Vilniaus Arkikatedra

Aktualijos

Bažnytinio paveldo muziejus kiekvieną šeštadienį rengia ekskursijas po Vilniaus arkikatedrą ir jos požemius.
 
Ekskursijos dalyviams suteikiama proga su profesionaliu gidu apžiūrėti įspūdingą pagrindinės Lietuvos šventovės paveldą – barokines Šv. Kazimiero ir rečiau atveriamą Valavičių (buvusią Karališkąją), Šv. Vladislovo koplyčias, stebuklais garsėjančius šv. Kazimiero ir Sapiegų Dievo Motinos atvaizdus, didikų atminties vietas ir vertingus meno kūrinius, aplankyti naujai atvertą Šv. Petro koplyčią, saugančią palaimintųjų Teofiliaus Matulionio ir Jurgio Matulaičio relikvijas.
 
Po apsilankymo katedroje leidžiamasi į požemius, supažindinančius su šimtmečius menančiais turtingos valstybės ir Bažnyčios istorijos ženklais bei laidojimo tradicijomis.
 
Pageidaujantieji dalyvauti ekskursijoje po arkikatedrą laukiami vidurdienį prie Vilniaus arkikatedros varpinės.
 
Norintys pratęsti pažintį su katedros lobynu, kiekvieną šeštadienį po pietų kviečiami prisijungti prie ekskursijos po Bažnytinio paveldo muziejų, kuriame ir saugomas šis lobynas.
 
Vilniaus Šv. vyskupo Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilika – Arkivyskupijos ir dekanato centras. Ji stovi Vilniaus senamiestyje pilių teritorijoje.
 
Katedroje yra Šv. Kazimiero koplyčia. Prie katedros stovi varpinės bokštas (57 m aukščio).
 
Arkikatedros požemiuose įrengta ekspozicija atspindi arkikatedros istoriją, jos statybos ir rekonstrukcijos etapus nuo XIII a. karaliaus Mindaugo statytos pirmosios Lietuvos katedros iki paskutinės jos rekonstrukcijos, atliktos pagal architekto Lauryno Gucevičiaus (1753–1798) projektą.
 
Arkikatedros požemiuose buvo laidojami žymūs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žmonės: didikai, vyskupai, kunigaikščiai. Čia buvo palaidotas Lietuvos valdovas Vytautas Didysis bei jo žmona Ona, karališkajame mauzoliejuje po šventojo Kazimiero koplyčia – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras, taip pat – dvi karalienės, Žygimanto Augusto žmonos: Elžbieta Habsburgaitė ir Barbora Radvilaitė.
 
Katedros požemiuose yra seniausia Lietuvoje freska (XIV a. pab.), kurioje vaizduojamas Kristaus nukryžiavimas.
 
2019.08.03; 09:16
 
Fotoreportažai

« ‹ 2 iš 2 › »

Kristaus prisikėlimas iš numirusių  yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas.  Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės sutepties, kybodamas ant kryžiaus taip pats save apiplėšė, kad dėl mūsų tapo didžiausiu vargšu.

Visi, kuriems yra lemta gerti gyvenimo kančių taurę panašiai kaip darė Kristus, ne tik savaip įskiepijami į Jo kentėjimų vynmedį, bet visada Jame tampa nemirtingumu alsuojančia šakele, per kurią dieviškos gyvybės syvai teka kitiems. Ir tai yra nauja pabudusių iš dvasinio drungnumo miego krikščionių sėkla.

Nesakome, kad turime ieškoti kentėjimų, idant greičiau susitapatintume su Meile, kuri tarsi dėl žmonių nepasotinamos savimeilės vinimis yra be paliovos kryžiuojama. Prieš didžiąją kančią pats Kristus meldė savo Tėvą, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų beprotiška budelių piktadarybė. Ir mes, remdamiesi Jėzaus pavyzdžiu, sąmoningai bei nuolankiai mokomės priimti ir nešti tuos kasdienius kryželius, kurie yra mums skirti ir neišvengiami.

Savojo gyvenimo kryžiaus pažinimo ir priėmimo malonė proporcingai atitinka mūsų netikro kryžiaus atidavimo Kristui ryžtą. Kuo labiau suvokiame savojo „aš” atsisakymo svarbą, tuo atidžiau, nuosekliau apmąstome Jo kvietimą sekti Juo, savanoriškai atsiribojame nuo pernelyg savo žmogiškų minčių bei ketinimų ir laisvai priimame visas meile liepsnojančias Jo tiesas, mus vedančias į Guvenimą. Paviršutiniškai vertinant, šie mainai – tarsi papildomos naštos nešimas, sukandus dantis. Bet iš tikrųjų jie yra savojo asmeninio gyvenimo, paženklinto pirmapradės kaltės padarinių aukščiausio sukilninimo., trunkančio visą žmogaus egzistenciją, procesas.

Tai – nelengvas mūsų pašaukimo vykdymas, tačiau jis vertas visų mūsų pastangų, nes ne tik Amžinybėje, bet ir šiame praeinančiame laike, stengdamiesi vis labiau pažinti Jėzų ir sekti Juo, visa esybe pripažįstame, kad Jo žodžiai iš tiesų pildosi mūsų gyvenime. Kai su malonės inspiruojamu ryžtu dėl ištikimybės ir artimumo Jam imame ir atsiribojame nuo kai kurių kūrinių, ypač tų, į kuriuos pernelyg įsižiūrėjus, jie taip nejučiomis išauga mūsų vaizduotėje bei minčių pasaulyje, kad savo melagingomis iliuzijomis ir pažadais užstoja ir visiškai užtemdo Jo žodžio perkeičiančios jėgos prasmę ir dažnai vagia mūsų brangų laiką, tada, veikiant Dievo Dvasiai, esame taip iškeliami virš daiktų trapumo ir kitų dalykų praeinamumo, kad vėl maldos bei tikėjimo stiprinama širdimi išvystame savo išganymo inkarą – Išgamytojo meilę, kurioje išryškėja amžinųjų Velykų ramybės šviesa.

Taigi Kristaus mirtį ir prisikėlimą skiria vos įžiūrima riba, nes faktiškai niekas nematė, kaip Jis prisikėlė. Ne prioritetiniai dalykai – didžiulio akmens nuo kapo uolos nuvertimas ir Jėzaus kūno neradimas – liudija apie tokį įvykį, kuris keičia žmonijos likimą. Tylus ir nežinomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių mums yra užuomina į kiekvieno mūsų būsimosios mirties ir iškart po jos susitikimo su Aukščiausiuoju paslaptį.

Jos šydą atidengiame, kai prisimename po Jėzaus prisikėlimo įvykusius pasirodymus saviems mokiniams. Nors Evangelijose nerašoma apie Jo pasirodymą savo Motinai, bet Ji gyveno viltimi bei tikėjimu, kad Jos Sūnus pirmiausia yra Dievo Tėvo Sūnus, todėl Ji savo širdyje nešiojo visus Jėzaus žodžius ir, atėjus skausmingiausio išsiskyrimo valandai, iš savo vidaus lobyno sėmėsi nepalaužiamos stiprybės, tikėjo, kad tai, ką Kristus sakė apie būsimą savo prisikėlimą, tikrai įvyks…

Vienas teologas rašė: „Galime būti tikri, kad savo tikėjimo ir meilės pilnatve Marija sielis gelmėse iškart gyveno Prisikėlimo slėpiniu, meilės petrgale prieš mirtį ir nuodėmę. Tą Prisikėlimo naktį Tėvas naujai grąžino Jai tą, kuris buvo visas gyvenimas, – jos mylimąjį Sūnų ir jos Dievą”.

Ir mums, tikintiems Jėzaus galutine prisikėlimo pergale, išmuš Velykų varpas, skelbiantis: „Visi, kas tikėjo ir pasitikėjo Juo, nematys mirties per amžius!”

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – praėjęs Verbų sekmadienis Vilniuje.

2013.03.31