Kas yra UNESCO – žinome visi. Didelis ir mažas. O jei kam trūksta informacijos, labai lengva susirasti oficialų lietuvišką unesco.lt puslapį ir susipažinti su svarbiausiomis šios organizacijos veiklos kryptimis.
Štai nedidelė ištrauka iš unesco.lt puslapio:
Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (United Nations Educational Scientific and Cultural Organization –UNESCO) buvo įkurta iškart po Antrojo pasaulinio karo – 1945 m. lapkričio 16 dieną. UNESCO yra Jungtinių Tautų (United Nations) specializuota agentūra, siekianti prisidėti prie pasaulio taikos ir saugumo stiprinimo vystant bendradarbiavimą tarp tautų švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
UNESCO globojama veikla siekiama užtikrinti visuotinę pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei bendriesiems teisės principams, skatinti ir tobulinti bendravimą tarp įvairių pasaulio rasių, lyčių, religijų ir skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių, kaip tai įtvirtinta Jungtinių Tautų Chartijoje (Charter of the United Nations) ir UNESCO Konstitucijoje (UNESCO Constitution).
Organizacijos vykdomi informacijos mainai bei žinių sklaida prisideda prie žmogiškųjų ir institucinių gebėjimų vystymosi tarptautinėje erdvėje švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijos srityse.
Šiandieną UNESCO narėmis yra 193 valstybės ir 11 asocijuotų narių.
Sprendžiant iš šios ištraukos, UNESCO – pati gražiausia, padoriausia, sąžinigiausia, humaniškiausia organizacija visame Žemės rutulyje. Labai puiku, labai gražu, kad „Lietuvos Respublika į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizaciją priimta dar 1991 m. spalio 7 dieną“. Priklausyti tokiai organizacijai – didelė garbė.
Štai ką paliko armėnų separatistai Kalnų Karabache ir gretimuose septyniuose rajonuose
Tačiau ar visada ši organizacija elgiasi tinkamai? Kaip esama iš tikrųjų? Žvilgtelėkime į Pietų Kaukazo regioną. 2020-ųjų metų pabaigoje, kai Azerbaidžanas, padedamas Turkijos, kariniu būdu iš armėnų separatistų atsiėmė jam pagal tarptautinę teisę priklausantį Kalnų Karabachą ir gretimus keletą rajonų, UNESCO atstovai puolė priekaištauti azerbaidžaniečiams, kad šie nedrįstų naikinti armėniškų kultūros, istorijos, architektūros paminklų. Žvelgiant iš šalies, toks įtakingos tarptautinės organizacijos perspėjimas suprantamas. Atsarga gėdos nedaro.
Ir vis tik tokiais įtarimais Azerbaidžanui svaidytis nepadoru, nes tie, kurie bent kiek susipažinę su šios musulmoniškos šalies istorija, puikiai žino: azerbaidžaniečiai visuomet buvo tolerantiški kitoms tautoms, kitoms religijoms. Įtarti, jog susigrąžinę Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą jie būtinai puls kerštauti, t.y. naikinti armėniškos kultūros objektus, – primityvu. Beje, oficialusis Baku pats, niekieno neraginamas, vos tik pradėjęs 2020-ųjų išlaisvinimo operaciją, pareiškė saugosiąs visus armėniškus, visus krikščioniškus architektūros, istorijos, kultūros ženklus. Taigi Azerbaidžanui nereikalingi Vakarų perspėjimai. Azerbaidžaniečiai niekad nebuvo vandalai.
Oficialusis Baku taip pat pareiškė neprieštarausiąs UNESCO vadovybės sumanymui į Kalnų Karabachą pasiųsti specialią ekspertų delegaciją, kuri pati įsitikintų, kaip šiame regione saugomi kultūrinę, istorinę vertę turintys krikščioniški objektai.
Šuša. Kalnų Karabachas. Chano rūmų griuvėsiai
Tačiau toks energingas UNESCO susirūpinimas, ar azerbaidžaniečiai negriaus, vaizdžiant tariant, armėniškų bažnyčių, – dviprasmiškas. Bylojantis apie pašlijusią šios organizacijos moralę, neprincipingumą, apie taikomus šlykščius dvigubus stadartus. Kuo remiantis taip manau? Padori tarptautinė organizacija, prieš pradėdama ieškoti vadinamojo „azerbaidžanietiško barbarizmo atvejų“ 2020-ųjų pabaigoje – 2021-ųjų pirmojoje pusėje (nepraėjo nė vieneri metai), pirmiausia turėtų išsiaiškinti, kaip šiame regione ištisus tris dešimtmečius (nuo 1994-ųjų iki 2020 rudens) elgėsi armėnų pajėgos. Žodžiu, ji pirmiausia turėjo iškelti klausimą – kiek musulmoniškojo, azerbaidžanietiškojo paveldo objektų sunaikino Armėnijos remiami separatistai.
Dar vienas armėnų separatistų vandalizmo pavyzdys
Bet armėnų elgesys Kalnų Karabache 1994-2020 –aisiais metais UNESCO organizacijos niekad nedomino. Kol Azerbaidžanui priklausantis Kalnų Karabachas buvo armėnų separatistų rankose, Azerbaidžano valdžia ne sykį kreipėsi į UNESCO. Prašyte prašė pasiųsti delegaciją, kuri išsiaiškintų, kaip ten globojami, prižiūrmi azerbaidžaniečiams brangūs kultūros ir istorijos objektai. UNESCO visus azerbaidžaniečių prašymus ignoravo. Arba diplomatiškai išsisukdavo nuo atsakymo, arba teisindavosi, jog negalinti kištis į tarptautinės politikos reikalus.
Tačiau 2020—aisiais, vos tik Jerevanas pradėjo triukšmauti dėl neva dideliame pavojuje atsidūrusių krikščionybės šedevrų, UNESCO čia pat pareiškė norą išsiaiškinti „realią padėtį“. Dvigubi standartai, nepriderantys solidžiai tarptautinei organizacijai – akivaizdūs. Jei jau pastangos domėtis azerbaidžanietiškojo paveldo objektais Kalnų Karabache – politika, tad ir susirūpinimas armėniškais kultūros objektais Kalnų Karabache turėtų būti politika? Bet UNESCO rūpi, regis, rūpi pamatyti ne „visą peizažą“, o tik surasti bent vieną Azerbaidžano netinkamo elgesio pavyzdį.
Ir vis tik Azerbaidžanas džiaugiasi, kad UNESCO galų gale susidomėjo Kalnų Karabachu ir, tikėkimės, gretimais septyniais rajonais (juos armėnų separatistai taip pat buvo okupavę). Mat armėniškojo vandalizmo atvejų, kai ten buvo griaunamos mečetės, plėšiami muziejai, Kaukazo Albanijos architektūriniai paminklai perdaromi į armėniškus, iki pamatų sugriauti Agdamas Ir Fizuli miestai, – apstu.
Nepaisant tarptautinės bendruomenės abejingumo trejetą dešimtmečių Kalnų Karabache nuo žemės paviršiaus trintam musulmoniškąjam paveldui, Azerbaidžanas visąlaik kruopščiai fiksavo kiekvieną armėniškojo vandalizmo atvejį. Visi barbarizmai užregistruoti dviejuose kataloguose: „Nuostoliai, padaryti istorijos ir kultūros paminklams okupuotose Azerbaidžano teritorijose“ bei „Azerbaidžanietiškų kultūros mpaminklų Kalnų Karabache katalogas“. Šios enciklopedijos išerstos į anglų, azerbaidžaniečių, rusų ir prancūzų kalbas.
Tad ponams iš UNESCO, atvykusiems į Kalnų Karabachą, nebus sunku ieškoti tikrųjų vandalų. Bet ar jie norės nuoširdžiai išsaiškinti, kiek per tris dešimtmečius architektūros, istorijos ir kultūrtos paminklų sunaikino armėnų separatistai?
Italijoje per protesto akcijas prieš apribojimus dėl pandemijos kilo susirėmimų su policija. EPA-ELTA nuotr.
Vienas policininkas nukentėjo Milane pirmadienio vakarą per susirėmimus tarp pareigūnų ir manifestantų, protestavusių prieš ribojamąsias priemones, kurių imtasi dėl koronaviruso plitimo.
Kaip pranešė antradienį laikraštis „Il Corriere della Sera“, protesto akcijoje dalyvavo keli šimtai žmonių.
Pasak leidinio, policija panaudojo prieš protestuotojus ašarines dujas. Sulaikyti du žmonės.
Riaušės, vandalizmo aktai ir parduotuvių plėšimas lydėjo analogišką protesto akciją Turine. Ten nukentėjo du policininkai, sulaikyta 10 žmonių. Panašios manifestacijos, per kurias buvo griebtasi smurto, vyko ir kituose miestuose šalies šiaurėje ir pietuose.
Dingstį protestams davė Italijos vyriausybės sprendimas uždrausti visiems restoranams ir barams dirbti po 18 val. Valdžia neatmeta, kad apribojimai bus dar labiau griežtinami.
Pastarosiomis savaitėmis Italijoje kelis kartus padidėjo naujų užsikrėtimo koronavirusu atvejų skaičius, per parą fiksuojama vidutiniškai 20 tūkst. atvejų. Vis daugiau žmonių guldoma į ligonines, taip pat ir į intensyviosios terapijos skyrius. Vyriausybė kritikuojama už ribojamąsias priemones, kurios taip pat taikomos teatrams, kino teatrams ir kitoms kultūros įstaigoms.
Azerbaidžano vėliava. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį Prancūzijos ambasadorius Azerbaidžane buvo iškviestas į šalies URM, kur jam buvo pareikštas protestas dėl vandalizmo akto prieš Azerbaidžano diplomatinę atstovybę Paryžiuje. Tai pranešė ministerijos spaudos tarnyba.
„Liepos 14 d. buvo įvykdytas vandalizmo aktas prieš mūsų šalies ambasadą Prancūzijoje. Šis aktas, kurį, kaip spėjama, įvykdė grupė radikaliai nusiteikusių armėnų tautybės jaunuolių ir kuriam būdingi terorizmo elementai, šiurkščiai pažeidžia 1961 metų Vienos diplomatinių santykių konvenciją. Dėl šio incidento Prancūzijos ambasadorius Azerbaidžane buvo iškviesAzerbaidžano ambasadatas į URM, kur jam pareikštas protestas“, – sakoma pranešime.
Jame taip pat pažymima, jog Azerbaidžano ambasados ir konsulatai užsienio šalyse gavo instrukcijas, kad būtų atsargūs „turint omenyje radikalių armėnų organizacijų grasinimus“. Be to, URM paprašė atitinkamas užsienio šalių institucijas sustiprinti Azerbaidžano diplomatinių atstovybių apsaugą vadovaujantis Vienos konvencija.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Rusišką patarlę „Против лома нет приема, кроме, как другого лома“, į lietuvių kalbą išversčiau „Prieš laužtuvą tėra būdas – kitas laužtuvas“. Kam prisireikė aptarti tokį necivilizuotą kovos būdą?
Pasirodo, kai vandalizmą ar net šventvagystes provokuoja valdžios (kalbu apie Vilniaus merą Šimašių) atstovai, piliečiai nebepaiso formalios vertybių apsaugos, patys imasi vykdyti teisingumą necivilizuotai, vandalizmo, tačiau išprovokuoto, būdu.
Policija pranešė nustačiusi moterį, įtariamą sekmadienį raudonais dažais apipylusią sostinės Lukiškių aikštėje stovintį monumento „Laisvės kalva“ fragmentą. Vilniaus apskrities policijos duomenimis pranešta, kad tą pačią dieną apie 14 val. nenustatyta moteris apipylė „Laisvės kalvos“ maketą raudonos spalvos dažais. Padarytas nuostolis tikslinamas – laukiama, kol informaciją apie tai pateiks Vilniaus savivaldybė.
Policija skelbia identifikavusi pažeidėją ir iškvietusi ją į komisariatą. Pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena dėl nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo. Memorialo fragmentas Lukiškių aikštėje pastatytas praėjusią savaitę.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Čia dera atkreipti dėmesį, kad pats „Laisvės kalva“ fragmentas bei jos pievelės teritorija už fragmento yra išdėstyti ant šventinto Laisvės kovų Memorialo Relikvijoriaus ir informacinių apie Relikvijoriaus turinį granito plokščių. Toks „Laisvės kalvos“ išdėstymo projektas pristatomas visuomenei. Taigi su mero leidimu Lukiškių aikštėje leista vykdyti vandalizmui ir šventvagystei prilygstantį aktą, didelį viešosios tvarkos pažeidimą.
Kadangi akibrokštas iš mero pusės Lukiškių aikštėje yra pasikartojantys (leista pagrobti kapsulę su relikvijomis, plokštes su relikvijų sąrašais), siūlau jam, prisiėmus didelį viešosios tvarkos pažeidimą, kreiptis į policijos komisariatą su prašymu skirti jam nusikaltimą atitinkančią baudą bei tramdyti savo begėdišką elgesį, o moters poelgį dėl čia aptartos padėties vertinti kaip pilietiškumo apraišką.
Vokietijoje vandalai išniekina žydų kapines vidutiniškai kartą per dvi savaites – pernai tokių antisemitinių išpuolių policija užfiksavo net 27.
2018 m. taip pat buvo įvykdytas 21 antisemitinis išpuolis prieš sinagogas ir kitas religines žydų vietas, pranešė Vokietijos vidaus reikalų ministerija, atsakydama į Bundestago vicepirmininkės Petros Pau klausimą.
Tiesa, policijai pavyko pagauti tik tris kapinių ir penkis maldos namų niekintojus.
„Deja, bet reguliariai vykstantys žydų kapinių išniekinimai ir išpuoliai sinagogose yra kasdienė mūsų gyvenimo dalis. Vokietija neturėtų to priimti kaip status quo“, – Vokietijos dienraščiui „Tagesspiegel“ sakė Centrinės Vokietijos žydų tarybos vadovas Josefas Schusteris.
Policijos teigimu, daugelis antisemitinių nusikaltimų įvykdomi kraštutinės dešinės ekstremistų. Savo ruožtu Žydų taryba tvirtina, kad policija kai kuriais atvejais galėjo nepastebėti ir islamistinių išpuolių motyvų.
Naujienų agentūros praneša, kad šeštadienį Vilniuje nuo Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos sienos buvo nuimta, iš viešosios erdvės pašalinta Jono Noreikos – generolo Vėtros atminimui skirta memorialinė lenta.
Savivaldybė praneša, kad veiksmas atliktas, vykdant asmeninį miesto mero Remigijaus Šimašiaus nurodymą. Iš tiesų, jeigu Kazio Škirpos alėjos pervadinimo užmanymą ką tik dar buvo siekiama kažkaip pridengti miesto Tarybos balsavimu, tai jau šįkart išdrąsėjęs pašlemėkas miesto mero poste griebėsi asmeninės iniciatyvos, užsimojęs subjauroti Lietuvos didvyrio, iškilaus laisvės kario atminimą. Vaizduotė neišneša, bet yra taip, kad ši menkysta pernelyg nesivaržydama prilygino Lietuvos didvyrio garbei skirtos atminimo lentos pašalinimą sovietinių skulptūrų nuėmimo nuo Žaliojo tilto akcijai. Dievobaimingesnis žmogus tikriausiai nustebtų – kodėl neatsivėrė žemė jam po kojomis, išsakius tokias blevyzgas.
Sovietinių karių skulptūra, kadaise stovėjusi ant Žaliojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
R.Šimašius yra žinomas personažas, tačiau, esant progai, priminsiu kai kuriuos svarbesnius jojo biografijos momentus. Anas viešojoje erdvėje pirmą kartą pasimatė, tapęs liūdnai pagarsėjusio Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) pamokslininku. Keletą metų R. Šimašius, prisistatydamas LLRI ekspertu, plušėdamas dėl didžturčių naudos, savo paskviliais intensyviai nuodijo žmonių sąmonę, kitaip nepasakysi.
Ypač iš tų laikų man įstrigo šio eksperto genialus (?) paaiškinimas, kad nieko blogo, jog turtingi žmonės užgrobia ežerus ir savavališkai aptveria jų pakrantes, neprileisdami kitų poilsiautojų prie vandens, nes esą tokie grobikai iškerta paežerėse brūzgynus, pagerina vandens telkinių estetinį vaizdą. Įdomiausia tai, kad tokį teisinį nihilizmą su didele pompa skelbė žmogus, pagal išsilavinimą teisininkas.
Vėliau šis neva teisininkas tapo Teisingumo ministru, išgarsėjęs šiame poste niekam neprilygstančiu nešvankumu, nes būtent jo vadovaujama institucija suteikė A.Lukašenkos režimui informaciją, kuri leido įkalinti iškilų Baltarusijos opozicijos veikėją. Kaip atrodo bent man, ne teisininkui, dėl tokios pasibjaurėtinos šunybės R. Šimašius turėjo būti teisiamas, tačiau bendražygiai kažkaip išsuko jo uodegą.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Tikėkimės, kad dabar, R. Šimašiui taip drastiškai atkreipus dėmesį į save, prie šio klausimo bus galima grįžti, regis, tokiems nusikaltimams senaties terminas netaikomas. Nė iš tolo nekalbu čia apie šio žmogaus moralinę atsakomybę, nes po R.Šimašiaus sapaliojimų apie moralinį kompasą straipsnyje, skirtame K. Škirpos suniekinimui, žodis „moralė“ lieka taip subjaurotas, kad dabar kelia tik baisų pasidygėjimą (po šio straipsnio išspausdinimo delfi.lt žodžių derinys „moralinis kompasas“ bent mano pasąmonėje atsispindi kaip padugnės atpažinimo skiriamasi ženklas). Kalbame čia apie baudžiamąją atsakomybę. Kaip atrodo bent man, R. Šimašiui turi būti keliama baudžiamosios atsakomybės byla dar ir dėl to, kad dėl savo politinių ambicijų ir grynai egoistinių motyvų anas sužlugdė perspektyvią skrydžių bendrovę.
Štai taip išgarsėjo netalentingas, miesto ūkyje nesusitvarkantis meras. Įsivaizduoju, kad politinių kalinių, tremtinių ir kitos patriotinės organizacijos netrukus iškels R.Šimašiui teisminį ieškinį dėl Lietuvos didvyrio atminimo išniekinimo.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita vertus, kad neprailgtų mums laukti bylos atomazgos, kviečiu Lietuvos žmones Vilniaus mero adresu siųsti smirdančių kojinių siuntas (jeigu tokių turite) gražiame įpakavime, gal net perrištas kaspinėliu. R.Šimašius mėgsta gražius kostiumus. Tai – faktas. Tačiau būna ir taip, kad net užsistovėję manekenai ima ir pradeda pūti bei smirdėti. Sunešiotų kojinių poros gražiame įpakavime kontrastas mums visiems tai primins.
Seimo narys Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių, atkreipdamas dėmesį, kad per pastarąjį mėnesį Vilniaus mieste buvo nuniokoti net trys istoriniai bei religiniai paminklai: išpuolis prieš Jono Noreikos paminklinę lentą, Balsiuose išniekintas naujai pastatytas kryžius ir paminklas Artūrui Sakalauskui, parlamento gynėjui, paskutinei Lietuvos okupacijos aukai, kariui savanoriui, prie Lietuvos Respublikos Seimo.
Seimo narys sako, kad vandalizmas prieš mūsų istorinius ir religinius paminklus tampa nerimą keliančia tendencija. Todėl privalu imtis veiksmų, apsaugančių mūsų istoriją ir tapatybę įamžinančius paminklus, kurie yra mūsų tautos pagarbos tiems žmonėms, mūsų istorijai ir tapatybei išraiška.
„Sveikintina, kad Vilniaus miesto savivaldybė atstatė Jono Noreikos paminklinę lentą, tačiau įdomu yra tai, kad Artūrui Sakalauskui skirtą paminklą sutvarkė kariai savanoriai, o savivaldybė į išpuolį atitinkamai sureaguoti nespėjo. Tokia situacija kelią nerimą ir susirūpinimą, kad atmestinai žiūrima į istorinę atmintį, kad duodamas kelias tolesniam vandalizmui“, – teigia L. Kasčiūnas.
Seimo narys kreipimesi rašo, kad nutikę išpuoliai tik įrodo, jog paminklai ir atminimo vietos nėra tinkamai prižiūrėtos – neįdiegtas apšvietimas, nėra vaizdo kamerų. Kai kurie paminklai ar atminimo vietos yra apskritai užmiršti.
Vienas tokių – tai poetui, filosofui ir restauratoriui Mindaugui Tamoniui, kovojusiam prieš raudonąjį melą ir terorą, prie Pavilnio geležinkelio bėgių, ant kalvelės, netoli nuo M. Tamonio žūties vietos pastatytas kryžius bei koplytstulpis, skirtas Sibiro tremtinių atminčiai.
„Problema ta, kad apie šią vietą žino mažai žmonių, nėra orientacinių rodyklių ir patogaus tako, todėl žmonės priversti eiti geležinkelio bėgiais. Tai tik vienas iš tokių apleistų vietų pavyzdžių, kurioms savivaldybė neturėtų likti abejinga ir tinkamai pasirūpinti. Neturime leisti vandalizmui tapti nebaudžiamu. Svarbu saugoti ir puoselėti istorinę atmintį bei atitinkamai rūpintis paminklais ir atmintinomis vietomis“, – pabrėžia konservatorius L. Kasčiūnas.
2019 metų balandžio 8 dieną Vilniuje buvo įvykdytas iki šiol Lietuvoje atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu precedento neturintis teroristinis vandalizmo aktas, kurio metu, galimai, kol kas, nenustatytų jėgų inspiruotas ir nežinia kam tarnaujantis mankurtas, sunaikino istorinį atminimo ženklą, skirtą tautos didvyriui, rezistentui Jonui Noreikai – Generolui Vėtrai, kabėjusį ant Vrublevskių bibliotekos fasado.
Tik įsikišus Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Seimo nariams bei visuomenei, Vilniaus meras R. Šimašius pakeitė nuomonę, pažadėjęs savivaldybės lėšomis atkurti sunaikintą atminimo lentą. Deja, 2019-04-09 DELFI portale paskelbtame R. Šimašiaus pasisakyme raginama padaryti kelių mėnesių pertrauką ir tik po to, esą aprimus aistroms, papildomai svarstyti apie lentos atkūrimo būtinumą.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga, kartu su kitomis patriotinėmis jėgomis bei Laisvės kovų istorijai ir dėl jos kovojusių didvyrių atminimui neabejinga visuomenės dalimi Vilniaus m. savivaldybę ir merą ragina sunaikintą atminimo lentą atkurti nedelsiant ir iš naujo. Sudaužyta lenta privalo būti perkelta į Genocido aukų ar kitą panašios paskirties muziejų, kur būtų eksponuojama su atitinkamu aprašu bei nuoroda.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Kol bus atkurta ir iš naujo pritvirtinta minėtoji lenta, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga kviečia visus laisvę mylinčius žmones buvusios lentos papėdėje kasdien atnešti ir uždegti atminimo žvakeles, kurios simbolizuotų pagarbą ne tik Generolui Vėtrai, bet ir visiems už Lietuvos laisvę žuvusiems didvyriams, tuo pačiu primenant valdžios institucijoms apie būtinybę akyliau saugoti istorinės atminties vietas bei paminklus.
KVIEČIAME ketvirtadienį, balandžio 11 d. 11 val. atvykti prie Vrublevskių bibliotekos ir buvusios atminimo lentos papėdėje, kartu su Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei kitų patriotinių organizacijų atstovais, uždegti atminimo žvakeles bei padėti gėles.
Negalintys atvykti nurodytą dieną bei valandą, padėti gėles ir uždegti atminimo žvakeles gali kitu, jiems patogiu laiku.
Akcija „LAISVĖ KŪJAIS NESUDAUŽOMA!” bus rengiama ir žvakelės deginamos kasdien iki kol bus atstatyta vandalo suniokota lenta.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos Garbės pirmininkas Jonas Burokas
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.
Seimo nariai Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis ir Arūnas Gumuliauskas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės merą Remigijų Šimašių, ragindami jį atstatyti sudaužytą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai pagerbti skirtą memorialinę lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos Vilniuje.
„Atsižvelgiant į viešojoje erdvėje pasirodžiusią informaciją, kad Vilniaus miesto savivaldybė lentos atkurti neplanuoja, esame sunerimę, kad tokia pozicija gali pateisinti vandalizmo aktus ir paskatinti panašius veiksmus ateityje. Todėl raginame merą atstatyti sunaikintą memorialinę lentą ant Vrublevskių bibliotekos sienos arba tai savo jėgomis padarys visuomeninės organizacijos“, – teigia L. Kasčiūnas.
A. Ažubalis sako, kad lenta J. Noreikai privalės būti atstatyta: „Neatmestina, kad tokias barbariškas akcijas paskatino ir aukštų Lietuvos pareigūnų, tokių kaip Linas Linkevičius, Lietuvoje ir toli už jos ribų viešai reikštas nepasitenkinimas šia lenta. O kai valstybės institucijų (teismų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro) vertinimu pradeda abejoti Vyriausybės nariai – rezultatus matome.”
„Mero pasisakymas atskleidžia visiškai formalistinį ir nevalstybinį požiūrį. Atminimo lenta jam atrodo tik viešosios išlaidos, kaip koks šviesoforas ar autobusų stotelė. Tačiau paminklai ir atminimo lentos yra tautos pagarbos žmogaus aukai išraiška. Dabar tai nesuprantama. Priešingai, duodamas kelias tolesniam vandalizmui. Vilniaus mieste vidury dienos sudaužyta lenta ir savivaldybės vadovas sutinka, kad to pasekmės liktų visam laikui. Tai žalia šviesa visiems vandalams griauti viską, kas jiems nepatinka. Ar pradėsime savo nuožiūra lupti gatvių pavadinimų lenteles ir griauti paminklus, o meras leis tam vykti, ieškodamas kam permesti atsakomybę ir išlaidas? Neturėtume nusileisti iki tokio teisinio nihilizmo. Atminimo lenta privalo būti atstatyta vien iš pagarbos teisės viršenybei Lietuvoje“, – įsitikinęs prof. A. Gumuliauskas.
Nepaisant to, kad atminimo lentą daug kartų reikalauta pašalinti, o viešojoje erdvėje buvo kuriamos visuomenę priešinančios kontraversijos, šių metų kovo pabaigoje Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą ir kaltinimus J. Noreikai kolaboravus su naciais, o remiantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtomis išvadomis, J. Noreikos veikla nelaikytina kolaboravimu, nes nacių okupacijos metu būdamas Šiaulių apskrities viršininku jis taip pat aktyviai veikė antinaciniame pogrindyje.
Mažiausiai 41 žmogus buvo sulaikytas Alžyre penktadienį per protesto akcijas prieš šalies prezidento Abdelazizo Bouteflikos kandidatūros iškėlimą dar vienai kadencijai. Tai šeštadienį pranešė AFP, remdamasi policijos atstovais.
Gautomis žiniomis, sulaikytieji kaltinami „viešosios tvarkos pažeidimu, vandalizmo aktais, turto gadinimu ir smurtu“. Pranešama, kad visoje šalyje demonstracijose dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių, iš jų penki tūkstančiai – šalies sostinėje.
Penktadienį žiniasklaida informavo, jog Alžyre kilo susirėmimų tarp policijos ir demonstrantų, per kuriuos pareigūnai panaudojo ašarines dujas, kad protestuotojai neprasiveržtų prie prezidento rezidencijos. Atsakydami į tai manifestantai apmėtė policininkus akmenimis. Apie nukentėjusiuosius nepranešama.
Vasario 10 d. 81 metų amžiaus A. Bouteflika, einantis Alžyro prezidento pareigas nuo 1999 metų, paskelbė balotiruosiąsis penktajai kadencijai valstybės vadovo rinkimuose, kurie turi įvykti balandžio 18 d. 2013 metų balandį A. Bouteflika patyrė sunkų insultą, jo sveikatos būklė smarkiai pablogėjo, jis retai rodosi viešumoje. Nuo to laiko politikas naudojasi neįgaliojo vežimėliu, bet ši aplinkybė 2014 metų balandį jam nesutrukdė įtikinamai laimėti Alžyro prezidento rinkimus ir iškovoti ketvirtąjį penkerių metų mandatą.
Nežinomi asmenys Kaliningrade apipylė dažais paminklą Immanueliui Kantui, stovintį skvere prie vieno iš Baltijos federalinio universiteto (BFU), pavadinto didžiojo vokiečių filosofo vardu, korpusų.
Kaip pranešė antradienį žurnalistams BFU atstovė Julija Škurkina, prie paminklo buvo primėtyta lapelių, kuriuose I. Kantas vadinamas priešu, o studentai raginami „išbraukti svetimą vardą iš savo dokumentų“.
„Nukentėjo pati I. Kanto figūra ir paminklo postamentas, kurie apipilti baltais ir rožiniais dažais. Dabar universiteto darbuotojai mėgina nuplauti dažus, grąžinti paminklui deramą išvaizdą“, – sakė J. Škurkina. Ji pabrėžė, kad „universitete šis incidentas apibūdinamas kaip vandalizmo aktas“.
Anot J. Škurkinos, šiuo metu aukštosios mokyklos saugumo tarnyba peržiūri vaizdo kamerų įrašus, kurie gali padėti atskleisti išpuolio aplinkybes. „Vėliau gali būti kreiptasi į policiją, kad pareigūnai surastų ir nubaustų vandalus“, – patikslino universiteto atstovė.
Atkurtas pagal išlikusį vokiečių skulptoriaus Christiano Danielio Raucho modelį, paminklas I. Kantui buvo atidengtas 1992 metais skvere priešais universiteto pastatą, šalia tos vietos, kur nuo 1884 metų stovėjo paminklo originalas.
Vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas gimė Kionigsberge (dabartiniame Kaliningrade), kur išgyveno visą savo gyvenimą ir buvo palaidotas prie katedros sienos.
Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pastarosiomis dienomis Kalnų Karabacho krašto azerbaidžaniečių bendruomenė paskelbė pareiškimą, kuriame pasauliui priminė sukakus 25 metus, kai Armėnijos ginkluotųjų pajėgos okupavo Azerbaidžano žemes. Dėl to daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių turėjo palikti gimtuosius namus, o 20 tūkstančių azerbaidžaniečių – žuvo. Pareiškime iš tarptautinės bendrijos reikalaujama pasmerkti armėnų agresiją ir okupantų įvykdytus nusikaltimus. Dar primenama, kad 1988–1993 metų agresijos metu armėnai sunaikino daugiau kaip 600 istorijos ir architektūros paminklų, o itin reikšmingus – pasisavino.
Iš pradžių šaudyta tik kritikos strėlėmis
Prieš kelis mėnesius Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas irgi kalbėjo apie Armėnijos teisinę atsakomybę dėl okupuotose Azerbaidžano teritorijose įvykdytų „vandalizmo aktų“, kurie padarė žalos ne tik azerbaidžaniečių tautai, tačiau ir visai žmonijai. Jie ne tik nusiaubė kai kurias mečetes, tačiau ir pavertė jas tikriausiais gyvulių tvartais. Islamo bendradarbiavimo organizacija priėmė ne vieną rezoliuciją dėl Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną metu okupantų vykdyto musulmonų istorinio ir kultūrinio paveldo naikinimo bei niekinimo. Be to, armėnai pasiglemžė su jų kultūra nė kiek nesusijusias albanų krikščionių bažnyčias, vienuolynus, kai ką perdarė ir dabar pristato kaip armėnų kultūros paminklus. Pirmiausia tai pasakytina apie okupuotame Kelbadžaro rajone esančias Giandžasaro ir Chudavengo bažnyčias.
O kiek anksčiau armėnų žiniasklaida ištrimitavo, kad „Kalnų Karabacho respublikos sostinėje Stepanakerte“ pristatyta knyga „Dadivankas. Atkurtasis stebuklas“. Joje pasakojama apie vienuolyną, esantį Kelbadžaro rajone – vietiniai jį vadino Chudavengu, arba Dadavengu (dabar čionykščiame kaime azerbaidžaniečių paliktuose namuose gyvena armėnai – pabėgėliai iš Azerbaidžano). O „stebuklas“ – tai vienuolyno bažnyčios sienas puošiančios XIII amžiaus freskos. „Dadivanką“ išleidusio fondo direktorė paaiškino, kad ši knyga jai yra ne šiaip knyga, o „kaip strateginis ginklas“. Anot jos, tai pirmoji kregždė „globaliniame“ projekte „Armėnų freskos – neatsiejama pasaulinio paveldo dalis“. Knyga išėjo 500 egzempliorių tiražu armėnų, anglų ir rusų kalbomis. Leidėjai žadėjo paskleisti ją po pasaulį – „šio regiono ir unikalaus armėnų meno propagandai“.
Regis, „šio regiono propagandoje“ kai kas jau nuveikta. Antai vienas rusiškai rašantis Latvijoje įregistruotas kelionių leidinys aiškina, kad šių laikų keliautojui tiesiog privalu aplankyti Kalnų Karabachą su jo vienuolynais. „Amarasas, Dadivankas ir Gandzasaras – tai ne šiaip vietinių vienuolynų pavadinimai, – skaitome. – Šie vienuolynai nenuginčijamai liudija apie istorinę šių žemių priklausomybę armėnų tautai.“
Gandzasarą armėnai ėmė savintis dar sovietiniais laikais. Azerbaidžano SSR spaudoje 1973 metais paskelbtame straipsnyje „Dėl konfesinės ir etninės Gandzasaro vienuolyno priklausomybės“ architektas Rašidas Gejuševas tvirtino jį esant Kaukazo Albanijos paminklu. Tam ypač atkakliai priešinosi archeologas ir menotyrininkas Anatolijus Jakobsonas, vadinęs vienuolyną su bažnyčia „iškiliu armėnų kultūros paminklu, kuriuo teisėtai gali didžiuotis armėnų liaudis“. Nuo jo teko ir Gejuševui: esą šio išvedžiojimai tik teršia sovietinį istorijos mokslą. Mūsų dienomis ne tik armėnų mokslo leidiniai, bet ir turistų vadovai šį mokslininką vadina „garsiu sovietiniu istoriku“ ir kartoja jo žodžius apie Gandzasare „įkūnytus geriausius armėnų XIII amžiaus architektūros pasiekimus“.
Anot Jakobsono, Gandzasaro vienuolyno bažnyčia (1216–1238) priklauso armėnų XIII amžiaus architektūros enciklopedijai. Tiesa, jis negalįs paaiškinti kupolo cilindro nišoje esančios skulptūrinės kompozicijos, vaizduojančios du vyrus (greičiausiai bažnyčios įkūrėją, Chačeno kunigaikštį, su sūnumi), laikančius virš galvų vienas įprastos kryžminių skliautų bažnyčios maketą, kitas – rotondos pavidalo. Mat nei armėnai, nei gruzinai, kiek jam žinoma, rotondų nestatę. Autorius išsisuka paaiškinęs, jog kompozicija yra visiškai originali ir unikali: „nė vieno kito panašaus paminklo mes nurodyti negalime”.
Tarytum to būtų negana, Jakobsonas pateikia ir ne architektūrinių įrodymų. Nors Chačeno kunigaikštystė esą plytėjusi buvusios Kaukazo Albanijos karalystės valdose ir ją pavadindavo šiuo vardu (armėniškai – Alvanas, Agvanas), tačiau tai tebuvęs vietovardis, nieko nesakąs apie krašto gyventojų etninę kilmę; ten nuo senovės gyvenę armėnai. Dėl Albanų bažnyčios, tai ji nuo Ankstyvųjų viduramžių (V-VII a.) iki Naujųjų laikų buvusi pavaldi Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, o jos vardas daugeliu amžių pragyveno albanų valstybingumą „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.
Armėnų architektas Muradas Asratianas, kadaise išleidęs knygą apie Gandzasaro vienuolyną net italų kalba, rašė, kad XIII amžius – tai „Arcacho architektų mokyklos klestėjimo metas“ ir jų kūrybos šedevrai yra vienuolynai, pirmiausia Gandzasaro. Jis be išlygų palaikė Jakobsoną ir pridėjo savo įžvalgą: “Gandzasaro bažnyčios kompozicija, dekoratyvinis kupolo apipavidalinimas tokie panašūs į Aričavanko vienuolyno pagrindinės bažnyčios (1201), jog juos laiko tos pačios statytojų ir skulptorių grupės kūriniais.” Asratianas irgi aiškino tuo metu Arcache gyvavus stiprią Chačeno kunigaikštystę ir skliaustuose nurodo ją užėmus „maždaug dabartinės Kalnų Karabacho Autonominės Srities teritoriją“ (straipsnis išspausdintas 1989 metais).
Gruzijos istorijos aukso amžius
Armėnų architekto nurodytą Aričavanką atrandame 450 km atstumu nuo Gandzasaro, istoriniame Širako krašte. Dabar jo rytinė dalis priklauso Armėnijai, o vakarinė – Turkijai; pastarajai valstybei priklauso ir „miestas vaiduoklis“ Ani, 2016 metais įrašytas į UNESCO pasaulinio paveldo objektų sąrašą. Aričavanko vienuolyną XIII amžiaus pačioje pradžioje pastatydino kunigaikštis, kurį armėnų istorikai vadina Zakarė Zakarianu.
Praėjusio amžiaus 5 dešimtmetyje grupelė sovietinių Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos mokslininkų iškėlė „Pietų Kaukazo renesanso“ teoriją. Pasak vienos to meto armėnų autorės, „nuo XII amžiaus antrosios pusės iki XIII amžiaus pradžios Armėnija laikinai įėjo į Gruzijos sudėtį. Tai buvo puikus gruzinų karalienės Tamaros valdymo laikotarpis“: armėnų moksle, filosofijoje, poezijoje, valstybingumo supratime, kalbos raidoje, visuomeniniame gyvenime atsirado kai kurie bruožai, būdingi Renesansui, koks jis vėliau buvo Italijoje. Šį klestėjimą nutraukė mongolų antplūdis…
„Gruzijos aukso amžiuje“ į centralizuotos valstybės sudėtį įėjo pietuose Ani, Širakas, Dvinas, Karsas, rytuose – Siunikas ir Arcachas, o su pastaruoju – ir Chačeno kunigaikštystė. Armėnams palankūs autoriai aiškina, jog tai jungtinės gruzinų ir armėnų pajėgos išlaisvino šiuos miestus ir kraštus nuo turkų seldžiukų XII-XIII amžiaus pradžioje. Vienas autorius leidžia suprasti, jog daugiausia nusipelnė armėnai, o „Gruzija buvusi stipriausias Armėnijos sąjungininkas vaduojant krikščionių žemes“; išlaisvinimo žygiams vadovavo armėnų kunigaikščiai Ivanė ir Zakarė Zakarianai.
Gruzinai šiuos kunigaikščius, Persijos didikų, turinčių ir Aršakidų dinastijos kraujo, palikuonis, vadino ir vadina Mhargdzeliais, tai yra Ilgarankiais – protėvio Artakserso Ilgarankio garbei (daugelis juos kildina iš klajoklių kurdų). Jie tarnavo karalienei Tamarai, o po Gruzijos valdovės mirties – sostą paveldėjusiems iš pradžių jos sūnui, paskui – dukrai. Dar XX amžiaus pradžioje istorikai nesiginčijo dėl jų kilmės: visi šaltiniai rodė šiuos aukštus ir įtakingus Gruzijos valstybės pareigūnus priklausius gruzinų valstybingumo istorijai ir gruzinų kultūros pasauliui. Šitai neigti ėmė jau po Antrojo pasaulinio karo armėnai, užsimoję įrodyti Armėniją buvus kone savarankišką valstybę, mat pačią Gruziją, žiūrėkite, valdė armėnai. Vadinasi, ir kultūra turėjusi būti armėniška!
Nepaneigiama tiesa: „Tamaros laikotarpis (1184–1213) yra didžiausio šalies politinio ir kultūrinio klestėjimo epocha“. Gruzijos karalienė bičiuliavosi su mokslininkais ir poetais, tarp jų – Šota Rustaveliu, sukūrusiu valdovei poemą „Karžygis tigro kailyje“. Gal net per kuklu sakyti Tamarą statydinus bažnyčias, vienuolynus, tvirtoves „visuose šalies kampeliuose“ – nemažai didingų gruziniškų bažnyčių ir tvirtovių pastatyta dabartinėje Turkijos teritorijoje – iki Erzerumo miesto ir Vano ežero imtinai. XIII pradžioje Ani mieste – „armėnų istorinėje sostinėje“ (961–1045) pastatytą bažnyčią vadino „gruziniškąja“. Mat ją lankė Chalkedono visuotinio susirinkimo tiesų, kurias nuo VII amžiaus pripažino ir Gruzinų bažnyčia, išpažintojai (paprastai juos, nežiūrėdami tikrosios kilmės, vadino „gruzinais“, o Armėnų apaštališkosios bažnyčios, nepripažįstančios dvejopos Kristaus prigimties, taigi ir Bizantijos patriarcho viršenybės, narius – „armėnais“).
Melagėlis. Nus.org.uk nuotr.
Nesama liudijimų, kad „armėnų kunigaikštystės“ turėjusios kokių nors privilegijų Gruzijos valstybėje (aukščiausioji teisminė valdžia buvusi visiems viena) ir kad armėnai kuo nors ypatinga prisidėjo prie „Pietų Kaukazo renesanso“. Armėnų apaštališkosios bažnyčios aukštieji ganytojai dar V amžiaus pabaigoje išsikraustė iš Dvino ir daugelį amžių praleido toli nuo „istorinių sostinių“ – Mažojoje Azijoje. Jiems įkandin po turkų seldžiukų antplūdžio iškeliavo, kaip rašo armėnų istorikai, „didelė dalis Armėnijos gyventojų ir armėnų diduomenės“. Vienaip ar kitaip be savo ganytojų ir aukštuomenės likusius armėnus turėjo veikti Pietų Kaukaze įsivyravusi gruzinų kultūra, kurioje, pasak vieno autoriaus, „nuostabiai pynėsi krikščioniškos ir persiškos tradicijos“. Tačiau armėnų istorikai įžvelgia anaiptol ne „persiškas tradicijas“.
XX amžiaus pradžioje rusų ir sovietų istorikas, archeologas Nikolajus Maras Ani miesto griuvėsiuose aptiko Chalkedono tikėjimo išpažintojams priklaususią Grigaliaus Švietėjo bažnyčią. Ji geriausiai išsilaikė per žemės drebėjimą ir kitas negandas. Buvo pastatyta 1215 metais turtingo armėno lėšomis. Mūsų dienų ji sulaukė Turkijos teritorijoje, visiškai pasienyje su Armėnija. Prieš kelerius metus armėnų aktyvistai pareikalavo iš Turkijos valdžios, pabaigus šios bažnyčios kupolo atstatymą, skelbti ją esant „armėnų krikščionių bažnyčia“, o ne „chalkedonitų“, kaip buvo nurodoma anksčiau. „Bažnyčia negali būti chalkedoniška, nes Ani valdytojas priklausė Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, – paaiškino istorikas Artakas Ovansianas. – Apskritai, Ani negalėjo būti chalkidoniškų bažnyčių. Tai būtų nelogiška.“
Labiau nei keista išvada. Nelogiška atrodo kaip tik manyti kunigaikščius, Gruzijos sosto atstovus, buvus kito tikėjimo, nei jų valdovė. Juo labiau kad išliko raštai, liudijantys priešingai nei porina armėnų istorikas. Antai XIII amžiuje gyvenęs Kirakosas Gandžietis aiškiai sako: vienas iš brolių, Ivanė, iš pradžių buvo armėniško tikėjimo, o vėliau perėjo į bizantiškąją stačiatikybę (tai yra iš armėno tapo gruzinu).
Gruzinai savinasi kas parašyta… gruziniškai?
Chalkedono šalininkų bažnyčią Ani mieste XIII amžiaus pradžioje papuošė freskos su Jėzaus Kristaus ir Šventojo Grigaliaus gyvenimo scenomis. Kadangi armėnų vaizduojamasis menas tuo metu tokių ciklų dar nežinojo, linkta manyti, jog statytojai buvo pasikvietę kurios nors Gruzijos sieninės tapybos mokyklos meistrus. Apie Armėniją rašantis Rusijos valstybinei kompanijai RT priklausantis leidinys „Sputnik“ neseniai iškėlė klausimą: „Armėniškos bažnyčios Ani freskų unikalumas: kodėl į jas pretenduoja gruzinai?“ Armėnų menotyrininkė žurnalistei paaiškino: todėl, kad freskų kūrėjai paliko gruziniškus ir graikiškus įrašus. Tačiau tai, girdi, nieko nereiškia. Freskos čia atsirado po to, kai bažnyčia perėjo į stačiatikių bendruomenės rankas valdant kunigaikščių Zakarianų giminei (dabar armėnų autoriai ir visas gruziniškas bažnyčias su gruziniškomis freskomis bei užrašais priskiria „chalkedonitams“). Bendruomenė priklausė Gruzijos patriarchatui, taigi jų oficiali kalba buvo gruzinų. Todėl ir matome įrašus šia kalba, tačiau „ši aplinkybė neleidžia manyti, kad dirbo gruzinų meistrai“.
O štai Armėnijos krikščioniškos kultūros internetinis žurnalas (Sacredtradition.am) nė kiek neabejoja: „armėnų bažnytinė sieninė tapyba vėl suklestėjo kunigaikščių Zakarianų laikais (XIII-XIV a.), kada Armėnijoje, nubloškusioje turkų seldžiukų jungą, buvo statoma daugybė bažnyčių ir vienuolynų“. Nurodoma iš to laikotarpio mūsų dienas pasiekusių armėniškų freskų liekanų esant dviejose bažnyčiose Ani mieste, kai kurių vienuolynų, kaip antai Achtalos ir Dadivanko, bažnyčiose.
Tai perskaičiusius Gruzijos stačiatikių bažnyčios istorijos žinovus galėjo ištikti, kaip dabar sakoma, kognityvinis disonansas. Žengiant į XI amžių stačiatikybė vis labiau įsigali armėnų bendruomenėse – mat sparčiai daugėja vyskupijų, pavaldžių Konstantinopolio patriarchatui. O po turkų seldžiukų įsiveržimo stačiatikiai armėnai palaipsniui pereina į Gruzijos patriarchatą ir visos jų vyskupijos XIII amžiaus pabaigoje vadinamos „gruziniškosiomis“. Patys armėnų mokslininkai, Armėnijos bažnyčiose išlikusias Viduramžių freskas vadindami „armėnų chalkedonitų“, pripažįsta jas esant gruziniškas. Armėnų apaštališkoji bažnyčia nelinko prie atvaizdų garbinimo, freskos jų šventovėse yra retenybė – užtat daug tekstų akmenyje. „Išvydęs freską gali drąsiai manyti bažnyčią priklausius stačiatikiams. Kaip, pavyzdžiui, Achtaloje.“ Argi ne taip?
Sovietinis menotyrininkas, Bizantijos, senovės Rusijos ir Armėnijos, taip pat Renesanso meno tyrinėtojas Viktoras Lazarevas (jo nepamiršo ir mūsų dienomis) jau kadaise tvirtino, kad „Chalkedono susirinkimo nepripažįstanti Armėnija vengė savo šventoves puošti freskomis“, o išimtį tesudarė bažnyčios teritorijose, glaudžiai susijusiose su Gruzija. „Bizantijos dailės istorijoje“ akademikas aprašė tos pačios Ani bažnyčios freskas su gruziniškais užrašais, dėl jų kūrėjų, tiesa, nieko aiškaus nepasakęs. Nepalyginti daugiau vietos šio veikalo autorius skyrė gruzinų sieninei tapybai, kuri „ryškiai atspindi ne tik nacionalinį Gruzijos kultūros pakilimą karalienės Tamaros epochoje, tačiau ir viso krikščioniškų Rytų meno pagyvėjimą“. Vienas gruzinų paliktų šio monumentaliojo meno žanro pavyzdžių yra… Achtalos bažnyčios freskos.
Gruzijos karalienės ištikimas bendražygis kunigaikštis Ivanė Mhargdzelis „suvokė armėnų tikėjimą esant kreivą, persižegnojo ir atvirto į tikrą krikščionį“. Palaidotas prie Achtalos bažnyčios (mirė 1234 metais): „jis atėmė ją iš armėnų ir pavertė gruzinų vienuolynu“ (kaip, beje, ir Kobairo vienuolyną dabartinėje Armėnijos Lorio srityje, armėnų apgyvendintoje po Rusijos-Osmanų imperijų karo 1830 metais). Zakarė Mhargdzelis valdė jam patikėtąsias žemes iš Ani miesto, o dvasiniam gyvenimui plačiai aplinkui vadovavo Ani vyskupija, priklausiusi Gruzijos stačiatikių bažnyčiai.
Kas statė ir kas pasiglemžė
Gražiai parašyta: „703 metais Albanų bažnyčia sudaro uniją su Armėnų bažnyčia ir galiausiai virsta jos dalimi. Armėnų kalba tampa albanų bažnyčios apeigine kalba, visiškai išstumdama jų raštą.“ Regisi, rusiškose internetinėse enciklopedijose Pietų Kaukazo istorija rašoma arba pačių armėnų, arba pagal jų dūdelę. Albanijos bažnyčia iš tikrųjų ne kartą buvo patekusi į Armėnijos apaštališkosios bažnyčios pavaldumą, tačiau vėl ir vėl atsikovodavo savarankiškumą – gal kaip tik „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.
Achtalos bažnyčioje matome ir popiežiaus Silvestro atvaizdą. Gruzinai žvelgė ir į Konstantinopolį, ir į Romą. 1223 metais karalienė Rusudan (Tamaros duktė) pasiuntė Ani vyskupą Dovydą į Romą pas popiežių Honorijų III su laišku, kuriame rašė Gruziją norint prisidėti prie Šeštojo kryžiaus žygio – į Siriją. Šiame laiške Gruzijos valdovė save vadina popiežiaus „ištikima verge ir dukra“. Gruzinų kariuomenei turėjo vadovauti Ivanė Mhargdzelis, irgi įdavęs Dovydui panašų laišką. Honorijus mielai priėmė pagalbą, tačiau žygis vėlavo, o netrukus gruzinai jau patys turėjo gintis nuo musulmonų antplūdžio…
Dviveidiškumas. BBC.com
1255 metais Armėnijos valdytojas Šachinšachas savo rūmuose Ani mieste priėmęs Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pasiuntinį kalbėjo tam, kad jo valdose gyvenantys Chalkedono tiesų išpažintojai esą „Romos bažnyčios sūnūs“ ir pasirengę su popiežiaus parama visas aplinkines „gentis“ palenkti prie Katalikų bažnyčios; pasiuntinys savo rašte Šachinšachą, Zakarė Mhargdzelio sūnų, vadina gruzinu.
Ganzasaro Jono Krikštytojo bažnyčios statytojas, Chačeno kungaikštis Hasanas Džalilis buvo Mhargdzelių seserėnas. Hasano motina garsėjo pamaldumu ir mirė Jeruzalėje, atkeliavusi čia trečią kartą ir gyvenusi atsiskyrėle. Jo dėdė Ivanė, be kitų, valdė ir Chačeno bei Siuniko žemes, taigi Hasanas buvo jo pavaldinys. Savo sūnų Hasanas pakrikštijo Jonė vardu. Gandsazaro bažnyčia buvo pašventinta 1240-aisiais, dalyvaujant daugybei Albanijos bažnyčios vyskupų ir pačiam patriarchui…
Tik 1441 metais Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas išmeldė iš Pietų Kaukaze įsitaisiusių Karakojunlu tiurkų musulmonų genčių sąjungos vado leidimą atkelti sostą iš Kilikijos į Ečmiadziną. Tačiau dar kelis šimtmečius armėnų monofizitų ganytojai riejosi dėl šio sosto ir ne kartą pasitaikė valdyti vienu metu dviem, trims ir net keturiems katolikams. Vienas jų, Simeonas, iš savo buveinės Ečmiadzine 1766 metais parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kuriame maldavo perduoti Rusijoje esančias armėnų bendruomenes jo vadovaujamai Bažnyčiai, mat Jelizavetos I įsaku nuo 1749 metų jos priklausė Albanų bažnyčiai; Ečmiadzino atstovams buvo uždrausta ten ir koją kelti. Vienu metu, gali būti, rusų norėta atkurti Albanų karalystę. Tačiau armėnai pasirodė būsią paklusnesni Pietų Kaukazo užkariavimo talkininkai. Simeono prašymą imperatorė patenkino.
Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir Gandzasaro vienuolyno architektūrai skirtas internetinis leidinys Gandzasar.ru parašė: „Pradedant XIV amžiumi ir iki 1836 metų Gandzasaro vienuolyne buvo Armėnų apaštališkosios bažnyčios rytų padalinys“. Argi? 1815 metais Ečmiadzinas, sumanęs pažeminti savo padalinio – Gandzasaro Šventojo sosto – statusą nuo katolikosato iki arkivyskupijos, turėjo prašyti Pietų Kaukazą okupavusios Rusijos imperijos valdžios leidimo. 1836 metais imperatorius Nikolajus I patvirtino Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Rusijos vyriausybės parengtus Armėnų Grigaliaus bažnyčios (taip imta vadinti Apaštališkąją bažnyčią) veiklos Rusijos imperijoje nuostatus. Tik dabar Ečmiadzinui atiteko Albanų katolikosato turtas: bažnyčios, vienuolynai, biblioteka. Ar būtų reikėję paties imperatoriaus parašo, jeigu Albanų bažnyčia būtų buvusi tik rytų padalinys?
Albanų palikuonys gyvena Azerbaidžane
Tas pats Gandzasar.ru rašo, kad dabar Armėnų apaštališkajai bažnyčiai Kalnų Karabache priklauso apie 30 bažnyčių ir vienuolynų. Be Gandzasaro, Arcacho vyskupijai priklauso „armėnų architektūros šedevrai ir pasaulinės reikšmės istoriniai paminklu“ vadinamas Dadivanko vienuolynas. Jis buvo pastatytas „ankstyvaisiais viduramžiais“, o 1214–1237 metais – bažnyčia prie jo. Apie Amaraso vienuolyną, esantį armėnų okupuotame Kalnų Karabache, Chodžavendo rajone, 1873 metais Rusijos imperijoje leistame solidžiame dokumentų rinkinyje (Акты, собранные Кавказскою Археографическою Комиссиею) parašyta: „Amarasas buvo seniausia agvanų katolikų rezidencija ir jų pirmuoju pripažįstamas šv. Grigoris, ten ir buvęs palaidotas.“
Tiesiog kažin kokia datų magija: pirmosios krikščionių bažnytėlės ir vienuolynai radosi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvavusioje Kaukazo Albanijos karalystėje ankstyvaisiais Viduramžiais, o didžiosios bažnyčios prie jų iškilo XIII amžiuje, „Gruzijos valstybės istorijos aukso amžiuje“. Tai, ko nežinojo „garsus sovietinis istorikas“ (nei armėnai, nei gruzinai rotondų nestatę), savaime suprantama šių dienų Peterburgo istorikui Aleksejui Muchranovui, apkeliavusiam pusę šimto šalių ir išmaišiusiam Gruziją: iki X amžiaus bažnyčių architektūroje gyvavo ir rotondos forma, tačiau tokios „bažnyčios pasitaiko tik Kaukazo Albanijoje ir Bulgarijoje“.
Armėnų katolikas Simeonas, tas, kuris parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, dar išdėstė kas „iš raštų ir žodinių liudijimų žinoma“ apie Agvanų kraštą, arba Albaniją. „Čiabuviai agvanai buvo iškeldinti pagonio Tamerlano į Kandagarą, dabar ten gyvena ir išpažįsta islamą, – rašo, turėdamas galvoje Pietų Kaukazo gyventojų perkraustymą į Afganistaną Timūro žygio į Kaukazą ir Persiją (1386–1387) metu. – Nedidelė dalis, likusi savo žemėse, dabar yra krikščionys ir vadinami udinais. Armėnų šalį nusiaubus, čia rinkosi ir kūrėsi iš savo vietovių išvykę armėnai ir dabar daugelis čia važiuoja.“
Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į Kaukazo Albanijos (gr. Αλβανία) valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda), tačiau karalystė buvo vadinama jų kaimynų – albanų vardu.
Iki pavergiant Pietų Kaukazą rusams, udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache. Albanų bažnyčią pavertus Armėnų Grigaliaus bažnyčios vyskupija, dalis udinų persikraustė į kairįjį Kuros krantą, į rusų įsteigtą Jelizavetpolio sritį, arba išsikėlė į Gruziją, kur ėmė lankyti stačiatikių bažnyčią; nemažai udinų priėmė islamą. XIX amžiaus pabaigoje rusų valdžia visus udinus sukėlė į du didelius kaimus – Vartašeną ir Nidžą (čia atsikėlė šeimos ir iš Karabacho). 1880 metais udinais save laikė apie 10 tūkstančių žmonių, šimtmečio pabaigoje – 8 tūkstančiai, 1910-aisiais – apie 5 900. Sovietinis 1926 metų surašymas jų priskaičiavo 2 500, 1959 metų – 3 700 , o 1979-ųjų – 7 000.
488 metais įsteigta aštuonios Albanų bažnyčios vyskupijos. Kaukazo albanus turėjus savo raštą liudija tai, kad apie VI amžiaus pradžioje (506) Dvine įvykusį bendrą bažnyčių susirinkimą gruzinų, albanų ir armėnų atstovai saviškiams pranešė laiškais, „kiekvienas savo kalba“. Vienas VIII amžiaus armėnų metraštininkas tarp kalbų, kuriomis turima Evangelija, nurodo ir albanų kalbą. Tačiau tik 1937 metais jaunas gruzinų mokslininkas Ilja Abuladzė Ečmiadzino rankraščiuose aptiko nežinomus rašmenis, kuriuos kalbininkai pripažino esant albanų abėcėle.
1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, vadovaujama istoriko Zazos Aleksidzės, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šv. Jekaterinos vienuolyne, aptiko X amžiaus gruzinišką tekstą, parašytą pergamente viršum kito (pergamentas tais laikais buvo brangus, vieną tekstą valė ir rašė naują). Išaiškėjo, kad senesnysis tekstas yra parašytas albaniškai ir sudaro liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų prisidėjimo) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėniškąjį“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).
Melavimas. Nus.org.uk nuotr.
2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Tų pačių metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta senovinė Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Kasinėjimą čia vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta (vėl XIII amžius!). Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji Šventojo Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.
Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Iškart klaustumėte, kodėl reikia jaukintis. Reikia, nes iki šiol ji buvo svetima, priešiškumu Lietuvai ženklinta: į ją žiūrėjo carinės Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, sovietinių represinių struktūrų rūmų langai, aikštėje ir rūmuose buvo vykdomos politinių kalinių egzekucijos, čia stovėjo paminklas raudonojo teroro pradininkui Leninui.
Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS) raštu 2016 m. vasario 16 d. kreipėsi į Vilniaus merą, miesto tarybos narius, Vilniaus miesto administracijos vadovybę bei Seimo ir Vyriausybės kanceliarijas ir Seimo narius šiuo kreipimusi-pranešimu:
Jau beveik tris dešimtmečius istorinės Tautos Laisvės kovų ginant valstybės nepriklausomybę ir kovotojų atminties įamžinimo laukusi valstybės reprezentacinė Lukiškių aikštė Lietuvos sostinėje Vilniuje, Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo jubiliejui 2018 vasario 16 d. neliks tik nesibaigiančių statybų aikštelė, todėl siekiant padėti visoms valdžioms išvengti galimos gėdos ar nepatogumo, kad nebus įamžintas kovojusių ir žuvusių už Lietuvos laisvę atminimas šiame aikštės memoriale dėl kokių nors galimai formalių biurokratinių kliūčių ar tarpusavio politinių intrigų, visuomenės ir patriotinių visuomeninių organizacijų iniciatyva, pastangomis bei ryžtu, pagaliau sulaukė Memorialo širdies – ŠVENTO RELIKVIJORIAUS. Mūsų nuomone, tai suteiks Lukiškių aikštės memorialui naują atminties bei pagarbos kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę prasmes bei galimai įpareigos valdžių ir institucijų atstovus atsakingiau ir objektyviau elgtis bei žiūrėti į šio svarbaus reikalo, tinkamo ir savalaikio memorialo su valstybės simboliu įrengimo (pastatymo) esmę, o ne blaškytis klaidžiuose biurokratizmo ar kokių politinių tarpusavio intrigėlių labirintuose.
Kreipiamės į Jus prašydami geranoriškai suprasti mūsų veiksmus ir nesiekti, bei neleisti išniekinti šio atminimo sakralinės vietos kaip nors bandant sunaikinti šį relikvijorių. Prašome Jus, savo valdžios galių, kurias suteikėme mes, piliečiai būdami rinkėjais, pagalba padėti kartu išsaugoti tą labai svarbių dalykų atmintį ir nepriešinti visuomenės, nes mes tik padedame Jums, o Jūs tiesiog prisidėkite savo realia pagalba prie to, kas jau padaryta ir tai galimai nebus jums didelė našta, o Lietuvai bus didingų jos Laisvės pergalių prasmingo atminimo išsaugojimo memorialas. Prašome įtraukti šį Lukiškių aikštės memorialo šimtmečio ratą su atminimo relikvijoriumi į savivaldos, (arba/ir) valstybės saugomų paminklų ir teritorijų, ar kokius kitus registrus, siekiat užtikrinti šiame memoriale tam tikrą apsaugą nuo vandalizmo ar kitų žalingų nusikalstamų veiksmų, taip padedant išsaugoti svarbų atminimą ateinančioms kartoms.
Po rekonstrukcijos atgyjanti Lukiškių aikštė pakvietė visus vilniečius ir miesto svečius birželio 9 d. pramogauti ir sulaukti įspūdingo neregėto siurprizo – fontano. Renginys vyko visą dieną, todėl veiklų netrūko mažiesiems, jaunimui, suaugusiems ir senjorams.
Prieš tai 2018 m. vasario 16 d. Gedimino prospektu žygiavo iškilminga eisena nuo LR Seimo rūmų iki Lukiškių aikštės su fakelais ir sovietinės okupacijos metais nužudytų, žuvusiųjų, nukankintų prieškario Lietuvos kariuomenės generolų, valstybės vadovų, dvasininkų ir kovojusių su sovietiniais okupantais partizanų už Lietuvos laisvę bei nepriklausomybę relikvijomis kapsulėse bei jų portretais.
Kapsules su relikvijomis buvo nuleistos į formuojamo memorialo – „Šimtmečio žiedo“ centre esančią ertmę. Greta jų buvo nuleistos antros kapsulės su palydimuoju raštu, kapsulių įterpimo aktu ir relikvijų sąrašu. Kapsules su relikvijomis ir dokumentais buvo pašventintos, uždengtos granito plokšte. Ši vieta aikštėje tapo šventa, maldos ir aukų pagarbos atminimui vieta. Relikvijų palydimasis raštas bylojo:
Priglausk prie Savęs, Aukščiausias, Lietuvos Laisvės kovotojus Amžinojoje tėvynėje, apsaugok šalį, už kurią jie gyvybes aukojo.
Dievas tepriima jų auką ir tepaverčia laisvos ir kilnios ateities laidu būsimosioms Lietuvos kartoms.
Šis laisvę mylinčių žmonių ir reikšmingų įvykių atminimo liudijimas teprimena ir tebyloja esamoms ir būsimoms kartoms apie sudėtas aukas ant MEILĖS ir LAISVĖS Lietuvai aukuro.
Ši kovų relikvijų buveinė tebūna gyvųjų susikaupimo, maldos ir pagarbos atminimui vieta.
Deja, nepraėjus net dviems mėnesiams aikštėje pasikartojo net du vandalizmo aktai.
LLKS rūpesčiu Lukiškių aikštėje Šimtmečio rate prie įterptų ir pašventintų relikvijų radosi nedidelis iš cemento skiedinio, su trispalve ant kaklo žirgelis. Jis, ten ilgoką laiką ir stovėjo, bet netrukus atsirado šimtmečio rate, greta relikvijų palaidojimo vietos. Nežinomo autoriaus ar autorių daili skulptūra tarsi liudijo paminklo prie relikvijų reikalingumą ir galbūt jo virsmo siekį Vytimi siekį.
Buvo gera stebėti, kaip toje šventoje vietoje prie arkliuko glaustosi vaikai, juo džiaugiasi, prie relikvijų dangčio sustoja ir šnekučiuojasi praeiviai. Greta Šimtmečio rato pagal projektą turi rastis paminklas kovojusiems ir žuvusiems už Lietuvos laisvę su Vyčio simboliu. Entuziastų sukurtas žirgelis tarsi stengėsi išaugti į Vytį. Tačiau…
Š. m. balandžio 10 d. praeiviai pamatė vietoj žirgelio išmėtytas jo duženas.
Kaip LLKS leidinio „Varpas“ redaktorius dėl nusikalstamos veikos išaiškinimo 2018-04-12 kreipiausi į Vilniaus Trečiąjį policijos komisariatą, kuris 2018-04-24 raštu pranešė, kad nusižengimo teisena pradėta. Praėjus dviem mėnesiams, teiravausi komisariate, kuris tepasakė jog tyrimas vyksta. Tuo teko suabejoti, nes aš kaip tyrimo iniciatorius nesu apklaustas, nors turiu ką tyrėjams pasakyti.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Galimai nesaugoma aikštė pati išprovokavo antrą nusikalstama veiką, nes balandžio 25 d. vandalai vėl šeimininkavo aikštėje, nusiaubė būsimo memorialo centre užkastas relikvijas. „Šiąnakt įvykdytas vandalizmo aktas laisvės kovotojų memoriale. Sausio 12 ir vasario 16 dienomis buvo pašventintos ir į memorialo centrą įleistos 111 relikvijų. Šiąnakt buvo išdaužytas viršus, ištrauktos kapsulės, bet iš keturių pavogta tik viena. Lankėsi kriminalistai“, – BNS pranešė Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto vadovas architektas Kęstutis Akelaitis. Dėl įvykio pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 178 str. 3 d. (Tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba pagrobė svetimą turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje, – baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų).
Žinotina, kad vandalai gali siautėti tik ten, kur aplinka nesaugoma, todėl ir nusikaltimų tyrėjai pirmučiausia kaltininkais turėtų pripažinti pačius aikštės šeimininkus.
Aikštę tinkamai prisijaukinsime tik tuomet, kai ji bus saugi, kai joje nebus vietos nusikaltėliams ir neklaužadoms, viešosios tvarkos ir rimties trikdytojams.
Prancūzijos politikai sekmadienį pasmerkė šalies karo didvyrio bei buvusio prezidento Šarlio De Golio (Charles De Gaulle) kapo išniekinimą, rašo naujienų agentūra AP.
Prancūzijos žiniasklaida teigia, kad dėl nusikaltimo šiuo metu ieškoma dviejų asmenų. Vienas jų buvo nufilmuotas nuo kapo laužiantis kryžių Kolombėjaus kaime, kuriame Š. De Golis gyveno ir yra palaidotas.
Dabartinis šalies vadovas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) oficialiame pranešime teigė, kad kapas greitai bus sutvarkytas, o paties Š. De Golio atminimas yra „svarbus visiems Prancūzijos žmonėms“.
Ministras pirmininkas Eduardas Filipas (Edouarde Philippe) socialiniame tinkle „Twitter“ išreiškė savo „liūdesį bei pasibaisėjimą“ ir kapo išniekinimą pavadino „išpuoliu prieš visą Prancūziją“.
Tuo tarpo kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen (Marine Le Pen) išpuolį pavadino „niekingu“.
Spalio 14-ąją apie 6 val. 5 minutės, suveikus Kauno apygardos prokuratūros pastato apsaugos sistemai, buvo užfiksuotas vandališkas incidentas.
Nedelsiant į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai bei apsaugos paslaugas teikiančios bendrovės darbuotojai pamatė, kad yra išdaužti du langai, raudonais dažais ištepliotos pastato sienos, per langų stiklų plyšius dažais ir fekalijomis apdergtos patalpos. Į pastato vidų pašaliniai asmenys patekę nebuvo.
Šiandien Azerbaidžanas yra vienintelė šalis pasaulyje, kur vienu metu veikia Mečetė, cerkvė ir sinagoga, kur nepasitaikys skirtingų religinių išpažintojų diskriminacijos.
Kai Guboje Europos Tarybos prezidentui buvo parodyta vieta, kur per 150 metrų atstumą įsikūrusios mečetė ir sinagoga, jis nustebo.
Azerbaidžaniečių tauta pasižymi tolerantiškumu ne tik Rytuose, bet ir visame pasaulyje. Unikali Azerbaidžano praktika religijų tarpusavio dialoge ir bendradarbiavime aukštai įvertinta ir pripažinta užsienio politikų, diplomatų bei tarptautinių struktūrų oficialių asmenų.
„Pussy Riot” bylos nušvietimas užsienio spaudoje liudija, kad Vakarų žiniasklaida visiškai nesupranta Rusijos politinio gyvenimo, kad analizuoja įvykius Rusijoje geriausiu atveju supaprastintai, o blogiausiu – karikatūriškai, rašo Slate.fr.
„Šitą požiūrį galima apibendrinti tokiu sakiniu: iš vienos pusės – visagalis siaubas Vladimiras Putinas, iš kitos – pliušiniai opozicijos meškučiai, bet liaudies masės aklai seka paskui V.Putiną“.
Čia mes susiduriame su triguba klaida, reikalaujančia paaiškinimo“, – tvirtina autorės. Iš pat pradžių Vakarų žiniasklaida „Pussy Riot” bylai skyrė neproporcingai daug dėmesio, o viena iš sulaikytųjų merginų, Nadežda Tolokonnikova, patekdavo į kamerų objektyvus dažniau už kitas – matyt, dėl savo fotogeniškumo.
160-imt Lietuvos menininkų, mokslininkų ir neabejingų piliečių gruodžio 12-ąją dieną viešu laišku kreipėsi į paskirtąjį premjerą, Socialdemokratų partijos pirmininką Algirdą Butkevičių, ragindami jį sustabdyti partijos draugo, Druskininkų mero Ričardo Malinausko vandalizmą.
Lietuvos kultūros bendruomenę sukrėtė ir papiktino barbariška Socialdemokratų partijos vicepirmininko R. Malinausko savivalė: šių metų liepos 3–4 dienomis, merui įsakius, Druskininkų centre buvo sunaikinta Atgimimo metais dailininko Antano Balkės sukurta čiurlioniškos kompozicijos skulptūra „Legenda“. Taip meras R. Malinauskas keršijo buvusiam miesto vyriausiajam dailininkui A. Balkei už Druskininkų paveldo gynimą.
