vandens patranka

Praėjusieji, 2009-ie­ji, pra­dė­ti spal­vin­gais fe­jer­ver­kais sos­ti­nė­je, pa­si­bai­gė ty­liai. Kad ir ką sa­ky­tum, pra­ėję me­tai vis dėl­to bu­vo iš­šskir­ti­niai, ju­bi­lie­ji­niai: Lie­tu­va šven­tė sa­vo var­do pa­mi­nė­ji­mo tūks­tant­me­tį, Vil­nius vaiz­da­vo­si esąs Eu­ro­pos kul­tū­ros sos­ti­nė, o me­tus bai­gė ieš­ko­da­mas ten “iš­ga­ra­vu­sių“ mi­li­jo­nų li­tų.

Ži­no­ma, ma­lo­nu pa­jus­ti sa­vo ša­lies ar jos sos­ti­nės iš­skir­ti­nu­mą. Ta­čiau į orą iš­šau­tas mi­li­jo­nas eu­rų ar­ba po ke­lis šim­tus tūks­tan­čių li­tų kai­na­vę gelž­ga­liai, įžū­liai pa­va­din­ti me­no kū­ri­niais, Vil­niui kul­tū­ros tik­rai ne­pri­dė­jo. To­kių pa­ra­di­nių ren­gi­nių dirb­ti­nu­mas ypač rė­žė akį nu­šiu­ru­sių sos­ti­nės baž­ny­čių fo­ne. Ar ne­bu­vo pra­smin­giau pa­lo­py­ti ar pa­da­žy­ti ar­chi­tek­tū­ros pa­min­klus, užuot mil­ži­niš­kas lė­šas švais­čius keis­tiems ir ne­su­pran­ta­miems ren­gi­niams?

Continue reading „Nuo riau­šių iki Na­cio­na­li­nio su­si­ta­ri­mo” →