Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

O kaip koronaviruso metu laikosi mūsų Gerovės valstybės idealas?  

Kaip žinoma, kai kurios verslo šakos patyrė didelius nuostolius, kai kurios įmonės jau bankrutavo, išaugo nedarbas, tačiau būtų nuodėmė nepastebėti, kad Lietuvos valdžia deda nemenkas pastangas, siekdama amortizuoti ekonominius nuostolius. Kaip atrodo, panikuoti labai didelio preteksto čia nėra, anksčiau ar vėliau įveiksime dėl pandemijos prasidėjusį ekonomikos nuosmukį, išlipsime iš duobės, – ne pirmas kartas.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, labiau nerimauti verčia tie šalies politinės valdžios veiksmai ir iniciatyvos, kurie labai staigiai paspartino prasidėjusį demokratijos erozijos procesą, veda į demokratinės tvarkos dezintegracijos paūmėjimą. Kyla bjaurus įspūdis, kad mūsų nuostoliai demokratijos plėtotės sferoje nebus taip lengvai atstatomi kaip ūkio atgaivinimo plotmėje, galimas daiktas, demokratijos nuostoliai gali pastūmėti šalį į ilgalaikį moralinį ir politinį kolapsą.

Imkime vieną pavyzdį iš daugybės, nešvankiai prasikišančių. Sauliaus Skvernelio vyriausybė pažadėjo saugoti vadinamųjų rizikos grupių sveikatą ilguoju būdu, zonduodama dirvą dėl to, kaip būtų galima apsunkinti žmonių, sulaukusių 60-ties metų, gyvenimą net ir pasibaigus karantinui, įpareigojant juos dėvėti apsaugos kaukes neapibrėžtu pokarantininiu laiku viešose vietose, leidžiant dirbti tik nuotoliniu būdu, kitiems sugrįžus į normalią darbo ritmiką, ir pan. Vienas dalykas yra visiems vienodos sąlygos karantino metu, kitas – segregacija dėl amžiaus, ciniškai tai pavadinant rūpinimusi senjorais. Sekant tokia sugyvulėjusių politikų logika, vadinamiesiems senjoram būtų leista viešose vietose pasirodyti tik įsisegus skambutį į nosį, taip sukūrus perspėjimo įpareigojimą apie galimo užkrato pasirodymą tarp normalių žmonių. Kaip atrodo bent man, demokratijos pakasynomis užsiėmusiems politikams rūpi apriboti šešiasdešimtmečius  jau vien dėl to, kad tai yra mažiausiai vartotojiškumo bacila apsikrėtusi gyventojų kategorija, be to, ši žmonių amžiaus grupė nėra dar taip pasiligojusi, jog negalėtų generuoti pilietinių iniciatyvų. Štai, pavyzdžiui, aš planavau „Darom“ akcijos metu su bendraminčiais pabandyti išardyti asfaltuotą keliuką, vedantį į S. Skvernelio sodybą. O kaip tai  būtų galima padaryti nuotoliniu būdu, a?

Senjoras. Slaptai.lt nuotr.

Apsaugok mane, Viešpatie, nuo tokių mano sveikatos saugotojų kaip S. Skvernelis ir Aurelijus Veryga. Klasikinis totalitarizmas, suvalstybinęs laimės vaizdinį, net mirtimi bausdavo žmones už tai, kad jie nenorėjo siekti didžiosios savo laimės. Savo ruožtu, kaip matome, iš nešvankumo užgimstantis kvazitotalitarizmas sveikatos apsaugos pretekstu planuoja uždaryti  galimai pilietiškai aktyviausias žmonių grupes į getus, gviešiasi drastiškai apriboti jų socialinį mobilumą.

NeduokDie, kad mano sveikatos rūpintojėliu taptų toks karbauskinių laikų personažas kaip A. Veryga, brrrr …, net nupurto. Tačiau šįkart jaučiuosi turintis teisę pasakyti stipresnį žodelį apie šį politiką, kuris neseniai pareiškė, kad karantinas gali užsitęsti net visą vasarą. Nėra jokių abejonių, kad anajam buvo patikėta prazonduoti dirvą – kaip gali reaguoti žmonės, jeigu dėl valstiečių siekiamos pergalės rinkimuose į Seimą rudenį, karantinas būtų pratęstas iki pat tokių rinkimų slenksčio, žmonėms neleidžiant per vasarą nė atsitokėti?

O kaip elgsis R. Karbauskio valstiečiai, jeigu koronaviruso susirgimų skaičius jau greitai sumažės iki nulio, ar tokiu atveju valstiečiai bus verčiami iš naujo apkrėsti žmones, perimant užkrato dozes iš laboratorijų? Visi gerai supranta, kad dirbtinis karantino užtęsimas yra politinis vadinamųjų valstiečių interesas, A.Veryga iš jo šutvė supranta, kad visi tai supranta, tačiau net ir tokiu atveju nenustojama ciniškai tauzyti niekus apie visuotinį gėrį ir rūpestį žmogumi. Toks apsimetėliškumas rėžia akis ir leidžia pasakyti, kad minėtasis A.Veryga galop pasiekė savo karjeros aukščiausiąjį tašką, tapdamas didžiausiu R. Karbauskio pastumdėliu.

Gitano Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės lozungas, kaip atrodo, taip ir liks tik tuščiu lozungu jau vien dėl to esminio prieštaravimo, kad skandinaviško tipo socialinio balanso valstybės idealą čia kviečiama įgyvendinti remiantis vokiškos tvarkos pavyzdžiu, prezidento žodžiais tariant, siekiant perimti Vokietijos klestėjimą užtikrinančio sugebėjimo susitarti tarp darbdavių ir darbuotojų patirtį.

Dėl taip, t. y. pagal vokišką pavyzdį suprantamos Gerovės valstybės nėra jokio reikalo stengtis, verstis per galvą, manant, kad žmonės (darbdaviai ir darbuotojai) patys susitars, o jeigu nesusitars – jų pačių problema. Iš tiesų, Vokietijos politikai jokio Gerovės valstybės idealo neforsuoja, nežiūrint to, jog čia yra užtikrinamas aukštas žmonių pragyvenimo lygis.

Vokietijos Bundestagas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip darbdaviai gali susitarti su darbuotojais, geriausiai liudija tas faktas, kad mūsų laikais užsibaigė visi nesutarimai dėl darbo laiko trumpinimo.

Dar prieš keletą dešimtmečių virė diskusijos, kad neva pažangiųjų technologijų eroje atėjo metas pereiti prie keturių darbo dienų savaitėje, drauge ribojant darbo laiką iki keturių-šešių valandų per dieną. Kas atsitiko, pasikeitė iš esmės, kai dabar jau net Vakarų valstybėse yra linkstama atsisakyti darbo laiko reglamentavimo, numatant, kad tai vis labiau taps darbdavio ir darbuotojo laisvo susitarimo dalyku?

Kaip atrodo, tokią socialinę taiką visų pirma užtikrina į kraštutinį vartojimą atgręžta mūsų dienų žmogaus patirtis.

Intensyvėjanti vartojimo sparta reikalauja vis didesnės perkamosios galios, todėl pavyzdinis vartotojas, siekdamas daugiau uždirbti, privalo sparčiai suktis savo profesinėje veikloje, didindamas darbo našumą ir neretai aukodamas savo potencialiai laisvą laiką, dirbdamas viršvalandžius, ieškodamas papildomo pusės etato, ketvirčio ir pan.

Kaip atrodo, G. Nausėdos iškeltas Gerovės valstybės idealas yra ne tiek kažkoks idealas, kiek  sustiprėjęs pojūtis, pranešantis apie tai, kad į mūsų tyrus septynmyliais žingsniais atžirglioja vadinamoji vartotojų visuomenė su savo  pažadu padaryti visus žmones laimingus per poreikių tenkinimo suintensyvinimą ir įvairovę.

Vartotojų visuomenė, nežiūrint didelio jos patrauklumo ir neatšaukiamumo, naikina pilietinę visuomenę, yra atvirkščiai proporcinga pilietinės visuomenės idealui, savo ruožtu neatsiejamai susijusiam su demokratinės visuomenės tvarkos palaikymu, civilizacinė būsena. Taip jau sutapo, kad šiandien Lietuvoje drauge pirmą kartą turime Prezidentūrą, kuri iš esmės jau yra praradusi demokratinio instituto reikšmę. Nesakau, kad šiandieninė Lietuvos prezidentūra yra  tapusi Visiškai Tuščia Vieta. Jokiu būdu! Čia įsikūrė ir klesti prezidentu tapusio žmogaus didingai graži legenda, kurią galima perrišti įmantriu kaspinėliu. Tačiau demokratijos likimo požiūriu – tai išties yra Apytuštė Vieta, nežiūrint to, kad iš Prezidentūros rūmų sklinda raginimai stiprinti ir plėsti slaptųjų tarnybų veiklą, vardan tos pačios demokratijos stiprinimo.

Vartotojo refleksai ne visados pasitarnauja demokratijos gyvybingumo palaikymo labui!

Čia vertėtų bent sau užduoti tokį principinės reikšmės klausimą – ar laisvosios rinkos vartotojų visuomenė drauge yra demokratijos vartotoja, demokratinę visuomenės tvarką suprantanti kaip vartojimo produktą, ar mes, turintys teisę laisvai keliauti, turėti savo nuomonę, rinktis į mitingus, galime pavadinti save demokratijos vartotojais ta pačia maniera kaip ir tuo atveju, kai tuštiname vyno taurę, užsikąsdami rinktinio sūrio gabalėliais?

Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Niekas negalėtų užginčyti laisvosios rinkos ir demokratinės visuomenės tvarkos ryšio, tačiau, regis, padaugintume dviprasmybes, jeigu įsibėgėję pradėtume skelbti, kad demokratija yra laisvosios rinkos iškišamas produktas, kurį mes, laisvi žmonės, vartojame taip pat, kaip ir kitus laisvosios rinkos produktus iki pilnutinio pasitenkinimo. Tokiu atveju pasakius A, turėtume pasakyti ir B, kad demokratija, kaip ir bet koks kitas laisvosios rinkos produktas, yra parduodama ir perkama. Tačiau parduodama ir perkama demokratija būtų bjauri alternatyva tikrajai demokratijai, ar ne?

Jeigu pripažindami demokratijos tinkamumą mums, demokratiją vartojame kaip tobulą produktą puikiame įpakavime, pagal inerciją atpažindami tokį vartojamą produktą iš garantijas teikiančio firminio ženklo, bėgant laikui, dėl tokio mūsų pasyvumo vartojimo turinys gali nepastebimai, bet labai ryškiai pakisti, išliekant tam pačiam ženklinimo tipui. Čia kalbu net ne apie tokius lengvai atpažįstamus dėl savo karikatūrinio turinio demokratijos surogatus kaip Brežnevo konstitucija arba Putino suvereni demokratija, demokratijos vardu įtvirtinanti tironiją, o apie galimybę labiau subtiliai falsifikuoti demokratijos idėją, iškišant mums hiperrealistinį  demokratijos pavidalą, patogų vartojimui produktą, kai yra piešiama tikrovė, panašesnė į tikrovę už pačią tikrovę. Atskirti negyvą hiperrealistinį demokratijos pavidalą nuo realios dalykų padėties yra galima tik tada, kai mes, netobulos būtybės, esame įtraukiamos rūpesčio dėl realios dalykų padėties atitikimo demokratijos idėjai, taigi nesame tik patogūs nusistovėjusiai sistemai demokratijos vartotojai, o greičiau – pagiežingi, pikti ir kartais įsiutę demokratijos idėjos sergėtojai.

(Bus daugiau)

2020.05.11; 15:40

Viešojoje erdvėje skelbiant augančius už koronaviruso sukeltos krizės suvaldymą atsakingų politikų – sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos ir premjero Sauliaus Skvernelio – reitingus, kone pusė šalies gyventojų mano, kad valdžios pastangų dorojantis su virusu dedama per mažai.
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ kovo 25–30 d. vykdytos apklausos metu respondentų teiravosi, ar valdžia (visos šalies institucijos bendrai), jų nuomone, su pandemija susitvarko geriau nei buvo galima tikėtis.
 
Tai, kad valdžios sprendimai viršijo turėtus lūkesčius įvardino kas dešimtas asmuo (10 proc.), tuo tarpu kiek daugiau nei trečdalis (36 proc.) tvirtina, kad valdžios jau atliktas darbas atitinka tai, ko iš jos ir buvo galima laukti.
 
Beveik pusė gyventojų mano, kad šiuo metu pastangų, kurias į krizės suvaldymą deda šalies valdžia, nepakanka. 45 proc. apklaustųjų nurodė, kad valdžia su pandemija ir jos pasekmėmis susitvarko blogiau, nei buvo tikėtasi.
 
Beveik dešimtadalis (9 proc.) respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu ir nežinojo, kaip vertinti valdžios veiksmus krizės metu.
 
Kad valdžia susitvarko taip, kaip ir buvo tikėtasi, dažniau mano 30–49 metų žmonės, miestų gyventojai, respondentai su vidutinėmis ar didesnėmis šeimos pajamomis per mėnesį, taip pat vadovai bei specialistai ir tarnautojai, dirbantys privačiame sektoriuje.
 
Kad valdžia susitvarko geriau, nei tikėjosi, dažniau nurodė moterys, jaunimas iki 30 metų, dirbantys valstybiniame sektoriuje.
 
Galiausiai, kad valdžia susitvarko blogiau, nei jie tikėjosi, dažniau mano vyrai, vyresni nei 50 metų žmonės, gyvenantys kaime, pensininkai (septyni iš dešimties) bei darbininkai ir ūkininkai.
 
 
 
Naujienų agentūros ELTA užsakymu, rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanija „Baltijos tyrimai“ 2020 metų kovo 25–30 d. atliko reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą. Apklausta 500 Lietuvos gyventojų (18-74 metų) visoje Lietuvoje. Tyrimo rezultatai atspindi 18 – 74 metų Lietuvos gyventojų nuomonę pagal lytį, amžių ir gyvenvietės tipą. Rezultatų paklaida tokio dydžio imčiai neviršija 4,4 procentinio punkto, kai pasikliautinasis intervalas 95 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.04.08; 00:30

Minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Lietuvos kariuomenė drauge su šalyje dislokuotais NATO sąjungininkais ir kariuomenės bičiuliais rengia šventę, kurios metu visuomenė įvairiais būdais supažindinama su kariuomenės istorija, veikla, naudojama ginkluote ir karine technika. Šiais metais šventė vyks gegužės 18 dieną Tauragėje.

„Aktyvios, pilietiškos visuomenės ir modernios, atviros kariuomenės dialogas yra būtinas mūsų valstybės saugumo garantas, nes visuomenės pasitikėjimas kariuomene yra vienas jos stiprybės pamatinių akmenų. Šventės kaip ši padeda kariuomenei stiprinti ryšį su visuomene ir užsitikrinti tolimesnį jos palaikymą, kuris pastaraisiais metais – rekordinis“, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Lietuvos kariuomenės vado generolo leitenanto Jono Vytauto Žuko teigimu, šios šventės prasmė – pagerbti kovojusius už Lietuvos laisvę ir parodyti visuomenei, kokie Lietuvos nepriklausomybės saugotojai ir gynėjai yra šiandien, kaip ir su kuo jie ruošiasi šalies gynybai ar vykdo karines misijas už jos ribų.

Šventės lankytojams Lietuvos kariuomenės ir NATO sąjungininkų pajėgos pademonstruos naujausią turimą ginkluotę ir karinę techniką, kariuomenėje naudojamą ekipuotę ir karinę įrangą. Bus demonstruojami ir kariniai veiksmai – vienas iš kariuomenės padalinių surengs parodomąją karinę operaciją. Visi lankytojai galės gauti visus atsakymus apie tarnybos Lietuvos kariuomenėje būdus ir betarpiškai pabendrauti su šiuo metu tarnaujančiais kariais.

„Laisvė nėra dovanojama, o iškovojama ir įtvirtinama kasdieniu darbu, mokslu bei pasirengimu ją ginti. Turime būti dėkingi visiems didvyriams, kurie Lietuvos laisvę vertino labiau nei savo gyvybę“, – sako Tauragės rajono meras Sigitas Mičiulis.

Kariuomenės renginyje dalyvaus ir kitos su šalies gynyba bei saugumu susijusios valstybės institucijos bei organizacijos, vyks įvairios rungtys jauniesiems šventės lankytojams, koncertuos kariniai orkestrai ir kiti atlikėjai. Po šios šventės, gegužės 19 dieną, tradiciškai planuojamas ir Lietuvos partizanų pagerbimui skirtas pėsčiųjų žygis.

Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos minėjimo tradicija susijusi su tarpukariu gyvavusia Kariuomenės ir visuomenės susiartinimo diena. Kelių karių ir visuomeninių organizacijų atstovų iniciatyva pirmą kartą ši šventė buvo surengta 1935 metais.

Eleonora Budzinauskienė (ELTA)
 
2019.04.06; 07:17

Kai daugiau kaip prieš dešimtmetį Vilniaus Mokytojų namuose vykusiame liūdnai pagarsėjusio R. Pakso renginyje, kuriame dalyvavau tiesiog iš smalsumo, sutikau buvusį savo kurso kolegą L. M., jis buvo labai nustebęs. O tu ką čia veiki? – paklausė.  Žaismingai paklausiau to paties, ir jis atsakė, jog dabar jis fronte. Kadangi jis dar studijų metais pasižymėjo neblogu humoro jausmu, – perklausiau, kokiame jis fronte, juk karas nevyksta. Bet jis, rimtai ir gal net šiek tiek paniekinančiai, pažvelgė į mane ir gan sausai iškošė: tu nežinai, kas yra Frontas?

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Tik tuomet ir sužinojau. Pasirodo, Frontas dar tik kūrėsi, aplink A. Paleckį jau spietėsi ir L. M., ir buvęs Krašto apsaugos ministras bei kiti, kaip dabar priimta sakyti, marginalai.

Kodėl prisiminiau šį, regis, mažareikšmį epizodą iš ganėtinai nutolusios praeities?

Pirmiausia todėl, kad A. Paleckio etc. byloje atsidūrė ir mano kurso draugas L. M. Tiesa, kol kas, berods, tik kaip liudytojas.

Antra, kas vis dėlto pastūmėja pakankamai išsilavinusius žmones žengti savo valstybės išdavystės link: genetinis kodas, merkantiliniai tikslai, ar paprasčiausiai „ neramios sielos“ kovotojo prieš sistemą dvasia?

Paleckio elgesį gal dar būtų galima suprasti (bet, šiukštu, ne pateisinti). Tai – genetinis kodas ir per jį persiduodanti senelio atmintis. Šviesios atminties tarpukario kultūros ir meno veikėjas Juozas Keliuotis šių eilučių autoriui yra pasakojęs, kaip dažnai Justas Paleckis su Liudu Gira lankydavęsi rusų ambasadoje Kaune. Tiesiog pritrūkdavę pinigų pavalgyti ir išgerti. O rusai buvę dosnūs – ir pavalgydindavę, ir pagirdydavę.

mitingvien_paleckis_1
Algirdas Paleckis mitinguoja. Slaptai.lt nuotr.

Bet, kaip žinia, nemokamų pietų nebūna, tad vėliau tekę atidirbti su kaupu.

Žmogaus gyvenimas, kaip rodo šimtmečių istorija, yra daug paprastesnis nei ilgaamžės didžiųjų filosofų pastangos priartinti žmogų prie dieviškosios esybės.

Meilė savo tėvynei, gilūs patriotiniai jausmai bei ištikimybė idealams – tai tarsi opera, skirta išrinktiesiems: suprantantiems libretą, jaučiantiems muziką ir grožį.

Grožis, deja, nėra tolygu sočiam duonos kąsniui.

Ne visiems, bet kokia kaina trokštantiems sotesnio duonos kąsnio dabar ir čia, užtenka vietos valdžioje ir prie valdžios.

Ir todėl toji neapibrėžties būsena gimdo nenuslūgstantį susierzinimą, pyktį ir neapykantą, stumiančius išdavystės link. (Čia, man regis, reikėtų labai giliai suvokti ir apmąstyti  būsimas gilumines pasekmes mūsų valstybei, įvykus beprecedentiniam teisėjų korupcijos skandalui).

Kazys Almenas prieš du dešimtmečius, kalbėdamas Birštone vykusioje konferencijoje apie tai, jog mes (lietuvių tauta) buvome pasmerkti išnykti, sakė: … Nuovokos stokojančių netrūksta bet kurioje tautoje. Radosi pagaliau ir tokių, kuriems tai (išnykimas – aut. past.) pasidarė nesvarbu. Buvo, deja, ir tokių, kurie tautos išnaikinimo vyksmą panaudojo savo asmeniškai gerovei, savo garbėtroškai patenkinti. Ko gero, pasitaikė net vienas kitas, kuris saviniekos sumetimais lietuvių tautos išnykimu buvo patenkintas.“

Ar ne kažką panašaus regime ir dabar? Socialinė, ekonominė, pagaliau, ir politinė atskirtis. Kai žvelgi į Vilniaus centre per visą namo sieną kabantį kandidato portretą, užgožiantį senovinę architektūrą, nejučia imi galvoti, jog merkantiliniai siekiai, garbėtroškiška žmogaus prigimtis niekur nedingo, nepaisant, kokioje visuomenės sistemoje begyventume. Ir kad į mažutėlius niekas net nekreipia dėmesio, nes jie tiesiog yra mažutėliai; tokio plakato jie tiesiog nepajėgūs įpirkti ir todėl iš principo negali dalyvauti valstybės valdyme, ir todėl niekam nebereikalingi.

A. Paleckio suėmimas pratęstas dviem mėnesiams. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Taip mes dedame bombas po savo ateities namų pamatais. Nebepavojingi tie, kurie jau išvyko; o tie, kurie liko, visuomet bus mums priešiškų jėgų taikiklyje.

Taip, be šventų idealų, žmogui reikia ir duonos. Kasdienės.

Tačiau vis gilėjanti visuomenės atskirtis vieniems žada dar riebesnį sotaus gyvenimo kąsnį, kitiems gi tik pažadus apie rojų žemėje, kurio niekada nebus.

Europos Komisijos (EK ) tyrėjų skaičiavimais, kas ketvirtas žmogus Lietuvoje gyvena ties skurdo rizikos riba. Tai – vienas prasčiausių rodiklių ES.

EK tvirtinimu, Lietuvos visuomenėje pajamų nelygybė yra viena didžiausių ES, o socialinę atskirtį patiriančių asmenų skaičius kiekvienoje socialinėje grupėje vis auga. Tai lemia ne tik bendros regiono demografijos problemos, ekonomikos krizės palikti randai (nors krizė jau seniai praėjo), bet ir menkos valstybės pastangos.

O tos pastangos, anot prezidentės D. Grybauskaitės, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.

2019.03.01; 10:00