Bitėnų stotelėje Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„Darnu Group“ iniciatyva atliktas reprezentatyvus tyrimas „Gyvenimo kokybė“ atskleidė, kad vilniečiai daugiausia problemų pastebi miegamuosiuose rajonuose: Šeškinėje, Pašilaičiuose ir Naujininkuose. Didžiausi iššūkiai – labai įvairūs: nuo automobilių kamščių, nesutvarkytų šaligatvių iki žaliųjų erdvių kokybės bei paslaugų trūkumo.
Tyrimo metu sostinės gyventojai vertino savo gyvenamąją aplinką pagal 5 svarbiausius kokybiško gyvenimo mieste aspektus: susisiekimą, saugumą, švarą ir tvarką, žaliąsias ir laisvalaikio erdves bei paslaugų pasiūlą. Vertinimas išryškino reikšmingus Vilniaus plėtros ypatumus ir sritis, kurioms trūksta dėmesio.
Liūdniausiai Vilniaus rajonuose atrodo paslaugų pasiūla – bendras sostinės vertinimo vidurkis siekia vos 6,3 balo iš 10. Ženkliai geriau už vidurkį paslaugų pasiūlą savo rajone vertina Šnipiškių (7,1), Žvėryno ir Naujamiesčio (po 6,9) gyventojai.
Labiausiai paslaugų įvairovės trūksta Pašilaičiuose ir Naujininkuose (po 5,6 balo) ir Paneriuose – 5,5 balo iš 10. Pasikartojančios miegamųjų rajonų problemos – laisvalaikio objektų trūkumas, ribota ugdymo įstaigų bei sporto ir meno būrelių pasiūla.
„Darnu Group“ tyrimas parodė, kad nors susisiekimas mieste vertinamas geriausiai, čia iššūkių netrūksta taip pat. Iš visų vilniečių susisiekimą savo gyvenamajame rajone geriausiai vertina Šnipiškių gyventojai (8,4 balo iš 10) ir šis rodiklis gerokai lenkia Vilniaus vidurkį – 7,4 balo. Pilaitė – 2017-ųjų šv. Velykų rytą. Slaptai.lt nuotr.
Antroje vietoje esančių Žirmūnų gyventojai susisiekimą savo rajone vertina 8,2 balo, o Naujamiesčio gyventojai – 8,1 balo. Blogiausiai susisiekimas vertinamas Pašilaičiuose (6,8), Verkiuose (6,5) ir Paneriuose (6,4). Tipinės problemos, kurias susisiekimo srityje pastebi miestiečiai, – automobilių kamščiai, gatvių pralaidumas ir parkavimo galimybių trūkumas.
Iš visų miestiečių geriausiai švarą ir tvarką savo rajone vertina Pilaitės gyventojai – net 7,6 balo iš 10. Antakalnis ir Žirmūnai surinko po 7,3 balo. Bendras Vilniaus vidurkis šioje srityje vertinamas kur kas silpniau – 6,7 balo.
Mažiausiai švara savo rajone patenkinti Šeškinės (5,9), Naujininkų (5,8) ir Senamiesčio (5,7) gyventojai. Pagrindiniai švaros iššūkiai – prastai tvarkomi, nenuvalyti šaligatviai bei šiukšlių dėžių trūkumas, atskelidė tyrimas.
Labiausiai žaliosiomis ir lauko laisvalaikio erdvėmis džiaugiasi Žvėryno gyventojai – 7,7 balo iš 10. Antakalnis ir Pilaitė surinko po 7,4 balo, Lazdynai – 7,2 balo.
Tiesa, bendras Vilniaus žaliųjų ir laisvalaikio erdvių kokybės vertinimo vidurkis yra gana žemas (6,6 balo), o prasčiausiai šias erdves įvertino Naujamiestyje (6,1), Naujininkuose (5,4) ir Pašilaičiuose (5,1) gyvenantys miestiečiai. Šių rajonų gyventojaiitin pasigenda vandens telkinių, erdvių bendravimui ir kaimynystei bei kultūros ir meno objektų.
Vilnius. Žirmūnai. Slaptai.lt foto
Galiausiai saugumo situaciją mieste gyventojai įvardina kaip vidutinišką – geriausiai ji vertinama Rasų (7,6), Verkių ir Žvėryno seniūnijose (po 7,5 balo). Kur kas prasčiau už Vilniaus vidurkį (6,9) šią situaciją vertina miestiečiai, gyvenantys Karoliniškėse (6,1), Naujininkuose ir Šeškinėje (5,9 balo). Daugiausiai rūpesčių saugumo srityje gyventojams kelia eismo įvykiai rajone ar prasta kaimynystė.
Tyrimą „Gyvenimo kokybė“ atliko bendrovė „Spinter tyrimai“, kuri apklausė 1024 respondentus, reprezentuojančius visus Vilniaus gyvenamuosius rajonus. Tyrimas atliktas 2023 m. pirmąjį pusmetį. Šis tyrimas tęsia „Darnu Group“ 2020 m. atliktą „Laimingiausio rajono“ tyrimą, kuriame paaiškėjo vilniečiams svarbiausi kokybiško mieste kriterijai: susisiekimas, saugumas, švara ir tvarka, žaliosios ir laisvalaikio erdvės bei paslaugų pasiūla.
Šv. Kristoforo statulėlės. Sauliaus Žiūros nuotr.
Sekmadienio vakarą miesto Rotušėje dešimt praėjusiais metais labiausiai savo darbais pasižymėjusių vilniečių sulaukė garbingo apdovanojimo. Jiems Vilniaus meras Remigijus Šimašius įteikė Šv. Kristoforo statulėles. Kandidatūras gauti šį apdovanojimą teikė vilniečiai, įmonės, bendruomenės, mokslo ir meno pasaulio atstovai.
„Visų vilniečių vardu turiu privilegiją jums padėkoti, nes jūsų darbas, kartais laisvalaikis, gerumas, praturtina Vilnių. Šiandien noriu pakviesti atsigręžti į mūsų globėją šventąjį Kristoforą, kuriam teko patirti daug ir užgulus naštai jis nesiguodė, kokia našta yra sunki, jis tiesiog darė savo darbus. Kviečiu visus mus pasimokyti iš mūsų laureatų, kurie imasi darbo ir jį padaro, linkiu, kad ši padarymo dvasia būtų dar stipresnė“, – į renginio svečius ir laureatus kreipėsi Vilniaus meras R. Šimašius.
Pandemija ne vienam įrodė, kad visą pasaulį tikrai sustabdyti gali tai, kas ne visada matoma ir pro mikroskopą. Šiemet prestižiniu apdovanojimu už nuopelnus mokslui apdovanotas prof. Daumantas Matulis. Mus privertęs sustoti virusas biochemijos, biofizikos ir molekulinės biologijos mokslų daktarą, profesorių D. Matulį kaip tik įtraukė į nesibaigiančių darbų ir atradimų sūkurį. Nors pastaraisiais metais profesoriui dažniausiai teko tyrinėti COVID-19, tačiau tikimės, kad greitu metu mokslininkas galės grįžti prie to, ką darė visą savo profesinį gyvenimą – vaistų nuo onkologinių ligų paieškos.
Apdovanojimą už socialiai atsakingą verslą šiemet pelnė UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“. Vienas didžiausių privačių mokslinių tyrimų centrų Rytų ir Vidurio Europos regione kuria ir gamina produktus, skirtus gyvybės mokslų tyrimams ir diagnostikai. Pernai centras stojo į kovą su pandemija ir pradėjo gaminti reagentus COVID-19 testams, taip pat išplėtė gamybą, kad galėtų juos tiekti kompanijoms, vystančioms mRNR technologija grįstas vakcinas ir terapijos preparatus, tarp jų – ir vakcinas nuo COVID-19.
Garbingiausią Vilniaus miesto apdovanojimą už Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui padovanotą savo meno kolekciją gauna Lietuvos džiazo muzikantas, būgnininkas, perkusininkas, instaliacijų autorius, pasaulinio garso eksperimentininkas Vladimiras Tarasovas. Joje 600 tapybos, grafikos, skulptūros darbų, meninių fotografijų, piešinių, tekstilės darbų, sukurtų daugiau kaip 100 autorių.
„Koks aš mecenatas, aš būgnininkas. Kolekcijas kūriau sau, tačiau jos yra viso Vilniaus, visų jūsų“, – sakė V. Tarasovas.
Už Vilniaus bažnytinio meno saugojimą ir modernų atvėrimą visuomenei apdovanojimą atsiėmė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė. Ilgus amžius lankytojams ir restauratoriams buvę užverti Arkikatedros požemiai, po devyniais užraktais laikytas bažnyčios palikimas, Bažnytinio paveldo muziejaus Vilniuje vadovės dėka dabar atveriamas kiekvienam, trokštančiam pažinti praeities vertybes ir tikinčiam ateities didybe.
Marta Finkelštein ir visas ansamblis „Synaesthesis“ statulėlę atsiėmė už Vilniaus vardo garsinimą ir nuopelnus šiuolaikinei muzikai. M. Finkelštein suburta jaunų ir ambicingų muzikantų komanda atskleidžia eksperimentinius Lietuvos ir užsienio kompozitorių kūrinius. Jie, trindami ribas tarp žanrų, Vilnių atskleidžia garsu ir taip priverčia viso pasaulio šiuolaikinės muzikos melomanus išgirsti Lietuvos sostinės skambesį, už kurį 2020 m. gautas Ernsto von Siemenso fondo ansamblių prizas – geriausias, kokį tik gali pasiekti ansamblis.
Šv. Kristoforo apdovanojimas buvo suteiktas pandemijos akivaizdoje darbo valandų neskaičiavusiems ir prieš klastingą koronavirusą kovojusiems Vilniaus medikams.
„Tikrai nebuvo drąsu 2020-ųjų metų kovą-balandį eiti į vėliau pramintą „reaktorių“, kai nežinai, ar tu susirgsi, kas su tavimi bus. Negali tiesiog žiūrėti į kenčiančius žmones, turi imtis priemonių, todėl jaudulys buvo didelis. Dabar aš jau esu rami, kad yra patyrusios komandos, turinčios įdirbį ir manau, kad mes pateisinsime šį apdovanojimą ir ketvirtą bangą tikrai atlaikysim.“, – sakė Vilniaus medikams skirto apdovanojimo atvykusi priimti profesorė Ligita Jančorienė.
Dr. Zitai Žebrauskienei Šv. Kristoforas suteiktas už nuopelnus organizuojant senjorų švietimą. Niekada nebus per vėlu atrasti kažką naujo, pažinti, sužinoti, tobulėti – to įrodymas jau 25 metus veikiantis Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetas. Jame nuo pat pradžių dirbanti socialinių mokslų daktarė Z. Žebrauskienė telkia ne tik Vilniaus senjorus, bet ir įkvepia kitų miestų garbingo amžiaus žmones turiningai leisti laisvalaikį, išlikti darbingus ir smalsius visą gyvenimą.
„Pasenti didelio meno nereikia, bet nugalėti senatvę – yra menas. (…) Daug kas sako, kad senjorams jau nieko nebereikia. Visko mums reikia! Ir galimybių paso, ir kavinių, ir teatrų. Pone, mere, kreipkitės į mus, mes dar daug galime padėti Vilniaus miestui.“, – sakė dr. Z. Žebrauskienė.
Už labdaringą veiklą apdovanojimą atsiėmė Renata Marcinkutė-Lesieur. Daugelis vilniečių jau spėjo pamilti vargonininkės bei Religinės muzikos centro vadovės R. Marcinkutės-Lesieur organizuojamus labdaringus koncertus. Pandemijai pradedant trauktis miestiečiai ir vėl laukiami nemokamuose koncertuose Šv. Kazimiero bažnyčioje, kur kiekvienam atėjusiam suteikiama galimybė ne tik iš naujo atrasti sakralinės muzikos grožį, bet ir stiprinti bendruomeniškumą.
Jauniems architektams Onai Lozuraitytei ir Petrui Išorai statulėlė įteikta už meno ir architektūros sintezę. Architektūra mene, o gal menas architektūroje – tai jaunųjų kūrėjų paieškų labirintas. Labirintas, kuriame šie du kūrėjai tikrai nepasiklydo, o į dienos šviesą išnešė naują požiūrį į parodų erdves, meno instaliacijas, pastatus, interjerus, landšaftą. Šie Šv. Kristoforo laureatai po kelerių metų galės pakviesti vilniečius pasivaikščioti ir jų su KILD komanda suprojektuotu Užvingio salos tiltu.
Apdovanojimas už nuopelnus sportui įteiktas Robertui Tvorogal. Lietuvos sportinės gimnastikos lyderiui šių metų olimpinės žaidynės jau antrosios, jis buvo vienas pirmųjų lietuvių, iškovojusių teisę stoti prie starto linijos Tekančios saulės šalyje. O pergalės skonį jis tikrai žino – dar pernai jis tapo pirmuoju šalies gimnastu, tapusiu Europos čempionu.
Šv. Kristoforo apdovanojimai įteikiami jau ketvirtus metus. Garbingiausių Vilniaus apdovanojimų nusipelno tie, kurie savo idėjas, darbus, projektus skiria Vilniui, garsina miesto vardą Lietuvoje ir visame pasaulyje.
Vilniuje COVID–19 pandemijos situacijai išliekant sudėtingai, sostinės gyventojai į mobiliuosius telefonus gavo perspėjimo pranešimus, raginančius laikytis visų karantino reikalavimų.
„COVID–19 padėtis Vilniuje labai sudėtinga, prašome gyventojų laikytis visų saugumo reikalavimų“, – rašoma penktadienį išsiųstame perspėjimo pranešime.
Taip pat sostinės gyventojai raginami registruotis COVID–19 vakcinacijai.
„Kviečiame skiepytis: vyresnius nei 55 m. gyventojus, lėtinėmis ligomis sergančius asmenis, mokytojus, abiturientus“, – rašoma pranešime.
ELTA primena, kad praėjusią parą, ketvirtadienį, Lietuvoje patvirtinti 1306 nauji koronaviruso (COVID–19) atvejai, mirė 6 žmonės.
Traukiniai Vilniaus geležinkelio stotyje. Slaptai.lt nuotr.
Į politinę darbotvarkę siūloma sugrąžinti Vilniaus–Kauno dvimiesčio projektą. Seimo vicepirmininkas liberalas Jonas Liesys ir kiti Liberalų sąjūdžio frakcijos nariai Juozas Baublys, Jonas Varkalys ir Ričardas Juška įregistravo nutarimo projektą, kuriuo siūlo Vilniaus-Kauno dvimiesčio projektą pripažinti ypatingos valstybinės svarbos projektu, o Vyriausybei siūloma pradėti organizuoti Vilniaus–Kauno dvimiesčio projekto įgyvendinimą.
Tikimasi, kad projektas leistų sujungti didžiausių šalies miestų kultūrinį, ekonominį ir žmogiškųjų išteklių potencialą, taip pat prisidėtų prie Rytų Lietuvos gyventojų civilinės saugos padidinimo Astravo atominės elektrinės incidento (avarijos) atveju, leistų priartinti valstybines institucijas arčiau Lietuvos geografinio centro. Nutarimo projekto autorių nuomone, siūlomo projekto įgyvendinimas leistų geriau išnaudoti Karmėlavos oro uosto ir „Rail Baltica“ geležinkelio trasos galimybes.
Naujienų agentūros ELTA žurnalistės Jadvygos Bieliavskos kalbinti Seimo nariai – vilniečiai ir kauniečiai – pripažįsta, kad idėja yra gera, bet jos realizavimas gali būti sudėtingas ir tam reikės Vyriausybės paramos. Kai kurie tautos atstovai siūlo pasitvirtinti Dvimiesčio strateginį planą, surengti referendumą šiuo klausimu ir jei tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojai pritartų šiam projektui – pradėti jį įgyvendinti. Kai kurių parlamentarų nuomone, Vilniaus ir Kauno dvimiestis turėtų du merus, galbūt būtų valdomas konfederacijos principu.
Nepaisant skirtingų nuomonių ir vizijų, kaip vieną pagrindinių privalumų Seimo nariai įvardija galimybę abiejų miestų gyventojams turėti daug geresnį susisiekimą.
Ar realu būtųįgyvendinti Vilniaus-Kauno dvimiesčio projektą ir kada?
Andrius Kupčinskas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, buvęs Kauno meras:
Manyčiau, kad iniciatyva yra prasminga, šios idėjos autorius prof. Jurgis Vanagas ne veltui ją pasiūlė prieš 20 metų. Vėliau buvo pasiūlyta ir visa koncepcija, tačiau valingų politinių sprendimų nebuvo. Be rimtų valstybės strateginių investicijų netgi ir didžiosios savivaldybės vienos nepajėgios įgyvendinti tokio projekto. Kita vertus, valingų sprendimų galbūt nebuvo ir todėl, kad šią iniciatyvą imta savintis politiniais motyvais, ji buvo per daug politizuota. Prisimenu, buvo bendrų abiejų Miestų tarybų susitikimų Elektrėnuose, Kaune ir Vilniuje, perspektyva atrodė tikrai graži, bet, matyt, nepavaldi politinėms kadencijoms.
Mindaugas Puidokas, Mišrios Seimo narių grupės narys, į Seimą išrinktas Kaune vienmandatėje Aleksoto-Vilijampolės rinkimų apygardoje:
Ši vizija jau svarstoma 20 metų, ir akivaizdu, kad per tą laiką abu miestai augo ir stiprėjo. Juk dar neseniai Grigiškės buvo ne Vilnius. Projekto įgyvendinimo galimybes ir trukmę turi vertinti Vyriausybė, bet akivaizdu, kad atskiri projekto elementai jau dabar juda įgyvendinimo link. Premjero Sauliaus Skvernelio Vyriausybė siekia perkelti Žemės ūkio ministeriją į Kauną. Buvo ketinimų perkelti ir Aplinkos ministeriją. Tikrai greitu metu turės atsirasti greitasis traukinys tarp sostinės ir Kauno. Privalės būti rimtai gerinama ir automagistralė Kaunas-Vilnius. Keliauti automobiliu būtų greičiau ir paprasčiau. Dėl to kompleksinis, sistemingas požiūris tikrai būtų naudingas siekiant paspartinti šiuos procesus. Tas padėtų ne tik lietuviškam verslui, bet ir pritraukti daugiau užsienio investuotojų, kurie vertintų pagerėjusias logistikos galimybes bei išaugusį darbuotojų pasirinkimą. Vilniaus geležinkelių stotyje. Slaptai.lt nuotr.
Lauras Stacevičius, Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys, į Seimą išrinktas Kaune vienmandatėje Dainavos rinkimų apygardoje:
Manau, kad projektas yra realus, tačiau gyvename demokratiškoje valstybėje, tad gyventojų nuomonė yra prioritetas. Todėl visų pirma siūlyčiau rengti referendumą šiuo klausimu ir jei būtų nuspręsta, jog tiek Vilniaus, tiek Kauno gyventojai pritaria šiam projektui, pradėti jį įgyvendinti. Projekto įgyvendinimo trukmė, mano nuomone, priklausytų nuo jo apimties ir gairių (atitinkamai – jei būtų nuspręsta, kad dvimiestis turėtų vieną savivaldą, projekto įgyvendinimo trukmė pailgėtų).
Rasa Budbergytė, Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūnė, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotoja, vilnietė:
Vilniaus–Kauno dvimiesčio idėja buvo svarstoma dar 2003 metais, buvo net kai kas padaryta (greitesnis traukinys) suartinant du miestus. Seime naujai registruotas nutarimo projektas, kaip ir šios idėjos parlamentinės paramos grupė, man yra ne kas kita kaip dirbtinė tik pačios idėjos reanimacija. Idėja puiki, bet jos realizavimas gana sudėtingas.
Andrius Mazuronis, Mišrios Seimo narių grupės seniūnas, vilnietis:
Manau, šį projektą įgyvendinti taip, kaip ji supranta nutarimo projekto teikėjai, yra nerealu dėl labai paprastos priežasties: tokio projekto įgyvendinimas reikalautų vienos iš savivaldybių (tikėtina, mažesniosios – Kauno) atsisakyti dalies savo teisių ir funkcijų bei jas perleisti Vilniui. Tai labai mažai tikėtina ir realu nebent popieriuje. Du miestai gali ir turi bendradarbiauti, pavyzdžiui, diegiant vieningo bilieto sistemą, pritraukiant daugiau turistų ir kitose srityse, tačiau kas dėl darbo vietų, sumokėtą GPM nuo darbo vietos į savivaldos biudžetą bei kitus ekonominius rodiklius, miestai visada bus konkurentai, o ne bendradarbiai.
Aušrinė Armonaitė, Mišrios Seimo narių grupės seniūno pirmoji pavaduotoja, vilnietė:
Visų pirma, man atrodo, kad svarbu ne nutarimai prieš Seimo rinkimus, o tai kaip šalies miestams bendradarbiauti įgyvendinant strateginius Lietuvos projektus – ar tai būtų susisiekimo projektai, tarkime, geležinkelis, oro uostai, ar tai būtų investicijų pritraukimas. Manyčiau, norint išlikti konkurencingiems, kad turėtume pranašumą prieš Lenkiją, prieš Baltijos valstybes ar net ir Skandinavijos valstybes, tas bendradarbiavimas tarp Vilniaus ir Kauno yra būtinybė. Dar daugiau pasakyčiau: mums reikia galvoti, kaip įtraukti Klaipėdą į tą bendradarbiavimą. Tačiau tikrai ne Seimo nutarimais, o realiais veiksmais tiek Vyriausybės, tiek savivaldybių tai galima padaryti. Tą reikėtų daryti jau dabar, turint omenyje ES investicijas naujojoje perspektyvoje. Beje, Vilnius daug prarado šitos Vyriausybės ir kai kurių Seimo narių dėka. Svarbu yra ne skaidyti Lietuvą į dvi Lietuvas, o tolygiai tas investicijas paskirstyti, ir man atrodo, kad iš Vilniaus ir Kauno partnerystės galėtų gimti visai valstybei gerų dalykų.
Kokie būtų privalumai tokio dvimiesčio – dviejų miestų urbanistinio junginio?
A. Kupčinskas:
Privalumai pirmiausia turbūt išryškėtų susisiekimo, transporto infrastruktūros pritaikymo ir kultūrinio bendradarbiavimo srityse. Tačiau daugiausia investicijų būtent ir reikalauja susisiekimo infrastruktūros tobulinimas, dėl kurios abiejų savivaldybių ir regionų žmonės galėtų patogiau ir sparčiau judėti tarp abiejų regionų. Nesu tikras, ar dabartinė Vyriausybė būtų pasirengusi skirti strategines investicijas, kad didieji regionai artėtų vienas prie kito bei sukurtų dar didesnę bendrojo vidaus produkto dalį Lietuvoje. Vien Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) perkėlimas į Kauną tai simbolizuoja. O kad didesnis dėmesys regionams Lietuvoje apskritai būtinas, tai faktas, nes regioninė politika pradėjo nykti sulig apskričių panaikinimu Lietuvoje.
M. Puidokas:
Dvimiesčio projekto vystymas yra tikrai naudingas visuomenei ir visai Lietuvai, nes Kauno ir Vilniaus aktyvesnis bendradarbiavimas sustiprintų šalies ekonomiką ir leistų abiejų miestų gyventojams turėti daug geresnį susisiekimą. Patogus susisiekimas tarp miestų yra visa ko ašis. Tada aplinkinių miestelių, esančių kelyje nuo Kauno iki Vilniaus, gyventojai taip pat turėtų geresnes įsidarbinimo galimybes, nes galėtų greičiau ir lengviau pasiekti didmiestyje esančias darbo vietas. Kitas privalumas – jie galėtų toliau gyventi ramesnėje aplinkoje, neišsikeldami į sostinę ar Kauną.
L. Stacevičius:
Šie privalumai vėlgi priklauso nuo projekto apimties. Galimai sumažėtų biurokratinis aparatas, pagerėtų susisiekimas tarp miestų.
R. Budbergytė:
Vilnius ir Kaunas gyventojų skaičiumi yra nedideli miestai, todėl nėra pakankamai patrauklūs užsienio investicijoms, taigi dvipolis kartu su bendrais infrastruktūros projektais (pvz., tarptautinio lygio oro uostas, modernus ir greitas susisiekimas geležinkeliu, miestus jungianti pralaidi automagistralė), sujungtais viešaisiais pirkimais ir pan., gerintų paslaugų prieinamumą ir mažintų kainas abiejų miestų gyventojams. Realizavus tokią idėją, būtų veiksmingiau ir racionaliau investuojamos ES lėšos kuriant gerai apmokamas darbo vietas, įgyvendinant žaliąją politiką. Transporto infrastruktūros tarp miestų išvystymas skatintų kultūrinius, edukacinius mainus.
A. Mazuronis:
Apie privalumus nelabai ką galėčiau pasakyti, nebent kad su tais pačiais bilietais galėsi važinėti abiejuose miestuose. Čia gal geriau atsakytų projekto teikėjai. Tačiau man atrodo, kad Lietuvai reikia miestų, kurie tarpusavyje sveikai konkuruotų kurdami naujas darbo vietas, pritraukdami investicijas ir skatindami žmones likti mieste, o ne bandytų dirbtinai susijungti. Atstumas tarp šių miestų yra per daug didelis ir jose išvystyta infrastruktūra yra per daug skirtinga, kad būtų galima juos lengvai imti ir bandyti sujungti siekiant sinergijos.
A. Armonaitė:
Tai konkurencingumas tarptautinėje erdvėje, konkurencingumas regione. Vilnius jau atrodo tikrai sėkmingai, tačiau Kauno yra puiki geografinė padėtis dėl geležinkelio susisiekimo, oro uosto. Pirmiausia svarbu konkurencingumas, antras dalykas – visai Lietuvai stipresni miestai, stipresnė partnerystė reiškia, kad daugiau darbo vietų gali būti sukurta toje teritorijoje, daugiau žmonių gali rasti gerai apmokamą darbą. Pakartosiu, kad aš svarstyčiau dar drąsiau – galvoti apie Klaipėdos vaidmenį, kaip ją įkomponuoti į šį bendradarbiavimą.
Jūsų nuomone, kas galėtų būti meras tokio dvimiesčio?
A. Kupčinskas:
Juokaujant būtų galima sakyti, kad Vilniaus ir Kauno merai galėtų veikti ir keistis pareigomis kas mėnesį, nereiktų atskiro paskirto viršaičio projektui įgyvendinti. Bet tai jau būtų išbandymas ne tik jiems, bet ir piliečiams, kita vertus, galbūt ir naujos galimybės. O kalbant rimtai, Seime yra priimti Investicijų įstatymo pakeitimai dėl strateginių investicijų regionuose, kurios viršija 20 mln. eurų ir siekia 150 darbo vietų. Tad instrumentas yra, belieka susitarti savivaldybėms ir merams dėl abiem priimtinų nuostatų bei pasitvirtinti Dvimiesčio strateginį planą, kurio pagrindu ir būtų įgyvendinta Dvimiesčio idėja.
M. Puidokas:
Ilgą laiką vykęs miestų aršus konkuravimas naudos neatnešė. Būtina partnerystė. Dėl to esu už miestų gražų bendradarbiavimą, bet tikrai esu įsitikinęs, kad Vilnius ir Kaunas privalo išsaugoti savo kultūrinę tapatybę. Abu miestai yra įdomūs savo istorija ir unikalūs. Manau, jie ir toliau turės du skirtingus merus, bet aktyvesnis bendradarbiavimas atneš daug naudos visai šaliai. Būsimojo Vilniaus metro linijos – iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.
L. Stacevičius:
Manau, kad demokratiškiausias sprendimas būtų, jog dvimiestis būtų valdomas konfederacijos principu.
R. Budbergytė:
Manau, kad Vilniaus ir Kauno merai šiame dvipolyje išliktų du, kaip ir dvi savivaldybės tarybos. Kita vertus, dvimiesčio bendradarbiavimas turėtų apimti ir Trakų, Kaišiadorių, Elektrėnų, Vievio savivaldybes. Tokio dvimiesčio valdymui reikėtų kitokio vienasmenio ar kolektyvinio valdymo modelio.
Be to, reikia nepamiršti to, kad Konstitucijoje yra įtvirtinta, jog Lietuvos sostinė yra Vilnius. Aš su kolega Juliumi Sabatausku esu įregistravusi Sostinės įstatymo projektą, kuriuo siekiama padėti Vilniui, kaip sostinei, augti greičiau. Kol kas šis projektas sunkiai skinasi kelią.
A. Mazuronis:
Mero pareigybė – dar viena iš priežasčių, kodėl miestų sujungimas yra sunkiai tikėtinas. Toks sujungimas yra susijęs su dalies savo funkcijų ir įgaliojimų atidavimu ar atsisakymu, o tai nebūtų priimtina niekam. Miestai gali ir turi bendradarbiauti kaip partneriai ten kur gali ir nori, tačiau ten, kur tai yra sunkiai įmanoma, manau, reikėtų palikti viską taip, kaip yra, leidžiant kiekvienam savarankiškai įrodinėti savo privalumus.
A. Armonaitė:
Manau, kad čia nereikia jokio mero rotavimo, nes visi miestai turi merus – Vilniaus meras yra Remigijus Šimašius, Kauno meras – Visvaldas Matijošaitis, Klaipėdos – Vytautas Grubliauskas.
Manau, kad jie visi gali tartis, bet labai svarbu yra Vyriausybės palaikymas, ne tik vieno miesto, kaip dabar matome, kad dažnai premjeras Saulius Skvernelis myli Kauną, mažiau myli Vilnių. Čia reikia, kad visus mylėtų ir tą projektą palaikytų. Vyriausybės palaikymas tai yra čia būtina sąlyga. Jeigu jo nebus – tai tada projektas tikrai bus žlugęs.
Sostinės Gedimino prospekte, netoli Lukiškių aikštės, pirmadienį vilniečiams atsivėrė nauja erdvė „Live Square“.
Per beveik dvejus metus iškilusi „Live Square“ erdvė jungia 6,3 tūkst. kv. m verslo centrą su prekybos galerija, 164 kambarių 4 žvaigždučių viešbutį „Hilton Garden Inn“ su 250 kv. m konferencijų centru, gyvenamuosius pastatus su 88 apartamentais.
Verslo centro erdves nuomojasi advokatų kontora „Sorainen“ ir pirmasis Baltijos šalyse bendradarbystės centras „Spaces“. Prekybos galerijoje veikia kavos baras „Vero Cafe“, vaistinė „Benu“, gėlių salonas „Florisima“, šveicariškų laikrodžių parduotuvė „Ženeva“, arbatinė „Formosa“, parduotuvė „Narvesen“ bei pirmoji naujos koncepcijos parduotuvė „Rimi Express“.
Ne, tai ne rinkimų propaganda. Juolab kad sprendimą dėl nemokamo važiavimo miesto transportu turėtų priimti savivaldos politikai, o ne Seimas ar Vyriausybė.
Dar geriau, kad taip nuspręstų patys miestiečiai, kaip neseniai atsitiko Taline.
Geras pavyzdys užkrečiamas. Ir štai apie nemokamą miesto transportą jau diskutuoja Rygos Dūmos deputatai. Pasirodo, tai jokia utopija. Pasaulyje yra apie šimtas miestų, kurie mažindami eismo kamščius ir oro taršą, skatina naudotis viešuoju transportu, darydami jį nemokamą.
Lygiai pusę dešimtos trenkė orkestras – ir labai spalvinga kolona pajudėjo nuo Seimo rūmų Vyriausybės rūmų link. Gedimino prospektas dar tuščias. Vilniečiai miega arba jau išvažinėję į gamtą. Arba abejingi tam, kas dedasi gatvėje. Ar maža jie matė visokių demonstracijų! Tačiau prospekte daug socialdemokratų iš visos Lietuvos, iš daugelio rajonų. Žygiuoja jauni ir pagyvenę, kai kurie stumia tuščius vaikiškus vežimėlius, neša lagaminus su užrašu “grįžtu namo”.
Prie Vinco Kudirkos paminklo LSDP pirmininkas Algirdas Butkevičius paaiškino, ką tai simbolizuoja. Raginimą grįžti iš plataus pasaulio, gimdyti ir auginti vaikus Lietuvoje, Lietuvai. Dabartinė vyriausybė šių ir kitų opių problemų neišspręs. Oratoriui demonstrantai pritarė.
