Penktadienį visas pasaulis ima ruoštis Dievo gailestingumo šventei
Šventė, kurią viso pasaulio katalikams švęsti nurodė popiežius Jonas Paulius II, pirmą kartą švęsta Vilniuje prieš 85-erius metus.
Tai Dievo Gailestingumo sekmadienis, minimas sekmadienį po Šv. Velykų. Jau šį – Didįjį penktadienį, balandžio 10 dieną, prasideda devynių dienų budėjimas su malda, kuris atves į Dievo Gailestingumo šventę.
1935 metais Vilniuje Atvelykio sekmadienį Aušros Vartų galerijoje buvo iškabintas iki tol viešai nematytas Dievo Gailestingumo paveikslas ir švęstas Dievo Gailestingumo sekmadienis.
Nuo to laiko šio paveikslo kartotės plačiai pasklido po pasaulį, o šv. popiežius Jonas Paulius II prieš dvidešimt metų visoje Bažnyčioje antrąjį Velykų sekmadienį paskelbė Dievo Gailestingumo sekmadieniu.
Jonas Paulius II tuomet, skelbdamas sesę Faustiną šventąja, sakė: „Kristus mums parodė daug gailestingumo kelių, pasilenkė prie žmogaus materialinio ir dvasinio skurdo. Kenčiančiam žmogui ištiesta jo ranka visų laikų žmonėms skelbia gailestingumo žinią.“ Aušros vartai. Slaptai.lt nuotr.
Garsusis Dievo Gailestingumo atvaizdas dabar gerbiamas Vilniuje, Dievo gailestingumo šventovėje, kurioje visą savaitę po Velykų bus švenčiama Gailestingumo savaitė. Žmonės kviečiami nuotoliniu būdu jungtis į maldą šv. Mišiose, kalbėti Gailestingumo vainikėlį, adoruoti Švenčiausiąjį Sakramentą, klausyti skaitomo Faustinos dienoraščio.
Norintieji gali surašyti savo artimųjų vardus, už kuriuos meldžiasi, – vardai bus sudėti prie Gailestingumo paveikslo. Šv. Mišios aukojamos kasdien 10.00, 12.00, 18.00 ir 20.00 valandomis. Lenkų kalba šv. Mišios – 16.00 val. Gailestingumo sekmadienį 17.00 val. vyks šv. Mišios anglų kalba, kurios bus transliuojamas EWTN kanalu daugeliui anglakalbių šalių.
Iš Antakalnyje esančio šv. Faustinos namelio, buvusio seserų vienuolyno, nuo penktadienio devynias dienas, 15 valandą, vadinamą Gailestingumo valanda, bus internetu transliuojamos devyndienio maldos. Visi kviečiami jungtis į maldą „Vilnius piligtim center“ feisbuko puslapyje. Atsinaujinęs šv. Faustinos namelis lankytojams ir piligrimams duris atvers pasibaigus karantinui. Gailestingumo novena nuo penktadienio bus meldžiamasi ir Dievo Gailestingumo šventovėje. Vienuoliai Bernardinų sode. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Vilniuje, Antakalnyje, vienuolyne gyvenusi Šventoji s. Faustina, patyrė regėjimus, kuriuose Jėzus prašė melsti gailestingumo visam pasauliui. Pagal Šv. Faustinos regėjimus dail. E. Kazimirowskis nutapė Dievo Gailestingumo paveikslą, buvo užrašyta Jėzaus padiktuota malda – Dievo Gailestingumo vainikėlis, maldų devyndienis (novena) prieš Gailestingumo sekmadienį, įkurta Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija, visame pasaulyje pradėta melstis Gailestingumo valandą (trečia valanda po pietų), taip pagerbiant Jėzaus mirties laiką.
Faustinos dienoraštyje įrašyti tokie Jėzus žodžiai apie devynias maldos dienas prieš Gailestingumo šventę: „Trokštu, kad per šias devynias dienas vestum sielas prie mano gailestingumo versmės, idant jos pasisemtų jėgų ir atgaivos bei visų malonių, reikalingų gyvenimo sunkumuose, o ypač mirties valandą. Kiekvieną dieną atvesi prie mano širdies vis kitą sielų būrį ir panardinsi jas mano gailestingumo jūroje. O aš visas šias sielas nuvesiu į savo Tėvo namus.“
Visą parą transliaciją iš Dievo Gailestingumo šventovės galima stebėti internetu (Youtube kanalas „Dievo Gailestingumo šventovė“). Ne pamaldų metu šventovė yra atvira asmeninei maldai.
Savaitgalį keliuose bus įrengta 300 policijos postų. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Velykų savaitgalį šalyje dirbs apie 3000 pareigūnų, kurie užtikrins viešąją tvarką keliuose, skelbia Vidaus reikalų ministerija.
„Norėdami apsaugoti vyresnio amžiaus artimuosius, turime susilaikyti nuo kelionių į kitus Lietuvos miestus. Savaitgalį keliuose bus įrengta 300 policijos postų, kuriuose automobiliais vykstantys piliečiai bus tikrinami, ar nepažeidžia izoliacijos taisyklių“, – sako vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė.
Pasak Lietuvos policijos generalinio komisaro Renato Požėlos, pareigūnai dirbs ne tik keliuose, bet ir patruliuos viešose vietose, kontroliuos asmenis, kuriems skirta izoliacija, ar tuos, kurie pažeidinėja karantino reikalavimus. Policija reaguos ir į kitus pranešimus apie pažeidimus ar nusikalstamas veikas.
Policijos pareigūnams, vidaus reikalų ministrės pavedimu, viešąją tvarką ir žmonių saugumą padės užtikrinti policijos rėmėjų, Viešojo saugumo tarnybos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Vadovybės apsaugos departamento, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnai.
Policija pasitelks ir kitas, viešai nematomas technines priemones, kurios taip pat padės kontroliuoti asmenų judėjimą ir suvaldyti situaciją Šv. Velykų savaitgalį. Savivaldybės prie kai kurių įvažiavimų į miestus pastatys specialius ženklus, ribojančius įvažiavimą.
Bulgarijos premjeras Boiko Borisovas ketvirtadienį šalies gyventojus paragino pasilikti namuose ir per Velykų laikotarpį neiti į pamaldas, kad koronavirusas neplistų dar labiau. Šį raginimą premjeras išsakė krikščionių ortodoksų lyderiams nesutikus užverti cerkvių duris.
„Dvasininkai negali liepti žmonėms neiti į cerkves, tačiau tai galiu aš. Tad raginu Bulgarijos gyventojus neiti ir laikytis karantino priemonių“, – spaudos konferencijos metu sakė premjeras.
Bulgarijoje, kurioje dominuoja krikščionys ortodoksai, balandžio 12 d. bus švenčiamas Verbų sekmadienis, o balandžio 19 d. – Velykos.
Krikščionių ortodoksų Bažnyčiai vadovaujantis Šventasis sinodas reikalavo, kad katedros ir cerkvės ir toliau būtų atidarytos, nors medicinos ekspertai ir vyriausybė ragino uždaryti visus maldos namus. Šventajam sinodui atstovavęs ir bendroje spaudos konferencijoje su B. Borisovu dalyvavęs vyskupas užtikrino, kad pamaldose dalyvaujantys krikščionys turės laikytis saugaus atstumo ir dėvėti kaukes.
Velykos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prezidentas Gitanas Nausėda, ketvirtadienį susitikęs su Vilniaus arkivyskupu metropolitu Gintaru Grušu, aptarė pasirengimą Šv. Velykoms karantino laikotarpiu, taip pat priemones, skirtas vargstančių bei pažeidžiamų asmenų padėčiai palengvinti.
Pasak šalies vadovo, jam įsiminė arkivyskupo G. Grušo išsakyta mintis, kad žmogus gali trejopai elgtis kančios atžvilgiu: ją atstumti, ignoruoti arba apsikabinti.
„Kiekvienas galime pasirinkti, kuriuo keliu einame. Mūsų dvasinis gyvenimas pastaruoju metu tapo kur kas intensyvesnis – beveik kasdien darome vertybinius pasirinkimus: imtis prasmingos savanorystės veiklos ar užsidaryti savo kiaute, teikti konstruktyvius pasiūlymus ar stovėti nuošalyje ir kaltinti, demonstruoti atsakingą požiūrį į karantino reikalavimus ar juos atsainiai ignoruoti. Svarbiausia, kad Lietuva nepalūžo pajutusi pandemijos protrūkio naštą. Atvirkščiai, žmonių santykiai ir vertybės išsigrynino, valdžios atsakomybė tapo labiau apčiuopiama ir kontroliuojama. Tai rodo, kad iš šio išmėginimų ruožo išeisime tvirtesni – tiesą sakant, jau dabar esame daug stipresni”, – sakė valstybės vadovas, kurį cituoja Prezidento komunikacijos grupė.
Prezidentas padėkojo Bažnyčiai už atsakingą požiūrį į tikinčiųjų ir visos visuomenės sveikatą, paramą labiausiai jos stokojančiam žmogui.
„Labai vertinu Bažnyčios labdaringą veiklą, prie kurios galime prisidėti ir mes su Diana. Šis darbas visada buvo nukreiptas į labiausiai paramos stokojantį žmogų, laisvas nuo politinių aspiracijų ir deklaratyvumo”, – sakė G. Nausėda.
Kadaise buvo štai tokios Velykos. Vilnius. Vinco Kudirkos aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos rajono meras Mindaugas Sinkevičius teigia, kad premjerui Sauliui Skverneliui prakalbus apie Šv. Velykų savaitgalį numatomus patekimo į miestus ir miestelius ribojimus, savivaldybėms kyla nemažai techninių klausimų, į kuriuos atsakymai kol kas nepateikti. Pasak politiko, vis dar neaišku, kaip prie patikros punktų bus siekiama išvengti eilių, ar bus prašoma gyvenamosios vietos deklaracijos ir kitų kelionės svarbą patvirtinančių dokumentų.
„Laukiame sprendimo trečiadienį, nes kol kas jis buvo premjero tik anonsuotas pirmadienį. Matyt, šis išankstinis premjero anonsavimas leidžia jau numatyti ir galvoti, kaip jis bus įgyvendintas. Mes neabejojame, kad savivaldybės nebus visiškai paliktos vienos. Buvo ir anonsuojant pasakyta, kad bus įtraukta ir policija, ir kariuomenė, ir, jeigu reikės, pasitelkiami šauliai ir kitos specialiosios tarnybos“, – Eltai teigė M. Sinkevičius.
Jonavos rajono mero teigimu, savivaldybė jau strategiškai planuoja, kuriuos kelius reikėtų kontroliuoti ir kokių priemonių imtis, siekiant užtikrinti, kad Vyriausybės užmojis būtų įgyvendintas.
„Jonavoje jau tariamės, kokius įvažiavimus galėtume kontroliuoti. Į mūsų miestą galima patekti bent penkiais oficialiais keliais: nuo Kėdainių, nuo Ukmergės, nuo Kauno per kelias vietas. Mes svarstome, kuriuos kelius potencialiai reiktų kontroliuoti, juos prižiūrėti įrengiant laikiną užkardą ir klausiant atvykstančių, kokiais tikslais atvyksta: ar jie turi nekilnojamojo turto, ar jie išvažiuoja į darbą, ar dėl nelaimės šeimoje“, – kalbėjo Jonavos rajono meras. Provincija. Alytus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
M. Sinkevičius teigia, kad bandomos modeliuoti ir įvairios hipotetinės situacijos. Anot Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento, vis dar yra neaišku, kokia tvarka būtų taikoma asmenims, važiuojantiems nemagistraliniais, o savivaldybių reikšmės keliais, kai norint pasiekti savo galutinį tašką reikėtų pravažiuoti bent kelias savivaldybes.
„Ar tai reiškia, kad kol vyksite iki, pavyzdžiui, laidotuvių vietos, tai jums reikės bent keliuose punktuose kažką paaiškinti? Galų gale, kas yra įrodymas vykstant į laidotuves?“, – kalbėjo Jonavos rajono meras, akcentuodamas, kad klausimų kyla ir nekilnojamojo turto įrodymo atveju.
M. Sinkevičiaus teigimu, vis dar neaišku ir kokių priemonių reikės imtis, kad prie patikros punktų nesusidarytų eilės.
„Mes prašome pasakyti, kaip turėtume elgtis, kad nesusidarytų eilės. Jeigu pradėsime kiekvieną inspektuoti: vienas turi turto, kitas važiuoja į laidotuves, kitas dar kažkur važiuoja, juk susidarys eilės…“,– kalbėjo M. Sinkevičius pabrėždamas, kad Vyriausybė turėtų pateikti aiškesnius atsakymus į šiuos klausimus. Savivaldybių asociacijos prezidentas įsitikinęs, kad įgyvendinat šį Vyriausybės užmojį būtinas bendras sutarimas tarp šalies savivaldybių.
Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
M. Sinkevičius taip pat akcentuoja, kad gyventojų patekimo į miestus ir miestelius ribojimą turės būtinai užtikrinti policijos pareigūnai, nes, pasak politiko, nei merai, nei savivaldybių administracijų direktoriai įgaliojimų neįleisti į savivaldybės teritoriją neturi.
Jonavos meras akcentuoja ir tai, kad į miestą galima patekti 4-5 įvažiavimais, todėl, pasak jo, prie kiekvieno iš jų paskyrus policijos ekipažą gali pritrūkti pareigūnų, užtikrinančių tvarką pačioje savivaldybėje.
„Jonavoje yra 4-5 įvažiavimai, prie kiekvieno reikia turėti po policijos ekipažą, kad sustabdymo, įleidimo veiksmai būtų teisėti, tai jeigu 5 ekipažus pastatant ir jiems budint visą savaitgalį mieste vykstant iškvietimams ar smurtui artimoje aplinkoje, ar kažkokiems rimtesniems kriminaliniams nusikaltimams, kas tada važiuos ten…“, – kalbėjo miesto meras, akcentuodamas, kad pajėgos turėtų būti tinkamai paskirstytos taip, kad policijos pajėgų užtektų ir savivaldybės teritorijoje.
„Dėl to aš ir galvoju, kad būtų tikslinga pasitelkti ir kariuomenės pareigūnus, ir valstybės struktūras, kurios čia galėtų pagelbėti“, – pridūrė jis.
Visgi Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorius džiaugiasi, kad nemaža dalis šalies savivaldybių yra įsteigusios ir Viešosios tvarkos tarnybas, kurios galės padėti pareigūnams įgyvendinti gyventojų įvažiavimo į miestus ir miestelius ribojimą.
„Nemaža dalis savivaldybių turi įsisteigusios Viešosios tvarkos tarnybas. (…) Tai pasitelksime Viešosios tvarkos tarnybas šiai užduočiai atlikti. Nemažai savivaldybių ir mažesnių tokias turi, ir tuo pačiu, aš viliuosi, kad, jeigu reikės, bus pasitelkiama ir kariuomenė“, – sakė jis.
Nepaisant vis dar neatsakytų klausimų ir kylančių iššūkių, M. Sinkevičius viliasi, kad didžioji dalis žmonių premjero anonsą išgirdo ir šventinio savaitgalio planus pakeis.
„Aš manau, kaddaugiau kaip 90 procentų žmonių pirmadienį suprato labai aiškią valstybės centrinės valdžios žinią: nevykite, nes išvykimas, važinėjimas bus arba neįmanomas, arba labai komplikuotas. Aš manau, kad didžioji dalis žmonių suprato ir jau planuojasi savaitgalį Velykas minėti namuose, neišvykstant“, – teigė Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas.
Visgi politikas pripažįsta, kad ne visi į Vyriausybės raginimus įsiklausys. Ištuštėję Lietuvos miestai ir miesteliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Aišku, atsiras mažuma, dėl kurios turbūt ir priimami tokie griežtesni reguliavimai ir kontrolė. Tokių žmonių suvaldymas savaitgalį, aš manau, kad yra reikalingas, dėl to ir atsiranda tie visi imperatyvūs reikalavimai“, – kalbėjo M. Sinkevičius.
„Savivaldybės kol kas dar tik permąsto viską, lauksime trečiadienio, dar yra to laiko susidėlioti ir tikrai susidėliosime. Bet gyvenimiškų situacijų kils“, – apibendrino Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas.
ELTA primena, kad ministras pirmininkas Saulius Skvernelis pirmadienį informavo, jog šventinį Velykų savaitgalį, siekiant užkirsti kelią koronaviruso plitimui, bus ribojamas patekimas į miestus ir miestelius.
Premjero teigimu, šventinį savaitgalį bus ribojamas patekimas į visus šalies miestus ir miestelius. Tai užtikrins policijos pareigūnai, prireikus jie pasitelks karius, šaulius, policijos rėmėjus, kitus talkininkus. Į pagalbą bus kviečiamos savivaldybės, bus prašoma techniškai apriboti visus nebūtinus įvažiavimus į miestus ir miestelius.
Išimtys bus taikomos tais atvejais, kai bus vykstama dėl artimųjų, giminaičių mirties, sunkios ligos ar nelaimės, taip pat kai vykstama dėl būtino atlikti darbo ar suteikti būtinąją medicinos pagalbą. Draudimas negalios tiems, kurie vyks į kitą nei savo gyvenamosios vietos savivaldybę, kurioje turi nekilnojamojo turto.
Oficialiai sprendimą planuojama priimti Vyriausybės posėdyje trečiadienį.
Verbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sekmadienį katalikiškame pasaulyje minimu Verbų sekmadieniu, kuris švenčiamas likus savaitei iki Velykų, prasideda Didžioji savaitė.
Paskutinėmis jos dienomis – didįjį ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius Išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą.
Tačiau šiemet ir Verbų sekmadienį, ir Velykas minėsime kiek kitaip. Kaip paragino Lietuvos vyskupai, susikaupsime maldoje ne bažnyčioje, o savo namuose ar kitoje saviizoliacijos vietoje.
Tokią per amžius susiklosčiusią tradiciją susiaurino pasaulį ir Lietuvą apėmusi koronaviruso pandemija.
„Aš noriu priminti, kad Lietuvoje yra paskelbtas karantinas, yra aiškūs nurodymai, kokio atstumo turi laikytis gyventojai. Kad negalima būriuotis, net ir vaikščioti daugiau kaip dviejų asmenų grupėm, išskyrus šeimas, kur yra tėvai su vaikais, – spaudos konferencijoje šią savaitę sakė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. – Jokių būriavimosi, nesvarbu, kur jie vyktų, ar prie bažnyčių, ar prie vandens telkinių – jų negali būti. (…) Tiek Verbų sekmadienį, tiek kitus savaitgalius, kai yra pranašaujami geresni, šiltesni orai”.
Prieš stebint Šv. Mišias nuotoliniu būdu galima prisiminti, kad Evangelijoje Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu. Kaip pasakoja biblinė istorija, Jėzus buvo pasitiktas kaip mesijas, tačiau jau po kelių dienų jam po kojomis palmių šakeles klojusi minia reikalavo nukryžiavimo.
Lietuvoje palmių nėra, todėl nuo seno į bažnyčią buvo nešamos ir šventinamos verbos, kurioms liaudyje priskiriami atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simboliai.
Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos liuteronų postilėje 1573 metais. Suvalkijoje tikrąja verba seniau buvo laikomas kadagys, Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio beržo ar žilvičio šakelę su „kačiukais”, o vyresnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.
Verbų sekmadienis apipintas daugybe liaudiškų tikėjimų. Tikima, kad verba saugo nuo visokio blogio. Verba pasmilkomi kambariai, anksčiau buvo apeinami laukai. Kai kur gaji tradicija Verbų sekmadienį šeimos narius pažadinti išplakant verba. Tikima, kad taip jie įgis stiprybės ir sveikatos. Ja būdavo pasmilkoma užėjus audros debesiui, genant galvijus pirmai ganiavai ar po žiemos apžiūrint bites.
Senosios verbos sudeginamos – jokiu būdu jų negalima bet kur išmesti.
Šv. Velykos. Vytauto Visocko nuotr.
Visuomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surplys ragina užsienyje dirbančius Lietuvos piliečius nevažiuoti į Lietuvą švęsti Velykų. Pasak jo, dėl pasaulyje siaučiančios epidemijos toks sprendimas yra pernelyg rizikingas.
„Noriu atkreipti dėmesį tų, kuriems grįžimas į Lietuvą nėra būtinas. Jeigu jūs esate susiplanavę velykines atostogas ir dirbate užsienyje, tikrai kviečiu atsisakyti tų planų. Jūs turėsite 14 dienų praleisti griežtame karantine, griežtoje izoliacijoje“, – teigė jis, pabrėždamas, kad, viena vertus, policija akylai stebės, ar laikomasi karantino sąlygų, kita vertus, jo teigimu, grįžę iš užsienio piliečiai rizikuos užkrėsti savo artimuosius.
„Supraskite, vietoje planuoto Velykų „zuikio“ savo artimiesiems galite parvežti koronavirusą, – net jei nejaučiate jokių simptomų“, – spaudos konferencijoje pabrėžė G. Surplys.
Jis taip pat priminė, kad nuo balandžio 4 d. yra stabdomi skrydžiai ir keltai į Lietuvą, išskyrus Kylio maršrutą. Išimtys, jo teigimu, bus taikomos tik tiems, kurie yra įsigiję bilietus iki balandžio 1 d.
Velykos. Vilnius. Vinco Kudirkos aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nepaisant to, tęsė G. Surplys, Lietuva nėra uždaryta. Pasak jo, šiuo metu į Lietuvą patekti yra du galimi keliai.
„Tai sausumos kelias per Latviją, nes Talino–Helsinkio keltas dar kelia. Jis kels, mano žiniomis, iki balandžio 6 dienos. Taip pat vyksta repatriaciniai „Lufthansa“ skrydžiai du kartus per savaitę maršrutu Londonas–Frankfurtas–Talinas. Taigi, grįžus į Taliną, galima sausuma parvažiuoti į Lietuvą“, – sakė G. Surplys.
Tuo metu nuo balandžio 4 dienos grįžti į Lietuvą iš Latvijos bus galima tik per Saločių punktą. „Žinoma, su visa ten būsima grįžtančių asmenų patikra“, – pridūrė jis.
„Pandemija neima atostogų“, teigė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, paskelbdama, kad Vokietijoje pratęsiami apribojimai visuomeniniam gyvenimui, įvesti dėl naujojo koronaviruso pandemijos, praneša „Deutsche Welle“.
Kanclerė po konferencinio pokalbio su 16-os Vokietijos žemių lyderiais paskelbė, kad šalyje socialinio atsiribojimo priemonės pratęsiamos iki Velykų atostogų pabaigos.
Kaip nurodoma, apribojimai Vokietijoje pratęsiami mažiausiai iki balandžio 19 dienos imtinai. Iš pradžių buvo numatyta, kad apribojimų galiojimas baigsis balandžio 5 d.
Tačiau, pasak A. Merkel, „pandemija neima atostogų“, ir būtų daug blogiau pernelyg anksti atšaukti apribojimus.
„Dar labai per anksti galvoti apie apribojimų sušvelninimą. Būtų daug blogiau atšaukti juos per anksti, mes vis dar esame pernelyg toli nuo to, ką turime pasiekti“, – sakė kanclerė.
Kovo 22 d. Vokietijos institucijos nurodė šalies restoranams užsidaryti ir uždraudė daugiau kaip dviejų žmonių susibūrimus, siekiant stabdyti koronaviruso plitimą.
Vokietijoje patvirtinti 67 366 užsikrėtimo koronavirusu atvejai.
Danija jau balandžio viduryje greičiausiai pradės švelninti griežtas priemones kovoje su koronavirusu.
Jei pozityvios tendencijos tęsis, jei danai ateinančias dvi savaites ir toliau taip protingai kovos su viruso plitimu, kaip iki šiol, vyriausybė žingsnis po žingsnio vėl atvers šalį, pirmadienį spaudos konferencijoje Kopenhagoje sakė ministrė pirmininkė Mettė Frederiksen.
Daniškos priemonės prieš koronavirusą Sars-CoV-2 yra veiksmingos, kalbėjo premjerė. Atrodo, kad virusas šalyje plinta lėčiau nei būgštauta. „Tai yra ženklas atsargiam optimizmui“, – pabrėžė M. Frederiksen. Ji atkreipė dėmesį, kad danai turėtų nusiteikti skirtingu metu eiti į darbą ir į mokyklą. Dėl sienų uždarymo kol kas niekas nesikeis.
Danija ypač anksti griežtomis priemonėmis reagavo į koronakrizę. Nuo kovo 14-osios šalies sienos uždarytos visiems užsieniečiams. Taip pat nedirba mokyklos, vaikų darželiai, restoranai, kavinės, teatrai ir kitos laisvalaikio erdvės. Be to, draudžiama būriuotis didesnėmis nei 10 žmonių grupėms.
M. Frederiksen prieš savaitę pratęsė priemonių galiojimą po Velykų. Savaitgalį ji feisbuke rašė, jog nei tikisi, nei mano, kad prireiks mėnesių, kol Danija palaipsniui vėl atsivers.
Iki pirmadienio vakaro Danijoje patvirtinta per 2 500 infekcijos atvejų, 77 žmonės mirė.
Šv. Velykos. Vytauto Visocko nuotr.
Premjeras Saulius Skvernelis akcentuoja, kad, norint sustabdyti koronaviruso plitimą ir išvengti mirčių, būtina artėjančias Velykas praleisti namuose su pačiais artimiausiais. Ministras pirmininkas tikinčiuosius ramina, kad šv. Mišios bus transliuojamos, o pasimelsti galima ir namuose. Velykos. Vilnius. Vinco Kudirkos aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Jeigu mes norime Velykas sutikti su savo artimaisiais ir kitais metais, ir dar kitais metais, ir dar po penkerių metų, tai gal šitos Velykos tegul būna kitokios. Namuose, su savo artimaisiais, su savo šeimos nariais, be judėjimo, be važinėjimo po Lietuvą, nes tokiu būdu mes tiesiog galime neturėti kitų Velykų“, – Vyriausybėje surengtoje spaudos konferencijoje sakė S. Skvernelis.
Ministras pirmininkas taip pat akcentuoja, kad Velykų mišias galima bus stebėti ir namuose, jos bus transliuojamos.
„Kalbant apie Mišias, melstis galima ir namuose, tą Bažnyčia leidžia, pripažįsta. Manau, kad bus aukojamos Mišios, jos bus transliuojamos, bet be žmonių“, – informavo Vyriausybės vadovas.
„Turime iškentėti, turime pagalvoti apie savo tėvus, vaikus, apie kiekvieną iš mūsų. Ir šios Velykos Lietuvoje tikrai bus kitokios, negu buvo įprasta“, – pridūrė premjeras.
Karalienė Elžbieta II. EPA – ELTA nuotr.
93 metų Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II ir 98-erių jos vyras princas Filipas koronaviruso pandemijos akivaizdoje keliasi į Vindzoro pilį.
Filipas čia atvyko ketvirtadienį, pranešė rūmų atstovė. Anot duomenų, jis iš Sandringamo dvaro atskraidintas sraigtasparniu. Karalienė Bakingemo rūmus taip pat paliko ketvirtadienį, skelbia britų žiniasklaida. Kartu automobilyje sėdėjo ir abu jos šunys – korgiai Candy ir Vulcanas.
Karalienė su vyru Vindzore visad leidžia Velykas, dabar jie čia atvyko anksčiau. Abu monarchai dėl garbingo jų amžiaus laikomi ypač pažeidžiamais Covid-19 atžvilgiu.
Londone šiuo metu patvirtintų koronainfekcijos atvejų yra gerokai daugiau nei kitose šalies dalyse.
Į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą įtrauktos marių vėtrungės, pirčių lankymas ir kitos išsaugotos tradicijos. Organizatorių nuotrauka
Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildė dar dešimt iš kartos į kartą perduodamų ir išsaugotų šalies tradicijų. Kovo 13-ąją Vilniaus rotušėje vyks iškilmės, kurių metų vertybių teikėjams ir saugotojams bus įteikti sertifikatai.
Šiuo įrašymu sąvadą, kaip teigiama Lietuvos nacionalinio kultūros centro pranešime, papildė drevinė bitininkystė Varėnos krašte, Kuršių marių burvalčių vėtrungių gamyba, Lietuvos karaimų vestuvių tradicija, Mažosios Lietuvos delmonai, pirčių lankymo tradicija, Rasos šventė Kernavėje, Velykų būgno mušimo tradicija Aukštaitijoje, totorių vestuvių pyrago čiakčiako tradicija, vietovardžių atminties ir vartojimo tradicija, Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija.
Iškilmingame renginyje rotušėje naujai į sąvadą sugulusias dešimt vertybių pristatys šių tradicijų saugotojai – asmenys, šeimos, bendruomenės, institucijos. Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iškilmių dalyvius sveikins ir įrašymą į nacionalinį sąvadą liudijančius sertifikatus teiks kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, skulptorius Gediminas Karalius, poetas Vladas Braziūnas, režisierius Vytenis Pauliukaitis bei kiti žymūs meno ir kultūros žmonės, visuomenės atstovai.
Nematerialus kultūros paveldas – gyvas, klestintis, perduodamas iš kartos į kartą, teikiantis žmogui taip reikalingą tapatybės jausmą – visada užėmė svarbią vietą visuomenės gyvenime: nuo visuotinai į kraują įaugusių tradicijų iki mažų bendruomenių nuoširdžiai puoselėjamų papročių, kuriais jos dosniai dalijasi su visais, norinčiais pažinti ir patirti mūsų folklorą, liaudies meną ir amatus, ūkines veiklas, pasaulėžiūrą, net savitus bruožus išlaikiusius žmonių charakterius.
Šiandien mūsų sąvade jau yra 32 vertybės, priskaičiuojant ir tris esančias UNESCO Reprezentatyviajame nematerialaus kultūros paveldo sąraše – kryždirbystę ir kryžių simboliką Lietuvoje, lietuvių polifonines dainas – sutartines, Dainų ir šokių švenčių tradiciją Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje.
Sąvado valdytojas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Trims dešimtims metų praslinkus, daug kas lietuvių papročiuose atsimainė. Ir nebegrįš anie laikai, anie žmonės tikrai lietuviškais, dar nepagadintais savo papročiais ir visais savo prietartais. Šiandien mes iš jų tyčiojamės ir juos „išpagonijame“; bet kitkart tie prietarai darė lietuvių tikėjimą, o tikėjimas darė ypatingą gyvenimo būdą.
Kas tą būdą šiandien panorėtų atspėti, kam prisireiktų senovės lietuvių kultūra ir civilizacija aprašyti, kas galų gale mėgsta grimzti grynon, tikrai vaikiškai nekalton poezijon, – tas turi ieškoti vienatinių tame dalyke istoriškų liekanų – papročiuose ir prietaruose. Aš vos keletą dalykų beatmenu ir juos štai šaltai išskaitau. Tariuos ir tai nebūsiant be naudos.
Vos tik pasibaigs, būdavo, paskutiniai Kalėdų pamaldos žodžiai, kaip galvon mušti, pradėdavo ir bažnyčios virsti, ir galvatrūkčiais namo lėkti. Kaip Velykų rytą, taip ir Kalėdų, kas greičiau namo parlėks, tas vasarą greičiau javus nuo dirvų nuvalys, ir kiti vasaros darbai seksis greičiau padirbti už kitus. Kliūdavo lietuviams už tatai nuo pamokslininkų. Todėl paskui tyčiomis ar iš baimės ėmė grįžti net labiau atsileidę, negu paprastai važiuojama.
Namo sugrįžę, rasdavo, kaip ir Kūčiose, balta staltiese papuoštą stalą ir ąsotį (uzboną) su grietine (smetona) šildyto alaus – „atsigauti“.
Šv. Kalėdos, 2019-ieji metai. Slaptai.lt nuotr.
Nuo to laiko iki pat Trijų Karalių vakarui, t.y. per ištisi dvi savaiti, buvo viena nepertraukiama pusiašventė: samdininkai viešėdavo pas savo tėvus ar globėjus, saviškiai, vieni patys bepasilikę, taip pat negalėjo sunkių darbų dirbti. Per abi savaiti ant stalo švietė balta staltiesė ir stovėjo ąsotis alaus kiekvienam, kurs tuo laiku teikės apsilankyti. Kaimynas, samdininkas, žydas, elgeta ar šiaip jau pakeleivis, – kas tik gryčion įėjo, jokio prašymo nelaukdamas, pylėsi alaus stiklinėn ar puodelin, o ne, tai ir iš paties ąsočio gėrė, kiek tiktai norėjo. Alus tam tyčia buvo daromas. Tiesa, mūsiškiai ir šiaip jau nebuvo tokie šykštūs, kaip dabar: kam nors pasidarius alaus ar giros, ąsotis nėjo nuo stalo, kol tik bačkutės tesėjo. Bet kalėdų laiku alaus galėjai rasti tiesiog kiekvieno ūkininko gryčioje (Tik alus būdavo ne toks kartus ir smagus, kaip daromas Pakuršėje, bet lengvutis, salsterys, rūgšterys).
Kalėdas lietuviai švęsdavo per tris dienas, kaip Bažnyčia reikalavo; Ketvirtą dieną, lygiai kaip Velykų ir Sekminių, patys pridėdavo, nes tai buvo „ledų dienos“: kas ketvirtos dienos nešvęstų, to javus ledai išmuštų.
Žemaičiuose iki šiai dienai užsiliko „kirvelninkų“ turgadieniai, nors jų pradžią ir prasmę retas kas bežino. Seniau darbo metai visuose Žemaičiuose pasibaigdavę ant Kalėdų, ne taip, kaip dabar: kitur „ant šv. Mertino“, kitur „ant šv. Endiejaus“ ir t.t. Vyriškieji samdininkai ateidavę ūkininkams dirbtų savais kirviais. Metams pasibaigus, imdavę savo kirvelius ir iškilmingai įkaldavę trobos virdin vinį, kaipo ženklą užbaigtų pilnų metų. Nuo to kalimo ir šventės Kalėdų vardą gavusios, nors galėjo būti ir priešingai: „Kalėdų“ žodis galėjo įkvėpti kalimo paprotį. Paskui, kirvelius už juostų užsikišę, samdiniai eidavę ant miesto rinkos ir laukdavę samdytojų. Ūkininkai iš tų kirvelių pajuostyje pažindavę darbo ieškančius, drąsiai juos užkalbindavę ir lygdavę. Sulygtasai atiduodavęs savo kirvelį ūkininkui, kaipo uždą, ir jau kitam nebegalėdavęs pasižadėti, nes tada reikdavę kirvelio išsižadėti. Bet niekas jo, nebematydamas kirvelio, ir neberungdavęs.
Dabar jau niekas savomis padargomis nebetarnauja, nei kirvelių nebesinešioja; ūkininkai taip pat darbininkų ant rinkos nebeieško, nes juos ir namie atranda.
Vilniuje – kalėdinės nuotaukos. 2017-ieji metai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tečiaus tarnaujant jaunuomenė abiejų lyčių tebesirenka tuo metu miestelin, ypač Plungėn, gaišina laiką dykiniuodama, vaišinasi gertuvėse ir daug nepadorumo pridaro. Užtai juos ilgainiui ėmė pravardžiuoti truputį perkreiptu vardu…
Aukštaičiuose tokių turgadienių aš neatmenu. Mūsų ūkininkai, jei samdinys tiko, „draudė ant vietos“ toli dar prieš Kalėdas, t.y. šeimininkas nešė degtinės butelį, šeimininkė lėkštę sviesto, antrą „lydytos smetonos“, sūrio, vaišino savo samdinį ir dėjo ant stalo rublį pinigų uždo, „padorko“, kurį paskui priskaitydavo prie algos.
Samdiniui nebeapsiimant būti ant vietos, ūkininkas, antrą ar trečią dieną Kalėdų pasikinkęs gerąjį arklį į gerąsias lugneles (šliedeles), prisirišęs varpelį, veždavo pas gimines, kur jis turi prieglaudą. Ūkininkė išleisdama dėdavo kiekvienam kalėdą, t.y. duonos kepalą, mėsos kumpį, kiek tiek grūdų ar miltų, kad turėtų kuo misti, neapsunkindamas globėjų, kol neapsiims kitur.
Jei samdinys per metus ūkininkui neįtikdavo, šisai „darė jam sarmatą“: vežė prastu arkliu, prastomis rogėmis, be skambalo arba ir visiškai pėsčią išleisdavo, kalėdą paskui veždamas. Tai buvo didelė nešlovė, didelis pabaudimas, nes „pėsčio parėjusio“ nelabai kas benorėjo samdyti. Todėl ir įkyrus samdinys rūpinosi nusižeminti ir atsiprašyti ūkininką už padarytus jam nemalonumus ir nepaklusnumą.
Išvežiojus šeimyną, reikdavo kitą susiieškoti, sulygti, paskui susivežioti. Bernai viešėdavo neilgai, dažniausia iki Trijų Karalių; mergaitės ilgiau, nes tuo laiku verpės ir audės išeigines sau drapanas.
Samdinių nebetekus, vyriškiesiems taip pat retai namie besirodant, ir kitiems saviškiams nebedaug kas beliko dirbti. Kiti ir galėdami, nebesiėmė sunkesnio darbo, nes tai – samdinių pareiga. Betgi ir laikas tai buvo keistas. Ims šeimininkė ką nors lopyti, jėraičiai bus margi ir vilna jų perniek; ims verpti, avys vasarą kaitulio suksis arba nuo ratelio tarškėjimo kosės, – jei bent moterys bažnyčioje, kunigui Evangeliją skaitant, už avis neatkosės. Pamokslininkai nemaža padėjo vargo, kol tų prietarų „neišpagonijo“. Tada atsirado „vakaravimai“, bendras darbas vakarą.
Kaimo keliukas žiemą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mergaitės, namų ruošą ir gyvulių liuobą pabaigusios, pirmoje sambrėškoje bėgdavo savo rateliais ir linų kuodeliais nešinos vienon kurion gryčion ir imdavo rungčioties, kuri daugiau špūlių priverps. Laukiamos tai buvo viešnios. Kartu su kamuoliais šalto oro, įsiveržiančio vidun pro varstomas duris, atsirasdavo tiek klegesio, klyksmo ir linksmumo, kad net senieji atjaunėdavo. Terškė keliolika ratelių, terškė keliolika jaunų liežuvių, skambėjo sutartinės, o siūlas nepaliaudamas mašinos greitumu vyniojosi į špūlias.
Kadaise turėjome tokias lietuviškas žiemas. Ar besulauksime jų? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dviem trims valandoms praslinkus, pradėdavo rinkties ir bernaičiai, kas su sukiniu, kas su mezginiu, kiti ir be nieko. Linksmumas pasidarydavo dar didesnis, nes kiekvienas stengėsi kuo geriausias „štukas provyti“. Neapsakomai būdavo branginami amatininkai lojikai, daugiau svieto apėję, daugiau matę ir prityrę. Pasakininkai ar šiaip jau „mandragalviai“ buvo pirmosios eilės svečiai. Dažnai rateliai nutildavo, mergaitės vienu klausymu pavirsdavo. Liejas pasakos vis baisesnės, vis įdomesnės, kol įsibailinus nebebūdavo kaip ir oran beišeiti; prisieidavo kiekviena namo lydėti.
Retai kada apsieidavo ir be kokios muzikos. Vienas ar du muzikantu svajotoju, užlindusiu kur kertelėm, tyliai sau tyriliavo, ne tik nepertraukdami kalbos, dainų ir darbo, bet kaip kad prie viso to triukšmo pridėdami ypatingo saldaus ir raminančio malonumo. Tik prieš išeinant sužviegdavo klarnietas, smuikas balsiau užgaudavo stygas, idant susirinkę galėtų keletą kartų apsisukti, kol išsiskirstys.
Malonūs ir dori buvo tai vakaravimai. Per tokiuos draugavimus aukštaičių sušvelnėjo būdas, jie labiau susibendravo, labiau savo dainas išlavino negu žemaičiai. Sugebąs galėtų nupiešti gražų vakaravimo vaizdelį. (Vaižgantas Raštai, T.1, Pradai, 1994; pirmą kartą publikuota „Viltyje“ 1908)
Užgavėnės Mokytojų namų kiemelyje. 2013-ieji. Vytauto Visocko nuotr.
Statistikos departamento duomenimis, pernai, nuo sausio iki gruodžio, iš Lietuvos jau emigravo daugiau nei 54 tūkst. gyventojų. Anot Lietuvių etninės kultūros draugijos, gyventojų emigraciją lemia ne tik finansinės priežastys, bet ir silpnėjanti tautinė savimonė. Tautinę savimonę formuoja etninė kultūra, tuo tarpu Lietuvoje jai skiriama vis mažiau dėmesio. Seime vykusioje konferencijoje pristatytas Lietuvos kultūros tarybos dalinai remtas draugijos tyrimas, atskleidęs kylančią grėsmę šalies kultūros tradicijų ir tapatybės išsaugojimui, būtinybę keisti situaciją švietimo sistemoje bei užtikrinti teisės aktų įgyvendinimą.
Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotojas, šio tyrimo vadovas dr. Vytautas Tumėnas sako, kad mūsų etninė kultūra yra ne tik tradiciniai bendravimo papročiai, liaudies dainos, šokiai, žaidimai, tautosaka, bet ir tokios šventės kaip Kūčios, Vėlinės, Užgavėnės, taip pat tradiciniai amatai, tautodailė, liaudies medicina, astronomija, etnoarchitektūra ir kt. „Etninė kultūra – pagrindas, jungiantis dabarties kartas su tėvų bei protėvių palikimu. Kai visa tai pamirštama, susidariusią tuštumą bandoma užpildyti kitų kultūrų tradicijomis“, – atkreipia dėmesį dr. V. Tumėnas.
Užgavėnės. Vytauto Visocko nuotr.
Dr. V. Tumėno teigimu, nebesijaučiant tautos ir gimtinės dalimi, kilus finansinėms ar kitoms problemoms, žmogui nebelieka prasmės rūpintis savo šalies kultūra ar ekonomika, tampa daug lengviau emigruoti į kitas šalis, tikintis didesnio atlygio. Įsivaizduojama, kad svečių šalių aplinka, gyvenimo sąlygos patrauklesnės nei Lietuvos.
Pastebima, kad šalyse, kuriose yra monarchijos, tokiose, kaip Anglija, tradicijų išlaikymui skiriamas ypatingas dėmesys. Pavyzdžiui, Norvegijoje tautinis kostiumas yra demokratijos simbolis. Šioje šalyje įprasta daugeliui, taip pat ir karališkai porai, tautinį drabužį dėvėti per valstybės šventę. Pasaulyje yra nemažai sėkmingų pavyzdžių, kaip per kalbą ir kultūros tradiciją puoselėjimas tautinis tapatumas – nuo darželių iki aukštųjų mokyklų.
Lietuvos teisėkūroje etnokultūrai taip pat skiriama dėmesio: būtinybė moksleiviams suteikti etninės kultūros pagrindus jau daugelį metų įtvirtinta Švietimo įstatyme. Pagal Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymą „etninė kultūra yra tautos būties, išlikimo ir tvirtumo esmė, nacionalinės kultūros pamatas“. Be to, visai neseniai Nacionalinio saugumo strategijoje visuomenės identitetas įvardintas kaip prioritetinis uždavinys, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.
Tiesa, tikrovėje šie prioritetai nėra įgyvendinami. Draugija atliko tyrimą, kurio viena dalis – moksleivių apklausa. Jos rezultatai atskleidė etninės kultūros ugdymo spragas bendrojo lavinimo mokyklose. Lyginant 2016 m. abiturientų apklausos duomenis su identiška apklausa, atlikta 2002 m., paaiškėjo, kad etninės kultūros pamokų sumažėjo dvigubai. Šias specializuotas pamokas pakeitė chaotiška, menkai reglamentuota etninės kultūros integracija į kitus dalykus. Net penktadalis moksleivių abiejose apklausose tvirtino, kad etnokultūrinis ugdymas mokykloje iš viso nevyksta. Taip pat moksleiviai pasisakė norį, kad mokymas būtų aktyvesnis.
Šv. Velykų diena Vinco Kudirkos aikštėje. Vytauto Visocko nuotr.
Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkė Dalia Urbanavičienė sako, kad dabartinę situaciją nulėmė tai, jog Lietuvoje buvo įtvirtintas pasirenkamasis etnokultūrinis ugdymas arba galimybė rinktis etninės kultūros integravimą į kitus dėstomus dalykus. „Mokykloms lengviau pasirinkti etninės kultūros integraciją ir minimaliai, paviršutiniškai ją pritaikyti nespecializuotose pamokose. Tai suteikia galimybę sutaupyti atsisakant etnologo etato. Etninės kultūros ugdymui mokyklos stokoja muzikos instrumentų, tautinių drabužių ir kitų priemonių. Taip smukdoma moksleivių tautinė savimonė – jiems darosi sunku suvokti, ką, apskritai, reiškia Lietuvos etninė kultūra“, – sako D. Urbanavičienė.
Vėlinės. Vytauto Visocko nuotr.
Pasak dr. V. Tumėno, grėsmė kyla net ir UNESCO paveldu pripažintai kryždirbystei, sutartinėms ir pan. „Etninės kultūros globos pagrindų įstatyme įtvirtinta būtinybė Lietuvos etninę kultūrą puoselėti. Deja, šiandien turime pripažinti, kad ilgalaikio strateginio planavimo, siekiant išlaikyti nykstančius etninės kultūros elementus, nėra. Nėra vykdoma nuolatinė stebėsena, per menkai analizuojama tolesnė raida, stiprybės ir kylančios grėsmės. Globos priemonės įgyvendinamos fragmentiškai, todėl nėra reikšmingesnių rezultatų. Visa tai galiausiai etninę kultūrą Lietuvoje verčia menkaverte, neperspektyvia sritimi, akivaizdžiai stokojančia prestižo“, – tikina dr. V. Tumėnas.
Lietuvos etninės kultūros turtai yra didžiuliai. Visgi tikėtis, kad jaunoji karta pati savaime ims domėtis papročiais, jų reikšmėmis ir pradės dainuoti sutartines, šokti arba meistrauti, būtų naivu. Tyrėjai atkreipia dėmesį į būtinybę šiuos iššūkius spręsti strategiškai ir kompleksiškai. Čia būtinas ir ekonominis mąstymas. Etninė kultūra neturėtų virsti puoselėjama vien pavienių asmenų neatlyginamu pasiaukojimu. Valstybės ir savivaldos valdymo institucijose būtinai turėtų dirbti kompetentingi etninės kultūros profesionalai. Etninės kultūros pamokoms būtina rasti vietos bendrojo ugdymo mokyklose, rengti etninės kultūros mokytojus, stiprinti ir kitų dalykų mokytojų kompetencijas, daugiau dėmesio skirti etnokultūrinei popamokinei veiklai, įtraukti į tradicinių papročių renginius ne tik moksleivius ir mokytojus, bet ir tėvus bei vietos bendruomenę.
Šv.Velykos. Vyt.Visocko nuotr.
Lietuvių etninės kultūros draugijos atliktame moksliniame tyrime pagrindinis dėmesys buvo sutelktas į etninei kultūrai svarbių valstybės teisės aktų bei požiūrio į etninę kultūrą kitimą vidurinėse mokyklose analizę. Atliekant tyrimą, buvo vykdomos apklausos, vienoje iš jų 2016 m. buvo apklausti 317 abiturientai iš 14 Lietuvos mokyklų, duomenys palyginti su analogišku tyrimu, atliktu 2002 m., kai buvo apklausti 343 abiturientai iš 16 šalies mokyklų.
Lietuvių etninės kultūros draugija yra visuomeninė organizacija, įkurta 1989-aisiais.
Draugija plečia savo veiklą ne tik populiarindama ir kaupdama etninės kultūros vertybes, bet ir siekdama, kad lietuvių etninės kultūros globa taptų Lietuvos valstybės politikos prioritetu, gindama etninės kultūros srityje dirbančių pedagogų, folkloro ansamblių, klubų ir kitų kolektyvų interesus, bendradarbiaudama su kitomis panašių tikslų siekiančiomis Lietuvos ir užsienio organizacijomis.
Mes visi pasiilgome saulės ir šilumos. Norėtume kuo greičiau į spintas pakabinti žieminius paltus bei striukes, šalikus ir pirštines, vilnonius megztinius, storus marškinius… Tačiau šiltų drabužių vis prireikia. 2017-ųjų pavasaris neskuba ateiti Lietuvon. Tai, ką pro langą išvydome šv. Velykų rytą, – tik dar sykį patvirtina sinoptikų išpranašautas ar atspėtas orų prognozes. Pavasario keletą dienų dar teks palaukti.
Ir vis dėlto netikėtai per naktį iškritęs sniegas – puiki staigmena. Pasidžiaukime išvydę ant namų stogų, automobilių, medžių sniegą. Argi nėra gražios nuo sniego svorio linkstančios eglių, pušų šakos? Sniego vis tiek netrukus nebeliks. Ištirps. Ir tada tikrai ateis pavasaris. Pavasaris – jau čia pat.
Jūsų dėmesiui – keletas nuotraukų, kuriose užfiksuotas snieguose skendintis Vilniaus rajonas Pilaitė.
Trečiadienis, balandžio 12 d. (Maišiagala). Artėjant šv. Velykoms Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankė Maišiagalos tradicinių amatų centre. Šalies vadovė susitiko su bendruomene, apžiūrėjo centrą ir kartu su miestelio vaikais dalyvavo edukacinėse tradicinių amatų dirbtuvėse.
Pasak šalies vadovės, Vilniaus krašto tradicijos labai turtingos, unikalios, todėl labai svarbu, kad jas puoselėja ir saugo visos čia gyvenančios tautybės. Šv. Velykos – sutelkianti ir suburianti šventė, kartu suteikianti ir puikią progą pasidalinti savo kultūriniu paveldu su visais.
Tradicinių amatų centre Prezidentė išbandė įvairias kiaušinių marginimo technikas – dažymą vašku, žolelėmis, skutinėjimą, mokėsi pinti vytelių krepšį, apžiūrėjo medžio ir keramikos dirbinius, aplankė Vilniaus krašto tautodailininkių sukurtų verbų ir margučių parodą. Prieš 4 metus Vatikane susitikusi su Popiežiumi, šalies vadovė jam įteikė būtent šiame krašte pagamintą, 2 metrų trispalvę verbą.
Restauruotame Houvaltų dvare įsikūręs Tradicinių amatų centras, kuriame puoselėjami tradiciniai lietuviški amatai, siekia išsaugoti Vilniaus krašto tradicijas, papročius ir atgaivinti bei užtikrinti amatų pereinamumą. Čia vykdomi karpinių, medžio drožybos, verbų pynimo, margučių marginimo, muilo gamybos, žvakių liejimo, vilnos vėlimo, pynimo iš šiaudų, keramikos edukaciniai užsiėmimai. Centre taip pat organizuojami įvairūs seminarai, parodos, konferencijos, liaudies kultūros renginiai.
Informacijos šaltinis – Lietuvos Prezidentės spaudos tarnyba.
Velykos – tai gamtos atbudimo ir prisikėlimo šventė. Juk po žiemos, laukiant pavasario, mus džiugina net ir patys mažiausi pasirodantys daigeliai.
Taigi, Velykų šventinį stalą Gėlių dizaino studijos „Nerine“ floristė Asta Šlekienė siūlo puošti natūraliais augalais, žalumynais, kurie pabrėš pavasarinės šventės išskirtinumą, pripildys namus Velykų dvasia ir suteiks mūsų šventiniam stalui puošnumo.
{Norėdami pamatyti visas nuotraukas, spauskite bet kurią iš šių pirmųjų}
Šabui praėjus, Marija Magdalietė, Marija, Jokūbo motina, ir Salomė nusipirko kvepalų, kad nuėjusios galėtų Jėzų patepti.
Labai anksti, pirmąją savaitės dieną, jos ateina saulei tekant prie kapo. Jos kalbėjosi tarp savęs: „Kas mums nuritins akmenį nuo kapo angos?“
Bet, pažvelgusios iš arčiau, pamatė, kad akmuo nuristas. O buvo jis labai didelis. Įėjusios į kapo rūsį, išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį baltais drabužiais ir nustėro.
Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas. Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės sutepties, kybodamas ant kryžiaus taip pats save apiplėšė, kad dėl mūsų tapo didžiausiu vargšu.
Visi, kuriems yra lemta gerti gyvenimo kančių taurę panašiai kaip darė Kristus, ne tik savaip įskiepijami į Jo kentėjimų vynmedį, bet visada Jame tampa nemirtingumu alsuojančia šakele, per kurią dieviškos gyvybės syvai teka kitiems. Ir tai yra nauja pabudusių iš dvasinio drungnumo miego krikščionių sėkla.
Nesakome, kad turime ieškoti kentėjimų, idant greičiau susitapatintume su Meile, kuri tarsi dėl žmonių nepasotinamos savimeilės vinimis yra be paliovos kryžiuojama. Prieš didžiąją kančią pats Kristus meldė savo Tėvą, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų beprotiška budelių piktadarybė. Ir mes, remdamiesi Jėzaus pavyzdžiu, sąmoningai bei nuolankiai mokomės priimti ir nešti tuos kasdienius kryželius, kurie yra mums skirti ir neišvengiami.
Savojo gyvenimo kryžiaus pažinimo ir priėmimo malonė proporcingai atitinka mūsų netikro kryžiaus atidavimo Kristui ryžtą. Kuo labiau suvokiame savojo „aš” atsisakymo svarbą, tuo atidžiau, nuosekliau apmąstome Jo kvietimą sekti Juo, savanoriškai atsiribojame nuo pernelyg savo žmogiškų minčių bei ketinimų ir laisvai priimame visas meile liepsnojančias Jo tiesas, mus vedančias į Guvenimą. Paviršutiniškai vertinant, šie mainai – tarsi papildomos naštos nešimas, sukandus dantis. Bet iš tikrųjų jie yra savojo asmeninio gyvenimo, paženklinto pirmapradės kaltės padarinių aukščiausio sukilninimo., trunkančio visą žmogaus egzistenciją, procesas.
Tai – nelengvas mūsų pašaukimo vykdymas, tačiau jis vertas visų mūsų pastangų, nes ne tik Amžinybėje, bet ir šiame praeinančiame laike, stengdamiesi vis labiau pažinti Jėzų ir sekti Juo, visa esybe pripažįstame, kad Jo žodžiai iš tiesų pildosi mūsų gyvenime. Kai su malonės inspiruojamu ryžtu dėl ištikimybės ir artimumo Jam imame ir atsiribojame nuo kai kurių kūrinių, ypač tų, į kuriuos pernelyg įsižiūrėjus, jie taip nejučiomis išauga mūsų vaizduotėje bei minčių pasaulyje, kad savo melagingomis iliuzijomis ir pažadais užstoja ir visiškai užtemdo Jo žodžio perkeičiančios jėgos prasmę ir dažnai vagia mūsų brangų laiką, tada, veikiant Dievo Dvasiai, esame taip iškeliami virš daiktų trapumo ir kitų dalykų praeinamumo, kad vėl maldos bei tikėjimo stiprinama širdimi išvystame savo išganymo inkarą – Išgamytojo meilę, kurioje išryškėja amžinųjų Velykų ramybės šviesa.
Taigi Kristaus mirtį ir prisikėlimą skiria vos įžiūrima riba, nes faktiškai niekas nematė, kaip Jis prisikėlė. Ne prioritetiniai dalykai – didžiulio akmens nuo kapo uolos nuvertimas ir Jėzaus kūno neradimas – liudija apie tokį įvykį, kuris keičia žmonijos likimą. Tylus ir nežinomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių mums yra užuomina į kiekvieno mūsų būsimosios mirties ir iškart po jos susitikimo su Aukščiausiuoju paslaptį.
Jos šydą atidengiame, kai prisimename po Jėzaus prisikėlimo įvykusius pasirodymus saviems mokiniams. Nors Evangelijose nerašoma apie Jo pasirodymą savo Motinai, bet Ji gyveno viltimi bei tikėjimu, kad Jos Sūnus pirmiausia yra Dievo Tėvo Sūnus, todėl Ji savo širdyje nešiojo visus Jėzaus žodžius ir, atėjus skausmingiausio išsiskyrimo valandai, iš savo vidaus lobyno sėmėsi nepalaužiamos stiprybės, tikėjo, kad tai, ką Kristus sakė apie būsimą savo prisikėlimą, tikrai įvyks…
Vienas teologas rašė: „Galime būti tikri, kad savo tikėjimo ir meilės pilnatve Marija sielis gelmėse iškart gyveno Prisikėlimo slėpiniu, meilės petrgale prieš mirtį ir nuodėmę. Tą Prisikėlimo naktį Tėvas naujai grąžino Jai tą, kuris buvo visas gyvenimas, – jos mylimąjį Sūnų ir jos Dievą”.
Ir mums, tikintiems Jėzaus galutine prisikėlimo pergale, išmuš Velykų varpas, skelbiantis: „Visi, kas tikėjo ir pasitikėjo Juo, nematys mirties per amžius!”
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – praėjęs Verbų sekmadienis Vilniuje.
Lietuvių, latvių ir estų Velykų šventimo įpročiai – panašūs. Baltijos šalių gyventojai Velykas tradiciškai planuoja švęsti namuose su šeima ir artimaisiais. Kiaušinių šventiniam stalui dauguma jų įsigyja prekybos centre, o šventinėms išlaidoms skiria nuo 50 iki 200 litų.
Tai parodė prekybos tinklo MAXIMA trijose Baltijos šalyse atlikta internetinė apklausa, kurioje dalyvavo per 4 000 respondentų.
„Atlikdami apklausą Baltijos šalyse siekėme sužinoti, ar skiriasi Velykų šventimo įpročiai kaimyninėse šalyse, kokie yra mūsų klientų lūkesčiai. Apibendrinus visų šalių rezultatus paaiškėjo, kad nors Velykų tradicijos panašios, yra nemažai skirtumų, ypač Estijoje, kur Velykos nėra taip plačiai švenčiamos kaip Lietuvoje ir Latvijoje“, – komentuoja MAXIMA LT, UAB, Įvaizdžio ir komunikacijos departamento direktorė Inga Romanovskienė.
