Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes, Vilniaus Forumo dalyviai, susirūpinę dėl Lietuvos tarptautinės bei vidaus padėties ir tautos bei valstybės būklės ir ateities perspektyvų, teigiame:

Praėjus ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuva vėl susiduria su egzistenciniais iššūkiais, keliančiais pavojų tautos ir valstybės būčiai bei išlikimui. Tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius ir juos sėkmingai įveikti įmanoma tik pirmiausia juos aiškiai ir atvirai įvardijus. Tačiau mūsų valstybėje tai daryti vengiama. Atvirą ir sąžiningą tiesos sakymą beveik visiškai užgožia ideologinis ir propagandinis melas apie tikrąją krašto būklę. Šios propagandos esmę glaustai sutelkia ir iškalbingai atspindi nuolatos kartojamas lozunginis teiginys, kad dabartinė Lietuva yra saugiausia ir labiausiai klestinti per visą savo ilgaamžę istoriją. Tiesą apie tautos ir valstybės būklę nutylinti, slepianti ir iškraipanti propaganda skleidžiama piliečiams tuo metu, kai, siekiant pašalinti Lietuvai iškilusias ir vis augančias grėsmes, darosi ypač svarbu demokratiškai, atsakingai ir sąžiningai svarstyti gyvybiškai svarbius Lietuvos vidaus ir išorės reikalus.

Didėjant sumaiščiai tarptautinėje arenoje, blogėja Lietuvos geopolitinė padėtis ir kyla naujos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos narystė ES ir NATO pagrįstai laikoma svarbiu šalies saugumo laidu. Tačiau yrant pokariu susiklosčiusiai tarptautinei saugumo sistemai, šios narystės teikiamos mūsų valstybės saugumo garantijos darosi ne tokios tvirtos, kaip iki šiol manyta. Blogiausias Realpolitik tradicijas tęsiantis Lietuvos strateginių partnerių – galingiausių ir įtakingiausių Vakarų šalių – elgesys vykstant geopolitiniam konfliktui dėl Ukrainos turėjo tapti paskata blaiviau ir kritiškiau permąstyti valstybės saugumo būklę.

Vienas iš veiksmingiausių būdų jam stiprinti – skatinti ir telkti visuomenę daugiau domėtis ir labiau rūpintis savo valstybės saugumo reikalais. Užuot propagandiškai raminus šalies piliečius trafaretinėmis frazėmis, kad „Lietuva tikrai saugi“, nes „NATO mus apgins“, turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad pasikeitusiomis aplinkybėmis besąlygiškai kliautis kitų šalių parama nacionalinio saugumo srityje būtų netoliaregiška ir neatsargu. Valdžios pagarba piliečiams ir abipusiu pasitikėjimu grindžiamas dialogas šalies gynybos klausimais galėtų tapti svarbiu nacionalinį saugumą stiprinančiu veiksniu. Tinkamai apie šalies saugumo padėtį informuojama visuomenė lengviau ir greičiau persiimtų ir pradėtų praktiškai vadovautis nuostata, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga.

II

Su Lietuvos ekonominio ir socialinio gyvenimo tikrove prasilenkia ir oficialiosios propagandos mitas, kad valstybės dvidešimt penkerių metų raida yra „sėkmės istorija“ – visapusiškos ir sparčios šalies pažangos bei jos piliečių gerovės nuolatinio augimo laikotarpis. Vardijant šiuo tarpsniu Lietuvoje įvykusias ženklias ir neretai teigiamas permainas ir pasiektus laimėjimus, sąmoningai stengiamasi nutylėti arba sumenkinti vienpusišką ir iškreiptą klestinčio krašto vaizdinį paneigiantį svarbiausią dalyką: dėl ydingos ekonominės ir socialinės politikos sukeltos masinės emigracijos lietuviai tapo viena iš sparčiausiai nykstančių Europos tautų. Demografinė gyventojų skaičiaus kitimo dinamika yra pagrindinis ir objektyviausias bet kurios šalies tikrosios padėties ir jos raidos tendencijų rodiklis. Jis nepaneigiamai liudija, kad Lietuva išgyvena demografinę katastrofą, galinčią jau palyginti netolimoje ateityje baigtis tautos ir jos sukurtos valstybės išnykimu. Milžiniškas emigracijos bangas ir sparčiausią istorijoje fizinį Lietuvos nykimą lemianti ekonominė ir turtinė nelygybė bei vieni didžiausių ES socialinės atskirties mastai ne tik kelia pavojų Lietuvos išlikimui ir ateičiai, bet jau dabar yra tiesioginė grėsmė šalies nacionaliniam saugumui.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atkurtos Lietuvos valstybės gyvenimo ir joje vykdomos ekonominės bei socialinės politikos „norma“ paverstas abejingumas bendrajam visuomenės ir tautos gėriui sukūrė ir palaiko palankią dirvą rastis gausioms savo valstybe nusivylusių ir nepasitikinčių, jai susvetimėjusių ir realiai arba potencialiai nelojalių piliečių grupėms.

Tačiau įsitikinusių ir nesutaikomų Lietuvos valstybės priešų iš jų yra mažuma. Todėl užuot nuolatos propagandiškai pūtus ir eskalavus Lietuvai iš principo neabejotinai pavojingos „penktosios kolonos“ temą, šalies valdžiai seniai derėjo aiškiai suvokti ir atvirai pripažinti, kad vien propagandinėmis-agitacinėmis priemonėmis ir kampanijomis neįmanoma pašalinti objektyvių piliečių nepasitenkinimo valstybe priežasčių.

Augančio geopolitinio netikrumo ir nesaugumo akivaizdoje Lietuvos valstybė, ir pirmiausia jos valdantieji sluoksniai, privalo liautis vadovautis savo susikurtomis ideologinėmis ir propagandinėmis iliuzijomis apie „klestinčią Lietuvą“ ir pagaliau pradėti darbais, o ne tik žodžiais įgyvendinti tautos ir visuomenės pilietinį solidarumą ir sanglaudą stiprinančią ekonominę, socialinę ir informacinę politiką.

Tokia iš tiesų nauja – visuomenę vienijanti ir telkianti, o ne ją supriešinanti ir skaldanti, kaip yra iki šiol, – politika seniai gyvybiškai reikalinga ir turi būti nedelsiant pradėta vykdyti.

Blogėjant Lietuvos tarptautinei ir saugumo padėčiai, būtina įgyvendinti esmines ir konstruktyvias, o ne kosmetines ir destruktyvias visų krašto vidaus gyvenimo sričių reformas. Ryžtingos ir nuoseklios, visos tautos ir visuomenės, o ne vien privilegijuotų grupių interesus atitinkančios reformos realiai, o ne tik deklaratyviai stiprintų šalies saugumo ir gynybos pagrindus. Bendrojo tautos ir visuomenės gėrio siekimu grindžiama ekonominė ir socialinė politika leistų atkurti savo vertę ir orumą vėl atgavusio Lietuvos piliečio ryšį su valstybe. Tokia politika padėtų ugdyti visų piliečių pagarbą ir lojalumą savo valstybei ir skatintų jų patriotinį ryžtą prireikus nedvejojant ginti savo šalį, todėl ji galėtų ir turėtų tapti vienu tvirčiausių Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės atraminių stulpų.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

III

Viešoje erdvėje įtvirtintas ir tiesą apie šalies padėtį užgožiantis propagandinis melas yra pagrindinė kliūtis atvirai ir sąžiningai įvardyti bei mėginti sutelktai ir valingai įveikti abu Lietuvos istorijoje jau patirtus ir atlaikytus, bet vėl iškilusius egzistencinius iššūkius – tautos išnykimo ir valstybingumo praradimo grėsmes. Tačiau šios grėsmės faktiškai ir toliau nėra pripažįstamos, o tautai ir visuomenei susitelkti gyvybiškai būtinas lygiavertis ir konstruktyvus piliečių ir valdžios dialogas ir bendradarbiavimas nevyksta. Lietuvos ateičiai abejingi šalies valdantieji sluoksniai vengia prisiimti pilietinę ir politinę atsakomybę už krašto likimą ir ateitį. Jų veiksmus idėjiškai grindžiantis programinis dokumentas Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“, pompastiškai vadinamas „Lietuvos ateities vizija“, iš tiesų yra lietuvių tautos ir valstybės kelio visiško su(si)naikinimo ir išnykimo link gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES ar net pasaulio šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą.

Įgyvendinus strategijos nuostatas iš Lietuvos liktų tik pavadinimas. Joje numatyta kurti „globali“ ir pasauliui tariamai „atvira“ Lietuva neturi jokių galimybių išlikti ir yra pasmerkta išnykti. Vizija „Lietuva 2030“ turi būti vienareikšmiškai vertinama kaip valdančiųjų sluoksnių sąmoningai pasirinkta ir kraštui primesta „savanoriškos“ savižudybės filosofija. Ją propaguojant ir praktiškai įgyvendinant nutylima, kad masiškai ir sparčiai išvykstant dabartiniams šalies gyventojams, neatpažįstamai pasikeistų šalies demografinis vaizdas ir kultūrinis tapatumas, kad net mėginantieji palaikyti ryšius su Tėvyne ir išsaugoti pilietybę emigrantai negali būti visaverčiai Lietuvos valstybės piliečiai ir jos kasdieniai kūrėjai, ir kad dabar po įvairius kraštus pasklidusių lietuvių išeivių lemtis aiški – absoliuti jų dauguma neišvengiamai per trumpą laiką nutautės, kaip kad nutiko per ankstesnes emigracijos bangas Tėvynę palikusiems jų pirmtakams.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ yra ne kurianti, bet griaunanti krašto ateities vizija, nes joje paneigiama fundamentali pasaulio ir pačios Lietuvos istorijos ne kartą paliudyta tiesa – bet kuri tauta ir valstybė gali išlikti tik tol, kol turi valią būti ir sąmoningai teigia savo buvimą pasaulyje ir istorijoje.

IV

Dvasiškai ir fiziškai nykstanti Lietuva nėra pasiruošusi ir neįstengia tinkamai reaguoti į jai iškilusius egzistencinius iššūkius. Valdžios sluoksniuose vyrauja abejingumas šalies likimui ir susitaikymas su tariamai neišvengiamu tautos bei valstybės išnykimu. Tačiau ir visuomenę kausto moralinis, politinis ir intelektualinis sąstingis, darantis ją iš esmės tik bejėge ir pasyvia Lietuvai didėjančių grėsmių bei tautos ir valstybės merdėjimo ir nykimo stebėtoja. Bejėgiškumo priežastys nėra tik vidinės. ES viršūnių spartinama ir gilinama integracija vis akivaizdžiau virsta savavališku ir prievartiniu „europeizavimu“, kuriam vykstant faktiškai naikinama nuo XV iki XX a. vidurio egzistavusi Europa. Beatodairiškai griaunamas „iš viršaus“ vienijamo žemyno religinis ir civilizacinis paveldas bei tapatumas. Europos kultūrų įvairovę šimtmečiais laidavusios tautos yra laikomos pasmerktomis išnykti istorinėmis atgyvenomis, o europinių šalių bendriją sudariusios jų sukurtos valstybės vertinamos kaip pagrindiniai integracijos kliuviniai. Jos yra slapta naikinamos nuolatos siaurinant jų suverenias galias. Penkis dešimtmečius visapusiškai „sovietizuota“ ir smarkiai nukentėjusi Lietuvos visuomenė dabar yra „europeizuojama“ – sekuliarizuojama, ištautinama ir išvalstybinama – su dar didesniu užmoju ir įkarščiu, negu tarybinės okupacijos metais. Atkūrus valstybę toliau sistemingai naikinamas Lietuvos vakarietiško klasikinio krikščioniško tapatumo ir tautinės savasties šerdį sudarantis religinis-moralinis ir kultūrinis paveldas.

Nuosekliai ir metodiškai griaunant moralinius Lietuvos visuomenės bendruomeninio gyvenimo pagrindus, ardomi jos narių bendrystės ir solidarumo saitai, neigiama ir diskredituojama pati bendrojo visuomenės gėrio idėja. Todėl šalyje nėra jokiems didesniems tikslams gebančios susitelkti ir darniai veikti pilietinės bei politinės visuomenės – ji faktiškai išnyko virsdama beforme atomizuotų ir izoliuotų, tik savo privačių arba grupinių interesų siekiančių nupilietintų individų-vartotojų mase. Dėl kryptingai vykdomos „europeizuojančios“ ištautinimo politikos lietuvių tauta kaip savarankiškas, siekiantis išlikti ir valingai valdyti savo likimą politinis ir istorinis subjektas šiuo metu neegzistuoja. Ji gyvuoja tik kaip ta pačia kalba šnekanti, bet tautą sukūrusios bendros praeities, kolektyvinės bendrystės neatsimenanti ir nevertinanti ir tapatumo jausmą praradusi, negebanti įsivaizduoti savo bendros ateities ir susitaikiusi su savo išnykimo perspektyva  padrika nupolitintų individų aibė.

Didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Vytauto isocko (Slaptai.lt) nuotrauka.

Atkurtoji Lietuvos valstybė kaip nepriklausomas politinis ir tarptautinės teisės subjektas šiuo metu taip pat neegzistuoja ir yra nepajėgi atlikti visavertei valstybei būdingų funkcijų ir deramai vykdyti pareigų ją įsteigusiai tautai ir visiems savo piliečiams. Valstybė naikinama ir faktiškai išnyko jos valdantiesiems sluoksniams nedemokratiškai, tautos ir visuomenės valios neatsiklausus perdavinėjant ES jos suverenias galias, kurių automatiškai atsisakyti neįpareigoja tautos referendumu patvirtinta Lietuvos stojimo į Sąjungą sutartis. Žingsnis po žingsnio „savanoriškai‘‘ atsisakant šalies suvereniteto ne tik vogčiomis siaurinamas ir tolydžio menksta Lietuvos valstybės savarankiškumas, bet padedama stiprėti pačiai ES kaip nevalstybiniam, nepolitiniam ir nedemokratiškam dariniui, neigiančiam patį suverenios tautos ir nepriklausomos tautinės valstybės principą.

Išvalstybinta ir tik formaliai suvereni Lietuvos Respublika yra antrarūšė ES narė – realaus savarankiškumo neturintis Sąjungos teritorinis vienetas, kurio valdančioji administracija klusniai ir net aklai vykdo visus, net šaliai ir jos gyventojams nenaudingus „Centro“ nurodymus ir įsakymus. Didžioji šalies piliečių dalis nesuvokė, o ir šiandien nesupranta Lietuvos išvalstybinimo keliamo pavojaus krašto ateičiai, todėl nepajėgia sutelktai ir veiksmingai pasipriešinti vykstančiam slaptam ir neteisėtam šalies suvereniteto griovimui. Pasyviai stebėdama, kaip yra naikinami paskutinieji Lietuvos suverenumo likučiai, šalies visuomenė beveik visiškai negina jau atvirai žlugdomos savo valstybės.

V

Remdamiesi šiuo Lietuvos valstybės geopolitinės ir saugumo padėties bei šalies vidaus būklės ir ateities perspektyvų vertinimu, pareiškiame:

Lietuvos priklausomybė Vakarų krikščioniškojo pasaulio civilizacinei ir kultūrinei erdvei yra nepajudinama istorinė duotybė ir prieš ketvirtį amžiaus valstybės steigėjo ir suvereno – tautos – dar kartą sąmoningai ir laisvai patvirtintas neabejotinas ir neatšaukiamas apsisprendimas. Tačiau ši priklausomybė šiai erdvei neturi būti suprantama kaip reikalaujanti aklo paklusnumo bet kokioms ES politinio elito iniciatyvoms. Lietuvos priklausymas ES jokiomis aplinkybėmis neturi griauti tautos religinės, moralinės ir politinės laisvės, žlugdyti jos dvasinės savasties bei jos gyvybinių ir kūrybinių galių, ji taip pat neturi silpninti ir naikinti tautos sukurtos ir šimtmečiais gintos valstybės.

Lietuva žengia į naują – neabejotinai vieną sunkiausių ir pavojingiausių – savo ilgaamžės istorijos tarpsnį. Jos laukia egzistenciniai – civilizaciniai ir geopolitiniai – pavojai ir iššūkiai, kuriuos įmanoma įveikti tik glaudžiai bendradarbiaujant su kitomis išlikti siekiančiomis Europos tautomis. Tačiau besivienijančios Europos tautos ir valstybės neturi tapti jų dvasinę ir kultūrinę savastį ir gyvastingumą griaunančių, žemyną nežinoma kryptimi vedančių ES politinių ir biurokratinių viršūnių savavališkų, trumparegiškų, nemokšiškų ir neatsakingų sprendimų bei veiksmų įkaitėmis ir aukomis. Europą išgelbėti gali tik visapusiškas gelminis dvasinis, moralinis ir politinis atsinaujinimas. Atvedusį į aklavietę ligšiolinį integracijos modelį turi pakeisti kita vieningos Europos vizija – negyvybinga ir neveiksminga dabartinė ES turi būti pertvarkyta į tikrai demokratišką ir lygiateisę laisvų tautų ir suverenių valstybių bendriją.

Lietuvos vėliava – motociklininkų rankose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuva kaip tauta ir valstybė atgimti ir išlikti gali tik įsitraukdama į visapusišką gelminį Europos atsinaujinimą. Tapimas aktyvia tokio atsinaujinimo rėmėja ir dalyve taptų pamatine tautos ir valstybės atsinaujinimo sąlyga. Lygiateisiškai ir lygiavertiškai dalyvauti Europos atsinaujinime įstengtų tik keistis ir tobulėti sugebanti Lietuvos visuomenė. Tokia visuomenė turėtų būti aiškiai apibrėžtą dvasinį bei kultūrinį tapatumą turinti ir puoselėjanti, asmens moralinę atsakomybę ir pareigas savo bendruomenei ir žmonijai virš abstrakčiai ir siaurai suprantamų grynai egoistinių „individo teisių“ iškelti gebanti, tautinę savastį ir orumą branginanti ir ugdanti, politiškai sąmoninga ir organizuota bei savo valstybę turėti ir išsaugoti siekianti laisvų žmonių ir atsakingų krašto piliečių bendrija.

Lietuvoje tokios visuomenės kol kas ne tik nėra, bet yra sąmoningai ir kryptingai griaunamos pačios jos egzistavimo prielaidos bei sąlygos. Todėl privalome sąmoningomis ir valingomis pastangomis tapti Lietuvos likimą į savo rankas perimti ir savarankiškai imtis iniciatyvos išsaugoti tautą ir valstybę sugebančia visuomene.

Vadovaudamiesi nuostata, kad Lietuvą galima išsaugoti ne tik valdžios, bet pirmiausia sutelktomis visos tautos ir visoms šalyje gyvenančioms tautinėms bendrijoms priklausančių patriotiškų piliečių pastangomis, sieksime:

Tapti visus Lietuvos geros valios žmones į lietuvių politinę tautą telkiančia pilietine bendrija. Pagrindinis mūsų tikslas – siekti esminio tautos ir valstybės atsinaujinimo, kuris yra būtina Lietuvos išlikimo šiuolaikiniame pasaulyje sąlyga. Šį tikslą įgyvendindami gaivinsime ir ugdysime šiuo metu sunykusią ir merdinčią politinę lietuvių tautą, vėl pajėgsiančią būti savarankišku politikos ir istorijos subjektu ir pasiruošusią tapti nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės atkūrėja ir suverenu.

Šį tikslą įgyvendinsime:  

saugodami ir puoselėdami Lietuvos istorijos bei kultūros paveldą ir atmintį kaip būtiną sąlygą masiškai sunykusiam šalies piliečių moralinio orumo, tautinės savigarbos ir didžiavimosi savo valstybe jausmui atkurti;

nuosekliai ir kryptingai gaivindami ir ugdydami sunykusią Lietuvos visuomenės tautinę ir valstybinę sąmonę, kurios atkūrimas yra būtina sąlyga politiškai brandžiai lietuvių tautai ir nepriklausomai Lietuvos valstybei atgimti;

kurdami šiuolaikinio pasaulio realijas atitinkančią pozityvią ir ilgalaikę lietuvių tautos ir valstybės plėtros strategiją ir projektą – „XXI a. Lietuvos viziją“, kurią įgyvendinant būtų laiduotas Tautos ir Valstybės geopolitinės būties tvarumas ir istorinis tęstinumas;

plėtodami ir visuomenėje skleisdami pilietines ir patriotines Lietuvos piliečių nuostatas formuojančią ir juos telkiančią bei įkvėpiančią Tautos ir Valstybės gaivinimo ir atkūrimo idėją;

Lietuva – perspektyvi šalis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

dalyvaudami visuomeniniame ir politiniame Lietuvos gyvenime ir taikiomis demokratinėmis-teisinėmis priemonėmis ir būdais siekdami, kad Tautai būtų sugrąžintos iš jos atimtos pilietinės ir politinės šalies suvereno teisės ir kaip savarankiškas tarptautinių santykių subjektas būtų atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika.

Vertindami galimą Forumo indėlį į šiuo metu  žlugdomos ir sumenkusios Lietuvos laisvės dvasios gaivinimą ir politinės lietuvių tautos ir valstybės atsinaujinimą, esame įsitikinę:

Sutartinai ir kryptingai dirbdami sulauksime dienos, kai Vilniuje – amžinoje Lietuvos sostinėje – susirinks politinės lietuvių tautos atgimimą paskelbsiantis visos šalies patriotiškų piliečių forumas. Neabejojame, kad tai bus forumas, pajėgsiantis vėl iškelti ir į politinę darbotvarkę įtraukti iš tautos atimtų suverenių galių susigrąžinimo ir demokratinės Lietuvos Respublikos suvereniteto atkūrimo klausimą.

Mes tikime: Lietuva gyva, Lietuva pabus, Lietuva prisikels ir gyvuos per amžius.

Informacijos šaltinis – vilniausforumas.lt

2018.06.03; 10:18

Kokiu keliu eina Lietuva? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniuje, Mokslų akademijos salėje, Gedimino pr. 3 – Sąjūdžio trisdešimtmečio minėjimas „Sąjūdžio kova tęsiasi!“

Šis renginys yra ypač svarbi minėjimo programos dalis. Juo siekiama priminti Tautą telktis ir kilti į kovą už Nepriklausomybę įkvėpusią Sąjūdžio įkūrimo dieną istorinėje salėje vyravusią laisvės dvasią. Taip pat bus prisimintos to meto patriotiškos visuomenės keltos ir šiandien vėl tapusios aktualios Lietuvos išlikimo problemos bei puoselėtos dvasinio, moralinio ir politinio šalies atgimimo ir valstybės  atkūrimo viltys.

Tačiau visapusiškos ir didžiulės Lietuvos vidaus krizės ir augančių geopolitinių grėsmių sąlygomis minėjimas negali tapti grynai memorialiniu renginiu.

Pagrindinių minėjimo organizatorių – Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės ir Vilniaus Forumo požiūriu, renginys turi tapti naujos sąjūdinės bangos – Tautos Forumo realaus kūrimosi pradžia.

Kuriamo TF pasaulėžiūrinis ir idėjinis pagrindas – svarbiausiomis nuostatomis sutampančios Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos forumų vertybinės ir programinės deklaracijos:

http://www.vilniausforumas.lt/p/deklaracija.html

https://kaunoforumas.wordpress.com/deklaracija/

http://www.ve.lt/uploads/documents/deklaracija.pdf

Renginyje kviečiami dalyvauti kertiniams šių deklaracijų principams pritariantys piliečiai, taip pat ir veikiančių visuomeninių bei pilietinių organizacijų nariai, pasiruošę, kaip kadaise sąjūdininkai, burtis dėl svarbiausio tikslo – lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išgelbėjimo ir išsaugojimo.

Bus paskelbta pagrindinių Tautos Forumo siekių deklaracija ir aptarti organizacinės plėtros klausimai. Numatyta įsteigti besikuriančių forumų atstovų arba įgaliotinių sueigą, turinčią paspartinti forumų tinklo atsiradimą visoje šalyje ir paruošti sąlygas steigiamajai nacionaliniam Tautos Forumo suvažiavimui.

2018.06.03; 10:00

Aistros dėl TSPMI: mitinguotojų pusė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Trečiadienį prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vienu metu vyko mitingas ir antimitingas, saugų atstumą tarp skirtingai mąstančiųjų palaikė policijos pareigūnai.

Reaguodami į trečiadienį judėjimo „Vilniaus forumas“ organizuojamus mitingus „Grąžinkite Vilniaus universitetą Tautai ir Lietuvos Valstybei!“ bei „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“ VU TSPMI ir kitų VU fakultetų studentai organizavo idėjinį antimitingą.

Kaip Eltai sakė vienas iš antimitingo organizatorių, TSPMI pirmo kurso studentas Vytenis Fuks, įtampa TSPMI prasidėjo dėl prof. Vytauto Radžvilo. „Bet mes atėjome ne ginti TSPMI direktoriaus Ramūno Vilpišausko, kurio atsistatydinimo reikalauja mitinguotojai, o dėl to, kad „Vilniaus forumo“ išsakytos mintys apie Vilniaus universitetą ir TSPMI – įžeidžios. Manome, buvo peržengta riba, tad nebegalėjome nekreipti dėmesio – susirinkome pademonstruoti nesutikimo ir solidarumo su universiteto bendruomene“, – sakė studentas.

Socialiniais tinklais prisijungti prie antimitingo kvietę studentai sulaukė ne tik šiuo metu studijuojančiųjų, bet ir TSPMI absolventų, dėstytojų palaikymo.

Mitinguotojų pusėje ELTA pakalbino filosofą, kultūrologą Vytautą Rubavičių.

Mitingą ir antmitingą V. Rubavičius prilygino ne tik ideologijų, bet ir esminės pasaulėžiūros bei žmogaus savipratos išsiskyrimui.

„Vieniems labai svarbi Lietuvos valstybė, Lietuvos tauta, Lietuvos visuomenė, kitiems pirmiausia svarbu tarptautiškumas, europietiškumas ir visi kiti pažangiais laikomi dalykai. Ta visuomenės ir tautos dalis, kuriai valstybė iki šiol svarbi, o kai kam net šventa, laikoma greitos pažangos trukdžiais“, – sakė V. Rubavičius.

Filosofo matymu, išsiskyrimas reiškiasi per akademinio jaunimo nuotaikas, tam tikrą santykį su dėstytojais, per institucijų santykius su savo dėstytojais taip pat.

„Šiuo atveju esmine figūra tapęs V. Radžvilas, kuriam Lietuvos valstybė iš tiesų yra svarbi, ir jis jaunimą auklėjo visų pirma meilės Lietuvai pagrindu, diegė plačias politinės filosofijos pažiūras. Jis šiuo metu nelabai reikalingas, nes auklėja per daug savarankišką ir plačiai mąstantį jaunimą“, – mano filosofas.

Filosofas, kultūrologas Vytautas Rubavičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

V. Rubavičiaus nuomone, skirtingų ideologijų susitikimas ir susikalbėjimas vis dėlto gali būti įmanomas, jeigu Lietuvos politikoje ir švietimo sistemoje rūpestis nacionaline valstybe, kultūra ir kalba būtų pagrindinis dalykas. Tada jaunimas tarsi savaime auklėtųsi meilės savam kraštui jausenoje.

Pasak filosofo, švietimo sistemoje, kaip ir aukštojoje politikoje, turėtų būti vadovaujamasi principu, kad lietuvių tautai šitas žemės lopinėlis yra Dievo dovanotas ir valstybė yra didelė dovana, leidžianti savarankiškai tvarkytis. „Jeigu mes patys tuo vadovautumės ir taip auklėtume jaunimą, susipriešinimo nebūtų, nes ir institucijose būtų tokia pat dvasia“, – pridūrė „Tautos forumo“ organizuotame mitinge prie TSPMI dalyvavęs V. Rubavičius.

Kaip skelbė ELTA, į „Tautos forumą” susivienijusios visuomeninės organizacijos trečiadienį Vilniuje rengė šventinę eiseną su Trispalvėmis ir mitingus prie Vilniaus universiteto (VU) bei šios aukštosios mokyklos Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI).

Mitingo dalyviai protestavo prieš VU rektoriaus įgyvendinamą neoliberalizmo ideologija ir pseudomoksline „naująja viešąja vadyba“ grindžiamas pertvarkas, dėl kurių, pasak visuomenininkų, VU vis labiau atsaistomas nuo įsipareigojimų bei atsakomybės visuomenei ir valstybei, o universitetas verčiamas „ištautinta ir išvalstybinta globalaus akademinio verslo įmone“.

Prie Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vyko protesto akcija „VU TSPMI – ne vienos „partinės“ tiesos institutas!“ Mitinge reikalauta esminių VU TSPMI pertvarkų ir instituto direktoriaus Ramūno Vilpišausko atstatydinimo.

Vienas iš antimitingo organizatorių, TSPMI pirmo kurso studentas Vytenis Fuks. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kaip komentare Eltai teigė VU Viešosios komunikacijos vadovas Ervinas Spūdys, akivaizdu, kad „Vilniaus forumo“ išplatintas pranešimas yra tiesiogiai susijęs su profesoriaus V. Radžvilo atveju, kuris šiuo metu nagrinėjamas Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos.

„Vis dėlto neaiškūs išankstiniai reikalavimai ir jų motyvai verčia abejoti išsakomų problemų pagrįstumu, didelė dalis pateikiamos informacijos apskritai prasilenkia su realybe – išsakyti neaiškūs kaltinimai ir lozungai, gausu dogmatiškų, bet ne duomenimis ar įrodymais paremtų teiginių, kaip, pavyzdžiui, kaltinimai dėl menkinamos lituanistikos svarbos. Tiesa yra tokia, kad VU lituanistikos studijos užima itin svarbią vietą ir yra sudaromos visos sąlygos stiprinti šios srities mokslinius tyrimus bei studijų kokybę“, – pabrėžė E. Spūdys.

Aistros dėl TSPMI: atstumą tarp mitingo ir antimitingo dalyvių saugojo pareigūnai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

VU komunikacijos vadovas dėl vieno dalyko tikrai pritaria mitingo organizatoriams – universitetas iš tiesų siekia būti tarptautinis, modernus, globalus ir konkuruojantis ne tik regione, bet ir pasaulyje. „Šiandien kalbėti apie modernų tautinį universitetą neturime jokių prielaidų, o aukščiausio lygio moksliniai pasiekimai apskritai yra įmanomi tik bendradarbiaujant globaliu mastu“, – pridūrė jis.

E. Spūdys pabrėžė, kad VU, įgyvendinantis itin daug struktūrinių pokyčių ir perimantis vis daugiau gerųjų pasaulinių praktikų, stabiliai gerina veiklos rezultatus visosejo veiklos srityse.

„VU TSPMI, kaip struktūrinis padalinys, universitete yra pavyzdinis. Jame sudaromos sąlygos pažinti visų krypčių politinę mintį, o pozityvius instituto rezultatus galima matyti vien pažvelgus į VU TSPMI studentų atsiliepimus apie studijas, absolventų įsidarbinamumo ir uždarbio rodiklius, puikiai vertinamą šalies diplomatinio korpuso veiklą, kurio didelę dalį sudaro VU TSPMI absolventai. Įvertinus šias ir kitas aplinkybes, nematome pagrindo svarstyti instituto valdymo pokyčių“, – Eltai komentavo VU komunikacijos vadovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.04.25; 18:40

Kalba, Tauta, Tėvynė – svarbiausi žodžiai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvos piliečiai nesugeba organizuotai kovoti už savo ekonomines ir socialines teises. Tačiau akademinė bendruomenė išsiskiria net visuomenės pasyvumo fone. Tuo metu kai kitų profesijų atstovai (gydytojai, mokytojai) jau pradeda rengti gausesnes ir visos šalies mastu koordinuojamas, todėl veiksmingesnes, protesto akcijas (mitingus, streikus ir pan.), akademinė bendruomenė tenkinasi tik kai kuriose aukštosiose mokyklose vykstančiais grynai simboliniais mėginimais atkreipti valdžios dėmesį į savo sunkią padėtį.

Viena tokio pasyvumo priežasčių veikiausiai ta, kad Lietuvos akademinės bendruomenės gebėjimą telktis ir kovoti už savo teises žlugdo ypač ryški ir veiksminga aukštojo mokslo ideologinė kontrolė. Sovietmečiu švietimui ir mokslui ideologiškai vadovavo bei jį kontroliavo specialūs partijos ir komjaunimo komitetų skyriai. Ši praktika tęsiama ir dabar, tik kiek kitomis – ,,privačiomis“ ir tariamai nepolitinėmis  formomis. Lietuvoje vykdomas neoliberalizmo ideologija ir ją įkūnijančia ,,naująja viešąja vadyba“  grindžiamas aukštojo mokslo pertvarkas planuoja, prižiūri, kontroliuoja ir nukreipia  ,,teisingu keliu“ ištisas formaliai nepriklausomų ir neutralių „ekspertinių institucijų“ tinklas. Jam išlaikyti skiriamos milžiniškos lėšos, kurios galėtų būti naudingai panaudotos tenkinti realioms aukštojo mokslo reikmėms. 

Apie tai išsamiai rašoma PDF formatu paskelbtoje aukštojo mokslo politiką apžvelgiančioje knygoje „Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė“. Manydami, kad ši knyga atskleidžia daugeliui akademinės bendruomenės narių nežinomus vykdomų reformų aspektus ir užkulisius, siūlome su ja susipažinti. Ypač patariame bent jau perskaityti jos skyrių nuo 90 iki 110 psl. Jame supažindinama su institucijomis ir ekspertais, kurie, grįsdami ir teisindami nevykusias reformas, ideologiškai ir propagandiškai apgaudinėja ir klaidina savo kolegas.

Šitokia ideologine ,,smegenų plovimo veikla“ jie sėkmingai kuria savo gerovę visos akademinės bendruomenės sąskaita. Privačių, bet valstybės vardu veikiančių institucijų, iš kurių ypač išsiskiria MOSTA, veiklos būdai ir braižas kelia asociacijas su LRT išryškėjusiomis viešumo ir skaidrumo problemomis. Knyga skatina susimąstyti, ar tai nėra Lietuvoje išsikerojusio sisteminio reiškinio – tenkinti privačius interesus visų mokesčių mokėtojų sąskaita – viena iš daugelio apraiškų.

Knyga „Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė“:

http://www.vilniausforumas.lt/2017/12/knyga-nepriklausomos-lietuvos-aukstojo.html

 Vilniaus forumo vardu – Koordinatorius Arnas Simutis

2018.01.20; 03:00

„Vilniaus forumas“ kviečia į konferenciją „Visų pirma – Lietuva! Sąjūdžio vizija XXI amžiaus Lietuvai“. Konferencija vyks birželio 7 dieną, 17.45 val. Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje (Gedimino pr. 3).

Konferencijoje pranešimus skaitys: Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Bronius Leonavičius, Vilniaus universiteto profesorius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys Vytautas Radžvilas, politologai Vytautas Sinica ir Dovilas Petkus.

Žlungant pasaulinei komunizmo sistemai Sąjūdis radosi kaip savaveiksmė Tautos politinės saviorganizacijos forma. Okupuotos Lietuvos nomenklatūrinei administracijai nuolankiai vykdant žlungančios Sovietų Sąjungos vadovybės nurodymus, Sąjūdžio gimimas leido šalies visuomenei išvengti pavojaus virsti atomizuota, susiskaidžiusia, dezorientuota ir demoralizuota individų mase. Iš visuomenės apačios kilęs judėjimas sugebėjo sutelkti bendrąją Tautos politinę valią ir įgyvendinti egzistencinį to meto Lietuvos poreikį – atkurti nepriklausomą valstybę.

Mūsų dienomis Lietuvai vėl iškilo egzistenciniai ir dvejopi – vidaus ir išorės – iššūkiai. Atkurtoje Lietuvos valstybėje sukerojusio neteisingumo ir kitų šalies vidaus gyvenimo piktžaizdžių paskatinta masinė emigracija kelia tiesioginį pavojų fiziniam tautos išlikimui.

Globali neoliberalizmo ideologija grįstos tarptautinės tvarkos griūtis ir struktūrinė Europos Sąjungos krizė kelia Lietuvai vis didėjančias geopolitines ir saugumo grėsmes. Nenoras ir negebėjimas laiku ir tinkamai atsakyti į šiuos iššūkius gali tapti dar viena ir, labai tikėtina, galutine politine ir istorine lietuvių tautos ir valstybės katastrofa.

Tačiau šalies valdantysis sluoksnis, kaip ir jo sovietiniai nomenklatūriniai pirmtakai, vidaus politikoje nesiima jokių priemonių visuomenės susiskaldymui mažinti augančių grėsmių akivaizdoje, o užsienio ir saugumo politikos srityje vengia savarankiškesnių sprendimų, galinčių sustiprinti valstybės nepriklausomybę ir laiduoti jos išlikimą dabartinės geopolitinės sumaišties ir netikrumo sąlygomis.

Organizuojamos konferencijos tikslas – apmąstyti Sąjūdžio patirtį ir pamokas XXI a. Lietuvai iškylančių egzistencinių klausimų kontekste. Joje bus keliamas klausimas, ar šių dienų Lietuvos visuomenė ir toliau gali kliautis tik šalies valdžia, ar vis dėlto privalo ir yra pajėgi dar kartą imtis iniciatyvos ir savarankiškai burtis į gebantį prisiimti atsakomybę už Tautos ir valstybės likimą „Lietuvos forumą“?

2017.06.02; 15:45

Balandžio 26 d., 17:30 val., Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (Vokiečių g. 10, Vilnius) 402 auditorijoje vyks visuomeninio judėjimo „Vilniaus forumas“ organizuojama vieša konferecija „Globalus chaosas ir naujasis žemės nomas: būti ar nebūti Lietuvos valstybei?“. Joje pranešimus skaitys Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas ir filosofas dr. Vytautas Rubavičius.

Konferencijos tema nėra atsitiktinė. Dabartyje iškylantys geopolitiniai iššūkiai rodo, jog nusistovėjusi Lietuvos užsienio politika nebėra įgali atsakyti į jai primetamus geopolitinės tikrovės klausimus.

Todėl konferencijos organizatoriai pateikia alternatyvą plačiojoje žiniasklaidoje ir viešojoje erdvėje aprašomam geopolitiniam naratyvui, ir siūlo intelektualiai išanalizuoti galimas Lietuvos užsienio politikos kryptis, konceptualizuojant naująją strategiją.

Konferencijos tikslas – atsakyti į klausimą, ar naujojo pasaulio tvarkos aušroje įmanoma Lietuvai tapti visaverte geopolitine žaidėja.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017.04.20; 18:05

Viešas Vilniaus forumo paklausimas dėl Ministro Pirmininko patvirtintos darbo grupės „Pasiūlymams dėl valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo parengti“ sudarymo principų ir jai keliamų tikslų

Vyriausybė, paskelbusi švietimą politikos prioritetu, pirmųjų veiksmų ėmėsi aukštojo mokslo srityje. Ministro Pirmininko 2017 m. kovo 6 d. potvarkiu sudaryta valstybinių aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimo darbo grupė iki š. m. balandžio 28 d. turėjo pateikti Vyriausybei siūlymus dėl universitetų jungimo ir stambinimo.

Aukštojo mokslo reforma pradedama tinklo optimizavimo klausimu, kuris yra jau beveik dešimtmetį eskaluojamos idėjos jungti universitetus tąsa. Tačiau šio klausimo sureikšminimas ir pavertimas svarbiausiu bei prioritetiniu skatina abejoti, ar skelbiama nauja universitetų pertvarka iš tiesų nėra tik dar vienas mėginimas stambinti institucijas, nekeliant ir nesprendžiant sisteminių problemų, kurias sukūrė ligšiolinės pastangos aukštojo mokslo srityje beatodairiškai diegti neoliberalizmo ideologija grindžiamus ,,laisvosios rinkos“ principus. Ja remiantis įgyvendinta aukštojo mokslo reforma tik pagilino šios srities krizę.

Tai, kad planuojant jungti universitetus nekalbama apie naują politinį aukštojo mokslo veiklos kontekstą, nesvarstoma Universiteto misija tautai ir Lietuvos valstybei, leidžia teigti, kad ir ši Vyriausybė nėra pasiryžusi stabdyti valstybės priedanga vykdomo aukštojo mokslo suprekinimo ir jau sustambintų universitetų vertimo akademinio verslo įmonėmis. Tokius užmojus liudija universitetų siūlymų „optimizuoti tinklą“ pobūdis ir darbo grupės sudarymo principai bei pirmieji šios grupės veiklos žingsniai.

Mechaninis universitetų jungimas nėra ir negali būti vienintelis ir svarbiausias būdas aukštojo mokslo problemoms spręsti, ir jis nevyksta vien pačių universitetų gera valia ir iniciatyva. Tai liudija visi ankstesni raginimai ir niekada rimtai nesvarstyti projektai jungti universitetus.

Tokios padėties iš esmės keisti nesiryžtama ir dabar. Vyriausybei išsikėlus tikslą pertvarkyti universitetų tinklą, jo optimizavimo poreikis, kaip ir anksčiau, grindžiamas ne specialistų atliktais mokslo ir studijų programų turinio ir galimybių gerinti jų kokybę vertinimais, o tik apeliuojama į dėl demografinės padėties drastiškai mažėjančius studentų skaičius. Universitetų pateikti „reformos“ siūlymai priminė pageidavimų koncertą, paremtą stipresniojo teise ir sunkiai nuslepiamu naudos sau siekiu.

Vyriausybės sudarytos darbo grupės sudėtis ir jau priimti sprendimai liudija, kad politinės nuostatos lieka iš esmės nepakitusios, o jos veiklos tikslas turėtų būti ne aiškiai apibrėžti sujungtų universitetų įsipareigojimus visuomenei ir valstybei, bet patenkinti naudos iš surinkinto aukštojo mokslo pirmiausia sau siekiančių sluoksnių interesus. Susitarime dėl bendrųjų aukštųjų mokyklų tinklo pertvarkos principų darbo grupė svarbiausiais pertvarkos tikslais įvardijo efektyvumą, išteklius, finansinį pagrįstumą ir pirmiausia grynai utilitariniais kaštų skaičiavimais, bet ne mokslinių tyrimų teoriniu fundamentalumu ir ilgalaikiu aktualumu bei dalykiniu ir ugdomuoju studijų turiniu matuojamą kokybę.

Darbo grupės branduolį sudaro verslo atstovai ir valstybės pareigūnai. Grupėje, turbūt dėl galimų šališkų interesų, nėra universitetų administracijų atstovų. Tačiau joje nėra nė vieno žmogaus iš akademinės srities, meno ar kultūros pasaulio, nėra asmenų, turinčių tokiam darbui reikalingos akademinės patirties, valstybiniu mąstymu grįstą požiūrį ir gebančių atsispirti suinteresuotų grupių spaudimui. Paradoksalu, bet tikėtina, kad tokie asmenys nėra įtraukiami į valdžios organizuojamas grupes vienam ar kitam klausimui spręsti, nes gali būti principingi ir neprisitaikantys. Jei Vyriausybės sudaromomis darbo grupėmis norima pasiekti valstybei bei visuomenei reikšmingų ir naudingų sprendimų, jos turėtų ne kam nors atstovauti, o gerai išmanyti joms patikėtą darbą.

Darbo grupės sudėtis yra nuoroda į politines nuostatas, todėl darytina prielaida, kad Vyriausybės ir ŠMM daromi žingsniai yra gerai pasverti ir strategiškai motyvuoti. Atsižvelgdami į paminėtas aplinkybes ir norėdami aiškiau suprasti tikrąsias politines ir ideologines Vyriausybės ir ŠMM nuostatas aukštojo mokslo klausimais, taip pat įsitikinti artėjančių sprendimų dėl dar vienos universitetų pertvarkos pagrįstumu ir teisingumu, maloniai prašome išsklaidyti visas kylančias abejones dėl darbo grupės sudarymo principų ir jai keliamų tikslų atsakant į šiuos klausimus:

  1. Ar pasirinktas universitetų tinklo pertvarkos kelias ir jų mechaniško stambinimo būdas reiškia tai, kad Lietuvoje bus tęsiama pražūtinga neoliberali aukštojo mokslo politika?
  2. Ar numatoma universiteto tinklo pertvarka yra grindžiama kokia nors nuoseklia ir aiškia paties universiteto paskirties visuomenėje ir valstybėje vizija, ar ji yra tik dar vienas mėginimas lengviausiu ir trumpiausiu keliu „optimizuoti“ ir valstybės biudžetui sumažinti universitetų išlaikymo išlaidas?
  3. Ar Lietuvos aukštojo mokslo strateginiu tikslu laikomas siekis išsaugoti ir plėsti šalies intelektinį ir kūrybinį potencialą bei ugdyti visapusiškai išsilavinusius ir kūrybingus piliečius, ar jo vieninteliu ir svarbiausiu uždaviniu laikomos pastangos vykdyti tik greitą ir vienkartinę naudą turinčius duoti ,,klientų“ užsakomus specialius tik ribotą taikomąją vertę turinčius mokslo projektus ir rengti siauro intelektualinio ir kultūrinio akiračio specialistus darbo rinkai?
  4. Ar suprantama, kad tęsiant neoliberalią universitetų surinkinimo strategiją ir perorientuojant juos tik į „pelningas“ veiklas neišvengiamai bus nuvertintas fundamentinis mokslas ir studijos, kurie yra būtini aukštosios mokyklos ir visuomenės sukaupto intelektinio potencialo plėtojimo ir jo perdavimo naujoms kartoms sąlyga?
  5. Ar verslo atstovų vyravimas darbo grupėje neliudija, kad Vyriausybė ir ŠMM vadovaujasi neoliberalizmo ideologijos nuostata, kad verslo atstovai geriausiai išmano ir atstovauja visuomenės interesams aukštojo mokslo srityje, o radikalus šios srities surinkinimas savaime ir geriausiai išsprendžia aukštojo mokslo problemas?
  6. Ar universitetų jungimas bus vykdomas kompleksiškai nesprendžiant politinių – aukštojo mokslo ir universitetų valdymo, studijų finansavimo ir jų kokybės gerinimo, etc. – problemų?
  7. Kokiomis ir kieno atliktomis universitetų būklės ir perspektyvų analizėmis remsis darbo grupė, įpareigota priimti strateginius, ilgalaikių bei potencialiai negrįžtamų padarinių turėsiančius sprendimus dėl šalies universitetų jungimo?
  8. Ar darbo grupei pateikus universitetų tinklo pertvarkos planą bus surengtos viešos ir demokratiškos diskusijos dėl pateiktų pasiūlymų ir ar bus leista šalies visuomenei ir akademinei bendruomenei išsakyti savo požiūrį bei teikti siūlymus dėl universitetų jungimo principų bei jo įgyvendinimo būdų?
  9. Ar atsiribojus ir užsidarius nuo visuomenės ir akademinės bendruomenės vykdoma universitetų tinklo pertvarka nėra iš anksto pasmerkta tapti dar vienu mėginimu siaurame žmonių būryje perskirstyti dėl įgyvendintos neoliberalios „krepšelinės“ aukštojo mokslo reformos dar labiau sumenkusius universitetų žmonių ir finansinius išteklius, tai yra, ar ji nėra bandymas persidalyti po šios nevykusios reformos dar likusius „studijų krepšelius“ ir „privatizuoti“ vertingą iš uždaromų universitetų perimamą „nebereikalingą“ nekilnojamąjį turtą?

Informacijos šaltinis – Propatria.lt leidinys.

2017.03.30; 06:57

2016 m. pradžioje susikūręs Vilniaus forumas parengė ir paskelbė Rinkėjo vadovą 2016 metų Seimo rinkimams.

Jame apžvelgtos rinkimuose dalyvaujančių partijų programinės nuostatos, lyderių pasisakymai ir ankstesni balsavimai svarbiausiais tautos ir valstybės išlikimui politiniais klausimais. 

Rinkėjo vadovas pagrįstas pamatiniais Vilniaus forumo vertybiniais principais, derinamais su kvalifikuota politine filosofine ir moksline partijų rinkiminių programų analize. Ją atliko profesionalūs filosofai ir politologai. Programų analizė atlikta remiantis profesoriaus Vytauto Radžvilo parengtu Lietuvos postkomunistinės transformacijos ypatumus aiškinančiu teoriniu modeliu.

Rinkėjo vadove išskirta 12 skirtingų sričių klausimų, pagal kuriuos ir vertinama partijų pozicija. Šie klausimai: 

  1. Ar programoje keliamas nykstančio suverenumo ir ES federacijos kūrimo grėsmės klausimas?
  2. Ar prieštaraujama masinės dvigubos pilietybės įteisinimui?
  3. Ar pripažįstama, kad demokratija Lietuvoje yra fasadinė, ir siūlomos konkrečios reformos tam pakeisti?
  4. Ar pritariama iš vyro ir moters santuokos kylančios šeimos sampratai ir atmetama genderizmo ideologija?
  5. Ar keliamas tikslas ugdyti išsilavinusį Lietuvos pilietį, o ne vien darbo rinkos dalyvį?
  6. Ar keliamas tikslas pakeisti aukštojo mokslo finansavimą, užtikrinant visiems vienodai pagal pasirengimą prieinamą mokslą?
  7. Ar pripažįstama būtinybė išsaugoti ir stiprinti krikščioniškąja civilizacija grįstą unikalią tautinę kultūrą ir aiškiai atmetamas multikultūralizmas?
  8. Ar pripažįstama būtinybė išsaugoti valstybinės kalbos statusą, atmetami dvikalbystės reikalavimai?
  9. Ar keliamas tikslas didinti visuomenės solidarumą, naikinant esamą regresinę mokesčių sistemą?
  10. Ar priešinamasi Seimo priimtam ir Prezidentės vetuotam Vyriausybės parengtam darbo kodeksui?
  11. Ar priešinamasi ES vykdomai nelegalių migrantų priėmimo ir dalinimosi tarp šalių narių politikai?
  12. Ar reiškiama parama Ukrainai gynyboje prieš Rusijos agresiją ir palaikoma Lietuvos narystė NATO?

Partijų pozicijos šiais klausimais išdėstytos analizę apibendrinančioje lentelėje. Jei programoje nėra pateikiamas atsakymas, o partijos veiksmai prieštarauja deklaruojamoms nuostatoms, žymimas brūkšnys. Jei partijos veiksmai prieštarauja deklaruojamoms nuostatoms, vertinama pagal veiksmus. Vilniaus forumas neteikia rekomendacijų, už kurias partijas ar kandidatus balsuoti. Šis sprendimas paliekamas rinkėjams, tačiau pateikta susisteminta medžiaga leidžia neskaitant ilgų ir aptakių programų susipažinti su partijų nuostatomis svarbiausiais klausimais.

Nors Vilniaus forumas įsitikinęs, kad svarbiausi yra pirmas ir paskutinis šio sąrašo klausimai, kiekvienas pilietis pats sprendžia, kurios partijų pozicijos jam svarbiausios ir galiausiai nulems jo pasirinkimą. 

Pagrindinė analizės išvada – iš esmės vienoda daugelio tariamai skirtingų partijų pozicija svarbiausiais valstybės gyvenimo klausimais. Kaip teigia prof. V. Radžvilas, „iš analizės matyti, kad visos partijos mąsto sovietiškai ta prasme, jog jų vadų ir kandidatų sąmonėje Lietuva – lietuvių tauta ir valstybė – jau neegzistuoja, su Lietuvos išnykimu susitaikyta, politiniam sluoksniui net nebekyla mintis, kad gal dar yra prasmė ją išsaugoti ir gelbėti.

Šį moralinį ir politinį paralyžių papildo neįtikėtinas intelektualinis bejėgiškumas. Drįsčiau teigti, kad tokio moralinio pakrikimo ir intelektualinio sąstingio nebuvo net vėlyvuoju sovietmečiu, Leonido Brežnevo valdymo pabaigoje“.

Informacijos šaltinis – propatria.lt.

2016.09.26; 05:22

Vytautas Visockas

Gegužės 7 d. Mokslų akademijos salėje įvyko Vilniaus forumo surengta konferencija „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.

Keistokas pavadinimas, nes niekas nebandė poeto „nuvainikuoti“, atvirkščiai – Valentinas Sventickas, Laisvūnas Šopauskas, Vytautas Rubavičius, Rasa Čepaitienė, Vytautas Radžvilas – jį gynė. Vieni daugiau, kiti mažiau.

Vilniaus forumo akimirkos
Linas V.Medelis

Salė buvo pilna „įvairaus amžiaus jaunimo“, kaip susirinkusiuosius pavadino Romas Pakalnis. Po šių jo žodžių salė nusišypsojo. Tada Pakalnis paaiškino: jaunas gali būti ir senas žmogus, jeigu jam rūpi tautos ir valstybės likimas. Maždaug taip pasakė.

Paskui ekrane matėme 1988 m. rugpjūčio 23-osios mitingą Vilniaus Vingio parke, klausėmės istorinės poeto Justino Marcinkevičiaus kalbos (kaip Hitleris ir Stalinas vyną pavertė krauju). Plojome atsistoję. Turbūt dauguma susirinkimo dalyvių tada plojo ir Vingio parke, ir aš ten buvau. Didingas mitingas įvyko, didinga kalba, didis mūsų tautos poetas Justinas Marcinkevičius, kurį ginti čia ir susirinkome. Ne nuo okupantų, nuo savų, kurių tada turbūt nebuvo Vingio parke, o paskui – Baltijos kelyje. Nuo jaunų, kitaip išauklėtų, Sąjūdžio vertybes pamynusių, tautos ir valstybės likimą kitaip suprantančių, gal net jam abejingų.

Kadangi neturiu minėtų intelektualų pranešimų, o rezoliucijas „Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo“ ir „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“ turiu, jas ir skelbiame.

Kaip sakoma, jums leidus, vieną kitą pastabą apie jas pasakysiu ir aš.

Ką čia bepridėsi – išmintingos, susirūpinimą tautos ir valstybės likimu persunktos rezoliucijos. Man patinka, kad jų autoriai nekvestionuoja Lietuvos priklausomybės Vakarų pasaulio geopolitinei ir civilizacinei erdvei.

Vytautas Sinica
Centre – Politologas Vytautas Sinica

Bėda ta, kad  „Lietuvos valdantieji sluoksniai išlaikė pokolonijinę savimonę ir šiandien pirmiausia vadovaujasi ne tautos ir valstybės, o ES elito bei siaurais partinių ir verslo grupuočių interesais. Todėl jie nesunkiai susitaiko su tautos ir nacionalinės valstybės išnykimo perspektyva“. Europinę multikultūrinę „vienovę įvairovėje“ vadina utopija, pagrįstai kritikuoja „Globalios Lietuvos“ programą, valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, Vyriausybės paskelbtą „Lietuvos šimtmečio jubiliejaus šventės koncepciją“.

Man patinka, kad rezoliucijos autoriai mano, jog „būtina sukurti ir įtvirtinti ne į globaliąją kosmopolitinę utopiją vedančią, bet iš tiesų konstruktyvią ir Lietuvos kaip suverenios valstybės išlikimą Europos Sąjungoje užtikrinti galinčią jos ateities viziją. Todėl kreipiamės į šalies visuomenę ir kviečiame reikalauti iš valdančiųjų, kad būtų valstybiniu lygmeniu atsisakyta pražūtingos, pačią Lietuvos būtį neigiančios globalios jos plėtros vizijos ir imtasi skubiai kurti lietuviškosios nacionalinės tapatybės išsaugojimo uždavinius formuluojančią valstybės raidos strategiją“.

Bet man nepatinka, kad ir šioje, ir daugelyje iki šiol įvykusių konferencijų tik konstatuojama, kaip toli mes nuėjome savinaikos ir saviniekos keliu. Europos tautos bunda, ir stoja ginti savo teisę išlikti istorijos arenoje, o mes tik verkšlename: kokie negeri tie „tarnavimo Maskvos okupaciniam režimui patirtį turintys Lietuvos valdantieji sluoksniai“. „Mes taip pat neturime teisės būti pasyvūs šios kovos stebėtojai“.

Bet esme būtent tokie, ir ne be intelektualų, rašančių geras rezoliucijas, įtakos. Šalies visuomenei jau per gerklę lenda paskelbtos ir į stalčių padėtos rezoliucijos. Mes salėje gražiai pakalbėjome „įvairaus amžiaus jaunimui“, pademonstravome savo iškalbą ir išmintį, o toliau jau ne mūsų – visuomenės – reikalas.

Vilniaus forume

O ta „visuomenė“ iš žurnalisto Juro Jankevičiaus „Klausimėlio“ dar pamanys, kad Vilniaus forumas surengė poeto Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimo konferenciją, nes, geriausiu atveju, perskaitys tik renginio pavadinimą.

Norėjau paskelbti literatūros kritiko Valentino Sventicko pranešimą apie Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimą. Aš jau pažadėjau, – nemandagiai, arogantiškai burbtelėjo savo vertę žinantis intelektualas. Pažadėjo gal „Metams“, gal „Literatūrai ir menui“, kurių plačioji visuomenė, o ypač plačioji jaunuomenė, neskaito, net nežino apie tokių popierinių leidinių egzistavimą.

Bet juk intelektualui svarbu kas kita: kad jį perskaitytų kitas intelektualas. Ir to užtenka.

Man patiko Laisvūno Šopausko pranešimas. Paprašiau atsiųsti, paskelbtumėm. Šopauskas tebesiunčia. Jo pranešimas, atrodo, iki šiol nepaskelbtas niekur, turbūt vis dar svarstoma – duoti ar neduoti, kam duoti, o kam ne.

afonia_3
Filosofas Vytautas Radžvilas

Man atsiųsti, ko gero, jam nepatarė „Lietuvos sąrašo“ lyderis, iš kurio „konferencijos“ Vilniaus savivaldybėje aš pasišaipiau.

Gal dėl man nežinomų priežasčių nutarta visai neskelbti, užtenka rezoliucijos, kurioje viskas pasakyta. Tiesa, minėtoje rezoliucijoje apie Justiną Marcinkevičių net neužsimenama.

O tais laikais, kai Justinas Marcinkevičius kalbėdavo daugiatūkstantiniuose mitinguose, mes spausdinom, platinom, skaitėm kiekvieną reikšmingesnį žodį apie laisvę, demaskavome, viešinome nuslėptą tautos ir valstybės istoriją.

Todėl ir laimėjome.

Be tokių mitingų, tikrų forumų dabar nieko nelaimėsime. Per daug toli nueita „kryptingu žygiu į aukštesnę, tautinę valstybę peržengiančią būtį“. Jeigu išgelbės, tai tik Europoje kylantis „tautų pavasaris“, patys vieni mes jau vargu ar būsime tokie dideli ir gražūs, kokie buvome Sąjūdžio laikais. Nors viltis miršta paskutinė.

Aš tik paminėjau rezoliuciją „Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės“. Kas ir kada šioje srityje iškuops per ketvirtį amžiaus susikaupusias, tautinę mokyklą užgožusias Lietuvos pasaulyje šiukšles!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

XXX

Rezoliucijos

Dėl tautos ir valstybės išsaugojimo

Lietuvių tautos sukurta Lietuvos valstybė kelis kartus buvo išnykusi iš pasaulio politinio žemėlapio ir vėl atgimdavo. 1990 m. atkūrus Lietuvos Respubliką ir jai 2004 m. tapus visateise transatlantinės ir europinės bendrijos nare puoselėtos viltys, kad lietuvių tauta ir jos valstybingumas pagaliau įgis tvirtas saugumo garantijas ir klestėjimo galimybes.

Vilniaus Forume dalyvavo Vytautas Landsbergis, Bronislovas Genzelis ir Vacys Bagdonavičius

Šios viltys dūžta: Lietuva sutiko nepriklausomybę turėdama 3,7 milijono gyventojų, tačiau dabar jų yra jau mažiau nei 3 milijonai. Per ketvirtį amžiaus dėl masinės emigracijos praradusi beveik ketvirtį gyventojų Lietuva virto viena sparčiausiai nykstančių Europos šalių ir šios grėsmingos tendencijos išlieka. Toks spartus tautos nykimas taikos sąlygomis yra didžiausias visoje valstybės istorijoje. Jis reiškia, kad būdami nepriklausomi ir iš pažiūros saugūs, kaip valstybė ir tauta vėl atsidūrėme  būklėje, vedančioje visiško išnykimo link.

2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą kaip suvereni ir lygiateisė valstybė. Nuo tada faktinės narystės ES sąlygos pakito neatpažįstamai. ES viršnacionalinėms institucijoms nuolat didinant savo galias Lietuva ir kitos valstybės narės palaipsniui praranda didžiają savo suverenumo dalį. Judant ES viršūnių pasirinkta eurofederalistinės raidos kryptimi, artėja momentas, kai iš Lietuvos valstybingumo liks tik formalūs atributai.

Tačiau tikrasis grėsmių šaltinis yra ne būtina Lietuvos priklausomybė Vakarų pasaulio geopolitinei ir civilizacinei erdvei. Didžiausią grėsmę tautos ir valstybei ateičiai kelia tai, kad jų nykimas, panašiai kaip sovietmečiu, ne tik nėra apmąstomas, įvertinamas bei pripažįstamas, bet ir neigiamas ar ignoruojamas fasadiškai besikeičiančių politinių sprendimų priėmėjų.

Tarnavimo Maskvos okupaciniam režimui patirtį turintys Lietuvos valdantieji sluoksniai išlaikė pokolonijinę savimonę ir šiandien pirmiausia vadovaujasi ne tautos ir valstybės, o ES elito bei siaurais partinių ir verslo grupuočių interesais. Todėl jie nesunkiai susitaiko su tautos ir nacionalinės valstybės išnykimo perspektyva. Tokie valdančiųjų priimti dokumentai kaip 2011 m. „Globalios Lietuvos“ programa ir 2012 m. Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ iškalbingai liudija pasirinktą susitaikymo kelią. Jos formuluotė „globali Lietuva“ savo esme yra tik europeizuota sovietinės formuluotės „Lietuva be lietuvių” versija.

Kad ši vizija nėra atsitiktinis nesusipratimas ir ji jau nuosekliai įgyvendinama, akivaizdžiai rodo ir Vyriausybės paskelbta „Lietuvos šimtmečio jubiliejaus šventės koncepcija“. Šioje koncepcijoje sąmoningai nutylima, kad 1918 m. gimusi Lietuvos Respublika buvo XIX a. pabaigoje atgimusios ir gresiančio išnykimo sugebėjusios išvengti lietuvių tautos sukurta valstybė. Joje taip pat neužsimenama, kad šios valstybės paskirtis ir prasmė pirmiausia buvo įtvirtinti jos kūrėjos – lietuvių tautos – lygiavertę padėtį tarp kitų tautų bei laiduoti jos istorinį ir politinį tęstinumą. Ši aukščiausiu politiniu lygmeniu pasiūlyta politiškai išprasminto – išvalstybinto ir ištautinto – valstybės jubiliejaus minėjimo koncepcija tobulai atkartoja ir įkūnija europeizuotą sovietinę Lietuvos istorijos aiškinimo schemą.

Pasak tokios istorijos interpretacijos, Mindaugo sukurta valstybė ir visa Lietuvos istorija buvusi tik kryptingas žygis į aukštesnę, tautinę valstybę peržengiančią būtį. Sovietmečiu šis mėginamas įteigti Lietuvos istorijos „galutinis tikslas“ buvo komunistinė, o atkūrus nepriklausomybę – europinė multikultūrinė „vienovės įvairovėje“ utopija. Tačiau šiandien, gilėjančios ES krizės ir kitų grėsmių kontekste, šios koncepcijos teiginiai apie „europinę Lietuvos ateitį“ aiškiai liudija valdančiųjų nesugebėjimą orientuotis sparčiai kintančioje situacijoje ir prisiimti atsakomybę už tautos ir valstybės likimą.

afonia_4
Laisvūnas Šopauskas

Sparčiai blogėjant demografinei ir geopolitinei šalies padėčiai vadovaujantis šalies valdančiųjų sluoksnių parengta „globalios Lietuvos“ koncepcija darosi iš principo neįmanoma išsaugoti tautą ir valstybę. Todėl lietuvių tautos ir valstybės istorinės ir politinės būties tęstinumas gali būti užtikrintas tik ryžtingai atsisakius šios doktrinos.

Europa yra atsidūrusi kryžkelėje. Multikultūralizmo ideologija įtikėjęs ES elitas naikina tautų ir nacionalinių valstybių Europą. Tai daroma net fizinio ES piliečių saugumo kaina, dirbtinai kuriant sąlygas nekontroliuojamai imigracijai. Kaip atsakas į tai daugelyje ES šalių kyla „tautų pavasaris“, ypač ryškus komunistinę tautų naikinimo patirtį išgyvenusiose Vidurio Rytų Europos valstybėse. Tai teikia vilčių, kad Europos tautos bunda ir stoja ginti savo teisę išlikti istorijos arenoje kaip savitos ir atpažįstamos laisvų žmonių bendrijos. Mes taip pat neturime teisės būti pasyvūs šios kovos stebėtojai.

Būtina sukurti ir įtvirtinti ne į globaliąją kosmopolitinę utopiją vedančią, bet iš tiesų konstruktyvią ir Lietuvos kaip suverenios valstybės išlikimą Europos Sąjungoje užtikrinti galinčią jos ateities viziją. Todėl kreipiamės į šalies visuomenę ir kviečiame reikalauti iš valdančiųjų, kad būtų valstybiniu lygmeniu atsisakyta pražūtingos, pačią Lietuvos būtį neigiančios globalios jos plėtros vizijos ir imtasi skubiai kurti lietuviškosios nacionalinės tapatybės išsaugojimo uždavinius formuluojančią valstybės raidos strategiją.

XXX

Dėl Lietuvos kultūros ir švietimo būklės

Atkūrus Lietuvos valstybę tikėtasi, kad nepriklausomybė užtikrins sąlygas atkurti okupacijų pažeistą tautinę ir valstybinę atmintį bei tapatumą. Šie lūkesčiai neišsipildė. Pirmosios atgimstančio Lietuvos visuomenės ištautinimo ir išvalstybinimo apraiškos piliečių ugdymui svarbiausiose kultūros ir švietimo srityse pasidarė pastebimos jau praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio viduryje. Neatkūrus tautinės ir valstybinės sąmonės, pasiekta narystė ES ir ją sekusi Lisabonos sutartis leido ištautinimo ir išvalstybinimo tendencijoms tapti sistemine valstybės politika.

Kultūra ir švietimas tarpukario Lietuvoje suvokti kaip tautinės ir politinės lietuviškosios savasties formavimo ir stiprinimo įrankiai. Kryptingai ugdytas visapusiškai išsilavinęs ir patriotiškas – sąmoningai savo likimą ir asmeninius gyvenimo siekius su tauta ir valstybe siejantis bei joms dirbti įsipareigojęs pilietis. Tik šios nuostatos leido išsaugoti tautos gyvastį sovietinės okupacijos sąlygomis ir buvo Sąjūdžio pastangų atkurti Lietuvos valstybę pamatas.

Deja, atkūrus Nepriklausomybę šios lietuvybės sampratos atsisakoma, ji sąmoningai diskredituojama ir griaunama. Kaip ir sovietmečiu, tai daroma vykdant Lietuvos išlikimui abejingų ir juo nesuinteresuotų užsienio galios centrų politinę valią. Lietuva yra įtraukta į visose ES šalyse vykdomą ištautinimo ir išvalstybinimo procesą. Nors esama tam tikrų ideologinių ir praktinių skirtumų, šis procesas iš esmės nedaug kuo skiriasi nuo sovietų vykdytos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos. Įgyvendinamo europeizacijos projekto tikslas yra sukurti „naująjį europietį“ – išvietintą, nuo savo tautos ir valstybės atsaistytą ir joms neįsipareigojusį, kosmopolitinėmis nuostatomis besivadovaujantį globalios darbo jėgos rinkos dalyvį. Dabartinio europeizuojančio ugdymo siekiamybė yra būtent toks išsilavinimu, profesiniu parengimu ir vertybėmis pritaikytas „lanksčiai“ globalios darbo rinkos poreikius tenkinti individas.

Lietuvos kultūra ir švietimas šiuo metu yra pajungti ugdyti šį naująjį „verslaus“ individo tipą. Ypač neigiamų padarinių sukėlė bendrojo ugdymo mokykloms primesta konkurencija dėl mokinių atnešamų „krepšelių“. Ši konkurencija mokyklas pavertė „švietimo paslaugų“ teikėjomis, o mokinius – „klientais“, tuo galutinai pakirsdama mokytojo autoritetą. Aptarnaujančiu personalu paverstam mokytojui, vietoje visais laikais ir visose visuomenėse pagrįstai rodytos pagarbos, diegiama orumą žlugdanti „pridėtinės vertės nesukuriančios“ profesijos atstovo savimonė.„Krepšeliais“ grįstas finansavimas lėmė galutinį provincijos bendrojo ugdymo mokyklų, kaip vienintelių išlikusių kultūros židinių mažose gyvenvietėse, tinklo žlugimą.

Lietuvos kultūrinė ir politinė savastis, tapatumas ir politinis tęstinumas gali būti išsaugoti tik iš esmės keičiant valstybinės kultūros ir švietimo politikos pamatines nuostatas. Kad ši politika tarnautų tautos ir valstybės išlikimui, būtina pakeisti jos ilgalaikės plėtros kryptį, imantis šių žingsnių:

Būtina sukurti ilagalaikę kultūros ir švietimo raidos strategiją, kurioje būtų įtvirtinta pagrindinė kultūros ir švietimo misija – laiduoti visapusišką asmens ugdymą ir tautos beivalstybės istorinį bei politinį tęstinumą – ir aiškiai įvardyti prioritetiniai kultūros ir švietimo uždaviniai bei valstybės paramos jų įgyvendinimui sąlygos, kriterijai ir formos.

Valstybė turi susigrąžinti atsakomybę už Lietuvos kultūros plėtrą, kuri neoliberalių „reformų“ keliu buvo perduota kultūros su rinkinimo ir kosmopolitinio europeizavimo ideologija besivadovaujančioms ir valstybės vardu veikiančioms privačių asmenų grupėms. Kertinis valstybės kultūros politikos tikslas – sukurti kuo palankesnes sąlygai lietuvių kultūros plėtrai ir sklaidai pasaulyje. Būtina įtvirtinti skaidrią ir atskaitingą kultūros srities plėtojimo, valdymo ir finansavimo tvarką; kultūros srities valdymo institucijas turi sudaryti lietuvių kultūros išlikimu ir plėtra suinteresuoti asmenys. Sprendžiant kultūros finansavimo klausimus prioritetas turi būti teikiamas kvalifikuotai parengtiems ir tautinės kultūros plėtrą skatinantiems projektams.

Siekiant laiduoti tautos ir valstybės istorinį bei politinį tęstinumą, švietimo srityje būtina grįžti prie pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais apleistos tautinės mokyklos koncepcijos. Jos branduolys turi būti ne Lietuvos pasaulyje, bet pasaulio Lietuvoje paradigma, vienintelė leidžianti įveikti Lietuvos mokykloje dėl ilgos sovietizacijos ir europeizacijos įsitvirtinusią nuostatą, kad lietuviai yra „atsilikusi“ tauta, reikalinga „švietėjų“ globos ir turinti suprasti, kad ilgalaikis nepriklausomybės išsaugojimas yra „naivi neįgyvendinama svajonė“.

Atgaivinti ir praktiškai įgyvendinti tautinę mokyklą įmanoma tik atkūrus mokytojo autoritetą. Tam būtina atsisakyti dviejų mokytojo autoritetą žlugdančios neoliberaliosios ideologijos dogmų – nuostatos, kad mokykla yra tik „švietimo paslaugas“ teikianti „verslo įmonė“ ir kad ji yra suabsoliutintų „mokinio teisių“ besąlygiško realizavimo vieta. Siekiant atkurti mokytojo profesijos prestižą ir mokytojo autoritetą būtina vadovautis principine nuostata, kad mokykla yra tautos švietimo ir kultūros židinys bei aiškiai formuluoti jai keliamus mokymo ir ugdymo tikslus ir uždavinius. Mokytojo autoritetas turi būti grindžiamas puikiu dalykiniu pasirengimu, tvirtomis dorovinėmis nuostatomis, atsakomybe už savo tautos ir valstybės ateitį bei kryptingai ugdoma mokinių pagarba mokyklai ir mokytojo profesijai.

Ne žmogaus ir piliečio ugdytoju, o tik „švietimo paslaugų“ teikėju laikomas mokytojas yra pasmerktas būti „mokinio teisėmis“ sąmoningai piktnaudžiaujančių auklėtinių ir jų tėvų pastumdėliu, savivalės įkaitu ir potencialia auka. Mokykloje pirmiausia būtina atsisakyti ideologizuoto ir žalingo vadinamojo „į vaiką orientuoto“ ugdymo, pervertinančio ir suabsoliutinančio mokinio savarankiškumą, moralinę ir intelektinę brandą bei moralinio, psichologinio ir pedagoginio poveikio mokiniui galimybes. Būna atvejų, kai apeliuoti į mokinio protą ir sąžinę akivaizdžiai nepakanka. Turi būti peržiūrėtos ir tiksliau apibrėžtos juridinio poveikio savo teisėmis piktnaudžiaujantiems mokiniams priemonės, numatant griežtesnę atsakomybę už mokykloje padarytas nederamas arba nusikalstamas veikas, nukreiptas prieš kitus mokinius arba mokyklos personalą.

Siekiant atkurti mokytojo autoritetą taip pat būtina atsisakyti doktrinų, pagal kurias mokytojas turi tiesiog mokyti, o ne išmanyti konkretų dėstomą dalyką. Mokytojo autoriteto šaltinis yra jo išskirtinis dėstomo dalyko išmanymas. Tam užtikrinti būtina pertvarkyti mokytojų rengimo programas ir sudaryti sąlygas mokytojui nuolat tobulinti savo dalykinį meistriškumą.

Mokyklos vizija turi remtis nuostata, kad pagrindinis ir aukščiausias mokyklinio ugdymo tikslas yra formuoti ne globalios darbo rinkos poreikiams pritaikytą klajoklį „pasaulio pilietį“, bet visapusiškai išsilavinusį žmogų ir patriotišką savo šalies pilietį, kuris savo ateitį sąmoningai sietų su Lietuva ir save suvoktų ne kaip prekinę vertę turintį „darbo jėgos“ vienetą, bet kaip savo tautos ir valstybės kūrėją. Tokio visaverčio ugdymo pagrindu turi tapti klasikinis Europos ir Lietuvos religinis, kultūrinis ir moralinis paveldas, neatsiejamas nuo mokymo, teikiančio mokslo žinias ir praktinės veiklos įgūdžius, būtinus sklandžiai integruotis į šių dienų visuomenę.

Deramas Lietuvos istorijos mokymas turi tapti vienu iš kertinių atnaujintos ugdymo sampratos tikslų ir užimti jam deramą vietą per visą mokyklinio lavinimo laikotarpį. Būtina sugrąžinti normatyvinį-vertybinį matmenį į Lietuvos istorijos dėstymą mokyklose, o istorijos dalyką vėl padaryti privalomą visose klasėse. Nuosekliai vadovaujantis nuostata ne Lietuva pasaulyje, bet pasaulis Lietuvoje mokyklinėje istorijos programoje ir vadovėliuose vyraujančią„eurocentrinę“ Lietuvos istorijos koncepciją pakeisti „lituanocentrine“, paremta tautos ir valstybės istorijos vertinimu iš tautos interesų perspektyvos.

Jai įgyvendinti tikslinga atskirti Lietuvos ir visuotinės istorijos mokymą, pagaliau patvirtinti vieningą istorijos mokymo metodinę medžiagą bei užtikrinti, kad į mokomuosius dalykus būtų nuosekliai integruotos žinios apie lietuviškąją kultūrą. Toks pokytis yra būtina visavertės ir brandžios tautinės ir valstybinės sąmonės ugdymo sąlyga. Tik remiantis moksliškai pagrįstu, tačiau vertybiškai į tautos ir valstybės išsaugojimą orientuotu požiūriu įmanoma pasiekti, kad Lietuvos jaunoji karta savo tautą ir šalį pradėtų suvokti ne kaip pasaulio istorijos atsitiktinumą, o kaip savarankišką, aktyvią ir kitoms šalims lygiavertę pasaulio istorijos veikėją.

Lietuvos povidurinio mokslo sektoriuje turi būti kuo greičiau įveikti neigiami neoliberaliąja rinkos ideologija vadovaujantis įvykdytų „krepšelinių“reformų padariniai. Lietuvos universitetai vis labiau specializuojasi ir transformuojasi į studijų paslaugas parduodančias ir pelno siekiančias verslo organizacijas. Brandesnės demokratijos šalių universitetų patirtis rodo, kad įmanoma atsispirti aukštojo išsilavinimo vertimo preke ir vartotojiškumo tendencijoms. Svarbiausia universiteto misija – būti tautos ir šalies intelektinio beikūrybinio potencialo ugdymo ir nuolatinio stiprinimo vieta. Beatodairiškas universitetų veiklos surinkinimas trukdo šią misiją įgyvendinti ir griauna sveiką mokslinę konkurenciją, kurią pakeičia akademinę bendruomenę moraliai ir profesiškai demoralizuojanti bei žlugdanti kova dėl finansavimo šaltinių tarp universitetų ir jų viduje. Reformuojant unversitetus būtina tinkamai suderinti aukštojo mokslo srityje diegiamus rinkos elementus su klasikiniais universitetinio lavinimo bei ugdymo tikslais ir uždaviniais.

2016.05.11; 06:30

Lietuvai yra iškilusios ne tik išorinės, bet ir vidinės grėsmės. Šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai tarptautinėje arenoje stiprėja mūsų valstybei ypač pavojinga geopolitinė ir karinė sumaištis, būtų labai svarbu telkti tautą ir visomis išgalėmis ugdyti bei stiprinti piliečių tautinę ir valstybinę sąmonę bei žadinti jų patriotizmo jausmą.

Tačiau vyksta priešingai – tautos ir valstybės idėją stengiamasi ištrinti iš Lietuvos piliečių istorinės atminties ir sąmonės. 

Continue reading „Vilniaus Forumas: telkimės tautos ir valstybės idėjai ginti“