Nespėjo LR Konstitucijos ir Lietuvos valstybingumo gerbėjai lengviau atsikvėpti po to, kai Seimui nepavyko atmesti Prezidentės veto, uždraudusio žeminti kartelę dėl referendumo, valstiečių darbštuoliai vėl įsikinkė į arklą, kad iš kitos pusės išakėtų svarbiausią Lietuvos valstybingumo priebėgą…
Jei iki šiol jie mėgino akėti vieną straipsnį, kuriame kalbama apie LR pilietybę, tai dabar užsimojo aparti visą skirsnį. Ir net ne vieną skirsnį.
Dar vasarą Seimo pirmininkas pademonstravo neregėtą nuovoką, susitikime su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovais pripažinęs, kad Prezidentės veto dėl pataisų, kuriomis nužeminama referendumo kartelė pilietybės įstatymo keitimui, turi pagrindo, ir Seimas veto gali neatmesti. O žurnalistams V. Pranckietis suteikė vilties, kad vis tiek kokias nors pataisas Seimas sugalvos: „Turbūt nėra neteisingas tas veto – dėl to, kad išskirtas vienas straipsnis yra, tai galbūt dar bandysime kokių kitokių variantų daryti“.
Išties, galime pasidžiaugti, kad kartais mūsų išrinktieji ir girdi, ir mato, ir mokosi iš klaidų bei Prezidentūros pastabų.
Šį kartą jie išgirdo Prezidentės patarėjos Rasos Svetikaitės paaiškinimą, kad Referendumo įstatyme nustačius lengvesnę pakeitimo tvarką tik vienam Konstitucijos pirmojo skirsnio straipsniui, „būtų sukuriamas precedentas ateityje selektyviai keisti kurio nors kito fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes įtvirtinančio Konstitucijos straipsnio nuostatas“.
Maža to, Konstitucijos artojai išgirdo, jog surengus referendumą vadovaujantis abejotinomis pakeisto įstatymo nuostatomis, vėliau gali būti anuliuoti jo rezultatai. O tai jau visai baisu. Todėl pasigėrėtinai vikriai yra teikiamas naujas pataisų variantas. Dabar siūloma taisyti net du skirsnius, pirmąjį ir keturioliktąjį.
Šiuo metu Konstitucijos pirmojo ir keturioliktojo skirsnio straipsnius referendumu pakeisti gali daugiau kaip pusė visų balso teisę turinčių piliečių. Seimūnų stumiamomis pataisomis siūloma nustatyti, kad sprendimas dėl aukštesnę apsaugą turinčių Konstitucijos pirmo bei keturiolikto skirsnių pataisų priimamas, jeigu referendume tam pritaria ne mažiau kaip du penktadaliai rinkimų teisę turinčių piliečių!
Keistas pasirinkimas…Kodėl tenkinamasi dviem penktadaliais? Galėjo taip nesikuklinti, ir „nuleisti” kartelę, pavyzdžiui, iki vieno penktadalio… Beje, kandesni interneto komentatoriai siūlė dar paprastesnį variantą, jog užtektų keturių balsų: premjero, Seimo pirmininko bei dviejų Seimo komiteto pirmininkų (skaitytojai, aišku, numano, kokių…).
Tiesa, Konstitucijos artojai maloningai palieka galioti seną tvarką dėl nuostatos „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ ir dėl nesijungimo į posovietines Rytų sąjungas: jos gali būti pakeistos tik trimis ketvirtadaliais balso teisę turinčių piliečių.
Neprisimenu, kas, bet „kažkas” suskaičiavo, kad rinkimų teisę Lietuvoje turi maždaug 2,5 mln. piliečių, tad pusė būtų 1,25 mln. rinkėjų, du penktadaliai – milijonas rinkėjų.
Matematika, deja, šlubuoja: kaip skelbia https://osp.stat.gov.lt/informaciniai-pranesimai?eventId=155179, 2017 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 510,4 tūkst. vaikų iki 18 metų amžiaus ir jie sudarė 17,9 proc. visų šalies gyventojų. Vadinasi, rinkėjų turime dar mažiau, nei 2,5 milijono, nes, atrodo, visi sutariame, kad mūsų – jau toli gražu nebe trys milijonai, ir iš to likučio dar reikia atmesti balso teisės neturinčius vaikus. Tad likimas tos Lietuvos, kurią, kaip ir jos Konstituciją, kūrė daugiau kaip trys milijonai piliečių, šiandien kažkieno keistu įgeidžiu būtų atiduotas spręsti mažiau kaip vienam milijonui balsuotojų.
Tik pagalvokite: referendumo kartelė žeminama dėl skirsnio, kuriuo aptariama mūsų valstybė (I skirsnis: LIETUVOS VALSTYBĖ), ir dėl paties Konstitucijos keitimo skirsnio (XIV skirsnis: KONSTITUCIJOS KEITIMAS). Kitaip sakant, užsimota griauti pačius valstybės pamatus arba, kaip išsireiškė Prezidentės patarėja, „fundamentalias, nekvestionuojamas vertybes“ įtvirtinančias Konstitucijos nuostatas. Bet užtat neliečiami tokie skirsniai, kaip, pvz. IV skirsnis; TAUTOS ŪKIS IR DARBAS, V skirsnis: SEIMAS, IX skirsnis: TEISMAS ir kiti, kuriais iš esmės, tik detalizuojama tai, kas apibrėžta ir įtvirtinta I ir XIV skirsniuose.
Štai ir išlenda keisti prioritetai: kaip kalbama apie valstybę, Konstituciją – keiskite, jei norite, palengvinsime, kad nepervargtumėte besistengdami, bet jau mūsų, brangiųjų, Seimo ar Vyriausybės, ar visokių ūkių ūkelių – neee, nelieskite! Kartelė liks kaip ir buvusi – aukštai. Aukščiau, nei du penktadaliai balsuotojų.
Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.
Beje, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Henke po susitikimo su Seimo pirmininku pasidalino viltimi, kad aukščiausi valstybės vadovai agituos aiškindami, ką reiškia pilietybės išsaugojimas ir kad Lietuvai reikalingi piliečiai. Tik nepatikslino, ką turėtų agituoti? Lietuvoje gyvenančiuosius, ar iš jos išvykusius?
Mūsų, Lietuvoje gyvenančių, agituoti nė nereikia. Mes gal net geriau už aukščiausius valstybės vadovus žinome, ką reiškia pilietybės išsaugojimas, žinome, kad Lietuvai reikalingi piliečiai, tikri, mokantys mokesčius (iš kurių bus finansuojamas referendumas, o tai apie 2 – 2,5 milijono eurų), dirbantys čia, statantys namus, tiltus ir visa, ant ko stovi valstybė. Ir kaip tik dėl to niekur nevažiuojame, mėginame kurti savo ir savo vaikų gyvenimą čia, Lietuvoje, nors daugelio mūsų gyvenimo sąlygos nepalyginamai blogesnės, negu valstybės vadovų…
Tad jeigu ir reikia ką agituoti, tai pirmiausia ponią Henkę su visa jos PLB, kad pagaliau su(si)prastų, jog Lietuvai išties labai labai reikalingi jos piliečiai! Žmonės, bet ne jų dokumentai.
O jei išvykėliai neva negali jausti ryšio su Tėvyne be popierėlio, panašiai, kaip vaikščioti dar nemokąs kūdikis bijo žengti, neįsikibęs nors į vieną motinos pirštą, – tai tegu kreipiasi į poną vyriausiąjį valstietį R. Karbauskį, kad jis atgaivintų savo atmintį ir įteisintų Lietuvio paso projektą, kurį jis įregistravo Seime 2017 rugpjūčio 8 d. Būtent jis, projekto autorius, anuomet užtikrino, kad Lietuvio pasas yra kaip tik tas dokumentas, kuris puikiai padeda išsaugoti kitos šalies pilietybę priėmusio lietuvio ryšį su Tėvyne, tik nesuteikia teisės, negyvenant tėvynėje, balsuoti, rinkti, lemti šalies ateitį.
Kodėl dabar R. Karbauskis nebeprisimena to projekto? Neribota valdžia atmintį atbukino?
Pavojingas simptomas, nes ilgiau pasėdėjęs Seime, jis gali nebeprisiminti, kur, kurioj šaly plyti tūkstančiai hektarų jam priklausančių arimų… Juk arti juos, o ne Konstituciją – tikrasis garbingas, prigimtinis valstiečio užsiėmimas.
Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Artėjant Prezidento rinkimams, daugėja ženklų, kad Prezidento rinkimuose gali dalyvauti Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Pats Premjeras kol kas aiškiai nepasakė savo sprendimo, tačiau jo retorika šiuo klausimu iš anksčiau buvusios skeptiškos, paskutiniu laiku pakito į optimistinę. Jeigu S. Skvernelis ne tik dalyvautų rinkimuose, bet ir juos laimėtų, visi trys svarbiausi valstybės postai tektų valstiečiams.
Valstiečiams būtinos pergalės
Politologai aptarinėja ar valstiečiai atėjo ilgam, ar jų laukia fiasko? Politinę šios organizacijos ateitį labai smarkiai paveiks artėjantys 2019 m. rinkimai. Ypač svarbūs yra Prezidento rinkimai. Geras, rinkimus laimintis kandidatas padėtų mobilizuoti partiją, praplėstų elektoratą ir jį naujai motyvuotų. Jeigu valstiečių kandidatui pavyktų pakeisti Dalią Grybauskaitę, tai tada visos trys svarbiausios valdžios atsidurtų vienose rankose – Seimas, Vyriausybė ir Prezidentūra. Visos trys institucijos pradėtų „kalbėti“ vienu balsu.
R. Karbauskis jau seniausiai tvirtina, kad kitas Prezidentas bus iš valstiečių, o partijos politinis štabas tam aktyviai ruošiasi. Aršiai atakuoja opoziciją ir veikiančią Prezidentę, vienų partijos narių vardu leidžia idėjas–lozungus ir gerų norų deklaracijas, o kitų vardu nepaliaujamai gamina skundus. Taip vis išlikdami dėmesio centre. Kartu ieško parankiausių kandidatų būsimuose rinkimuose. Kol kas vienintelis realiausias jų kandidatas sėkmingai sudalyvauti Prezidento rinkimuose yra Ministras Pirmininkas. Kiti valstiečių politikai per daug blankūs, turintys per daug neigiamo krūvio ar per mažai žinomi. Kitas tinkamas pretendentas būtų užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį tikriausiai paremtų ir Prezidentė, tačiau jo pergalė negarantuotų valstiečių hegemonijos, atvirkščiai, sudarytų nereikalingą konkurenciją. Neturėdami kitų kandidatų, valstiečiai šį pusmetį aktyviai įkalbinėjo S. Skvernelį dalyvauti rinkimuose, tai matėsi iš jo paties viešosios retorikos dinamikos.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Premjerui pasirinkimas nėra lengvas, nes dalyvavimas visgi negarantuotų pergalės. Labai tikėtinas scenarijus būtų pralaimėjimas antrame ture liberalesniam kandidatui, pavyzdžiui, Gitanui Nausėdai. Toliau dirbti premjeru, kai buvęs oponentas bus tiesioginis „viršininkas“, jeigu galima taip pasakyti, nebus lengva. O jei per rinkimų kampaniją dar bus pasakyta vien kita aštresnė replika..
Daug saugesnis valdančiųjų pasirinkimas būtų L. Linkevičius, kuris puikiai sutaria su dabartine Prezidente, palankiai vertinamas kairiųjų, o ir dešiniesiems, savo nuoseklia orientacija į Vakarus, jis atrodo priimtinas. Pralaimėjimo atveju, tai nebūtų toks skaudus smūgis valdantiesiems, tačiau vargu ar galima po rinkimų iš jo tikėtis glaudžių ryšių ir paklusnumo R. Karbauskiui?
Lietuva prisijungtų prie Vengrijos ir Lenkijos
Jeigu S. Skvernelis visgi kandidatuotų ir laimėtų, jį Premjero kėdėje tikriausiai pakeistų jo bendražygis, pavyzdžiui, dabartinis ūkio ministras Virginijus Sinkevičius. Visi trys svarbiausi valstybės postai taptų susiję su valstiečių politine organizacija. Smarkiai susilpnėtų opozicijos galimybės aktyviai veikti, o valdantieji įgytų didelę galią užpildyti visą viešąją erdvę savo politine darbotvarke. Labai tikėtinas scenarijus, kad Lietuva pradėtų dreifuoti link Vengrijos ir Lenkijos politinio modelio.
S. Skvernelis jau ne kartą yra palankiai atsiliepęs apie dabartinę politinę situacijoje Lenkijoje.
Kaip ir tose Centrinės Europos šalyse, pirmiausia, buvo nugalėta opozicija, perimta valdžios postų kontrolė, tada atėjo eilė teismams ir žiniasklaidai. Apie valstiečių ir žiniasklaidos kovą jau girdėjome. Ramūnas Karbauskis buvo „iškasęs karo kirvį“ prieš LRT ir vieną įtakingiausių žurnalistų Edmundą Jakilaitį. Kol kas trapios paliaubos, bet valstiečiams sustiprėjus, prieš šio klausimo būtų grįžtama. Apie valstiečių norą kontroliuoti žiniasklaidą žinome ir iš „Naisių vasaros“ epopėjos.
Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Kaip rodo apklausos Lenkijoje ir Vengrijoje, gyventojai gan palankiai vertina savo valdžią. Vengrijos lyderis Viktoras Orbanas trečią kartą tapo premjeru, kas negirdėta Rytų Europoje. Tai gal ir Lietuvoje būtų neblogai tokia valdžios dėlionė?
Lietuvai grėstų „raganų medžioklė“
„Vengriškas scenarijus“ šalyse gyvuoja, kol kyla ekonomika ir auga biudžeto pajamos. Rytų Europos gyventojai ypač jautrūs ekonominei gerovei ir yra linkę dėl jos aukoti demokratines bei pilietines laisves. Trūkstant politinės konkurencijos Lenkijos ir Vengrijos valdžios savo nesėkmėms pateisinti pradeda ieškoti priešų. Vos ištikus nesėkmei, pavyzdžiui, korupcijos skandalui, reikia rasti ant ko suversti visą kaltę. Vengrijoje blogiečiu Nr. 1 buvo paskelbtas Džordžas Sorosas, nelegalūs imigrantai, opozicija ir t.t., Lenkijoje – buvęs premjeras, Vokietija ir pan.
Lietuvoje, dėl mažos šalies ribotų resursų diskusijai, tai tikriausiai atsikartotų kvadratu. Prasidėtų „blogiečių“ paieškos, o valdžioje dominuojant vienai partijai dar labiau smuktų politinių diskusijų kokybė. Jau dabar vyriausybė bando viešai išstatyti „pykčio valandėlei“ tai pensijų fondus, tai prekybos centrus, tai privačias mokyklas. Trukdant žiniasklaidai ir smaugiant opoziciją vargu ar viešojoje erdvėje pakiltume aukščiau tokių temų kaip tautiniai kostiumai, valstybinės vaistinės ir rūkymas balkonuose, kokių ir dabar yra dominuojamas politinis laukas.
Lietuvoje kol kas bet kokių autoritarinės valdžios požymių išvengdavome, tačiau dabar turime realią grėsmę, kad Lietuva gali pradėti dreifuoti šia linkme, o gal net taptų trečia „tvirtos rankos“ šalininkų valdoma ES šalimi kartu su Vengrija ir Lenkija.
Politikos ekspertai pastebi, kad valdančiųjų „valstiečių“ ir opozicijoje esančių konservatorių santykiai, lyginant juos su ankstesniais pozicijos ir opozicijos konkuravimo pavyzdžiais, išsiskiria savo agresyvumu.
Principinė konservatorių ir socialdemokratų konkurencija nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nepaisant ideologinių ir istorinių nesutarimų, turėjo kur kas nuosaikesnes formas. Tuo tarpu konservatorių ir „valstiečių“ rungtyniavimas neretai primena peštynes, ištrūkstančias iš įprasto ideologinio varžymosi rėmų. Susidaro įspūdis, kad partijos viena kitą vis dažniau mato ne per konkuravimo, bet atviro kariavimo perspektyvą.
Todėl politiką stebintiems apžvalgininkams didelės nuostabos nebekelia Seimo didžiausių frakcijų ginčuose nuskambantys abipusiai įžeidūs ir personalizuoti epitetai, kaltinimai prorusiškumu, kenkimu Lietuvai ar valstybės demokratinių pamatų griovimu. Ietis politikai suremia ne tik retorikoje. Inicijuojami parlamentiniai tyrimai, o jų epicentre – politiniai oponentai.
Vis dėlto demokratinėse valstybėse politinis konfliktas yra ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas siekiant, kad tarpusavyje konkuruojančios politinės jėgos tobulintų ideologines ir programines nuostatas. Tačiau, akcentuoja LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, reikėtų sunerimti, jei partinė konkurencija palaipsniui nutolsta nuo rungtyniavimo realizuojant politines ir ekonomines idėjas ir tampa tiesiog komercinių dviejų prekės ženklų varžybomis.
Tai, kad konfrontacija tarp konservatorių ir „valstiečių“ nėra vien esamų nesutarimų dėl politinių vertybių ar programinių nuostatų priežastis, aiškino Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas. Pasak jo, tvyranti aukšta įtampa tarp dviejų partijų yra sunkiai paaiškinama, jei remsimės tik politine logika. Daugeliu atžvilgiu, pabrėžė politologas, ginčas yra nulemtas politikų asmenybių savybių ir praeityje patirtų nuoskaudų. Vis dėlto MRU docentas neatmetė, kad vienas iš aštrios komunikacijos faktorių gali būti tai, kad didele politine patirtimi pasigirti negalintys „valstiečiai“ savo vertę ir išskirtinumą bando kurti juodinant sistemines politines partijas, pirmiausia, – konservatorius.
Politologo nuomone, aštri „valstiečių“ laikysena opozicijoje esančių konservatorių atžvilgiu, pirmiausia jiems patiems, kaip valdančiajai partijai, nėra naudinga. Pasak jo, „valstiečiai“ per daug laiko sugaišta asmeniniais virstančiais ginčams ir aštriam konfrontavimui su opozicija, kurios darbas ir yra kritikuoti valdančiuosius.
Tuo tarpu V. Laučius, aiškindamas didžiausių Seime esančių partijų nesutarimus, pirmiausia išskiria „valstiečių“ nusitaikymą į kai kurias konservatorių elektorato dalis. Jo teigimu, tai yra viena iš priežasčių, kodėl konservatoriai kur kas kritiškesni ir aštriau oponuoja „valstiečiams“, nei, pavyzdžiui, tai darė socialdemokratų dominuojamos valdžios atžvilgiu.
„Ankstesnės varžybos tarp pozicijos ir opozicijos tikrai būdavo švelnesnės. Konkurencija buvo švelnesnė pirmiausia dėl to, kad konservatoriai nesitaikė arba beveik nesitaikė į socialdemokratinį elektoratą. Lygiai taip pat socialdemokratai pernelyg nesistengė atimti rinkėjų iš konservatorių. Tad šios partijos beveik nepersidengė ir net nesistengė lįsti į viena kitos politinį daržą“, – aiškino V. Laučius.
Politikos apžvalgininko nuomone, į valdžią atėjus populistiškai tarp kairiųjų ir dešiniųjų vertybių laviruojantiems „valstiečiams“ situacija pasikeitė.
V. Laučius pastebi, kad „valstiečiai“ nusitaikė į „krikdemišką“ rinkėją, kurio vertybės yra pakankamai artimos Ramūno Karbauskio vedamų „valstiečių“ deklaruojamoms idėjoms. Tad, aiškino politikos apžvalgininkas, būtent dėl šitos elektorato dalies ir vyksta ūmi kova tarp Tėvynės sąjungos ir „valstiečių žaliųjų“.
LRT.lt portalo vyriausiojo redaktoriaus teiginiams pritarė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė.
Profesorė pabrėžė, kad skirtingiems elektoratams skirtingas žinutes siuntę „valstiečiai“ sugebėjo patraukti tiek kairės, tiek dešinės rinkėjus. Anot A. Ramonaitės, tokiu būdu valdžioje atsidūrę „valstiečiai“ šiek tiek net pakeitė iki tol pakankamai aiškią skirtį tarp kairiųjų ir dešiniųjų turėjusią Lietuvos partinės sistemos logiką.
TSPMI profesorė aiškino, kad „valstiečiai“ yra nusitaikę ne tiek į siaurą ir praktiškai nesiblaškančią Tėvynės sąjungos rinkėjų grupę, bet į mažiau mobilizuotą ir dabartiniams konservatoriams silpniau lojalų elektorato ratą, kurio nuostatos moralės klausimais persidengia su valdančios partijos deklaruojamomis konservatyviomis vertybėmis.
„Valstiečiai“ sugebėjo išlaviruoti, viena vertus, per vidurį, bet, kita vertus, siųsdami skirtingas žinutes skirtingam elektoratui. Žodžiu, „valstiečių“ rinkimų retorikoje kas ką norėjo, tas tą girdėjo“, – apibendrino A. Ramonaitė.
Profesorė taip pat pažymėjo, kad reikėtų atkreipti dėmesį, kad tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“ idėjine prasme nėra homogeniškos politinės jėgos. „Valstiečių“ partijoje, aiškino A. Ramonaitė, galima surasti tiek labai liberaliai mąstančių politikų, kaip ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, tiek moraline prasme konservatyvių politikų, kaip Agnė Širinskienė ir partijos lyderis R. Karbauskis. Analogiškai, aiškino A. Ramonaitė, ir tarp konservatorių yra ir liberalių, ir itin radikalių politikų. Tad, apibendrino TSPMI profesorė, atskiros tiek vienos, tiek kitos partijos grupės bent jau idėjiškai nesunkiai surastų sutarimą viena pas kitą.
LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė. ELTA nuotr.
Tačiau itin aštrus konservatorių oponavimas „valstiečiams“ nėra nulemtas vien tik pastarųjų kėsinimosi dalies dešiniojo elektorato. Tėvynės sąjungos ganėtinai ilgas buvimas opozicijoje ir nelabai aiškios perspektyvos po kitų Seimo rinkimų formuoti valdžią yra taip pat veiksniai, veikiantys partijos retoriką ir elgseną.
V. Laučius pažymėjo, kad prie tvyrančių įtampų prisideda tai, kad Tėvynės sąjunga jau antrą kadenciją iš eilės yra priversta dirbti opozicijoje. Galbūt dėl to, aiškino apžvalgininkas, konservatoriai ir mėgina agresyviais būdais oponuoti valdantiesiems, kurie, savo ruožtu, atsako ne ką mažiau agresyviai.
Konservatoriams ne itin palankios prognozės 2020 metais formuoti valdančiąją koaliciją yra dar vienas įtampą tarp partijų keliantis faktorius. V. Laučius samprotavo, kad nusilpus liberalams konservatoriai praktiškai neturės partnerių, su kuriais galėtų formuoti centro dešinės valdančiąją koaliciją.
„Vienas iš faktorių, keliančių įtampą, yra tai, kad, žvelgiant į artėjančius 2020 rinkimus, bent jau kol kas, yra didesnė tikimybė, kad naujoji valdančioji koalicija bus labiau panaši į dabartinę, o ne į centro dešinės koaliciją, kurioje turėtų būtų konservatoriai. Ne tik todėl, kad jie gali surinkti tik tiek balsų, kiek gavo per šiuos rinkimus, bet pirmiausia jiems kils problemų su koalicijos partneriais“, – kalbėjo V. Laučius.
„Tėvynės sąjungoje yra pagrindo nerimauti dėl ateities, ir tai sukelia agresyvios elgsenos požymius“, – aiškino portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius.
V. Laučius, apibendrindamas politinę situaciją Lietuvoje, pabrėžė, kad konkurencija tarp politinių partijų vis labiau primena konkurenciją tarp įmonių prekės ženklų. Tokioje konkurencijoje, pasak jo, varžomasi ne tiek dėl aiškių politinių ir ekonominių raidos vizijų, kiek dėl savo prekės ženklo išreklamavimo ir oponento apjuodinimo.
„Tikrai tai nėra gera žinia demokratijai, bet toks procesas vyksta. Ir Lietuva jau nemenkai pažengusi tuo keliu“, – apibendrino V. Laučius.
Lietuvos politikai ne visada įžeidimus priima už gryną pinigą. „Gandragalvių judėjimu“ išvadinti „valstiečiai“ bendradarbiauti ir frakcijų sutartį pasirašyti kviečia ją įžeidinėjusią politinę jėgą, dėl kurios skaidrumo dar neseniai patys garsiai abejojo.
„Valstietė“ Agnė Širinskienė teigė, kad į tokius įžeidinėjimus nereikia kreipti dėmesio, ir ragino politikoje visada žiūrėti į ateitį. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) kritiką ir aštrias frazes žarstęs Tvarkos ir teisingumo (TT) partijos lyderis Remigijus Žemaitaitis taip pat yra panašios nuomonės. Jis sako, kad politikas turi išmokti perlipti per save.
Tuo tarpu politikos ekspertai tokias politikų kalbas vadina geriausiu įrodymu, kad jų politinėje veikloje ideologija ar partinė tapatybė beveik neegzistuoja.
Beveik prieš metus R. Žemaitaitis, kalbėdamas apie „valstiečius“, tvirtino, kad LVŽS yra ne partija, o „gandragalvių“ judėjimas.
„Ir šitas „gandragalviškas“ judėjimas, aš galiu pasakyti, nėra partija – tai yra judėjimas. Ir tai parodo vykstantis chaosas: jie neturi tikslinių vertybinių interesų, visiškai neprisiima atsakomybės už tai, kas šiandien vyksta valstybėje“, – aiškino R. Žemaitaitis.
Pastaruoju metu TT lyderio retorika stipriai pasikeitė, ir vienas iš aštriausiai „valstiečius“ kritikavusių politikų tvirtina, kad politikoje reikia išmokti perlipti per save.
R. Žemaitaitis aiškina, kad žmona, nepaisant daugybės jai skirtų gražių žodžių, visada atsimins, kad buvo negražiai pavadinta vieną kartą. Tačiau politikoje, tvirtina R. Žemaitaitis, galioja visai kiti principai.
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Politikoje yra toks dalykas, kad į asmeninius dalykus reikia šiek tiek lengviau žiūrėti. Mane taip pat ne kartą yra visaip pavadinę. Yra kaip yra“, – samprotavo R. Žemaitaitis.
Panašu, kad perlipti per save reikėjo ir valdantiesiems. Tiek premjeras Saulius Skvernelis, kuris, pasak R. Žemaitaičio, pats pasiūlė TT pasirašyti frakcijų susitarimą su valdančiaisiais, tiek LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis, formuodami valdančiąją daugumą, prisiekinėjo, kad tikrai nedirbs su „Tvarkos ir teisingumo“ ir Darbo partija, nes jos yra teistos arba joms yra pareikšti įtarimai dėl neleistinos veiklos.
Vis dėlto viena iš „valstiečių“ lyderių A. Širinskienė šiame valdančiųjų posūkyje nematė nenuoseklumo ar prieštaravimo vertybėms. Pasak jos, niekada nebuvo pasakyta, kad „valstiečiai“ nebendraus su TT.
Politikė tvirtino, kad buvo žadėta, jog kartu nebus kuriama koalicija, o ne pasirašoma frakcijų sutartis.
„Ir iš tikrųjų koalicija nėra kuriama, ir tokio ketinimo niekas neturi. Tačiau jei yra politinių jėgų, kurios nori paremti Vyriausybės programą arba turi tuos pačius įsipareigojimus, kaip ir mūsų Vyriausybė, tai mes į tas remiančias politines jėgas žiūrime palankiai“, – sakė A. Širinskienė.
„Valstietė“, kaip ir R. Žemaitaitis, tikino, kad nereikia sureikšminti to, kas buvo praeityje, ir sakė nepykstanti, jog jos atstovaujama partija buvo menkinama.
Politinės intrigos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Aš manyčiau, kad ne tik politikoje, bet ir gyvenime nereikia gyventi praeitimi. Matyti tik tai, kas buvo blogai ar buvo kokie apsižodžiavimai – būtų negera gyvenimo strategija. Manau, kad tiek žmonės, tiek politikai turėtų žiūrėti į ateitį, stengtis, jeigu yra įmanoma, kurti naujus santykius“, – aiškino A. Širinskienė.
TT sprendimas jungtis prie iki tol kritikuotų valdančiųjų, R. Žemaitaičio teigimu, yra pragmatinis interesas. Politikas tikina, kad šis partijos žingsnis neturėtų atbaidyti rinkėjų, kurių pasitikėjimas partija ir jos lyderiu pastarąjį pusmetį buvo pakankamai teigiamas.
Jis aiškino, kad ir iki tol TT nebuvo „gryna opozicinė partija“.
„Mano strategija buvo ne gryna opozicija, o logiški sprendimai. Jeigu ėjo teisingas valdančiųjų įstatymas – mes jį palaikėme. Jei paskaičiuotume, kiek mūsų frakcija balsavo už ir kiek prieš – tai 80 proc. įvairių teisės aktų mes palaikėme. Nebuvo taip, kad mes aklai įsitraukėme kalaviją ir mojavom per galvas“, – aiškino R. Žemaitaitis.
Politiko teigimu, viena iš priežasčių, kodėl bendradarbiavimas su valdančiaisiais būtinas, yra ta, kad „valstiečiai“, atmetę TT siūlomus įstatymo projektus, vėliau juos pateikdavo kaip savo.
„Praeina pusė metų ar keli mėnesiai ir valstiečiai, prieš tai atmetę mūsų projektą, jį užregistruoja kaip savo“, – „valstiečius“ kopijavimu kaltino R. Žemaitaitis ir pridūrė, kad būtina imtis priemonių, jog partijos programa būtų įgyvendinta.
„Mes neprašome jokių postų, mums svarbiausia yra programinių nuostatų įgyvendinimas. Svarbiausia, kad būtų nauda žmonėms ir mūsų 15 tikslų būtų įgyvendinti“, – kalbėjo TT pirmininkas.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologė Rima Urbonaitė teigė labai nesistebinti tokiu TT sprendimu. Jos nuomone, nuostatas viena kitos atžvilgiu keičiančios politinės jėgos tik parodo, kad neturi politinės ir ideologinės tapatybės.
„Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad Žemaitaitis sakė, jog „valstiečiai“ nėra partija ir neturi jokių vertybių. Tai tu dabar eini obuoliauti ne su partija, o kažkokia grupe žmonių, kuri neturi vertybių. Tai tik parodo, kad vertybiniai, ideologiniai ir tapatybiniai aspektai nėra pirmoje vietoje. Žinoma, tai galioja ir „valstiečiams“, kurie neseniai taip pat užtikrintai kalbėjo, kad ryšių su teisiamomis partijomis neturės“, – aiškino MRU dėstytoja.
„Politikoje kailio išvertimas yra labai įprastas dalykas. Panašu, kad rinkėjas dažnai nereaguoja į tai, kad politikas sako viena šiandien, o rytoj – jau kita. Todėl labai didelių rizikų, kad dėl tokio posūkio nukentėtų partijos palaikymas, aš nematau. Manau, kad galima nauda persvers galimus nuostolius. Nebent patys „valstiečiai“ ateityje patirtų labai didelį fiasko“, – svarstė R. Urbonaitė.
Politologė akcentavo, kad, jos nuomone, sprendimas atsisukti į valdančiuosius yra susijęs su tuo, kad tiek R. Žemaitaitis, tiek pati partija, artėjant savivaldos rinkimams, nori įgauti daugiau svorio.
Pasak jos, tarp opozicinių partijų garsiausiai kalbantys konservatoriai nustelbia „tvarkiečius“. Tačiau, pabrėžė MRU dėstytoja, išeiti iš šešėlio prisijungus prie kur kas gausesnių valdančiųjų taip pat nebus lengva. Kita vertus, pabrėžė R. Urbonaitė, mažesniojo partnerio statusas kartu „Tvarkai ir teisingumui“ leis nusimesti lengviau ir politinę atsakomybę, jei tik to prireiktų.
Dviveidis. BBC.com nuotr.
MRU docentas Gediminas Kazėnas taip pat akcentavo, kad staigus pozicijos keitimasis rodo, jog Lietuvoje politiniai principai nėra vertybė bei tai, kad visuomenė yra linkusi tokią politiką toleruoti. Politologo nuomone, TT apie politines vertybes negalvoja, nes siekia tiesiog išlikti politinėje arenoje.
„Viešai žinoma tarp politikų nuostata, kad rinkėjų atmintis yra labai trumpa, todėl tuo ir yra naudojamasi. TT kaip politinė partija turi siekti valdžios, nes kiekviena partija, ilgai būdama be valdžios, smarkiai rizikuoja išnykti iš politinės arenos. Tačiau valdžios siekimas bet kokia kaina neprisideda prie politinės sistemos brandos didinimo“, – apibendrino G. Kazėnas ir pridūrė, kad staiga atsiradusi „tvarkiečių“ ir „valstiečių“ tolerancija vienas kitam rodo ne ką kita, kaip problemas partinėje tapatybėje.
„Politikas, sutikdamas su viskuo, leisdamasis žeminamas, nutolsta nuo pačios politikos. Mes prarandame politikos prasmę“, – samprotavo politologas.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, komentuodamas aštrius „valstiečio“ Dainiaus Gaižausko metamus kaltinimus konservatoriams, sako nematąs pagrindo tirti konservatorių vaidmenį įsigalint koncernui „MG Baltic“.
V. Pranckietis „Žinių radijui“ kalbėjo, kad D. Gaižauskas tiesiog bando pasakyti kažką aštriai.
„Tiesiog labai užaštrino Dainius Gaižauskas tą tokią poziciją. Jis labai konkrečiai bando kažką tokio pasakyti aštriai. Vytautas Bakas tiesiog pasakė komiteto nuomonę, ir manau, kad tai truputį nuramino Seimą. Nes Seimą sujaudinus labai yra sunku dirbti ir priimti sprendimus“, – aiškino Seimo vadovas.
V. Pranckietis pabrėžė, kad konservatorių santykių su „MG Baltic“ tyrimui reikia pagrindo.
Taip pat, akcentavo V. Pranckietis, turėtų būti kalbama apie atskirus asmenis, o ne apie visą partiją.
„Tai yra atskiri asmenys, kurie veikė kažkokioje srityje, sakykim, Manto Adomėno vakarykščiai pareiškimai tai turbūt ir parodo, kad buvo to bendradarbiavimo. Bet tai negalime kalbėti apie ištisą vienetą“, – kalbėjo V. Pranckietis, primindamas antradienį viešoje erdvėje aptarinėtus konservatoriaus M. Adomėno susitikinėjimus su koncerno „MG Baltic“ viceprezidentu Raimondu Kurlianskiu, kurių metu buvo kalbėta apie M. Adomėno kandidatavimą konservatorių pirmininko rinkimuose.
„Jeigu atsiskleidžia kokie nors faktai, tai visuomenei jie turi tapti žinomi“, – kalbėjo „Žinių radijui“ V. Pranckietis.
Antradienį svarstant NSGK išvadas „valstietis“ D. Gaižauskas, Seime kalbėjęs Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos vardu, ragino ne tik pratęsti pradėtą tyrimą, tačiau nesuvaldydamas emocijų žarstė priekaištus ir kaltinimus konservatoriams.
„Žiūrėkite, kaip bijo konservatoriai. Žinote, kodėl bijo? Nes jau viskas atvirai. (…) Gerbiami konservatoriai, jums riesta, pripažinkite“, – kalbėjo D. Gaižauskas.
Jis priekaištavo konservatoriams, kad kai kurie jų lyderiai esą „išėjo su velniu obuoliauti“.
Reaguodamas į kolegos kalbą, NSGK pirmininkas Vytautas Bakas pakvietė nesivadovauti noru kažkam atkeršyti. Parlamentinis tyrimas, anot jo, nebuvo nukreiptas prieš partiją ar prieš asmenis.
„Sustokime nuo noro atkeršyti kažkam“, – ragino V. Bakas, pakvietęs į problemą pasižiūrėti ne per vienos partijos prizmę, o per visos politinės sistemos sąrangą.
Antradienį už Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko V. Bako pateiktą nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti parlamentinio tyrimo išvadoms, balsavo 88 Seimo nariai, niekas nebuvo prieš, 18 parlamentarų susilaikė.
Seimo NSGK nariai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) pabaigus tyrimą diskusijos ir sukeltas ažiotažas visuomenėje netyla.
Atlikto parlamentinio tyrimo išvados ir pateikti siūlymai tarp politikų kelia ne ką mažesnes aistras, nei faktai, pasirodę paviešinus Valstybės saugumo departamento (VSD) informaciją.
Nors iš esmės visos Seime esančios partijos sutaria, kad NSGK tyrimo epicentre atsidūrusios verslo struktūros užsiėmė valstybei žalinga veikla, vieningo sutarimo, ką daryti tai išsiaiškinus, nėra. Šiuo klausimu išsiskiria ir „valstiečiams“ nuosekliai oponuojančių opozicijoje esančių partijų nuomonės.
Opozicijoje esantys socialdemokratų, liberalų ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijų lyderiai abejoja ar palaikys Seimui svarstyti antradienį teikiamas NSGK tyrimo išvadas.
Jų nuomone, NSGK tyrimas yra ir selektyvus, ir kol kas išnaudojamas tik valdančiųjų „valstiečių“ reklamai, o ne realių problemų sprendimui.
Opozicijos lyderiai skeptiškai žvelgia ir į siūlymus, kuriuos NSGK pateikė siekiant stiprinti silpniausias parlamentinio tyrimo metu identifikuotas valstybės vietas. Politikams kliūva tiek iniciatyva griežtinti licencijas žiniasklaidai, tiek tai, kad NSGK tyrimo metu dėmesio išvengė „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui priklausantis „Agrokoncernas“.
NSGK išvadas skirtingai įvertino gausiausia opozicijos partija – konservatoriai. Jų lyderis Gabrielius Landsbergis, NSGK darbą įvertinęs pozityviai, sakė, kad frakcijos posėdyje ragins partiečius palaikyti Seimui teikiamas NSGK išvadas. Konservatoriai pirmadienį kreipėsi ir į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, prašydami, kad jis parodytų lyderystę ir parlamentarus sutelktų NSGK išvadų patvirtinimui.
Tuo tarpu socialdemokratų stovykloje NSGK išvados vertinamos kur kas skeptiškiau. Socialdemokratas Juozas Olekas vienintelis iš NSGK narių nepritarė išvadoms dar gegužės 30-ąją.
Jis Eltai sakė, kad frakcijoje preliminariai jau yra apsitarta, ar socialdemokratai Seime palaikys teikiamas NSGK išvadas. Anot politiko, labai tikėtina, kad socialdemokratai seks jo pavyzdžiu ir NSGK išvadų nepalaikys. Tačiau galutinis sprendimas, tvirtino J. Olekas, bus priimtas antradienio rytą vyksiančiame frakcijos posėdyje.
Politikas pabrėžė jau ne kartą sakytus teiginius, kad NSGK tyrimas buvo pernelyg selektyvus, kad iš esmės nagrinėti tik vieno „MG Baltic“ koncerno ryšiai su politikais, tuo tarpu prie klausimų, susijusiu su „valstiečių“ lyderiui R. Karbauskiui priklausančiu „Agrokoncernu“, buvo net neleista prisiliesti.
Socialdemokratas būgštavo ir dėl to, kad, jo nuomone, politizuotas NSGK tyrimas gali tapti savotišku gelbėjimosi ratu teisminiuose procesuose įklimpusiems asmenims ir juridiniams subjektams.
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
„Kaltinamieji tiesiog pasakys, kad byla politizuota, kad politikai nusprendė, o teisėjai tik apiformins šiuos dalykus“, – samprotavo J. Olekas.
Politikas pabrėžė ir tai, kad NSGK tyrimu tiesiog naudojasi „valstiečiai“ ir pateiktos išvados vis akivaizdžiau tampa įrankiu artėjančiuose rinkimuose.
„Aš matau daug dalykų, kurie kreipiami rinkiminiams tikslams“, – apibendrino J. Olekas.
Socialdemokratui nesuprantamas buvo ir NSGK išvadose įrašytas siūlymas, parengti įstatymo pataisas, numatančias, kad transliavimo licencijos visuomenės informavimo priemonėms būtų išduodamos tik toms grupėms, kurių savininkai ir vadovai atitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimus ir nacionalinio saugumo interesus.
„Man kyla klausimas, kaip mes padarysime siūlomų iniciatyvų praktinius žingsnius. Daugelio žiniasklaidos priemonių akcininkai yra keli. Tai, kiek reikės turėti akcijų (reputaciją praradusiam žiniasklaidos priemonės savininkui – ELTA), kad licencija būtų atimta? Kitas klausimas – kaip praktiškai įvertinti reputacijos susigadinimą? Kol kas tų dalykų mes nežinome. Ir todėl patys siūlymai atrodo ganėtinai prieštaringi“, – kalbėjo J. Olekas ir aiškino, kad sunkiai paaiškinamos formuluotės NSGK išvadose atsidūrė paskutinio posėdžio metu.
Lietuvos liberalų sąjūdžio lyderis Eugenijus Gentvilas pažymėjo, kad Liberalų sąjūdžio frakcijos narių nuomonės dar nežino. Tačiau politikas neslėpė asmeninio skepsio NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išvadoms.
„Asmeniškai nuomonė yra skeptiška. Kad reikalingi darbai, tai aš sutinku, bet, žiūrėkite, kiek išvadose broko. Tai asmeniškai turiu nemažai skepticizmo. Bet ką šiuo klausimu mano frakcija – pasižiūrėsime“, – kalbėjo E. Gentvilas.
Liberalas kalbėjo, kad, jo nuomone, daugelį pasiūlymų buvo galima inicijuoti ir be NSGK tyrimo.
„Partijų finansavimo tobulinimą, lobizmo įstatymo tobulinimą, politikų susitikimų deklaravimą – visa tai buvo galima padaryti ir be tyrimo“, – sakė E. Gentvilas. Tuo tarpu NSGK išvadose įrašytą iniciatyvą licencijuoti „susitepusias“ žiniasklaidos priemones, E. Gentvilas pavadino tiesiog išpuoliu prieš žiniasklaidą.
Politikas skeptiškai įvertino ir ketinimus imtis veiksmų, kad dėl neteisėtos įtakos verslo struktūrų padaryta žala valstybei būtų atlyginta.
„Bylinėtis dėl pusantro milijardo, kaip sako Vytautas Bakas, man atrodo, kad tai juridiškai net nepagrįsta. Jeigu teisėsauga niekada nematė ir nepradėjo ikiteisminio tyrimo, tai dabar politikai nustatinėja, kad čia yra kaltė, žala. Tai truputi nesutampa su teisine valstybe“, – apibendrino E. Gentvilas.
Partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininkas Remigijus Žemaitaitis taip pat nebuvo tikras, ar palaikys NSGK išvadas balsuojant Seime. Politikas neslėpė nepasitenkinimo NSGK išvadomis, tačiau pabrėžė, kad „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijos narių nuomonė šiuo klausimu balsuojant Seime gali būti įvairi.
„Tvarkos ir teisingumo“ lyderis sakė išvadose pasigendantis priemonių, kuriomis būtų įvertinta tai, kodėl Valstybės saugumo departamentas, turėdamas daug informacijos apie neskaidrius politikų ir verslo struktūrų ryšius, jos nepanaudojo.
„Išeina taip, kad keturiolika metų kažkur medžiagą laikė, bet nieko nedarė“, – teigė R. Žemaitaitis.
Galiausiai R. Žemaitaitis pabrėžė, kad jam nepriimtini NSGK išvadose deklaruoti kiti siūlymai. Politikas aiškino, kad užuominos apie žiniasklaidos licencijavimą, jam primena Rusijoje vykdomos politikos metodus.
„Įvedus licencijavimą žiniasklaidos priemonėms mes ateisime į Rusiją, kai užsienio kapitalo įmonė ar užsienio kapitalo žiniasklaidos priemonė turi registruotis, kad yra agentė“, – kalbėjo R. Žemaitaitis.
G. Landsbergis Eltai sakė, kad politikai jaučia nemažą visuomenės spaudimą keisti susidariusią situaciją, jog NSGK tyrime aptariamos istorijos nepasikartotų. Todėl, pažymėjo konservatorius, tai kelia riziką, kad problemos bus imtos spręsti fragmentiškai.
„Spaudimas kažką daryti politikams yra labai didelis, todėl neatlaikę įtampos politikai gali labai greitai, neišdiskutavę priimti sprendimus, kurie atneš daugiau chaoso negu tvarkos“, – aiškino G. Landsbergis, teigdamas, kad jo vadovaujama partija siūlo sudaryti specialią darbo grupę, kuri iki rudens Seimo sesijos pradžios parengtų reikiamus įstatymų pataisų projektus, kurie leistų spręsti NSGK tyrimo metu išryškintas silpnąsias valstybės vietas.
„Dabar svarbiausia priimti išvadas ir daryti viską, kad tai nepasikartotų“, – apibendrino konservatorių lyderis.
Tarp NSGK išvadose pateikiamų siūlymų yra civilinio turto konfiskavimo įstatymas, užuominos apie licencijų žiniasklaidai griežtinimą bei visuomenės informavimo priemonių koncentracijos mažinimą.
Taip pat keliama iniciatyva atlyginti valstybei žalą, kurią padarė neteisėtą įtaką naudojusios verslo įmonės. NSGK pasiūlymuose yra raginimas atsisakyti į NSGK atlikto parlamentinio tyrimo akiratį patekusių įmonių paslaugų valstybei strategiškai svarbiuose objektuose.
Tarp NSGK pasiūlymų yra iniciatyvos pasiūlyti priemones, kurios leistų efektyviai kovoti su nelegaliu politinių partijų ir politinių kampanijų dalyvių finansavimu ir pateikti pasiūlymus, užtikrinančius politinės reklamos skaidrumą.
Atkreipiamas dėmesys į būtinybę koreguoti lobistinės veiklos įstatymą, tobulinti viešųjų ir privačių interesų deklaravimo tvarką bei iš naujo įvertinti, ar kuriant LEO LT nebuvo padaryta nusikalstama veika.
Antradienį Seimo nenumatytame posėdyje planuojama pateikti NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išvadas.
Parlamentarai Vytautas Bakas ir Rasa Juknevičienė. ELTA nuotr.
NSGK pirmininkas V. Bakas parlamentarams ketina pateikti ir nutarimo projektą, kuriame siūloma pritarti parlamentinio tyrimo išvadoms „dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams“.
Seimas balsavimu turės apsispręsti, ar pritarti NSGK atlikto parlamentinio tyrimo išvadoms. Antradienio Seimo posėdžių darbotvarkėje numatytas jų pateikimas, svarstymas ir galutinis balsavimas.
NSGK savo tyrime nurodo, kokios interesų grupės siekė daryti poveikį politiniams procesams, taip pat yra pateikti pasiūlymai Seimui, Vyriausybei, Generalinei prokuratūrai, Viešųjų pirkimų tarnybai, Valstybinei mokesčių inspekcijai, Seime atstovaujamoms politinėms partijoms.
Už išvadų projektą šių metų gegužės 30 d. balsavo 10 NSGK narių, niekas nebuvo prieš, susilaikė – 1.
ELTA primena, kad pernai spalio 19 d. Seimas pavedė Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui atlikti parlamentinį tyrimą dėl asmenų, verslo subjektų ir kitų interesų grupių galimo neteisėto poveikio valstybės institucijoms priimant sprendimus ir galimos neteisėtos įtakos politiniams procesams.
Seimo sprendimu, NSGK buvo suteiktas Seimo laikinosios tyrimo komisijos statusas.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė tvirtina, kad nėra raštu gavusi tokios informacijos, kokia yra pateikiama paviešintoje Valstybės saugumo departamento (VSD) medžiagoje.
Kartu šalies vadovė pabrėžia, kad skandalu, kuris kilo paviešinus VSD medžiagą, pasinaudoti siekia „valstiečiai“ ir tie, kuriems teisėsauga yra pareiškusi įtarimus dėl politinės korupcijos.
„Tokia apibendrinta ir susisteminta medžiaga apie „MG Baltic“ veiklą buvo padaryta pirmą kartą raštu ir pateikta komitetui (Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, – ELTA), nes to komitetas prašė. Noriu dar kartą labai aiškiai pasakyti, kad per visus devynerius metus, nuo 2009 m., Prezidentūra nėra gavusi raštu nieko. Mes buvome fragmentiškai informuojami žodžiu. O žodžiu ta medžiaga buvo teikiama tik ta apimtimi, kokia negalėtų trukdyti tyrimams“, – portalui delfi.lt sakė D. Grybauskaitė.
Duotame interviu D. Grybauskaitė pažymėjo, kad kilęs skandalas dėl neskaidrių ryšių tarp koncerno „MG Baltic“ ir politikų bus labiausiai naudingas tiems, kurie yra kaltinami politine korupcija, bei valdantiesiems „valstiečiams“.
Pasak Prezidentės, „valstiečiai“, kaip naujai atsiradusi politinė jėga, siekia pasinaudoti kilusiu skandalu, visus kitus kritikuojant.
„Labiausiai (paviešinta VSD medžiaga, – ELTA) bus naudinga įtariamųjų gynybai ir dabartiniams valdantiesiems, nes galima dešimties metų senumo informaciją volioti įvairiais atspalviais ir būdais, tad manyčiau, kad šie du interesantai labiausiai ir laimi“, – delfi kalbėjo šalies vadovė.
Grėsmė dėl vidinių nesutarimų suskilti ištiko dar vieną Lietuvos politinę partiją. Apkaltos būdu iš Prezidento posto pašalintam europarlamentarui Rolandui Paksui ir Seimo nariui Petrui Gražuliui prakalbus apie naujo visuomeninio judėjimo steigimą, politologai prakalbo apie tai, kad suskilusių socialdemokratų pavyzdžiu gali pasekti „Tvarkos ir teisingumo“ (TT) partija.
Nors R. Paksas tikina, kad destrukcine veikla neužsiima ir jokiu būdu nenori pakenkti savo įkurtai partijai, politologai mano priešingai. Pasak jų, bandymai kurti naujas politines struktūras, ateityje galinčias būti naujos partijos pamatu, rodo ne tik tai, kad R. Paksui mintys apie Prezidento postą ir sugrįžimą į Lietuvos politiką niekur nedingo, tačiau kartu atidengia ir partijos viduje kylančias lyderių konfrontacijas. To neslepia ir dabartinis TT pirmininkas Remigijus Žemaitaitis, kuris R. Pakso inicijuojamą visuomeninį judėjimą, kontraversišku pavadinimu „Šaukiu aš tautą“, traktuoja tiesiog kaip savavališką partijos silpninimo įrankį.
Pasak R. Žemaitaičio, apie tokią iniciatyvą prakalbęs R. Paksas rodo dviveidiškumą ir bėgimą nuo atsakomybės. Politikas baiminasi, kad vieno iš partijos vedlių savavališki veiksmai klaidins partijos narius ir taip silpnins pačią politinę organizaciją.
R. Žemaitaitis stebėjosi, kad R. Paksas, pats įkūręs „Tvarkos ir teisingumo“ partiją, rizikuoja ją sugriauti, kurdamas neaiškių tikslų politines iniciatyvas.
Politikas svarstė, kad tokia partijai žalinga veikla labiausiai bus suinteresuoti nusilpusią TT matyti norintys „valstiečiai“. Pasak R. Žemaitaičio, įtakingi „valstiečių“ kadrai jam anksčiau yra užsiminę, kad bus siekiama skaldyti ir silpninti „Tvarkos ir teisingumo“ partiją. R. Žemaitaitis būgštavo dėl TT partijos viduje esančiu žmonių, kurie nepalaiko principingos partijos pozicijos nepalaikyti valdančiųjų politikos ir nesuprantančių, kodėl „tvarkiečiai“ nedraugauja su „valstiečiais“.
Nepaisant savo apmaudo, politikas stengėsi atrodyti optimistiškas ir svarstė, kad net jei R. Paksas nuspręstų įkurti visuomeninį judėjimą ir ateityje galbūt palikti „Tvarką ir teisingumą“, paskui jį pasitrauktų tik labai nedidelė dalis partiečių.
Politikas taip pat vylėsi, kad po galimo „Tvarkos ir teisingumo“ skilimo neturėtų dramatiškai sumažėti ir visuomenės parama partijai.
Tačiau ne taip jau seniai skilusios Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pavyzdys rodo, kad R. Žemaitaičio viltys vargu ar yra pagrįstos.
Praktika rodo, kad optimistiškai apie LSDP ateitį po skilimo kalbėjęs partijos pirmininkas Gintautas Paluckas galiausiai sulaukė labai nepalankių reitingų.
Pastarosios gyventojų apklausos rodo, kad atskilusiems socialdemokratų senbuviams įkūrus naują partiją, dingo ne tik dalis partiečių, bet ir dalis elektorato.
Politologai akcentuoja, kad R. Pakso kalbos apie naują politinį darinį „tvarkiečiams“ gali būti labai pavojingos. Kartu politologai, vertindami tai, ar sukūręs naują darinį iš to kažką laimės R. Paksas, išlieka labai atsargūs.
Pasak jų, R. Pakso laikai jau praeityje ir patraukti visuomenę sukurtais naujais, skambius šūkius turinčiais dariniais gali tiesiog nebepavykti. R. Pakso iniciatyva, samprotauja politologai, gali įnešti tiesiog dar daugiau sumaišties į Lietuvos partinę sistemą.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Lauras Bielinis, komentuodamas R. Pakso iniciatyvą kurti naują politinį judėjimą, sako, kad jau anksčiau buvo galima pastebėti vidinių konfliktų ir įtampų TT partijoje.
„Tai, kad ši partija skyla ir nuo jos nori atsiskirti Paksas, sukurdamas visuomeninį judėjimą, yra natūralus partijos viduje esančių prieštaravimų rezultatas“, – samprotavo L. Bielinis.
Anot jo, R. Pakso galimybės grįžti kaip neabejotinam lyderiui į „Tvarkos ir teisingumo“ partiją yra ganėtinai komplikuotos. Todėl, svarsto VDU profesorius, R. Paksas, kuriam greitu laiku vėl būti gali leista dalyvauti Seimo ir Prezidento rinkimuose, bando tiesiog eiti lengvesniu keliu.
„Manau, kad galimybės R. Paksui susigrąžinti lyderystę partijoje yra ganėtinai komplikuotos. Partijos viduje yra tam tikrų, gana stiprių, pasipriešinimų. Tad daug paprasčiau sukurti paralelinį judėjimą, kuriame Paksas, išnaudojęs savo „toteminį“ įvaizdį, bus priimtas kaip lyderis ir galbūt taip suras savo vietą politikoje“, – sakė L. Bielinis, R. Pakso iniciatyvą įvardindamas tiesiog populistiniu veiksmu.
L. Bielinis neatmetė galimybės, kad R. Paksas vis dar galvoja apie grįžimą į Prezidento kėdę.
„Manau, kad jis galvoja ir apie Prezidento postą. Tai galėtų būti vienas iš argumentų, kodėl jis žengė tokį žingsnį. Jam svarbu parodyti, kad jis yra nugalėtojas. Bet žvelgiant objektyviai, rinkėjas nebėra taip pozityviai nusiteikęs jo atžvilgiu. Manyčiau, kad jis nesugebėtų surinkti reikiamų balsų“, – sakė politologas.
Apibendrindamas L. Bielinis pabrėžė, kad tiek socialdemokratų skilimas, tiek iškilusios tokios pačios rizikos „tvarkiečiams“ iš dalies rodo atsinaujinančių partijų padarinius.
„Manau, kad tai, ką mes dabar stebime, ir yra atsinaujinimo proceso padariniai. Naujai idėjai besikuriant senoje partijoje užverda aistros, kurios ir veda prie skilimų, prie konfliktų, prie senųjų lyderių išėjimo. Tai yra procesas, kuris ir veda į partijų atsinaujinimą. Šis procesas yra skausmingas ir nelabai naudingas politinei sistemai. Bet jis yra toks, ką mes ir turėsime ištverti“, – samprotavo L. Bielinis.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas Mažvydas Jastramskis R. Pakso iniciatyvoje taip pat įžvelgė partinei sistemai žalingų aspektų. Politologas atkreipė dėmesį, kad toks besitęsiantis partijų aižėjimas veda prie to, kad ir toliau Lietuvoje nebus didelis rinkėjų pasitikėjimas partijomis ir demokratine sistema.
Pasak jo, skilę socialdemokratai bei partiją suskaldyti galintis R. Paksas tik parodo, kad senieji lyderiai į partijas žiūri kaip į savo asmeninę nuosavybę.
M. Jastramskis, pabrėžė, kad ne ideologiniai, bet asmeniai ginčai pastaruoju metu tapo partijas skaldančiu veiksniu. Anot politologo, tai neigiamai veikia partinę sistemą, nes, nepaisant to, kad atsiranda vis daugiau partijų, rinkėjams patys politikai išlieka daugiau mažiau vienodi.
Komentuodamas TT partijos perspektyvas, jeigu ši visgi suskiltų, M. Jastramskis nebuvo optimistiškas. Politologas pažymėjo, kad skilus ir taip pastaruoju metu nepopuliariai partijai, tiek R. Žemaitaičio, tiek R. Pakso perspektyvos šalies politikoje būtų labai ribotos.
Anot jo, pasitraukus R. Paksui, paskui jį galėtų pasekti dalis rinkėjų, kurie jam asmeniškai jaučia ištikimybę, ir tie, kurie yra nostalgiški sovietmečiui. Nors, pabrėžė politologas, tokių rinkėjų nėra likę labai daug, jie visgi sumažintų R. Žemaitaičio, kuriam prosovietinį elektoratą mobilizuoti sekasi sunkiau, pozicijas.
Galiausiai M. Jastramskis, sutiko, kad iš „Tvarkos ir teisingumo“ susiskaldymo daugiausiai išlošti turėtų „valstiečiai“.
„Valstiečių“ išsilaikymas antroje reitingų vietoje yra iš dalies susijęs su socialdemokratų susiskaldymu. Visą laiką didesnėms partijoms mažesnių partijų susiskaldymas išeina į naudą. Ypač dėl potencialių rinkėjų. Tad jei dabar susiskaldytų „Tvarka ir teisingumas“, šalia jau susiskaldžiusių socialdemokratų tai leistų lengviau kvėpuoti valdžioje esantiems „valstiečiams“, – apibendrino politologas.
Šalies politinės partijos pastaruoju metu kunkuliuoja. Lietuvos socialdemokratų partija ir dalis jau buvusių partijos narių pasitraukė iš valdančiosios daugumos ir pradėjo kalbėti apie naują politinę organizaciją. Liberalai, krečiami korupcijos skandalo, taip pat kalba apie partijos „restartą“.
Savotiškame intrigų sūkuryje atsidūrė Vilniaus miesto meras ir buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius. Jo neva darytas spaudimas ir rašytos žinutės Vilniaus administracijos direktorei gali atsidurti etikos sargų akiratyje. Dar prieš tai Vilniaus miesto Taryboje įvyko transformacijos, kai liberalai iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską. Jį pakeitė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovė Edita Tamošiūnaitė. Galiausiai šią savaitę prie naujai pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos prisijungė ir pati LLRA.
Taigi šiame intensyvių politinių permainų etape nedidelė ir ganėtinai uždara Lietuvos lenkų rinkimų akcija, neeikvodama daug energijos vidiniams vaidams, panašu, naudojasi esama padėtimi. Įdomu tai, kad dar prieš metus LLRA-KŠS buvo apskritai atitverta nuo galimybės prieiti prie valdžios centro, o ką jau kalbėti apie galimybę pretenduoti į postus.
Tuomet Premjeras Saulius Skvernelis sudarydamas Vyriausybę labai aiškiai pabrėžė, kad LLRA-KŠS lyderio Valdemaro Tomaševskio „neaiškių“ pozicijų po Krymo okupacijos demonstravimas kelia daug klausimų. Tai, anot Premjero, yra tikras kliuvinys galimam bendradarbiavimui formuojant Vyriausybę. Todėl, tvirtino S. Skvernelis, kol nebus atsakyti visi klausimai, kalbėti apie LLRA-KŠS dalyvavimą valdžioje apskritai nėra prasmės.
Panašu, kad Premjeras gavo atsakymus į rūpimus klausimus, nes dabar S. Skvernelis kalba apie sąlyčio taškus, siejančius valdančiąją daugumą ir LLRA-KŠS. Premjero toną palaiko ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, neslepiantis, kad esant reikalui į koaliciją bus kviečiama Lietuvos lenkų rinkimų akcija.
Ką rodo tokia aukščiausius valstybės postus užimančių asmenų nuomonių kaita? Ar tai tik retorika, ar reikia tikėtis, kad LLRA-KŠS oficialiai taps valdančiosios daugumos dalimi? Ar gali būti, kad laisva ūkio ministro kėdė, dėl kurios kol kas galvų nesuka mažumoje likusios valdžios vedliai, yra laikoma Lietuvos lenkų rinkimų akcijai? Bet galbūt tiek „valstiečiams“, tiek LLRA-KŠS formalizuoti koalicijos santykius nėra paranku, daug patogiau išlaikyti status quo? Galbūt koalicinė sutartis tik sukeltų daugiau neramumų nei įneštų tvarkos? Tačiau tokiu atveju kokią naudą iš to gauna postų neturintys ir de jure opozicijoje esantys Lenkų rinkimų akcijos politikai?
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius mano, kad didelių permainų LLRA-KŠS ir valstiečių santykiuose neturėtų būti. Kaip svarbiausias to priežastis MRU docentas išskyrė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir „valstiečių“ ideologinį panašumą, kompetentingų LLRA kadrų, galinčių užimti ministerijų postus, stoką bei lenkų partijos siekį oponuoti Tėvynės sąjungai.
V. Valentinavičius nesistebėjo Premjero ir Seimo Pirmininko kalbomis apie LLRA-KŠS ir „valstiečių“ ateities bendrystę. Tai, anot MRU docento, yra susiję su tuo, kad abi politinės partijos ideologiškai yra artimos.
„Šiose partijose derinami ultrakairuoliški lozungai ir ultrakonservatyvios vertybės. Taigi ideologiškai nuo pat pradžių „valstiečiai“ ir lenkai buvo artimi. Lenkų rinkimų akcija pritarė absoliučiai daugumai Vyriausybės sprendimų ir neformaliai jie priklauso valdantiems kaip ir partijos Tvarka ir teisingumas likučiai Seime. Jie visada palaikė dabartinę daugumą, ypač konservatyviais socialiniais ir kultūriniais klausimais, kaip šeimos politika“, – sakė MRU docentas.
V. Valentinavičių stebina tik tai, kad ideologiškai konservatyvi jėga palaiko labai liberalią S. Skvernelio Vyriausybės programą, priimtą Darbo kodeksą, Nacionalinį susitarimą, nuoseklų stambiojo verslo protegavimą. Pritariant šiems sprendimams, anot MRU docento, ne tik LLRA-KŠS, bet ir „valstiečiai“, kaip Tomas Tomilinas, turėtų turėti problemų. Tačiau nei vieni, nei kiti jų neturi. „Galbūt jie nesupranta, kokią politiką vykdo S. Skvernelis?“, – retoriškai klausė V. Valentinavičius.
Kita, politologo nuomone, ne mažiau svarbi, priežastis, kodėl Lenkų rinkimų akcijos ir valstiečių santykiai Seime nesiformalizuos, yra ribota partijos politinė patirtis ir kompetencijos.
„LLRA-KŠS turi blogą tiesioginio dalyvavimo koalicijoje patirtį. Kai ankstesnėje Vyriausybėje jie turėjo Energetikos ministeriją, iš viso šito nelabai kas išėjo. Ribota politinė patirtis neleido jiems visavertiškai dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Lenkų rinkimų akcija tiesiog neturi pakankamai kompetentingų ir profesionalių žmonių, kad galėtų užimti bent kiek rimtesnius postus“, – aiškino V. Valentinavičius.
Anot politikos eksperto, dėl to ši partija nėra ambicinga politinė jėga. Tad tikėtis, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija sąmoningai pretenduotų į aukštus politinius postus, nėra labai tikėtina.
„Nėra paprasčiausiai žmonių, kurie šioje partijoje tai galėtų padaryti. Lenkų rinkimų akcija tiesiog bijo svarbesnių postų“, – samprotavo V. Valentinavičius.
Ribota lenkų partijos politinė kompetencija iš esmės lemia tai, kad LLRA-KŠS pasitenkina nedidelėmis paslaugomis, kurias gali suteikti valdantieji. Tad neformalaus „pritarėjo“ vaidmuo labai tinkamas šiai partijai. Tokia situacija, pabrėžė V. Valentinavičius, buvo tiek ankstesnėje, tiek yra šioje Vyriausybėje.
Galiausiai politikos ekspertas pabrėžė, kad LLRA-KŠS pasižymi tuo, jog ypač nemėgsta Tėvynės sąjungos, kurioje figūruoja V. Landsbergio pavardė.
„Praktiškai vien to užtenka, kad jie palaikytų socialdemokratus, kaip ankstesnėje Vyriausybėje, ar šiuo metu „valstiečius“, – apibendrino V. Valentinavičius.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto taip pat samprotavo, kad formalios koalicijos neturėtų būti, o mažumos Vyriausybė turėtų ir toliau išlikti. Vis dėlto, politikos eksperto nuomone, nepaisant kai kurių trinčių, „valstiečiai“ gali tikėtis iš Lenkų rinkimų akcijos paramos.
„Valstiečiai“ ir žalieji turi labai stiprų tautinį flangą, kuriam atstovauja profesorius Eugenijus Jovaiša. Dėl to, ko gero, susitarimo dėl pavardžių ir vardų rašymo niekada neturėtų būti. Susitarimai įmanomi daugiausiai dėl socialinių, šeimos reikalų ar, pavyzdžiui, susitarimai dėl alkoholio ribojimo“, – kalbėjo A. Pukšto.
Nors nemažai „valstiečių“ ir Lenkų rinkimų akcijos keliamų klausimų gali sutapti, VDU docento nuomone, į koaliciją einama tik tada, kai 100 proc. matai, kad galimybė dirbti bent jau trejus metus yra. Be to, aiškino A. Pukšto, Lenkų rinkimų akcijai labiau apsimoka būti už Vyriausybės ribų ir atskirai tartis dėl konkrečių dalykų.
„Taigi, – apibendrino A. Pukšto, – Lenkų rinkimų akcija neis į koaliciją, neprašys postų, bet labai artimai bendradarbiaus daugeliu klausimų su „valstiečiais“.
MRU docentas Vytautas Dumbliauskas ideologinį veiksnį taip pat laiko svarbiu aiškinant, kodėl Premjeras ir Seimo Pirmininkas pradėjo kalbėti apie politinių tikslų bendrumą su LLRA-KŠS. Tačiau politologas pabrėžė, kad lenkų partijos ideologinis neapibrėžtumas, o ne konkrečių vertybių bendrumas yra svarbus, kodėl su ja „valstiečiams“ nesunku surasti bendrą kalbą.
„Lenkų rinkimų akcija ideologiškai yra „jokia“. Jie nei kairieji, nei dešinieji. Jie yra tautiniu pagrindu sukurta partija. Todėl su jais kalbėtis arba juos pakviesti į platesnes koalicijas nėra nieko keisto. Dėl to nei liberalai, nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl tokio sprendimo nebus smerkiami ir, atvirai kalbant, nieko nenustebins. Tai visai normalu ir, beje, Lietuvoje įvykę ne vieną kartą.“
Komentuodamas ankstesnius Premjero ir Seimo Pirmininko pareiškimus, kad dėl LLRA-KŠS lyderio V. Tomaševskio užimamų pozicijų Lenkų rinkimų akcijai neatsiras vietos valdžioje, MRU docentas priminė Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) žodžius, jog politikoje nebūna nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai.
„Todėl nieko keisto, kad dėl tokios „tamsios asmenybės“ kaip Valdemaras Tomaševskis tradicinių partijų nuostatos gali būti keičiamos. Priklausomai nuo susiklosčiusių politinių aplinkybių. Taigi tiek V. Pranckiečio, tiek S. Skvernelio kalbos manęs visai nestebina. Kol nereikėjo jiems Lenkų rinkimų akcijos balsų, tol jie buvo „nelabai geri“, o kai dabar reikia – situacija keičiasi. Tai yra tiesiog tipinis politinės konjunktūros pavyzdys“, – kalbėjo MRU dėstytojas.
V. Dumbliausko teigimu, nors V. Tomaševskio pėdsakai, ko gero, veda iki Kremliaus, tai nereiškia, kad didžioji dalis partijos narių su tuo yra susiję.
„Partija šiandien tiesiog turi „auksinės partijos“ statusą. Politikos realybėje labai dažnai susikuria situacijos, kai mažų partijų dalyvavimo labai reikia. Šis poreikis neproporcingai padidina tokių politinių jėgų reikšmę“, – Eltai sakė politologas.
Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Dauguma didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai yra išeiviai iš kaimo ir nesvarbu, ar tai pirma karta nuo „žagrės“, ar „kelinta“.
Vienaip ar kitaip mes, beveik visi, esam atėję iš Lietuvos kaimo. Pagrindinė problema, ne kada mes palikome kaimą, o kada „kaimas mus paliks“. Kaimas mums suformavo ne tik savitą požiūrį į gamtą, bet ir į žmonių tarpusavio santykius. Šis klausimas mums buvo aktualus praeityje, dabartyje ir dar ilgam išliks aktualus.
Pastarojo dešimtmečio rinkimų rezultatų skirtumų mažėjimo tendencijos tarp miesto ir kaimo elektorato kinta, bet ne taip greitai kaip norėtųsi. Nieko nestebina, jog žmogaus mentaliteto bei moralės konservatizmas daugiau dominuoja kaime nei mieste.
Nuo 1990 metų Lietuvos politinėje padangėje dominavo dvi pagrindinės politinės jėgos, tai TS – LKD (Tėvynės sąjungos, įkurta 1993.05.01 ir Lietuvos krikščionių demokratų partija, įkurta 1917 m. pabaigoje) bei LSDP (Lietuvos socialdemokratų partija, įkurta 1896.05.01). Visos kitos susikūrusios dabartinės politinės jėgos – tai tik „tradicinių partijų“ nepasiteisinusios politinės veiklos išdava, kitais žodžiais tariant, priedai prie Lietuvos „tradicinių partijų“.
Vienos ar kitos Lietuvos pagrindinių partijų „tariamos ideologijos“ yra kildinamos iš tolimos praeities. Tačiau ideologiniai, moraliniai ar kiti partijų vertybiniai skirtumai dažniausiai galioja tik iki eilinių rinkimų. Galime drąsiai teigti, jog pagrindinių Lietuvos partijų moralinės, ideologinės vertybės deklaruojamos kaip tolimos praeities reliktas egzistuoja tik teoriniame lygmenyje, nes kaip parodė praktika, visos partijos, gavusios tautos mandatą valdyti šalį, tarsi susitarusios praranda savo identitetą ir supanašėja.
Lietuviai, eidami į rinkimus, paprastai balsuoja už daugiausia žadančius, kurie būdami valdžioje dar „neprisidirbo“ ar tiesiog protestuodami. Didžiausią žalą rinkimų rezultatams daro rinkėjų pasyvumas, kurie neidami balsuoti mano, kad nuo jų balso niekas nepasikeis. Galima būtų aptarti praeities rinkimų rezultatų ir politinių partijų veiklos priežastinį ryšį, bet tai palieku rinkėjų sąžinei bei jų lūkesčiams. Manau, jog teisingas posakis: „kiekviena tauta išsirenka tokius valdančiuosius, kokių yra pati verta“. Vadovaujantis šia logika galime teigti, kad dėl esamos socialinės-ekonominės padėties šalyje atsakingi tik mes patys.
Neturiu nieko priešiško gerb. K. Griniui, bet jo komentaras „Delfyje“ tikrai nustebino. Jo teiginiai apie tai, kad 2008-2012 m. vadovaujančiai TS-LKD partijai ir premjerui A.Kubiliui turime būti dėkingi už nuopelnus, gelbstint Lietuvą nuo krizės, buvo netikėti. Sutinku su teiginiais, kad krizę reikėjo suvaldyti ir tam tikslui taikyti nepopuliarias visuomenės poveikio priemones. Tačiau ne tokia kaina, kokia buvo panaudota ir tikrai tokių ekonomikos vadovėlių, „kaip pažaboti krizę“ pagal A.Kubilių, niekas tikriausiai nerašys.
Esu giliai įsitikinęs, kad politologai privalo objektyviai vertinti praeities politinius įvykius, nepaisant simpatijų ar antipatijų politinėms partijoms ar atskiriems politikams. Studijuojant VU TSPM (tarptautinių santykių ir politikos mokslų) institute pasigedau objektyvumo ar noro kritiškai analizuoti Lietuvos šiuolaikinės politikos aktualijas. Jeigu esi politikas, tai nesi politologas ir atvirkščiai. Lietuvoje dažnai yra nesilaikoma šių nuostatų, tada atsiranda įvairios politinių įvykių aiškinimo interpretacijos, kurios tendencingai yra šališkos ir naudingos konkrečiai politinei jėgai.
Stebimės Kremliaus vadovų vykdomos politikos veiksmais ir jų propagandos priemonėmis, kuriomis bandoma įrodyti savo „teisėtumą“. Šiam „kilniam“ tikslui įgyvendinti yra tinkamos visos priemonės. Kuo mažiau demokratijos, tuo daugiau dėmesio skiriama poveikiui, t. y. vykdomos politikos pateisinimui.
Lietuva nėra išimtinė šalis, turinti gilias demokratijos tradicijas, tačiau turi didesnę demokratinio šalies valdymo patirtį, lyginant su Rusija, Baltarusija, Ukraina ar kt. NVS (nepriklausomų valstybių sandrauga) šalys. Tačiau vokiečių bei 50 metų sovietų okupaciniai rėžimai padarė savo juodą darbą demokratinio šalies valdymo suvokimui. Pagrindiniai demokratijos vystymosi priešai yra nepasitikėjimas valstybe (valdančiaisiais), teisingumu, gerove bei visuomenės apolitiškumas. Eilinį kartą patikėję valdančiųjų pažadais padaryti Lietuvą patrauklia ir socialiai teisinga valstybę tauta pradeda nusivilti, nes „profesionalų“ vyriausybė bei Seimas savo įstatymais bei sprendimais Lietuvos visuomenę ne konsoliduoja, o skaldo.
Valstiečių ryžtingumas priimant svarbius egzistencinius įstatymus yra silpnas ir mažai veiksmingas ir atvirkščiai, abejotinos reikšmės ar diskutuotini įstatymai buvo priimti „buldozerio“ principu. Dar antikinėje Graikijoje graikų filosofas Sokratas (lot. Socrates (469 pr. Kr.-399 pr. Kr.) sakė, jog “griežčiausias įstatymas dažnai sukelia didžiausią neteisybę“ arba „aš žinau, kad aš nieko nežinau“.
Pastaroji frazė geriausiai tiktų dabartinei Lietuvos vyriausybei. Valstiečiai yra priversti šokti pasiutpolkę ar šokį su ragučiais, nes lėtam vakarietiškam valsui nebėra laiko, greitai nebeliks su kuo „šokti“. Seimo bei vyriausybės vykdomos ar imituojamos reformos žlugdo „valstiečių“ populiarumą bei koalicijos partnerių norą toliau su jais „obuoliauti“.
Palaikydami jų vykdomą politiką, menkinamas ir taip silpnas „socdemų“ populiarumas. Tuo tarpu TS-LKD partija būdama opozicijoje atvirkščiai labai noriai bendradarbiauja su valstiečiais, norėdama daryti įtaką valdantiesiems bei kiršinti koalicijos partnerius. Tai jau ne polka, o polka su ragučiais, kur vedantysis šokėjas pasirenka jam patinkantį partnerį, kurį bet kad gali pakeisti.
Naujasis „socdemų“ lyderis, nebūdamas Seimo nariu, tačiau turintis daug ambicijų tapti įtakingu, bet turintis mažai galimybių tą padaryti. Politikoje kaip ir sporte norai gali būti dideli ir ambicingi, bet galimybės ribotos. Kiek ilgai užtruks šis pašėlęs politinis šokis ir partnerių ištvermės bandymai, parodys laikas? Tik ar užteks laiko ir kantrybės „žiūrovams“ – lieka paslaptis? Gal valdantiesiems praverstų ir kito antikinio romėnų filosofo ir politiko išminties perlai?
Žmogaus gerumas – įstatymų vadas. Klysta kiekvienas, klaidos neišsižada tik beprotis. Kuo žmogus protingesnis, tuo jis kuklesnis. Teisingumo pradmenys yra du: niekam nekenkti ir duoti naudos visuomenei. Darbai yra svarbiau už žodžius. Svarbiau yra apgalvotai veikti negu protingai mąstyti. Ciceronas. (Marcus Tullius Cicero; 106-43 pr. Kr.) – senovės romėnų politikas, filosofas).
Kiek gyvių sunaikina žolę pjaudamas traktorius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Žalieji ir valstiečiai – neįmanomas darinys. Nors vaivorykštinių koalicijų politikoje pasitaiko, tačiau jos sudaromos išimtinais atvejais, kai valdžioje susidaro pato situacija ar siekiama neprileisti prie valstybės vairo vienkartinių marginalų.
Tačiau vaivorykštė vienoje organizacijoje reiškia nebent optinę apgaulę. Būtent taip ir atrodo valstiečių ir žaliųjų susijungimas į vieną politinę organizaciją.
Prieštaravimai tarp žaliųjų ir valstiečių natūralūs, objektyvių priežasčių, kurios priverstų prie bendro stalo konstruktyviam darbui susėsti šių interesų grupių atstovus reikėtų ieškoti ne jų idėjinėse nuostatose, o už politinio diskurso ribų.
Tai, kad valstiečių partijos atstovai arba patys užsiima žemės ūkio verslais, arba atstovauja vienaip ar kitaip su žemės ūkiu susijusioms sritims, įrodinėti nereikia, valstiečių ir žaliųjų sąjungoje tokių dauguma, to ir neslepiama. Sudėtingiau atsirinkti, kas tokie yra ir kuo užsiima valstiečių žalieji, jei tokių iš viso šioje organizacijoje esama.
Žemės ūkio industrija ir klimato atšilimas
Žemės ūkio industrija siekdama išlikti konkurencinga ir minimaliausiomis sąnaudomis gauti maksimalų pelną, laukams tręšti, kenkėjams ir piktžolėms naikinti, gausiai naudoja cheminius produktus. Dalį jų augalai įsisavina, neįsisavintus žmonės suvalgo ar išgeria, o kita dalis per gruntinius vandenis pasiekia vidaus vandenis ir patręšia tvenkinius, ežerus ir upes. Tai pagrindinė vadinamojo vandens žydėjimo priežastis.
Ežerai žydi ir Zarasų, ir Molėtų, ir Lazdijų krašte, kur iš esmės nėra jokios pramonės, ir Nemuno užliejamose pievose, kur negyvybingas nerštas laidoja savaiminio žuvų atsistatymo galimybę. Bemaž visuose Lietuvos miestuose ir net kai kuriuose miesteliuose už Europos Sąjungos pinigus yra pastatyti nuotekų valymo įrenginiai, tad pramonės įmonių ir miestų gyventojų buitinės atliekos jau senai nebėra pagrindiniai vidaus vandenų teršėjai.
Intensyviausias vidaus vandenų užterštumas yra būtent tuose rajonuose, kur intensyviausiai ūkininkaujama. Laukams tręšti panaudotos cheminės medžiagos atlikusios savo pilką darbą vidaus vandenyse, išplaunamos į vandenynus ir lašas po lašo prisideda prie klimato atšilimo spartinimo. Nėra ir nebuvo jokia paslaptis, kad Valstiečių partijos lyderio Ramūno Karbauskio „Agrokoncerno“ įmonių grupė užsiima ne tik žemės ūkio produktų auginimu, supirkimu ir pardavimu bei žemės ūkio technika, tačiau ir agrochemija. Bendrovė giriasi, kad siūlo žemdirbiams vieną didžiausių šalyje azoto, fosforo, kalio ir kompleksinių trąšų asortimentą, trąšas parduoda ne tik vietos rinkai, bet ir eksportuoja į Lenkiją, Latviją, Estiją bei kitas šalis. Taigi, vasarojantieji Baltijos paplūdimiuose, kai mėlynos jūros bangos nusidažys pilkai žalia sužydėjusių dumblių spalva, pernelyg nesuklys už tai padėkodami žemės ūkiui skirtų chemijos priemonių gamintojams ir pardavėjams bei šias priemones naudojantiems žemdirbiams.
Gyvūnijos naikinimas
Lietuva jokia išimtis, visame pasaulyje intensyviai agrokultūras vystančiose šalyse panašūs dalykai vyksta. Atogrąžų miškų Afrikoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje mažėjimas siejamas su pramone bei didėjančiu medienos žaliavos poreikiu, tačiau į iškirstus miškus medžiai jau nesugrįžta, jų vietoje plečiasi kukurūzų, cukrašvendrių, ryžių ir kt. žemdirbių eksploatuojamų agrokultūrų plantacijos arba miškų vietą užima kultūrinės pievos naminiams galvijams.
Gražuolės gulbės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jei gamtos tarša chemijos produktais bei leistinų užterštumo normų neviršijančio maisto naudojamas turi ilgalaikį, iškart nepastebimą poveikį, tai intensyvaus ūkininkavimo priemonių naudojimo pasekmės matomos plika akimi. Grūdinių kultūrų derlių nuimanti, pievas šienaujanti greitaeigė technika, skirtingai nuo chemijos, veikia „čia ir dabar“, sumala viską kas pasitaiko jos kelyje, pradedant pievose gyvenančių žinduolių bei paukščių jaunikliais, baigiant visa serija saugomų ir nesaugomų varliagyvių ir vabzdžių rūšių.
Lietuvoje šis žemdirbystės „šalutinis poveikis“ nutylimas, kitur dėl to kyla tylesnis ar garsesnis gamtos sergėtojų, žaliųjų sambūrių, mokslininkų nepasitenkinimas. Tarkim, Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, derliaus nuėmimo ir pievų šienavimo laikotarpiu papjaunama apie 0,5 mln. laukinės gyvūnijos individų. Tad pasakos vaikams apie stirniukus, kiškiukus ir ežiukus saugančius taikiausios žemėje profesijos atstovus, žemdirbius, tiko XIX a., bet jau ne mūsų laikams XX–XXI a.
Vienybė priešybėse?
Juolab nėra paslaptis, kad gyvuliai ir paukščiai auginami ūkiuose irgi ne pasižiūrėjimui skirti – kai prisiaugina komerciškai patraukliausius mėsos kilogramus, naminiai galvijai nugalabijami, mes juos suvalgome. Kuo daugiau mėsos produktų valgome, tuo daugiau reikia užauginti, tam reikia didesnės pašarinės bazės plotų ir t.t.
Ir galvijų augintojų, ir žemdirbių, ir juos aptarnaujančios chemijos pramonės veiklos padariniai, pradedant naminės faunos gausinimu ir, drauge su laukine fauna, jos žudymu, baigiant vandenų užterštumo didinimu ir natūralių gamtos plotų mažinimu, taip veikia pasaulio ekologiją, kad net pats klausimo kėlimas apie žemės ūkio industrijos nuopelnus gamtosaugai yra absurdiškas.
Klasikinės žaliųjų ideologijos be išimčių yra paremtos visos gamtos, taip pat ir gyvosios faunos išsaugojimo idėjomis, taršos minimizavimu siekiant suvaldyti klimato atšilimo procesus.
Ką šios dvi grupės, žalieji ir valstiečiai, kurių viena yra gamtos, ekologinės aplinkos sergėtoja, o kita viena didžiausių švarios gamtos ir gyvūnijos (jau nekalbant apie naminius gyvūnus) naikintoja, veikia drauge? Kaip pavyko rasti bendrą kalbą ne tik už vieno stalo, bet ir vienoje organizacijoje, jeigu abiejų grupių pamatiniai interesai iš esmės priešingi?
Chemijos pramonė propaguoja darną su gamta!?
Ūkininkai išpildę žaliųjų pageidavimus – bankrutuotų. Ekologiškų produktų vietinė rinka pernelyg maža, šiuo metu jos pakilimas Lietuvoje labiau susijęs su papildomu ES finansavimu, o ne su laisvos rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniais, nes išties ekologinių produktų kainos priimtinos tik 10 proc. neperkopiančiam Lietuvos vartotojų ratui.
Į naujas rinkas su ekologiškais, o ne tik su „eko“ ir „bio“ paženklintais produktais irgi ne taip paprasta įsiveržti. Žemės civilizacija sparčiai didėja, jai reikia vis daugiau maisto ir be papildomų sveikų ir nesveikų žemės ūkio produktų papildų neišsiversi. Reikia pripažinti, jog kaltinti valstiečių dėl to, kad jie augina javus ir užsiima gyvulininkyste, niekas neišdrįsta, nes visi nori valgyti ir supranta, ką valgo.
Ar pavyks išauginti jauniklius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau dirbtinis derliaus gausinimas siekiant didesnių pelnų, efektyviausias modernios technikos žemės ūkyje naudojimas, nors yra sukurta ir alternatyvių, gamtai mažiau kenksmingų technikos panaudojimo metodikų, tik jos brangesnės ir ne tokios efektyvios ir todėl faktiškai nenaudojamos, – visa tai net neleidžia kalbėti apie žemės ūkio industrijos atstovų darnų sambūvį su pasaulio gamta. Žalieji, suprantama, tuo nesižavi, reikalauja geresnių sąlygų laukinei ir naminei gyvūnijai, gina gyvūnų teises, reikalauja, kad gamta būtų saugoma, draudžiamas žmonių sveikatai ir gamtai pavojingų priemonių naudojimas žemės ūkyje ir pan.
Šios dvi grupes yra antagonistinės ir bendrai veikia tik prie derybų stalo, tačiau sėdėdamos priešingose jo pusėse ir iš vienos pusės pereina į kitą tik atsisakiusios savo idėjų, gyvenimo būdo, verslo arba siekdamos kitų nei su žemės ūkiu, nei su švaria gamta nesusijusių pragmatinių tikslų.
Yra net 3 žalieji!
Lietuvoje įvyko unikalus atvejis, žalieji ir valstiečiai susijungė ir bando ne kariauti, o draugauti, įgyvendinti bendrą politiką. Kadangi abiejų pusių tikslai priešingi, o partija demokratinė institucija, reiškia, kad įgyvendinama ta politinė kryptis, kuri partijoje turi daugumą. Galima skaičiuoti ir perskaičiuoti, netgi žaliesiems priskirti buvusius policininkus dėl vilkėtų mėlynai žalsvos spalvos uniformų, tačiau vis vien daugiau nei 5 proc. balsų jie šioje sąjungoje nesurinks.
Partijoje įžiūrima sveikos gyvensenos šalininkų grupė. Tačiau užsiėmimą sportu arba buvimą žaliavalgiu su žaliųjų idėjomis susieti būtų pernelyg drąsu. Juk ne koncerno chemija patręštuose laukuose tie žaliavalgiai maitinasi.
Galima žaliesiems priskirti Virginiją Vingrienę, agronomę, ekologę, orchidėjų augintoją ir projekto – susivienijimo „žali.lt“ iniciatorę bei buvusią vadovę, iš dalies dar Kęstutį Navicką, darnaus vystymosi projektų administratorių, žygeivį, įvairių aplinkosauginių ir paminklosauginių projektų vadovą, prieš tampat ministru kelis metus dirbusį Baltijos aplinkos forume darnaus vystymosi ekspertu bei direktoriaus pavaduotoju.
O ką dar? Kadangi toliau žaliųjų paieška šioje partijoje pradeda strigti, tenka prie jų priskirti ir Kęstutį Mažeiką, veterinarą, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininką. Apie ankstesnius jo nuopelnus aplinkosaugai nėra žinoma, tačiau tapęs Seimo nariu, įdomių ketinimų turėjo, tarkim, norėjo įkurti gyvūnų reabilitacijos kliniką. Tik, ko gero, Aurelijaus Verygos buvo suniekintas, nes reabilitacijos klinikas skirtas žmonėms Valstiečių ir žaliųjų sąjungos paskirtas Sveikatos ministras daugiau likviduoja nei naujas kuria, tad rūpinimasis žvėreliais labiau nei žmonėmis, labai jau kontraversiškai visuomenės akyse žiūrėtųsi.
Surasti daugiau žaliųjų šioje partijoje tampa labai keblu – agronomai, verslininkai, policininkai ir dar margas kitų profesijų ratas, o ekologų, gamtininkų visiškai striuka. Tiksliau, jų iš viso nėra, nes ir sveiko gyvenimo būdo atstovams, ir agronomams svarbesnė taikomoji gamtos paskirtis, t.y. kiek galima iš gamtos gero paimti, o ne ką palikti ar gero jai atiduoti.
Neterštų, nereikėtų ir valyti
Galima užsiimti sąmokslo teorijų kūrimu ir prisimąstyti, kad žalieji šiame politiniame darinyje yra slapti. Žaliųjų pogrindininkų teroristinė grupė susimokė, nusprendė apsimesti gamtos eksploatatoriais, nekaltai pas žemvaldžius bei agrochemikus integruotis ir sugriauti globalių gamtos kenkėjų organizaciją iš vidaus. Būtų juokinga, bet mes Lietuvoje turime ne komediją teatro scenoje, bet realiai valstybės likimą lemiančią Seimo valstiečių ir žaliųjų valdančiąja frakciją, kuriančią Lietuvos politinio gyvenimo tikrovę.
Avių banda. Slaptai.lt nuotr.
Ne tokia fantasmagorinė žaliųjų buvimo pas valstiečius versija yra pragmatiškesnė – žaliųjų pas valstiečius yra tiek, kiek yra tarp jų žmonių vykdžiusių vienokius ar kitokius aplinkosauginius, „žaliuosius“, darnaus vystymosi ir pan. projektus. Šiems žaliesiems valstiečių iš tiesų reikėjo. Nes jei valstiečiai gamtos neterštų, nebūtų poreikio tą gamtą nuo taršos saugoti, švarinti, valyti, skaičiuoti žalą ir naudą bei kurti kosmose ir realybėje santarvės su gamta projektus.
Kitaip tariant, jei gamtos turtų niekas nenaikintų, nebūtų ir jiems saugoti skiriamų lėšų, gamtosauginių projektų ir t.t. Tipinis pavyzdys, kurį surastume kiekviename Lietuvos rajone – per ilgą laiką tręšiamas ežeriukas uždumblėja, tada skiriama pinigėlių jo išvalymui. Nebūtų tręšiamas – neužpelkėtų, nereikėtų ir valyti. Tokios pragmatinės žaliųjų veikėjų veiklos versijos galioja ir lokaliu, ir globaliu mastu, tačiau jos sietinos ne su švarios gamtos apsaugos konceptualiomis idėjomis, o su naudos santykiais. Kitaip tariant, valstiečių žalieji sietini tik su „žalios spalvos“ projektų verte. Kadangi yra ir piniginis vienetas „žaliaisiais“ vadinamas – tai ir teisingiau būtų pavadinti šiuos žaliuosius doleriais, nes slengas „žalieji“ nelabai tinka partijos pavadinime.
Ekologiją pamiršo, projektus atsimena
Tai, ką pamatėme per pirmą pusmetį Valstiečių ir žaliųjų valdymo, dolerinės žaliųjų prigimtiems šioje partijoje idėjos nepaneigia. Jokių gamtosauginių vertybių puoselėjimo neįmanoma įžvelgti nei priimtose Miškų įstatymo pataisose, nei Žuvininkystės tarnybos pertvarkos modelyje, nei kt. įstatymų keitimo iniciatyvose.
Slogiai nuteikė tik ką paskirto Aplinkos ministro K. Navicko jau pats pirmasis viešas interviu „15min.lt“ portalo studijoje 2016 m. gruodžio mėn. Paklaustas apie interesų konfliktus, didžiulius finansinius resursus ir gamtosauginius projektus, kuriuos valdo Aplinkos ministerija, buvęs žygeivis kalbėjo visokius plėnius, bet neverbalinės komunikacijos ženklai privertė aiktelėti – taip smagiai trinamų rankų senai neteko matyti net tarp laimėjusiųjų aukso puodą.
Nesmagu netgi buvo stebėti dar viešųjų ryšių komunikacijos specialistų ir konsultantų neapdorotos, neapmokyto politiko atviros kūno kalbos, išduodančios vietos pasikeitimo iš prašančiojo prie aplinkosauginių projektų kasos durų, į raktą nuo šios kasos gavusio žmogaus emocijas. Politiko, „žaliojo“, svajonė išsipildė, tačiau ar nuo to kas nors pagerėjo gamtoje? Tame pačiame interviu politikas pabrėžė miškų ekologinę reikšmę, o jau po 3 savaičių pristatydamas Miškų įstatymo pataisas, gamtosauginius reformos aspektus ministras jau buvo iš viso pamiršęs, taip pademonstruodamas sprinterių rekordo vertą asmenybės transformavimosi patyrus išbandymą valdžia. Taip žaliųjų idėjų plykstelėjimas Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje įvyko ir užgeso.
Žalių dūmų uždanga
Esmė tokia, kad „žaliųjų“ vardas šios partijos pavadinime ir tebuvo dūmų uždanga, kuria nebent stengtasi paslėpti žemės ūkio industrijos vystymo neigiamus padarinius ekologijai ir išvengti nepatogių klausimų apie jų lyderio valdomą agrochemijos verslą, t. y., paprasčiausiai norėta suklaidinti rinkėjus. Galbūt siekta ir ne piktų kėslų, tiesiog pasiimta naudinga, visuomenės palankiai vertinama idėja ir įsirašyta į politinio darinio pavadinimą. Juk ne daug daugiau sako ir ankstesni valstiečių partijos prielipai: Valstiečių ir naujųjų demokratą sąjunga, 2001 m., Valstiečių ir liaudininkų sąjunga, 2004 m., ir nuo 2008 m. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Žaliųjų pas šiuos valstiečius yra tiek pat, kiek anuomet buvo naujųjų demokratų ir liaudininkų. Partijoje stabili buvo tik su žemės ūkio industrija susijusių žmonių grupė, o evoliucionavo tik „prielipas“.
Būtų žymiai smagiau matyti tikruosius partijų pavadinimus, tarkim, žemvaldžių ir dolerių partiją, verslininkų ir darbdavių partija, oligarchų partija ir t.t. O dabar ir turime darbo partiją be dirbančiųjų, tvarką be teisingumo ir dar įvairiausių darinių, kurių pavadinimai geriausiu atvejų be reikšmės, o blogiausiu, kaip yra ir šiuo atveju, reiškia priešybę partijoje susibūrusių asmenų interesams.
Kokios „ žaliosios“ reformos laukia?
Agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai gali turėti savo interesų – tai natūralu ir, jei jie bando derinti savo interesus su kitų visuomenės grupių interesais, tokia partija gali būti netgi visai konstruktyvi politinė jėga.
Tolumoje dega laužas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Blogiau nutiks, jei agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai bandys ir toliau apsimesti žaliaisiais ir pabandys tai įrodyti darbais. Kad kompetencija nėra pagrindinė vertybė taip vadinamoje profesionalų vyriausybėje, požymių jau labai daug, tad tokių dolerinių „žaliųjų“ darbų grėsmė gamtai visiškai reali.
Partinė jėga, jei jau ryžtasi manipuliacijai, puikiai suvokdama, kodėl tai daro, paprastai apsimeta iki galo. Politinės atgailos atvejų bemaž nepasitaiko, kita vertus, tokios atgailos dažniausiai virsta pakasynomis, todėl partijos, kai jau ateina paskutinioji, linkusios lengvai pakeisti savo pavadinimus, o ne savo veiklos principus ir susitaikyti su pralaimėjimu, t. y. apsimetimas konservatoriais, socialdemokratais, žaliaisiais, netgi krikščionimis demokratais, laikoma ne nuodėme, bet politinio Lietuvos gyvenimo labai natūralia realija, tarsi „taip ir turėtų būti“, tarsi „tai yra tik politika!“ ir nieko daugiau.
Gyvūnų teisės ir medžiotojai
Ką gi gali ši dolerių partija dar nuveikti? Pasižiūrėję, ką žalieji daro Europoje, jie dar turėtų kovoti už gyvūnų teises. Reabilitacijos klinika žvėreliams – nepalaidota idėja, juolab, Gamtos apsaugos komiteto Seime pirmininkas, veterinarijos mokslų daktaras, projektinę šios idėjos paskirtį puikiai turėtų suvokti. Kadangi S. Skverneliui sudėtinga save priskirti valstiečiams, jis labiau linkęs susitapatinti su neapibrėžtu „žaliuoju“ partijos veidu. Nebūtinai dolerines, bet viešas akcijas buvęs ekskomisaras mėgsta, o Europoje žalieji tokiomis akcijomis garsėja. Miškų reformos kontekste S. Skvernelis įvardino pagrindinius savo priešus: urėdijas ir medžiotojus. Su miškininkais problemas premjeras išsprendė, dabar turėtų imtis medžiotojų.
Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kodėl Europos žalieji kariauja su medžiotojais – atsakymas paprastas – medžiotojų finansinės veiklos reikšmė Europoje siekia 20 – 30 mlrd. eurų, o žemės ūkio industrijos – skaitmenys tie patys, tik ten ne milijardai, o trilijonai. Tad Europoje pasigirstančios prielaidos, jog žaliesiems medžiotojai tėra „atsarginis“ nieko neįtariantis ir nepavojingas priešas, prieš kurį patogu pakariauti, yra ne be pagrindo. Su milijardieriais patogiau draugauti, prieš juos nepakariausi, o „priešą“, norint sulaukti visuomenės dėmesio, reikia susirasti. Lietuvos atveju, žaliesiems nelabai patogu, nes tenka priešu „padaryti“ medžiotoją ir gamtos apsaugos Lietuvoje patriarchą prof. Tadą Ivanauską. Tačiau yra ir palankesnių aplinkybių – medžiotojų tapatinimas su sovietine nomenklatūra. Dar 5 –10 metų, kol anapilin iškeliaus paskutiniai likę tos nomenklatūros atstovai, šią problematiką eksploatuoti vis dar gali būti efektyvu, valstiečių „žalieji“ tai ir bando daryti.
Tikėtina, kad gyvūnų teisių ir medžioklės temos rudens politiniu sezonu taps nauju valstiečių ir žaliųjų sąjungos viešinimosi ir „kovų“ už žalią gamtą arkliuku. Tačiau grįžtant prie visų šios partijos inicijuotų ir įgyvendinamų projektų esmės – tikslas turėtų būti tas pats. Perduoti į privačias rankas kuo daugiau ir kuo greičiau, kiek tik įmanoma per 4 kadencijos metus. Tikėtina, kad kitos kadencijos sėkme žalieji ir valstiečiai jau pradeda abejoti, todėl ir patys skuba, ir kitus reaguoti į jų veiksmus skubina.
UAB „Lietuvos Respublika“
Per 27 Nepriklausomybės metus vis dar bemaž ir neturime į tradicines bendražmogiškąsias vertybes ar bent jau į tradicines politines ideologijas nuosekliai orientuotų partijų. Dabartinė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančioji dauguma nėra vienintelė išimtis, tik jos dviveidiškumas peržengia nuosaikios veidmainystės ribas. Žaliųjų partija be žaliųjų, valstiečių partija sudaryta iš žemvaldžių ir žemės ūkio pramonės atstovų iš esmės gali egzistuoti bemaž ir be kitų interesų grupių, t. y. ir be žalios gamtos, ir be kitų žmonių.
Dirbančiuosius žemės ūkyje keičia moderni technika, kuriai aptarnauti vietoj anksčiau reikalingo 100, dabar užtenka 1 darbuotojo, juolab nereikalingi po 3 – 10 ha sklypelius turintys kaimų gyventojai, juk efektyviau eksploatuoti didžiulius laukus, įsiterpiantys svetimi žemės rėželiai tik trukdo, tad „valstietiškasias“ šios partijos veiklos gaires irgi galima numatyti, jei valstiečiai ir „mylimi“, tai tik keli iš jų. Nors oficialiai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga deklaruoja, kad nekenčia tik vilniečių, tarkim, įvardinama, kad visus miškus valančią vieną įmonę numatomą kurti bet kur, tik ne Vilniuje, paskutinė paviešinta idėja – Katinų kaime.
Už dolerius galima viską nupirkti?
Tai, kad patys partijos pavadinimai tampa tik visuomenės nuomonės manipuliavimo įrankiais, naujos politinės kultūros šalyje nekuria, o ką kuria ši chamelioniškų spalvos atmainų partija, iš viso kol kas sunku atspėti. Ko galima tikėtis – tai tik tam tikrų, žaliosiomis idėjomis pridengiamų gamtosauginių imitacijų. Valstietiškoji partijos dalis klusniai sekanti paskui mėlynai žalsvos spalvos uniformoje susiformavusią asmenybę, savų tikslų siekiantį premjerą, kol kas atsiskleidžia tik kaip stambiojo verslo, taip pat ir žemės ūkio industriją atstovaujanti jėga.
Kitokių vertybinių orientacijų kol kas nematyti. Reformų jovalas užverstas kone ant visų įvairiose sferose dirbančių piliečių pečių, kol kas neatskleidžia, ką gi jie ketina šioje žemėje iš viso sukurti ir po savęs palikti? Plyni žaliomis kultūromis užsėti, gausiai chemija patręšti laukai su buvusiose formose įkurdintais buvusių ministerijų departamentais ar skyriais visoje Lietuvoje – kol kas realiausias šios partijos kuriamo Lietuvos ateities paveikslo vaizdinys.
Piliečiai šiuose plynuose laukuose iš viso pašalinis reiškinys, nes turi idėjų, norų, vertybių, vieni nori saugoti gamtą, kiti kultūrą, dar kiti – pačią lietuvių tautą ir valstybę. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kol kas ryžtingai saugosi nuo tokių idėjų turinčių piliečių įvardindama juos suinteresuotomis lobistų grupėmis, kurios nori jų partijos turimai valstybės vizijai pakenti ir trukdo vieną valstybinę arba nevalstybinę įmonę, kuri vadintųsi UAB „Lietuvos Respublika“ sukurti.
Gal ir sąžininga – UAB kurti jie per 27 metus išmoko, tad ir daro ką gali ir sugeba. O išvada tokia, kad iš netiesos tiesa negimsta – kai netiesa jau pats partijos identifikavimas, jos pavadinimas, kokios tiesos ir teisingumo galima iš šios partijos narių, t.y. šios apgaulės sumanytojų ar jai pritarusiųjų tikėtis? Išeitis viena būtų – galėtų partijos pavadinimas būti kabutėse – „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“, tai reikštų, kad šios organizacijos tik toks prekės ženklas, kaip, pvz. „Agrokoncernas“ ar kt. žinomi Lietuvoje prekės ženklai, o kuo užsiima pati organizacija, darbai rodo ir dar parodys. Organizacija sėkmingai investavo ir šiuo metu „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ yra įsigijusi pagrindinį Seimo ir Vyriausybės valdymo akcijų paketą.
