Kelios akimirkos iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare”. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.
Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame Gintauto Miknevičiaus komentarą.
Trakų pilies Didžiojoje menėje liepos 11 d. buvo paminėta Lietuvos Tarybos 1918 m. liepos 11 d. nutarimo kviesti Lietuvos karaliumi Viurtembergo grafą Wilhelmą von Urachą – Mindaugą II-ąjį šimto metų sukaktis.
Renginyje dalyvavo istorikai Valdas Rakutis, Arūnas Vyšniauskas, Algirdas Grigaravičius, Kęstutis Skrupskelis, taip pat – Wilhelmo von Uracho (Wilhelm von Urach) vaikaitis princas Inigo von Urachas su žmona princese Danielle von Urach (Vokietija). Renginį moderavo žurnalistas ir istorikas Vidmantas Valiušaitis.
Jūsų dėmesiui – istoriko dr. Arūno Vyšniausko komentaras.
Luana ir Vilius Žalpiai (dešinėje) ir Vidmantas Valiušaitis (kairėje). Slaptai.lt foto.
Šešių hektarų plote, į kurį įsiterpia šilai ir kalvos, plyti istorinės Roslyno kapinės. Čia daugiau nei 5 tūkstančiai kapų. Jose palaidota mažiausiai 24 tautybių žmonės. Čia ilsisi ir lietuvių emigrantų seneliai ir proseneliai.
1886-1929 m. laikotarpiu į Roslyną atvyko nemaža imigrantų iš Italijos, Lenkijos, Slovakijos, Vokietijos, Slovėnijos, Serbijos, Kroatijos bei Lietuvos. Daugelis šių žmonių dirbo anglies kasyklose už penkis dolerius per dieną.
Lietuviškų kapinių puoselėtoju ir sargu tiktų vadinti Vilių Žalpį, buvusį Portlando lietuvių bendruomenės pirmininką. Jo dėka Roslyno ir Cle Elumo kapinaitėse paženklinti čia palaidotų lietuvių kapai. Su savo dviem broliais, negailėdamas nė savų santaupų, jis aukoja laiką ir savo darbą, vykdydamas savotišką „Misiją Amerika“. Lietuviškas paveldas, kurio dalimi yra ir lietuvių kapai Amerikoje, taip pat jau šaukiasi sąmoningų lietuvių rūpestingos rankos. Galbūt ne mažiau, nei kapai Sibire.
Apgriuvusias tvoreles, suskilusius antkapius, kapinių aplinką padėjus tvarkyti Portlando ir Siatlo lietuviams, buvo bandoma tvirtinti, kad viename jų plote palaidoti lenkai. Tačiau Vilius nepagailėjo laiko skaitydamas senas bažnytines laidojimo knygas, pageltusius laikraščių komplektus ir įrodė, kadčia palaidoti ir lietuviai.
Surengęs lėšų rinkimo vajų, Vilius pastatė gražų lietuviams skirtą memorialą, atkūrė teisybę: užrašė, kad čia ilsisi ir lietuviai, ir lenkai. Paminklas – kaip ir pridera, su iškaltu Vyčiu, o iš kraštų – lietuviško ornamento pyne, kurią nusižiūrėjo iš savo kaklaraiščio.
„Man taip svarbu tie lietuvių kapai, jų ieškojimas, nustatymas, kad neliktų nei vieno neatpažinto, apleisto kapo, kad aš tapau tikru maniaku“, – sako Vilius Žalpis, kurio proseneliai į Ameriką atvyko apie 1889 metus. Močiutė ir tėvas gimė Čikagoje.
Vilius Žaplis yra Amerikos žemaičio, kilusio iš Stulgių kaimo, ir kubietės sūnus. Iki 18 metų lietuviškai nekalbėjo, nes namuose skambėjo ispanų ir anglų kalbos. O šiandien jis – Lietuvos patriotas ir lietuvybės pasiuntinys, kokių reikia paieškoti. Lietuviškai išmoko važinėdamas į Suvalkų trikampio lietuviškus kaimus, vedė žemaitę iš Lietuvos, lietuviškai išauklėjo tris puikius vaikus – Dobilą, Kantautą ir Eglę.
Vilius ir jo žmona Luana Žalpiai – portalo Slaptai.lt svečiai. Juos kalbina žurnalistas Vidmantas Valiušaitis.
Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos“ („Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.
Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai“ arba „Mes nešaudėme“, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?
Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Dabar Jūsų dėmesiui – 2-oji dalis.
Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos” („Mūsiškiai” ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje”). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.
Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai” arba „Mes nešaudėme”, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?
Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Šiandien – 1-oji dalis.
