranešėme ir Rusijos prezidentas pasakė jiems, kad nedarytų to, nes praras valstybingumą. Tai paveikė. Tačiau neturime nusiraminti. „Ukraina klastinga, Ukraina valdoma iš išorės – tai mes žinome. Ir kokius įsakymus ji gaus, kaip visa tai bus daroma – niekas nežino. Todėl reikia būti pasirengusiems viskam.“ Dėl Minsko susitarimų: Donbasas ten turi balsą, tačiau Ukraina nieko nedaro – būtent tai ir rodo, kad jie nenori šiuo metu taikaus sureguliavimo. Buvo susitarta padaryti – jie nepadarė. Apie ką kalbėti? Jie netgi nepasmerkė Minsko susitarimą pasirašiusiojo mirties. Dabar Ukrainoje sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi susitarimai.

Rusijoje skrajoja dar vienas posakis: „Surkovo propaganda“ (Rusijos televizijos kompanijos NTV žurnalistams vienoje rinkėjų teisių gynėjų organizacijoje kalbinamas darbuotojas daugiau kaip 80 kartų pasakė: „NTV – Surkovo propaganda“). Vladislavas Surkovas – Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, sumanęs projektą „Novorosija“. Iki pasirašant Minsko susitarimus šiuo vardu buvo vadinama Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų konfederacinė sąjunga“, manyta į „Novorosiją“ įtraukti šešias Ukrainos pietryčiuose esančias sritis (bendras plotas – 249 000 km).²). Ne kartą sklido kalbos Surkovą traukiantis iš Putino padėjėjų būtent dėl sužlugdytos „Novorosijos“, pastarąjį kartą – praėjusį pavasarį.

Štai šitaip kalba ekspertas: Ukrainos diversantams susprogdinus „respublikos vadovą“, žmonės pasipiktino ir pareikalavo… rinkimų! Ekspertui jau žinomas ir asmuo, kurį jie ketina išrinkti į valdžią. „Teroras neišsklaidė, neišgąsdino Donbaso liaudies, – aiškina Česnakovas. – Priešingai – sutelkė. Todėl su 99% tikimybe galima spėti laimėsiant Denisą Pušiliną DLR ir Leonidą Pasečniką LLR. Respublikų parlamentuose daugumą gaus jų šalininkai.“ Vakarai nenori nieko matyti, nieko girdėti. Ukraina nevykdo Minsko susitarimų, tačiau kada nors ten „į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės“, taigi suvokiantys, jog alternatyvos tiems susitarimams nėra. Gali rastis ir naujų susitarimų, tačiau „visi jie neturės prieštarauti Minsko proceso dvasiai ir jo galutiniam siekiui – taikai ir ypatingam Donbaso statusui“… Aleksejus Česnakovas dar vadinamas „Surkovo kalbančiąja galva“.

Pušilinas varo tą patį: Kijevas įvykdė teroro aktą, o Vakarai – tyli. Donbase „absoliuti dauguma“ nusiteikę prieš klastingą Kijevą. Pačioje Ukrainoje „adekvačių“ žmonių yra daugiau negu norinčių matyti „maskvėną ant šakos“ (москаляку на гiляку), tačiau valdo radikali mažuma su „visu pajėgumu veikiančia represijų mašina“ ir Vakarai tam neprieštarauja. Ukrainoje dabar sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi Minsko susitarimai… Neseniai Pušilinas buvo ne tik „Liaudies tarybos pirmininkas“, tačiau ir visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske.

„Surkovo propaganda

Tepavykus užimti 1/3 Donecko ir Luhansko sričių, Surkovas ėmėsi tame pačiame fronte vadovauti naujai Kremliaus specialiajai operacijai, kurią galima pavadinti „Apgaulingas Donbaso grąžinimas Ukrainai“ ar „Donbasas mainais į Krymą“. Jos esmę dar 2014-ųjų rudenį išdėstė Rusijos dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas. Girdi, dabar Rusija kaltinama išdavyste: žadėjo, nepadarė, nepalaikė, kodėl nepuolė toliau, kodėl sutiko su paliaubomis. Taip kalbantys yra neabejotinai patriotai, tačiau daugelis jų – avantiūristai, nesuvokiantis, jog kenkia Rusijai.Mes negalime atsisakyti nuo Novorosijos palaikymo, tačiau strateginis tikslas yra ne „Novorosijos“ pripažinimas nepriklausoma valstybe. Jai tapus atskira valstybe, likusi Ukraina virs Baltijos šalimis, istoriniu priešu, kur po kiekviena lova vaidensis „Maskvos ranka“. Tikslas yra priversti Kijevo valdžią – šią ar būsimą – pradėti kalbėtis apie tai, kad Doneckas ir Luhanskas, Kijevas ir Charkovas lieka tokioje Ukrainoje ar kaip ji vadinsis, kuri bus federacija ar konfederacija ir kurioje bus leidžiamas didelis nuomonių skirtumas – nuo Vakarų iki Rytų. Ir kuri dėl to negalės priimti sprendimo stoti nei į NATO, nes Rytai – prieš, nei į Eurazijos sąjungą – nes Vakarai prieš. Tegul geriau bus neutrali Ukraina, o ne Ukraina – Jungtinių Valstijų ginklas prieš Rusiją.

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

2015 metų  rudenį  pasirodė pranešimų į Donbasą atvykstant FSB ir GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) specialiosioms grupėms. Atvykėlius pavadino „likvidatoriais“. Esą jiems įsakyta šalinti smogikus, kurie nesutinka su Kremliaus pakeista strategine linija dėl okupuotų teritorijų statuso: ne „prijungimas prie Rusijos“, o „Donbasas – Ukrainos regionas su ypatinguoju statusu“. 2016 metų rudenį vėl: GRU ir FSB jungtinis būrys pradėjo „valymus“  Donbaso separatistų pajėgose. Pirmiausia imasi būrių „Sparta“ (Doneckas), „Somali“ (Luhanskas) ir „Vostok“ (Makejevka). Nepaklususius nurodymams ir pasipriešinusius numatyta sunaikinti. Gal tai tiesiog sutapimas: 2016-ųjų rudenį susprogdintas „Motorola“, 2017-ųjų pradžioje – „Givis“. Šiedu – labiausiai žinomi iš paslaptingai žuvusiųjų. 2017 metų rugpjūtyje abi „respublikas“ aplankė pats Surkovas ir paliepė rengtis „reintegracijai“.

Praėjus pastarajam Putino rinkimui į prezidentus, sužinota Surkovą liekant Kremliuje. Vadinasi, Putinas pritarė patarėjo operacijai Ukrainoje. Iš pradžių, pavasarį, į valdžią atvestinas Kremliaus visiškai kontroliuojamas prezidentas. Jo šalininkai turėtų sudaryti rudenį renkamo šalies  parlamento daugumą. Tada naujoji Kijevo valdžia turėtų pradėti tiesiogines derybas su Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“ dėl jų prisijungimo prie Ukrainos didelę laisvę turinčios autonomijos teisėmis, suprantama, tarpininkaujant taikos darytojai Maskvai. Pataisius Konstituciją ir paskelbus Ukrainą federacine valstybe, Donbase įvyktų nauji vadovų ir parlamentų rinkimai bei referendumas dėl grįžimo į Ukrainą autonomijos teisėmis. Pareiga finansuoti naująsias autonomijas tektų Ukrainai („Čečėnijos pavyzdžiu“), o Vakarai, išvydę tokią taikingą Kremliaus politiką, nuimtų nuo Rusijos kaklo sankcijų jungą (ir nuo paties „Kremliaus pilkojo kardinolo“), palikę Krymą Maskvai. Be to, Doneckui ir Luhanskui sugrįžus į Ukrainos sudėtį, Rusijai palankių rinkėjų dalis taptų lemiančiąja.

Ilja Ponamariovas nė neabejoja Kremlių dar iki Rusijai pradedant karą Donbase turėjus scenarijų, kas bus daroma pasisekus. Buvusio Dūmos deputato (vienintelis balsavo prieš Krymo prijungimą prie Rusijos) manymu, Maskva ir pradėjo visą šitą istoriją tik dėl Krymo mainų. Tačiau karas su Ukraina nenusisekė. Tada Putinas dėl to paties žengė į Siriją. Klausykite, Jungtinės Valstijos: mes jums nusileidžiame dėl Sirijos, o jūs pamirštate Krymą ir išlaisvinate iš sankcijų. Dėkui Dievui, tokie mainai dar negresia. O su Ukraina tartis nereikia, nes praeis kiek laiko ir valdžia Kijeve pasikeis. Leonidas Radzichovskis irgi neabejoja, kad Putinas mielai atsikratytų Donbaso, tačiau taip, kad galėtų „pateikti tai kaip savo laimėjimą, tarytum jam, Putinui, pavyko įgyvendinti visus savo planus“. (Šis rusų publicistas Krymo referendumo išvakarėse parašė, kad visiems žinoma jo baigtis, tačiau kaina, kurią Rusiją sumokės už tai, bus „agresoriaus ir  grobiko reputacija“. Kiek vėliau jis apkaltino Rusijos vadovybę apgavus Ukrainą: pasirašė draugystės sutartį, kurioje garantavo neliečiamybę, teritorijos vientisumą, o po to paėmė iš Ukrainos branduolinį ginklą ir užgrobė Krymą.)

Kam širdies atgaiva, o kam – galvos skausmas

Rugsėjo 5 d. tas pats Zatulinas, Rusijos valstybės dūmos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, eurazinės integracijos ir tėvynainių reikalų komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, Federalinei naujienų tarnybai (tai pačiai, kuri siejama su „Putino virėju Jevgenijumi Prigožinu) paaiškino, kodėl Rusija negali oficialiai pripažinti Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“. Donbaso gyventojai praleido Ukrainos sudėtyje daugiau kaip 30 metų ir todėl padėtis ten labai skiriasi nuo Krymo pusiasalyje. Donbase įvykus referendumui, prisijungimui prie Rusijos pritartų 20-30%, 10-20 ar 30% – nieku gyvu, o likusiems būtų tas pats. Todėl Doneckas ir Luhanskas grąžintini į Ukrainos politikos erdvę. Žinoma, priimtinomis sąlygomis, tai yra be susidorojimų, be sąskaitų suvedinėjimo, su ypatingu statusu – kaip federacijos ar konfederacijos elementas. Tai paskatins Ukrainos virtimo federacija grandininę reakciją. „O federacinė Ukraina – tai, kas turėtų nuraminti širdį.“

Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.

Naujienų tarnyba „Novorosija“ pasipiktino tokiu Rusijos deputato postringavimu: „nepakankamai rusiškas Donbasas“ jau penkti metai kovoja prieš sugrąžinimą į Ukrainą! Ir priminė, ką kalbėjo velionis Zacharčenka. Antai praėjusių metų spalyje pareiškė, kad Donbasas gali grįžti į Ukrainą dviem atvejais: arba Kijevui reikės nužudyti 1,5 milijono žmonių, nesutinkančių su tenykščiu režimu, arba tos šalies valdžia turi iš esmės pakeisti savo politiką. Gruodyje sakė: nėra prasmės kalbėti apie Donbaso grįžimą į Ukrainos sudėtį, nes Kijevas per visus karo metus nežengė nė vieno žingsnio tam, kad DLR ir LLR gyventojams kiltų noras grįžti į šios šalies sudėtį; respublikų gyventojai nedovanos Kijevui už sugriautus likimus ir miestus. Šį pavasarį jis kalbėjo, kad „Ukrainos artimiausioje ateityje laukia milžiniškos permainos“ ir Donbaso veiksmai priklausys nuo to, kokie pasikeitimai ten įvyks. Dar jis sakė, kad „Donecko liaudies respublikos kursas yra stiprinti visokeriopus ryšius su Rusija ir kad ateityje gali būti sudaryta viena su Maskva karinė-politinė, ekonominė ir kultūrinė erdvė.

FSB emblema

Žuvusio „Donecko liaudies respublikos vadovo“ laidotuvių dieną vienas iš labiausiai skaitomų Rusijos leidinių „Moskovskij komsomolec“ iškėlė klausimą, „kokią problemą išspręs Zacharčenkos mirtis“ (Негодяи не закончатся: какую проблему решит смерть Захарченко). „Rusų pavasario“ svajonei nebuvo lemta išsipildyti, Donbasas atsidūrė aklavietėje ir anksčiau ar vėliau reikia pradėti derybas. Tai greičiausiai būtų buvę neįmanoma Zacharčenkai esant gyvam – istorija jį užkėlė ant pjedestalo, tačiau vėliau jis tapo stabdžiu ir Ukrainoje, atvirai sakant, su juo nebūtų leidęsi į kalbas. Tačiau netgi Putinas pripažįsta, kad sukilę regionai – Ukrainos dalis, ir dabar galima pradėti taikos derybas nuo švaraus lapo…

Tą pačią dieną MK atsiliepė ir apie „laikinąjį vadovą“ Trapeznikovą – labai nekaip. Nekariavo. Labiausiai pagarsėjo viename vakarėlyje iš pistoleto peršovęs Zacharčenkos administracijos vadovui koją ir vėliau užėmęs jo vietą. Nustekeno „Šachtioro“ futbolininkų gerbėjų klubą, o pats pralobo. Ne generolas – karjeros valdininkas… Kai po savaitės Trapeznikovo neliko, MK leidosi į svarstymus, „kokia yra Pušilino paskyrimo prasmė“. Po tragiškos Zacharčenkos žūties ima manyti, kad Maskvos požiūris į Donbasą radikaliai pasikeis. Nemažai aukštų Rusijos valdžios pareigūnų prabilo apie būtinybę pripažinti DLR ir LLR, pasitraukti iš Minsko derybų. Tačiau Pušilino paskyrimas parodė nugalėjus jėgas, kurios ir toliau teigia, kad „nėra alternatyvos“. (Apie „Moskovskij komsomolec“ kalbama, kad valdžia per jį leidžia „gandus“, norėdama iki priimant kokį jai reikalingą sprendimą sužinoti žmonių nuomonę ir parengti visuomenę. Ankstėliau MK suteikė žodį ekspertui, FSB atsargos generolui: tai, kad Rusijos saugumiečiai išvyko į Donecką Zacharčenkos žūties aplinkybių tirti, liudija Rusiją galint ateityje pripažinti apsišaukėles respublikas).

„Svobodnaja presa“ tiesiai parašė, kad „Donecko liaudies respublikoje Pušilinas daugeliui nepriimtinas.“Aleksandras Zacharčenka buvo charizmatiškas žmogus, turėjo savo įsitikinimus. Minsko susitarimų protokolus pasirašė tik praėjus dviem savaitėms nuo pačių derybų dalyvaujant Putinui ir Merkel – po namų arešto. Dabar tokių asmenybių, istorinio fondo direktoriaus nuomone Aleksejaus Anpilogovo nematyti. Žurnalistas: nuolat girdime ryžtingus DLR karininkų, irgi nestokojančių charizmos, pareiškimus. Ne, atsako pašnekovas, jų niekas neiškels. Visiems, ir Donecke, ir Maskvoje, reikalingi pilki vykdytojai. „Bet kuri ryški asmenybė DLR sąkygomis rizikuoja tapti mirtininku.“

SP nutyli, kad pastarųjų minčių autorius buvo aktyvus „Rusų pavasario“ veikėjas, o jo vadovaujamas fondas, be kita ko, rinko aukas „Novorosijai“. Tačiau sužinome, kad Trapeznikovą vietiniai išrinko „automatiškai“, nespėjus įsikišti „elitui“. Tuo tarpu Pušilinas „priimtinas visoms įtakoms grupėms, pretenduojančioms kontroliuoti padėtį DLR“. (Kaip pamename, vos paskirtas Donecko „respublikos vadovu“ Trapeznikovas pareiškė, kad „nekintamas lieka ir mūsų užsienio politikos kursas“: galiausiai prijungti prie Didžiosios Rusijos. „Šiam kursui jau pritarė įvairiose valstybėse esantys respublikos bičiuliai, atsiliepę į Ukrainos specialiųjų tarnybų įvykdytą teroristinį aktą.“ Pušilino, visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske įsitikinimu, Donbaso sugrąžinimas į dabartinę, unitarinę Ukrainą neįmanomas, tačiau jis įsitikinęs, kad prorusiškų jėgų atėjimas į Ukrainą – tik laiko klausimas“.) Represines žinybas „respublikoje“ kontroliuoja Rusijos „galiūnai“ (силовики), o politinę sferą – Vladislavui Surkovui artima įtakos grupė. Šiuo metu elito vidaus kovoje laimi „politinė grupė“, tačiau dar gali visko atsitikti, nes „galiūnų“ pozicijos Rusijos vidaus politikoje tvirtėja.

Kiti tokiai išvadai pritartų su išlygomis. Donbase tarpusavyje kaunasi Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios valdybos (ji senu papratimu vadinama GRU, nors „žvalgybos“ jos pavadinime jau nelikę) kariaunos. Ir vieni, ir kiti siekia valdyti respublikų lyderius ir daugiau pagriebti iš Doneckui ir Luhanskui Maskvos siunčiamų milijardų (be to, anglių, degtinės, cigarečių  kontrabanda, o dar heroino „takas“ iš Afganistano į  Europą – jį  kontroliuojantys abejose skiriamosios linijos pusėse „banknotus gabenasi 260 litrų talpos šiukšlių maišais“).

FSB kelia savo kandidatą

Velionis Aleksandras Zacharčenka liepos mėnesį dar teigė rinkimus esant reikalingus visiems ir jie „dar kartą parodys, kad DLR – savarankiška valstybė“. „Laikinasis Luhansko respublikos vadovas“ Leonidas Pasečnikas irgi pareiškė kovosiąs dėl išrinkimo. O rugpjūčio 20 d. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad rinkimai apsišaukėlėse Donbaso respublikose atidedami. Leidiniui RBK artimas šaltinis Kremliuje paaiškino, kad nesama „tiesioginės būtinybės“, be to, neturima iš ko finansuoti. Naujienų tarnybai „Interfax“ Donecke nurodė dar vieną priežastį: „2019 m. kovo 31 d. įvyks Ukrainos prezidento rinkimai, po kurių Kijevo požiūris į Minsko susitarimų vykdymą gali pasikeisti.“ Prabilo ir kiti šaltiniai: Kremliuje nuspręsta rinkimus nukelti po Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimų su JAV prezidentu Donaldu Trampu Helsinkyje ir Vokietijos kanclere Angela Merkel Berlyne.

TASS kreipėsi į mums iš vėlesnių komentarų jau pažįstamą Aleksejų Česnakovą ir šis paaiškino, kokiomis nuotaikomis gyvena Donecko ir Luhansko lyderiai: jų sprendimas dėl rinkimų priklausys nuo tarptautinės padėties ir to, ar Ukraina pratęs įstatymo dėl „Donbaso ypatingojo statuso“ veikimą. „Aukščiausiajai radai ir prezidentui to nepadarius laiku visa apimtimi, Minsko susitarimai bus laikomi žlugę dėl jų kaltės. Esu tikras, kad tokiu atveju rinkimai Donbaso respublikose įvyks šiais metais.“

Ukranos slaptoji tarnyba SBU

Ukrainos įstatymo, numatančio suteikti kai kuriems Donecko ir Luhansko rajonams ypatingąjį statusą (kai čia bus sudarytos atitinkamos sąlygos), galiojimas baigiasi spalio 10 d., ir specialusis JAV valstybės departamento atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris (Rusijai atstovauja Vladislavas Surkovas) dar liepai baigiantis prakalbo apie reikalą pratęsti įstatymo veikimą. Jo nuomone, nuo to ukrainiečiams nebus jokios žalos, tačiau Rusija neteks dingsties skųsti Kijevo veiksmais. ESBO atstovas tripusėje kontaktinėje grupėje irgi paragino Ukrainos aukščiausiąja radą pratęsti šio įstatymo veikimą – tai prisidėtų prie pastangų pasitelkti Jungtinių Tautų pajėgas konfliktui spręsti.

Ukrainos parlamento pirmininko pavaduotoja Irina Geraščenko pritarė: to nepadarius, „apie sankcijų atšaukimą svajojantys Kremliaus draugai Europos Sąjungoje įgytų gelžbetoninį argumentą“. Tuo tarpu kitas „Petro Pošenkos bloko“ narys, Ivanas Vinikas, pareiškė, kad šių metų pradžioje pradėjo veikti vadinamasis deokupacijos įstatymas ir todėl senojo nereikia. Naujajame įstatyme „liaudies respublikos“ teritorijos vadinamos net ne „kai kuriais Donecko ir Luhansko rajonais“, kaip Minsko dokumentuose, o „Rusijos Federacijos laikinai okupuotomis teritorijomis“, pati Rusija – „okupante“, privalančia atlyginti jos „karinės agresijos prieš Ukrainą“ metu padarytą žalą. Tuo tarpu pats Porošenka mano, kad „šis įstatymas neprieštarauja nei vienam Ukrainos tarptautiniam įsipareigojimui, taip pat ir Minsko susitarimuose“.

Rugpjūčio 29 d. iš Donecko „liaudies tarybos“ atėjo gandas ten pradėjus kalbėti apie pasirengimą referendumui dėl nepriklausomybės. Rugpjūčio 31-osios rytą ukrainiečių politologas Vladimiras Fesenka tikino, kad Urainos parlamentas dar turi laiko apsispręsti dėl „ypatingojo statuso“ ir apskritai: „Įvairių šaltinių, taip pat ir Rusijos, duomenimis, Putinas lauks parlamento ir prezidento rinkimų Ukrainoje baigties.“ Rugsėjo 6-ąją Rusijos prezidento spaudos tarnybos vadovas Dmitrijus Peskovas žurnalistų klausiamas dėl gandų apie rinkimus Donbase gūžčiojo pečiais: tokius sprendimus ne Maskva priima, kreipkitės į Donbaso atstovus. O kitą dieną Donecke „laikinuoju respublikos vadovu“ paskyrė Denisą Pušiliną ir paskelbė po dviejų mėnesių įvyksiant rinkimus.

Tuoj po šito leidinio „Komersant“ tarptautinis apžvalgininkas Maksimas Jusinas pareiškė, kad taip nusprendė Maskvoje ir tai keičia visą „Normandijos ketverto“ derybų filosofiją. Paryžius ir Berlynas kalbėjo apie rinkimus Ukrainos įstatymus ir vėlesnį respublikų grįžimą į Ukrainos sudėtį su labai plačia autonomija, tačiau Maskvos sprendimas griauna visą šitą konstrukciją. Rusijos santykiai su Vakarais tiek pairo, tiek kitų dirgiklių (ir Skripaliai, JAV rengiamos sankcijos), kad šis žingsnis, kuris Vakarams, žinoma, nepatiks, dar labiau jų nepablogins. Ну что еще может быть хуже? Greičiausiai, Maskvoje nuratė, kad užteks vaidinti komediją ir vaizduoti rimtą požiūrį į derybas, kuriose sėkmės negalima tikėtis iki Ukrainoje neįvyks nauji rinkimai.

Krymo pusiasalio žemėlapis

Rugsėjo 12 d. Kurtas Volkeris pasakė, kad Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ numatyti rinkimai yra neteisėti (DW). Sekant Minsko susitarimų ir šios teritorijos sugąžinimo Ukrainai logika šie dariniai turi išnykti. „Manau, Rusijos pusė nusprendė tuo tarpu nesiimti jokių pastangų dėl taikos ir laukti rinkimų Ukrainoje rezultatų.“ (Kaip pamename, Putino ir Trampo susitikimo Helsinkyje išvakarėse Volkeris vokiečių leidiniui „Das Bild“ pasakė, kad Ukrainos rytuose konfliktą įžiebė Rusija, tačiau to neprižįsta, todėl JAV pozicija dėl Krymo aneksijos liks tokia pati griežta. Volkerį piktina kalbos apie galimą Krymo „išmainymą“ į Donbasą: „Jeigu imtume ir išmainytume kurias nors Vokietijos dalis? Kas turi tokią teisę?“) Tą pačią dieną Donaldas Trampas pasirašė įsaką, numatantį taikyti apribojimus valstybėms, įtariamoms kišimusi į rinkimus JAV. MK nusprendė, kad „naujos JAV sankcijos daro galą santykiams su Rusija“ (новые санкции США ставят крест на отношениях с Россией).

Tačiau FSB ir GRU kova dėl šėryklų, kaip parašė vienas autorius, yra kita siužetinė linija. Kitas: ten tiek daug konkurentų, kad net Rusijos žiniasklaida ne visada žino, kas yra Donbaso šeimininkas, ir kuriuos reikia palaikyti. Ir vis dėlto: „kontrataka Pušilinu“ laikoma „Surkovo pergale prieš FSB Donecke“ ir revanšu už triuškinamą pralaimėjimą praėjusių metų rudenį Luhanske, kur saugumiečiai perėmė „respublikos vadovo“ kėdę. Tačiau „Kremliaus pilkojo kardinolo“ laimėjimas ne visiškas: teko nusileisti dėl „rinkimų“ Donecke ir Luhanske paskelbimo (ir galimybės juos laimėjus skelbti referendumą ar kas pasirodys reikalinga).

Jau eina garsas, kad FSB veikėjams tinkamiausiu kandidatu į Donecko „respublikos vadovus“ regisi buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka. Valstybės valdymo mokslų kandidatas. Jis kilęs iš Donecko ir yra kai kurių tenykščių sluoksnių gerbiamas už tai, kad įsakė išvaikyti Maidaną. Tuo tarpu Surkovas rengia slaptus pasitarimus Maskvoje ir Rostove prie Dono su naujaisiais Donecko „valdovais“, kuriuose pasirodo ir PER specialistas Aleksejus Česnakovas. Gal netrukus jis praneš Pušiliną, buvusį garsiosios „MMM piramidės“ statytoją, energingai šluojant savo valdose korupciją ir smarkiai gerinant piliečių gyvenimą. Specialioji operacija tęsiasi.

2018.09.14; 09:50

latynina_1

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žymios politikos apžvalgininkės, žurnalistės Julijos Latyninos komentarą, perskaitytą RTVi laidoje “Kod dostupa”. Be abejonės, kai kurie Rusijos žurnalistės, publicistės J.Latyninos pastebėjimai – svarstytini, galbūt net abejotini. Tačiau jos požiūris į riaušes Londone ir priežasčių paieškos daugiau nei įdomios, daugiau nei originalios. Juolab kad Julija Latynina nevengia aštrių kampų – nebijo ginčytis su tarsi neabejotinas tiesas skleidžiančiais politikais, žurnalistais, apžvalgininkais. Ypač įdomus pastebėjimas, jog šimpanzių bendruomenė išsigimė būtent tada, kai ją pradėjo dirbtinai maitinti žmogus. O iki tol beždžionės gyveno draugiškai, be didesnių nesutarimų ir pjautynių. Aktualus požiūris ir į teisę visiems balsuoti. J.Latyninos pastebėjimu, ši teisė neturėtų būti suteikta primityvams. Pateikiame sutrumpintą Julijos Latyninos komentaro variantą.

Continue reading „Didžiausia Europos bėda: dirbti nenorintys tinginiai, kurių nuolat daugėja“