Koronavirusu sergančių asmenų maršrutus nuo šiol bus galima sekti interaktyviame žemėlapyje „CovidApp“. Lietuvoje sukurtas įrankis suteikia galimybę patogiai ir greitai pasitikrinti, ar turėjai kontaktą su infekuotuoju.
Sprendimas įgyvendintas kartu su technologiniu partneriu „Baltic Amadeus“, kuriančiu unikalius IT sprendimus ir konsultuojančiu skaitmenizacijos klausimais. Žemėlapis pasiekiamas adresu www.covidapp.eu, sakoma pranešime.
Iki šiol patvirtintų koronavirusu sergančių asmenų maršrutus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai nurodydavo tekstiniu formatu. Tačiau aptariamų atvejų skaičiui išaugus, procesas tapo itin sudėtingas. Be to, dėl darbo apimčių specialistai ne visuomet spėja operatyviai surinkti duomenis apie naujus maršrutus ir pateikti juos viešai.
„Siekėme pasiūlyti patogesnį būdą pamatyti, kur lankėsi koronavirusu infekuoti žmonės. Sistema kasdien apdoroja oficialius duomenis, kuriuos surenka NVSC, ir leidžia juos filtruoti. Tai padeda įsivertinti galimo užsikrėtimo riziką. Tikimės, kad šis sprendimas palengvins ir institucijų darbą – padės surinkti tikslesnius duomenis, kur lankėsi sergantieji. Sudarome galimybę bet kuriai ligoninei ar kitai įgaliotai įstaigai į žemėlapį iš telefonų sukelti ir infekuotų asmenų judėjimo istoriją“, – sako „Baltic Amadeus“ personalo ir marketingo vadovas Darius Dužinskas.
Įrankyje duomenys atvaizduojami iš oficialių NVSC šaltinių ir yra atnaujinami kasdien. Tiesa, dėl išaugusių darbo apimčių ne visų infekuotų asmenų judėjimo maršrutai iki šiol yra žinomi ir pateikiami viešai. Nors šiuo metu interaktyvus žemėlapis prieinamas tik Lietuvos gyventojams, tikimasi netrukus jį pritaikyti tarptautinei rinkai. Prie projekto įgyvendinimo jau prisijungė ir jį remia JAV elektroninės komercijos ir debesų kompiuterijos bendrovė „Amazon“.
Sprendimas sparčiai plėtojamas toliau. Artimiausiu metu visiems vartotojams bus pasiūlyta galimybė į sistemą įkelti savo buvimo vietos istoriją ir taip automatiškai pasitikrinti, ar maršrutai su viruso nešiotojais nebuvo sutapę. Infekuotiems asmenims sutikus pasidalinti savo judėjimo maršrutais „CovidApp“ įrankyje, kur kas palengvėtų duomenų surinkimas. Tikimasi, kad šis interaktyvus žemėlapis padės suprasti viruso paplitimo mastą ir padidinti visuomenės sąmoningumą.
„Dėl galimo žemėlapio pritaikymo jau kalbamės su šalimis nuo Lenkijos ir Islandijos iki Bangladešo. Kuo daugiau pasaulio šis sprendimas apimtų, tuo tikslesnius duomenis gautume, o tai leistų numatyti viruso plitimą ir taip jį bent iš dalies valdyti“, – pasakoja „CovidApp“ idėjos bendrakūrėjas ir „Baltic Amadeus“ atstovas Mantas Mažūna.
Manoma, kad ateityje žemėlapio prototipas bus panaudotas ir plačiau. Pavyzdžiui, stebint gyventojų srautus miškuose ar parkuose, kad čia būtų galima apsilankyti nenusižengiant karantino taisyklėms. Taip pat – kontroliuojant kitų virusų ar ligų plitimą.
Pirminė idėja sukurti „CovidApp“ komandai kilo kovo pabaigoje vykusio hakatono „Hack The Crisis“ metu.
„Beveik 1 tūkst. valandų – tiek laiko užtrukome vystydami prototipą iki visiškai veikiančio produkto. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi visa daugiau kaip 20-ies žmonių komanda, kurios profesionalumo, proaktyvumo ir kūrybiškumo rezultatą šiandien ir matome“, – sako M. Mažūna.
Svarstoma idėja žemėlapio programinį kodą padaryti viešai prieinamą visiems, taip sudarant galimybę prie jo plėtojimo prisidėti ir kitų šalių profesionalams. Idėjos iniciatoriai prie komandos kviečia prisijungti specialistus (infektologus, epidemiologus ir kitus akademikus), kurių žinios ir patirtis galėtų pasitarnauti kovojant ne tik su šia, bet ir su ateities pandemijomis.
„Siekiame, kad šis sprendimas taptų bet kokios pandemijos prevencijos ir valdymo sistema ir galėtų būti naudojamas ne tik dabar, bet ir ateityje. Labai norėtume, kad „CovidApp“ taptų moksliniu projektu ir leistų palengvinti kovą su galinčiomis kilti rizikomis“, – užtikrina „Baltic Amadeus“ personalo ir marketingo vadovas D. Dužinskas.
Vienas mano draugas klaipėdietis pasveikino mane su Šv. Velykom ir dar su miestais, kuriuose gyvename – Klaipėda bei Vilniumi.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Iš pradžių nesupratau, kuo čia dėti miestai. Pagalvojau – iš pagarbos jiems, todėl, kad juose gyvename. Ir staiga nupurtė šiurpas. Juk jei ne Antras Pasaulinis karas su tokia baigtimi, kokia ji buvo, šiandien geriausiu atveju būtume nepriklausoma Kauno Lietuva, kokia buvome karo išvakarėse, be istorinės sostinės ir jūrų uosto.
Atsiimti Klaipėdą iš Vokietijos, o Vilnių – iš Lenkijos? Per daug nelygios karinės pajėgos buvo. Be to, tai jau šiandien lietuviai Vilniuje sudaro 65 procentus visų gyventojų, o prieškaryje Vilniuje lietuvių skaičius nesiekė ir 1 procento, kai užsirašiusieji lenkais (žiauraus lenkinimo pasekmė) sudarė 65 procentus (likusieji – daugiausiai žydai). Klaipėdoje prieškaryje vokiečiai sudarė apie 60 proc. gyventojų. Todėl šansų atstatyti istorinį teisingumą nebuvo jokių.
Net jei II Pasaulinio karo nebūtų, o Vokietija bei Lenkija būtų tapusios demokratinėmis valstybėmis, su tokiomis tautinėmis gyventojų sudėtimis Vilniuje ir Klaipėdoje Vakarai vargu ar spaustų jas “atstatyti istorinį teisingumą”.
Mums II Pasaulinis karas baigėsi pergale 1990 m. kovo 11 dieną, į kurią mus atvedė Vytauto Landsbergio vadovaujamas Sąjūdis, su Vilniaus ir Klaipėdos kraštais.
Klaipėdos jūrų uostas. Slaptai.lt nuotr.
Pavieniai susirėmimai, tiesa, dar tęsėsi (Sausio 13, Medininkų žudynės, Kremliaus gąsdinimai, kad Vilnius priklauso Baltarusijai, o Klaipėdos kraštas – sudėtinė Kaliningrado srities dalis ir t.t.), kol pagaliau mūsų diplomatijos pastangomis ir spaudžiant Vakarams iš Lietuvos, iš Vilniaus ir Klaipėdos kraštų, taip pat, buvo išvesta okupacinė kariuomenė. Aleliuja !
Policijos automobilis. Slaptai.lt nuotr. Ketvirtadienį Policijos departamente surengtoje spaudos konferencijoje policijos generalinio komisaro pavaduotojas Edvardas Šileris paneigė portale „Fox News“ pasirodžiusią informaciją, esą trys Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda – pirmauja Europoje pagal žmogžudysčių skaičių.
E. Šilerio teigimu, visame pasaulyje nužudymų statistika skaičiuojama skirtingai, dėl to lyginti ją – nelabai etiška.
„Nemanome, kad tai yra teisybė. Esminis dalykas yra tame, kad kiekviena valstybė, teikdama statistiką, ją skaičiuoja labai skirtingai – vieni skaičiuoja nužudymus, kiti – nužudymus su ginklu, kiti – žuvusius avarijose žmones ir panašiai. Dėl to tos statistikos skiriasi kartais. Būtų nelabai etiška lyginti ir ieškoti kaltų, kur koks miestas yra“, – ketvirtadienį Policijos departamente surengtoje spaudos konferencijoje sakė E. Šileris.
Kartu jis ramino lietuvius – dažniausiai nužudymai, pasak E. Šilerio, įvyksta buitinių konfliktų metu.
„Absoliuti dauguma – virš 90 proc. yra buitiniai – ne viešoje vietoje, o dažniausiai buitinio girtavimo sugėrovai vienas kitą nužudo. Dėl to tai, kas yra viešoje vietoje, tiek miestiečiai, tiek miesto svečiai turėtų jaustis pakankamai saugiai“, – pridūrė policijos generalinio komisaro pavaduotojas.
Pateikė statistiką: Lietuvoje išaiškinami beveik visi nužudymai
E. Šileris taip pat informavo, kad per metus Lietuvoje įvykdomi 1-2 nužudymai, siejami su organizuotu nusikalstamumu bei keletas nužudymų įvykdomi viešose vietose. Pareigūnas taip pat supažindino su didžiųjų miestų paskutinių metų nužudymų statistika:
2018 m. Vilniuje buvo įvykdyti 9 nužudymai ir visi išaiškinti, Kaune – 13 žmogžudysčių ir visos išaiškintos, o Klaipėdoje – 7 nužudymai, iš kurių buvo išaiškinti 5.
Tuo tarpu 2019 m. sostinėje įvykdyta 18 žmogžudysčių ir visos išaiškintos, Kaune – 13 nužudymų ir visi aiškūs, o Klaipėdoje per praėjusius metus buvo nužudyti 6 asmenys, 4 bylos buvo išaiškintos.
„Bendras nužudymų išaiškinamumas yra beveik 100 proc.“, – pridūrė E. Šileris, pabrėžęs, kad „absoliučiai visoje Lietuvos teritorijoje yra saugu“.
Žurnalistų paklaustas, ką reikėtų vis dėlto daryti Lietuvoje, kad tų pačių buitinių konfliktų metu nužudytų žmonių skaičius mažėtų, E. Šileris atsakė paprastai – vartoti mažiau alkoholio. „Mažiau gerti reikėtų, jeigu šnekėtume buitiškai“, – konstatavo pareigūnas.
Jo teigimu, „Fox News“ žurnalistė, rengdama publikaciją pagal Jungtinių Tautų duomenis, juos galėjo skaityti bei interpretuoti neteisingai arba tie duomenys galėjo būti pateikti netikslūs. Policija skuba į pagalbą. Slaptai.lt nuotr.
„Jungtinės Tautos skamba labai gražiai ar netgi didingai, bet reikėtų suprasti, kad tai nėra tas, kas yra oficiali statistika“, – paaiškino E. Šileris.
Lietuvos policijos duomenimis, nužudymų skaičius nuo 2013 m. tendencingai mažėja: 2013 m. šalyje buvo užregistruoti 182 žmogžudystės atvejai, 2014 m. – 170, 2015 m. ir 2016 m. – po 160 nužudymo atvejų. Tuo tarpu 2017 m. bei 2018 m. policija registravo po 127 žmogžudystės atvejus, o 2019 m. Lietuvoje buvo užregistruoti 97 nužudymai.
ELTA primena, kad Jungtinių Valstijų kanalas „Fox News“ trečiadienį savo interneto svetainėje paskelbė straipsnį „10 mirtiniausių Europos miestų“. Šio sąrašo viršuje išsidėstė Lietuvos miestai – Kaunas, Vilnius ir Klaipėda. „Fox News“ sąrašą sudarė pagal 100 tūkst. gyventojų tenkantį žmogžudysčių skaičių, remiantis Jungtinių Tautų Narkotikų ir nusikalstamumo biuro duomenimis.
Pirmąją vietą mirtiniausių miestų sąraše užima Kaunas, kuriame, pasak „Fox News“, 2017 m. 100 tūkst. gyventojų teko 5,4 žmogžudysčių.
Antroje vietoje buvo Vilnius, kur kiekvienam 100 tūkst. gyventojų teko 3,9 žmogžudystės. Trečią vietą užėmė Klaipėda, kurioje nužudymų skaičius 100 tūkst. gyventojų 2017 m. buvo toks pat, kaip ir Vilniuje, rašo „Fox News“.
Toliau mirtiniausių miestų dešimtuke rikiuojasi Marselis (Prancūzija), Debrecenas (Vengrija), Celjė (Slovėnija), Belfastas (Jungtinė Karalystė), Tamperė (Suomija), Budapeštas (Vengrija) ir Amsterdamas (Nyderlandai).
Parašiau vakar FB, bet tinka ir šiandien, ir rytoj, ir poryt…
Trys konservatoriai (Audronius Ažubalis, Žygimantas Pavilionis ir Emanuelis Zingeris) nusistebėjo, tiksliau, pasipiktino UR ministro išsakytu vizito į Baltarusiją tikslu – “kad jie (Baltarusijos valdžia) pradėtų ką nors daryti dėl Astravo atominės elektrinės saugumo…, nors klausimo dėl Astravo AE saugumo kėlimas nereiškia Lietuvos teigiamo požiūrio į jėgainę”.
Tie trys, kaip ir dauguma Lietuvos žmonių, ypač vilniečių, tikisi, kad finansiškai remiant ES, Astravo AE bus išardyta, kaip buvo išardyta jau naudota Ignalinos AE, o kas įmanoma – panaudota naujojoje elektrinėje toli nuo Vilniaus. Tokia turėtų būti Lietuvos užsienio politikos siekiamybė, o ne Astravo AE saugumas.
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Galiu pasiūlyti bent vieną niūrų Vladimiro Putino žaidimo su veikiančia Astravo AE scenarijų.
Vieną gražią dieną Baltarusija praneš, kad AE įvyko avarija, gresianti dideliu aplinkos užteršimu radioaktyviomis medžiagomis. Mūsų dozimetrai užfiksuos kol kas nežymų radiacijos Neryje lygį.
Sąjūdis prieš Astravo AE. Organizacijos steigėjų nuotr.
Bet negi lauksim, kol radiacija pakils iki gyvybei pavojingo lygio. Masinė vilniečių evakuacija. Baisūs žodžiai. Po kurio laiko miestas ir apylinkės iki sienos su Baltarusija – tušti ne tik nuo gyventojų, bet ir nuo kariuomenės su visais tuo metu būsiančiais NATO daliniais. Ir į tuščią Vilnių ateis kita kariuomenė, nes, kaip aiškina kai kurie Rusijos ir Baltarusijos Sąjungos “istorikai”, Vilnius visada buvo baltarusių miestas…
Ar pasiruošęs Respublikos Prezidentas tokiam scenarijui?
Prisijungiu prie profesoriaus Vytauto Landsbergio Sąjūdžio prieš Astravo atominę elektrinę. Padėsiu, kuo tik galėsiu.
Šv. Kristoforo statulėlių įteikimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Jau trečius metus Vilniaus gimtadienio išvakarėse įteikti prestižiniai Šv. Kristoforo apdovanojimai. Garbingiausių Vilniaus apdovanojimų, kaip teigiama savivaldybės pranešime, nusipelno tie, kurie savo idėjas, darbus, projektus skiria Vilniui, garsina miesto vardą Lietuvoje ir visame pasaulyje.
Penktadienio vakarą rotušėje Vilniaus meras Remigijus Šimašius įteikė 10 Šv. Kristoforo statulėlių vilniečiams, kurie per praėjusius metus labiausiai pasižymėjo savo darbais. Kandidatūras gauti šį apdovanojimą teikė visi – vilniečiai, įmonės, bendruomenės, mokslo ir meno pasaulio atstovai.
Šiemet garbingu apdovanojimu už rūpestį neišnešiotukais apdovanota Asta Speičytė-Radzevičienė, neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ įkūrėja ir vadovė, subūrusi neišnešiotų naujagimių bendruomenę. Asociacija jau daugiau kaip 7 metus buria ir skatina tarpusavyje bendradarbiauti tiek neišnešiotų naujagimių šeimas bei organizacijas, tiek politikus ir medicinos specialistus. Šv. Kristoforo apdovanojimą, pavaduodama išvykusią mamą, atsiėmė vienuolikmetė Margarita Radzevičiūtė, nuo kurios ankstyvo gimimo ir prasidėjo neišnešiotų naujagimių bendruomenės Lietuvoje būrimas. Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už nepastebėtos Vilniaus istorijos tyrimus Šv. Kristoforą šiemet pelnė ir Vilniaus miesto bei istorijos tyrinėtojas, rašytojas ir gidas Darius Pocevičius. Istorikas parašė keturias knygas: dvi jų yra didelės apimties itin detalios iliustruotos istorinės studijos apie Vilnių. Nuo 2011 m. iki dabar surengė daugiau nei 500 pažintinių kelionių po Vilnių ir jo apylinkes. D. Pocevičiaus knygos apie Vilnių ypatingos tuo, kad pasakoja plačiai nežinomus faktus ir pateikia netikėtas įžvalgas apie Vilnių, kitokias nei gali paskaityti vadovėliuose ir turistiniuose giduose. Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pernai Lietuvą visame pasaulyje išgarsinusios vilnietės Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė ir Lina Lapelytė apdovanojimą pelnė už gautą Venecijos auksą. Per šešis mėnesius Venecijos meno bienalėje veikusį Lietuvos paviljoną, kurį išgarsino menininkių opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, aplankė daugiau nei 85 tūkstančiai žiūrovų. Bienalės komisija Lietuvą apdovanojo už eksperimentinę paviljono dvasią, netikėtą požiūrį į šalies pristatymą ir kūrybingą erdvės pritaikymą brechtiškai operai, taip pat už išradingą sąveiką su Venecijos miestu ir jos gyventojais. Tai pirmas kartas. kai Lietuva pelnė tokio lygio apdovanojimą.
Už odontologines iniciatyvas apdovanojimą atsiėmė prof. Alina Pūrienė. Jos iniciatyva pradėtas unikalus ir vienintelis toks projektas – „Odontologinės paslaugų teikimo pacientams su negalia modelio sukūrimas“. Šis projektas jungia profesionalius Naujininkų poliklinikos, Vilniaus rajono centrinės poliklinikos ir VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikos gydytojus odontologus ir specialistus. Paslaugos teikiamos sunkiausią negalią turintiems žmonėms. A. Pūrienės iniciatyva Vilniuje vyksta ir daug kitų puikių prevencinių projektų ir programų. Kalėdinė mugė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Treneris Kęstutis Šapka Šv. Kristoforo statulėlę gavo už sporto pasiekimus. K. Šapka – Lietuvos lengvosios atletikos sportininkas, kuris specializavosi šuolio į aukštį rungtyje. Jo šuolio į aukštį rekordas – 2,25 m išsilaikė net 18 metų, ilgą laiką buvo nacionalinis rekordas. Pastaraisiais metais lengvaatletis tapo ir Europos uždarų patalpų čempionu. Po pasitraukimo iš didžiojo sporto jis tapo Vilniaus olimpinio sporto centro lengvosios atletikos treneriu.
Už pirmąjį Vilniaus vienaragį – pasiekimą, kai neseniai susikūrusios įmonės, kurios dėl spartaus augimo ir pritrauktų investicijų išauga į didesnės nei 1 mlrd. JAV dolerių vertės bendroves, – apdovanotas lietuviškasis startuolis „Vinted“: jo kūrėjai Milda Mitkutė, Justas Janauskas, Mantas Mikuckas. Įkurtas 2008 metais, šiandien „Vinted“ veikia 11 rinkų Europoje, įskaitant Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją ir Nyderlandus. Bendrovės įvairiatautė komanda dirba iš centrinio biuro Vilniuje bei padalinių Berlyne, Prahoje ir Varšuvoje. Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Vilniaus senamiestis. Signatarų namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Danske Bank“ atstovai pelnė apdovanojimą už indėlį į Vilniaus ekonomiką. Pagal įmokas „Sodrai“ tai penktas didžiausias Lietuvos darbdavys, mokantis didžiausius atlyginimus, ir šioje pozicijoje bankas atsidūrė vos per 5 metus. Banko veikla Vilniuje katalizuoja tolesnį ir spartesnį regiono ekonomikos augimą. Kasmet Vilniuje įdarbinami daugiau nei 600 darbuotojų.
Už atskleistas 1863-1864 metų sukilimo paslaptis Šv. Kristoforą atsiėmė prof. dr. Rimantas Jankauskas, dr. Justina Kozakaitė, prof. dr. Tamara Bairašauskaitė, archeologai Gytis Grižas ir Valdas Steponaitis, teismo medicinos ekspertai dr. Giedrius Kisielius ir Jūratė Jankauskienė, kurie identifikavo 1863-1864 m. sukilėlių palaikus. 2017 – 2019 m. sostinės Gedimino kalne Lietuvos Nacionalinio muziejaus vykdytų archeologinių tyrimų metu buvo rasti 1863 – 1864 m. sukilimo vadų palaikai. Bendradarbiaujant skirtingų sričių tyrėjams, buvo atlikti moksliniai tyrimai, kurių istorinė reikšmė prilyginama Lietuvos Nepriklausomybės akto suradimui. Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Architektui ir paveldosaugininkui dr. prof. Jonui Rimantui Glemžai įteikta Šv. Kristoforo statulėlė už nuopelnus Vilniaus architektūriniam paveldui. J. R. Glemžos dėka Vilniaus senamiestis buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. J. Glemža paveldosaugos srityje dirba jau 61 metus. Iš jų 22 metai paskirti paveldosaugos studijų sistemos Vilniuje kūrimui, indėlis rengiant paveldosaugos specialistus. Naktinis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už šventę mieste ir neįtikėtino pasisekimo sulaukiančias Kalėdų egles Katedros ir Rotušės aikštėse, tiltų puošybą, kalėdinę nuotaiką Vilniaus mieste, kuri jau ne vienerius metus ne tik džiugina vilniečius, bet ir privilioja daugybę turistų bei svečių iš Lietuvos ir viso pasaulio – apdovanoti Jolanta Tūraitė bei Dominykas Koncevičius.
Istoriko Algio Kasperavičiaus publikacija „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)
Atsiliepimas į dr. Algio Kasperavičiaus publikaciją „Panašūs, bet skirtingi sausiai. Baku 1990, Vilnius 1991“ (lrytas.lt, 2020-01-13)
Kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę. Tačiau tai nesuteikia teisės, pateikiant tendencingą informaciją, žeminti kitos tautos! Kaip tik tokia nuostata dvelkia istoriko Algio Kasperavičiaus komentaras, skirtas sovietinės kariuomenės prieš 30 metų Baku įvykdytoms žudynėms.
Pasak teksto autoriaus, sovietai 1990 metais įvedė savo kariuomenę į Baku tam, kad apsaugotų azerbaidžaniečių skriaudžiamus armėnus. Toks absurdiškas požiūris kelia nuostabą: juk tai yra ne kas kita, kaip kartojimas senos Kremliaus pasakos, kuri buvo sekama siekiant pateisinti prievartą. Melu buvo dangstomos desperatiškos pastangos išsaugoti sovietinę imperiją. Pasirodo, kad seni metodai vis dar veikia.
Tarp armėnų ir azerbaidžaniečių iš tiesų būta rimtų nesutarimų. Prabilus apie nacionalinę nesantaiką, nepakanka pirštu rodyti į azerbaidžaniečius ir teigti, kad iš Azerbaidžano buvo masiškai vejami armėnai. Negalima nutylėti (o teksto autorius nutyli), kad pirmiausia iš Armėnijos ir Kalnų Karabacho buvo vejami azerbaidžaniečiai.
1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku
Istorikas nutyli, kad azerbaidžaniečiai nesikėsino į Armėnijos teritorijas, tuo tarpu armėnai pretendavo ir tebepretenduoja į Kalnų Karabachą. Madinga įrodinėti, girdi, tai nuo seno armėnų bendruomenės žemės. Pamirštama pridurti, kad ten nuo seniausių laikų lygiai taip pat gyveno ir azerbaidžaniečiai. Kalbant apie nacionalinę nesantaiką ir jos kurstytojus verta pamąstyti, kodėl šiandieniniame Azerbaidžane gyvena apie 30 tūkst. armėnų, tuo tarpu kai Armėnijoje – nė vieno azerbaidžaniečio…
Keistoka, kad išvadas apie armėnų ir azerbaidžaniečių nesutarimus istorikas daro remdamasis studentišku laikraščiu „Universitas Vilnensis“, ką jame prieš trisdešimt metų parašė po Kaukazą tuomet keliavęs Artūras Zuokas. Tačiau neužsimena apie žurnalisto Ričardo Lapaičio, kuris šiame regione lankėsi gerokai ilgiau ir dažniau, interviu Lietuvos bei užsienio spaudoje ar dokumentinį filmą „Begalinis koridorius“, kuriame R.Lapaitis – pagrindinis herojus…
Norint suprasti tikrąsias konflikto priežastis, neužtenka pabūti Azerbaidžano sostinėje keletą dienų ar savaičių. Jaunojo A.Zuoko paskubomis surašyti pirmieji įspūdžiai vargu ar yra itin patikimas šaltinis. Po Kaukazą 1994-aisiais yra keliavęs ir žurnalistas Gintaras Visockas, kuris tuometiniame „Lietuvos aide“ ir „Valstiečių laikraštyje“ daug rašė apie Čečėniją. Pasak šio žurnalisto, padėtį Čečėnijoje pavyko perprasti, nes Grozne jis praleido beveik vienerius metus. O štai savaitė, praleista Tbilisyje, pasirodė per trumpas laikas deramai įsigilinti į tuometines Gruzijos (Sakartvelas) politines intrigas – kodėl verčiamas Zviadas Gamsachurdija, kodėl į valdžią ateina Eduardas Ševardnadzė.
Yra ir daugiau informacijos šaltinių, leidžiančių susidaryti nuomonę apie tai, kas vyksta (įvyko) Kaukaze, kokios konflikto priežastys.
Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje galima rasti istoriko Algimanto Liekio knygą „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje“ (2016), kurioje pateikiami ne abstraktūs samprotavimai, o objektyvūs faktai – ne tik apie „blogus azerus“, bet ir apie armėnų „darbelius“ per pastaruosius kelis amžius.
Publicistas Leonas Jurša studijoje „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (2017), remdamasis nepaneigiamais dokumentais, pateikia pasakojimą, kaip armėnai masiškai buvo perkeliami į azerbaidžaniečių gyvenamus kraštus, taip pat – ir į Kalnų Karabachą.
Antiarmėniškų pogromų Sumgaite organizatorius ir vadeiva armėnas Eduardas Grigorianas, šiuo metu gyvenantis Rusijoje
Išleista ir jau minėto žurnalisto Gintaro Visocko knyga „Juodojo Sodo tragedija“ (2016). Joje autorius kelia klausimą: kodėl Lietuva užsispyrusi girdi ir mato tik vieną – armėniškąją –pusę? Tas klausimas atviras ir šiandien.
Sausio žudynėms Baku skirtame komentare istorikas pamini ir 1988-ųjų vasario 27–29 d.Sumgaito įvykius. Laikosi versijos, kad būtent azerbaidžaniečiai yra kalčiausi dėl surengtų antiarmėniškų pogromų. Tikroji istorinė tiesa yra sudėtingesnė.
Sumgaite tuo metu buvo apgyvendinta tūkstančiai azerbaidžaniečių, išvytų iš Armėnijos. Nacionalinė įtampa tarsi tyčia buvo sukurta. Maža to. Vienas iš pogromams Sumgaite vadovavusių vyrų buvo armėnas Eduardas Grigorianas (beje, žudynių organizatorius deramos bausmės išvengė)! Visa tiesa anksčiau ar vėliau išaiškėja.
Sovietinis ir Rusijos politinis veikėjas politologas Sergejus Kurginianas (Vestnik Kavkaza.net, 2018-03-3) atskleidė, jog pogromams Sumgaite iš tiesų vadovavo SSRS saugumas, turėjęs užduotį bet kokia kaina supjudyti armėnus ir azerbaidžaniečius. Tokiais metodais siekta imperijos replėse laikyti ir Armėniją, ir Azerbaidžaną.
Apmaudu, kad XX a. pabaigos įvykiai vis dar nesulaukia tinkamo mūsų istorikų vertinimo. Gera proga tam buvo 1990-ųjų sausio 20-osios tragedijos Baku minėjimo metinių išvakarės. Reikiamos brandos, matyt, dar nepasiekėme, kad gebėtume pažvelgti į pačią esmę, atskirti ją nuo sovietinių laikų melo. Iki šiol tarsi niekam nekyla klausimas: kodėl byrant Sovietų Sąjungai jos kariuomenė siautėjo Tbilisyje, Baku, Vilniuje, o štai Armėnijos sostinei Jerevanui pasisekė išvengti Kremliaus kumščio? Ką byloja ši detalė?
O autoriaus pasvarstymai, esą visi, kurie neliaupsina Armėnijos, yra „nupirkti“, šiandien skamba absurdiškai. Panašiais kaltinimais svaidomasi, kai pritrūkstama argumentų atremti oponentų teiginius.
Paviršutiniški komentarai jautria Kruvinojo sausio tema yra pavojingi. Jie iškraipo tiesą, žeidžia (šiuo atveju azerbaidžaniečių) tautinius jausmus, kenkia tautų, valstybių santykiams.
Slaptai.lt redakcijos prierašas. Šis straipsnis buvo nusiųstas „Lietuvos ryto“ redakcijai, bet „Lietuvos rytas“ jo nepublikavo.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Savaitgalį Vilniui sukanka 697-eri. Ta proga penktadienio vidudienį aikštėje prie miesto rotušės bus iškeltos trys Vilniaus vėliavos, pagarsintas laiškas Vilniui ir sudainuotos gražiausias Vilniui dedikuotos dainos: „Prie pasakų miesto“ ir „Senieji Vilniaus stogai“.
Jau trečius metus kuriama tradicija miesto gimtadienį pradėti iškeliant Vilniaus vėliavas. Miesto meras rotušės menėje pasirašo laišką – sveikinimą Vilniui ir drauge su įvairių profesijų ir kartų atstovais iš Vilniaus bendruomenių paskelbia jį susirinkusiems Rotušės aikštėje.
Susirinkusius linksmins „Jazz Island“ ir trimitininkų kvartetas iš orkestro „Trimitas“, renginį ves Jokūbas Bareikis.
Sausio 25-ąją gimusiems mažyliams bus padovanoti smėlinukai su Vilniaus gimtadienio atributika ir užrašu „Vilnius myli tave“. Tądien besituokiančios poros taip pat neliks be staigmenos.
Vilniaus Arkikatedra ir Valdovų rūmai – iš paukščių skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sausio 24-26 dienomis gimtadienio proga sostinę nušvies antrasis Vilniaus šviesų festivalis, kuriame bus galima išvysti užsienio ir Lietuvos menininkų sukurtas 27 šviesų instaliacijas.
Valdovų rūmuose Vilniaus dienai paruošta didelė renginių programa: paskaitos, edukaciniai užsiėmimai, dirbtuvės, ekskursijos. Lietuvos dailės muziejus kviečia į Vilniaus paveikslų galerijos parodą „Pirmą kartą lietuviškai: Vilniaus vardas Mikalojaus Daukšos Katekizme“.
Gedimino pilies bokšte lankytojai bus kviečiami pasveikinti Vilnių, palinkėti miestui arba pasižadėti kažką sau, visa tai bus įtvirtinta Geležinio Vilko ar Gedimino pilies bokšto antspaudu. Sausio 26-ąją, nemokamo muziejų lankymo dieną, lankytojai išrinks pačius originaliausius sveikinimus, kurių autoriai bus apdovanoti.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius sako, kad siūlymas mieste įvesti visuotinį nemokamą viešąjį transportą atneštų neigiamų padarinių.
„Tai pavojingas dalykas, kuris, jeigu būtų įvykdytas, atneštų neigiamų padarinių. Būtų atskira kalba, kodėl ir kaip, bet esu detaliai išsianalizavęs su visais pavyzdžiais, įskaitant ir mūsų kaimynų, ir galiu labai aiškiai pasakyti, kad tai, ką darome, su tomis investicijomis, kurias darome, jos duos labai gerą rezultatą. Pradėjimas blaškytis duotų labai blogą rezultatą“, – žurnalistams trečiadienį sakė R. Šimašius.
Vilniaus mero teigimu, gyventojai aktyviau naudotųsi viešuoju transportų jį atnaujinus.
Pasak R. Šimašiaus, Estijoje įdiegus nemokamą viešąjį transportą, „tai visiškai nepasiteisino“.
Portalas 15min.lt skelbia, kad Darbo partijos narė Ieva Kačinskaitė-Urbonienė siūlo, kad nuo liepos 1 dienos Vilniuje gyvenantiems ir savo gyvenamąją vietą deklaravusiems gyventojams viešasis transportas būtų nemokamas.
Švenčių šurmuliui vis labiau įsibėgėjant sostinės viešojo transporto keleivius savaitgalį pasitiko maloni staigmena. Naujuose autobusuose ir troleibusuose jau trečiąkart įsikūrė „Ratuota muzikos diena“ – šįkart vyko mišraus choro ARTyn pasirodymai. Taip SĮ „Susisiekimo paslaugos“ artėjančių švenčių proga pasveikino savo keleivius ir padovanojo jiems netikėtų įspūdžių.
„Švenčių laikotarpis kupinas džiugesio, šypsenų, malonių susitikimų ir kelionių. Tačiau netrūksta ir skubėjimo, todėl sostinės viešojo transporto keleivius nusprendėme pakviesti bent akimirkai sustoti ir pasimėgauti gyva muzika, nuotaikingu choro pasirodymu. Muzika autobusuose ir troleibusuose skamba jau ne pirmąkart – „Ratuotą muzikos dieną“ suorganizavome pernai prieš Kalėdas, sulaukėme daug keleivių padėkų už originalią ir smagią idėją. Tad kartojame ir vėl planuojame kartoti, nes būtent netikėta patirtis ir įspūdis yra geriausia dovana“, – pasakoja SĮ „Susisiekimo paslaugos“ direktorė Modesta Gusarovienė.
Šeštadienį nuo vidurdienio šventiškai pasipuošę mišraus choro ARTyn atlikėjai keliavo po Vilnių ir džiugino keleivius dainomis, sveikino juos ir ragino sveikinti vieni kitus, per daug neskubėti ir dalintis geromis emocijomis. Gyva muzika skambėjo 1G, 2G, 3G, 4G, 6G, 53, 74 maršrutų autobusuose ir 2 maršruto troleibusuose. Maršrutai, kaip teigiama įmonės „Susisiekimo paslaugos“ pranešime, parinkti taip, kad apimtų kuo didesnę miesto dalį, o gyvą muziką išgirstų kuo daugiau keleivių.
Vilniečiai ir miesto svečiai, netikėtai pakliuvę į koncertus viešajame transporte, buvo maloniai nustebę – ne tik klausėsi dainų, tačiau ir patys dainavo, šypsojosi, plojo ar tiesiog mėgavosi smagia akimirka.
„Susisiekimo paslaugos“ primena, kad Vilniuje jau važiuoja per 300 naujų autobusų ir troleibusų. Planuojama, kad per 2020 m. sostinės autobusų parkas pasipildys dar 120 naujų autobusų, taip pat ir naujais 8 troleibusais. Įgyvendinus šį ambicingą sostinės viešojo transporto atnaujinimo etapą, parke neliks senesnių nei 7 metų autobusų, o Vilnius taps kone jauniausią autobusų parką turinčia ES sostine.
Vilnius – labai gražus. Lietuviui jis gražesnis už paryžius, londonus, berlynus. Vilnius – brangus kiekvienam lietuviui. Bent jau taip turėtų būti.
Jūsų dėmesiui – naujas pluoštas Vytauto Visocko ir Gintaro Visocko nuotraukų, darytų klaidžiojant gražuolio Vilniaus gatvėmis. Niekad nesistengėme miesto specialiai gražinti. Kokį pamatėme, tokį ir fotografavome.
Kai kurių statinių, pavyzdžiui, „Lietuvos“ kino teatro, jau nebėra. Jis nugriautas. Gal taip ir turėjo būti. Gal ir nebuvo kitos išeities. Gal vietoj jo pastatytas naujasis namas – gražesnis, vertingesnis, reikalingesnis. Bet nuo žemės paviršiaus nušluotas „Lietuvos“ kino teatras šių eilučių autoriui buvo labai brangus – kiek daug įdomių, spalvotų, vakarietiškų filmų ten pamačiau gūdžiais sovietiniais laikais?! Todėl nepykite, jei „Lietuvos” kino teatras kartais išnyra mintyse, nors jo jau nebėra ir niekad nebebus…
Tad nebijokime vaikščioti po Vilnių, net jei keliaudami suprasime, kad jis, kaip ir visi kiti pasaulio miestai, nėra tobulas. Jis – nebe nuodėmės. Bet vis tik jis – brangus, mielas, savas. Vienintelis toks miestas pasaulyje…
Kartais vaikščiojant Vilniaus gatvėmis šaudavo į galvą mintis – o kodėl nenufotografuoti? Gal pravers, gal bus įdomu? Slaptai.lt skelbia keliolika nuotraukų, kuriose užfiksuotos mūsų sostinės gatvės. Ir gražios, ir šiaip sau, ir brangios, ir svetimos. Visokios.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vilniaus vardas atsidūrė pirmoje naujausio „Financial Times“ investicijų ekspertų padalinio „fDi Intelligence“ reitingo, įvertinusio įvairių pasaulio miestų pastangas pritraukiant technologijų startuolius, pozicijoje.
Vilnius aplenkė tokius miestus kaip Londonas, Amsterdamas, Helsinkis ir Singapūras.
„Vilnius išsiskiria pasaulyje tuo, kad gali pasiūlyti ambicingų specialistų, pasaulinio lygio verslo infrastruktūrą ir institucijų paramą technologiniams startuoliams. Be to, garsėjame savo atvirųjų duomenų politika – miestas suteikia laisvą prieigą prie finansinių, viešųjų pirkimų, nekilnojamojo turto, transporto ir kitų duomenų, taigi technologijų įmonės gali išbandyti savo produktus, pasinaudodamos realiais rinkos duomenimis“, – teigia Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Mero teigimu, pritraukti tokias įmones padeda viena kryptimi žvelgiančios viešojo sektoriaus organizacijos. Pasak jo, geriausias to pavyzdys galėtų būti finansinių technologijų sritis: daug institucijų pradėjo bendradarbiauti, kad Vilnius taptų finansinių technologijų centru, kad būtų sukurta šiai verslo sričiai draugiška teisinė aplinka, suteikiama reikiama pagalba „fintech“ įmonių ir specialistų įsikūrimui Vilniuje.
Vienas iš šiemet Vilnių plėtrai pasirinkusių finansinių technologijų startuolių – sparčiai auganti mokėjimų bendrovė „SumUp„ iš Londono.
„Sprendimą atidaryti biurą Vilniuje lėmė efektyvus licencijavimo procesas finansinių technologijų bendrovėms, talentų pasirinkimas ir institucijų parama. Prieš 6 mėnesius pradėję įsikūrimo procesą, šiuo metu jau veikiame visu pajėgumu, o darbuotojų skaičius Lietuvos padalinyje vis auga“, – sako „SumUp“ Lietuvos direktorė Sigutė Kuncevičiūtė. Jos teigimu, bendrovė Vilniuje planuoja augti ir toliau.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Daugiausiai tarp Vilniuje veikiančių technologijų startuolių yra IT ir finansinių technologijų įmonių, taip pat biotechnologijų, žaidimų vystymo startuolių.
Šiame mieste veiklą pradėjo tokios tarptautinės sėkmės sulaukusios įmonės kaip „Vinted“, „Trafi“, „Oberlo“, „Deeper“.
„Vilnius tokioms įmonėms yra kaip miesto dydžio smėlio dėžė, kur dėl miesto kompaktiškumo ir labai lengvai įvairias naujoves priimančių gyventojų sudaromos geros sąlygos greitai išbandyti verslo augimui reikalingas idėjas.
Pirmoji vieta tokio lygio reitinge padės skleisti žinią apie šiuos Vilniaus privalumus verslui“, – sako Vilniaus miesto turizmo ir verslo agentūros „Go Vilnius” direktorė Inga Romanovskienė.
Šiuo metu Vilniuje veikia net septynios bandymų erdvės („sandbox“) programos: penkios finansinių technologijų, energijos ir NT technologijų.
Kiekvienoje suteikiamos galimybės startuoliams išbandyti ir kurti produktus realioje aplinkoje. Neseniai įkurta „GovTech“ laboratorija siekia paskatinti aktyvesnį vyriausybės ir verslo bendruomenės bendradarbiavimą, siekiant išsprenti esamus ar ateities iššūkius.
Pasak I. Romanovskienės, vienas svarbiausių žingsnių, siekiant į Vilnių pritraukti specialistus ir verslus iš užsienio, yra pagalba jiems integruojantis. „Vilnius deda daug pastangų, kad padėtų įmonėms čia įsikurti ir kad jos galėtų sparčiau augti.
Pavyzdžiui, „Go Vilnius“ sukūrė skaitmeninį įrankį „Relocation Guide“, kuris įmonėms ir jų darbuotojams suteikia visą sklandžiam įsikūrimui Vilniuje reikalingą informaciją.
Lietuvos Valdovų rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip pat reguliariai organizuojami seminarai „Welcome to Vilnius“, kurių metu galima susitikti su įvairių sričių specialistais, supažindinančiais su aktualiausia informacija apie mokesčių mokėjimą, sveikatos priežiūros sistemą, būsto rinką.
Po seminarų miesto naujakurių laukia ekskursijos ir ryšių užmezgimo renginiai“, – sako „Go Vilnius“ vadovė.
Sudarydami „Tech Startups FDI attraction index“ reitingą „FDI Intelligence“ ekspertai vertino technologijų srities startuolių pritraukimo rezultatus gyventojų skaičiui. Globaliame reitinge vyrauja Europos miestai.
Slapto pirkėjo metodu gegužės mėnesį atliktas tyrimas Lietuvoje ir Estijoje parodė, jog abiejų Baltijos šalių mažmeninės prekybos tinkluose klientai aptarnaujami bemaž identiškai – bendri vidurkiai skiriasi vos 0,29%. Lietuva šįkart pirmauja su 77.3% aptarnavimo kokybės vidurkiu, o Estija šiek tiek atsilieka su 77.01% įvertinimu.
Slapti pirkėjai atliko vizitus Lietuvos ir Estijos mažmeminės prekybos tinklų parduotuvėse, tarp kurių ir “Rimi” bei “Maxima”, lyderiaujančios su aukščiausiais įvertinimais Lietuvos rezultatuose. Tuo tarpu, Estijoje “Maxima” pasirodė labai vidutiniškai, o “Rimi” apskritai liko bene paskutinė.
Taip pat aptarnavimo kokybė buvo ištirta ir “IKI”, “Lidl”, “Norfa”, “Čia Market”, “Aibė” (Lietuvos) bei “Coop”, “Comarket”, “Grossi”, “Prisma”, “Selver” (Estijos) prekybos tinkluose. Iš viso buvo atlikta 70 vizitų.
Slapti pirkėjai vertino parduotuvės švarą ir tvarką, darbuotojų išvaizdą, kontakto pradžią, bendravimo kultūrą, profesinius įgūdžius, kontakto užbaigimą ir papildomo pardavimo įgūdžius. Tyrimo rezultatai rodo, jog užėję į parduotuvę Lietuvoje rasite švarią aplinką ir tvarkingus, uniforma vilkinčius darbuotojus: švaros ir tvarkos (87%) bei darbuotojų išvaizdos (85%) kriterijai Lietuvoje buvo įvertinti geriausiai. Sunkiau darbuotojams sekėsi kontaktuojant su klientais: pastebėta, jog bendraudami su pirkėjais darbuotojai vengia užmegzti akių kontaktą, neretai pamiršta atsisveikinti.
Lyginant su Estija, pastebimos panašios tendencijos: parduotuvių švaros ir tvarkos aspektas, kaip ir Lietuvoje, gavo geriausią įvertinimą (95%). Tačiau, kitaip nei Lietuvoje, Estijoje kontakto su klientu užmezgimo kriterijus vertinamas ypatingai gerai (93%), nors kontakto pabaigos – gerokai prasčiau (77%). Tad pirkėjas, nors ir sutinkamas maloniai, su pasisveikinimu, išeidamas gali atsisveikinimo ir nesulaukti.
“Bendri aptarnavimo kokybės vidurkiai, nors ir atrodo neblogai, iš tiesų reiškia, jog klientui suteikiamas gana vidutiniškas aptarnavimas ir tiek Lietuvai, tiek Estijai šiuo klausimu dar yra kur tobulėti.” – teigia Shopper Quality Group valdybos narė Neringa Kazlauskienė.
Papildomas pardavimas – aptarnavimo aspektas, kurį ypatingai prastai sekėsi realizuoti tiek Lietuvos, tiek Estijos mažmeninių prekybos tinklų darbuotojams. Jis šmėžuoja pačioje sąrašo apačioje, su 24% įvertinimu Lietuvoje, ir 20% – Estijoje. Tai rodo tikrai prastą rezultatą.
Tyrimas buvo atliekamas penkiuose didžiausiuose Lietuvos ir keturiuose Estijos miestuose. Pastebėta, jog aptarnavimas svyruoja ir tarp kiekvienos šalies miestų: mažesniuose miestuose, kaip Panevėžy ir Šiauliuose, pirkėjai yra aptarnaujami geriau, tuo tarpu Vilnius liko trečioje vietoje, Kaunas – priešpaskutinis. Estijoje situacija gana panaši – pirmoje vietoje šįkart matome Tartu, o sostin
Prekybos centre. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
ė Talinas – tik trečioje, pagal įvertinimą.
„Shopper Quality Group“ – daugiau nei 11 metų patirtį tarptautinėje rinkoje turinti įmonė, turinti filialus Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Rumunijoje. Įmonė teikia slapto pirkėjo, klientų pasitenkinimo tyrimų ir mokymų paslaugas.
Informaciją pateikė Neringa Kazlauskienė, Shopper Quality Group Valdybos narė
Vilniaus kiemuose rengiamas „apsivalymas“ kokio dar nebuvo – per birželį nebeliks stovėjimo vietas užimančių apleistų, seniai neeksploatuojamų automobilių, skelbia sostinės savivaldybė.
Pirmuosius 50 automobilių savivaldybė priverstinai nutemps jau pirmadienį, perimdama juos savo žinion, kol teismas priims sprendimą dėl jų pripažinimo bešeimininkiu turtu. Kiemuose atsiras daugiau vietos tvarkingiems automobiliams.
Iki birželio 10-osios savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai aktyviai ragino visus kuo skubiau pašalinti savo nebenaudojamus netvarkingus automobilius iš bendrojo naudojimo teritorijų įvairiose seniūnijose.
Savivaldybė taikys ir pinigines baudas netvarkingų seniai riogsančių automobilių savininkams: nesuskubusiems jų pašalinti per nurodytą laiką, savivaldybė skirs nuo 70 iki 300 eurų baudas su transporto priemonės konfiskavimu.
Savivaldybė kviečia vilniečius būti kaimyniškus, sąmoningus ir nelaukti sankcijų – pasirūpinti ne vietoje paliktu savo turtu.
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gegužės 14-15 dienomis Lietuvos Seime lankėsi Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija, kuri su mūsų Seimo komitetų nariais ir Seimo kanceliarijos darbuotojais aptarė teisėkūros, parlamentinio darbo, priežiūros mechanizmų, viešųjų ryšių, žmogaus teisių klausimus.
Štai antradienį Europos reikalų komiteto salėje buvo surengti Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetų narių, vėliau – Algirdo Mykolo Brazausko salėje – Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto, Seimo Audito komiteto narių susitikimai su Armėnijos Nacionalinės Asamblėjos atstovų delegacija.
Trečiadienį svečių delegacija iš tolimosios Armėnijos susitiko su Seimo Aplinkos apsaugos komiteto ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijos bei Antikorupcijos komisijos nariais.
Kaip skelbė oficialus LRT.lt internetinis puslapis, Armėnijos delegacijos programoje buvo numatyti susitikimai ir su Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovu Arnoldu Pranckevičiumi, Seimo kontrolierių įstaigos, Viešųjų pirkimų tarnybos, Valstybės kontrolės, Užsienio reikalų ministerijos atstovais.
Kalnų Karabache tebešaudoma
Oficialiame LRT.lt puslapyje taip pat pabrėžta, kad „pažintinis Armėnijos parlamentarų vizitas atliekamas siekiant perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams“.
Nematau nieko blogo, keisto ar smerktino, jei Lietuvoje svečiuojasi Armėnijos parlamento atstovai. Nieko nuostabaus ir tuomet, kai Lietuvos parlamentarai ir ministrai su šios Kaukazo regiono valstybės pasiuntiniais dalinasi per pastaruosius kelis dešimtmečius sukaupta unikalia patirtimi.
Tačiau ar Lietuvos Seimo ir Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai domėjosi, kada Armėnija pagaliau įgyvendins Jungtinių Tautų rezoliucijas – trauksis iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho? Suprantu, sprendžiant iš viešai skelbiamos darbotvarkės, Armėnijos delegacija į Vilnių atvyko visai kitų tikslų vedina. Todėl, remiantis diplomatiniais protokolais, svečiams netinka kelti iš anksto nesuderintus klausimus, juolab – nepatogius, iš tarptautinės politikos sferos.
Ir vis dėlto visos NATO bei Europos Sąjungos valstybės vieningai tvirtina, jog Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija, todėl Armėnijos ginkluotosios pajėgos, vadovaujantis visuotinai pripažįstamais šalių teritorinio vientisumo principais bei tarptautine teise, privalo kuo greičiau pasitraukti iš svetimų žemių. Visi senų seniausiai žino, kad Armėnija iki šiol neįgyvendino nė vienos Jungtinių Tautų rezoliucijos, raginančios ją taikiai išsikelti iš okupuotų teritorijų. Armėnija ignoruoja ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, įpareigojantį leist azerbaidžaniečiams grįžti į gimtuosius namus Kalnų Karabache.
Iš gimtųjų namų išvyti azerbaidžaniečiai
Todėl Vakarai kiekviena pasitaikiusia proga ne tik gali, bet ir privalo, man regis, Armėnijai priminti Kalnų Karabacho problemą. Tegul šis klausimas aidi nuolat, visur, visada. Net jei delegacija iš Jerevano atskrido į Vilnių diskutuoti „demokratinių reformų“ tema, kodėl Lietuvos pareigūnai negalėtų svečiams pateikti „pačių aštriausių tarptautinių klausimų dėl separatizmo ir karo“? Jei mes bijome Kaukazo regiono atstovams priminti jų padarytus neteisingus, klaidingus žingsnius, tai ko verta mūsų puoselėjama Rytų partnerystė? Vengdami net menkiausių trinčių prie oficialių pietų stalo mes tarsi skatiname agresorių tapti dar agresyvesniu. Nes situacijų, kada galima priekaištauti, – ne tiek daug. Valstybinių, religinių švenčių dienomis priminti apie neteisėtai užgrobtą ištisą regioną, – lyg ir netinka. Jei delegacija atvyko pasisemti lietuviškosios patirties šalinant korupcijos apraiškas, – tarsi ir vėl negražu priminti tikrąsias teritorinio ginčo dėl Kalnų Karabacho priežastis. Tad sakykite, kada ir kur tai būtų įmanoma padaryti? Jau prabėgo beveik trys dešimtmečiai, kai apie milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių negali grįžti į gimtuosius namus, nes iš Kalnų Karabacho ir Armėnijos juos išvijo teroristinės, separatistinės, Armėnijos ir Rusijos remiamos karinės jėgos, o mes, demokratiški Vakarai, vis dar bijome šį klausimą pateikti Armėnijos parlamentarų delegacijai? Ji – niekuo dėta?
O gal šį sykį Lietuvos parlamentarai ir Lietuvos diplomatai vis tik priekaištavo svečiams iš Armėnijos dėl oficialiojo Jerevano agresyvumo – nenoro trauktis iš neteisėtai užgrobtų teritorijų? Juk oficialiame pranešime sakoma, jog „aptarti ir kiti svarbūs klausimai“.
Žemėlapyje pažymėta, kaip nuo armėnų okupacijos nukentėjo Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
Norėdamas išsiaiškinti tikrąją padėtį kreipiausi į Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamentą. Pateikiau štai tokį klausimą:
„Jus trukdo internetinio portalo www.slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas. Mane domina, ar su šiomis dienomis Lietuvoje viešinčia Armėnijos parlamento delegacija aptariamos konflikto dėl Kalnų Karabacho problemos? Tiksliau tariant, ar Lietuvos atstovai domisi, kada Armėnijos ginkluotosios pajėgos žada pasitraukti iš Azerbaidžanui priklausančio Kalnų Karabacho?“
Štai kokio atsakymo sulaukiau:
„Atsakydami į jūsų 2019 m. gegužės 15 d. elektroniniu paštu pateiktą užklausą informuojame, kad Armėnijos Respublikos Nacionalinės Asamblėjos narių delegacija į Lietuvą atvyko pažintinio vizito, kurio tikslas yra perduoti Lietuvos Respublikos demokratinių reformų ir euroatlantinės integracijos patirtį Europos Sąjungos Rytų partnerystės šalių parlamentų nariams, administracijų tarnautojams. Vizito metu vykstančiuose susitikimuose kalbama apie parlamento veiklą, funkcijas, parlamentinę kontrolę, auditą, aptariamos antikorupcijos temos. Delegacijos nariai susitinka su Seimo komitetų, komisijų atstovais, Europos Komisijos atstovybės vadovu, lankosi Viešųjų pirkimų tarnyboje, susitinka su Valstybės kontrolės atstovais ir kt.“
Tokį elektroninį laišką atsiuntė Justė Radzevičiūtė – Laugalienė, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Spaudos biuro atstovė.
Žodžiu, pačia svarbiausia, pačia aktualiausia – Kalnų Karabacho – tema, regis, nei šnekėta, nei diskutuota.
Nedaug, turbūt, istorijoje ir geografijoje rasime miestų, savo likimu panašių į mūsų Vilnių. Nepaisant gražios įkūrimo legendos, nedviprasmiškai siejančios jį su nuo amžių čia gyvenusia sena baltų gentimi lietuviais, nepaisant lietuviškos-baltiškos Vilniaus vardo bei aplinkinių vietovardžių kilmės, kai kurių čia gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių etnopsichologija panaši į pamestinuko, kuris, nors ir sužinojęs savo kilmės istoriją, vis ieško ir vis neranda šeimos, kurią jis galėtų vadinti savo tėvais. O pasirinkimas norinčių skelbtis Vilniaus „tėvais“ kaip retas platus.
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė
Nesigilinant į daugiasluoksnę Vilniaus istoriją, o
apsiribojant paviršėliais, galima pri(si)minti, jog Vilniumi kaip savo kultūros
lobynu ar net lopšiu bei LDK kaip savo valstybe savinasi ne tik lenkai, bet ir
kai kurie baltarusiai.
Agresyviai politizuotas yra istoriją perrašinėti mėgstančių rusų politikų požiūris į Vilnių: viena vertus, jie suvokia Vilnių esant organiška Lietuvos dalimi, kita vertus, jie įsikalbėjo Lietuvą priklausant Rusijos imperijai, todėl neatsisako svajonių ir ketinimų susigrąžinti į savo imperijos sudėtį Vilnių su visa Lietuva.
Ryškių savo kultūros pėdsakų Vilniuje randa ir ukrainiečiai,
tik jie, skirtingai nuo kitų brolių slavų, bent jau nesistengia Vilniaus
„prichvatizuoti“.
Judėjiškasis kultūrinis-religinis paveldas Vilniuje gal netgi ryškesnis už lenkų, nes nepersipynęs su lietuvišku-katalikišku, ir jo etninę-tautinę priklausomybę identifikuoti lengviau, nei vadinamojo lenkiškojo paveldo. Ar tai padeda lietuviams domėtis juo ir vertinti kaip lietuvių kultūros dalį? Kažin… Mat, kai kurie žydų veikėjai kartais žydų kultūros paveldo elementus panaudoja kaip psichologinio smurto lietuvių tautai instrumentą. Pasekmė – paprastų lietuvių nepasitikėjimas ir atsiribojimas tiek nuo žydų kultūros, tiek ir nuo visos žydų ir lietuvių kaimyniško gyvenimo istorijos.
O kaip pasekmė tos pastaraisiais metais liaupsinamos ir perdėtai sureikšminamos Vilniui būdingos įvairių tautų kultūros mozaikos – multikultūrizmo sraute tirpstanti lietuviškojo Vilniaus istorija bei jo, kaip lietuvių valstybės sostinės, tapatybė.
Kaip liudija istorija, Vilnius nebuvo pirmoji Lietuvos
valstybės sostinė, o ir pati „ikivilniškoji“ Lietuva nebuvo panaši į tą didingą
darinį, į LDK, kurios sostine Vilnius galiausiai tapo.
Keitėsi valstybės plotas, keitėsi etninė sudėtis, į lietuvių gentį įsiliejant žemaičiams, daliai jotvingių, žemgalių, kitų paribinių baltų genčių, o dar vėliau – ir ne baltų genčių. Tačiau galingos, didžiulės Europos valstybės LDK sostine Vilnius, bendrais istorijos masteliais skaičiuojant, didžiavosi ne taip jau ilgai, keletą šimtmečių. Unija su Lenkija nenumaldomai susino Vilniaus didybę bei lietuviškąjį jo kultūros dėmenį, kol galiausiai jis tapo eiliniu Rusijos gubernijos centru, o XX a. pirmoje pusėje visai sumenko iki provincialaus Lenkijos paribio miesto. Sostine Vilnius išliko tik lietuvių dainose bei tautininkų užkeikimuose („Mes be Vilniaus nenurimsim!“).
Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sostinės statusą, kaip bebūtų paradoksalu, Vilnius atgavo tik XX a. viduryje, įsikišus rusams, kurie su vokiečiais pasidalijo Rytų Europą ir okupavo visą Lietuvą, – kas buvo nedelsiant sueiliuota: „Vilnius mūsų, o mes rusų“.
Ar daug rastume Europoje panašaus likimo miestų-sostinių?
Taigi…
Visa tai paaiškina (bet ar pateisina?), kodėl šiuolaikinio lietuvio sąmonėje Vilniui iki šiol dar nepavyksta įsitvirtinti kaip savaime suprantamai, problemų dėl lietuviškos tapatybės nekeliančiai Lietuvos valstybės sostinei. Jis, atrodo, ne vienam lietuviui tampa „visų ir niekieno“ miestu, reikšmingu ir vertingu ne dėl to, kad reprezentuoja Lietuvos valstybę, bet dėl to, kad atlieka kitų tautų, kitų kultūrų „saugojimo kameros“ funkcijas.
Dėl to Vilniuje mirga marga daugybė nelietuviškų firmų,
įstaigų, užeigų pavadinimų…
Dėl to jame metų metais neranda vietos Vytis ar kitas lietuvių tautos kovų už laisvę ir valstybingumą simbolis, nepaslėptas po žemėmis (kad nepiktintų globalistų).
Dėl to nuosekliai siaurinama lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos vartojimo sfera. O kad tas lietuvių kalbos išstūmimas iš viešojo gyvenimo vyktų neskausmingiau ir greičiau, pro visus žiniasklaidos ruporus transliuojami pseudomoksliniai čiauškėjimai apie tai, kad gimtosios kalbos nereikia varžyti taisyklėmis, nereikia vargintis jų mokantis, kad kiekvienas gali kalbėti taip, kaip jam ant seilės užeina, ir kad modernios kalbos orientyras ir etalonas – jokio išsilavinimo neįgijusių, netgi žinių minimumo dar nespėjusių sukaupti paauglių žargonas.
Vilnius, Katedros aikštė. Švenčiama Kovo 11-oji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kur gali nuvesti toks Lietuvos valstybę reprezentuojančios kalbos, istorijos, kultūros neigimas, neseniai pademonstravo „Naujojojo Židinio-Aidai“, „geriausio kultūros žurnalo ne vien Lietuvoje, bet ir plačiau“, kaip jį pristato Nerija Putinaitė, autorius Tomas Daugirdas.
Taigi tas autorius straipsnyje „Ar Vilniuje turėsime Czeslawo Miloszo oro uostą?“ žavisi kai kurių Kaliningrado rusų iškelta (bet neįgyvendinta) idėja suteikti Kaliningrado oro uostui filosofo Immanuelio Kanto vardą ir priekaištingai teiraujasi skaitytojų: „Tačiau ar mes patys išdrįstume vieną savo oro uostų pavadinti Lietuvoje gyvenusio žymaus nelietuvio vardu?…“
Argumentų, kodėl turėtume savo oro
uostą ar kitą objektą pavadinti kokio nors nelietuvio vardu, straipsnyje
nepateikta. Tik nuogas plikas klausimas-provokacija, populiarus tarp nuolat dėl
lyderystės kovojančių paauglių: „Ar
išdrįsi?“
Ir visai nesvarbu, ką išdrįsi: prispjauti kaimynui į kavą, įšokti į šulinį, įspirti niekuo dėtam praeiviui į … ar, pagaliau, Lietuvoje kuo daugiau objektų pavadinti nelietuviškais vardais. O T. Daugirdui ypač rūpi, kad tai būtų daroma mieste, kurį, kaip minėjau, ne viena kaimyninė valstybė tempia į savo kultūrinių ir politinių interesų sferą, nors jis yra Lietuvos valstybės istorinė (o ne naujai pastatyta, kaip Brazilija Brazilijoje ar Astana Kazachstane) sostinė!
Ar išdrįsime?
Na, jei mes, kaip Kaliningrado rusai, būtume Lietuvos teritorijoje atėjūnai, užkariautojai, išžudę, ištrėmę ir kitaip išuję iki mūsų čia gyvenusių tautų atstovus (neužmirškime, kad iki karo Karaliaučiuje ir aplink dar gyveno ne tik vokiečiai, bet ir lietuviai, kuriuos rusai iš to krašto išgujo taip pat žiauriai, kaip vokiečius), gal ir įdomu būtų savo elgesio pavyzdžiu imti Kaliningrado rusus. Bet ta istorija, kurios aš mokiausi (neatmetu prielaidos, kad T. Daugirdas vadovaujasi kažkokia kita, man nežinoma baltų genčių ir lietuvių tautos istorija…), neduoda pagrindo lietuvius savo krašte ir, svarbiausia, Vilniuje, laikyti kitų tautų, genčių užkariautojais. Tai kam ta neskoninga paralelė su savo vietos ir savo istorijos nerandančiais Kaliningrado rusais?
Dar mažiau kokiomis nors į kabutes neįmamomis vertybėmis (nebent paauglišku nepilnavertiškumo kompleksu, skatinančiu puoštis svetimomis plunksnomis?) pateisinamas noras Vilnių prisodrinti nelietuviškais pavadinimais.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Paprastai suteikdami vardą,
pavadinimą kokiam nors objektui, pirmiausia atsakome į klausimą: kodėl tai
reikia daryti?
Kodėl reikėtų suteikti nelietuvišką pavadinimą oro uostui? Jei Vilniuje ar Kaune būtų ne vienas, o keli oro uostai, kaip pavyzdžiui, Maskvoje, toks noras būtų suprantamas. Dabar gi Lietuvoje to nėra. Tai kam tas žaidimas?
Na, o jei visgi nutariame žaisti, pavadinimą renkamės vadovaudamiesi proto, tikslingumo kriterijais. Todėl siūlant objektą pavadinti kokio nors žmogaus vardu, pirmiausiai verta apsižiūrėti, kuo ir kaip tas žmogus susijęs su Lietuva ir su „krikštijamu“ objektu. Štai tada ir paaiškėtų, jog nerastume geresnio vardo oro uostui, kaip mūsų unikaliųjų lakūnų Dariaus ir Girėno. Juk ne restoraną ar futbolo klubą „krikštijame”!
Pagaliau, vėlgi vadovaudamiesi prasmingumo kriterijumi, rastume ir ne vieną „nelietuvišką“ vardą, giliau ir plačiau įėjusį į lietuvių atmintį ir sąmonę, glaudžiau susijusį su Vilnium ir jo oro uostu, nei T. Daugirdo siūlomo poeto. Ir pirmasis toje eilėje iškiltų popiežiaus Jono Pauliaus II vardas kartu su vaizdu, kaip, išlipęs iš lėktuvo, popiežius, parpuolęs ant kelių, bučiuoja Lietuvos žemę…
Tačiau tas vardas ir tas vaizdas
pirmiausia ateitų į galvą tik tokiam žmogui, kuriam Vilnius ir protu, ir
širdimi pirmiausia yra Lietuvos sostinė, o ne užeigos kiemas kiekvienam gerais
ar blogais tikslais, ilgesniam ar trumpesniam laikui užklydusiam atvykėliui,
klajūnui, pasaulio piliečiui…
Beje, neužmirškime, jog ne kiekvienas keleivis, apsilankęs Vilniaus oro uoste, ir ne kiekvienas nelietuvis, gimęs Lietuvoje, tiesė tiltus tarp Europos ir Lietuvos. Prisiminkime nuolat Lietuvoje lankiusius ir ryškų indėlį į jos gyvenimą, kultūrą įnešusius rusus, tokius, kaip violončelininkas ir dirigentas Mstislavas Rostropovičius, istorikas, politikas JurijusAfanasjevas ir palyginkime juos su tomis garsenybėmis, kurios, kaip, pavyzdžiui, vienas sionizmo lyderių Davidas Volfsonas, tik gimė Lietuvoj, pagyveno porą ankstyvos vaikystės metelių ir išvyko iš jos, nė neatsisukdami, neprisimindami… Kurie iš jų labiai nusipelno įamžinimo Lietuvos kultūroje ir geografijoje?
Beje, nemažai šiltų žodžių lietuviškuose memuaruose yra skirta pirmajam Rusijos Federacijos prezidentui Borisui Jelcinui. Bet jei žvalgytumėmės, kokiam oro uostui suteikti jo vardą, visus konkurentus į pašalius galėtų išstumdyti Talino oro uostas. Nes būtent ten atskrido Borisas Jelcinas, kai Kremlius norėjo Estijoje pakartoti tą pačią nepriklausomybės sunaikinimo operaciją, kuri nepavyko jam Sausio 13-ją Vilniuje. Bet estai nėra taip susvetimėję savo krašte, kad skubėtų papuoštijo geografiją neestiškai pavadintais objektais.
Senasis Vilniaus Universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau estai „geriausio kultūros
žurnalo“ autoriams tikriausiai ne pavyzdys. Taip toli jie neįžiūri, turėdami
pašonėje Kaliningradą… Matyt, likimas buvo estams maloningesnis, ir jie nėra
tokie traumuoti savo istorijos, kaip lietuviai…
Tarp kitko, traumų tyrėjų Nick Hodgin ir Amit Thakkar nuomone, paskelbta knygoje „Scarsand Wounds: Filmand Legacies of Trauma”, būti traumuotu reiškia būti užvaldytu vaizdinio arba įvykio, neštis neįmanomą istoriją su savimi ir savyje ir galiausiai pačiam tapti simptomu tos istorijos, kurios negali suvaldyti nei papasakoti.
Tai, ko gero, ir paaiškina, kodėl
„Naujojo židinio“ autoriai taip nemėgsta ar net bijo lietuviško Vilniaus.
Meras Remigijus Šimašius, pažadėjęs, kad jo vadovavimo sostinei metu Vilniuje nebus Maskvos namų, kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą, prašydamas įvertinti numatomo kultūros ir verslo centro A. Juozapavičiaus ir Rinktinės g. sankirtoje, plačiau žinomo kaip „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ funkcinę paskirtį, ar ji nekelia grėsmės nacionaliniam saugumui.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sprendimas priimtas po to, kai VšĮ „Maskvos kultūros ir verslo centras – Maskvos namai“ Vilniuje kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama suderinti naujus projektinius pasiūlymus ir juos pristatyti visuomenei.
Pranešime apie projektinių pasiūlymų suderinimą teigiama, kad numatoma pagrindinė statinių naudojimo paskirtis – „kultūros ir verslo centras“. Tačiau Vilniaus miesto meras teigia, kad po šiuo pavadinimu gali slėptis Lietuvai nedraugiškos valstybės noras manipuliuoti Lietuvos visuomene, siekiant savo siaurų politinių tikslų įgyvendinimo.
„Kadencijos pradžioje sakiau, kad kol esu meras – Maskvos namų Vilniuje nebus. Laikausi duoto žodžio. Tačiau Lietuva yra teisinė valstybė ir visi teismai pasisakė, kad nors statytojas pastatė pastatą pažeisdamas aukštingumo reikalavimus, jis vis dar gali kreiptis į savivaldybę dėl naujo statybos leidimo su sąlyga, kad nusigriaus viršutinį vieną aukštą. Šiandien, nors statytojas ir pasiruošęs įgyvendinti teismo sprendimą, vis dar kyla abejonių, ar funkcinė pastato paskirtis atitinka šalies nacionalinius interesus. Todėl kviečiu savo žodį tarti Valstybės saugumo departamentą. Taip pat planuoju šį klausimą aptarti su Užsienio reikalų, Krašto apsaugos, Prezidentūros atstovais. Turime kartu ieškoti būdų stabdyti šį Lietuvai kenksmingą projektą, kuris yra galima priedanga Kremliaus propagandos mašinai,“ – sako Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius.
Gavęs VSD išvadas, meras spręs dėl tolesnių veiksmų „Maskvos namų“ atžvilgiu.
Vilniaus taryba trečiadienio posėdyje svarstys rezoliuciją dėl viešosios įstaigos „Go Vilnius“ direktorės Ingos Romanovskienės atšaukimo iš užimamų pareigų.
Rezoliucijoje teigiama, kad I. Romanovskienės veikla turėtų būti vertinama neigiamai, atsižvelgiant į „Vilniui – Lietuvos sostinės įvaizdžiui daromą negrįžtamą žalą tarptautiniu mastu“.
Rezoliuciją atleisti Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos „Go Vilnius” vadovę rugpjūčio pradžioje pranešė įregistravusi Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai).
Kaip anksčiau rašė ELTA, sąjunga teigė, kad rezoliuciją įregistravo po konsultacijų su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijomis.
„Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad „Go Vilnius”, kurioje dirba 39 darbuotojai ir metinis įstaigos veiklos biudžetas siekia 2,5 mln. eurų, lėšos panaudojamos neefektyviai.
Remiantis „Go Vilnius” pateikta informacija, Vilnius pagal „Financial Times” fDi indeksą iškrito iš TOP 10 pagal palankumą verslui ir susisiekimo galimybes, kai anksčiau užėmė 5 poziciją, kitose kategorijose taip pat matomas ženklus kritimas“, – buvo rašoma Lietuvos laisvės sąjungos pranešime.
Jame taip pat teigiama, kad iki šiol įstaiga nėra įvedusi aiškių savo veiklos vertinimo kriterijų ir tik dabar atlieka viešąjį pirkimą, kurio laimėtojas turėtų juos suformuoti.
Pranešime pažymima, kad savivaldybės įmonė „Go Vilnius” nuo rugpjūčio 9 d., iš karto po pasaulyje minimos Tarptautinės orgazmo dienos, paleido kontraversišką reklamą „Vilnius – G-Spot of Europe“.
Lietuvos vardas Katedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šie Vilniaus tarybos nariai pasipiktino dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje buvo paleista Vilniaus reklaminė kampanija, kurioje miestas pristatomas kaip „Europos G taškas“. Vilnius pristatomas kaip „vieta, kurią sunku rasti, tačiau kai randi – tai nuostabu“.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigė, kad sostinę kaip „Europos G tašką“ vaizduojanti reklama yra geriausia kada nors sukurta reklama tarptautinei rinkai.
Miesto meras Remigijus Šimašius socialiniame tinkle „Facebook“ yra išreiškęs paramą I. Romanovskienės vadovaujamos įstaigos veiklai.
„Kuriami raštai pirmiausiai pašalinti „Go Vilnius“ vadovę, (…) mat labai naudinga per miesto tarybos posėdį sudeginti porą valandų tokiems politiniams žaidimams ir trukdyti kurti miestui naudingus darbus.
Akivaizdu, kad tamsos šaukliams inkviziciniai raganų laužai prieš popiežiaus vizitą atrodytų labiau deramas dalykas, nei normalus, kūrybingas, laisvas miesto gyvenimas“, – savo nuomonę dėstė R. Šimašius.
Premjeras Saulius Skvernelis reklaminę kampaniją pavadino keistu reklaminiu būdu. Tačiau, pabrėžė premjeras, pasirinktas sostinės prisistatymo užsienyje būdas yra vilniečių reikalas, o pati kampanijos idėja neperžengia nei moralės, nei teisės ribų.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Ketvirtadienį pasaulyje pristatoma UNESCO inicijuota tvariam turizmui skirta kelionių platforma „World Heritage Journeys“ (liet. „Pasaulio paveldo kelionės“). Platformoje, kuri skatina pasaulio keliautojus pažinti UNESCO saugomas pasaulio paveldo vietoves, Vilnius atsidūrė šalia kitų 33 Europos vietų, kurių tarpe – Olimpija (Graikija), Pafos (Kipras), Potsdamo rūmai (Vokietija), Versalis ir Šampanės regionas (Prancūzija) ir kitos legendinės Europos vietos.
Lietuvos atstovai kartu su UNESCO Ir „National Geographic“ sukūrė Vilniaus pristatymą, kurio tikslas – įkvėpti aplankyti ir pažinti Lietuvos sostinę. Projektas „World Heritage Journeys“ bus oficialiai pristatytas rugsėjo 15-16 d. Paryžiuje, kai, minėdama Pasaulio paveldo dienas, UNESCO būstinė Prancūzijoje atvers duris visuomenei.
Iniciatyvą finansavo Europos Sąjunga. Ja skatinama tvariai keliauti aplankant vienas nuostabiausių UNESCO pasaulio paveldo vietų Europoje. Keliautojams siūlomas naujas būdas pažinti Europą – keliauti „kitaip“, keliauti „giliau“, aplenkiant populiariausias turistines vietoves, ilgiau pasiliekant vienoje vietoje ir pajaučiant regiono dvasią.
Įgyvendinant šį projektą Lietuvoje bendradarbiauja Ūkio ministerija, Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra, Valstybinis turizmo departamentas ir Vilniaus turizmo ir verslo plėtros agentūra „Go Vilnius“.
„Džiaugiamės, kad Vilnius atsidūrė tokioje prestižinėje draugijoje. Svetainėje jis įtrauktas į romantišką Europos maršrutą, kviečiant pažinti nuostabų barokinį senamiestį, Europos parką, meniškąjį Užupį, atrasti gatvės meną, susipažinti su Vilniaus legendomis, pasimėgauti kavos kultūra ar išbandyti tradicinių amatų. Tikimės, kad profesionaliai pateiktas „National Geographic“ turinys paskatins daugiau turistų iš tolimų šalių keliauti po Europą atrandant ir gražiausias Vilniaus vietas“, – teigia „Go Vilnius“ vadovė Inga Romanovskienė.
Vilnius naktį. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„World Heritage Journeys“ kviečia keliautojus rinktis vieną iš keturių kultūrinio paveldo maršrutų: karališkoji Europa, senovės Europa, romantiškoji Europa ir požemių Europa. Šie maršrutai pasakoja nuostabias Europos paveldo istorijas. Svetainėje galima rasti praktinės informacijos ir įrankių, padėsiančių planuojantiems atostogas Europoje ir norintiems gauti daugiau vietinių žinių apie kultūros paveldą.
„Mūsų tikslas – pakeisti žmonių keliavimo būdą. Norime paskatinti juos ilgiau likti vienoje vietoje, patirti vietos kultūrą, pajausti aplinką, sužinoti daugiau ir įvertinti pasaulio paveldo vertę“, – teigia UNESCO Pasaulio paveldo centro vadovė Mechtild Russler.
2018 m. paskelbti Europos ir Kinijos turizmo metais – tai Europos Komisijos, Kinijos Liaudies Respublikos Kultūros ir turizmo ministerijos bei Europos kelionių komisijos (EKK) iniciatyva. „World Heritage Journeys“ – vienas svarbiausių būdų pritraukti kinų turistų į Europą. Svetainė paruošta anglų, kinų ir prancūzų kalbomis. Ji taip pat prisideda prie 2018 m. Europos Kultūros paveldo metų tikslų.
„Šis projektas – puikus pavyzdys, kaip „National Geographic“ kiekviename mūsų įkvepia tyrinėtojus, norinčius atrasti tolimiausius Žemės kampelius. Siekiame prisidėti prie bendruomenių ekonominės gerovės visose pasaulio paveldo vietovėse ir nukreipti turistus į unikalius kultūrinius objektus bei padėti atrasti patirčių, kurias rekomenduoja patys vietiniai, – sako skaitmeninės plėtros ir turizmo programų „National Geographic Maps“ vadovas Frankas Biasi. – Svetainė, kurioje skatina keliautojus iš Šiaurės Amerikos, Kinijos ir kitų svarbių turizmo rinkų keliauti kitaip, giliau, naudotis svetaine įsikvėpti ir planuoti keliones po Europą.“
