Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis įregistravo įstatymų paketą, kurį priėmus atsivertų kelias valstybės tarnautojų atlyginimų kėlimui, tačiau tai vyktų nedidinant algų politikams.
G. Landsbergis siūlo atsieti politikų algų reguliavimą nuo valstybės tarnautojų, pareigūnų ir teisėjų darbo užmokesčio reguliavimo ir tokiu būdu sutelkti dėmesį į diskusiją, kaip ir kiek reikia didinti valstybės tarnautojų algas.
Siūlomame įstatymų pakete numatoma politikų darbo apmokėjimą reguliuoti nauju Valstybės politikų darbo apmokėjimo įstatymu. Šis įstatymas apibrėžtų iškart ir politikų algų apskaičiavimo, ir mokėjimo tvarką, numatytų pareiginės algos koeficientus ir tuo pačiu įstatymu nustatytų politikų pareiginės algos bazinį dydį, kuris būtų atskirtas nuo pareigūnų ir tarnautojų algų bazinio dydžio. Pastarasis dydis galėtų būti keičiamas tik esant motyvuotam Vyriausybės siūlymui ir tik tuo atveju, kai šalies ūkis augtų, šis augimas būtų prognozuojamas ir ateinančiais metais.
„Laikausi principinės nuostatos, kad tarnautojų algos turi kilti, o politikai gali ir palaukti. Valstybės tarnautojų ir viso viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai yra įšalę jau beveik 10 metų ir tai prisideda prie mažiausias algas gaunančių tarnautojų socialinės atskirties didėjimo, nes infliacija auga. Todėl būtina valstybės tarnautojų darbo užmokesčio bazinį dydį pakelti iki tokio lygio, koks buvo prieš krizę. Deja, visą diskusiją dėl valstybės tarnautojų algų didinimo gadina tai, kad tarnautojų darbo užmokestis susietas su politikų algomis. Pagal dabartinius įstatymus keliant algas tarnautojams neišvengiamai būtų pakeltos ir politikų algos. Natūralu, kad visuomenė, matydama konfliktišką ir nerezultatyvią mūsų šalies politiką, nenori didinti atlyginimų politikams, o tai ir žlugdo normalią diskusiją apie būtiną darbo užmokesčio pakėlimą valstybės tarnautojams. Politikai gali palaukti geresnių laikų, todėl siūlau jų algas reguliuoti atskiru įstatymu ir atskirti tai nuo tarnautojų atlyginimų“, – idėją pristato G. Landsbergis.
TS-LKD frakcijos seniūnas pabrėžia, kad šis pasiūlymas yra tik pirmasis žingsnis siekiant realių pokyčių viešajame sektoriuje: „Valstybės tarnyba, o kartu ir valstybės tarnautojų algų apmokėjimo sistema, turi būti reformuojama. Tik tada situacija keisis iš esmės. Ar Vyriausybė artimiausiu metu atneš kokią nors valstybės tarnybos reformą? Atsakymo neturiu. Jeigu atneštų bent kažką, mes esame pasirengę diskutuoti ir ieškoti sutarimo dėl tokios reformos, tačiau iniciatyva turi atkeliauti iš valdžios. Tikiuosi, jie turės politinės valios tesėti prieš rinkimus žmonėms duotus pažadus“, – sako G. Landsbergis.
Valstybės tarnybai kritikos niekada nestigo. Politikai, visuomenės veikėjai nepraleidžia progos sukritikuoti valstybės pareigūnų, biurokratijos ir pasekti kokią istoriją apie neva „nieko neveikiančius ir tik kavą geriančius tarnautojus“.
Kiekviena vyriausybė tikina, kad problemą žino ir žada reformų, tačiau iš esmės niekas valstybės tarnyboje nesikeičia.
Ar tarnautojus pervadinus į sutartininkus – jau reforma?
Vidaus reikalų ministerija parengė ir skambiai pavadino reforma įstatymų pataisas, kurių pagrindinė naujiena, kad dalis dabar valstybės tarnautojo statusą turinčių darbuotojų tokio statuso neteks ir bus įdarbinami pagal Darbo kodeksą. Pokyčiai turėtų paliesti aptarnavimo paslaugas teikiančius darbuotojus – buhalterius, informatikus, vairuotojus ir kitus. Po pakeitimų tarnautojų nuo maždaug 30 tūkst. turėtų sumažėti iki 20 tūkst. Ar dalies darbo vietų pavadinimų pakeitimas tai jau reforma?
Žiniasklaida labai susitelkia į patį skaičių, kiek darbuotojų, besivadinančių „valstybės tarnautojais“ yra Lietuvoje, tai prašom, ministerija ir sumažins tą skaičių paprasčiausia kitaip pavadindama. Štai ir reforma!
Visgi viešojo sektoriaus funkcionavimui tai neturės jokio poveikio, nes funkcijos nesikeičia. Daug svarbiau būtų padaryti tokius pokyčius, kurie nulemtų naujus tikslus, kurių viešasis sektorius iki šiol negebėjo pasiekti, arba efektyvintų ir supaprastintų administravimą.
Valstybės tarnybos institutas pasenęs
Ar tikrai valstybės tarnautojai yra kažkokie piktadariai, kad jų taip nemėgsta likusi šalies gyventojų dalis? Gal tam reikia specialaus statuso ir įstatymo? Tikrai ne. Vieną dieną žmogus gali dirbti valstybės tarnyboje, kitą jau privačiame versle, o po to vėl grįžti į tarnybą. Tai kam išvis reikalingas atskiras įstatymas ir atskiras teisinis reguliavimas? Kodėl visi darbuotojai negali dirbti pagal tą patį Darbo kodeksą? Nėra jokių racionalių paaiškinimų.
Biurokratijos mašina
Politikai vienas per kitą vis siūlo visokias pataisas, kaip sugriežtinti tarnautojų atsakomybę, kaip padidinti baudas, kaip padidinti reikalavimus tarnautojams. Ir ką turime? Valstybės tarnyba tapo nekonkurencinga ir ne prestižinė.
Kasmet konkursuose dalyvauja vis mažiau pretendentų, tikrai ne pačių geriausių, o dabar standartinis valdininko portretas – 50 m. moteris su neakivaizdžiai įgytu Mykolo Romerio universiteto teisės magistro diplomu. Jaunimo susidomėjimas valstybine karjera vis mažėja.
Iš valdininkų atimta bet kokia iniciatyvos laisvė ir geriausia bei saugiausia yra nedaryti nieko, nes bet koks vyksmas, bet koks iniciatyvesnis veikimas gali būti apskųstas, gali kažkam nepatikti, o už tai gali grėsti atsakomybė arba net kalėjimas.
Pagrindinė valstybės tarnybos problema yra ne tarnautojo statusas ir ne to statuso turėtojų skaičius, bet tarnybos apsamanojimas. Darbuotojų iniciatyvumas įstatymiškai slopinamas; inovacijos nepageidaujamos ir gali būti net baudžiamos; o valstybės tarnyboje viešpatauja reglamentas, taisyklės, tvarkos, nuorašai, tabeliai, tvarkaraščiai ir protokolai. Ar tai suderinama su XXI amžiaus iššūkiais kūrybingam darbui? Štai kur turi būti atliekami pokyčiai, bet šioje srityje jų nesimato.
Svarbu ne procesas, bet rezultatas
Lietuvoje yra ir gerų darbo valstybei pavyzdžių. „Investuok Lietuvoje“ per 5 metus pasiekė daugiau, nei buvo pasiekta per kitus 20 metų. Labai progresyviai persitvarkė Lietuvos bankas, bet ar jiems padeda Valstybės tarnybos įstatymas. Kaip tik priešingai. Kuo labiau sugriežtinama darbuotojo veikla, tuo sunkiau iš jo pareikalauti rezultato.
Naujos Vidaus reikalų ministerijos inicijuojamos įstatymo pataisos nieko nepakeis, nes nebuvo išdrįsta pastatyti tarnybos ant kojų, t.y., pradėti orientuotis į rezultatus. Kontraktai dėl rezultatų ir atsakomybė už jų pasiekimus, projektinis valdymas – štai trys pageidautini reformų banginiai, kurie duotų tai, ko reikia Lietuvai, o ne dar didesnės teisinės painiavos, kurias ketina įnešti naujosios pataisos.
Valstybė turėtų nustoti kurti reglamentavimo džiungles, o išlaisvinti darbuotojus ir pamatytume, kad tie patys darbuotojai, kurie buvo kaltinami kavos gėrimu ir nieko neveikimu, pasiektų puikių rezultatų ir gaivaus proveržio visai Lietuvai.
Lietuvos profesinių sąjungų protesto eitynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija (LPSK) kaltina Vyriausybę nesirūpinant daugeliu anksčiau prisiimtų įsipareigojimų ne tik rinkėjams, bet ir partneriams.
Profsąjungos sako, kad dialogas ir derybos naujiesiems profesionalams tampa keiksmažodžiu, ir tą rodo Valstybės tarnybos įstatymo (VTĮ) projekto rengimas – nors Vidaus reikalų ministerija (VRM), rengdama naują VTĮ, privalėjo informuoti, konsultuotis bei įtraukti profesines sąjungas, projektas rengtas paslapčiomis ir tyliai.
LPSK teigimu, į Teisės aktų derinimo sistemą projektas įkeltas vasarą, kai daug žmonių atostogauja. Pasiūlymams parengti duotos vos kelios dienos.
„Kažin, ar tokią skubą ir slaptumą galima vadinti dialogu? – retoriškai klausia LPSK pirmininkas Artūras Černiauskas.
„Ši Vyriausybė nepasimoko ne tik iš ankstesniosios, bet ir savų klaidų. Jei bandoma slapta kirsti kampus ir nesilaikyti reikalavimų, yla išlenda iš maišo ir profesinės sąjungos, nevyriausybinės organizacijos vis vien užkerta kelią buldozeriui. Tik jau su nauju nepasitikėjimu. Nebegalime pasikliauti nė viena ministerija, net ir pačiu Premjeru. Po žaidimų su Darbo kodeksu ir su valstybinių miškų pertvarka valdžia vėl puola į tas pačias dilgėles?“ – stebisi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkas A. Černiauskas.
Tuo metu Lietuvos teisėsaugos pareigūnų federacijos (LTPF) pirmininkė Loreta Soščekienė primena, kad Vidaus reikalų ministerija ir pareigūnus bei tarnautojus vienijančios profesinės sąjungos net yra pasirašiusios Bendradarbiavimo susitarimą.
„Jame įsipareigota užtikrinti operatyvią informacijos sklaidą, įtraukti profesines sąjungas į sprendimų priėmimą, užtikrinti socialinį dialogą, derinti bendras pozicijas. Deja, buvimas valdžioje blogai veikia atmintį. Šį susitarimą vos prieš dvejus metus, būdamas vidaus reikalų ministru, pasirašė pats Saulius Skvernelis, bet jo darbų perėmėjas į tai nekreipia jokio dėmesio. Įdomu, kokių dar susitarimų ir sutarčių nesilaiko mūsų vidaus reikalų ministras? Beje, jis yra dirbęs STT, tad toks jo požiūris į taisykles ir susitarimus atrodo dar keisčiau“, – pažymi L. Soščekienė.
Profsąjungų teigimu, VTĮ numatomi dideli pokyčiai paveiks keliasdešimt tūkstančių žmonių visoje Lietuvoje. Projekte siūloma pakeisti valstybės tarnybos sąvoką ir skelbiama, kad iš bemaž 60 tūkst. valstybės tarnautojų liks tik apie 20 tūkst. Dalis iš jų bus atleista, o didžioji dalis taps „sutartininkais“, t. y. pasirašys įprastas darbo sutartis. Nors šie žmonės taip pat atitinka gerokai aukštesnius reikalavimus kvalifikacijai ir reputacijai, didesnių socialinių garantijų už tai negaus. Taip pat neliks ir įpareigojimo juos atleidžiant pasiūlyti kitas jų kvalifikaciją atitinkančias pareigas.
Lietuvos valstybės tarnautojų, biudžetinių ir viešųjų įstaigų darbuotojų profesinės sąjungos pirmininkė Irena Petraitienė atkreipia dėmesį, kad tai reiškia prastesnes socialines garantijas (mažės išeitinės kompensacijos, trumpės įspėjimo dėl atleidimo terminai ir kita). Netekusiems valstybės tarnautojo statuso taip pat nusibrauks ištarnautas stažas ir už tai žmogus nebegaus jokios realios naudos.
„Nors pokyčiai šiame sektoriuje reikalingi, gaila, kad valdžia sau leidžia taip žaisti likimais. Juk šis įstatymas paveiks ne tik tarnautojus ir jų šeimas, bet ir valstybės funkcionavimą. Ar normalu, kad, kalbant apie tokius svarbius klausimus, sprendimus norima priimti vienašališkai? Paslapčia nuo visuomenės? – sako I Petraitienė. – Kodėl socialiniai partneriai turi pakelti triukšmą, kad gautų tai, kas jiems ir taip turi būti pateikta? Žmonės nesijaučia saugūs, neapsunkinkime ir taip sudėtingos situacijos.“
LPSK tikisi, kad Vyriausybė laikysis įsipareigojimų socialiniams partneriams ir šis įstatymas bus parengtas skaidriai, įtraukiant visas puses.
Naujoji Vyriausybė ir jos atstovai paskelbė apie planus pertvarkyti ministerijų atsakomybės sritis, peržiūrėti funkcijas, sumažinti biurokratizmą, sumažinti valdomo nekilnojamojo turto poreikį, o dvi ministerijas net iškelti į Kauną.
Seimo narys Kęstutis Masiulis. Slaptai.lt nuotr.
Tai labai ambicingi ir verti dėmesio siekiai, kurių nepavyko įgyvendinti jau ne vienai vyriausybei, nors bandymų buvo.
Reformos reikalingos
Dar Andriaus Kubiliaus vyriausybė buvo sumaniusi iš esmės peržiūrėti valstybės valdymo aparatą, veikė Saulėlydžio komisija, tačiau rezultatai buvo kuklūs. Pavyko pertvarkyti Vyriausybės kanceliariją ir sumažinti valstybės tarnautojų skaičių, tačiau ženklių poslinkių efektyvinant valdymą pasiekta nebuvo. Ironiška, bet kitas Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius net tą nedidelę reformą Vyriausybės kanceliarijoje atšaukė ir grąžino seną tvarką, o biurokratizmas jo valdymo metais tik toliau augo.
Dabartinė valstybės valdymo sistema sukurta prieš dvidešimt metų ir nedaug reformuota veikia iki šiol. Bet kaip vyko darbas prieš porą dešimtmečių? Nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų, nei interneto. Ant šių senų griaučių buvo lipdomos papildomos funkcijos, tokios kaip el. paslaugos, ir gavosi visiška nesėkmė. Lietuvos biurokratinis aparatas smarkiai išsipūtė. Jei dar 2003 m. valstybės tarnautojų buvo apie 19 tūkst., tai pastaraisiais metais šis skaičius viršija 30 tūkst.
Valstybės sektoriuje dirba ne tik valstybės tarnautojo statusą turintys darbuotojai, bet ir darbuotojai pagal darbo sutartis. Jų taip pat sparčiai daugėjo. Taigi apibendrinant, nuo 1995 m. valstybės valdymo darbuotojų skaičius išaugo trečdaliu ir dabar siekia 80 tūkst. Ir šie procesai vyko kartu sparčiai plečiant el. paslaugas.
Visgi yra nekorektiška kalbėti vien apie tarnautojų skaičių, pamirštant kitus, net svarbesnius valstybės valdymo elementus. Darbuotojų gali būti daug, bet menkai apmokamų arba darbuotojų mažai, bet paslaugos perkamos išorėje. Svarbiau yra kiti parametrai, kiek kainuoja pats administravimas ir kiek jis efektyvus. El. paslaugų atsiradimas nepanaikino popierizmo, tačiau aparato išlaikymas smarkiai pabrango. Lyginant 2012 m. ir 2016 m. valdymui skiriama papildomai 100 mln. eurų.
Ministerijos yra pasenusi valdymo forma
Naujoji Vyriausybė daug kalba apie pastatus ir valdžios institucijų lokalizaciją: ministerijų apjungimą į vieną pastatą ir dviejų ministerijų iškėlimą į Kauną. Pradžiai, verta būtų pradėti nuo aukščiausių valstybės valdymo institucijų funkcijų peržiūros ir kritiško požiūrio dėl pačių institucijų reikalingumo. Taigi ar Lietuvai išvis yra reikalingos ministerijos?
Ministerijos yra sena dar XIX amžiuje sugalvota valdymo forma, bet ar ji reikalinga XXI amžiuje? Lietuvoje veikia 14 ministerijų, tačiau visos sritys, kurias jos kuruoja iš esmės persidengia. Pavyzdžiui, žuvininkystės sektorius – tai žvejai, laivai, kvotos, aplinkosauga, socialinės garantijos, taip pat ir užsienio reikalai. Taigi žvejų klausimus reguliuoja bent 5 ministerijos. O geležinkelių reikalai? Tai ir susisiekimas, ir santykiai su užsienio šalimis, ir dividendai, ir ūkiniai santykiai. Vėlgi iškart kelių ministerijų sferos. Taip yra su bet kuria ministerijų kuruojama sritimi. Dar įdomiau, kad prie santykinai nedidelių ministerijų veikia net keliolika kartų didesnės agentūros ir institucijos, kuriose yra sutelkta tikroji valdymo galia.
Ministerijos dabar labai neefektyviai naudoja išteklius. Kiekviena ministerija yra kaip atskiras dvaras su savo elektroninių duomenų sistema, savo duomenų registrais, unikalia valdymo struktūra ir sunkiai apskaitomu bei neūkiškai valdomu nekilnojamu ir kilnojamu turtu. Jam tvarkyti yra pavesta maždaug kas trečiam darbuotojui iš viso personalo, kurio vidutiniškai yra apie 220 žmonių vienoje ministerijoje. Jie skaičiuoja atlyginimus, valo kabinetus, rūpinasi kompiuteriais, perka popierių, vairuoja automobilius ir t.t.
Vyriausybė galėtų puikiai veikti be ministerijų
Ar tokiai mažai šaliai reikia ministerijų? Apjungus aptarnaujamąsias funkcijas, panaikinus dubliavimąsi ir optimizavus darbuotojų skaičių, iš dabartinių maždaug 3 tūkst. darbuotojų galėtų likti tik apie 1,5 tūkst. Tai maždaug Vilniaus „Barclays“ dydžio organizacija. Tokiam skaičiui žmonių tikrai nereiktų daugybės pastatų senamiestyje, nereiktų visokių raštų siuntinėjimo ir pašto paslaugų, užtektų vieno biurų pastato. Gal pagaliau baigtųsi neefektyvus, biurokratinis „klausimų derinimo“ maratonas. Jeigu kuriam darbuotojui kiltų neaiškumų, jis tiesiog nueitų pas kolegą kitam aukšte ir padiskutuotų be tarpinstitucinio susirašinėjimo. Labai patogu būtų taikyti ir naujas darbo formas – mobilias komandas, projektinį ir programinį valdymą, atsisakyti hierarchinio vadovavimo ir kt. Darbuotojams būtų lengviau vienu metu dirbti iškart keliuose skirtinguose padaliniuose ir projektuose bei įnešti į juos savo intelektinį indėlį.
Panaikinus ministerijas visai nebūtina naikinti pačių ministrų, kurie ir toliau kuruotų jiems pavestus klausimus, būtų politiniai tam tikrų temų lyderiai ir darbo su Seimu, visuomene ir žiniasklaida tarpininkai. Jie organizuotų jiems pavestų programų įgyvendinimą ir prisiimtų politinę atsakomybę. Kaskart sudarant vyriausybę Ministras Pirmininkas galėtų lanksčiau sudarinėti savo kabinetą ir įtraukti tokius ministrus, kurio sritys yra tam laikotarpiui aktualiausi vyriausybės prioritetai, o atsisakyti tų pozicijų, kuriose nenusimato rimtų proveržių ir kurios pasitraukia į antrą planą. Štai jeigu šios Vyriausybės prioritetas yra valdymo pertvarka, tai galėtų būti paskirtas valdymo reformos ministras, o atšauktas energetikos ministras, jeigu jo sfera šioje kadencijoje nėra tarp svarbiausiųjų ir pan.
Pertvarkius vyriausybės struktūrą toliau jau reiktų rimtai tobulinti valdymo procesus, daug dėmesio skiriant personalo mokymui ir motyvavimui. Pagaliau pradėti valstybės tarnautojus skatinti ne už procesus, o už rezultatus ir kūrybiškumą. Reiktų, apskritai, keisti požiūrį į darbuotojus, kaip svarbiausią turtą. Tai nėra kažkas naujo, užtenka pažiūrėti į pirmaujančių valstybių ir privačių kompanijų valdymo praktiką.
Jei jau imtis reformos, tai siūlyčiau tai daryti ambicingai, žvelgiant į geriausią valdymo praktiką. Ministerijų iškėlimas ir jų pastatų atsisakymas galbūt būtų buvęs inovatyvus sprendimas 2000 metų sąlygomis, tačiau mobiliųjų technologijų galimybės reikalauja dar radikalesnių sprendimų, kad pasaulyje Lietuva išliktų konkurencinga. Išdrįskime būti konceptualiai drąsūs ir veržliai inovatyvūs.
