Visvaldas Matijošaitis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Iš Rusijos ir toliau masiškai traukiantis Vakarų verslams, viešojoje erdvėje paaiškėjo, kad „Vičiūnų grupė“ ir toliau tęsia veiklą Rusijoje.
Įmonės savininkas, Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis tikino, kad verslas sustos – tik vėliau. Kaip aiškino V. Matijošaitis, šiuo metu tiesiog neįmanoma numatyti terminų, kada tai galėtų įvykti. Tokia užimta neužtikrinta politiko laikysena sulaukė visuomenės pasipiktinimo bangos. Dar šią savaitę priešais Kauno savivaldybę keli šimtai protestuotojų reikalavo pasakyti tikslią datą, kada įmonė sustabdys darbą.
Politologų teigimu, V. Matijošaičiui ir toliau delsiant aiškiai deklaruoti, kada jo įkurta įmonė visiškai sustabdys verslą Rusijoje, atitinkamai mažės ir galimybės toliau tęsti sėkmingą politinę karjerą.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) politologo Virginijaus Valentinavičiaus nuomone, panašu, kad pats meras nesupranta būtinybės pasitraukti iš Rusijos ir solidarizuotis su kitomis Vakarų valstybėmis. Anot jo, kol kas iš politiko girdimi tik išsisukinėjimai.
„Aš manau, kad pirmiausia jam reikia suprasti, kad šiaip ar taip pasitraukti reikės. Atrodo, kad kol kas jis to nesupranta, todėl bet kokie paaiškinimai, kurie buvo padaryti, atrodo kaip išsisukinėjimas“, – teigė V. Valentinavičius, kartu pridurdamas, kad šiuo metu V. Matijošaitis turi pateikti aiškią poziciją trauktis.
„Jam reikia dabar parodyti du dalykus, kad jis tikrai labai aiškiai sutinka su tuo, kad trauktis reikia ir labai aiškiai parodo, kad tai bus padaryta. O kol kas negirdėjome nei vieno, nei kito. Girdėjome tik išsisukinėjimus“, – pridūrė jis.
Analogiškai teigia ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas, atkreipdamas dėmesį, kad išlikti ir versle, ir politikoje šiuo metu V. Matijošaičiui galimybių nėra. TSPMI profesorius Tomas Janeliūnas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
„Reikia apsispręsti, ar aukoti politiką, ar verslą. Bet vykdyti verslą ir būti politikoje, kai visi visomis išgalėmis remia Ukrainą, tikrai nemoralu ir tikrai nemanau, kad kažkas tai suprastų. Tai pasirinkimas yra jo rankose ir ką jis nuspręs padaryti, taip ir bus. O išlaikyti abiejų dalykų neišeis“, – akcentavo T. Janeliūnas.
T. Janeliūnas: klausimas, ar ir Kauno savivaldybėje vykdomas tyrimas dėl kyšininkavimo nepaveiks mero reputacijos
Vis tik T. Janeliūnas neatmeta, kad ir sustabdžius „Vičiūnų grupės“ veiklą Rusijoje V. Matijošaičio politinis kelias gali būti baigtas. Politologo teigimu, tam turėti įtakos gali ir pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas įtariamas kyšininkavimu.
„Kadangi veiksmai pavėlavę, kažin, ar pavyks jam susigrąžinti reputaciją. Be to, Kauno savivaldybėje vykdomas labai didelis tyrimas dėl kyšininkavimo. Tai irgi klausimas, ar tai nepaveiks kokiu nors būdu paties Matijošaičio reputacijos ir sąsajos su administracijos vadovu nenuves iki mero. Tai, aš manau, kad Matijošaičiui politinė karjera eina į pabaigą ir jam šitoje situacijoje susigrąžinti buvusį populiarumą, abejoju, ar pavyks“, – teigė T. Janeliūnas.
Politologai abejoja V. Matijošaičio sėkme ir 2023 m. rinkimuose
Viena vertus, V. Valentinavičius neatmeta, kad laimėti artėjančius 2023 m. Kauno miesto mero rinkimus V. Matijošaitis vis dar turi galimybę, tačiau, kita vertus, akcentuoja jis, kylantys konservatorių reitingai mero šansus sumažina.
„Matijošaitis turi didelę pasitikėjimo atsargą. Dabartiniai įvykiai jam, aišku, nepadės, bet tai priklausys ir nuo to, kaip į rinkimus ateis skirtingos politinės jėgos“, – teigė V. Valentinavičius.
Virgis Valentinavičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„Dabar pagrindinė ir vienintelė jėga, kuri gali nuversti – konservatoriai, o jų šansas didele dalimi apibrėžtas ir tuo, kaip seksis Vyriausybei. (…) Prasidėjus karui Ukrainoje populiarumas atsigauna ir turi šansą atsigauti dar daugiau. Tai dabar dinamika Matijošaičiui neigiama: jis krinta žemyn, „Tėvynės sąjunga“ kyla aukštyn. Bet ar užteks to, čia irgi klausimas“, – svarstė V. Valentinavičius.
Kita vertus, T. Janeliūnas teigia nematąs būsimos konservatorių pergalės Kauno savivaldybėje.
„Konservatoriams Kaune jau senokai nesiseka ir jie ten turėjo prastų kandidatų, prastų merų ir susigadino kauniečių nuomonę apie save. Tai nebūtinai valdantieji perims tą merų postą“, – teigė T. Janeliūnas.
Vis tik, akcentuoja profesorius, panašu, kad ir V. Matijošaičiui laimėti gali būti sudėtinga.
„Bet Matijošaičiui turbūt bus sudėtinga dar kartą laimėti. Vargu, ar patiems kauniečiams vis dar norėsis matyti poste tą patį žmogų“, – teigė T. Janeliūnas.
ELTA primena, kad vasario 24-ąją Putinui pradėjus karą Ukrainoje, vis daugiau užsienio kapitalo kompanijų skelbia apie planus sustabdyti arba sumažinti savo veiklą Rusijoje.
Apie tai, kad ir „Vičiūnų grupė“ stabdo veiklą Rusijoje įmonė pranešė dar kovo 7 dieną. Vis tik viešojoje erdvėje paaiškėjo, kad „Vičiūnų grupė“ toliau tęsia veiklą Rusijoje. V. Matijošaitis tikino, kad verslas sustos, tačiau pirmadienį pažymėjo, kad neįmanoma numatyti terminų, kada tai galėtų įvykti. Kaunas. Laisvės alėja. Slaptai.lt nuotr.
Dėl miesto mero V. Matijošaičio sukurto verslo veiklos Rusijoje pirmadienį priešais Kauno savivaldybę laikinosios sostinės gyventojai surengė dar vieną protesto akciją. Keli šimtai į protestą susirinkusių kauniečių paragino miesto merą nurodyti, kada jo įkurta „Vičiūnų grupė“ nustos veikti Rusijoje, kuri vasario 24 d. pradėjo karą Ukrainoje.
V. Matijošaitis į klausimą konkretaus atsakymo nepateikė. Pasak jo, daroma viskas, kad verslas Rusijoje būtų uždarytas kuo greičiau.
Kaip išaiškėjo, netiesa buvo klegėjimas apie tai, kad kova už seksualinių mažumų teisę į santuoką jokių būdu negali pakenkti šeimos institutui. Ar kas nors butų galėjęs anksčiau įsivaizduoti, kad žmonių susibūrimas dėl Šeimos pagerbimo ir gynimo sulauks tokios iškrypėliškos šmeižto ir niekinimo kampanijos kaip atsitiko mūsų padangėje paūmėjusios isterijos dėl seksualinių mažumų vadinamųjų teisių kontekste? Sakoma, kad ne tie buvo organizatoriai, labai blogai neva yra tai, jog šeimos gynimo akciją Vingio parke palaikė Karbauskis ir Paksas. Vaje vaje…
Apie organizatorius nieko negaliu pasakyti, nes jų nepažįstu, tačiau tvirtai žinau, kad tik visiškas proto invalidas galėtų nepritarti tokios akcijos idėjai, taigi neperskubėsiu lengvai patikėti ir tuo, ką tuščiagalviai pliauškia apie organizatorius. Savo ruožtu tai, kad akciją palaikė Paksas ir Karbauskis yra didelė jiems garbė. Negirdėjau, kad šie vyrai būtų išvyti iš lietuvių tautos be teisės į savo nuomonės pareiškimą. Nė vienas iš jų nepadarė nieko tokio, ką pridirbo „ant Lietuvos“ toks šiandien sėkmingai gyvuojantis ir gyvuliuojantis pažangietis Šimašius, kuris, kaip toliau pabandysiu pagrįsti, yra lėlytė su viduje dūzgiančiu nuodingų vabzdžių spiečiumi.
Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Netiesa yra ir tai, kad Šeimos ginti nėra jokio reikalo. Kaip atrodo bent man, tik visiškas aklius gali nepastebėti to, kad prasidėjęs šeimos niekinimas ir bandymas revizuoti Konstitucijos straipsnį apie šeimą yra tik naujas valstybės ir lietuvių tautos užpuolimo etapas. Mūsų atmintis labai trumpa, taigi leiskite man priminti, kad tie patys veikėjai, kurie andai tūžmingai puolė vadinamuosius valstybininkus ir didžiąja dalimi lėmė labiausiai perspektyvaus Lietuvos projekto LEO.LT sužlugdymą, ta pačia eiga lietuvių tautos valstybingumo simbolius vadina fašistiniais simboliais ir yra aktyviausi kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises dalyviai.
Taigi, kaip atrodo bent man, tokia kova už neva pažemintųjų teises, mažai palaikoma pačių seksualinių mažumų, yra tik priedanga naujomis priemonėmis pratęsiant kovą prieš valstybę. Neatsitiktinai Šeimos gynimo maršo metu buvo atkreiptas dorų žmonių dėmesys į padugnių pradėtą valstybės simbolių niekinimą, be to, pats Maršas gali būti laikomas Trispalvės švente, nes čia suplaukė didelė jūra iškilmingai rankose laikomų trispalvių.
Pažangiečiais besidedantys tradicinės šeimos idėjos puoselėjimą traktuoja kaip atsilikėlių reikalą, o mūsų brangiausius simbolius, tegu nudžiūsta jiems liežuviai, vadina fašistiniais simboliais, lietuvybės idėją puoselėjančius žmones pravardžiuoja fašistais. Simboliai iš tiesų žmones atskiria, nieko nepadarysi, mūsų didžiausias simbolių kapitalas yra Vytis, trispalvė ir Gedimino stulpai, o jų – dirbtinis penis vaivorykštės fone. Tačiau tiems pažangiečiams, tokiems, kaip, tarkime, Virgutis Valentinavičius, palinkėčiau būti nuosekliems iki galo ir pasikeisti tradicinę lytinę orientaciją į pažangesnę, įsivaizduojant, kad menstruacijomis tokie vyručiai jau serga daugelį metų (jų pirmtakai, komjaunuoliai, vardan pažangos, kaip rašoma bestseleryje apie užgrūdintą plieną, paaukodavo net sveikatą, taigi mūsų laikų pažangiečiams, turint tokį pavyzdį, nedaug kainuotų pasikeisti lytį ar seksualinę vaizduotę). Viskas vardan tos pažangos!
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Kas įkvepia tuos pažangiečius? Daug buvo rašoma ir kalbama apie tai, kad Dapkus, Vasiliauskas ir Valentinavičius buvo magnato Mockaus torpedos. Pirmieji du iš paminėtųjų jau nupuvo, kaip atrodo, atsitraukė ir magnatas, tačiau trečiasis „muškietininkas“ sėkmingai gyvuoja ir gyvuliuoja, savo išmintimi besidalindamas kaip Riomerio universiteto politologijos katedros docentas.
Iš tiesų, Riomerio universiteto politologai in corpore yra lėkštosios politologijos, orientuotos į žmones su viena smegenų ląstele, kūrėjai, labai paklausūs, dažnai cituojami vienaląstėje Lietuvos spaudoje tribūnai. Ta proga pastebėsiu, kad Lietuvos žiniasklaida nususo iki tokio lygio, kad šitoks sudebilėjimas jau tampa dideliu pavojumi nacionaliniam šalies saugumui (maloni išimtis, kaip atrodo bent man, didžiojoje spaudoje yra tik Vladimiro Laučiaus kurpiami, prasibraunantys iki esmės interviu).
Violetinės istorijos korifėjaus Vasiliausko bendražygis Valentinavičius neseniai garsiai išsakė šeimas paniekinančią nuomonę, kad neva susibūrimas Vingio parke buvo Garliavos riaušių pratęsimas. Tai vis tik skirtingi dalykai, švelniai tariant. Kaip atrodo, aš turiu teisę pranešti apie šį fundamentalų skirtumą, nes Garliavos įvykių įkarštyje man, dažnai rašiusiam apie tai, violetiniai grasino mirtimi, o kartą net pabandė surengti kažkas panašaus į atentatą.
Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas
Kitas įdomus klausimas, kodėl būtent Lietuvos niekintojai yra pirmose kovos už seksualinių mažumų vadinamąsias teises gretose? Kita vertus, kodėl šie antitautiškai nusiteikę kovotojai už toleranciją nepraleidžia nė mažiausios progos pašlovinti Izraelį ir didžiąją žydų tautą, bandydami mums įpiršti žydšaudžių kompleksus? Kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, tai skirtingos idėjos, todėl nuostabą kelią faktas, kad trys nevienarūšiai nusiteikimai suplaukia į vieną krūvą. Be to, mene neramina ir ta aplinkybė, jog, kaip galima spėti gretinant skirtingus faktus (tai vis tik spekuliatyvus spėjimas), Izraelio tarnybos finansuoja Lietuvos vardo dergimą mūsų pačių žiniasklaidoje.
Pabandykime įsivaizduoti, kad maždaug po 50 metų dėl visuotinio klimato atšilimo dabartinės Izraelio teritorijos netiks išgyvenimui. Tarkime, čia gyvenanti klajoklių tauta dėl to bus priversta pasiieškoti persikraustymui naujosios Palestinos. Daug ką paaiškintų hipotezė, kad Lietuva yra toks nusižiūrėtas patogios padėties ir nuosaikaus klimato kraštas. Tereikia tik to, kad čiabuviams iš galvos kuo greičiau išdulkėtų bet kokie tautiniai prietarai…
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
Ketvirtadienį Seime, dar net nepradėjus svarstyti darbotvarkės klausimų, kilo ginčas dėl Seimo plenarinių posėdžių organizavimo nuotoliniu būdu. Dalis opozicinių frakcijų narių dėl techninių nesklandumų siūlė grįžti į Seimo salę ir posėdžiauti gyvai, tačiau Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen tokius pasiūlymus kategoriškai atmetė.
Visgi galiausiai parlamento vadovei teko pripažinti, kad sklandaus darbo nepavyks užtikrinti – dėl techninių kliūčių posėdį buvo nuspręsta nutraukti.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas apžvalgininkas Virgis Valentinavičius, vertindamas šią situaciją, teigia, kad nesugebėjimas dirbti nuotoliniu būdu yra rimta gėda tiek parlamentarams, tiek ir Seimui, kaip institucijai. Apžvalgininkas akcentuoja, kad pandeminėje situacijoje, kai prie nuotolinio darbo perėjo didžioji dalis Lietuvos, įskaitant ir mokyklinukus, parlamento nesugebėjimas sklandžiai organizuoti nuotolinius posėdžius kenkia Seimo prestižui, kurio jam ir taip trūksta.
„Negebėjimas dirbti nuotoliniu būdu yra rimta gėda visam Seimui. Tai parodo, kad Lietuvoje, kur labai daug žmonių dėl pandemijos priversti dirbti nuotoliniu būdu, kur mokiniai mokosi nuotoliniu būdu, Seimo nariai ir Seimas, kaip institucija, viešai demonstruoja negebėjimą daryti tai, ką daro nuo jauno iki seno visa Lietuva“, – Eltai teigė V. Valentinavičius, akcentuodamas, kad ši situacija Seimui neprideda prestižo, kurio parlamentui ir taip trūksta.
Lietuvos Seimas iš paukščio skrydžio. Slaptai.lt nuotr.
V. Valentinavičius įsitikinęs, kad jeigu parlamentas, organizuodamas nuotolinius posėdžius, susiduria su techninėmis problemomis, jas reikia kuo skubiau spręsti. Visgi jis baiminasi, kad net išsprendus technines kliūtis dalis parlamentarų dėl informacinių technologijų įgūdžių stokos nesugebės prisitaikyti prie nuotolinio darbo.
„Aš bijau, kad net ir išsprendus visas technines problemas ir iš techninės pusės viskam veikiant kuo puikiausiai vis tiek atsiras Seimo narių, kuriems elementariausi kompiuteriniai dalykai yra neįkandami. Kompiuterinis neraštingumas Seime yra didesnė problema nei bet kurioje Vilniaus pradinėje mokykloje“, – sakė MRU docentas.
„Kitas dalykas, net jei visi Seimo nariai bus raštingi, visada atsiras kažkas, kuriam atrodys, kad nuotolinis darbas yra proga kažką parodyti politiniams oponentams. Ir jeigu dauguma siūlys daryti nuotolinį posėdį, tai kažkas iš principo sakys, kad ne, darome tiesioginį“, – pridūrė jis.
Apžvalgininkas taip pat atkreipia dėmesį, kad valdančiajai daugumai, kuri ir buvo nuotolinio darbo Seime iniciatorė, ypač aktualu įrodyti, kad jų sukurta sistema efektyvi.
„Istoriškai susiklostė, kad dabartinė opozicija buvo prieš nuotolinį darbą dar tuo metu, kai buvo valdančioji dauguma, jie faktiškai ir sužlugdė visą pasiruošimą nuotoliniam darbui pavasarį. Todėl opozicijoje vyrauja nuomonė, kad jiems naudingiau yra darbas Seimo salėje, o pozicijai, kad reikia parodyti gebėjimą dirbti nuotoliniu būdu“, – teigė jis. Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.
V. Valentinavičius taip pat atkreipia dėmesį, kad valdančiosios daugumos atstovų amžiaus vidurkis yra šiek tiek jaunesnis, o tai, pasak jo, taip pat gali būti faktorius, kodėl šių frakcijų atstovai imlesni nuotoliniam darbui.
„Akivaizdu, kad valdančioji dauguma, pirmiausiai liberalų partijų dėka, yra žymiai jaunesnė negu opozicijos amžiaus vidurkis ir ten yra daugiau kompiuterinį raštingumą turinčių žmonių. (..) O opozicijoje seno raugo veikėjų, kuriems šiuolaikinės technologijos yra kažkas tolimo ir svetimo, yra nemažai. Tokios priežastys trukdo normaliai pradėti dirbti nuotoliniu būdu“, – teigė apžvalgininkas.
V. Matijošaitis sieks antros mero kadencijos. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Politologai, vertindami didžiųjų miestų merų vaidmenį kovojant su koronaviruso krize, sutaria, kad Vilniaus ir Klaipėdos merai viešoje erdvėje buvo gerokai labiau matomi nei Kauno meras. Ekspertų vertinimu, drąsiausiai savo idėjas ir kritiką centrinei valdžiai koronaviruso krizės laikotarpiu reiškė sostinės meras Remigijus Šimašius.
Pasak politologų, Vilniaus mero kritika centrinei valdžiai paskatino Vyriausybę adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją, o jo unikalias idėjas pastebėjo užsienio žiniasklaida.
Ekspertai, apžvelgdami uostamiesčio mero Vytauto Grubliausko veiklą per koronaviruso krizę, pripažįsta, kad meras, spręsdamas koronaviruso keliamus iššūkius, negailėjo kritikos centrinei valdžiai. Visgi ekspertai atkreipia dėmesį, kad V. Grubliauskas neretai vengdavo imtis realių veiksmų ir priimti nepopuliarius sprendimus.
Per koronaviruso krizę ypač retai viešoje erdvėje pastebimas Kauno miesto meras Visvaldas Matijošaitis, ekspertų teigimu, priėmė tikslingą ir politiškai apskaičiuotą sprendimą vengti viešo dėmesio. Politologai įsitikinę, kad V. Matijošaitis sąmoningai vengė kritikuoti centrinę valdžią dėl esamo artimo santykio su premjeru Sauliumi Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu Ramūnu Karbauskiu.
V. Valentinavičius: V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius akcentuoja, kad kovoje su koronaviruso krize Klaipėdos ir Vilniaus merai viešojoje erdvėje buvo gerokai labiau pastebimi nei Kauno meras. Kita vertus, jo teigimu, prie to prisidėjo ir objektyvūs veiksniai.
Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Politologas atkreipia dėmesį į tai, kad sostinei ir uostamiesčiui kriziniu laikotarpiu teko patirti didesnius iššūkius nei, pavyzdžiui, Kaunui.
„Klaipėdos ir Vilniaus merai buvo kur kas ryškesni ir labiau matomi negu Kauno meras. Visgi aš norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad ir Klaipėdoje, ir Vilniuje buvo susidarę kur kas rimtesnių koronaviruso židinių. Tuo metu Kaune reikalai buvo šiek tiek kuklesni“, – Eltai teigė V. Valentinavičius, pridurdamas, kad tai natūraliai programavo dažnesnius bei didesnius vietos bei centrinės valdžios susidūrimus.
„Prisiminkime, į kokią padėtį pastatė Vilnių Aurelijus Veryga, kai liepė apgyvendinti staiga iš užsienio atskridusius žmones, juos karantinuoti viešbučiuose. Vytauto Grubliausko atveju taip pat labai dažnai girdėdavosi neviltis, kad ateidavo prieštaringi centrinės valdžios nurodymai. Nebuvo aišku, ką daryti su keltais į Lietuvą grįžtančiais žmonėmis“, – pridūrė jis.
V. Valentinavičiaus manymu, koronaviruso krizės pradžioje centrinė valdžia nemažai blaškėsi tiek priimdama sprendimus, tiek komunikuodama su visuomene. Tad sostinės ir uostamiesčio vadovų A. Verygai bei S. Skverneliui skirta dažna ir aštri kritika, akcentavo MRU politologas, tam tikra prasme išėjo į gera – tapo savotišku akstinu adekvačiau organizuoti darbą ir vertinti situaciją.
Visgi politologas, vertindamas V. Grubliausko vaidmenį kovoje su koronaviruso krize, neužmiršta ir Generalinės prokuratūros pradėto tyrimo dėl Klaipėdos universitetinėje ligoninėje (KUL) Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) užfiksuotų pažeidimų. V. Valentinavičius primena, kad uostamiesčio meras dar nepriėmė sprendimo, ar atleisti KUL vadovą Vinsą Janušonį. Pasak politologo, būtent nuo šio sprendimo priklausys, kaip keisis V. Grubliausko reitingai.
„Viskas priklausys nuo to, kaip V. Grubliauskas išspręs šią situaciją, nes pakilusios akcijos gali labai greitai nukristi. Visa šita situacija labai greitai keičiasi, yra aktyvi ir čia tu negali būti garantuotas – vieną dieną tu turi reitingus, o kitą jau – nebe“, – teigė politologas.
Tuo metu Kauno meras, mano V. Valentinavičius, tikslingai nerodė iniciatyvos reikšti kritiškesnės nuomonės klaidas darančios centrinės valdžios atžvilgiu. To priežastis, įsitikinęs politologas, politiniai sumetimai bei artimos draugystės su S. Skverneliu ir valdančiųjų lyderiu R. Karbauskiu. Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Galbūt čia kaltos jo draugystės su ponu R. Karbauskiu ir ponu S. Skverneliu. Galimas dalykas, kad V. Matijošaitis centrinei valdžiai per daug akių nedraskė ir dėl politinių sumetimų. (…) Net tada, kai Kauno ligoninėse buvo problemų, V. Matijošaitis savo nuomonės nereiškė“, – atkreipė dėmesį V. Valentinavičius.
„Aš manau, kad čia yra paprastas dalykas – varnas varnui akies nekirs. Nepamirškime, kad V. Matijošaitis, R. Karbauskis ir S. Skvernelis yra labai glaudžiai susiję politiniai sąjungininkai“, – pridūrė jis.
Apibendrindamas V. Valentinavičius leido suprasti, kad krizės metu proteguota vangi laikinosios sostinės mero politika ilgainiui gali kainuoti turimą politinę įtaką ir kauniečių palaikymą. Pasak jo, tokios baigties realumą sustiprina ir faktas, kad V. Matijošaičio reitingai nuosekliai ėmė smukti po pasibaigusių savivaldos rinkimų 2019 metais. Tad, prognozuoja politikos ekspertas, įvertinus susiklosčiusią padėtį, vargu ar reikėtų tikėtis, kad Kauno miesto mero reitingai vėl pakils.
„V. Matijošaičiui reikia arba grįžti į buvusį aktyvaus ir dažnai matomo politiko vaidmenį, arba susitaikyti su tuo, kad per kitus savivaldos rinkimus jam bus žymiai sunkiau išlaikyti mero kėdę“, – apibendrino V. Valentinavičius.
A. Pukšto: Kauno mero sprendimas atsiriboti nuo valdančiųjų yra politiškai apskaičiuotas
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas Andžejus Pukšto teigia, kad V. Matijošaičio sprendimas per koronaviruso krizę vengti viešo dėmesio yra politiškai apskaičiuotas. Nors politologas pritaria V. Valentinavičiaus išsakytai minčiai, kad V. Matijošaičiui neparanku konfliktuoti su valdančiaisiais, tačiau, pasak A. Pukšto, Kauno merui taip pat neparanku būti siejamam ir su valdančiaisiais.
Andžejus Pukšto. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
„V. Matijošaitis prieš kokius trejus metus nuolat akcentavo palaikymą S. Skverneliui, palaikymą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijai. Todėl, man atrodo, jam šiuo metu labiau apsimoka atsiriboti nuo Vyriausybės. Juolab kad „valstiečiai“ nebeturės iniciatyvos Seimo rinkimuose“, – sakė A. Pukšto.
„Ko gero, atsargesnė V. Matijošaičio pozicija yra visiškai pateisinama ir politiškai apskaičiuota“, – pridūrė jis.
A. Pukšto įsitikinęs, kad daugiausiai gyventojų simpatijų koronaviruso krizės kontekste laimėjo R. Šimašius, kurio idėjos pasiekė net ir užsienio žiniasklaidą.
„R. Šimašius laimėjo dėl to, kad jo idėjos buvo išgirstos ne tik Lietuvoje, bet dalis jų dėmesio susilaukė ir užsienio žiniasklaidoje“, – teigė A. Pukšto, primindamas R Šimašiaus pasiūlymą Vilnių paversti atvira lauko kavine, o Vilniaus oro uoste surengti „Kino pavasario“ filmų peržiūrą.
Politologo nuomone, V. Matijošaitis dėl koronaviruso krizės papildomų rinkėjų simpatijų nei gavo, nei jų prarado. Visgi, A. Pukšto teigimu, daugiausiai visuomenės simpatijų dėl koronaviruso prarado V. Grubliauskas, krizės akivaizdoje laiku nesugebėjęs imtis realių veiksmų.
„Klaipėdos meras, man atrodo, čia labiausiai pralaimėjo, nes Klaipėdoje situacija buvo komplikuota, sudėtingiausia, jis labai aktyviai pradėjo komentuoti, o faktiškai ten reikėjo daugiau veikti, o ne kalbėti“, – sakė A. Pukšto.
„V. Grubliauskas šitoje situacijoje yra didžiausias pralaimėtojas“, – apibendrino politologas.
Virgis Valentinavičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius mano, kad nereikėtų stebėtis Lietuvoje kilusiais konfliktais dėl teisėjų paskyrimo. Pasak jo, demokratinėse valstybėse tai normali praktika, kai teisėjų paskyrimas sulaukia didelio institucijų ir žiniasklaidos susidomėjimo. Kita vertus, politologas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje yra susiformavęs kiek klaidingas manymas, jog prezidento teikiamus teisėjus Seimas būtinai turi patvirtinti.
„Seimo nariui to paaiškinti negalima, jis balsuoja kaip jam atrodo. Jo mandatas laisvas. Bet dabar visi komentarai ir visuotinis pasmerkimas dėl nepaskirtos Sigitos Rudėnaitės nukreiptas į Seimą. Seimas esą, įskaitant ir prezidento nuomonę, privalėjo balsuoti tik už Rudėnaitės paskyrimą. Bet tokios pareigos Seimui niekur nėra ir ji niekur neužrašyta, kad Seimo nariams reikia balsuoti taip, kaip atrodo prezidentui ar teismų atstovams. Klausimas, gal tokia procedūra nereikalinga? Gal iš esmės reikia perskirstyti teisėjų skyrimo tvarką? Jeigu toks stiprus įsitikinimas, kad jeigu prezidentas pasiūlė, tai Seimas privalo balsuoti „už“? Tikrai neprivalo“, – Eltai sakė V. Valentinavičius.
Politologas pripažino, kad Prezidentūra padarė klaidą, kai pateikė netinkamai suformuluotą dekretą dėl teisėjos skyrimo (LAT) pirmininke. Bet, pabrėžė V. Valentinavičius, ji visame konflikte tarp institucijų nėra esminė. Lietuviškoji Temidė. Slaptai.lt nuotr.
„Prezidento komanda aiškiai padarė lepsusą. Klaidas pripažinti visuomet sveika, tuo labiau tokias kvailas, kaip dabar Prezidentūros buvo padaryta. Kita vertus, ne vien tik prezidento klaidoje reikalas. Reikalas tas, kad Seimo nariai turi laisvą mandatą ir kitaip surašius Prezidentūros dokumentus, skiriamus Seimui, vis tiek parlamento balsavimo rezultatų numatyti neįmanoma. Taip pat negalima surašyti taip dokumentų, kad jie padarytų vieną ar kitokį balsavimą privalomą“, – sakė jis.
V. Valentinavičius taip pat teigia, kad Prezidentūra teisėjus Seimui nevykusiai pristatė.
„Teisėjų skyrimas yra politinis procesas. Manau, didesnė klaida už nevykusį dokumentų surašymą buvo būtent prastas darbas su Seimu. Nebuvo padirbėta su frakcijomis, nebuvo paaiškinta, nebuvo deramai pristatyti kandidatai. Reikėtų pagalvoti ir apie tai, ar iš tiesų visi kandidatai buvo jau tokie geri. Negalima įsivaizduoti, kaip dabar įsivaizduojama Prezidentūroje, kad ji neturi nieko įrodinėti skirdama teisėjus. Dar ir kaip turi, nes Seimas gali balsuoti „už“, gali ir „prieš“, ir jokios pareigos balsuoti tik už tai, ką pasiūlo prezidentas, nėra“, – teigia MRU docentas. Prezidentūra. Gintaro Visocko nuotr.
Žvelgiant į teisėjų paskyrimus kitose valstybėse dideliu konfliktu Lietuvoje nereikėtų stebėtis, sako V. Valentinavičius.
„Ir labai senose demokratijose, kai susiliečia teisėjų skyrimai ir politika, yra daug konfliktų, trinties ir kibirkščių. Kiekvienas Aukščiausiojo Teismo teisėjo paskyrimas JAV yra fejerverkas konfliktams Kongrese ir didžiulis susidomėjimas spaudoje. Taip, tai yra politinis procesas. JAV teisėjai nepatenkinti, kad politikai, skirdami Aukščiausiojo Teismo teisėjus, mažiausiai galvoja apie teisę, o labiau apie politikos darbotvarkes. Lygiai taip ir Lietuvoje Seimo nariai balsuoja pagal politinius sumetimus, nes jų darbas toks, bet, žinoma, teisėjai atsisako tai suprasti ir reikalauja privalomų balsavimų, vardan teisinės valstybės. Teisinės valstybės idėja labai teisinga ir graži, bet nereikia pamiršti, kad teisėjų skyrimas yra ir teisėjų bendruomenės interesas, o ši bendruomenė savo interesą gina. Jei yra proga Seimą kaltinti politikavimu, tai jie tai ir daro“, – teigė V. Valentinavičius. Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
ELTA primena, kad Seimas pastarąją savaitę atmetė prezidento teiktą Giedrės Lastauskienės kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjos pareigas. Parlamentas taip pat atmetė ir G. Nausėdos teiktą Sigitos Rudėnaitės kandidatūrą į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininkes. Maža to, parlamentas ne tik nepaskyrė S. Rudėnaitės į LAT pirmininkes, bet ir atleido ją iš Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų.
R. Karbausko teigimu, jei G. Nausėda Seimui teiks tą pačią kandidatūrą į Konstitucinio Teismo teisėjus, bus kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Pasak jo, yra abejonių, ar prezidentas gali tą patį kandidatą teikti du kartus iš eilės.
Savo ruožtu G. Nausėda antradienį pakartojo, kad jo pozicija nesikeičia, ir G. Lastauskienės kandidatūra į Konstitucinio Teismo narius bei S. Rudėnaitės – į LAT pirmininkus Seimui bus teikiama antrą kartą.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Bendravimo su Rusija klausimas Premjero Sauliaus Skvernelio retorikoje vis dar kelia trintį. Tai, kad Premjeras tokios trinties, nepaisant aštrėjančio Vakarų ir Rusijos santykių konteksto, nebijo, rodo, kad Premjero tikslai neapsiriboja santykių su Maskva intensyvinimo didinimu. Prezidento rinkimai, samprotauja politologai, kad ir kaip išsisukinėtų Premjeras, vis dar jo prioritetų sąraše.
Tai, kad kelionė į Prezidentūrą lieka tarp S. Skvernelio interesų išdavė ginčas, į kurį Premjeras įsivėlė pirmadienį.
S. Skvernelis LRT laidoje „Forumas“ susiginčijo ir propagandistu išvadino Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiąjį analitiką Marių Laurinavičių, negailėjusį kritikos Premjero intencijoms atkurti politinius Lietuvos ir Rusijos santykius.
Tiek kritika, kurios Premjeras susilaukė metų pradžioje prakalbęs apie santykių su Maskva atnaujinimą, tiek pirmadienį pristatyta Lietuvos grėsmių vertinimo atskaita, tiek tai, kad Rusija už buvusio Rusijos šnipo apnuodijimą Anglijos Solsberio mieste susilaukė nuo Šaltojo karo nematytų Vakarų sankcijų, nebuvo pakankama priežastimi ne tik atsiimti deklaruotas idėjas, bet jas šiek tiek ir sušvelninti.
Premjeras pirmadienį vykusioje televizijos laidoje priminė, kad Lietuva yra vienintelė iš ES valstybių, kuri neturi politiniu lygmeniu santykių su Rusija.
Šį kartą S. Skvernelis pateikė naujų argumentų, kodėl, anot jo, reikėtų politinių santykių su Maskva. Vyriausybės vadovo nuomone, artėjant pasaulio futbolo čempionatui, kuris vyks vasarą Rusijoje, terorizmo grėsmė, kaip ir visada per tokius įvykius, išaugs. Todėl, akcentavo Premjeras, Lietuvai, per kurią tranzitu judės sirgaliai, svarbu į šiuos klausimus reaguoti neizoliuotai.
„Mums yra svarbu, todėl turi būti tam tikras kontaktas, kuris galėtų apsaugoti mūsų šalies nacionalinius interesus“, – akcentavo Premjeras.
M. Laurinavičiui sureagavus, kad tokiems klausimams, kuriuos paminėjo S. Skvernelis, jokio politinio bendradarbiavimo nereikia, Premjeras aštriai atšovė, kad tai tik jam taip atrodo.
„Tai jums taip atrodo. Visada lengva šnekėti, liežuviu malti, nesusidūrus gyvenime su realybe. Deja, yra kitaip“, – kalbėjo S. Skvernelis, vėliau M. Laurinavičiaus kalbas pavadinęs tiesiog propaganda.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt fotografija
Tokių primirštų kalbų grąžinimas į eterį būtent tuo metu ir tokiame kontekste, kai santykius su Rusija sunku interpretuoti kitaip nei priešiškus, kelia natūralius klausimus – kodėl Premjeras tiesiog kultūringai nenutyli prireikus kalbėti šia, galima sakyti, ne itin patogia tema.
Politologai tokį elgesį aiškino neatmesdami galimybės, kad Premjeras, nepaisant jo dviprasmiškų pareiškimų kovo 16 d. vykusioje Delfi konferencijoje, vis dar galvoja apie kėdę Daukanto aikštėje.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento Virginijaus Valentinavičiaus neįtikino Premjero kalbos šioje konferencijoje, kad Premjero pozicija jam leidžianti realizuoti suplanuotus darbus, o koncentruotis į kitus iššūkius jis nematąs „jokių galimybių“.
„Tuo, kad Saulius Skvernelis nedalyvaus rinkimuose patikėsiu tik tada, kai tikrai juose nedalyvaus“, – kalbėjo V. Valentinavičius.
Anot politologo, išlieka nemaža tikimybė, kad Premjeras sugalvos išbandyti savo jėgas Prezidento rinkimuose.
„Skvernelis labai aiškiai ruošiasi Prezidento rinkimams ir dirba savo rinkėjui. Skvernelis nėra narys, bet labai aiškiai susijęs su „valstiečių ir žaliųjų“ partija, kurią aš laikau faktiškai kolūkinės Lietuvos reinkarnacija. Manau, kad Skvernelis pagrįstai daro prielaidą, jog tarp šitos partijos rinkėjų yra daug žmonių, kurie jaučia nostalgiją tarybiniams laikams. Ir toks kitoks požiūris į Rusiją demonstruojamas, dabar jau galima sakyti, nuosekliai. Kitaip tariant, šis požiūris modeliuojamas pagal įsivaizduojamą „valstiečių“ rinkėją“, – kalbėjo S. Skvernelis.
Antroji priežastis, kodėl S. Skvernelis neatsisako savo retorikos Rusijos klausimu, anot politikos eksperto, yra tai, kad Premjeras yra jautrus verslo poreikiams.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Premjeras savo jautrumą verslo interesams parodė pradedant Darbo kodeksu, baigiant visokiais palengvinimais įvežti beveik be išankstinių sąlygų pigią darbo jėgą iš Rytų“, – aiškino V. Valentinavičius.
„Manau, kad Skvernelis šitaip kalbėdamas tiesiog be ypatingų reveransų atspindi verslo interesus“, – apibendrino MRU docentas.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis akcentavo, kad, jo nuomone, S. Skvernelio prezidentinių galimybių diskusijos vyks tol, kol nebus patvirtinta ir nebaigtas pilnas kandidatų į prezidentus sąrašas. „Taigi apie Skvernelį mes kalbėsime visą laiką“, – pabrėžė profesorius.
L. Bielinis, aiškindamas S. Skvernelio pasisakymus, atkreipė dėmesį į kelis, jo nuomone, svarbius aspektus. Pasak VDU profesoriaus, Premjeras kalbėdamas apie santykių su Rusija problemas siekia atrodyti ne kaip politikas, bet kaip valdininkas.
„Jis elgiasi ne kaip politikas, o kaip valdininkas. Ir jis žvelgia į santykius su kaimynais kaip į techninį veiksmą“, – kalbėjo L. Bielinis, pabrėždamas, kad administraciškai tikslių problemų formulavimas yra vienas iš Vyriausybės vadovo pareigų.
Kitas aspektas, anot L. Bielinio, yra siekis atskirti savo nuomonę nuo Prezidentės.
„Premjeras nenori įeiti į Prezidentės galių lauką. Jis siekia parodyti, kad užsienio politikoje irgi yra tam tikri veiksmai, kurie atliekami ne vien prezidentiniu lygmeniu, o vykdomi administraciniu Vyriausybės lygmeniu“, – kalbėjo profesorius, pabrėždamas, kad toks laviravimas, kai vienu metu siekiama dengtis techniniais, o kitą kartą politiniais argumentais, yra tiesiog šio Premjero darbo stilius.
„Jis laviruoja. Čia jo stilius. Šiandien jam tai, ko gero, yra naudinga“, – aiškino L. Bielinis.
Tai, kad S. Skvernelis lieka ištikimas savo pozicijai, nors su jo pozicija nesutinka realiai už užsienio politiką atsakingos institucijos, įtarimų sukėlė ir Lietuvos karo akademijos (LKA) docentui Giedriui Česnakui.
Politikos eksperto nuomone, tai, kad Premjeras po visos ažiotažą sukėlusios istorijos neieškojo kompromisų su Užsienio reikalų ministerija ir Prezidentūra, tiesiog gali reikšti tai, kad tikrieji tokios komunikacijos interesai yra paprasčiausiai siekis krautis politinius dividendus prieš būsimus rinkimus.
„Premjeras turi kalbėti su užsienio reikalų ministru ir Prezidente dėl užsienio politikos gairių. Konsensusas turi būti pasiektas“, – pabrėžė G. Česnakas.
„Mes neturime pamiršti, kad ne individualūs interesai turi apspręsti politikos pokyčius. Turi būti konsensusas tiek Prezidento, pagal Konstituciją, tiek užsienio reikalų ministro. Mažosios valstybės turėtų viduje išlaikyti vieningą kryptį. Alternatyvių krypčių turėjimas viduje gali kelti tam tikrą nestabilumą ir disbalansą ar net valstybės susiskaldymą“, – sakė politologas.
Metų pradžioje Premjeras kalbėjo, kad Lietuvos ir Rusijos tarpvyriausybinė komisija galėtų atnaujinti darbą. Anot jo, tai labai svarbu ginant ir įgyvendinant Lietuvos nacionalinius interesus.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Šis pareiškimas S. Skvernelio atžvilgiu sukėlė nemažai kritikos iš politikų ir politologų. Premjeras kritikuotas dėl to, kad nederina tokių pasisakymų su kitomis, už užsienio politiką atsakingomis institucijomis, tiek dėl to, kad neatsižvelgia į agresyvius, į kompromisą nenukreiptus Maskvos veiksmus.
Po ažiotažą viešojoje erdvėje sukėlusios Premjero komunikacijos pasisakė ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pareiškusi, kad Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija, atkuriant tarpvyriausybinę komisiją, nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų.
Slaptai.lt svečias – Mykolo Riomerio Universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius. Šį sykį mūsų tema: kokius santykius su Rusija derėtų Lietuvai palaikyti, o kokių – ne? Taip pat gvildenama JAV pozicija bei kai kurie Amerikos prezidento Donaldo Trampo sprendimai.
Šiandien mūsų studijos svečias – Mykolo Riomerio docentas Virgis VALENTINAVIČIUS.
Kaip doc. Virgis Valentinavičius vertina kilusius nesutarimus tarp LRT vadovybės ir Seimo? Ar teisūs LRT vadovai, slaptumo skraistėmis dangstydami finansines ataskaitas? Ar sąžiningai elgiasi parlamentarai, sudarę specialią komisiją LRT veiklai ištirti? Nejaugi Ramūnas Karbauskis pajėgus surengti perversmą LRT vadovybės gretose? Ko nederėjo daryti Edmundui Jakilaičiui? Ar ši trintis naudinga Rusijai?
Štai į šiuos klausimus doc. Virgis Valentinavičius ir pateikia savo nuomonę. Beje, mūsų pašnekovas mano, kad šiandieninė LRT produkcija, įskaitant ir politines, ir informacines, ir kultūrines laidas, – užtektinai kokybiška, nešališka, objektyvi. Nerimą kelia tik LRT vadovybės uždarumas.
Politologai Virgis Valentinavičius, Rima Urbonaitė ir Vytautas Dumbliauskas. Eltos nuotr.
Politologų nuomone, 2017 metų vienu iš svarbiausių įvykių buvo socialdemokratų skilimas, parodęs tai, kokia nestabili ir populistinėms partijoms patogi yra Lietuvos partinė sistema. Politologai, vertindami praėjusius metus, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nepaisant to, jog stiprėja gyventojų nusivylimas politika ir politikais, kai kurios visuomenės grupės mobilizuojasi ir politiškai tampa kur kas aktyvesnės.
Bet kuriuo atveju į pabaigą einantys 2017-ieji buvo dosnūs politinių temų prasme. Diskusijos dėl aukštojo mokslo ir sveikatos sistemos reformų, nesutarimai dėl to, kokį paminklą statyti Lukiškių aikštėje, socialdemokratų partijos skilimas, „valstiečių“ kova su alkoholiu, Seimo nariams inicijuojamos apkaltos ir pradėti tyrimai korupcija kaltinamiems politikams bei partijoms garsiai nuskambėjo viešojoje erdvėje.
Tačiau, teigia politologai, politinių temų gausa nebūtinai reiškia, kad visi šie įvykiai yra labai svarbūs. Nemažai 2017 metais ažiotažą kėlusių politinių įvykių yra tiesiog seniai besitęsiančių tendencijų proveržis. Pavyzdžiui, didėjantis visuomenės nepasitenkinimas politikais bei tuo, kaip veikia demokratija.
Kita vertus, kai kurie įvykiai, galbūt, dar tik sukurs tendencijas ateičiai. Pavyzdžiui, Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) principinga pozicija kalbantis su valdžia ateinančias metais gali tapti pavyzdžiu kitoms visuomenės grupėms – mokytojams, dėstytojams ir kitiems viešajame sektoriuje dirbantiems piliečiams.
Kalbėdami apie reikšmingiausius 2017 metų įvykius, politikos ekspertai sutarė, kad Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) skilimas galėtų būti nominuotas, kaip svarbiausias metų įvykis Lietuvos vidaus politikoje.
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius neabejojo, kad socialdemokratų skilimas pelnytai gali būti traktuojamas, kaip įvykis, kuris veikia visą politinę sistemą ir kurio pasekmes jausime dar ir ateinančiais metais.
Docento nuomone, racionaliai nepaaiškinamas socialdemokratų skilimas, nesant „sveikos“ ir realiai socialiai orientuotos kairiosios partijos Lietuvoje, yra labai neigiamas reiškinys. Ypač, pabrėžė politologas, įvertinus tai, kad šalyje socialinė atskirtis didėja, o socialinės problemos darosi tiesiog beviltiškos.
Virgiaus Valentinavičiaus teigimu, socialdemokratų skilimas, pirmiausia, yra patogus „valstiečiams“, kurie perėmę kairės politikos lozungus, socialiai jautrios politikos nevykdo. Todėl nuo to, kaip seksis socialdemokratų lyderiui Gintautui Paluckui įgyvendinti „susocialdemokratinimo“ politiką, priklausys tiek „valstiečių“ pozicijos, tiek, apskritai, ideologinė pusiausvyra Lietuvoje.
MRU docentas Vytautas Dumbliauskas taip pat pabrėžė socialdemokratų skilimo poveikį partinei sistemai.
Politologas teigė, kad socialdemokratų skilimas ir tolesni veiksmai konsoliduojant partiją gali sustiprinti ne tik valstiečių, bet ir kitų populistinių partijų, žarstančių socialiai jautrius pažadus, pozicijas. Galbūt, svarstė V. Dumbliauskas, tai palengvins „darbiečių“ grįžimą į politinę areną. Politologas kalbėjo, kad tyrimų duomenimis, prie konkrečios partijos neprisirišusių, tačiau kairei ideologijai simpatizuojančių rinkėjų Lietuvoje yra apie puse milijono. Toks „plūduras“, anot V. Dumbliausko, gali nuplaukti bet kur ir reikšmingai pakeisti rinkimų rezultatus.
Kylame viršun ar leidžiamės žemyn? Slaptai.lt nuotr.
Pastaraisiais metais vykę politiniai procesai žiniasklaidoje taip pat atkreipė politologų dėmesį. Politikos ekspertams nerimą kelia tai, kad, viena vertus, dabartinė valdžia Lietuvoje su žiniasklaida bando konkuruoti, kita vertus, pastaraisiais metais paaiškėjo tai, kad įtakingų žiniasklaidos grupių vadovai yra patys įsipainioję politinės korupcijos tinkluose.
V. Valentinavičius pastebėjo, kad 2017 metais dviejų didžiausių Lietuvos žiniasklaidos grupių – „Lietuvos ryto“ ir „MG Baltic“ – vadovams buvo iškeltos politinės korupcijos bylos. Anot MRU docento, įvykis, kada per vienerius metus skirtingose teismuose atsidūrė dvi korupcinės bylos, susijusios su dviem svarbiausiomis Lietuvoje veikiančiomis žiniasklaidos grupėmis, yra ir simptomiškas, ir labai svarbus.
Tuo tarpu MRU politologė Rima Urbonaitė atkreipė dėmesį į žiniasklaidos ir „valstiečių“ konfrontaciją. Politologės manymu, „valstiečių“ kovos su nacionaliniu transliuotoju, partijos lyderių atsisakymas komunikuoti su kai kuriais žurnalistais, „patogaus teisingumo“ ieškojimas daro neigiamą poveikį politinei sistemai. R. Urbonaitė akcentavo, kad tokiu būdu „valstiečiai“ patys sau užkerta kelią produktyviai kalbėti su visuomene ir vadovautis skaidrumo principu.
Lietuvos medikų sąjūdžio susikūrimas ir neįprastas kietos pozicijos derybose su valdžia užėmimas, turėtų būti taip pat traktuojamas kaip išskirtinis 2017 metų įvykis. Galima prisiminti, kad LMS reikalavimai Vyriausybei didinti gydytojų atlyginimus iš kantrybės išvedė Premjerą Saulių Skvernelį. Šis dar lapkričio pradžioje akcentavo, kad LMS kalbos apie galimus streikus yra šantažo forma, kuriai Vyriausybė nepasiduos. Kitaip tariant, LMS precedentas iliustruoja savotišką susidūrimą tarp hierarchiškai vadovauti mėgstančios valdžios ir pilietiniu aktyvumu grįstos iniciatyvos.
V. Dumbliauskas teigia, kad ne tiek medikų susidūrimas su Premjeru, kiek tai, kad LMS demonstruoja savotišką pilietinės visuomenės pagyvėjimo momentą, turėtų būti šio įvykio aiškinimo epicentre. Anot jo, medikai rodo puikų pavyzdį, kaip vakarietiškomis priemonėmis ir praktikomis daryti spaudimą valdžiai. Kitaip tariant, LMS precedentas atskleidžia, kad iki tol pasyviomis buvusios Lietuvos visuomenės grupės mobilizuojasi ir suranda kelius demokratiškai veikti valdžios sprendimus.
Panašias visuomenės aktyvumo tendencijas pastebėjo ir R. Urbonaitė. Tačiau jas politologė įžvelgė kitame politinį ažiotažą sukėlusiame įvykyje – „valstiečių“ kovoje su alkoholiu.
Pasak R. Urbonaitės, griežta „valstiečių“ alkoholio politika ne tik lėmė augančias alkoholinių gėrimų kainas bei mažesnį jo prieinamumą, tačiau kartu parodė, kaip politiškai brangiai gali kainuoti politikų kategoriškumas ir nenoras įsiklausyti į kitą nuomonę.
Kita vertus, aptardami 2017 metus politologai pabrėžė, kad šiais metais įvykę politiniai skandalai ir krizės neigiamai paveikė visuomenės domėjimąsi politiką ir, apskritai, politikų vertinimą.
V. Dumbliausko nuomone, buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės istorija aiškiai parodė, kad politiniai lyderiai į politiką gali „prastumti“ bet ką. Tuo tarpu Seimo pasyvumas, sprendžiant socialdemokratų darbo frakcijai priklausančio Artūro Skardžiaus viešųjų ir privačių interesų painiojimo bylą, rodo, kad politikai neturi didelio noro kontroliuoti siaurų verslo interesų dominavimą Seime.
Tokie skandalai, anot R. Urbonaitės, ne tik griauna politiko įvaizdį, bet ir prisideda prie to, kad aižėja partinė sistema bei susidaro terpė atsirasti naujiems gelbėtojams. Kitaip tariant per pastaruosius metus sustiprėjęs nusivylimas politinėmis partijomis ir politikais, artimiausioje ateityje tik dar labiau turėtų stiprinti rinkėjų „šokinėjimą“ nuo vienos partijos prie kitos. Pasekmes matysime artėjant Savivaldos ir Prezidento rinkimams.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ne kartą yra sakęs mėgstąs juokauti. Tuo galėjome įsitikinti per jau metus trunkantį jo vadovavimo Vyriausybei laikotarpį. Tačiau ši Premjero charakterio savybė viešojoje erdvėje nepasiteisino.
Už aštriai nevengiančio pasisakyti S. Skvernelio juokus dažnai aiškintis tekdavo jo patarėjams.
Vienas labiausiai nuskambėjusių viešojoje erdvėje Vyriausybės vadovo juokų buvo sąmojis, kad „alternatyva policinei valstybei yra tik kriminalinė valstybė“. Šio, kaip įvardijo pats S. Skvernelis, „juokeliuko“ visuomenė nesuprato. Premjero paleista į viešumą mintis sukėlė daug neigiamų aistrų. Politikos apžvalgininkai ir opozicijoje sėdintys politikai neigiamą „policinės valstybės“ įvaizdį netruko išnaudoti kritikuojant visą Vyriausybės darbą.
Ypač kritikuojant ir taip visuomenėje dviprasmiškai vertinamas reformas. Taigi S. Skvernelio remiamos reformos imtos vaizduoti kaip baudimais besisvaidančio ir į politinius kompromisus nesileidžiančio „vadovo-policininko“ kovos prieš visuomenę įrodymu.
Kitaip tariant, Premjero pajuokavimas tapo tikru akmeniu, įmestu į jo „viešųjų ryšių daržą“, o kartu ir įrodymu, kad Premjerui trūksta politinio patyrimo ir kompetencijų.
Vis dėlto praėjusį ketvirtadienį Premjeras „Žinių radijuje“ pripažino, kad jo pavasarį išsakytos kalbos apie „policinę valstybę“ buvo nevykusios.
Tačiau šių žodžių nuoširdumu vertė sudvejoti toliau dėlioti Premjero samprotavimai. Gindamas įstatymo pataisas, pagal kurias prokurorų atlyginimai turėtų didėti 500-900 eurų, S. Skvernelis ne tik negailėjo liaupsių teisėsaugos pareigūnams ir ekskomisarams, kurie, anot jo, yra šiuo metu paklausiausi darbuotojai, tačiau, anot Mykolo Romerio universiteto docento Virginijaus Valentinavičiaus, akivaizdžiai juos išskyrė iš kitų darbuotojų grupių. S. Skvernelis akcentavo, kad teisėsaugos struktūrose dirbantys žmonės yra lojalūs, atsidavę valstybei ir tikrai prisideda prie to, kad šalyje būtų daugiau tvarkos ir teisingumo.
Politologas Virgis Valentinavičius
Žinoma, reikia pažymėti, kad nieko blogo nėra tame, jog Premjeras giria ir puoselėja teisėsaugos struktūras. Valstybei žalingos trintys kyla tuomet, kai aukščiausi valdžios asmenys pastebi ir svarbiomis laiko tik kai kurias struktūras ir jų darbuotojus.
Juk ne taip seniai Premjeras kalbėjo, kad mokytojų atlyginimai kils tik tuomet, kai bus „matomi rezultatai“, o ir medikams negailėjo griežtų žodžių bei kaltinimų šantažu, šiems pareiškus apie streikavimo galimybę. Kitaip tariant, kyla įtarimų, kad Premjero mintys sukasi jei ne apie „policinę valstybę“, tai apie valstybę dėl „policijos“.
Tai, kad S. Skvernelio „juokuose“ yra dalis tiesos, akcentavo ir V. Valentinavičius. Nors toks Premjero pareiškimas, anot MRU docento, rodo, kad S. Skvernelis kaip politikas yra labiau subrendęs nei buvo prieš pusę metų, tai nereiškia, kad jis iš tikrųjų išsižada anksčiau pasakytų skandalingų žodžių.
V. Valentinavičius teigė manąs, kad, ko gero, S. Skvernelis prieš pripažindamas pajuokavimą nevykusiu, tiesiog išklausė gero viešųjų ryšių specialisto, pats iki galo juo netikėdamas. „Kiekviename juoke yra dalis tiesos“, – pabrėžė V. Valentinavičius. Politologas pažymėjo, kad „Žinių radijui“ duotame interviu S. Skvernelis aiškiai pademonstravo, jog jis pasitiki tik teisėsaugos pareigūnais, jog tik jie, anot Premjero, yra pajėgūs palaikyti tvarką valstybėje.
Politologas tai aiškino kaip savotišką Ministro Pirmininko „užsidarymą“ teisėsaugos reikaluose. O tai, anot MRU docento, nėra labai geras pasirinkimas S. Skverneliui. Premjerui, detalizavo V. Valetinavičius, kaip potencialiam kandidatui į prezidentus, reikėtų labiau susirūpinti užsienio politika, kuri priklauso Prezidento prerogatyvai.
Policija skuba į pagalbą. Slaptai.lt nuotr.
Todėl, pabrėžė V. Valentinavičius, būtų gerai, jei Ministras Pirmininkas savo pomėgį VRM (Vidaus reikalų ministerijos. – ELTA) sistemai atsvertų URM (Užsienio reikalų ministerijos. – ELTA) reikalų išmanymų. Politologas pabrėžė, kad S. Skvernelio pareikšta „trafaretinė“ pozicija, kritikuojanti JAV sprendimą pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, liudija labai nedidelę kompetenciją tarptautiniuose reikaluose. „Skverneliui žymiai lengviau kalbėti apie pareigūnų automobilius, negu apie tarptautinius santykius tolimose šalyse ir bandyti suprasti, ką tai reiškia Lietuvai“, – kalbėjo politologas.
Informaciją pateikė Eltos korespondentas Benas Brunalas.
Šalies politinės partijos pastaruoju metu kunkuliuoja. Lietuvos socialdemokratų partija ir dalis jau buvusių partijos narių pasitraukė iš valdančiosios daugumos ir pradėjo kalbėti apie naują politinę organizaciją. Liberalai, krečiami korupcijos skandalo, taip pat kalba apie partijos „restartą“.
Savotiškame intrigų sūkuryje atsidūrė Vilniaus miesto meras ir buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius. Jo neva darytas spaudimas ir rašytos žinutės Vilniaus administracijos direktorei gali atsidurti etikos sargų akiratyje. Dar prieš tai Vilniaus miesto Taryboje įvyko transformacijos, kai liberalai iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską. Jį pakeitė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovė Edita Tamošiūnaitė. Galiausiai šią savaitę prie naujai pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos prisijungė ir pati LLRA.
Taigi šiame intensyvių politinių permainų etape nedidelė ir ganėtinai uždara Lietuvos lenkų rinkimų akcija, neeikvodama daug energijos vidiniams vaidams, panašu, naudojasi esama padėtimi. Įdomu tai, kad dar prieš metus LLRA-KŠS buvo apskritai atitverta nuo galimybės prieiti prie valdžios centro, o ką jau kalbėti apie galimybę pretenduoti į postus.
Tuomet Premjeras Saulius Skvernelis sudarydamas Vyriausybę labai aiškiai pabrėžė, kad LLRA-KŠS lyderio Valdemaro Tomaševskio „neaiškių“ pozicijų po Krymo okupacijos demonstravimas kelia daug klausimų. Tai, anot Premjero, yra tikras kliuvinys galimam bendradarbiavimui formuojant Vyriausybę. Todėl, tvirtino S. Skvernelis, kol nebus atsakyti visi klausimai, kalbėti apie LLRA-KŠS dalyvavimą valdžioje apskritai nėra prasmės.
Panašu, kad Premjeras gavo atsakymus į rūpimus klausimus, nes dabar S. Skvernelis kalba apie sąlyčio taškus, siejančius valdančiąją daugumą ir LLRA-KŠS. Premjero toną palaiko ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, neslepiantis, kad esant reikalui į koaliciją bus kviečiama Lietuvos lenkų rinkimų akcija.
Ką rodo tokia aukščiausius valstybės postus užimančių asmenų nuomonių kaita? Ar tai tik retorika, ar reikia tikėtis, kad LLRA-KŠS oficialiai taps valdančiosios daugumos dalimi? Ar gali būti, kad laisva ūkio ministro kėdė, dėl kurios kol kas galvų nesuka mažumoje likusios valdžios vedliai, yra laikoma Lietuvos lenkų rinkimų akcijai? Bet galbūt tiek „valstiečiams“, tiek LLRA-KŠS formalizuoti koalicijos santykius nėra paranku, daug patogiau išlaikyti status quo? Galbūt koalicinė sutartis tik sukeltų daugiau neramumų nei įneštų tvarkos? Tačiau tokiu atveju kokią naudą iš to gauna postų neturintys ir de jure opozicijoje esantys Lenkų rinkimų akcijos politikai?
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius mano, kad didelių permainų LLRA-KŠS ir valstiečių santykiuose neturėtų būti. Kaip svarbiausias to priežastis MRU docentas išskyrė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir „valstiečių“ ideologinį panašumą, kompetentingų LLRA kadrų, galinčių užimti ministerijų postus, stoką bei lenkų partijos siekį oponuoti Tėvynės sąjungai.
V. Valentinavičius nesistebėjo Premjero ir Seimo Pirmininko kalbomis apie LLRA-KŠS ir „valstiečių“ ateities bendrystę. Tai, anot MRU docento, yra susiję su tuo, kad abi politinės partijos ideologiškai yra artimos.
„Šiose partijose derinami ultrakairuoliški lozungai ir ultrakonservatyvios vertybės. Taigi ideologiškai nuo pat pradžių „valstiečiai“ ir lenkai buvo artimi. Lenkų rinkimų akcija pritarė absoliučiai daugumai Vyriausybės sprendimų ir neformaliai jie priklauso valdantiems kaip ir partijos Tvarka ir teisingumas likučiai Seime. Jie visada palaikė dabartinę daugumą, ypač konservatyviais socialiniais ir kultūriniais klausimais, kaip šeimos politika“, – sakė MRU docentas.
V. Valentinavičių stebina tik tai, kad ideologiškai konservatyvi jėga palaiko labai liberalią S. Skvernelio Vyriausybės programą, priimtą Darbo kodeksą, Nacionalinį susitarimą, nuoseklų stambiojo verslo protegavimą. Pritariant šiems sprendimams, anot MRU docento, ne tik LLRA-KŠS, bet ir „valstiečiai“, kaip Tomas Tomilinas, turėtų turėti problemų. Tačiau nei vieni, nei kiti jų neturi. „Galbūt jie nesupranta, kokią politiką vykdo S. Skvernelis?“, – retoriškai klausė V. Valentinavičius.
Kita, politologo nuomone, ne mažiau svarbi, priežastis, kodėl Lenkų rinkimų akcijos ir valstiečių santykiai Seime nesiformalizuos, yra ribota partijos politinė patirtis ir kompetencijos.
„LLRA-KŠS turi blogą tiesioginio dalyvavimo koalicijoje patirtį. Kai ankstesnėje Vyriausybėje jie turėjo Energetikos ministeriją, iš viso šito nelabai kas išėjo. Ribota politinė patirtis neleido jiems visavertiškai dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Lenkų rinkimų akcija tiesiog neturi pakankamai kompetentingų ir profesionalių žmonių, kad galėtų užimti bent kiek rimtesnius postus“, – aiškino V. Valentinavičius.
Anot politikos eksperto, dėl to ši partija nėra ambicinga politinė jėga. Tad tikėtis, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija sąmoningai pretenduotų į aukštus politinius postus, nėra labai tikėtina.
„Nėra paprasčiausiai žmonių, kurie šioje partijoje tai galėtų padaryti. Lenkų rinkimų akcija tiesiog bijo svarbesnių postų“, – samprotavo V. Valentinavičius.
Ribota lenkų partijos politinė kompetencija iš esmės lemia tai, kad LLRA-KŠS pasitenkina nedidelėmis paslaugomis, kurias gali suteikti valdantieji. Tad neformalaus „pritarėjo“ vaidmuo labai tinkamas šiai partijai. Tokia situacija, pabrėžė V. Valentinavičius, buvo tiek ankstesnėje, tiek yra šioje Vyriausybėje.
Galiausiai politikos ekspertas pabrėžė, kad LLRA-KŠS pasižymi tuo, jog ypač nemėgsta Tėvynės sąjungos, kurioje figūruoja V. Landsbergio pavardė.
„Praktiškai vien to užtenka, kad jie palaikytų socialdemokratus, kaip ankstesnėje Vyriausybėje, ar šiuo metu „valstiečius“, – apibendrino V. Valentinavičius.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto taip pat samprotavo, kad formalios koalicijos neturėtų būti, o mažumos Vyriausybė turėtų ir toliau išlikti. Vis dėlto, politikos eksperto nuomone, nepaisant kai kurių trinčių, „valstiečiai“ gali tikėtis iš Lenkų rinkimų akcijos paramos.
„Valstiečiai“ ir žalieji turi labai stiprų tautinį flangą, kuriam atstovauja profesorius Eugenijus Jovaiša. Dėl to, ko gero, susitarimo dėl pavardžių ir vardų rašymo niekada neturėtų būti. Susitarimai įmanomi daugiausiai dėl socialinių, šeimos reikalų ar, pavyzdžiui, susitarimai dėl alkoholio ribojimo“, – kalbėjo A. Pukšto.
Nors nemažai „valstiečių“ ir Lenkų rinkimų akcijos keliamų klausimų gali sutapti, VDU docento nuomone, į koaliciją einama tik tada, kai 100 proc. matai, kad galimybė dirbti bent jau trejus metus yra. Be to, aiškino A. Pukšto, Lenkų rinkimų akcijai labiau apsimoka būti už Vyriausybės ribų ir atskirai tartis dėl konkrečių dalykų.
„Taigi, – apibendrino A. Pukšto, – Lenkų rinkimų akcija neis į koaliciją, neprašys postų, bet labai artimai bendradarbiaus daugeliu klausimų su „valstiečiais“.
MRU docentas Vytautas Dumbliauskas ideologinį veiksnį taip pat laiko svarbiu aiškinant, kodėl Premjeras ir Seimo Pirmininkas pradėjo kalbėti apie politinių tikslų bendrumą su LLRA-KŠS. Tačiau politologas pabrėžė, kad lenkų partijos ideologinis neapibrėžtumas, o ne konkrečių vertybių bendrumas yra svarbus, kodėl su ja „valstiečiams“ nesunku surasti bendrą kalbą.
„Lenkų rinkimų akcija ideologiškai yra „jokia“. Jie nei kairieji, nei dešinieji. Jie yra tautiniu pagrindu sukurta partija. Todėl su jais kalbėtis arba juos pakviesti į platesnes koalicijas nėra nieko keisto. Dėl to nei liberalai, nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl tokio sprendimo nebus smerkiami ir, atvirai kalbant, nieko nenustebins. Tai visai normalu ir, beje, Lietuvoje įvykę ne vieną kartą.“
Komentuodamas ankstesnius Premjero ir Seimo Pirmininko pareiškimus, kad dėl LLRA-KŠS lyderio V. Tomaševskio užimamų pozicijų Lenkų rinkimų akcijai neatsiras vietos valdžioje, MRU docentas priminė Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) žodžius, jog politikoje nebūna nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai.
„Todėl nieko keisto, kad dėl tokios „tamsios asmenybės“ kaip Valdemaras Tomaševskis tradicinių partijų nuostatos gali būti keičiamos. Priklausomai nuo susiklosčiusių politinių aplinkybių. Taigi tiek V. Pranckiečio, tiek S. Skvernelio kalbos manęs visai nestebina. Kol nereikėjo jiems Lenkų rinkimų akcijos balsų, tol jie buvo „nelabai geri“, o kai dabar reikia – situacija keičiasi. Tai yra tiesiog tipinis politinės konjunktūros pavyzdys“, – kalbėjo MRU dėstytojas.
V. Dumbliausko teigimu, nors V. Tomaševskio pėdsakai, ko gero, veda iki Kremliaus, tai nereiškia, kad didžioji dalis partijos narių su tuo yra susiję.
„Partija šiandien tiesiog turi „auksinės partijos“ statusą. Politikos realybėje labai dažnai susikuria situacijos, kai mažų partijų dalyvavimo labai reikia. Šis poreikis neproporcingai padidina tokių politinių jėgų reikšmę“, – Eltai sakė politologas.
Pastarosiomis savaitėmis ramybės neduoda vienas galvosūkis: ar tikrai TS-LKD dreifuoja liberalizmo link? Konservatorių – krikdemų partiją laikau rimta, įtakinga, solidžia politikų grupe, kuri reikalinga Lietuvai kaip atsvara kairiosioms, liberaliosioms, centristinėms jėgoms.
Iš konservatorių ir krikdemų laukiu, kad jie nuoširdžiai rūpintųsi ne tik ekonominiais, demografiniais, kariniais reikalais, bet valstybę patikimai saugotų dar ir nuo pragaištingų įtakų iš svetur. Nuo beribio vakarietiško liberalizmo, nuo Kremliaus išpuolių…
Štai už tokią TS-LKD galėčiau ramia sąžine balsuoti. Tačiau iš atminties neišdyla keletas viešojon erdvėn prasprūdusių užuominų, esą šios partijos vadovybė vis labiau linkusi panašėti į liberalus. Prisipažinsiu, man nesuprantamas kai kurių partijos narių priešiškumas naująjam partijos lyderiui Gabrieliui Landsbergiu. Grubių jo klaidų nematau. Nesąžininga kaltinti vadovą, kad būtent dėl jo sprendimų partija pralaimėjo Ramūno Karbauskio komandai. Priekaištauti galėtumėm nebent tada, jei TS-LKD būtų treti ar ketvirti. Dabar juk iškovota antroji vieta. Prof. Vytautas Landsbergis taikliai pastebėjo: sidabro medalį laimėjusios Rūtos Meilutytės niekas nebara, niekas jai nepriekaištauja…
O štai asmeninių nuoskaudų, girdi, kodėl G.Landsbergis manęs nepastebėjo, nepasiteiravo mano nuomonės ar neįtraukė manęs į pirmąjį dešimtuką, – užtektinai. Ypač juokingai atrodo mesti kaltinimai, kad jaunasis Gabrielius arogantiškas. Susireikšminimo G.Landsbergio elgesyje tikriausiai yra. Ir bus ateityje. Bet leiskite paklausti, ar elgesys tų, kurie jį kritikuoja, nepaženklintas visažinystės, pasipūtimo, susireikšminimo ženklais? Ar, pavyzdžiui, politologas Vytautas Sinica, vienas iš pirmųjų pažėręs aštrių pastabų („Prof. Landsbergio nekentusi Lietuva atsinaujinimu su ta pačia nekenčiama Landsbergio pavarde nepatikėjo“, delfi.lt), – ne arogantiškas? Argi teisinga ir tikslu sakyti, jog prof. V.Landsbergio nekenčia visa Lietuva? Rūta Janutienė ir jos lygio politologai – tai jau visa Lietuva? Ar gali taip kalbėti politologas, ketinęs talkinti Seimo narei konservatorei Agnei Bilotaitei? Už tokį netaktą visiškai pagrįstai jo paslaugų atsisakyta. Juk toje frazėje – ne tik janutienių, bet ir V.Sinicos nuomonė. Aš taip suprantu.
Man regis, vienintelis aktualus klausimas: ar naujoji TS-LKD vadovybė nėra tik konservatorių – krikdemų skraiste prisidengę liberalai? Štai toks variantas būtų pats skaudžiausias tiems, kurie nepasitiki įvairiausių krypčių liberalais (turėtumėm suvokti, kad mažoms tautoms pirmiausia reikia galvoti ne apie asmenines teises ir laisves, o apie pareigas ir atsakomybę).
Įtarimų dėl konservatorių chameleoniškumo gal net daugėja. Pavyzdžiui, buvęs ilgametis Seimo narys konservatorius Saulius Pečeliūnas priekaištavo partijos vadovybei, kad ši prieš rinkimus vaidino liberalus (portalas 15min.lt), todėl nepasiekė gerų rezultatų. Buvęs parlamentaras ironizavo: „Kam balsuoti už kopiją, jei egzistuoja geras originalas“?
Išties keista, kai į Seimą išrinkto Lauryno Kasčiūno komanda susitikimuose su rinkėjais diskutuoja kaip konservatoriai, o gretimame rajone G.Landsbergio atstovai salėje primena labiau liberalus nei konservatorius. Bet ir vėl kirba įtarimai: piktinamasi nuoširdžiai ar tik dėl patirtų asmeninių nuoskaudų?
Ypač aštriai partijos vadovą kritikavo konservatorius Virgis Valentinavičius. „Labiausiai valstiečių pergalei nusipelnė pats G.Landsbergis“, „į pasiskyrusio premjero vaidmenį buvo įsijausta tiek, kad per radiją paleisti audioklipai, kuriuose jaunuoliai aiškino balsuosią už konservatorius, nes nori, kad premjeru būtų G.Landsbergis“, „savo elgsena mobilizavo priešininkus eiti balsuot“, „pratrūko nežabotos savimylos ir arogancijos fontanas“… Tai tik kelios citatos iš buvusio konservatorių premjero Andriaus Kubiliaus patarėjo V.Valentinavičiaus teksto (delfi.lt). Bet atsakymo į pagrindinį klausimą – ar G.Landsbergis nėra konservatoriumi tik apsimetantis liberalas – publikacijoje neradau.
Gaila. Smulkiai išvardinęs premjeru norėjusio tapti, bet netapusio G.Landsbergio nuodėmes, V.Valentinavičius galėjo pateikti bent užuominą: o kokias klaidas kadaise yra padaręs jo buvęs darbdavys – buvęs premjeras A.Kubilius. Pavyzdžiui, kiek 2016-ųjų rinkimų rezultatams yra netiesiogiai pakenkęs pats A.Kubilius? Būtent – kokią įtaką A.Kubiliaus vadovavimas vyriausybei padarė 2016-ųjų rudens rinkimų rezutatams. Ir kiek dėl to kalti A.Kubiliaus patarėjai, neišskiriant ir V.Valentinavičiaus. Dabar gi atrodo, kad partijai vadovauti vos tik pradėjęs G.Landsbergis – didžiausias niekadėjas, o štai užtektinai ilgas A.Kubiliaus vadovavimo laikotarpis – be jokios dėmelės.
Taip, A.Kubilius vertas pagarbos, kad sunkiomis sąlygomis suvaldė neatsakingo socialdemokratų išlaidavimo sukeltą ekonominę krizę. Bet nejaugi anuomet A.Kubilius nepadarė klaidų, kurias šiandien nebūtų verta viešai aptarti, analizuojant 2016-ųjų rinkimų rezultatus? Ką V.Valentinavičius atsakytų tiems nuo konservatorių nusisukusiems lietuviams, kurie kaltina A.Kubilių, jog šis smunkančią ekonomiką sutramdė pačių silpniausiųjų sąskaita, nedrįsdamas kibti į atlapus milijonieriams? O ką būtų galima atkirsti tiems prarastiems konservatorių gerbėjams, kurie mano, jog A.Kubilius – visai ne konservatorius, ne krikdemas, o savo pažiūras slepiantis liberalas, tramdantis „vadinamuosius TS-LKD talibus“?
Man regis, konservatorių tramdyti nereikia, atvirkščiai, skatinkime dar atviriau, dar drąsiau ginti lietuviškuosius Lietuvos interesus. Jei ką nors verta Lietuvoje tramdyti, tai tik liberalus ir kosmopolitus, kuriems nekelia nerimo nei milžiniška emigracija, nei klastinga asimiliacija, nei lietuviškosios savigarbos praradimas, nei beribis pataikavimas tautinėms bendrijoms.
Lakmuso popierėliu galėtų tapti atsakymai kad ir į tokius paprastus klausimus: jei nori įsileisti lenkiškas raides, jei manai, kad pulkininkas Kazys Škirpa nevertas paminklinės lentos, jei nepalaikai idėjos atstatyti Vilniaus pilis, jei tau nereikalingi tautiškų dainų konkursai, jei žadi masiškai dalinti dvigubas pilietybes, vadinasi, nesi vertas nei mano balso, nei mano palaikymo.
Prezidento rinkimai mažiausiai dar keletą savaičių liks viena iš svarbiausių lietuviškų temų. Beje, kas pasakė, kad jie – nuobodūs?
Paskutinieji įvykiai akivaizdžiai byloja, kiek daug jėgų susibūrė prieš antrosios kadencijos siekiančią Prezidentę, tarsi ji būtų bloga ar net labai bloga Lietuvos vadovė. Ar galima dvikovą vadinti blankia, jei „visi kaunasi prieš vieną“? Ar nėra keista, jog šiuose rinkimuose būta tokio neva natūraliai plataus „kandidatų pasirinkimo“? Gal prieš dabartinę vadovę nusiteikusių kandidatų gausa pirmąjame ture – paženklinta dirbtinumo ženklu?
Pirmojo rinkimų turo metu televizijų debatuose ypač dažnai akcentuota mintis, esą Prezidentės Dalios Grybauskaitės vadovaujama Lietuva per daug aštriai kritikuoja Rusiją, esą Lietuva išvis neturi jokios užsienio politikos, esą mūsų užsienio politika – nenuosekli, padrika…
Ar tai – tiesa? Ar šie priekaištai – pagrįsti? Politikos apžvalgininkas Virgis VALENTINAVIČIUS mano, jog teiginiai, girdi, oficialusis Vilnius specialiai erzina Rusiją, todėl nesugeba turėti normalesnių santykių su Kremliumi, – iš piršto laužti. Jis mano, jog nuolankus, pataikaujantis kalbėjimo stilius su Rusija nieko nekeičia. Santykiai su Rusija priklauso ne nuo lietuvių kalbėjimo manieros, bet nuo to, kokių planų tuo metu turi Rusijos prezidentai. Be to, tvirtinimai, esą Lietuva bijo Rusijos labiau nei dauguma Europos Sąjungos valstybių, – irgi perdėtas.
Politikos apžvalgininką Virgį VALENTINAVIČIŲ kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pokalbio trukmė – 11 min.
Prezidento rinkimai mažiausiai dar keletą savaičių liks viena iš svarbiausių lietuviškų temų.
Beje, kas pasakė, kad jie – nuobodūs? Paskutinieji įvykiai bylote bylojo, kiek daug jėgų susivienijo prieš antrosios kadencijos siekiančią Prezidentę, tarsi ji būtų bloga ar net labai bloga Lietuvos vadovė.
Ar gali dvikova būti nuobodi, jei „visi kaunasi prieš vieną“? Nejaugi nėra keista, jog šiuose rinkimuose būta tokio tarsi natūraliai plataus „kandidatų pasirinkimo“? Ar tik prieš dabartinę vadovę nusiteikusių kandidatų gausa pirmąjame ture nebuvo paženklinta dirbtinumo, tendencingumo ženklu?
Šiandien Slaptai.lt svečias – politikos apžvalgininkasVirgis Valentinavičius.
Dėmesio centre – Lietuvos prezidento rinkimai.
Kuo jie ypatingi? Kaip derėtų vertinti rinkiminę kampaniją? Kaip susiklostys antrasis turas? Kokie priekaištai buvo dažniausiai keliami Prezidentei Daliai Grybauskaitei ir kokių priekaištų susilaukė jos opoentai?
Politikos apžvalgininkas V.Valentinavičius vertina tiek Dalios Grybauskaitės, tiek Zigmo Balčyčio privalumus ir trūkumus.
Politikos apžvalgininką Virgį Valentinavičių kalbina Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas (pokalbio trukmė – 22 minutės).
Europos Humanitarinio Universiteto (EHU) Socialinių ir politikos mokslų departamento direktorius Virgis VALENTINAVIČIUS atsako į Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko klausimus.
Tikriausiai nesuklysiu pasakęs, jog Lietuva pasidžiaugti ramybe šiuo metu negali. Užtektinai daug politinių grumtynių, nesusipratimų, natūraliai ir dirbtinai eskaluojamų skandalų. Kas atsitiko?
Atsakyti į klausimą, kas dabar dedasi Lietuvoje, – paprasta. Artėja Prezidento rinkimai. Politinis šurmulys tokiais atvejais neišvengiamas. Tik šių prezidentinių rinkimų ypatumas toks, kad rinkimų rezultatai aiškūs jau dabar. Dalia Grybauskaitė turėtų įtikinamai laimėti. Intriga tik dėl vieno niuanso – laimės pirmąjame ar antrąjame ture. D.Grybauskaitės atotrūkis nuo kitų kandidatų per didelis, kad būtų įmanomi netikėtumai.
Argumentų, kodėl turime gerą prezidentę, – nuolat daugėja. Spalio 28-ąją išgirdome dar vieną argumentą, kodėl Dalia Grybauskaitė – puiki prezidentė, neabejotinai verta antrosios kadencijos. Omenyje turiu Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės netaktišką akibrokštą, mestą Lietuvos parlamento rūmuose gausiai susirinkusių Europos Sąjungos politikų akivaizdoje.
Primityvu kaltintinti Prezidentę, kam ši ryte neatvyko į Seimą pasveikinti užsienio diplomatų, jei vakare numatytas oficialus priėmimas Daukanto aikštės rūmuose. O atsiprašyti už nepadarytas Prezidentės nuodėmes, tarsi Lietuvos vadovė būtų etiketo reikaluose nesusigaudanti naujokė, – net įžūlu. Bet liūdnai pagarsėjusios Darbo partijos statytinei svarbu žūtbūt mesti nepasitikėjimo šešėlį. Gal atsiras tokių, kurie patikės Prezidentę esant netaktišką? Gal bus tokių, kurie bandys šią temą paversti svarbiausiu savaitės skandalu? Gal ši "žinia" atitrauks visuomenės dėmesį nuo žlungančio Viktoro Uspaskicho bylų?
Prezidentė D. Grybauskaitė interviu savaitraščio „Veidas” specialiam leidiniui „Prognozės 2011” pareiškė, jog korupcija Lietuvoje pradeda paralyžiuoti valstybės vystymąsi.
„Tampame oligarchų ir nusikalstamo pasaulio valdoma valstybe”, – interviu sakė Prezidentė.
Sunku su tuo nesutikti. Galima tik būtų ginčytis, ar tampama, ar jau esame mafijos, t.y. nusikalstamo pasaulio grupuočių valdoma valstybė (oficialioje kalboje žodis „mafija” dažniau mėgstamas pakeisti į „oligarchija”, tačiau esmės tai nekeičia). Premjero patarėjas Virgis Valentinavičius komentuodamas Prezidentės žodžius teigia, kad „problemų dėl korupcijos yra, bet situacija nėra tokia dramatiška, kaip ją vertina Prezidentė”.
Pasakė ir tiek, bet tokio rango patarėjo pasisakymai turėtų būti lydimi išsamios argumentacijos, kuri įtikinamai turėtų paneigti prezidentės būkštavimus. Deja… Todėl tokie Premjero patarėjo žodžiai dar kartą aiškiai parodo, kad ši Vyriausybė arba neturi noro ir politinės valios mažinti korupciją, arba pati yra korumpuota ir nuolat papirkinėjama, arba tiesiog visiškai nesiorientuoja situacijoje, kuo būtų sunku patikėti.
