Kardinolas Vincentas Sladkevičius. Youtube.com nuotr.

Teko bendrauti su Lietuvoj pusę metų praleidžiančiais Romu ir Angele Nelsais, kuriuos žinia apie kardinolą Vincentą Sladkevičių kaip esantį asmenų, galimai bendradarbiavusių su KGB, sąraše, pribloškė. Jie nori pasidalinti svarbiu liudijimu, kuris iš moralinės ir etinės pusės paneigia galimą kaltinimą. Pasak, jų, tai labai svarbu, kadangi Lietuvos Genocido centro paskelbta labai neaiški informacija pasirodė Lietuvos laikraščiuose, paskui ji buvo išimta, o netrukus – vėl įdėta. Tokią žinią skelbti Lietuvos 100-mečio atkūrimo proga, o dar prieš atvykstant Šventajam Tėvui Popiežiui Pranciškui, yra visai pagrįstai abejotina.

Kodėl tokiam kaltinimui nėra pateikta jokių įrodymų?

Angelė Nelsas teigia: „Amerikoje dalyvavau lietuviško visuomeninio ir katalikų tikėjimo, ir kovos prieš tikinčiųjų persekiojimą judėjime, visada žinojau ir tikėjau, kad kardinolas Sladkevičius buvo  sovietų persekiojamas, kaip ir daugelis kitų Lietuvos dvasiškių bei tikinčiųjų. Artimai bendraujant su artimu žmogumi, pusbroliu, Lietuvos marijonų provincijolu Tėvu Pranciškumi Račiūnu, jam lankantis Amerikoje, visada buvo kalbamasi šia tema, dažnai minint ir kalbant apie jam artimus asmenis tarp marijonų ir kitų dvasiškių bei tikinčiųjų. Viena iš tų pavardžių, tų asmenų buvo Jo Eminencija Vincentas Sladkevičius. Todėl po tiek metų Jį, tiek dėl savo tikėjimo ir pašaukimo iškentėjusį ir iššsislapsčiusį, išgyvenusį persekiojimą, matyti paviešintą kolaborantų sąraše man yra tiesiog neįtikėtina ir pribloškianti aplinkybė. Šia proga norisi kalbėti paties kardinolo žodžiais, pasakytais po jo bičiulio Tėvo Pranciškaus mirties 1997 m. rugpjūčio 24 d.“ 

Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Angelė Barkauskaitė – Nelsas ir rašytoja Daiva Tamošaitytė. Asmeninio archyvo nuotr.
1987 m. Šv. Petro ir Povilo bazilikoj Lietuvos marijonų provincijolas Pranciškus Račiūnas įteikia Šventajam Tėvui dovaną iš Lietuvos – dešimties vaikų motinos iškeptą duonos kepalą.

Siūlome paskaityti Jo Eminencijos kardinolo V. Sladkevičiaus žodį „Pašaukimo džiaugsmas“, publikuotą mirus bičiuliui ir sielos bendražygiui, kolegai kun. Pranui Račiūnui.

„Skaudžiai išgyvenu dėl mano labai artimo žmogaus – Tėvo Pranciškaus Račiūno mirties. Pašaukimas mus jungė savo pareigomis, Dievo lūpomis, dovanomis. Vienijo ir kitais būdais, savo kunigiškame pašaukime turėjome daug taškų, kuriais mūsų pareigos buvo sujungtos. Nuo tos vienybės priklausė mūsų pareigų, mūsų pašaukimo sėkmė ir džiaugsmas. Apvaizda leido, kad pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis mes turėjome galimybę dalintis tuo pašaukimu. Tėvas Račiūnas dažnai mane priimdavo kaip tremtinį, pas save suteikdavo nakvynę ir prieglobstį. Susidraugavome visom prasmėm, pašaukimo paskatinti žinojom, ko siekti, kam pasišvęsti. Mes tapom labai artimi. Tekdavo dažnai būti jo gyvenamose, jam skirtose pašaukimo vietose, lankydavausi pas Tėvą Račiūną jausdamasis saugiai nuo tuometinio persekiojimo. Jo dėka, galima sakyti, aš išgyvenau tuos sunkiausius metus. Patyriau ne tik broliškos meilės, bet ir broliškos pagalbos džiaugsmą. O globa tuo metu man buvo reikalinga. Aš nieko neturėjau, tik pašaukimo meilę. Mes mokėmės kartu Kunigų seminarijoje, bendrai studijavome. Tai buvo brangios dienos, bet brangiausios tos, kai teko kartu gyventi slapstantis nuo persekiojimo, jaučiant netikrumą, kaip ilgai galėsiu ta globa naudotis. Mano pagarba dabar Jam ir broliškos meilės išraiška – malda už Tėvo Pranciškaus vėlę. Broliška meilė, kuria naudodavausi tuomet, stiprindavo mane. Tvirtybės suteikdavo žinojimas, kad jis pats išgyvenęs tokius pačius persekiojimo sunkumus ir nepalūžęs, dvasioj išlaikęs optimizmą. Tai dar labiau padrąsino mane eiti pašaukimo keliu ir su visu pasišventimu jam aukotis. Tas pašaukimas buvo didelė dovana ne tik marijonų vienuolijai, bet ir visai Bažnyčiai.“ (Tęsinys faksimilėje)

Kardinolo V. Sladkevičiaus teksto „Pašaukimo džiaugsmas“ faksimilė

Iš šio liudijimo matyti, kokia svarbi šiems dvasios milžinams buvo sąsaja su savo sąžine, gyvenimo tikslo ir pašaukimo laikymasis. Visiškai neįtikima, kad tokios dvasios žmonės galėtų išduoti pirma savo sąžinę, o paskui jau Dievą ir Tėvynę – juo labiau, iškentėję tokias kančias. „Pranciškus labai mylėjo jaunimą, ir jauni žmonės mylėjo jį. Jis buvo žmonių sielų gydytojas“, – prisimena A. Nelsas.

Pranciškus Račiūnas Vorkutoje

P. Račiūnui jau esant ligoninėje ir paskutinį kartą atsisveikinant (kaip pati sako, nežinia kodėl) jo paklausė: “Kokie buvo sunkiausi išgyvenimai, turbūt metai Sibire?“ „Sunkiausia buvo, kai mane įtarinėjo kolaboravimu ar net bendradarbiavimu su KGB, o aš negalėjau pasakyti teisybės, nes būčiau išdavęs draugus,“ – atsakė P. Račiūnas.

Pranas Račiūnas buvo labai artimas kunigo Juozo Zdebskio, prelato Alfonso Svarinsko, kunigo Vaclovo Aliulio, kardinolo Vincento Sladkevičiaus ir arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus draugas. Sovietų okupacijos laikotarpiu nešė „Katalikų bažnyčios kroniką“ į Amerikos ambasadą, buvo sugautas, be teismo ištremtas ir kalintas 18 metų (ilgiausiai kalintas lietuvis). Kalinimo metu Vorkutoje, vieno kilometro po žeme šachtoje jis laikydavo kaliniams mišias, klausė išpažinčių, o kai jie pasiduodavo nevilčiai, griebdavosi už akordeono ir ragindavo vyrus kartu su juo dainuoti.

Kun. P. Račiūnas prie trobelės paveiksle, kurioje, jo teigimu, klausydavosi partizanų išpažinčių.

Kunigas Pranas, sugrįžęs į Lietuvą, vėl aktyviai įsitraukė į pogrindžio veiklą, iš Šventojo Tėvo gavo leidimą steigti pogrindžio seminariją. Parašė ir išspausdino tūkstančius straipsnių jaunimo ir santuokos temomis, skubėjo užbaigti penkis „Lietuvos vyskupų istorijos“ tomus. Motinos jam persiunčiamais antibiotikais, tarpininkaujant prelatui A. Svarinskui, išgelbėjo gyvybę ukrainiečių kardinolui J. Slipij. Prasidėjus Lietuvos Sąjūdžiui, į jį aktyviai įsijungė ir tapo Alytaus Sąjūdžio padalinio vadovu. Apie kunigą Praną Račiūną, MIC, yra išleista knyga „Vienuolis nenuorama: kunigo Prano Račiūno asmuo ir veikla dokumentų ir atsiminimų šviesoje“ (Marijonų talkininkų centro leidykla, Kaunas: 2015).

Mirusiuosius, šventuosius po mirties Dievo akivaizdoje apgins jų darbai. O kas laukia jų antagonistų?

Parengė Daiva Tamošaitytė

Foto iš A. Nelsas asmeninio archyvo.

2018.09.12; 12:00

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Štai čia yra arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pastabos dėl kard. Vincento Sladkevičiaus įrikiavimo į KGB agentų sąrašą.

Ta pati priežastis – moralinė skriauda žmonėms, kurie pasiaiškinti ir patys apsiginti nebegali – vertė ir mane reaguoti.

Arkivyskupo komentaras kartu yra ir klausimas: kodėl vis dėlto LGGRTC pirma padaro, tinkamai neapsvarstęs ir deramai nepagrindęs KGB produkcijos viešinimo būdo, o paskui turi aiškintis, teisintis, taisyti klaidas? Vadinti tai „apsivalymu“ yra nesusipratimas.

Būdinga tai, kad panašaus pobūdžio dokumentai, be kvalifikuotų komentarų ir paaiškinimų, visą kaltę faktiškai implikuoja aukoms – į nusikalstamos organizacijos voratinklį įvairiausiais būdais įviliotiems ar net prievarta įtrauktiems žmonės. Tuo metu patys budeliai – verbavę, tardę, šantažavę, sekę, kontroliavę tas aukas – lieka „baltomis pirštinaitėms“, tarsi „šone“, jų niekas neieško ir pavardžių negarsina.

O gal aš klystu, gal LGGRTC turi visų enkvaedistų, kabėbistų ir seklių vardus ir pavardes, kurie buvo apspitę kard. V. Sladkevičių nuo pat pokario metų iki Atgimimo? Kurie registravo jo pokalbius bei susitikimus su Nemunėlio Radviliškio nutrėmime jį lankiusiais žmonėmis? Gal aš ką praleidau, bet tokio sąrašo matyti neteko.

Pavyzdžiui, mįslingomis aplinkybėmis žuvusį kunigą J. Zdebskį sekė 77 agentai. Ar jie jau „apšviesti“? Nustebčiau, jeigu V. Sladkevičiaus seklių buvo mažiau.

Taigi, jau vien tai kelia rimtą moralinę dilemą tokių sąrašų publikavimo tikslingumas būtent tokiu būdu, kuriuo LGGRTC jį paskelbė.

Bet tegul kalba Sigitas Tamkevičius:

KGB archyvai apie kardinolą Vincentą Sladkevičių

Kardinolo Vincento Sladkevičiaus negalima traktuoti kaip KGB agento, nors 1958 m. balandžio 16 d. LTSR KGB 4 valdybos, 1 poskyrio viršininko pavaduotojas kapitonas Domarkas jį įvardija kaip KGB agentą (LYA,ap.45,b.98,1.10-13. Vysk. T. Matulionio sekimo byla).

Iš kitų tos pačios bylos dokumentų paaiškėja, kad grįžus iš lagerio vysk. T. Matulioniui, o kun. V. Sladkevičiui dirbant Tarpdiecezinėje Kauno kunigų seminarijoje, 1957 m. KGB du kartus bandė nesėkmingai verbuoti ir nepasisekus užverbuoti pašalino iš dėstytojo pareigų.

1957 m. gruodžio 258 d. kun. V. Sladkevičių slapta konsekravus vyskupu, o vysk. T. Matulionį 1958 m. spalio 17 d. ištrėmus į Šeduvą, KGB puoselėjo viltį įtraukti vysk. V. Sladkevičių į „slaptą“ bendradarbiavimą su jais. 1958 m. spalio 5d. LTSR KGB pirmininko pavaduotojas pulkininkas Martavičius apie tai rašo į SSSR KGB (t.p.,1.28-31). Jei nesutiks bendradarbiauti, nebus leidžiama valdyti vyskupijos ir taip pat bus ištremtas.
1959 m. sausio antroje pusėje KGB su vysk. V. Sladkevičiumi pravedė pokalbį, tačiau nesėkmingai, ir nutarė jį iškeldinti į Latvijos pasienį, kur tikintieji yra nevienalyčiai – katalikai ir reformatai.

1959 m. vasario 12 d. KGB apklausė vysk. V. Sladkevičių ir įspėjo „už kišimąsi į Kaišiadorių vyskupijos valdymą“, o kovo 7 d. buvo iškviestas pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį ir „paskirtas“ į Nemunėlio Radviliškį.

Iki pat sovietų valdžios galo jis buvo laikomas antisovietiškai nusiteikusiu ir „reakcionieriumi“. Vysk. V. Sladkevičius, kaip agentūrinės stebėjimo bylos (DON) objektas (sekamasis) turėjo slapyvardį „Sanovnik“ (liet. „Dignitorius“). KGB iki galo sekė jo įtaką Lietuvos išsilaisvinimo kovoje 1988-1990 metais. (LYA,ap.49, agentūrinė stebėjimo byla „Capella“).

Lauksime, kad kard. Vincentas Sladkevičius būtų išbrauktas iš KGB agentų sąrašo, nes KGB dokumentai aiškiai liudija, koks ištikrųjų buvo mūsų kardinolas.

Paskelbta iš Facebook

2018.01.09; 09:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Na ką, kas dar liko neapdergtas, ar jau apdergėm viską? Šimtmečio proga kas mėnesį po šimtą nusipelniusių, mylimų, visuotinai gerbiamų žmonių – į srutų duobę ir vėl bus laisva Lietuva! Gyvųjų bijom, pasityčiokim iš išėjusiųjų – tai numylėtas gyvųjų numirėlių metodas, kurį labai mėgo stribai, numesdami šventose vietose šventų, nukankintų mūsų brolių ir seserų kūnus.

Sakot, vanagaitės su zurofais neteisūs, kai vadovaujasi KGB archyvais ir bylomis, kur daug melo, prievarta ir kankinimais išgautų „prisipažinimų“ ir iš baimės pasirašytų popiergalių, kad galėtum su vaikais išgyventi? O štai burauskaitės, kurios mojuoja tų pačių žudikų sukurptais KGB žurnaliukais – tai labai labai teisios!

Žymių, visų mylimų žmonių apmėtymą mėšlu, kurį privačios vanagaitės pradėjo dėl asmeninio pelno, Lietuvos Respublikos valstybinės struktūros pabaigs už mokesčių mokėtojų pinigus. O sisteminė žiniasklaida visam pasauliui ištrimituos, kad tik Lietuvai būtų geriau.

Klasikinė dezinformacijos operacija, dėstoma pirminio lygio žvalgybininkų mokyklėlės pirmajame kurse, kursantai žiovauja – kaip banalu, ar yra Žemėje debilų, kurie patikėtų? O dėstytojas irgi žiovaudamas atsako – ai, kartais ir tokių priešininkų pasitaiko, primityvios operacijos primityvams nesudėtingos, tai kodėl nepabandžius, juk pigu?

Ką daro net per banaliausius filmus valdžia, ateinant priešams? – degina krosnyse slaptus dokumentus, kurių negali išsivežti. Tik ne kiečiausia pasaulyje slaptoji tarnyba. Prieš pat SSSR žlugimą, 1987-siais KGB tyčia užveda agentūrinių bylų registravimo žurnalą. Pačias agentūrines bylas, jų korteles sunaikina ar išveža, o žurnalą, t.y de facto visą atbuline data sudarytą savo agentų sąrašą nuo pat 1944-jų demonstratyviai palieka stalčiuje priešams?

Ir jūs tuo tikit? Rimtai? Tautiniai įgalioti istorikai taip pat tiki ar apsimeta patikėję ir patriotiškai tamposi viešumoj, ką ir reikėjo įrodyti. Lubiankoje Lietuvos poskyrio chebra rūkykloje su panieka kvatoja – litovcai kimba ant pliko kablio, net slieko nereikia! Nes jie tai žino – KGB agentūrinių bylų žurnalas skirtas tam, kad tie lietuvių debilai ar likusieji tarp jų saviškiai atrastų.

O kai atranda – prasideda įdomumai. Štai A.Anušauskas, neabejotinai matęs tą žurnalą ar net laikęs rankose, teigia, kad žurnalas atspausdintas mašinraščiu, bet paskutiniai puslapiai užpildyti ranka, kas kelia abejonių dokumento autentiškumu. Tačiau tai, švelniai tariant, netiesa.

Kiekvienas, nuėjęs http://www.kgbveikla.lt/lt/agentu-sarasas/ir paspaudęs raudonas nuorodėles, gali pamatyti pirmųjų žurnalo puslapių fotokopiją ir įsitikinti, kad inventorinis žurnalas Nr.35 yra užpildytas ranka nuo pat pirmųjų puslapių. Jis ir negali būti pildomas kitaip, nes tai yra „kontorinė knyga“, kurios puslapiai atspausdinti ir surišti gamykloje, ir negali būti įdėti į rašomąją mašinėlę.

NKVG – MGB – KGB agentai – smogikai, prieš mūsų partizanus rengę baudžiamąsias akcijas ir diversijas. Slaptai.lt perfotografota iš LGGRTC nuotr.

Žurnalo tituliniame lape nurodyta, kad jame yra 200 puslapių, kuriuose inventorizuota 1791 KGB agentų byla, tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras teigia, kad visame šiame sąraše yra tik 1669 agentų pavardės. Ir pavardžių mažiau ne todėl, kad dalies prisipažinusiųjų agentų nėra skelbiama – tokių sąraše yra 18 ir jie įskaičiuojami, tiesiog jų pavardės tvarkingai ištrintos ir tose eilutėse sudėlioti brūkšneliai. Kyla klausimas – kur dingo dar 122 agentų pavardės?

Štai, kardinolas Vincentas Sladkevičius, „KGB agentas Alksnis“. Agentūrinė byla „atiduota į archyvą“ prieš pat Nepriklausomybę, 1989 metų lapkričio 21d. Perduotos bylos Nr.14486  tomų skaičius – 1, bylos  puslapių skaičius – 0.

Neblogas „agentas“, kurio byloje per 30 metų nėra sukaupta nei vieno lapelio ir į archyvą „perduodamas“ tuščias segtuvas, nors „užverbuotas“ Jo Eminencija buvo 1958 metais.

Labai būtų smagu pamatyti paskutiniųjų žurnalo puslapėlių fotokopiją – jei internete įdėti pirmieji, tai kodėl ne paskutiniai, svarbiausieji? Ir dar įdomesnė būtų rašysenos ekspertizė, bet jos niekas nedarė ir nedarys. Nes gali paaiškėti, kad žurnalas pabaigtas pildyti jau po Nepriklausomybės – o juk taip ir yra, nes įrašas Nr.1669 padarytas jau 1990 m. liepos 3 d., o likusieji 122, kurių nebėra, tai juk dar vėliau?

Taip gal sužinotume ir didvyrius, kurie kam reikia ką reikia įrašė, o tai jau valstybės tikėjimo paslaptis, melskimės. Po keliskart vykusios imitacinės „liustracijos“ juk nėra Lietuvoj žmogaus, kuris nesuprastų, kad tikrieji, svarbūs, įtakos agentai įslaptinti 75 metams ir po 75 metų bus įslaptinti dar 175 metams.

Jų pavardžių niekada nesužinosit ir nesvajokit, o jei kas žinot ir bandot pasakyti – nukrisit nuo laiptų. Duodu kepurę prišventinti, kad ten pusė dabartinio politinio elito iki pačių pačiausių, kuriems padėjus šaukštą tautą ištiks nuomaris ir monumentai nusės didvyrių žemę. Ir kad tos 122 žurnalo gale „nukirptos“ pavardės tik ledkalnio viršūnė.

KGB_dokumenty
KGB dokumentai – po devyniais užraktais

Šie metai – priešrinkiminiai ir absoliučiai nieko svarbaus, nesusijusio su būsimąja kova dėl vairuotojo sėdynės, viešumoje nevyksta ir neįvyks. Norit suprasti – paklauskit, kam tai naudinga arba nenaudinga. O gal manot, kad burauskaitės laisvai ir nepriklausomai, be suderinimų su Šventąja Dvasia skelbia tokias naujienas? Pirmyn, palatoje Nr.6 laisvi ir labai nepriklausomi mąstytojai irgi taip mąsto.

Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, Vincentas Sladkevičius – KGB agentai? Tą išmesim per žinias, įteigsim ir pasikeis visuomenės vertinimų vektorius – buvo, matote, tokie laikai, visi tada buvo šitokie anokie, reikėjo išlikti ir gyventi, todėl neteiskit ir nebūsit teisiami… Kam reikia, kad taip pagalvotume?

Vieni pasakys – reikia socdemams, nes kaip tada atrodytų tautos priešas Mindaugas Bastys – kad pasikalbėjo su kuo nereikia kada nereikėjo? Kiti atsakys – argi tai nenukreipia dėmesio nuo prisidirbusio valstiečių vadeivos, kurio kovos su LRT yra tik vienas iš būsimojo karo dėl Prezidentūros epizodų?

Mindaugas Bastys. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Žinant, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą sudaro praktiškai vien konservatorių žmonės ir niekas šioje srityje be Prezidentūros palaiminimo neįvyksta, kad šios žinios pražydo Šventajame Delfyje ir matonių bei pugačiauskų programoje „Vremia“, šie argumentai niekiniai.

Su mirusiaisiais visada susidorojama todėl, kad tai naudinga gyviesiems ir išsigąstų esantieji. Lieka vienintelis interesas ir paaiškinimas – jei sugebat, pateikit kitokių – tai būtinybė sudaryti visuomenėje nuomonę, kad visi garsūs ir žinomi, nusipelnę Lietuvai žmonės buvo kaip nors susiję su KGB, yra reikalinga būsimiesiems prezidento rinkimams.

Dabar praktiškai kiekvienam žmogui gali būti pateikti kaltinimai ryšiais su KGB. Gal ir būsimajam, dar nežinomam, konservatorių kandidatui, tyliai ir neabejotinai remiamam D. Grybauskaitės. Prezidentei, pretenduojančiai į aukštas pareigas Europos Sąjungoje – taip pat. Apie tokius kaltinimus seniai kalbama, rašoma ir yra baimės, kad jie pagaliau bus realizuoti, nes per rinkimus niekas nueinančiojo valstybės vadovo nebebijos, o tie, kurie bijojo, tylėjo ir pataikavo, bus itin pikti ir aršūs.

Tai ne šiaip rinkimai, o mūšis dėl Lietuvos ateities. Abejoju, kad tą laimino pirmieji asmenys, labai gali būti, kad aukštybėse jau suprato – patarėjų saviveikla nepasiteisino ir eilinį kartą trenktasi veidu į purvą. Ir gal kabinete aukštomis lubomis jau pasakė ką reikia ir apie „KGB agentus D.Banionį, S.Sondeckį ir V.Sladkevičių“ nebeišgirsime.

Kaip jie norėtų, kad ta tema pirmadienį tiesiog būtų uždaryta ir drąsieji valdiški žurnalistai apie tai nebelotų arba, blogiausiu atveju, nuobodžiai paveblentų ką reikia! Ir mes po savaitės apie viską pamirštume, o reikiama nuostata pasąmonėje išliktų, ką ir reikėjo įrodyti.

Bet  visuomenė jau nebe ta, kad tą leistų. Apsirikote, ponai.

2018.01.08; 03:40

Vidmantas Valiušaitis, komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

O man vis dėlto atrodo, kad tuo būdu, kuriuo dabar yra viešinami tikri ar tariami KGB agentai, pirmiausiai kerta per paties Genocido ir rezistencijos tyrimų centro reputaciją bei patikimumą.

Kodėl? Todėl, kad strapalioti ant mirusiųjų kapų gali ir zuikis. Bet štai parodyti balsą prieš gyvuosius, pilančius paplavas ant Lietuvos, iškraipančius istorinius faktus ir šmeižiančius mūsų šalį, privengiama. O šitas Centras kaip tik turėtų būti rezistencinio fronto avangarde. Kodėl taip nėra?

Neapibendrinu. Yra sąžiningų to Centro istorikų, daug padariusių ir tebedarančių reikšmingus darbus. Tačiau Centro, kaip institucijos vaidmuo, vykdomo informacinio karo akivaizdoje yra palyginti menkas, turint galvoje potencialą, kuriuo jis disponuoja. O šiuo konkrečiu atveju, mano įsitikinimu, yra aiškus šūvis sau į koją.

Kuo skiriasi p. Vanagaitės tvirtinimas, kad A. Ramanauskas-Vanagas buvo KGB agentas nuo p. Burauskaitės aiškinimų, kad kard. V. Sladkevičius buvo „užverbuotas“, bet galbūt kaip nors atsitiko, kad agentu paskiau jis nebuvo? Jeigu p. Vanagaitės išsisukinėjimus po susimovimo dar galima aiškinti jos „nepatirtimi“ dirbant su archyvine medžiaga, tai p. Burauskaitei tuo pasiteisinti negalima. Jeigu jums patiems nėra aišku, mieli ponai, kodėl jūs tuomet taip neatsakingai elgiatės, lyg provokuotumėte ir kiršintumėte žmones? Ir tai – Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse?

Arvydas Anušauskas, žinoma, bando gelbėti padėtį, norėdamas bent kiek išsaugoti savo buvusios darbovietės veidą: čia tik sąrašas, kurio patikimumas kelia daugiau klausimų negu atsakymų. Ir tai tiesa. Tačiau klausimas, kodėl Genocido ir rezistencijos centras elgiasi būtent šitaip – man yra pats rimčiausias.

Gal į tą klausimą atsakymą turi Istorinės atminties komisijos pirmininkas LR Seimo narys Arūnas Gumuliauskas? Arba Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas Vytautas Bakas? Ar tie mirusieji – kard. V. Sladkevičius, dirig. Saulius Sondeckis, akt. Donatas Banionis, – kurių nuopelnų Lietuvai pristatyti nereikia, yra padarę ir tiek pat ar net daugiau blogo – išdavę kitus prapulčiai, pražudę žmones, sugriovę jų gyvenimus ir pan., – kad dabar jie keliami iš numirusiųjų ir kalami prie gėdos stulpo? Ar tai daroma tik „dėl įdomumo“, „sportiniais sumetimais“, pasižiūrėti „kas iš viso to išeis“? Kad matytųsi, jog „ir Centras dirba“?

Kodėl apie tikrus galvažudžius, kankintojus ir išdavikus, atsakingus už dešimčių tūkstančių žmonių mirtis ir šimtų tūkstančių ištrėmimą iš Lietuvos, per 27-erius nepriklausomybės metus ne tik nesugebėjome parengti dokumentuotų enciklopedinių leidinių, su išsamiomis jų biografijomis, bet neturime nė jų sąrašų? Tarsi genocidinio masto nusikaltimus darė kažkokie bevardžiai anonimai. Juk buvo konkretūs žmonės, kurie sudarinėjo sąrašus, kurie vyko areštuoti, kurie konvojavo, kurie pasirašinėjo arešto orderius, tardė, teisė, rašė nuosprendžius, etc.

Kai viso to neturime, tada „didžiausiais nusikaltėliais“ patogu vaizduoti tikrų nusikaltėlių užterorizuotas, įbaugintas ar kitaip palaužtas aukas – į nelaisvę pakliuvusius ir kankinimų neatlaikiusius partizanus, trėmimų pabūgusius literatus, kolaboravimu su okupaciniu režimu savo talentą bandžiusius gelbėti menininkus ar kitus inteligentus.

KGB. Yra tokia profesija – žudyti

Tačiau svarbiausias dalykas yra kitas. Tokia medžiaga, su kuria į viešumą šiandien išėjo LGGTC, pasitarnauja ne kam kitam, o tik tos pačios KGB reputacijos „atskalbinėjimui“. Jeigu Sondeckis, Banionis, Sladkevičius buvo „KGB agentai“ ergo „Lietuvos priešai“, vadinasi, tie kabėbistai buvo „fain vyrai“, jie į savo draugiją rinko „gerą kompaniją“. Reikšminga dalimi tokių „kagėbistų“ dėka Lietuva atgavo nepriklausomybę (prisiminkime kardinolo Sladkevičiaus priesaką Katdros aikštėje istorinio lūžio momentu „mokėkime augti ir laukti“) ar Lietuvos vardas plačiai skambėjo užsienyje (Sondeckio ir Banionio dėka; Sąjūdžio žmonės absoliučia dauguma buvo „no name’ai“).

Todėl dar sykį pasikartosiu: LGGTC, neatsakingai paleidęs viešumon abejotino patikimumo informaciją, šovė sau į abi kojas. Diukovas jam, be abejo, ploja. Tuo metu Rusijos žiniasklaida pasirūpins pagarsinti, kad „fašistų“ valdžia Lietuvoje „KGB agentais ir Lietuvos priešais“ apšaukė pasaulinio garso menininkus ir pirmąjį Lietuvos kardinolą.

Informacijos šaltinis – Facebook

2018.01.07; 10:48

Garbingasis Dievo tarnas Teofilius Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškyje, Utenos apskrityje. Jis buvo antras iš trijų vaikų giliai tikinčių pasiturinčių valstiečio Jurgio Matulionio ir Onos Juočepytės šeimoje. 1873 m. liepos 1 d. buvo pakrikštytas parapinėje Aluntos bažnyčioje.

Būdamas ketverių neteko motinos, kuri mirė sulaukusi vos 27-erių metų. Jau vaikystėje išryškėjo jo didelis polinkis į mokslus. Pabaigęs licėjų Daugpilyje (Latvija), 1892 m. įstojo į Sankt Peterburgo (Rusija) seminariją. Tačiau jo požiūris į kunigystę buvo toks griežtas ir pagarbus, kad, jau būdamas seminaristas ir nesijausdamas vertas kunigystės pašaukimo, metams iš seminarijos pasitraukė. 1895 m. toliau tęsė teologijos studijas ir 1900 m. kovo 4 d. buvo įšventintas į kunigus. Buvo vikaras Varaklianuose ir klebonas Bikavoje (Latvija). Nuo 1910 m. buvo vikaru Šv.Kotrynos bažnyčioje Sankt Peterburge (Rusija). Mogiliovo vyskupijos vyskupas darbininkų kvartale jam patikėjo pastatyti Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią, tačiau statybos darbus pertraukė 1917 m. įvykusi revoliucija.

1923 m. T. Matulionis kartu su Mogiliovo vyskupu Janu Cieplaku ir kitais penkiolika Petrogrado kunigų pirmą kartą buvo suimtas NKVD agentų ir nuteistas trejiems metams kalėjimo. Bausmę atliko Maskvos Butyrkų ir Sokolnikų kalėjimuose. Praėjus dvejiems metams, 1925 m. vasario 25 d., savo parapijiečių dėka, buvo išleistas iš kalėjimo. Grįžęs į Petrogradą, kuris tuo metu buvo pervadintas Leningradu, ėjo Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebono pareigas. 1928 m. gruodžio 28 d. popiežiaus Pijaus XI sutikimu slapta nominuotas tituliniu Matregos vyskupu ir paskirtas Leningrado apaštalinio administratoriaus koadjutoriumi. 1929 m. vasario 9 d. taip pat slapta iš Leningrado apaštalinio vikariato vyskupo Antono Maleckio priėmė vyskupo šventinimus.

1929 m. lapkričio 25 d. vyskupas T. Matulionis buvo suimtas antrą kartą ir nuteistas kalėti Baltojoje jūroje esančiame Solovkų salų lageryje, kuris buvo vienas iš žiauriausių Sovietų Sąjungos lagerių. 1933 m. gegužę buvo nubaustas vieniems metams izoliavimo bei sunkiųjų darbų. Tų pačių metų spalio 19 d., Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis politiniais kaliniais, kartu su kitais dešimt kunigų ir trimis pasauliečiais išlaisvintas jis išreiškė norą atsidėti apaštalavimui Rusijoje, tačiau buvo priverstas grįžti į Lietuvą. Po metų nuvyko į Vatikaną, kur jį 1934 m. kovo 24 d. privačioje audiencijoje priėmė Popiežius Pijus XI. Po to T. Matulionis vyko į JAV, Šventąją Žemę ir Lenkiją. Grįžęs į Lietuvą garbingasis Dievo tarnas buvo nominuotas Kauno vyskupu augziliaru, o 1938 m. paskirtas Kauno seserų benediktinių bažnyčios rektoriumi. 1938 m. spalio 13 d. Kauno arkivyskupas Juozapas Skvireckas vyskupą T. Matulionį paskyrė oficiolu. 1940 m. balandžio 19 d. vyskupui T.Matulioniui patikėtos Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigos, tačiau dėl sovietų įsiveržimo 1940 m. birželio 15 d. vyskupas šias pareigas ėjo labai trumpai.

1943 m. vokiečių okupacijos laikotarpiu garbingajam Dievo tarnui patikėtos naujos pareigos: jį popiežius Pijus XII paskyrė Kaišiadorių vyskupu. Po metų, 1944 m., sovietų armija antrą kartą užėmė Lietuvą ir komunistų režimas vėl pradėjo persekioti Bažnyčią. 1946 m. gruodžio 18 d. Kaišiadorių vyskupas suimtas trečią kartą, o 1947 m. rugsėjo 27 d. nuteistas septyneriems metams kalėjimo. Iš pradžių jis buvo nugabentas į Oršos kalėjimą, o iš ten perkeltas į Vladimiro kalėjimą.

1954 m. atlikęs bausmę garbingasis Dievo tarnas buvo perkeltas į Potmos (Rusija) invalidų namus ir tik 1956 m. grįžo į Lietuvą. Negavęs leidimo grįžti į Kaišiadoris, T.Matulionis įsikūrė Birštono klebonijoje, kur jį nuolatos sekė KGB agentai. Nepaisydamas garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos jis vis labiau rūpinosi Kaišiadorių vyskupijos valdymu ir Bažnyčios Lietuvoje reikalų tvarkymu. Vyskupus ir kunigus jis ragino nesileisti į kompromisus ir nekolaboruoti su režimu.

1957 m. gruodžio 25 d., vykdydamas popiežiaus valią, be komunistų režimo sutikimo ir norėdamas užtikrinti vadovą Kaišiadorių vyskupijai, vyskupu pašventino Vincentą Sladkevičių, kuris vėliau tapo kardinolu.

Po metų Kaišiadorių vyskupas buvo ištremtas į Šeduvą, toliau nuo savo vyskupijos. 1960 m. gegužės 31 d. Šventasis Tėvas Jonas XXIII T.Matulioniui suteikė Šventojo Sosto asistento titulą, o 1962 m. vasario 9 d. – arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio 17 d. namuose, kuriuose buvo apgyvendintas Teofilius, įvyko labai nuodugni krata, o po trijų dienų arkivyskupas mirė. Rugpjūčio 23 d. Dievo tarnas buvo palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.

2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus Šventųjų skelbimo kongregaciją įgaliojo paskelbti dekretą dėl Dievo Tarno Teofiliaus Matulionio kankinystės bei jo paskelbimo palaimintuoju.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2017 metų birželio 25 diena, Vilnius