Verbų sekmadienį popiežius Pranciškus aukojo šventas mišias. EPA-ELTA nuotr.

Popiežius Pranciškus sekmadienį pradėjo Didžiąją savaitę – paskutinę savaitę prieš Velykas, aukodamas šventas mišias, praneša „Euronews“.
 
Verbų sekmadienio mišios vyko Šv. Petro bazilikoje Vatikane, tačiau, kaip ir pernai, dėl koronaviruso pandemijos jose dalyvavo labai ribotas žmonių skaičius.
 
Šventose mišiose dalyvavo tik apie 120 tikinčiųjų, tarp kurių buvo vienuolės ir kelios šeimos, bei 30 kardinolų. Dalyviai laikėsi socialinio atstumo, taip pat dėvėjo apsaugines veido kaukes, tačiau popiežius mišias aukojo nedėvėdamas kaukės.
 
„Pernai mes buvome šokiruoti, šiemet esame išbandomi ir tikrinami“, – maldininkams sakė popiežius.
 
Pagal Bibliją, Verbų sekmadienį minimas Jėzaus Kristaus atvykimas į Jeruzalę. Po kelių dienų jis buvo nukryžiuotas.
 
Italija yra labiausiai pandemijos paveikta žemyninės Europos šalis. Pandemija Italijoje nusinešė jau daugiau kaip 107 tūkst. gyvybių, o susirgo per 3,5 mln.
 
Kovo viduryje pusė Italijos regionų grįžo prie griežto karantino, kai vėl pradėjo daugėti COVID-19 atvejų. Per Velykas likusioje šalies dalyje taip pat galios karantinas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.29; 07:07

Verbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šį sekmadienį katalikiškame pasaulyje minimu Verbų sekmadieniu, kuris švenčiamas likus savaitei iki Velykų, prasideda Didžioji savaitė.
 
Svarbiausios jos dienos – didysis ketvirtadienis, penktadienis, šeštadienis ir sekmadienis, jomis Bažnyčia minės Išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą.
 
Evangelijoje Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu. Kaip pasakoja biblinė istorija, Jėzus buvo pasitiktas kaip mesijas, tačiau jau po kelių dienų jam po kojomis palmių šakeles klojusi minia reikalavo nukryžiavimo.
 
Pavasaris. „Kačiukai”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią verbą. Į namus parsinešta pašventinta verba turi saugoti juos nuo visokio blogio. Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių išliko iki mūsų dienų. Ja pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima išmesti.
 
Šiemet, jau antrus metus iš eilės, dėl pasaulį ir Lietuvą apėmusios koronaviruso pandemijos ir Verbų sekmadienį, ir Velykas minėsime kitaip.
 
Šv. Velykų laikotarpiu bažnyčiose neplanuojama imtis papildomų ribojimų, pamaldos vyks tose savivaldybėse, kur naujų koronaviruso atvejų skaičius neviršys 500 atvejų 100 tūkst. gyventojų. Katalikų parapijose, kuriose pamaldos tęsiamos, galios esama tvarka, kad vienam žmogui turi tekti 20 kv. metrų ploto.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.03.28; 08:00

Bulgarijos premjeras Boiko Borisovas ketvirtadienį šalies gyventojus paragino pasilikti namuose ir per Velykų laikotarpį neiti į pamaldas, kad koronavirusas neplistų dar labiau. Šį raginimą premjeras išsakė krikščionių ortodoksų lyderiams nesutikus užverti cerkvių duris.
 
„Dvasininkai negali liepti žmonėms neiti į cerkves, tačiau tai galiu aš. Tad raginu Bulgarijos gyventojus neiti ir laikytis karantino priemonių“, – spaudos konferencijos metu sakė premjeras.
 
Bulgarijoje, kurioje dominuoja krikščionys ortodoksai, balandžio 12 d. bus švenčiamas Verbų sekmadienis, o balandžio 19 d. – Velykos.
 
Krikščionių ortodoksų Bažnyčiai vadovaujantis Šventasis sinodas reikalavo, kad katedros ir cerkvės ir toliau būtų atidarytos, nors medicinos ekspertai ir vyriausybė ragino uždaryti visus maldos namus. Šventajam sinodui atstovavęs ir bendroje spaudos konferencijoje su B. Borisovu dalyvavęs vyskupas užtikrino, kad pamaldose dalyvaujantys krikščionys turės laikytis saugaus atstumo ir dėvėti kaukes.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.10; 08:00

Verbos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sekmadienį katalikiškame pasaulyje minimu Verbų sekmadieniu, kuris švenčiamas likus savaitei iki Velykų, prasideda Didžioji savaitė.
 
Paskutinėmis jos dienomis – didįjį ketvirtadienį, penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį – Bažnyčia minės svarbiausius Išganymo istorijos įvykius: Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią, mirtį ir Prisikėlimą.
 
Tačiau šiemet ir Verbų sekmadienį, ir Velykas minėsime kiek kitaip. Kaip paragino Lietuvos vyskupai, susikaupsime maldoje ne bažnyčioje, o savo namuose ar kitoje saviizoliacijos vietoje.
 
Tokią per amžius susiklosčiusią tradiciją susiaurino pasaulį ir Lietuvą apėmusi koronaviruso pandemija.
 
„Aš noriu priminti, kad Lietuvoje yra paskelbtas karantinas, yra aiškūs nurodymai, kokio atstumo turi laikytis gyventojai. Kad negalima būriuotis, net ir vaikščioti daugiau kaip dviejų asmenų grupėm, išskyrus šeimas, kur yra tėvai su vaikais, – spaudos konferencijoje šią savaitę sakė sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. – Jokių būriavimosi, nesvarbu, kur jie vyktų, ar prie bažnyčių, ar prie vandens telkinių – jų negali būti. (…) Tiek Verbų sekmadienį, tiek kitus savaitgalius, kai yra pranašaujami geresni, šiltesni orai”.
 
Prieš stebint Šv. Mišias nuotoliniu būdu galima prisiminti, kad Evangelijoje Verbų sekmadienis vadinamas Palmių sekmadieniu. Kaip pasakoja biblinė istorija, Jėzus buvo pasitiktas kaip mesijas, tačiau jau po kelių dienų jam po kojomis palmių šakeles klojusi minia reikalavo nukryžiavimo.
 
Lietuvoje palmių nėra, todėl nuo seno į bažnyčią buvo nešamos ir šventinamos verbos, kurioms liaudyje priskiriami atgimstančios augmenijos, gamtos gyvybinės jėgos simboliai.
 
Lietuvių kalba verbos pirmą kartą paminėtos liuteronų postilėje 1573 metais. Suvalkijoje tikrąja verba seniau buvo laikomas kadagys, Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio beržo ar žilvičio šakelę su „kačiukais”, o vyresnės moterys – ir pernykščių ąžuolo lapų.
 
Verbų sekmadienis apipintas daugybe liaudiškų tikėjimų. Tikima, kad verba saugo nuo visokio blogio. Verba pasmilkomi kambariai, anksčiau buvo apeinami laukai. Kai kur gaji tradicija Verbų sekmadienį šeimos narius pažadinti išplakant verba. Tikima, kad taip jie įgis stiprybės ir sveikatos. Ja būdavo pasmilkoma užėjus audros debesiui, genant galvijus pirmai ganiavai ar po žiemos apžiūrint bites.
 
Senosios verbos sudeginamos – jokiu būdu jų negalima bet kur išmesti.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.05; 10:38

« 2 2 »

Kristaus prisikėlimas iš numirusių  yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas.  Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės sutepties, kybodamas ant kryžiaus taip pats save apiplėšė, kad dėl mūsų tapo didžiausiu vargšu.

Visi, kuriems yra lemta gerti gyvenimo kančių taurę panašiai kaip darė Kristus, ne tik savaip įskiepijami į Jo kentėjimų vynmedį, bet visada Jame tampa nemirtingumu alsuojančia šakele, per kurią dieviškos gyvybės syvai teka kitiems. Ir tai yra nauja pabudusių iš dvasinio drungnumo miego krikščionių sėkla.

Nesakome, kad turime ieškoti kentėjimų, idant greičiau susitapatintume su Meile, kuri tarsi dėl žmonių nepasotinamos savimeilės vinimis yra be paliovos kryžiuojama. Prieš didžiąją kančią pats Kristus meldė savo Tėvą, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų beprotiška budelių piktadarybė. Ir mes, remdamiesi Jėzaus pavyzdžiu, sąmoningai bei nuolankiai mokomės priimti ir nešti tuos kasdienius kryželius, kurie yra mums skirti ir neišvengiami.

Savojo gyvenimo kryžiaus pažinimo ir priėmimo malonė proporcingai atitinka mūsų netikro kryžiaus atidavimo Kristui ryžtą. Kuo labiau suvokiame savojo „aš” atsisakymo svarbą, tuo atidžiau, nuosekliau apmąstome Jo kvietimą sekti Juo, savanoriškai atsiribojame nuo pernelyg savo žmogiškų minčių bei ketinimų ir laisvai priimame visas meile liepsnojančias Jo tiesas, mus vedančias į Guvenimą. Paviršutiniškai vertinant, šie mainai – tarsi papildomos naštos nešimas, sukandus dantis. Bet iš tikrųjų jie yra savojo asmeninio gyvenimo, paženklinto pirmapradės kaltės padarinių aukščiausio sukilninimo., trunkančio visą žmogaus egzistenciją, procesas.

Tai – nelengvas mūsų pašaukimo vykdymas, tačiau jis vertas visų mūsų pastangų, nes ne tik Amžinybėje, bet ir šiame praeinančiame laike, stengdamiesi vis labiau pažinti Jėzų ir sekti Juo, visa esybe pripažįstame, kad Jo žodžiai iš tiesų pildosi mūsų gyvenime. Kai su malonės inspiruojamu ryžtu dėl ištikimybės ir artimumo Jam imame ir atsiribojame nuo kai kurių kūrinių, ypač tų, į kuriuos pernelyg įsižiūrėjus, jie taip nejučiomis išauga mūsų vaizduotėje bei minčių pasaulyje, kad savo melagingomis iliuzijomis ir pažadais užstoja ir visiškai užtemdo Jo žodžio perkeičiančios jėgos prasmę ir dažnai vagia mūsų brangų laiką, tada, veikiant Dievo Dvasiai, esame taip iškeliami virš daiktų trapumo ir kitų dalykų praeinamumo, kad vėl maldos bei tikėjimo stiprinama širdimi išvystame savo išganymo inkarą – Išgamytojo meilę, kurioje išryškėja amžinųjų Velykų ramybės šviesa.

Taigi Kristaus mirtį ir prisikėlimą skiria vos įžiūrima riba, nes faktiškai niekas nematė, kaip Jis prisikėlė. Ne prioritetiniai dalykai – didžiulio akmens nuo kapo uolos nuvertimas ir Jėzaus kūno neradimas – liudija apie tokį įvykį, kuris keičia žmonijos likimą. Tylus ir nežinomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių mums yra užuomina į kiekvieno mūsų būsimosios mirties ir iškart po jos susitikimo su Aukščiausiuoju paslaptį.

Jos šydą atidengiame, kai prisimename po Jėzaus prisikėlimo įvykusius pasirodymus saviems mokiniams. Nors Evangelijose nerašoma apie Jo pasirodymą savo Motinai, bet Ji gyveno viltimi bei tikėjimu, kad Jos Sūnus pirmiausia yra Dievo Tėvo Sūnus, todėl Ji savo širdyje nešiojo visus Jėzaus žodžius ir, atėjus skausmingiausio išsiskyrimo valandai, iš savo vidaus lobyno sėmėsi nepalaužiamos stiprybės, tikėjo, kad tai, ką Kristus sakė apie būsimą savo prisikėlimą, tikrai įvyks…

Vienas teologas rašė: „Galime būti tikri, kad savo tikėjimo ir meilės pilnatve Marija sielis gelmėse iškart gyveno Prisikėlimo slėpiniu, meilės petrgale prieš mirtį ir nuodėmę. Tą Prisikėlimo naktį Tėvas naujai grąžino Jai tą, kuris buvo visas gyvenimas, – jos mylimąjį Sūnų ir jos Dievą”.

Ir mums, tikintiems Jėzaus galutine prisikėlimo pergale, išmuš Velykų varpas, skelbiantis: „Visi, kas tikėjo ir pasitikėjo Juo, nematys mirties per amžius!”

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – praėjęs Verbų sekmadienis Vilniuje.

2013.03.31