savo partijos pasirodymo EP rinkimuose Graikijos premjeras A. Tsipras žada šaukti pirmalaikius rinkimus (2)
 
2019-05-27 10:09
D. Grybauskaitė susitiks su G. Nausėda
 
2019-05-27 09:58
Kauno rajone didžiuojamasi jaunų irkluotojų pasiekimais Vokietijoje vykusiame čempionate
 
2019-05-27 09:54
Prancūzijoje rinkimus į EP laimėjo M. Le Pen partija „Nacionalinis sambūris“ (2)
 
2019-05-27 09:53
Savaitgalį šalies keliuose užregistruotas 191 eismo įvykis, nukentėjo 37 žmonės
 
2019-05-27 09:47
R. Vilpišauskas: Lietuvos rinkėjui artimi ne konservatoriai, o konservatyvumas
 
2019-05-27 09:45
Vokietijoje EP rinkimus laimėjo CDU/CSU
 
2019-05-27 09:36
Austrijoje rinkimus į EP laimėjo kanclerio S. Kurzo partija, bet kancleriui gresia balsavimas dėl nepasitikėjimo
 
2019-05-27 09:23
Klaipėdoje iš ketvirto aukšto pro langą iškrito ir žuvo vyras
 
2019-05-27 09:22
Pasirodo knyga „Nustokim krūpčiot. Prezidentė Dalia Grybauskaitė“
 
2019-05-27 09:05
Po EP rinkimų bus permainų Seime
 
2019-05-27 09:04
Europos Parlamento rinkimuose Didžiojoje Britanijoje triumfavo „Brexit“ partija
 
2019-05-27 09:03
Vengrijoje rinkimus į EP laimėjo V. Orbano partija „Fidesz“
 
2019-05-27 09:01
Estijoje rinkimus į EP laimėjo Reformų partija
 
2019-05-27 08:56
Brazilija: per riaušes kalėjime žuvo 15 žmonių
 
2019-05-27 08:25
Europos Parlamento rinkimai: Europos liaudies partija išliks didžiausia EP frakcija (4)
 
2019-05-27 08:06
RODYTI DAUGIAU
© 2019, Lietuvos naujienų agentūra ELTA. Visos teisės saugomos. Platinti ar kopijuoti be Eltos sutikimo draudžiama. Privatumo politika
Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Profesorius, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų direktorius Ramūnas Vilpišauskas sako, kad Seimo narės Ingridos Šimonytės pralaimėjimą Prezidento rinkimuose lėmė ne viena priežastis, o Gitano Nausėdos geresni šansai buvo matomi tik pasibaigus pirmajam prezidento rinkimų turui.
 
„Tai, kad, remiantis apklausomis, daugelis pirmame rinkimų ture baigusių savo kandidatavimą kandidatų rinkėjui nurodė būtent Gitaną Nausėdą kaip antrą pasirinkimą, jau teikė pakankamai pagrindo manyti, kad jo šansai yra geresni“, – „Žinių radijui“ pirmadienį teigė R. Vilpišauskas.
 
Taip pat, pridūrė profesorius, nors paskutinėmis savaitėmis rinkimų kampanijoje agresyvumo buvo, tai konservatorių remiamai kandidatei I. Šimonytei nepadėjo. Pasak jo, laukiant nemažo rinkėjų aktyvumo, buvo galima tikėtis ekonomisto G. Nausėdos laimėjimo.
 
„Jis ir sąmoningai siekė save pozicionuoti kaip visiškai nepriklausomą kandidatą, ir jo ekonominės–socialinės politikos žinutės irgi buvo tokios patrauklesnės turbūt daugeliui rinkėjų“, – sakė R. Vilpišauskas.
Taip pat, pridūrė jis, daugeliui rinkėjų Lietuvoje yra artimi ne konservatoriai, o konservatyvumas, ką siūlo pats G. Nausėda.
 
„Kai G. Nausėda mūsų institute pristatė savo rinkimųę programą, aš jo klausiau, kokios jūsų yra nuostatos vertybinės, ar jūs liberalas, ar socialdemokratas, ar konservatorius, ar toks, kokio tikisi rinkėjai, jis atsakė, kad ne konservatorius, bet konservatyvus“, – G. Nausėdos laimėjimo priežastis komentavo profesorius R. Vilpišauskas.
 
Išankstiniais Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) duomenimis, G. Nausėda prezidento rinkimuose surinko 65,86 proc., rinkėjų balsų, o I. Šimonytė – 32,86 proc. balsų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.05.27; 10:51

Filosofas Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atsisakiau dalyvauti fiktyviame VU TSPMI konkurse profesoriaus vietai užimti. Tai yra sąmoningas ir atsakingas apsisprendimas, kurį nulėmė šios priežastys.

Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Daugelį metų institute sėkmingai dėsčiau studentų teorinio pasirengimo pagrindą sudarančius Filosofijos įvado ir Klasikinės politinės teorijos kursus. TSPMI studijų programa nėra pakeista. Šie kursai iš principo negali būti panaikinti nenusmukdant instituto bendrojo akademinio ir studentų intelektualinio bei profesinio parengimo lygio. Tai reiškia, kad yra numatyta, mane pašalinus iš instituto, patikėti juos be jokio konkurso skaityti kitam asmeniui. Todėl nebuvo paskelbtas konkursas į politinės teorijos profesoriaus vietą.

Ne vienerius metus skaičiau fundamentalų teorinį kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ Europos studijų programos studentams. Mano žiniomis, tai yra vienintelis toks ne tik institute, bet ir Lietuvoje skaitomas kursas apie filosofinius-idėjinius Europos civilizacijos ir ES integracijos pagrindus. Kursas darosi vis aktualesnis, nes leidžia teoriškai suprasti ES vykstančius procesus ir adekvačiai suvokti bei įvertinti gilėjančios Sąjungos krizės priežastis, mastą ir numatyti jos tolesnės raidos iššūkius bei ateities perspektyvas. Tačiau praėjusiais metais Europos Komisijos atstovybėje dirbančios ir, tikėtina, Atstovybės vadovų paskatintos ir remiamos TSPMI studentės suburta studentų grupė pareikalavo panaikinti šį privalomą kursą motyvuodama tuo, kad „dėstytojo euroskeptiškos pažiūros iškraipo supratimą apie Europos Sąjungą“.

Kadangi skundo motyvas buvo atvirai ideologinis ir politinis, studentų prašymas TSPMI administracijos iniciatyva buvo skubiai patenkintas sąmoningai nuslėpus tikrąjį –  ideologinį ir politinį – kurso panaikinimo pagrindą, kurio paviešinimas būtų prilygęs atviram prisipažinimui, jog TSPMI grįžta į slogiausius sovietmetį primenančius kitaminčių persekiojimo laikus. Todėl Europos studijų komiteto sprendime pateikiama negrabi formuluotė, kodėl naikinamas kursas: esą jis „pernelyg sudėtingas“ ir jo negalima skaityti dėl „nevienodo studentų pasirengimo lygio“. Tokia formuluote atvirai pripažįstama, kad į TSPMI ir ypač į Europos studijų programą jau priiminėjami net visavertėms studijoms nepasirengę asmenys, nepajėgiantys įsisavinti iki tol buvusio įprasto ir jų pirmtakams lengvai suprantamo kurso.

Mano skaitytas kursas buvo pakeistas nauju privalomu kursu „Modernios Europos civilizacijos sampratos“, kurį formaliai dėsto doc. V. Sirutavičius ir doktorantas G. Karalius. Iš tiesų jį skaito Europos studijų srityje apskritai nesispecializuojantis doktorantas, nes, įkalbėtas žinomo dėstytojo „priedangos“ šiam sumanymui siekusios ir mėginusios įteisinti tokį kursą TSPMI administracijos (skaityti paskaitas magistrams neturintys mokslinio laipsnio asmenys gali tik ypatingais atvejais, nesant alternatyvos), doc. V. Sirutavičius sutiko perskaityti tik dvi grynai istorines paskaitas apie XIX a. Europos įvykius, tiesiogiai nesusijusias su kurso tematika. Suvokdamas, kaip svarbu suteikti Europos studijų programos studentams kuo gilesnį teorinį supratimą apie ES vykstančius sudėtingus ir pavojingus krizinius procesus, kreipiausi į TSPMI direktorių R. Vilpišauską ir instituto Tarybos pirmininką bei Europos studijų katedros vedėją G. Vitkų, siūlydamas ištaisyti padarytą klaidą ir grąžinti mano skaitytą privalomą Europos idėjos kursą. G. Vitkus atsakė, kad tai daryti nesą reikalo, o kolegos doktoranto faktiškai skaityto kurso lygį ir kokybę įvertins jį išklausę studentai, neturėję jokių galimybių palyginti ir įvertinti abiejų kursų lygio ir kokybės.

TSPMI direktoriaus ir katedros vedėjo nuostata ir ketinimai tapo akivaizdūs: naujas kursas jiems atrodo priimtinesnis ir apsispręsta jį išsaugoti net tolesnio Europos studijų lygio smukdymo kaina. Šitaip elgiamasi dėl dviejų priežasčių. Ideologinė šitokio apsisprendimo priežastis – desperatiškas siekis sutrukdyti Europos studijų programos klausytojams suprasti, kad ES vyksta gelminiai dezintegracijos procesai ir, tęsiant sovietmečio „mokslinio komunizmo“ tradicijas, palaikyti iliuziją, jog integracija susiduria su laikinais sunkumais ir trukdžiais.

Blaivus ir kritiškas mokslinis požiūris į ES yra nuosekliai gniaužiamas, kaip kad sovietmečiu buvo draudžiama nagrinėti esmines tada vykdyto „komunizmo statybos“ projekto problemas ir aptarinėti net didžiausias teorines ir praktines jo ydas. Kategoriškai atsisakiusio net svarstyti galimybę grąžinti privalomą „Europos idėjos“ kursą G. Vitkaus griežtos nuostatos priežastis neabejotinai yra ir asmeninis motyvas: skaitantis grynai technines ES integracijos problemas liečiančius kursus, katedros vedėjas jau nuo praėjusios vasaros nuosekliai ir kryptingai siekė iš anksto susikurti kuo palankesnes jam asmeniškai konkurso sąlygas. 

tarptautiniu_santykiu-institutas
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Neatsitiktinai tarp šių sąlygų neįvardytas reikalavimas išmanyti ir tyrinėti bei dėstyti idėjinius integracijos aspektus, kurie visada buvo mano specializacijos Europos studijų srityje pagrindinė kryptis. Idėjiniai integracijos aspektai sąmoningai neįvardyti, kad būtų formalus pretekstas teigti, jog G. Vitkaus kvalifikacijos „reikalingesnės“ institutui negu mano teorinės ir istorinės žinios apie Europos civilizacijos idėjinius pamatus ir dabar vykstančius gelminius ES raidos procesus. Kadangi idėjinio matmens Europos studijų programoje formaliai atsisakyti būtų keblu, pasirūpinta, iš anksto panaikinus mano skaitytą Europos idėjos kursą, sukurti formalaus tokio kurso buvimo regimybę įtraukus  į studijų programą jau minėtą naują kursą.

Tokiomis sąlygomis dalyvauti iš anksto surežisuotame konkurso spektaklyje nematau galimybės ir prasmės. Sutikdamas jame dalyvauti ne tik pripažinčiau šio spektaklio teisėtumą ir suteikčiau jo pagrindiniams organizatoriams – TSPMI direktoriui R. Vilpišauskui, Tarybos pirmininkui G. Vitkui, direktoriaus pavaduotojoms M. Šešelgytei ir I. Vinogradnaitei – formalų pagrindą melagingai tvirtinti, jog pralaimėjau sąžiningame konkurse dėl akademinių kvalifikacijų stokos. Dalyvaudamas klaidinčiau ir visuomenę, nes kurčiau ir palaikyčiau iliuziją, kad VU TSPMI – šalies nacionaliniam saugumui be galo svarbi mokslo ir studijų įstaiga – vis dar yra ta pati aukšto lygio akademinė institucija, kadaise turėjusi pelnytai užtarnautą autoritetą visuomenės ir akademiniuose sluoksniuose.

Šitaip pasielgęs padėčiau nuslėpti tai, kad ji išgyvena didelį akademinį nuosmukį ir tapo ideologinės ir politinės vienmintystės, akademinės laisvės ir „neteisingų pažiūrų“ slopinimo židiniu. Dėl šių priežasčių atsisakęs dalyvauti konkurse toliau visomis teisėtomis priemonėmis ginsiu savo  kaip dėstytojo akademinę laisvę ir teisę reikšti savo pažiūras ir įsitikinimus, taip pat šiurkščiai pažeidinėjamas savo pilietines ir profesines teises.

2018.05.02; 09:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Man ši liūdna Vytauto Radžvilo išvarymo iš TSPMI istorija yra labiausiai akivaizdi iliustracija to jau anksčiau pastebėto fakto, kad dykuma visokeriopa to žodžio reikšme plečiasi arba, kitaip tariant,  žmogaus proto ir sielos užuovėjos dykumėja. Viskas, kaip atrodo, tarsi ir liko savo vietoje arba net žymiai pagerėjo, kranai, kaip sakė vienas išgarsėjęs personažas, dainuoja, tikrovė nušvito naujomis neoninėmis šviesomis, tačiau drauge vadybinis fundamentalizmas įsisiautėjo taip, kad nuo jo primityvizmo neliko galimybės pasislėpti net tokioje dvasios tvirtovėje kaip universitetas.

Jeigu kažkam pasirodys, kad pasakiau per stipriai, pabandykite įsivaizduoti, kad naujojo vadybizmo šauklys, dabartinis VU rektorius  Žukauskas pagal savo nuopelnus universiteto idėjos plėtrai gali būti lygintinas nebent tik su Muravjovu Koriku. Kaip atrodo, šis atvejis net liūdnesnis, anksčiau šiaip ar taip visados ruseno pasipriešinimo tautos savigarbos naikinimui židiniai, dabar VU tituluoti profesoriai vardan šventos ramybės yra linkę patylėti, sukdami kaltai (nekaltai) akis nuo lituanistikos katedrų naikinimo vajaus vadybinio chunveibinizmo pagrindu savo universitete. Andai Marcelijus Martinaitis tokį savimonės trūkumą yra pavadinęs šaukštaprotyste.

Ne visados esu linkęs sutikti su V.Radžvilo išsakytais teiginiais, tačiau net ir tokiu atveju raginu jaunimą perskaityti žadinančius mintį, kviečiančius įsigilinti į pačias skaudžiausias problemas, nepaliekančių abejingais profesoriaus straipsnius. Apskritai, kaip atrodo bent man, tautininkų pasija, jų šventas tikėjimas taip pat yra paliestas viską ryjančios dykumos kraštutinės ideologizacijos pavidalu. Kad ir kaip būtų gaila, pavojaus varpo mušimas, skelbiant apie institucijų išvalstybinimo ir ištautinimo pavojų, gražūs užkeikimai apie žemės lopinėlį prie Baltijos, kur lietuvių tauta turi teisę netrukdomai plėtoti savo tapatybę, nesulaukia tokio rezonanso, kokio būtų galima tikėtis, neužburia kaip anksčiau žmonių, neleidžia tikėtis, kad tautiečiai masiškai išeis į gatves, ginant lietuvybės teisę laisvai skleistis.

Baisu net pagalvoti, tačiau, kaip atrodo, tokie gražūs lozungai styro vis labiau dykumėjančiame pasaulyje. Taigi, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, čia kažkas yra pražiopsota dar anksčiau nei į paviršių iškyla politologinis trūkumo įsisąmoninimas arba, kitaip tariant, tautinės tapatybės puoselėjimo užduoties įsisąmoninimui neužtenka tik politologinio problemos išpakavimo, nes tokios tapatybės puoselėjimo klausimas visų pirma yra įsišaknijimo būtyje klausimas.

Parmenido skambiai išsakyta mąstymo ir būties tapatumo tezė skelbia, kad mintis ir būtis sutampa tame pačiame (gr. to auto, tauto). Laisvai interpretuojant šią etimologinę nuorodą būtų galima sakyti, kad mintis ir būtis sutampa tik tautoje. Dar kitaip tariant, susišūkauti, pasidalinti informacija, praplėsti akiratį mums gali padėti ir geras svetimų kalbų mokėjimas, tačiau mąstyti pilnaverte to žodžio reikšme, mąstyti suvokiant visą tau tekusios atsakomybės naštą, yra įmanoma tik gimtąja kalba.

Kažkas viešai yra pastebėjęs, kad užsimojęs panaikinti V.Radžvilo darbo vietą TSPMI direktorius Vilpišauskas yra paskelbęs daugiau publikacijų tarptautiniuose mokslo žurnaluose nei užsitraukęs nemalonę dėl savo pažiūrų metamas iš darbo profesorius. Na, visų pirma būtina pastebėti, kad humanitarinių ir socialinių mokslų plėtotėje tarptautinės publikacijos nėra toks svarbus rodiklis kaip gamtos moksluose, Lietuvoje apskritai suklestėjo tokių tarptautinių humanitarijos sferos publikacijų gaminimo subkultūra ir konjunktūra, kuri neturi nieko bendro nei su mokslu, nei juolab su prasmės padauginimu kokiu nors kitu požiūriu. Kita vertus, to paties Vilpišausko publikacijos lietuviškoje erdvėje, kurpiant sterilius, savotiškai tobulos bemintystės tekstus, leidžia instituto direktoriui pelnyti lėkštumo čempiono titulą.

Aistros dėl TSPMI: mitinguotojų pusė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Specialiai kalbu, nutoldamas ir priartėdamas ratais, tarsi apie visiškai aplinkinius dalykus, vis dar nepaminėdamas fakto, kad žmogus buvo atleistas dėl savo pažiūrų, nusikaltęs galbūt tik tiek, kad šventai nesilaikė šaukštaprotystės principų. Gerai įsivaizduoju, kad oponuojančiai pusei labai malonu būtų matyti už V.Radžvilą stojančio žmogaus dirglumą, užplūdusį beviltiškumą, skausmą dėl didelės neteisybės, erzinant mechaniškai kartojamu beprasmiu užkeikimu, kad pažiūros čia nė prie ko. Vis tik atkreipsiu dėmesį, kad tyčiojimasis iš Lietuvos universitetų bendruomenių, neigiant akivaizdžius faktus, gali sulaukti priešingos reakcijos, nes niekam nepatinka, kai tave laiko už kvailį, neva nesuprantantį elementariausių dalykų.

Kita vertus, paradoksaliai tariant, pažiūros čia išties nė prie ko, nes stoti už V.Radžvilą mums visiems privalu ne dėl to, kad jis laikosi (ar nesilaiko) tokių ar kitokių pažiūrų, o dėl to, kad kalbantis savo balsu, nepataikantis į įsigalėjusios konjunktūros ritmą žmogus  buvo užpultas dideliu padorumu netviskančios gaujos.   

                                                          XXX

                                               Nepasitenkinimas

                                               Tada galėjo užtvindyti

                                               Gatves, išplisti į

                                               Užmiesčio atidalytas

                                               Teritorijas.

                                               Daiktams toksai pavojus

                                               Grėsė: –

                                               Ištuštėsite, paliksite

                                               Kaip kevalai kiuri! –

                                                Ir ką žinai…

                                                Tiktai atitarnavęs

                                                 Radžvilas

                                                 Dar vis mėgino

                                                 Suklijuoti

                                                 Daugiasluoksnę erdvę,

                                                 Dažydamas

                                                 Iš uždarų sėklidžių.

Vytautas Sinica ir Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.

Radžviliada atsinaujina. Daug ką papiktino faktas, kad šiandien 14 valandą protestuojama prie VU TSPMI ir jis vadinamas vienos tiesos institutu. Reaguojant į tai rengiamas reakcingas kontraprotestas, kviečiantis ginti TSPMI nuo juodinimo. Keli TSPMI studentai viešai pakvietė „sunaikinti Pro Patrią“, kuri pasirodo esanti antivalstybinė organizacija. 

Galima suprasti TSPMI studentus, nepriklausomai nuo jų pažiūrų, pykstančius ir negalinčius įsileisti minties, kad jų mylima alma matter daro kažką absoliučiai neteisingo ir yra verta tokios kritikos. Pats kadaise buvau toks studentas. V. Radžvilo ir TSPMI konfliktas studentui yra panašus į tėvų skyrybas. Dar daugiau, iki vakar dienos net nebuvo paviešinta, kas išprovokavo tokią reakciją. Pasirodo negalint rasti formalaus preteksto pašalinti įkyrėjusio ir „nepažangaus“ V. Radžvilo iš jo užimamų pareigų, sugalvota panaikinti pačias pareigas. Citata iš naujienos:

„VU TSPMI administracija kovo 15 d. instituto tarybai pristatė siūlymą nebeskelbti konkurso į profesoriaus pareigas, kurių pareigybės numato politinės teorijos išmanymą ir kurias šiuo metu užima profesorius Vytautas Radžvilas. Instituto tarybai iš pradžių teiktas siūlymas skelbti konkursą į vienintelę politinės filosofijos profesoriaus vietą, tuo siekiant priversti dėl darbo kautis ir supriešinti prof. V. Radžvilą ir prof. Alvydą Jokubaitį. Paaiškėjus, kad pastarajam dėl pareigose praleisto laiko konkursas nebėra reikalingas, nutarta apskritai atsisakyti konkursinio profesoriaus etato, kurio pareigybės numatytų politinės filosofijos išmanymą.“

Ir rektorius siūlė, ir dar turbūt ne vienas gudročius pasiūlys ciniškiausią dalyką pasaulyje – tegu Radžvilas dalyvauja konkurse į kitos specializacijos profesoriaus vietą. Tegu žuvis lipa į medį. Reakcijoje į tokius siūlymus ir darbo vietos naikinimą, nei pilietinė, nei moralinė pareiga neleidžia tiesiog tylėti ir apsimesti, kad viskas gerai.

Šioje vietoje negalima nepriminti, kas vyko prieš beveik metus. Tada 9 studentai pasirašė skundą, kuriame piktinosi Radžvilo euroskeptiškomis pažiūromis, kurios iškreipia teisingą ES supratimą. Skundas buvo patenkintas, Radžvilo privalomas kursas paverstas pasirenkamu. Kadangi tai padaryta motyvuojant pažiūromis (juoda ant balto parašyta studentų prašyme), V. Radžvilas viešai ir tikrai ne gražiai pradėjo kalbėti apie susidorojimą ir cenzūrą jo atžvilgiu. Jis atkreipė dėmesį ir į prieš tai visą R. Vilpišausko vadovavimo laikotarpį vykusius ir administracijos toleruotus išpuolius ir bandymus karpyti jo kursus (arba karpyti pačią filosofiją, kaip pažiūrėsi). Plačiai visą Radžvilo ir TSPMI santykių istoriją galima rasti aprašytą LRT – niekada ne vėlu susipažinti. Administracija visas kalbas apie tai vadino melu, direktorius kartojo, kad akademinė laisvė gerbiama, o profesorius  Radžvilas institute toleruojamas. 

Įsižeidę ar pretekstą atleidimui įžvelgę kolegos dėl Radžvilo kreipėsi į akademinės etikos komisiją. Po gero pusmečio VU centrinė akademinės etikos komisija neskundžiamu sprendimu išaiškino, kad Radžvilas jokios etikos nepažeidė. Ar TSPMI administracija elgėsi etiškai, atsisakyta vertinti, nes administracija, tai ne fizinis asmuo. Po sprendimo niekas institute Radžvilo neatsiprašė ir nepagrįstų kaltinimų neatsiėmė.

Pats Radžvilas yra tik triukšminga ir nesusitaikanti uogelė ant TSPMI problemų torto. Jį pagrįstai galima vadinti vienos minties institutu. Neprogresyvias pažiūras jame šiandien kaip nors viešai reiškia viso labo trys dėstytojai – Vytautas Radžvilas, Alvyas Jokubaitis ir Algimantas Jankauskas. Jokubaitis atrodo nepajudinamas, nors ir jis susilaukia grasinimų ir užuominų, kurias atsisako viešinti. Radžvilas vejamas lauk jau šiandien. Pažiūrėsime, kas po šios dienos mitingo laukia Jankausko. Dar man studijuojant vienas administracijos atstovas drąsiai sakė, kad po Radžvilo ir Jokubaičio paskaitų pirmame kurse vėliau „stengiamės atsverti studentų pažiūras į kitą pusę“. Tačiau institutas tapo ne tik vienos minties.

Per Vilpišausko vadovavimo dešimtmetį jį paliko visa eilė pripažintų savo sričių ekspertų, politikos mokslų atstovų. Vietoje jų priimta visa eilė su politikos mokslai nieko bendra neturinčių darbuotojų. Pristeigta atvirai ideologinių feminizmo kursų, daugybė fundamentalių kursų tiesiog panaikinta arba, geriausiu atveju, tapo pasirenkami. Ekonomikos studijos virto laisvos rinkos instituto propaganda, pašiurpinusia net Raimondą Kuodį. Per dešimtmetį balas, su kuriuo praeinama į valstybės finansuojamą studijų vietą nukrito beveik dvigubai. 2009 m. tam reikėjo 19+ iš 20 galimų balų. Tuo metu pirmame kurse turėjome 10 studijų dalykų, arėme kaip jaučiai. Metinės TSPMI ataskaitos, žaisdamos statistika ir lygindamos su kitais fakultetais, o ne ankstesniais metais, vis apsimeta, kad šių tendencijų nėra. Šiandieniniai studentai net negali žinoti, ką prarado, yra patenkinti ir didžiuojasi. Gi vyresnieji, jeigu nemėgo Radžvilo ir jo pažiūrų, gali užsimerkti prieš kokybės pokyčius, kad tik apgintų vertybiškai artimesnę poziciją nuo nekenčiamų „radikalų“. Tiesa miela, bet draugas mielesnis. Natūralu, kitaip beveik negali būti.

Grįžtant prie radžviliados ir protestų, o ypač pasipiktinusios TSPMI bendruomenės, norisi pakartoti prieš metus dėstytojams ir studentams be jokio atsako kantriai kartotą klausimą:

Ar prašymas, motyvuojamas ES vaizdą esą iškreipiančiomis euroskeptiškomis Radžvilo pažiūromis, nėra skundas dėl dėstytojo pažiūrų ir įsitikinimų? Ar administracija gali patenkinti tokį skundą?

Atsakymas akivaizdus. Iki šiol į šį klausimą teko sulaukti tik whatabautizmų (atsakymų pagal formulę, „bet/o x darė/sakė tą ir tą“) ir nukreipimų į šalį, kritikos V. Radžvilui, neretai ir gana pagrįstos. Neapsimetinėkime, kad visa tai svarbu. Prieš dėstytoją veiksmai pradėti dėl jo pažiūrų ir nieko kito, tai raštiškai užfiksuota. Viskas, kas nuo 2017 m. vasaros vyko, vyksta ir vyks toliau tarp Radžvilo ir TSPMI, o gal ir tarp jį smerkiančios ir palaikančios visuomenės dalies, yra tiesioginės to pasekmės. Todėl viskas susiveda į šį vienintelį klausimą, į kurį būtinas atsakymas, ypač dabar, kai neradus jokios formalios priežasties V. Radžvilą atleisti (užtenka krūvio, publikacijų, nepažeista akademinė etika), nutarta tiesiog panaikinti darbo vietą su jo pareigybėmis. Atsakyti man į šį klausimą V. Radžvilo nekentėjams, žinoma, bus per sunku. Atsakykite į jį bent sau patiems.

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2018.04.26; 07:11

Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.

Per nepriklausomybės dešimtmečius TSPMI parengė gabių diplomatų, politikos mokslo ir administravimo specialistų. Tačiau pastaraisiais metais, vadovaujant direktoriui prof. Ramūnui Vilpišauskui, TSPMI studijų kokybė ėmė kelti abejones ne tik studentams, alumnams, politikams, mokslininkams, Lietuvos valstybės vidaus ir užsienio įstaigose dirbantiems diplomatams, administratoriams ir tarnautojams, bet ir visai Lietuvos akademinei bendruomenei.

TSPMI akivaizdžiai ėmė reikštis politikos mokslų ideologizavimo tendencijos – studijų programų formavimas įgijo sovietmečio bruožų: daugėja ideologizuotų kursų (feminizmas, lyčių lygybė ir kt.), mažinama filosofijos, kultūros, politikos, ekonomikos teorinių mokslų dalis, varžomas kritinis požiūris į Europos Sąjungos institucijas, ribojamos pasaulėžiūrinės diskusijos (uždrausti institutą viešai kritikavusio studentų ir alumni sambūrio „Pro Patria“ renginiai) ir dėstymo laisvė.

Institute pradėti taikyti ir sovietmečiu išmėginti „neteisingų pažiūrų“ dėstytojų šalinimo metodai. Tai ypač išryškino skandalas, kai Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotojos, galimai paskatintos ir remiamos pačios Atstovybės, suburta studentų grupė kreipėsi į TSPMI administraciją su prašymu, kad prof. Vytauto Radžvilo dėstomas kursas „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ būtų pakeistas iš privalomojo į pasirenkamąjį, nes kursas „iškreipiąs Europos Sąjungos suvokimą“. Skundu iš esmės išreikštas pageidavimas visą prof. Vytauto Radžvilo dėstymą TSPMI paversti pasirenkamu, nes, nepaisant aukšto teorinio dėstomų kursų lygio, jo esą euroskeptiškas pažiūras turėtų girdėti tik joms pritariantys studentai.

Toks „vieningos“ ideologinės krypties reikalavimas akivaizdžiai prieštarauja VU Statute ir Konstitucijoje įtvirtintiems laisvo įsitikinimų, pažiūrų reiškimo, laisvo dėstymo aukštojoje mokykloje principams. Nepaisant to, TSPMI administracija patenkino „neteisingomis“ dėstytojo pažiūromis motyvuotą prašymą ir pavertė kursą pasirenkamu, o vietoje jo sukūrė naują, ES studijų srityje apskritai nedirbančio doktoranto dėstomą privalomą kursą. Ankstesni studentų pasirašomi dalykiški, o ne pažiūromis grįsti skundai dėl administracijai artimos dėstytojos nebuvo tenkinami, priešingai, studentai sulaukdavo įtarimų, ar tikroji jų teikiamų administracijai skundų priežastis nėra jiems nepriimtinos dėstytojos pažiūros. Santykiuose su „progresyvių“ ir „euroskeptiškų“ pažiūrų dėstytojais atvirai taikyti dvigubi standartai.

Atvirai diskriminacinio studentų prašymo tenkinimas tebuvo dalis ilgametės „neteisingų“ pažiūrų prof. V. Radžvilo persekiojimo kampanijos, kurią prof. R. Vilpišausko vadovaujama TSPMI administracija toleravo bei kurstė. Nuo 2010 metų kelis kartus mėginta siaurinti, jungti, naikinti prof. V. Radžvilo fundamentinius filosofijos kursus arba žeminti jų statusą ir pasiekiamumą. Tai darant motyvuota finansų trūkumu, tačiau atsisakyta tiek išorinių rėmėjų, tiek neatlygintino dėstymo pasiūlymų. 2012 m. TSPMI doc. K. Maniokas viešai išvadino prof. V. Radžvilą „paranojiku ir pseudomokslininku“, tačiau administracija ne tik tylėjo dėl akivaizdaus VU akademinės etikos pažeidimo, tačiau minėtą tekstą įsidėjo į oficialų tinklaraštį.

Vytautas Radžvilas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vėlesniais metais prof. V. Radžvilo kursai jungti, siaurinti ir panaikinti. 2017 m. vasarą V. Radžvilas dėl viešų komentarų apie neigiamas tendencijas TSPMI įskųstas Akademinės etikos komisijai, kurios nepalankus sprendimas būtų suteikęs formalų pagrindą jo atleidimui. Galutiniu ir neskundžiamu VU centrinės akademinės etikos sprendimu pripažinta, kad prof. V. Radžvilas akademinės etikos nepažeidė, o TSPMI administracijos veiksmų etiškumą vertinti atsisakyta.

Paskutinis ir įžūliausias bandymas atleisti prof. V. Radžvilą vykdomas šiuo metu, kai VU rektorius, panaudojęs administracinę galią ir remdamasis „profesorių pertekliaus“ ir “personalo proporcijų“ argumentu nutarė neteikti konkursinės vietos politinės filosofijos profesoriui (de facto – prof. V. Radžvilo vietos).

Profesorių skaičius mažinamas nesant jokių patvirtintų pokyčių programoje ir kursuose, dėl kurių iki šiol egzistavo prof. V. Radžvilo užimta vieta. Netrukus vyksiančiame konkurse dėl vienos profesoriaus vietos TSPMI Europos studijų katedroje prof. V. Radžvilas konkuruos su prof. Gediminu Vitkumi, kuriam ir yra pritaikytos konkursinės sąlygos ir kuris yra TSPMI Tarybos pirmininkas bei eurofederalistų sąjungos narys, taigi „teisingų“ pažiūrų atstovas.

Toks „subtilus“ atleidimas būtų ne tik grubus akademinės bendruomenės nario teisių pažeidimas, tačiau smūgis TSPMI studijų programų kokybei – visų pakopų studijos nuvertėja, likusios be aukščiausio lygio filosofinių disciplinų dėstymo. 

Ramūnas Vilpišauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Faktų visuma patvirtina, kad dabartinė TSPMI administracija kryptingai siekia įtvirtinti Institute „teisingo politinio mąstymo“ doktriną ir atitinkamai rengti indoktrinuotus politikos mokslų specialistus, t.y siekia paversti Institutą ideologizuota politikos specialistų rengimo įstaiga, primenančia sovietmečio marksizmo-leninizmo universitetą ar aukštąją partinę mokyklą. Tokie revizionistiniai TSPMI administracijos tikslai yra visiškai nepriimtini, jie prieštarauja VU misijai, pažeidžia VU Statuto ir Konstitucijos nuostatas.

Tai menkina TSPMI prestižą ir Institute įgijamos kvalifikacijos vertę. Galiausiai kritinės minties suvaržymas Institute kelia pavojų ir Lietuvos nacionaliniam saugumui – mažinant filosofijos, politikos teorijos, idėjų istorijos studijų apimtį, varžant kritinį požiūrį bei ribojant pasaulėžiūrines diskusijas, neišvengiamai smukdomas akademinis ir bendrasis intelektinis lygis, o tai lemia būsimųjų politologų ir diplomatų politinės situacijos suvokimą bei vertinimų adekvatumą, kuris tam tikromis sąlygomis gali būti lemtingas Lietuvos valstybei. Mes, Vilniaus Sąjūdžio“, „Vilniaus forumo“, „Talkos kalbai ir tautai“, „Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centro“ ir kitų organizacijų atstovai, reikalaujame:

  1. Pašalinti iš Instituto studijų programų menkavertes ideologizuotas disciplinas ir kursus.
  2. TSPMI Tarybą griežtai laikytis VU Statuto reikalavimų užtikrinant TSPMI mokslo bei tyrinėjimų dėstymo laisvę.
  3. Be išlygų vykdyti TSPMI nuostatuose įtvirtintą įsipareigojimą plėtoti atvirą diskusijų aktualiais politikos klausimais erdvę.
  4. Nedelsiant grąžinti iš pasirenkamojo į privalomąjį prof. Vytauto Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“.
  5. Nutraukti bet kokį prof. V.Radžvilo ir kitų TSPMI mokslininkų bei dėstytojų persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus; nutraukti prof. V. Radžvilo pašalinimo iš TSPMI vykdymą.
  6. TSPMI Tarybą ir VU Rektorių iki š.m. liepos 1 d. nuspręsti dėl TSPMI administracijos vadovo tinkamumo įgyvendinant VU misiją.

Raginame TSPMI ir visą Universiteto akademinę bendruomenę, politikus ir politologus, studentus ir alumnus aktyviai reikalauti, kad Institutas netaptų ideologizuota „teisingų pažiūrų“ politikos mokykla, kad būtų tvirtai laikomasi VU misijos, saugomas Instituto prestižas bei jame įgytos kvalifikacijos diplomo vertė, VU Statute įtvirtinta TSPMI atsakomybė tautai ir Lietuvos valstybei.

Pasirašo: Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės klubas Romas Pakalnis, Vilniaus Sąjūdžio Taryba Leonas Kerosierius, Vilniaus Forumas Kęstutis Dubnikas, Talka kalbai ir tautai Gintaras Karosas, Žmogaus teisių koordinacinis centras Vytautas Budnikas, Jaunimo sambūris Pro Patria.

2018.04.25; 09:40