Siūloma sudaryti specialiąją tyrimo komisiją, kuri ištirtų, ar pagrįstas yra Seimo narių grupės teikimas pradėti apkaltos procesą Seimo nariui Artūrui Skardžiui. Ši komisija, kurioje dirbtų 13 parlamentarų, parengtų išvadą dėl pagrindo pradėti jam apkaltos procesą.

Tai numatantį nutarimo projektą įregistravo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius.

Jame siūloma pavesti komisijai tyrimą atlikti bei išvadą pateikti Seimui iki šių metų gegužės 2 d.

„Seimo narys A. Skardžius galimai šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kuria įsipareigojo „gerbti ir vykdyti jos Konstituciją ir įstatymus“ ir „sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai“, – sakoma nutarimo projekte.

Jame pažymima, kad A. Skardžius, vykdydamas savo pareigas 2009-2017 metų laikotarpiu, galimai „veikė su juo susijusių įmonių naudai ir pritarė apsimestinių sandorio sudarymui, galimai siekiant nuslėpti tikrąją jo asmeninių (šeimyninių) pajamų kilmę ir sąsajas su vėjo energetika“.

Anot nutarimo projekto, A. Skardžius veikė nuolatiniame interesų konflikte Seimo Energetikos komisijoje ir Ekonomikos komitete (įskaitant ir 2016-2020 metų kadencijos darbą Seime).

Parlamentarui priekaištaujama ir dėl to, kad jis veikė kaip Seimo parlamentinės grupės su Baltarusija pirmininkas, egzistuojant akivaizdžiam jo asmeniniam (šeiminiam) interesui verslu Baltarusijoje. Apkaltos iniciatorių teigimu, A. Skardžius nedeklaravo savo asmeninių (šeiminių) interesų atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.03.15; 03:50

Liberalų sąjūdis turi 7 pretendentus kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą. Kandidatais šios partijos nariai: europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo nariai Eugenijus Gentvilas, Vitalijus Gailius ir Arūnas Gelūnas, Vilniaus meras Remigijus Šimašius, Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas ir Elektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis.

Trečiadienį posėdžiavusi Liberalų sąjūdžio valdyba įvardijo šiuos partijos skyrių ir narių iki vasario pradžios siūlytus pretendentus būti kandidatais į prezidentus.

„Vieną pretendentą, tapsiantį liberalų kandidatu prezidento rinkimuose, partijos nariai patvirtins iki balandžio mėnesio“, – sako partijos pirmininkas E. Gentvilas.

Partijos valdyba taip pat svarstė partijos įstatų keitimus ir parengė atnaujintą įstatų koncepciją, pagal kurią bus rengiami įstatai, kuriuos planuojama priimti balandžio viduryje vyksiančiame partijos suvažiavime.

„Naujai ruošiamuose partijos įstatuose numatome, kad kitas pirmininkas bus renkamas tik tiesioginiuose rinkimuose visuotiniu partijos narių balsavimu. Taip pat sukame partijos decentralizavimo keliu, suteikdami didesnes sprendimo galimybes partijos skyriams dėl partijos veiklos ir finansų“, – sako E. Gentvilas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.09; 00:30

Seimo narys Artūras Skardžius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Parlamentinį tyrimą dėl Seimo nario Artūro Skardžiaus atlikusi Seimo Antikorupcijos komisija antradienį ketina pateikti Seimui savo išvadas.

Jose konstatuojama, kad Seimo narys A. Skardžius „turėjo interesų atsinaujinančių išteklių energetikoje ir teikdamas pasiūlymus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymui galėjo pažeisti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, pagal kurias asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra“.

Vadovaujantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo ir Seimo statuto nuostatomis šią Antikorupcijos komisijos išvadą siūloma perduoti pagal kompetenciją Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijai.

Lapkričio 9 d. už komisijos išvadas balsavo 8 Seimo nariai, prieš buvo 1, susilaikė – 1.

Lietuvos Respublikos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Vitalijaus Gailiaus vadovaujama komisija tyrimo metu negavo duomenų, kad Seimo narys A. Skardžius darė poveikį AB „Lietuvos energija“ 2005 metais skelbtam konkursui dėl Šilutės rajone numatyto plėtoti vėjo jėgainių parko prijungimo prie elektros tinklų sąlygų, kurį laimėjo UAB „Naujoji energija“.

Komisija nustatė, kad Seimo nario A. Skardžiaus sutuoktinė Snieguolė Skardžiuvienė už žemės (priklausančios S. Skardžiuvienei ir A. Skardžiui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise) nuomą Šilutės rajono Čiūtelių kaime iš žemės nuomininko UAB „Renovacijos partneriai“ gauna 23 863 eurus per metus.

Civiliniame kodekse numatyta, kad privačios žemės nuomos mokesčio dydis nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu.

„Teisės aktai nereglamentuoja privačios žemės nuomos kainos nustatymo. Vadovaujantis šiomis Civilinio kodekso nuostatomis nėra pagrindo teigti, kad žemės nuomos kaina pagal S. Skardžiuvienės ir UAB „Renovacijos partneriai“ 2010 m. gegužės 6 d. sudarytą Žemės nuomos ir užstatymo teisės suteikimo sutartį pagal joje numatytas sąlygas, sklypo dydį ir paskirtį yra nepagrįsta“, – nustatė tyrimo komisija.

S. Skardžiuvienės su UAB „Renovacijos partneriai“ sudarytoje Žemės nuomos ir užstatymo teisės suteikimo sutartyje žemės Šilutės rajono Čiūtelių kaime nuomos kaina keitėsi vadovaujantis šios sutarties nuostatomis. Žemės nuomos mokestis S. Skardžiuvienei pradėtas mokėti nuo 2010 metų, vadovaujantis Žemės nuomos ir užstatymo teisės suteikimo sutartimi.

„Vėjo jėgainių statybos laikotarpiu (2010-2012 metais), nuomininkas – UAB „Renovacijos partneriai“ – mokėjo minėtoje sutartyje numatytą fiksuotą nuomos mokestį – 17 500 Eur (po mokesčių – 14 875 Eur). 2013 metų antrame ketvirtyje žemės subnuomininkui UAB „Naujoji energija“ pradėjus eksploatuoti vėjo jėgaines, nuomos mokestis, kaip ir numato sutartis, buvo perskaičiuotas ir susietas su vėjo jėgainių parke pagamintos elektros energijos pardavimo kaina (iki 2025 metų). Fiksuotą tarifą 12 metų laikotarpiui nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Nuo 2013 metų antrojo ketvirčio UAB „Renovacijos partneriai“ moka ir iki 2025 metų S. Skardžiuvienei mokės sutartyje numatytą fiksuotą nuomos mokestį – 23 863 Eur (po mokesčių – 20 283 Eur). Nuo 2025 metų vėjo jėgainių parke pagamintos elektros energijos pardavimo kaina priklausys tik nuo rinkos, tuo pačiu ir žemės nuomos mokestis, kuris negalės būti mažesnis kaip – 17 500 Eur (iki mokesčių)“, – sakoma komisijos išvadose.

Komisija negavo duomenų ir nenustatė, kad A. Skardžius asmeniškai darė įtaką valstybės institucijoms, kad padidėtų elektros energijos supirkimo kaina.

Tyrimo metu nenustatyta, kad Seimo nario A. Skardžiaus sutuoktinės S. Skardžiuvienės ir įmonės „Daugų sala“ sandoris dėl UAB „Kornelita“ pardavimo neatitiko rinkos sąlygų ir įstatymų, ar, kad šis sandoris turi apsimestinio sandorio požymių.

Komisija ištyrė ir epizodą, susijusį su Baltarusijos įmonės „Investenergostroj“ akcijomis.

„Atsižvelgiant į tai, kad Baltarusijos įmonės „Investenergostroj“ akcijos laikytinos Seimo nario A. Skardžiaus šeimos turtu, o šios įmonės veiklos sėkmė tiesiogiai lemia jo šeimos finansinę gerovę, taip pat į tai, kad vienas iš Baltarusijos bendrovės akcininkų yra Seimo nario šeimos draugas, buvęs bendrapartietis ir bendradarbis, verslininkas Romualdas Patalavičius, aktyviai užsiimantis atsinaujinančių išteklių energetikos verslu tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje, o pats Seimo narys yra aktyviai veikiantis energetikos srityje specialistas, be to yra Seimo parlamentinių ryšių su Baltarusijos Respublika pirmininkas, nuolat dalyvaujantis ekonomikos forumuose Baltarusijoje, – visuomenėje galėjo kilti abejonės, kad Seimo nario A. Skardžiaus parlamentinei veiklai galėjo ir gali turėti įtakos Baltarusijos įmonės „Investenergostroj“ akcininkai“, – sakoma komisijos išvadose.

Komisija konstatuoja, kad sutikdamas eiti parlamentinės grupės su Baltarusija pirmininko pareigas ir jas eidamas, Seimo narys A. Skardžius galėjo pažeisti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatas, pagal kurias asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

Seimo nutarime numatytas klausimas, į kurį turėjo atsakyti Komisija, yra susijęs su Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) atliekamu ikiteisminiu tyrimu dėl galimo piktnaudžiavimo. 

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Ikiteisminis tyrimas Specialiųjų tyrimų tarnyboje pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio („Piktnaudžiavimas“) 2 dalį buvo pradėtas gavus Seimo narių pareiškimą dėl galimo piktnaudžiavimo. Tyrimą atlikusi komisija pareiškė, kad negali kištis į atliekamą ikiteisminį tyrimą bei viešinti jo duomenų.

Šių metų birželio 22 d. Seimas pavedė Seimo Antikorupcijos komisijai ištirti Seimo nario A. Skardžiaus veiklą.

Seimo Antikorupcijos komisijai parlamentarai suteikė laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.14; 06:03

Valstybės politinį elitą yra ištikusi gili identiteto krizė. Gal ir gerai, kad nenorima su šia būsena susitaikyti, bet pripažinti ją derėtų. Kol to neįvyks, tol racionalių sprendimų neverta tikėtis, nes krizė galvose gilės, o drauge su ja – ir anomalijos Seime, valstybėje ir net Gedimino kalne.

„Elitinės galvos“ – ne statistiniai vienetai gyventojų surašymuose, o tokios, kurios turi galių lemti valstybės raidą ir joje gyvenančių piliečių gerovę – tad ignoravimas klausimo: „kas aš esu?“, veda į užprogramuotus klystkelius. Vietoj savęs suvokimo ten, kur esi ir tokio, koks esi, renkamasi kažkas kito – būti ne ten, kur turėtum ir apsimesti kažkuo kitu, t.y. prisiimti roles ir bandyti pagal jas vaidentis viešumoje.

Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.

Rūstus, bet ir graudžiai juokingas yra Lino Balsio atvejis. Žaliųjų partijos tarybos narys ir buvęs pirmininkas, turėjo lyg ir puikiai jaustis Seime, kai rinkimus laimėjo tegu ir ne jo Žalioji partija, bet, kaip bebūtų, – Žaliųjų ir valstiečių sąjunga, taigi bendraminčių parlamente turėjo būti kaip niekada anksčiau.

Turėjo būti, bet buvo kažkas kito. Žmogus bandė ieškoti žaliųjų tarp Seimo agronomų, policininkų, netgi tarp veterinarų ir chemijos pramonės prekeivių, kol pradėjo nebesuvokti: jeigu jie yra žalieji, tai kas yra jis pats? Kuo tai baigėsi – visa Lietuva matė ir nesuprato, o kaip pripažįsta pats L. Balsys, dėl tokių egzistencinių klausimų kėlimo, jis turėjo pavartoti nuskausminamųjų ir raminamųjų vaistų.

Viską suprato tik Seimo žalieji ir valstiečiai, iš pradžių pabandė parlamentarą sulaikyti padedami policijos, pasiuntė į jo paiešką bent kelis ekipažus, o kai nepavyko L. Balsio ne tik sulaikyti, bet ir surasti, suskubo reikšti užuojautą, esą, žmogus serga ir reikia jam padėti.

Tokia veidmainyste nepatikėtų net labiausiai patyręs bambalių rinkėjas, tad ar galima manyti, kad patikės raminamųjų pavartojęs išsilavinęs žmogus ir buvęs garsus žurnalistas.

Girtuokliai Vilniaus centre. Slaptai.lt nuotr.

Kuo skiriasi postringavimai, kad esą L. Balsys Seime pijokauja, nors jis pats tai neigia ir tuo netiki, nuo neabejotinai blaivia galva skelbiamų tvirtinimų, kad Ramūnas Karbauskis, Saulius Skvernelis, Kęstutis Navickas, Viktoras Pranckietis, Agnė Šurinskienė, Kęstutis Mažeika ir t.t. yra žalieji? Jie patys gal ir tiki, bet ar to pakanka, kad jais patikėtų L. Balsys ir visi šiek tiek praprusę bambalių ir Seimo narių rinkėjai.

Prieštaravimų, matyt, nekyla tik R. Karbauskiui, vienos didžiausių Lietuvoje žemės ūkiui skirtų chemijos produktų prekiaujančios bendrovės savininkui ir Seimo kultūros komiteto pirmininkui. Jis tiki, kad yra ir žaliasis, ir žymus kultūros veikėjas, ir kad alkoholis labiau nuodija Lietuvos žmones, nei laukų tręšimas cheminiais preparatais. Tad visiškai normalu, kad ir L. Balsys tiki, kad jis yra blaivininkas.

Gražus – aš, baisus – jis

Kitas charakteringas pavyzdys yra S. Skvernelio įtikėjimas, kad jis nuostabiausias Lietuvos premjeras, kokių dar nebuvo šalis regėjusi. Retkarčiais per tokius savo įtikėjimus pakliūna žmogus į gana komiškas situacijas.

Pasaulio banko „Doing Business“ verslo aplinką vertinančiame reitinge Lietuvai pakilus penkiomis pozicijomis iš 21 į 16 vietą tarp 190 valstybių, Saulius Skvernelis suskubo girtis: „Verslo aplinkos gerinimo srityje vyriausybė išsikėlė ambicingus tikslus. Pokyčiai „Doing Business“ reitinge signalizuoja, jog einame teisingu keliu – ir einame sparčiai. Pirmųjų metų, o jei tiksliau – pirmojo pusmečio darbo rezultatas džiugina, tačiau ties tuo tikrai nesustosime“, – BNS naujienų agentūros išplatintame pranešime cituojamas premjeras.

Kodėl gi nepasigyrus tokiais gražiais Lietuvos pasiekimais, tik specialistai patikslina, kad ši vyriausybė dėl to šuolio niekuo dėta. Kaip „Delfi“ portale teigia vyriausiasis Baltijos šalims „Danske Bank“ ekonomistas Rokas Grajauskas, šuolis šiame reitinge praėjusios vyriausybės ir nemaža dalimi – buvusio premjero nuopelnas Lietuvos ekonomikai. Esmė tokia, kad „Doing Business“ vertina šalis pagal labai konkrečius įstatyminių nuostatų parametrus, kurie buvo paruošti ir iš dalies įgyvendinti Algirdo Butkevičiau vyriausybės.

Mūsų miesteliai. Žagarė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Verta paminėti ir kitą „reitingą“, kur Lietuva užtikrintai pirmauja – emigravusiųjų iš Lietuvos gyventojų skaičių. Išankstiniai šių metų duomenys apie emigracijos mastą rodo, kad per 9 šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus (pernai 50 300 žmonių, per š. m. 9 mėn. – 47 030).

Už šiuos rodiklius S. Skernelis nuopelnų kratosi. Edmundo Jakilaičio LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ premjeras tvirtina, kad „Dalis tų skaičių susiję su papildoma deklaravimo tvarka, kas buvo padaryta metų pradžioje, ką reikėjo padaryti norint susimokėti ar nemokėti tam tikrų mokesčių. <…> Galiausiai ir gamtinės sąlygos, kai kurie atvirai deklaruoja, kad važiuoja į kitas šalis dėl vaikų tam tikrų ligų ir panašiai. Tai yra natūralu. Žmonės jaučiasi nelaimingi, tai skatina pakankamai didelį nusivylimą. Rezultate imamas lagaminas ir išvažiuojama. Negalima to neigti. <…> Ta situacija negimė per 10 mėn. Mes turime pasekmę ir turime ieškoti priežasčių. Mes tas priežastis žinome, tai jas ir sprendžiame. Tie, kurie dabar sako, kad jie galėtų padaryti, tai jiems reikėjo galvoti anksčiau, kai priiminėjo savo sprendimus, išvijusius žmones iš Lietuvos.“

Negalima su premjeru nesutikti dėl to, kad emigracija ne tik šios vyriausybės sukurta problema, tačiau faktai tokie, kad emigracijos padidėjimas įvyksta dabar, tad ir susijęs su dabartine valdančiosios daugumos politika.

Žaliojo ir konservatoriaus tapatybė

Bandymai prisiimti teigiamus nuopelnus, kurie su veikiančiosios vyriausybės veikla nesusiję ir neprisiimti atsakomybės dėl neigiamų tendencijų, – išties būdinga ne tik S. Skvernelio, bet ir kitoms buvusioms vyriausybėms. Kai tik suveikdavo švytuoklės principas ir rinkėjai atsikandę vienos partijos valdymo, rinkdavo oponavusiąją – tai kartojosi kas 4 m., jau 8 kartą nuo Nepriklausomybės atgavimo – kalti tapdavo buvusieji, geri – esantieji. S. Skernelio partijai patogu neprisiimti atsakomybės už visą praėjusį laikotarpį, nes kaip ir dauguma naujai į valdžią atėjusių populistinių jėgų, jos neturi istorijos šleifo, kuris dažnai būna ne tik atspirtis, bet ir žemyn tempiantis inkaras.

Gabrielius Landsvergis. LRS nuotr.

Tarkim, Tėvynės sąjungos–Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas Gabrielius Landsbergis apie emigraciją postringauja kitaip – įsijautęs į opozicijos rolę, LRT televizijos laidoje „LRT forumas“ jis aiškino, kad artėja tas laikas, kai teks pripažinti, kad nei šiai, nei praėjusioms vyriausybėms nepavyko nieko pakeisti, sprendžiant emigracijos problemą.

„Ekspertai kalba globaliomis frazėmis, bet mes negirdime recepto. Vyriausybė sako – mėginame daryti vieną ar kitą pataisymą, kažką pataisysime, galbūt kažkas pasitaisys, bet esminis dalykas – mes susiduriame su egzistencine vyriausybės krize. Neaišku, ar ši valstybė išliks ir kokia ji išliks per kitą ateinantį dešimtmetį“ – gąsdina konservatorius.

Tačiau esminė išlyga G. Landsbergio kalboje yra ta pati  – už esamą situaciją atsakinga ši bei praėjusi vyriausybė ir čia padedamas taškas. Prieš jas buvusi A. Kubiliaus vadovaujama konservatorių vyriausybė jau neatsakinga.

Du politiniai lyderiai, vienas jų dabartinės vyriausybės premjeras, kitas valdančiosios giminės konservatorių partijoje favoritas, realiai pretenduojantis po 2020 m. Seimo rinkimų užimti premjeros kėdę, iš esmės yra labai panašūs tuo, kad nei vienas iš jų neprisiima atsakomybės už tai, ką patys daro ir jų vadovaujamos institucijos darė ir daro, abu tik prisiima roles – vienas sėkmingo premjero, kitas – sėkmingo opozicijos lyderio.

Elito atstovų pavyzdžiai užkrečia

Nemaloniai nuteikia tiek G. Landsbergio, tiek S. Skevernelio prasta vaidyba, tačiau už tai galima atleisti – jie neprofesionalūs aktoriai. Tačiau, kad nesuvokiamas jų atliekamų rolių turinys, ką jos reiškia šiai valstybei ir jos piliečiams, nuteikia gerokai liūdniau. Nes gyvenimas, kuris patiriamas savo žemėje, savo aplinkoje ir savo valstybėje – nėra rolės nei scenos atlikėjui, nei parterio žiūrovui. Gyvenimas yra tikras – su savo džiaugsmais ir nusivylimais, labai konkrečiais dalykais, pradedant pinigų sumomis už vaikų mokslą, maistą, rūbus, mokesčiais valstybei už tai, kad egzistuoji, sveikatos paslaugų neprieinamumu dėl to, kad jos per brangios ir t.t.

Tame žemajame „ne elito“ lygmenyje nebelieka vietos melui. Šeima, tėvas ir motina, išgali išlaikyti savo vaikus arba neišgali, jauni žmonės mato perspektyvą savo šalyje arba nebemato – tarpinių variantų labai nedaug. Todėl, kai šalies politiniai lyderiai, kurių užimamos pozicijos juos leidžia laikyti tikruoju šalies elitu, kratosi asmeninės atsakomybės, išsisukinėja arba giriasi nebūtais dalykais, akivaizdžiai apsimeta ne tuo, kuo yra (žaliaisiais, blaivininkais ir pan.), perspektyvos iš tiesų nebelieka. Nes ir bambalių, ir Seimo rinkėjai padaro paprastą išvadą – jeigu ten valdžios aukštybėse taip elgtis normalu – tai reiškia, kad tokia sistema turėtų galioti nuo viršaus į apačią visur, o jei dar negalioja, tai ilgainiui įsigalės.

Tad ir normalu, kad patikėję tikrais ir tariamais dalykais, jog „gera ten, kur mūsų nėra“, žmonės prisiima atsakomybę tik už save ir be sąžinės graužaties išvažiuoja, palikdami šalies lyderiams prisiimti ar neprisiimti atsakomybę už sistemą, kurios vertybes demonstruoja jie patys savo elgsenos pavyzdžiais.

Tyrimų išvados – sveikas arba sergi

Nors reikia pripažinti, kol Lietuva netapo policine valstybe ir galioja demokratinės žaidimo taisyklės, tam tikrų prošvaisčių blyksteli ir dabartinių valdančiųjų galvose. Tarkim, kad ir iniciatyva atlikti parlamentinius tyrimus, skirtus įvairiems politikų veiklos aspektams išnagrinėti, jei tik jie nesibaigs bereikšmiu pareiškimu, kaip Artūro Skardžiaus atveju – „galėjo supainioti interesus“, ir  nebus naudojami politinėms sąskaitoms suvedinėti, bet taps pagrindu moralinei politikų atsakomybei prieš šalies piliečius įvardinti.

Andrius Kubilius

Pasak R. Karbauskio, ketinama tirti, kodėl per 2009–2012 m. ekonomikos krizę tuometinė A. Kubiliaus vyriausybė priėmė sprendimą už didžiulius procentus skolintis iš rinkos, o nesiskolino, kaip latviai, iš Tarptautinio valiutos fondo. „Jeigu nėra, tai bus aišku, kodėl šiandien visi mokame papildomas palūkanas, kiekvienas esame praradę kažkokias lėšas dėl keistų, o galbūt ir nusikalstamų sprendimų. Tai tikrai nėra nukreipta prieš konservatorių partiją. Mes norime atsakymų: kodėl sprendimai buvo daromi“, – aiškina žaliųjų ir valstiečių lyderis.

Intencija pagirtina, bet tyrimas apart idėjos paviešinimo toliau ir nenukeliavo. Bent jau iki šiol panašūs klausimai ir tyrimai apie buvusių valdančiųjų Seimo ar Vyriausybės narių atsakomybę neturėdavo perspektyvų. Tokiais kaltinimais yra ir buvo mėgstama pasisvaidyti viešumoje, tačiau tuo viskas ir baigdavosi. Priežastis paprasta. Jei atsiras precedentas – tai sugrįžę į valdžią „tiriamieji“ gali atsilyginti tuo pačiu. Kad yra ką tirti jau ir šios vyriausybės per metus nuveiktuose darbuose – nekyla abejonių vien tik pažiūrėjus, į ką išvirto vadinamoji urėdijų reforma.

Nediskutuojant, ar pati reforma buvo reikalinga, tačiau kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad reformai buvo nepasiruošta, šiuo metu situacija nevaldoma, vyksta spartus miškų kirtimas, tik jau atsakomybę už tai prisiima ne kokia nors „sovietinė sistema“, kurią esą reikėjo sugriauti, bet dabartinė vyriausybė.

Iš esmės dabartinės vyriausybės metų veikla ir pažymėta tuo, kad sėkmingai vykdyti tik griaunamieji darbai, visai neįvaizduojant, kas vietoj jų bus statoma ir kiek tai kainuos. O reformos, geros ar blogos jos bebūtų, visada kainuoja.

Kaip taupo Vyriausybės aparatas

Nenuostabu, kad vietoj išliaupsinto valstybės išlaidų taupymo ten, kur valdantieji kojos nekelia, „arčiau kūno“ vyksta tradiciniai procesai. Tarkim, vietoj žadėtų sutaupyti 40–50 tūkst. eurų, Vyriausybės kanceliarijai kitąmet biudžeto projekte numatoma papildomai skirti 555 tūkst. eurų daugiau. Gal tai ir pagrįstos išlaidos, nes atėjusi naujoji Vyriausybė sugebėjo paralyžiuoti savo kanceliarijos darbą, įstrigdyti teisės aktų rengimo procedūras ir užsiėmė tik tuo, kad priiminėjo praeitos vyriausybės parengtus teisės aktus.

Tačiau nesunku įsivaizduoti, kas vyksta ten, kur realiai taupoma, nors jau iki tol funkcijoms atlikti lėšų trūko, tarkim, kad ir kultūros srityje. Kad Gedimino kalnas neišeitų pas Mahometą, anot premjero, pinigų bus tiek, kiek reikės, bet tie kalno gelbėjimo darbai yra Kultūros finansavimo biudžeto eilutėse, tad labai didelė tikimybė, jog galiausiai turėsime išbetonuotą kalną ir dykras visuomenės kultūros dirvonuose.

Biudžeto formavimo principai

Galima spėlioti, kad S. Skverneliui labai patinka Michailo Bulgakovo kūryba, nes premjeras dažnai mėgsta postringauti apie tai, kad viskas valstybėje buvo apleista ir iškreipta, vešėjo nepotizmas, korupcija, protekcionizmas, dvigubi standartai, neūkiškumas, neefektyvus valdymas, nelegalūs susitarimai, procesų imitavimas ir t.t.

Tačiau kokia prasmė iš šių policininko, o ne premjero rolei tinkančių pareiškimų? Premjero atsakomybė ir pareiga – naujų sprendimų priėmimas, kurie būtų susiję ne tik su tuo, kad nepotizmas nevešėtų, bet ir su tuo, kad pradėtų vešėti gerovė joje gyvenantiems piliečiams. Per metus laiko to gerovės suvešėjimo taip niekam, išskyrus patį premjerą, ir nepavyko įžvelgti, jokių proveržių neatskleidžia ir 2018 m. biudžeto projektas.

Kadangi naujasis biudžetas tik pradėtas svarstyti ir jo priėmimas dar užtruks, procesai tik įsisiūbuoja. Sklinda gandai, kad siekiant pelnyti „korumpuotų“ liberalų ir piktų konservatorių prielankumą žalieji ir valstiečiai svarsto portfelių ministerijose perdalijimą.

Tarp galimų kandidatų: liberalas Vitalijus Gailius, pretendentas į Teisingumo ministro postą, ir apie savo priklausomybę konservatorių komandai pareiškęs Aivaras Abromavičius, pretenduojantis į Ūkio ministro postą. Tačiau tai tik viena politinių intrigų pusė Žaliųjų ir valstiečių sudarytai vyriausybei stokojant daugumos palaikymo Seime.

Kiti procesai vyksta visuomenėje. Pirmieji sukruto gydytojai, pagrasinę streiku, jei nebus 30 proc. padidinti atlyginimai medicinos sektoriui. Iš esmės atskirų visuomenės grupių (pvz. policininkų, šveitimo darbuotojų) pastreikavimai priimant biudžetą yra cikliški, įvykstantys ko ne kasmet biudžeto svarstymo metu ir dažniausiai duodantys didesnį ar mažesnį teigiamą tai grupei rezultatą. 

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

Ne tik dabartinė, bet ir ankstesnės vyriausybės į tokius bruzdesius žiūrėdavo jautriai, tad viena iš formų visuomenės grupėms nulemti biudžeto svarstymo procesus savo naudai, išties tampa streikai, nes kitaip vyriausybė jų negirdėtų. S. Skvernelis į žinią apie streiką sureagavo sau būdingu stiliumi – išvadino gydytojus šantažistais, tačiau, panašu, kad medikams jų pageidavimai bent iš dalies bus išpildyti.

Pavyzdžių yra – noro nėra

Tačiau kokiais principais, neskaičiuojant „grasinimų“ streikuoti, biudžetas formuojamas, kodėl vienur asignavimai didinami, o kitur mažinami, atspėti darosi vis sudėtingiausi net ir žymiausiems Lietuvos šamanams bei astrologams. Strateginių krypčių jame niekas neranda ir jau ne pirmą kartą pažymi, kad ši valdančioji dauguma neturi nei savo strategijos, nei pajėgi ją sukurti, nes patys nežino, kas jie tokie yra. Ko nori, suprantama, žino, bet norai skirtingi ir nesuvokiama, kaip juos realizuoti, o ypač tokio naivaus ir nuoširdaus noro „kad būtų žmonėms geriau.“

Tarp begalės pasiūlytų „idėjų Lietuvai“ verta paminėti „Lietuvos žiniose“ publikuotą Manto Bileišio, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Vadybos katedros vedėjo, sąmojį: „kai kurioms turto grupėms įvesti indeksuojamus mokesčius, kurių tarifas priklausytų nuo to, kiek reikėtų surinkti lėšų, kad viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai būtų ne mažesni nei, tarkime, Estijoje, t. y. jei Seimas negali nuspręsti, koks yra orus mokytojo ar gydytojo atlyginimas, leiskime tai padaryti estams. Ir jei Seimas negali nuspręsti, iš kur paimti pinigų, paimkime jų automatiškai“.

Pasiūlymas pernelyg paprastas, kad būtų įgyvendintas, bet jei būtų įgyvendintas, ko gero, galiotų. Jei skaičiuosime bendrąjį vidaus produktą, Lietuva yra turtingesnė ne tik už Estiją, bet ir už Latviją, Bulgariją, Rumuniją, net ir Lenkiją. Vadinasi, kaip skelbė garsus Nepriklausomybės pradžioje „Sekundės“ bankas – „yra tų pinigų!“ Tačiau kur jie leidžiami, kad gyventi šioje valstybėje nori vis mažiau žmonių, niekas negali pasakyti, nesuprato šito nė viena ir iki šiol buvusi vyriausybė – bent jau tuo piliečius bando įtinkinti dabartinis premjeras.

Kurie reitingai yra svarbesni

Gal iš tiesų ramia sąžine galime smuktelti 5 ar daugiau pozicijų kokiame nors Pasaulio banko „Doing Business“ reitinge, jeigu po to bent 5 proc. Lietuvos žmonių, kurie jau buvo susikrovę lagaminus į laimės paieškas svečiose šalyse, juos išsikraus ir pasiliks. Ne dėl idėjos, bet pasiliks todėl, kad ir Lietuvoje gaunamos pajamos jiems leis oriai išgyventi.

Pilaitės parke – pirmoji šalna. Iki pavasario – dar labai toli. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tokiems sprendimams reikia politinės valios. Kol kas ta politinė valia dėl streikų baimės, kritulių kiekio ir kt. paslaptingų priežasčių pasireiškia mažinant vienus, didinant kitus asignavimus ir sukant galvą, kaip apmokestinti kuo daugiau žmonių, kad įplaukos į biudžetą padidėtų.

Žmonių Lietuvoje mažėja, tad mažėja ir įplaukos iš jų. Negi iš tiesų S. Skvernelio ir R. Karbauskio sukurtos „Žaliosios“ programos tikslas yra Lietuva be žmonių – tai yra tik žali gamtos turtai, be perteklinių, tuos turtus naudojančiųjų. Jei taip yra, peršasi išvada, kad bambalių rinkėjai nuo Seimo narių rinkėjų, nieko nesiskiria. Seimo nariams tinka bet kokie rinkėjai, rinkėjams tinka bet koks Seimas. Turime pagaliau valdžią, kokios esame verti, kuriai pagaliau svarbu, ką nors pastatyti Lukiškių aikštėje Vilniuje, kad tik visuomenė nepastatytų ten Vyties, svarbu kovoti su nepotizmu ir vietoj jo kurti sunkiai identifikuojamos prasmės despotizmo atmainą.

2017.11.12; 04:00

Seimo nario Artūro Skardžiaus veiklą tirianti Seimo Antikorupcijos komisija pradeda svarstyti išvadų projektą.

Šios komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius yra sakęs, kad išvados, kaip ir numatyta, bus pateiktos šių metų lapkričio 10 d. 

Komisijoje apklaustas Seimo narys A. Skardžius komisijos darbe įžvelgė politinį persekiojimą. „Tai pažeidžia absoliučiai bet kokius teisės reglamentus, specialiosios Seimo komisijos sudaromos tik valstybei ypatingiems, svarbiems reikalams. Skardžius pataisų atsinaujinančios energetikos įstatymams neteikė, jeigu teikė, tai jos visos buvo ginančios viešąjį interesą. (…) Todėl kas vyksta – tai yra tiesiog politinis persekiojimas mano, kaip Seimo nario, už mano politinę principingą veiklą, ypač tada, kai aš vadovavau energetikos specialiai tyrimo komisijai praėjusioje kadencijoje“, – po apklausos komisijoje žurnalistams praėjusią savaitę sakė A. Skardžius.

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas V. Gailius sakė, kad per A. Skardžiaus apklausą jam paaiškėjo naujų faktų, bet detalizuoti juos jis atsisakė.

Šių metų birželio 22 d. Seimas pavedė Seimo Antikorupcijos komisijai ištirti Seimo nario A. Skardžiaus veiklą.

Seimo Antikorupcijos komisijai parlamentarai suteikė laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus ir pavedė atlikti parlamentinį tyrimą dėl žiniasklaidoje paskelbtos informacijos, kad Seimo narys A. Skardžius galimai gavo asmeninės naudos, darydamas poveikį Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų sprendimams. Antikorupcijos komisija turi atsakyti į 8 klausimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.01: 00:15

Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokios kandys apniko šalies politinę sistemą pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo išvakarėse? Panašu, kad prezidentės metiniame pranešime įvardintas partijų atsinaujinimas, reiškia esamų partijų savilikvidaciją, kuri galiausiai veda ne į tradicinių partijų brandą, naują kokybę ar atsakingumą, bet atveria kelią naujiems populistams, arba tiems patiems, tik kitais vardais pasivadinusiems.

Ką pasakė Prezidentė

„Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams“, – porino prezidentė metiniame pranešime.

Negalima su šalies vadovės požiūriu nesutikti, bet, deja, nei prezidentė, nei partijų rinkėjai, gal net pačios partijos iki šiol nežino, ką daryti, kad būtų kitaip. Partijoms atsinaujinti sunkiai sekasi, geriausia, ką pavyksta padaryti, tai susiskaldyti į keletą naujų darinių. Bando partijas „naujinti“ teisėsauga, bet ji įklimpstą į pačių teisininkų susikurtą brangų ir ilgą procedūrinį procesą, kurio galiausiai neištveria nei ieškovai, nei atsakovai. Bando partijos „naujinti“ viena kitą, retkarčiais silpnesnioji – bandomoji parija ištiesia rankas ir kojas, bet dėl to bandytojų partija sveikesne netampa, nors ir įtiki savo nerealiomis galiomis.

Yra dar vienas variantas, kuris iki šiol neišbandytas – bėgti iš Lietuvos paskui ketvirtį jau pabėgusių Lietuvos rinkėjų. Požymių, kad ir toks variantas nebeatrodo pats blogiausias, matome dabartiniuose Liberalų sąjūdžio veiksmuose. Liberalų spindesio ir skurdo melodrama, kuri su pasimėgavimu retransliuojama, aptarinėjama ir narstoma visuomenėje ir viešosios informacijos platinimo priemonėse, jau išties tampa apgailėtina, tačiau gana taikliai atskleidžia mūsų partinės sistemos pasiligojimo simptomus.

Liberalai ir BVP

Liberalios politikos, kurią vykdė iš esmės visos partijos, trisdešimtmetis atnešė Tėvynei didžiausią Europoje socialinę atskirtį, rekordinius nusižudžiusiųjų ir emigravusiųjų skaičius ir, blogiausia, kad palengva nusineša ir pokyčių, vedančių į gerovę, saugumą, teisingumą, darną visuomenėje viltis.

Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Sparčiausiai Europos Sąjungoje augantis BVP greitai taps pašaipos objektu, ar dar blogiau – keiksmažodžiu, nes reiškia ir ciniškiausią šalies piliečių atžvilgiu sistemą, kurios dėka BVP augimas pasiektas. Jei piliečiams bus atimta viltis, pabaigą horizonte jau pamatytų ši karta, be triukšmo ir svetimos kariuomenės pabūklų šūvių, tik bankai pakeistų iškabas užrašydami savo pavadinimus ir darbo laiką kalba, kurią suprastų dauguma pas juos užsukančių klientų.

Liberalų sąjūdžio tragikomedija ir visų bėdų priežastis yra ta, kad buvo atsiradusi reali grėsmė, jog į valdžią ateis žmonės, kurie ne apsimeta, o iš tiesų yra liberalai. Labai margi ir prieštaringi, nuo laukinių vakarų libertalų su revolveriais rankose iki intelektualų postringaujančių nuo kalno apie asmenybės laisves. Tokių veikėjų atsiradimas valdžioje sukėlė tokias dideles baimes ir dantų griežimą, kad veiksmų turėjo imtis net jėgos struktūros. Nes priešingu atveju, ką būtų tekę daryti visoms kitoms partijoms, kurios nesivadina liberalais, bet vykdo liberalią politiką.

Partinis solidarumas ir mainai

Apie liberalus galima konstatuoti, kad revoliucija suvalgė savo vaikus, tik ne raudonuosius revoliucionierius, o sėkmių ir nesėkmių džentelmenus. Suprantama, tai nereiškia, kad liberalai išnyko, jie yra, tik vadinosi, vadinasi ir vadinsis kitais vardais: konservatoriais, valstiečiais, žaliaisiais, socialdemokratais ir netgi Lietuvos lenkų rinkimų akcija ir Krikščioniškų šeimų sąjunga. Išliks kažkoks ir liberalais pasivadinęs darinys, galbūt ir jis, nusižiūrėjęs į kitas partijas, pradės kovoti už kurios nors nereikalingos grupės teises, tarkim, pensininkus ir darbininkus.

Suskilus socialdemokratų partijai kaip tik atsirado galimybė šioje rinkėjų elektorato terpėje paieškoti paklydusių žuvelių. Idėja atrodo beprotiška, tačiau jei socialdemokratai vykdė liberalią politiką, kodėl liberalai negali vykdyti socialdemokratinės. Net ir labai galėtų. Štai Seimo narė Dovilė Šakalienė pagaliau tai suprato, iš liberalią politiką vykdančių valstiečių nuėjo pas tikruosius liberalus, po to perkandusi Lietuvos politikos riešutą, skubiai tapo socialdemokrate, tokiu būdu pademonstruodama tikrą partinį solidarumą, nes kitaip naujai senieji Gintauto Palucko socialdemokratai nebūtų suformavę frakcijos Seime.

Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Kokias asociacijas Jums kelia ši partija? Slaptai.lt nuotr.

Pikti konservatoriai nerimauja, kad gudrus senelis Eugenijus Gentvilas, laikinasis liberalų pirmininkas, G. Paluckui D. Šakalienę paskolino, kol iš kažkur tie gaus tikresnių socialdemokratų. Juk turi kada nors į Briuselį išvažiuoti Gediminas Kirkilas ir į Seimą sugrįžti Bronius Bradauskas. Nors B. Bradauskas nėra didelis socialdemokratijos žinovas, vienu metu buvo turtingiausias Seimo narys, tačiau turi puikią savybę – yra klusnus, o žinovų šioje partijoje užtenka ir be B. Bradausko.

Dar kiti įtaria, kad E. Gentvilas socialdemokratams D. Šakalienę pardavė, nes liberalai šiuo metu labai stokoja pinigų. Tačiau, tai būtų arba nelegalu, arba nedeklaruotina, todėl, tikriausiai, taip neįvyko, nes iškilus pardavimo faktui į viešumą, Vyriausioji rinkimų komisija atimtų valstybinį finansavimą iš liberalų iki gyvos galvos, tuo tarpu, atėmė tik pusmečiui, tad su kreditoriais ir palūkininkais dar paliko vilčių liberalams atsiteisti.

Kada ir kodėl pakvaišo liberalai?

Pas liberalus iš tiesų įsivyrauja emigravimo tendencijos, iš pradžių jos buvo vienasmenės ir net priverstinės, pavyzdžiui, Eligijaus Masiulio, Gintaro Steponavičiaus, Šarūno Gustainio, tačiau jau prasidėjo ir grupinės, iš Liberalų sąjūdžio frakcijos Vilniaus miesto taryboje Vidmantas Martikonis jau emigravo su palaikymo komanda, iš emigracijos pas liberalus nebenori grįžti Petras Auštrevičius. Kol kas visi emigravusieji (išskyrus P. Auštrevičių) tebėra Lietuvoje, bet tai laikina būsena. Kad pas liberalus dedasi kažkas sveiku protu nesuvokiamo, jau senai buvo įtarimų, tačiau, kai iš partijos pirmininkų atsistatydino Remigijus Šimašius, senai ant liežuvio galo kabojęs klausimas pagaliau užduotas – kodėl pakvaišo liberalai?

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei ir ne visos šalies – tai Vilniaus piliečiams šis klausimas yra ganėtinai aktualus, nes Vilniui vadovauja tiesiogiai jų išrinktas meras R. Šimašius. Linksmas salonų liūtas, su iš veido neišnykstančia nuoširdžia, netgi vaikiška šypsena, rodos, gimęs būti nesužlugdomu optimistu. Miestiečiai netgi griebiasi už savų ir svetimų galvų staiga susivokę, kad ta šypsena apgaulinga, tiesiog gali nieko nereikšti. Būna juk tokių žmonių, šypsosi visą gyvenimą, kiti  – normalūs, juos laiko kvaileliais, bet iš tiesų, kas ten žino, gal tiesiog jie laimingi žmonės.

Vis dėlto, jei iki šiol pakvaišimo elementų galima buvo tik įtarti esant, tarkim, stebint laikinojo, buvusiojo liberalų pirmininko Antano Guogos elgseną, kai jis buvo atlėkęs kelioms dienoms gelbėti partijos prasidėjus jos pirmiesiems pragaro ratams. Tačiau, tuomet visuotinu liberalų pakvaišimu A. Guogos asmenyje niekas nepatikėjo. Piliečiai suprato, kad tiesiog žmogus repetuoja blefavimą prieš eilinę pokerio partiją. A. Guoga taip pat greitai susigaudė, kad kiti lošėjai jį perkando, nieko vertingo neišloš, baigė blefuoti ir dingo ten, iš kur buvo atlėkęs.

Po didesnių ar mažesnių neadekvačių veiksmų, nerišlių ir nelogiškų pareiškimų, kurių jau pasitaikydavo bemaž visą laiką, pagrindiniu pakvaišimo ženklu, reiškiančiu, kad pas juos prasidėjo rimti ir negrįžtami procesai, vis dėlto buvo pirmininko atsistatydinimas. Po vieno liberalų valdybos posėdžio, neilgai jame užsibuvęs, R. Šimašius išėjo pro duris ir linksmai pareiškė laukiantiems žurnalistams, kad atsistatydinąs ir einąs pailsėti. Visus paliko žado netekusius ir iš tiesų išėjo palikdamas neatsakytą klausimą, o kas toliau?

O kilo net du esminiai klausimai: 1) ar pakvaišo tik R. Šimašius, ar visas Liberalų sąjūdis; 2) jei negali pakvaišęs žmogus vadovauti partijai – tai ar gali jis vadovauti Vilniui? Vis dėlto sostinė! Kitomis akimis pažiūrėta ir į Vilniaus mero veiksmus Neries upės pakrantėje prieš žemgrobių tujas su benzininiu pjūklu rankose – tąsyk atrodė R. Šimašius gražiai ir šauniai, bet, iš šios dienos perspektyvos žiūrint, pavojingai.

Šizofrenijos savianalizė

Tai, kad nacionalinė valdžia nesirūpina lengvesne depresijos forma sergančiais piliečiais, iš tiesų gali tapti nedovanotinu aplaidumu. Iš partijos ar kt. organizacijos pirmininkų galima atsistatydinti, o kaip atsistandinti iš miesto mero ar ministro pirmininko pareigų? Tarkim, jei žmogus ir pats suvokia, kad yra negerai su jo emocine būkle, į ką jam kreiptis ir kokios pagalbos sulauks? Kreiptųsi į gydytojus, bet iš jų sulauktų ne tik geros, bet ir blogos žinios – miestui ar ministerijai vadovauti jis galįs, tačiau vairuotojo teises praras. Vaikščioti į darbą tektų pėsčiomis arba važinėti kažkada irgi buvusio liberalo Artūro Zuoko sumanytais oranžiniais dviračiais vilniečiams. Tačiau atėjus žiemai, per pūgas pamatę žmogų su dviračiu, meras ar ministras jis bebūtų, jautresnių nervų miestiečiai ir miestietės palaikytų pilietį pranašu ir pradėtų sekioti iš paskos. O tai dar į gilesnę depresiją vedantis kelias.

Dviračiai. Slaptai.lt nuotr.

Tokio ir panašaus folkloro pilna miesto gatvėse ir socialiniuose tinkluose, tačiau derėtų į liberalų žmogiškojo gyvenimo šventes ir nuopolius pažiūrėti jų pačių akimis.

Pakvaišimo priežasčių derėtų ieškoti ne skaitant ir tikint tuo, ką apie liberalus jau kuris laikas rašo įvairiausia spauda. Patys liberalai, kai spauda liovėsi apie juos rašyti gerai, viešuoju turiniu nebesidomi. Suprasti liberalus galima tik įsigilinus, kaip visi šioje žemėje nutikę įvykiai ir stebuklai atrodo patiems liberalams.

Liberalų naikinimo bandymai

Pirmi stebuklai susiję dar su E. Masiuliu. Po rinkimų partija turėjo kelis šimtus tūkstančių skolų, tad eiliniams partijos nariams ir kilo klausimas, ar pirmininkas ieškojo žmonių su dėžutėmis savo gerovei, ar partijos skoloms padengti. Tai, kad partijos pirmininkas kaupė namuose truputį pinigėlių gyvendamas kukliame būte Basanavičiaus gatvėje Vilniuje, o ne kokiose vilose su slaptais seifais, pirtimis, baseinais ir zoologijos sodais, gal kam ir pasirodė netikėta, bet ne liberalams.

Prisiminus istoriją, nutikusią su ta garsiąja dėžute, ji irgi neatrodo tikra. Nes situacija bemaž buitinė. Kartą E. Masiulio pažįstamas Raimondas Kurlianskis eidamas pas Eligijų į svečius, vietoj degtinės pasiėmė dėžutę su pinigais. Sumaišė. Kadangi R. Kurlianskis išties turtingas žmogus, o tai reiškė, kad pernelyg bankais niekada nepasitikėjo, dar nuo solidžiausių Lietuvos bankų bankrutavimo laikų pinigus laikė kojinėse, stiklainiuose, dėžutėse nuo į vairių gėrimų ir pan. Kai jau nemažai jų turėjo, gal ir nebeatsiminė, kiek ir kur sukaišiota. Kai kojinėse – tai apsiavus batus monetos pradėdavo kojas trinti – pastebėsi ir nesumaišysi. O štai dėžutėje – nesimato. Prigriebė degtinės, o pasirodo su pinigais dėžutės būta.

Žinoma, tokia jau verslininko prigimtis, kad būtų atsiėmęs ne tik dėžutę, bet dar ir paties bičiulio juodai dienai kauptus eurocentus su procentais, bet teisėsauga aplenkė. Pavertė banknotus įkalčiais, jie dabar guli saugiai, niekas netikrais nepakeis, tik gal eurai šiek tiek nuvertės, tad iš esmės nieko blogo neatsitiko. Bet neatsitiko tik R. Kurlianskiui, o E. Masiuliui atsitiko labai blogai – žmogus prarado ir svetimą dėžutę, ir savas santaupas.

„Asmeninė problema“, – pareiškė E.Masiulis, esą pinigai jam skirti ir yra jo, bet ne partijai ir partijos. Jeigu būtų pasakęs, kad partijai ir partijos, jau tuomet Liberalų sąjūdžiui būtų pareikšti įtarimai ir partiją būtų pradėta likviduoti.

Eligijus nuo partijos, o partija nuo Eligijaus atsiribojo, dabar aiškinasi tiesas jis su teisėsauga savo jėgomis. Panašiai pasielgė ir Gintaras Steponavičius. Regis, nieko neėmė, bet kažkam davė ar žadėjo duoti, niekas pernelyg nesigilino. Tačiau ir G. Steponavičius nuo partijos taip pat atsiribojo, partija atsiribojo nuo jo, tad likviduoti Liberalų sąjūdžio ir vėl nepavyko.

Grąžinkite pinigus

Imtasi trečiojo ešalono žmonių. Dabar partiją ruošiamasi panaikinti todėl, kad tūlas Š. Gustainis suorganizavo seminarą, kuriame pakviesti vieni liberalai, mokė kitus liberalus, kaip laimėti rinkimus. Tai, esą, nauda, kurią partija gavo ir kurios nedeklaravo. Tačiau, matydami, kas įvyko su apmokytais liberalais, seminaro dalyviai turėtų paprašyti Š. Gustainio (tiksliau – juridinio asmens, Š. Gustainio įkurto instituto) atlyginti žalą, kurią patyrė mokymų metu. Rinkimų jie nelaimėjo, įvyko priešingai. Jau geriau būtų Š. Gustainis tuos mokymus organizavęs konservatoriams, o dabar savo bendraminčius apgavo.

Nežinia kokie honorarai už tuos mokymus buvo išrašyti. Štai Jurga Tapinienė, buvusi R. Šimašiaus patarėja viešųjų ryšių klausimais, susirūpino, kad honoraro gavo perpus mažiau, nei deklaruojama, o susirūpino todėl, kad iškilo grėsmė ne tik kad neuždirbti, bet ir savų primokėti. Nes Š. Gustainis juk irgi galėtų iš lektorių paprašyti pinigus grąžinti, nes jų pateiktos žinios pasirodė esą neteisingos ir nemoksliškos! Suvedžiojo klausytojus, bičiulius liberalus ir bendraminčius.

Lektoriai turėtų atlyginti dar ir moralinę žalą, ne tik grąžinti honorarus, nes nekokybiškas, mokslu nepagrįstas paslaugas galimai teikė sąmoningai, neturėdami reikiamos kvalifikacijos.

Jei dėl šių mokymų bus likviduojama partija, pinigų išieškojimo veiksmai turėtų irgi vykti. Tačiau, jei vis dėlto bus įrodyta, kad su rinkimais tai susiję tik tiek, kad liberalai mokėsi liberalizmo, dalinosi „geraisiais pavyzdžiais“ ir kt. intelektualiais produktais, jų naudą partijai, kurią esą reikėjo deklaruoti, įrodyti taps bemaž neįmanoma. Sekant tokia logika, tarkim, parašys iškilus poetas gražiai liberalei, potencialiai kandidatei į partijos pirmininkes, eilėraštį. Kaip turės ji deklaruoti šią paramą ir kiek ją įkainuoti? Gal ir teisinga, kad intelektualus, kūrybinis darbas pradėtas gerbti ir vertinti prokurorų, tačiau vargu ar dar ką nors, išskyrus Seimo narį liberalą Arūną Gelūną, kuris jaučias pagerbtas, tokie argumentai įtikino.

STT (Specialiųjų tyrimų tarnyba). Slaptai.lt nuotr.

Gali neįtikinti ir teisinės sistemos, kuri, geresnė ar prastesnė, bet egzistuoja. Tad ir liks tuomet partijos neteisėto rėmimo įkalčiams priskirti kavą, kuria liberalus Š. Gustainio įstaiga pavaišino. Įdomus būtų sprendimas likviduoti partiją todėl, kad jos nariai nesusimokėjo ir nedeklaravo kavos puodukų, o kai VRK sprendimu iš partijos bus galutinai atimta 400 tūkst. eurų dotacija, bus ir puiki pamoka kitoms korumpuotis linkusioms partijoms, kad ką jau ką, bet už kavą įvairiuose renginiuose pačioms derėtų susimokėtų.

Ir nors bemaž visai tautai jau atrodo, kad liberalai beviltiškai korumpuoti nuo viršugalvio iki kojų nagų, pagrindiniai įrodymai – apie tai rašo visa žiniasklaida. Tačiau pačių liberalų tokie argumentai visiškai neįtikina.

Štai nuėjo E. Gentvilas į Specialiųjų tyrimų tarnybos apklausą ir išėjo neišsigandęs, netgi dar labiau įsitikinęs, kad yra nekorumpuotas. Tačiau, kas tinka senajam liberalų partijos vilkui, nelabai tinka jauniesiems partijos avinėliams.

Startas į dykumą

Visiškai normalu, kad silpnesnių nervų partijos nariai, netgi jų vadovybė, pradėjo kvaišti. Pirmas pakvaišo atsargos generolas Vitalijus Gailius. Ilgametė patirtis jėgos struktūrose sakė, kad yra gi normalių metodų, galima su replėmis, elektra, šlapiu rankšluosčiu – arsenalas begalinis, o čia su kava! Kaip Al Kaponę kažkoks buhalteris su kalkuliatoriumi už mokesčių vengimą. Netrukus prie jo prisijungė ir P. Auštrevičius nepatikėjęs, kad gali taip pasaulyje būti, surado dar trečią pakvaišėlį, Marcijoną Urmoną iš Joniškio ir savo būseną patvirtino visi drauge atsistatydindami iš Liberalų sąjūdžio pirmininko pavaduotojų arba, kitais žodžiais tariant, pradėjo emigracijos iš liberalų partijos procesą. Džinas buvo išleistas iš butelio, pasikalbėjo su juo R. Šimašius ir procesas pajudėjo.

Ištakos ir įtakos

Kam tai naudinga? Didelės išminties nereikia konstatuoti, kad naudinga gali būti Temidei, bet ji akla, tad niekas šio varianto rimtai ir nesvarstė. Taigi, naudinga kažkuriai iš konkuruojančių partijų. Kuriai? Ir tada pradėjo aiškėti, kad į liberalų elektoratą labiausiai nusitaikė konservatoriai. Rimti vyrai ir moterys, kuriems tie liberalai jau senai atrodė kaip kažkoks anachronizmas. Liberalai – ubagai, neturintys savo gretose nei vieno rimtesnio oligarcho. Kad vaikštinėtų kur Pilies gatvės Vilniuje prieigose ir prašinėtų cigarečių, niekam į akis nekristų, netgi benefisą su sekso ekspertėm galima nurašyti senosios bohemos nekaltiems įpročiams, bet vaikštinėti pas turtingus žmones ir prašinėti dėžučių nuo degtinės, nesvarbu kokiems tikslams, pasirodė nesolidu ir diskreditavo visą Lietuvos partinę sistemą.

Liberalai patys privalo turėti tiek pinigų, kad nieko iš nieko prašinėti nereikėtų. Nes jei jie ubagai – tai atėję į valdžią voktų tiek, kad kitiems atėjusiems po jų nieko nebeliktų. Tai rimtas argumentas, todėl didelio susižavėjimo liberalų atėjimo į valdžią perspektyva politiniams konkurentams nekėlė ir reikėjo nedelsiant imtis kokių nors veiksmų.

Kai buvo sulaikomas E. Masiulis, anksčiau ar vėliau, reikėtų valandas sutikrinti, bet tikrai nei akimirkai nevėluodamas pravirko jaunasis Landsbergiukas, kaip mat metė darbą Europarlamete, papasakojo graudžią istoriją apie neteisingą gyvenimą, netikrus draugus ir bičiulius, kokie pasirodo esą partijos, kurią konservatoriai norėtų suvalgyti pietums, nariai ir parlėkė gelbėti Lietuvos. 

Su ašaromis akyse, gal iš tiesų svogūnų iš vakaro pasiėmęs, o gal nuolat juos kišenėj nešiojasi, tiems atvejams, kai reikia tautai ant peties išsiverki, lygiai taip pat graudžiai raudojo nei kiek nevėluodamas, kai buvo skelbiami įtarimai Liberalų sąjūdžiui. Atsižadėjo galutinai netikrų, neskanių draugų. Padėjo tokie persimainymai ne tiek jau daug, nes nedėkingi plebėjai – liberalų elektoratas taip ir neparėmė konservatorių.

Iš tiesų, ko gi konservatorių partijai trūksta? Turi turtingų žmonių tarp partijos narių, pas svetimus oligarchus vaikščioti nereikėtų. Tiesa, dėl ideologijos jie vis dar neapsisprendžia, ieško savęs tarp angliškų torių ir liberalų, svarsto įvarius variantus, netgi turi savo gretose dinastinę Landsbergių giminės liniją, kaip Anglijos karalių ir karalienių. Galėtų būti labai geri liberalai, jei tik liberalus elektoratas jais patikėtų. Silpniausia konservatorių vieta, kad jiems neskanūs ne tik tikrieji liberalai, bet nemėgsta jie ir nemyli šalies piliečių, kurie jų į valdžią nerenka. Užburtas ratas, bet nemeilė abipusė. Kaip ten bebūtų, bet kai liberalai susivokė, iš kur debesys į jų stovyklą atslinko, pradėjo rimtai kvaišti.

Laivai ir kapitonai

Pirmiausia liberalų lyderis išvarė konservatorius iš koalicijos Vilniuje ir sulaukė pirmų įtarimų, kad daro beprasmišką ir neprotingą žingsnį. Kai iš partijos vadovybės nusprendė pabėgti jo pavaduotojai, šiuo metu jau kalbantys apie dar vienos liberalų partijos kūrimą, nebeištvėrė R. Šimašius, pats irgi šoko į tolyn nuo skęstančio laivo plaukiančią gelbėjimosi valtį. Ne pats ėjo, bet paliko partijos narius šunims šėko pjauti.

Buvo netikėta, nes kapitonas laivą paprastai palieka paskutinis. Tačiau supratus, kad kapitonas ne jis, gal ir prasmingas buvo R. Šimašiaus sprendimas. Iš esmės liberalai turėjo savo galimybę, kai juos į Europarlamentą vedė šviesios atminties Leonidas Donskis. Kada įvyko taip, kad liberalų kelionę į viršūnę perėmė lošėjas, istorija ir baigėsi. Taip su mūsų partijomis nuolat nutinka – kai tik partija priartėja prie savo istorinio šanso, pradeda pas juos bėgti iš visų pakampių geradariai, kurie demokratinėje partinėje struktūroje netrukus įgyja daugumą.

Kritinis taškas peržengiamas ir tuomet prasideda kelionė atgal, į tas pačias pakampes, iš kurių tie naujakuriai susirinko, t.y. partija tampa tuo, iš ko yra sudaryta esamajame laike, o ne tuomet, kuo ji buvo ir kuo save laikė iš pradžių. Biedniokai pasivadinę liberalais tampa pinigų prašinėtojais iš oligarchų, socialdemokratija tampa karjeros įrankiu, o konservatoriai integruodami pas save įvairias partijėles ir žmonių grupeles, ilgainiui tapo patys nebežino kuo, o žiūrinti iš šios dienos perspektyvos, yra mažiausiai įdomūs, nes yra tokie patys kaip ir visi, tik gal pranoksta kitus veidmainyste.

Nepaaiškinami reiškiniai Vilniaus savivaldybės danguje

Susidūrę akis į akį tradicinės partijos atstovai su, prezidentės žodžiais tariant, – „tradicinių partijų uždarumu, savanaudiškumu ar net kriminalizacijos atvejais“, – liberalai pakvaišo ir kvaišta toliau.

R. Šimašius kol kas iš Vilniaus savivaldybės pastatėlio neišsiveržia, nors labai panašu, kad bando ar net yra priverstas bandyti. Tarkim, pasiūlė miesto tarybai atleisti savivaldybės administracijos direktorę Almą Vaitkunskienę už tai, kad ji labai gerai dirba, sugebėjo per metus laiko reikšmingai sumažinti savivaldybės skolas ir t.t., žodžiu, yra geriausia Vilniaus savivaldybės darbuotoja, todėl reikia ją atleisti. Miesto taryba tokiam sprendimui nepritarė, o oponentai kalba, kad nelogiški veiksmai reiškia tik viena, kad R. Šimašius neradęs garbingo preteksto, dėl ko turėtų atsistatydinti iš Vilniaus mero pareigų, bando pretekstą pats sukurti.

Vilniaus miesto savivaldybė

Gal ir pavyks, jei R. Šimašius iš tiesų ketina baigti savo politinę karjerą ir turi gerų darbo pasiūlymų. Skirtingai nuo partijos, už darbą savivaldybėje jam mokamas atlyginimas, tad atsistatydinimas turi būti labai gerai apgalvotas ir motyvuotas. Pagal pajamų deklaracijas R. Šimašius labai derėtų elektoratui, kuris balsuoja už tradicinius socialdemokratus, nes neoliberalų terpėje atrodo tik eiliniu jų tarnautoju.

Yra ir šiuo atveju įvairių versijų. Kadangi R. Šimašiui vadovauti kam nors ir prisiimti atsakomybę, matyt, iš tiesų atsibodo, po miesto politikų sprendimo paliks savivaldybei vadovauti A. Vaitkunskienę ir į politinius bei administracinius sprendimus galės nebesikišti. Išvyks ramia galva atostogauti tarybos nariams pareiškęs, kad patys darbuotojos atleidimui nepritarėte, dabar patys žinokitės. Meras rinktas tiesiogiai, kadencijos pabaigos jis sulauks, o tarybos nariai lai ieško politikavimo prasmės tarpusavyje.

Nors yra šiuose R.  Šimašiaus veiksmuose ne tik pakvaišimo, bet ir labai racionalaus požiūrio. Jeigu Š. Gustainio kava nebus teisėsaugai tiek karti, kad dėl to likviduotų partiją, kitu teisėsaugos objektu gali tapti pats R. Šimašius. STT agentų kelionė per asmeninę jo biografiją nebūtų maloni – nuo teisingumo ministro iki Laisvos rinkos instituto prezidento posto, to instituto rėmėjų, vykdytų projektų ir t.t., iki pat Jaunųjų liberalų organizacijos pirmininkų, iš kurių jis vienas politinio gyvavimo arenoje beišliko.

Jei būtų pareikšti įtarimai, tektų sekti tradicija, atsiriboti nuo partijos, partija atsiribos nuo jo. Liktų R. Šimašius vienas kare su teisėsauga, konservatoriais ir savo sąžine. Tokiu atveju ir belieka bėgti kuo toliau ir kuo greičiau nuo savo praeities ir jaunų 1990-ųjų metų maksimalistų, kurie patikėjo, kad liberalizmo Lietuvai reikia.

Epilogas – apie sveikatą

Šiuo metu tą liberalų liberalizmą įgyvendina Saulius Skvernelis su Ramūnu Karbauskiu. Vėliau galbūt vėl įgyvendins konservatoriai, kurie yra įsitikinę, kad, nebelikus pavojingiausių konkurentų, liberalų ir kt. netikėlių, jie taps nepažeidžiami ir pagaliau pamirš tauta, kad buvo ir yra šių politikų niekinama, atleis ir balsuos už dinastiją.

Toks partijų atsinaujinimas ir įvyko. O tolimesni keliai yra du: tauta, kaip ir liberalai, irgi gali pakvaišti, nes kai balta tampa juoda, o juoda baltinama, ateina metas, kai pagrindinių spalvų maišymas sukelia negrįžtamus šizofrenijos reiškinius. Yra vilties, kad tauta pradės sveikti, bet tai labai ilgas procesas, vaistai brangūs, niekas jų nekompensuos ir nebeatpigins, reiks juos pirkti patiems. Yra trečiasis kelias – rinktis iš visokių šarlatanų, kurie per kiekvienus rinkimus apsireiškia ir kurie yra nei blogesni, nei geresni už taip vadinamas tradicines partijas. Bet tai tereikš, kad esame tik kelyje į pakvaišimą, dar daug vandens nutekės, reikės pirmiausia dar pakvaišti galutinai ir tik tada galima svajoti apie sveikimo pradžią.

Vis dėlto yra ir šio chaotiško, dažnai kitaip nei pakvaišimu nepavaidintino proceso paribiuose viena šviesioji pusė. Gal politinių partijų vadovai pradės suvokti, kad saldainiais iš malūnsparnių, pjūklais prie kamienų, ašaromis akyse ne atgailaujant už savo klaidas, o už svetimas, geriausiomis programomis, kurias parengia geriausi viešųjų ryšių specialistai jau nieko nebeįtikinsi.

Naivu tikėtis, bet yra toks politinio vyksmo variantas – visiems tapti savimi. Nerealu? Negali būti? Gal ir taip.

2017.10.29; 04:30

Parlamentinį tyrimą atliekančioje Seimo Antikorupcijos komisijoje antradienį apklaustas Seimo narys Artūras Skardžius komisijos darbe įžvelgia politinį persekiojimą.

„Tai pažeidžia absoliučiai bet kokius teisės reglamentus, specialiosios Seimo komisijos sudaromos tik valstybei ypatingiems, svarbiems reikalams. Skardžius pataisų atsinaujinančios energetikos įstatymams neteikė, jeigu teikė, tai jos visos buvo ginančios viešąjį interesą. Skardžius verslo neturi, prieš 16 metų pasitraukė iš verslo, mano žmona prieš 5 metus pasitraukė iš verslo. Todėl kas vyksta – tai yra tiesiog politinis persekiojimas mano, kaip Seimo nario, už mano politinę principingą veiklą, ypač tada, kai aš vadovavau energetikos specialiai tyrimo komisijai praėjusioje kadencijoje“, – po apklausos komisijoje žurnalistams sakė A. Skardžius.

Politiko manymu, už jo energetinę veiklą bandoma jį stabdyti, kad mažiau kalbėtų.

„Manau, tai gera proga stabdyti Skardžių, kuris daug žino, daug kalba, tam, kad jis mažiau kalbėtų“, – svarstė A. Skardžius.

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius sako, kad per A. Skardžiaus apklausą jam paaiškėjo naujų faktų, tačiau detalizuoti juos jis atsisakė.

„Tie faktai rengiant išvadas ir atsispindės, tai faktai apie konkrečius juridinius asmenis, apie konkrečius veiksmus, apie teisėkūros procesus. Iš tikrųjų labai reikšmingų faktų buvo“, – sakė jis žurnalistams.

V. Gailius sako, kad Seimo nario A. Skardžiaus veiklą tirianti Seimo Antikorupcijos komisija pateiks savo išvadas, kaip ir numatyta, šių metų lapkričio 10 d.

Šių metų birželio 22 d. Seimas pavedė Seimo Antikorupcijos komisijai ištirti Seimo nario A. Skardžiaus veiklą.

Seimo Antikorupcijos komisijai parlamentarai suteikė laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus ir pavedė atlikti parlamentinį tyrimą dėl žiniasklaidoje paskelbtos informacijos, kad Seimo narys A. Skardžius galimai gavo asmeninės naudos, darydamas poveikį Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų sprendimams. Antikorupcijos komisija turi atsakyti į 8 klausimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.25; 03:29

Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Liberalų sąjūdžiui ketvirtadienį sulaukus nepalankaus Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimo dėl neteisėto 2016 m. Seimo rinkimų politinės kampanijos finansavimo, iš partijos pasitrauks trys pavaduotojai, jų pavyzdžiu gali pasekti ir partijos pirmininkas Remigijus Šimašius.

„Svarstymų buvo, kad visai valdybai ir pirmininkui reikia iš naujo pasitikrinti pasitikėjimą, ar gerai vadovaujame. Tai neatmestinas variantas, aš pats tai svarstysiu“, – žurnalistams po VRK posėdžio sakė R.Šimašius.

Paklaustas, ar gali būti, kad jis penktadienį atsistatydins, partijos pirmininkas atsakė lakoniškai: „Visko gali būti“.

ELTA jau skelbė, kad ketvirtadienį Liberalų sąjūdžio pirmininko komandą paliko europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Vitalijus Gailius bei Marcijonas Urmonas. Pasitraukę politikai savo apsisprendimą grindė Lietuvos liberalų sąjūdžiui reikalingų greitų ir ryžtingų permainų būtinumu. Jie taip pat akcentavo, kad lieka ir toliau įsipareigoję piliečiams, rinkėjams ir vienminčiams. Politikai pabrėžė, kad partijos vadovybės požiūris į esamą situaciją privalo keistis.

Seimo narys V. Gailius Eltai sakė, kad apie savo atsistatydinimą pranešė jau anksčiau, dar prieš mėnesį. „Apie atsistatydinimą iš partijos vicepirmininko pareigų pareiškiau jau prieš mėnesį vykusiame partijos tarybos posėdyje, dabar radau du bendraminčius. Manau, kad tai paskatins partiją greičiau atsinaujinti, taip pat bus daugiau pasitikėjimo“, – Eltai sakė V. Gailius.

Liberalų sąjūdžio pirmininkas ir Vilniaus miesto meras R. Šimašius nesutiko su teikiamais kaltinimais partijai ir pabrėžė, kad tai buvusio liberalo Šarūno Gustainio atsakomybė.

Pastarosiomis savaitėmis R. Šimašius atsidūrė įvykių sūkuryje. Prieš dvi savaites Liberalų sąjūdis iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską.

Vietoj jo vicemere tapo Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos narė Edita Tamošiūnaitė. Praėjusią savaitę R. Šimašius nusprendė pakeisti sostinės savivaldybės administracijai nuo 2015 metų vadovaujančią Almą Vaitkunskienę. Jai buvo pasiūlyta eiti pareigas vienoje savivaldybės įmonėje. A. Vaitkunskienė pasiūlymą atmetė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.20; 02:50

Seimo nario Artūro Skardžiaus veiklą tirianti Seimo Antikorupcijos komisija prašys Seimo pratęsti jos darbą iki šių metų gruodžio 1 d.

Tokį nutarimo projektą ketvirtadienį Seimo posėdžių sekretoriate Seimo Antikorupcijos komisijos vardu įregistravo jos pirmininkas Vitalijus Gailius.

Už komisijos darbo pratęsimą balsavo 7 jos nariai, prieš buvo 4, niekas nesusilaikė.

Šių metų birželio 22 d. Seimas pavedė Seimo Antikorupcijos komisijai ištirti Seimo nario A. Skardžiaus veiklą. Iki spalio 10 d. ji turėjo atlikti parlamentinį tyrimą ir pateikti Seimui išvadas.

Seimo Antikorupcijos komisijai parlamentarai suteikė laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus ir pavedė atlikti parlamentinį tyrimą dėl žiniasklaidoje paskelbtos informacijos, kad Seimo narys A. Skardžius galimai gavo asmeninės naudos, darydamas poveikį Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų sprendimams.

Antikorupcijos komisija turi atsakyti į 8 klausimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.10; 00:02

Šis traukinys – ir modernus, ir greitas, ir gražus. Ar Lietuva panaši į šią Vyčio ženklu papuoštą transporto priemonę? Slaptai.lt nuotr.

Įdomus politinės raidos atvejis ištiko Lietuvą. Valdžios elitas struktūriškai atsiskyrė nuo visuomenės. Tai reiškia, kad daugumos Seimo ir Vyriausybės narių įsitikinimu, jeigu jiems per rinkimus tauta suteikė mandatą valdyti valstybę (jie pelnė daugumą balsų) – tai to mandato galia yra absoliuti, leidžianti daryti tai, ką dauguma bei jos paskirta vyriausybė sumano.

Nuo šiol valdžios elitui priklauso tik įvairios frakcijos Seime, o politinių partijų vaidmuo tampa vien instrumentiniu – sudaryti sąrašą žmonių, kurie į valdžios elitą galėtų pretenduoti.

Politinė virtuvė dažniausiai nebūna graži ir sterili – tai neplauti indai suslepiami, tai pirštines pamirštama nusiimti, tai šiukšlių dėžė pradeda skleisti kvapą. Visa tai dar būna pataisoma, tik kai pasirodo tarakonai, tuomet jau prasti popieriai, nuodyk juos nenuodijęs, jei su kaimynais nesusitarsi bendrai imtis kovos veiksmų, nešvaros, apsileidimo ir skurdo vabaliukais neatsikratysi. Kartais panašūs į tarakonus padarai apsigyvena ir žmonių sąžinėje, vieni žmonės su jais apsipranta, susitaiko, kiti jų ir nepastebi, ir labai retai pasitaiko atvejai, kai bandoma sieloje susikaupusias šiukšles iššluoti. Fundamentali užduotis ir iššūkis kiekvienam atskiram žmogui, dviem žmonėms – šeimai, o ką jau kalbėti apie žmonių grupę, kai reikia visiems susitarti – valomės ir einame toliau, ar murkdomės ir laukiame apvaizdos malonės.

Socialdemokratų partijos tarybos sprendimas trauktis iš valdančiosios koalicijos nenustebino. Tokia baigtis buvo prognozuota. Jau sprendimo išvakarėse susidėlioję partijos skyrių balsai rodė, kad įvyks tai, į ką sunkiai, braškėdama, tempdama kartu ir visas šiukšles, ir valymo įrankius naujojo partijos vadovo vedama politinė organizacija po truputį judėjo.

Kompartijos pakasynos

Nors vienos iš Lietuvos partijų vidiniai sprendimai lyg ir neturėtų užimti pagrindinio visuomenės dėmesio lauko, tačiau, šiuo atveju, taip nenutiko. Apie socialdemokratų pasirinkimus rašė, vertino, dalinosi įžvalgomis bemaž visi žymesni politologai, politikos apžvalgininkai, politikai. Būtų galima apsiriboti tų apžvalgų sąrašu, pateikti apibendrinimus ir gilintis į kitas šios dienos aktualijas, kurių visada apstu. Apie socialdemokratus jau pakankamai daug ir taikliai pasakyta. Tačiau verta atkreipti dėmesį į filosofo, signataro, vieno iš Sąjūdžio lyderių Broniaus Genzelio straipsnį, paskelbtą Delfi informaciniame portale „Nerimas dėl nestabilių mūsų partijų“, kuriame gal ir nėra gilių įžvalgų, tačiau yra faktų. B. Genzelis jam būdingi stiliumi netikėtai nutraukia paklodę nuo saugiai snaudžiančio partinio komunistinio – socialistinio elito. Kas iš kur, kas su kuo ir pan. Kadangi šiuose procesuose pats B. Genzelis dalyvavo, jo pateikiamos informacijos autentiškumas abejonių nekelia, nors ir nėra malonus, kaip ir bet koks kitas knaisiojimasis po svetimus baltinius.

Tačiau tų baltinių nežinant sunku atsirinkti, iš kur atsirado ir kokiais smuikais grojo Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė, Juozas Bernatonis ir kt. iš Sovietinės Lietuvos terpės kilę antrojo kompartijos ešelono veikėjai, o kai primenamas ir atskleidžiamas jų partinės nomenklatūrinės karjeros kelias – tai kas vyko kelius dešimtmečius Lietuvoje ir tai kas įvyko dabar, kai keli elitiniai socialdemokratų nariai nusprendė parodyti kitiems partiečiams užpakalius, atrodo nuosekli ir, ko gero, teisinga šios grupės vaidmens valstybėje pabaiga. Jokiu būdu ne finalas, agonija dar tęsis ir dar visokių netikėtumų gali ištikti, juolab ir valdžioje ši grupelė dar bus mažiausiai 3 metus. Tačiau kvietimai į komunistinės partinės nomenklatūros pakasynas jau išsiųsti ir anksčiau ar vėliau jie pasieks adresatus.

Pozityvių galimybių langas

Prie permainos, kuri įvyko socialdemokratų partijoje, derėtų stabtelti dėl dar vienos priežasties. Permainos reikšmės svoris visuomeninės sanklodos procesui Lietuvoje gali būti ilgalaikis ir reikšmingesnis nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Tai, kas įvyko socialdemokratų partijoje, gali tapti tam tikru gilesniu valstybės politikos ir visuomeninių santykių raidą ištikusiu lūžio tašku: pozityviu, jeigu ši partija susidoros su jai tekusiu iššūkiu; negatyviu, jeigu šios politinės organizacijos ambicija iš esmės atsinaujinti pasirodys tik kortų namelis, kuris, ištraukus vieną kortą, pradeda ir visas byrėti. Šiuo atveju, tai kas įvyko, net ir nebūtų joks lūžio taškas, o tik duobė ritantis nuo kalno, kuri ritimąsi pristabdo, bet nesulaiko. 

Socialdemokratų partijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl socialdemokratų sprendimas (lūžio taškas) gali būti pozityvus, atsakyti galima atidžiau pasigilinus į socialdemokratų partijų idėjas, vertybes, tradicijas Europoje. Be abejo, rastume ten ir revoliucionierių, įvairiausių šrioderizmo atvejų ne tik Vokietijoje, bet ir kt. Europos ir pasaulio šalyse, tačiau jie bemaž visi yra susiję su dvipolio pasaulio laikotarpiu, Sovietų valstybės sugebėjimu įtakoti demokratinėse šalyse funkcionavusias socialdemokratų partijas. Kad kai kurios jų išlaikė ryšių tęstinumą su pagrindine Sovietų Sąjungos teisių, turtų, teritorijų ir ginklų perėmėja Rusija, užmerkdamos akis, kai socialdemokratines idėjas pakeitė paprasčiausias finansinių arba kitų galios priemonių įgijimo suinteresuotumas, nepaneigia tų socialdemokratinių partijų nuopelnų savo šalims ir savo šalių piliečiams, kur socialdemokratai egzistavo savarankiškai, juos būrė vertybiniai, o ne kieno nors iš šalies primesti pasirinkimai.

Pavyzdį turime, jis šalia – skandinaviškas socialdemokratijos modelis. Socialinės gerovės valstybės, kurios per kelis dešimtmečius susiformavo visose Skandinavijos šalyse, atitinkami valstybės funkcijų, atsakomybių, valdymo mechanizmai buvo sistemiškai įdiegti būtent valdant socialdemokratams, kurie metai iš metų, kadencija po kadencijos laimėdavo rinkimus, o tai rodo, kad visuomenėje ši politinė organizacija pasitikėjimą pelnydavo, todėl, kad piliečių lūkesčius išpildė. Be abejo, socialdemokratų pergalės nebuvo absoliučios, jie irgi turėdavo sudaryti koalicijas, į valdžią netgi ateidavo skandinavų centristai, suformulavę socialiberalią politinę doktriną, kuri pas juos pasirodė gyvybinga ir socialinės gerovės valstybėse kūrimuisi nesutrukdė. Skandinavų socialdemokratų idealizuoti nederėtų, tačiau jų nuopelnai savo šalims nepaneigiami.

Partiniai pasirinkimai ir apsisprendimai

Po įvykusių permainų Lietuvos socialdemokratams atsiveria galimybė formuoti vertybės pagrįstą politinę partiją, neišradinėjant ypatingų dviračių, bet pasigilinant ir perimant giminingų politinių jėgų patirtį ir modelius iš kaimynų, pradedant skaidrumo reikalavimais savo nariams, visuomenės įtraukimu į sprendimų priėmimus, baigiant socialinių, kultūrinių, ekonominių, mokestinių modelių formulavimu ir instaliavimu.

Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.

Socialdemokratai dabar turi galimybę savo strategiją Lietuvai sukurti, ieškoti kelių, kaip pelnyti visuomenės pasitikėjimą ir, jeigu jiems tai pavyks, diegti šiomis vertybėmis pagrįstus funkcinius modelius į valstybės valdymo sistemas. Kad tai tėra utopija – pasigirs skeptikų, kritikų balsai net iš tų pačių Skandinavijos šalių arba iš tų šalių bankų, taip tikrai nutiks, tačiau jei partija neišradinėdama dviračių pradės sistemiškai konstruoti ir modeliuoti socialdemokratinėmis vertybėmis pagrįstą valstybės valdymo sistemą, nuo strateginių sprendimų iki smulkmenų, kritika ir skepticizmas pozityvaus prado tikrai nesunaikins. Kaip jiems seksis – tai jau sugebėjimų ir kompetencijos klausimai, tačiau svarbiausias momentas vis viena yra apsisprendimas kurti valstybę ne sau, politiniam ir kt. elitui, o šalies piliečiams. Tai ir būtų tikrasis Socialdemokratų partijos atsinaujinimas.

Socialiai orientuotos politikos niša Lietuvoje yra, apie tai signalizuoja visuomenės gerovės skirtumų aktualizavimas, didėjantis atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių, net ir vadinamasis vidurinysis sluoksnis, Lietuvos atveju, neperlipantis kt. Europos šalių skurdo vidurkio ribos kalba apie tai, tad visuomenės nusiteikimas kapstytis iš šios duobės tikėtina, kad būtų gana natūralus. Pagrindinis klausimas, ar Socialdemokratų partija pati sugebės pas save vertybinius pasirinkimus susidėlioti ir ras būtų tai pristatyti visuomenei. Tai, ką siūlo ir siūlė iki šio į valdžią ateinančios partijos, buvo arba nieko iš esmės nekeičiantys kosmetiniai sprendimai, ar menkai paslėptas populizmas – tikrosios utopijos, kurios pavyzdį matome ir paskutinius rinkimus laimėjusiųjų Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atveju.

Būti ar nebūti

Todėl šis socialdemokratų partijai tekęs iššūkis, kurį šiuo metu dažniausiai socialdemokratų oponentai įvardina kaip problemą ir net partijos subyrėjimo grėsmę, gali tapti lūžio tašku, ne tik šios partijos, bet ir visos valstybės gyvenime. Socialdemokratai turi skyrius visoje šalyje, partija viena iš skaitlingiausių, demokratinės taisyklės, kaip parodė pasitraukimo iš koalicijos atvejis, joje galioja. Be abejo, iššūkiai bus nemenki, į šią partiją žmonės atėjo įvairių motyvų vedami, dalis jų, matyt, į šią partiją įstojo todėl, kad matė protekcionizmo galimybes, įvairias ekonomines ir kt. naudas, ir kokia dalis socialdemokratus rinkosi vertybiniu pagrindu, sunku būtų atspėti. Tačiau jei ta „vertybininkų“ dalis bus pakankamai aktyvi, ryžtinga ir konstruktyvi, sugebės užduoti toną, kiti prisitaikys arba natūraliai nubyrės.

Ypač svarbu, ar Gintautui Paluckui, naujajam partijos pirmininkui, užteks valios, ryžto ir išminties sutelkti komandą ir suformuoti partijos veiklos vystymo modelį, kuris leistų žengti žingsnį į priekį žinant, kokie bus dar 2–3, o gal ir visi 5 žingsniai 3–4 metų, o gal ir 10–15 metų laikotarpiui. Tokiu atveju, iš pirmo žvilgsnio ne toks jau reikšmingas apsistumdymas vienoje partijoje, galėtų tapti realiu lūžio tašku Lietuvos politikoje. Jei socialdemokratams atsiveriančios socialinės gerovės kūrimo poreikio nišos visuomenėje užimti nepavyks, ją užims kitos grupės. Tikėtina, kad jos bus kelis kartus labiau marginalios ir populistinės nei socialdemokratų partija savo blogiausiais laikais, kai socialdemokratines vertybes buvo privatizavę keletas dabartinės socialdemokratų frakcijos Seime veikėjų.

Tai, kad socialdemokratai pasitraukė iš koalicijos, šiuo atveju, tėra tik savaitės ar dviejų politinės rutinos įvykis. Reikšmingiau, kad socialdemokratai ne tik pasitraukė iš niekur nevedančios bendrystės su valstiečiais ir žaliaisiais, bet ir atsikratė neoliberalaus, socialdemokratijos idėjas ir partiją iš vidaus griovusio balasto. Kad su pasitraukusiųjų 14-uku atsinaujinti Socialdemokratų partija perspektyvų netūrėjo – kuo toliau, tuo darosi akivaizdžiau. Ar pradėtas veiksmas bus užbaigtas, ryžtas neišsisems, nebus užgesintas, kuriuo keliu suks socialdemokratai – netrukus pamatysime, jeigu jie, pagal vidines partijos taisykles, baigs pirmojo svetimkūnio socialdemokratijos ideologijoje išoperavimo procedūrą. Jeigu to padaryti nepavyks – visos kalbos ir lūkesčiai liks tik tuščias oro drebinimas ir kito galimo pozityvaus ateities scenarijaus Lietuvai teks palaukti.

Vis dėlto norėtųsi būti optimistu ir patikėti, kad pokytis, kurio poreikį iki šiol įvardindavo ir bejėgiškai skėsteldami rankomis pripažindavo dauguma į Lietuvos politikos sistemą besigilinančių specialistų, anomalija, kai socialdemokratų partija vykdo stambiajam verslui pelningą, bet didžiajai daliai visuomenės naudos neduodančią politiką, galimai prasidėjo.

Konservatorius sutelkė priešai

Ar pokyčiai pas socialdemokratus paskatins ir kitas partijas atsinaujinti – klausimas atviras ir labai įdomus, pirmiausia, ką gi reikštų atsinaujinimas kitose partijose? 

riauses_seimas
Riaušės prie Lietuvos Seimo. Jas išprovokavo Andriaus Kubiliaus sprendimai. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos politinės sistemos formavimosi pradžioje dažniausiai formaliai pasirinktos partijų ideologijos, dažniau tik jų pavadinimai, o ne idėjinės orientacijos, atitinkamai skatino formuotis ir formalioms struktūroms, be vertybinio turinio.

Konservatorių partiją labiausiai telkė išorinis veiksnys – priešas rytuose. Kai tikras ar tariamas priešas nurimdavo, jis būdavo pakurstamas arba ta kurstymo, gąsdinimo ir skaldymo politika užsiimama Lietuvoje. Užsižaidus politinius dividendus nešančia veikla, dažnai net būdavo pamirštama savęs paklausti, ar tai, ką partija daro ir skelbia, tikrai naudinga šaliai ir jos piliečiams, kurių interesais pirmiausia ir derėtų esančiai tiek valdžioje, tiek opozicijoje partijai rūpintis. Konservatorių partija, kaip ir socialdemokratai, taip pat turi labai sunkų savąjį „balastą“, kurį tempiasi nuo pat Lietuvos nepriklausomybės pradžios ir kuriuo, kol yra gyvų tuos laikus prisimenančių, tol taip lengvai neatsikratys.

Iš vienos pusės, partija dar turi iš tų laikų, Nepriklausomybės pradžioje susibūrusių ir konservatoriams ištikimų savo šalininkų, bet iš kitos pusės – turi ir nesutaikomų priešininkų. Su šia partija siejamas ne tik agrarinės valstybės potencialo sugriovimas, bet ir visuotinė valstybės piliečių turto vagystė, kuri per įvairius privatizavimo mechanizmais buvo įvykdyta. Nors laimėjo iš tos privatizacijos ne tiek konservatoriai, kiek šiuo metu iš socialdemokratų pas valstiečius ir žaliuosius migruojanti, dar su sovietinių laikų Komunistų partija sietina grupė bei kt. 1992–1996 m. valstybę valdę Demokratinės darbo partijos nomenklatūriniai veikėjai, tačiau modelius ir instrumentus, kaip tą valstybės turtą pasiimti, jiems į rankas įdavė būtent konservatoriškoji politikų grupė.

Fatališki atsitiktinumai, tačiau konservatoriams valstybę valdyti pasitaikydavo per krizes, su kuriomis jie susidorodavo tokiu būdu, kad visas negandas užkraudavo ant visuomenės pečių – vartotojų, pensininkų, dirbančiųjų, kurių padėtis konservatorių valdymo laikotarpiu ne pagerėdavo, o reikšmingai pablogėdavo, jų valdymo metu vyko ir žymus socialinių visuomenės sluoksnių pasidalinimas, lydimas biurokratinio valstybės valdymo aparato augimu.

Krikščionys demokratai ar liberalai?

Andrius Kubilius. LRS nuotr.
vagnorius_111
Gediminas Vagnorius

Krikščionių demokratų sparnas, kurio vertybinės orientacijos galėtų būti lygintinos su Vokietijos krikščionių demokratų partijos išpažįstamomis vertybėmis, reikšmingo vaidmens ir įtakos konservatorių partijoje niekada neturėjo.

Pernelyg didelė personalijų įtaka organizacijoje (Vytauto Lansbergio, Gedimino Vagnoriaus, Andriaus Kubiliaus) neleido formuotis demokratinėms politinės organizacijos struktūroms, o partijos vadovų ydos ir trūkumai, tapdavo ir partijos trūkumais.

Tai, ką matome šioje partijoje šiuo metu, iš esmės nuoseklus rezultatas, kai judama be ideologinių vertybių sistemos, o paskui sudėtingo ir prieštaringo charakterio, anaiptol ne visada apie piliečių gerovę pagalvojančius lyderius ar lyderių statytinius, kokie jauni ir gražūs bebūtų. Ramiam politikos ir ekonomikos užutekiui tokia monarchistinių savybių turinti organizacija tiktų, bet ne tiems iššūkiams, su kuriais Lietuva susiduria šiuo metu ir jau kelis kartus susidūrė praeityje ir be abejo, dar susidurs.

Dabartinių, jaunesnės partinės kartos konservatorių pastangos persivilioti liberalių pažiūrų rinkėjus, iki tol rėmusius Liberalų sąjūdį, turi ribotas galimybes, pirmiausia todėl, kad konservatorių partijoje tikrų liberalų nedaug tėra, tačiau yra keletas gana tikrų krikščionių demokratų, tad tarpusavyje jų vertybinės sistemos nelabai iš viso yra suderintinos. Kai vienoje partijoje susitelkia „kairieji ir dešinieji“, jie gal ir galėtų veikti turėdami absoliučią daugumą valdžioje, tačiau tokį pasitikėjimą konservatoriai vargu ar kada nors pelnys, be to, tokia partija yra iš prigimtiems nenuosekli, priklausomai, kuris sparnas partinėje struktūroje užims vadovaujančias pozicijas, tokią politiką būdama valdžioje ir vykdys. 

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš kitos pusės, liberalų viliojimas vyksta tuo pačiu, jau nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo laikų, su šios partijos elitu sietinu, tad, matyt, jam būdingu būdu – ne idėjomis ir potencialu, bet intrigomis, kuriomis galima įtarti ir naujojo partijos lyderio atsiradimui galimybių sukūrimą, o ir dabartinę Liberalų sąjūdžiui „padovanotą“ krizę. Iš vienos pusės – tai būdinga daugelio politinių organizacijų savybė, juk apie politiką sakoma, kad ji ne baltomis pirštinėmis daroma, bet kai tos pirštinės jau pernelyg susitepa, darosi koktu ir rinkėjas, ypač liberalių pažiūrų, nelabai norės su tokiais partiečiais sveikintis ir juo labiau už juos balsuoti. Negalima teigti, kad konservatorių partija negali atsinaujinti, tačiau tai įvyks tik tada, kai ši politinė organizacija išties apsispręs, ar jie yra liberalai, ar konservatoriai, ar krikščionys demokratai.

Liberalų sąjūdžio perspektyvos

Apie kitos politinės partijos atsinaujinimą – korupcijos krizę išgyvenantį Liberalų sąjūdį svarstyti šiuo metu sudėtinga, juolab prognozuoti, kur toks „atsinaujinimas“ partiją vestų. Nors liberalus būtų galima pavadinti netgi tradicine, nuėjusią jau ilgą vystymosi kelią pačioje Lietuvoje partija, turinčia ištikimo elektorato atramą visuomenėje, tačiau kokios šios „ištikimosios“ grupės vertybės ir interesai, vargu ar ir pati Liberalų sąjūdžio vadovybė visiškai suvokia. Evoliucija nuo laukinio libertalizmo pradžioje iki neoliberalizmo šiandien paliko pėdsakus Lietuvos liberalų partijos vystymosi raidoje.

Ne tik pripėdavo, bet pasiliko ir labai įvairiai liberalias vertybės suvokiantys ir jas remiantys žmonės. Kūrimosi laikotarpiu pas liberalus telkėsi asmenybės, įsivaizdavusios, kad atstovauja individualioms, neliečiamoms ir svarbiausioms asmens laisvėms, visuomenės grupei, kuri tokia stipri, kad jai tiesiog turi pasisekti. Kadangi sekėsi kaip ir visiems žmonėms, vidutiniškai, teko tą sėkmę pirkti, sumokant labai brangią kainą – atiduodant pirkėjui, kokiu koncernu jį bepavadintum, pačią asmens (ir pirmiausia savo paties) laisvės idėją. Mechanizmai, būdai, kaip partija gali atsinaujinti yra, vienas jų, surasti politinį veikėją, kuris visuomenės akyse reprezentuotų dorybės ir skaidrumo įsikūnijimą, išrinkti jį partijos pirmininku.

Dabar šiai rolei visiškai tiktų Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius, tačiau atsargos generolas V. Gailius, ne a. a. Leonidas Donskis, apie partijos identiteto paiešką ir savo vaidmens kuriant Lietuvos valstybę suformulavimą, kalba V. Gailiaus atveju neitų, o eitų kalba nebent apie partijos ilgesnį ar trumpesnį išlikimą.

Valstiečių ir žaliųjų vertybės margos ir nenuspėjamos

Tikriausiai nei kalbėti neverta apie tokius darinius, kaip „Darbo partija“, „Tvarka ir teisingumas“, „Naujosios sąjungos“ likučiai, Lenkų rinkimų akcija ir krikščioniškų šeimų sąjunga. Šios partijos turi išskirtinių bruožų, tarkim, Darbo partija savo gretose neturi darbininkų ir pan., turi asmenybių, tarkim, Rolandas Paksas, bet iš esmės tai panašūs dariniai į šiuo metu valstybę valdančią Valstiečių ir žaliųjų sąjungą.

Politinio darinio modelį, kuris dabar yra valdžioje, netgi įvardinti kaip partiją būtų sudėtinga. Kas tie valstiečiai ir žalieji: žemvaldžių ir dolerių spalvą gerbiančių asmenų sąjunga, ūkininkų ir gamtos gynėjų sąjunga, oligarcho ir policininko sandėris ir t.t.? Kokios vertybės juos sieja, kaip jie įsivaizduoja ne tik savo pačių, bet ir kitų valstybės piliečių socialinę gerovę, jų teises ir pareigas, galimybes? Atsakymų į šiuos klausimus nėra ir nėra kam į juos šioje organizacijoje atsakyti.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Kalbėti ir įvairias pozicijas dėstyti gali Saulius Skvernelis, Ramūnas Karbauskis, Viktoras Pranckietis ar kt. partijos nariai, bet tai bus jų asmeninės, o ne partinės – politinės nuostatos. Jeigu prisiminus šios partijos formavimosi istoriją, kai kuriuos vertybinius orientyrus būtų galima atspėti, tarkim, agrarinio šalies vystymosi reikšmės suvokimas, regionų vaidmens reikšmė, tačiau tai sunkiai sietini su kokia nors vertybių sistema dalykai, o jei ir buvo sietini bent jau su interesų grupėmis, tai po pirmųjų šio politinio darinio valdymo metų, urėdijų ir kt. reformų, vis labiau aiškėja, kad tai jau „būtasis laikas“.

Potencialo ši organizacija egzistuoti valstybės politinėje sistemoje ir įnešti pozityvų indėlį turėjo, bet, matyt, prisikvietusi, kad laimėtų rinkimus į savo gretas iš visokių sričių, visokiausių žmonių, kurių galiausiai susibūrė Seime daugiau nei partijos senbuvių, ji savo identiteto užuomazgos orientyrus negrįžtamai prarado.

Šiuo metu valstiečiai ir žalieji vadovaujasi premjero primestu policijos ar kt. statutinėms tarnyboms ir ten galiojantiems santykiams būdingu valdymo modeliu, kur kita nuomonė gali egzistuoti, bet privalo netrukdyti ir nedisonuoti su ta nuomone, kurią pareiškia laipsniu aukštesnis veikėjas.

Dar daugiau painiavos įneša žaliųjų vardo prisiklijavimas, kai jų gretose nėra ne tik kad tradicinių gamtos gynėjų, tačiau nėra net ir gamtos mokslą daugiau ar mažiau išmanančių specialistų. Šokiruoja tai, kad pati partija dėl to jokios problemos nemato, ką demonstruoja ir jų lyderis (ko gero, išsilavinęs agronomas ir sėkmingas verslininkas), kai imasi vadovauti kultūrai. Vertybiniai dalykai šioje partijoje turėtų būti taip toli paslėpti senųjų partijos narių pirkelių užkambariuose, kad iki kitų rinkimų jie ten ir baigs sudūlėti.

Kai nėra jokių vertybių – tinka bet kokios

Galimas variantas, kad į Valstiečių ir žaliųjų politinį darinį integruosis ir socialdemokratinių idėjų atsižegnojusi partijos dalis – socialdemokratų frakcija. Kadangi dabartis valdantysis darinys neturi savo ideologijos, gali į save integruoti bet kokių pažiūrų ir įsitikinimų asmenis, gali jam kokį nors patraukliau skambantį idėjų rinkinį pasiūlyti ir kas nors iš šalies, tie patys G. Kirkilo, I. Šiaulienės, J. Bernatonio vedami „socialdemokratai“. Populistinių darinių galimybės Lietuvos politikos rinkoje, regis, beribės – tai jau ne pirmi metai, ne per pirmuosius rinkimus patiriame. Be abejo yra ir valstiečių ir žaliųjų sąjungoje žmonių, kurių ketinimai gal ir geri, vienas jų netgi šioks toks lyderis – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Tačiau ką gi jis nuveikė su savo gerais ketinimais? Pabandė, bet iš įtakingesnių politinio darinių veikėjų sužinojo, kad niekam jo geri norai nerūpi ir daugiau, regis, net ir trečiasis asmuo valstybėje entuziazmą demonstruoti savo meilę Tėvynei ir žmonėms, prarado, nes žymiai saugiau elgtis pagal tikrųjų politinio darinio vadų pateiktą darbotvarkę ir taip išvargti iki kadencijos pabaigos.

Iš įvairių visuomenės grupių ir grupelių susidaręs politinis junginys atsinaujinti negali. Keistis gali bet kuria kryptimi, tačiau nei vieno iš šių pokyčių atsinaujinimu nepavadinsi, nebent taip būtų galima įvardinti šios sąjungos susiformavimą į kažkokią grupę, priklausomai kaip politikos kortos sukris arba, kuri iš ten susirinkusių grupelių pradės dominuoti, tačiau iki šiol požymių apie identiteto paieškas ar bent jau tokios siekiamybės Valstiečių ir žaliųjų sąjungos darinyje dar nepastebėta. O teigti, kad tai postmodernaus amžiaus postmodernus politinis darinys – partija, galima tik labai žiauriai juokaujant.

Geri ir prasti scenarijai

Šiuo metu turime unikalią situaciją ir atvejį politinės raidos istorijoje, kai koalicija Seime egzistuoja, bet Lietuvoje tokios nebėra. Tačiau yra galimybė, kad Lietuvoje atsiras prielaidos formuotis politinei jėgai – partijai, kurios vertybės sutaptų su politinės jėgos tradiciniu pavadinimu, o deklaruojami tikslai sutaptų su realizuojamais veiksmais.

Lietuvoje, ko gero, tokios situacijos dar nebuvo, nes arba partijų ideologijos buvo įvairių kūrėjų (dažniausiai prastesnių nei rašė Valstiečių ir žaliųjų programą) tik parašytos, bet nesuvoktos, partijų pavadinimai iš viso buvo sugalvojami ne tam, kad nurodytų ir reprezentuotų esmę, bet, kad geriausiu atveju atitiktų patrauklaus „prekės ženklo“ kriterijus, o blogiausiu – tiesiog klaidintų mažiau išprususį rinkėją. 

Modernūs tualetai. Slaptai.lt nuotr.

Jei atsiras viena stipti tradicinė partija, kitoms teks pasislinkti į savo nišas, tad netiesiogiai – tai gali pastūmėti ir visą politinę partinę sistemą nuoseklesnio susibalansavimo link ilgesniam nei naujų 27 metų laikotarpiui. Viena 27 metų valstybės formavimosi kelio atkarpa jau įveikta, rezultatų yra gerų ir blogų.

Galėjo būti žymiai geresnių, bet praeities jau nepakeisi, o ateityje galimi ir optimistiniai, ne tik pesimistiniai scenarijai. Deja, ne daug ką gera galima pasakyti apie likusius 3 šios Seimo kadencijos metus, o per tą laiką įvyks dar ir savivaldybių, europarlamento, prezidento rinkimai, tad trumpuoju laikotarpiu optimistinių scenarijų būtų gana sudėtinga ieškoti.

Kol kas pigus populizmas pagardintas kompetencijos stoka, taip veržiasi per visas valstybės valdymo loteriją laimėjusiųjų siūles, kad yra pavojus, jog šiuos smulkius populistus pakeis kiti, tik dar prastesni.

„Zapad“ ir pokyčiai

Yra įdomių žinių už rytinės Lietuvos sienos. „Zapad“ pratybos, kaip teigia Baltarusijos prezidentas, baigėsi, traukiniai su Rusijos karine technika ir kareiviais išvykta. Tačiau Rusija atsiuntė į Minską savo specialiąsias pajėgas, kaip teigiama, jos treniruojasi drauge su Baltarusijos specialiosiomis pajėgomis.

Ginklai, ginklai, ginklai. Slaptai.lt nuotr.

Tarptautiniai politikos analitikai prognozavo, kad jei ir bus Rusijos agresijos proveržis, šiuo metu eilėje pirmiausia turėtų būti Rusijos sąjungininkai ir mūsų kaimynai gudai. Galbūt šįkart, skirtingai nei Gruzijos karo ir Krymo aneksijos atvejų, tarptautinės politikos žinovai nebeklysta ir suvokia, su kokia šalimi turi reikalų. Rusijos specialiųjų pajėgų vizitas Minske į tokią schemą telpa. Jei galimybių lango pasaulio politikos vyksmo procesuose neatsiras, tikriausiai pas kaimynus nieko neįvyks. Tačiau šturmo grupių patirtis, susipažinimas su nauja įdomia aplinka, vietovėmis, kur gali tekti darbuotis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms gali praversti. Kaimyninės šalies diktatorius, užuominą atsiųstą artimiausio savo sąjungininko, be abejo, suprato, niekur nuo savo saugomų rezidencijų nei „Zapad“ pratybų metu, nei joms pasibaigus nutolti nesiruošia.

Pažiūrėjus į kaimynus, kaip ten bebūtų, Lietuvos privalumai – akivaizdūs. Grėsmės, kad vieną rytą nubustume pasikeitus valdžioms šalyje, nėra, demokratijos taisyklės visgi daugiau ar mažiau galioja. Bet nevilties, kad dar 3 metus teks nubusti su ta pačia valdžia ir su prie valdiškų kėdžių prilupusiais „politiniais“ veikėjais, esama.

2017.10.01; 05:16

Seimo nariai Aušra Maldeikienė ir Bronislovas Matelis kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją dėl žiniasklaidoje pasirodžiusių žinių, kad Seimo narys Artūras Skardžius esą tarėsi su Seimo nariu Ramūnu Karbauskiu dėl Seimo Antikorupcijos komisijos veiklos ir jos pirmininko Vitalijaus Gailiaus pozicijos. 

Politinė korupcija

Šiuo metu Seimo Antikorupcijos komisija atlieka tyrimą dėl Artūro Skardžiaus šeimos narių interesų energetikos sektoriuje.

Seimo nariai prašo Seimo Etikos ir procedūrų komisijos pradėti tyrimą ir apklausti Seimo narius Ramūną Karbauskį, Artūrą Skardžių ir Vitalijų Gailių, ar pirmieji du asmenys nedarė spaudimo Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui dėl šio šiuo metu vykdomo tyrimo rezultatų.

Taip pat Seimo nariai ragina komisiją apklausti Seimo narius R. Karbauskį ir A. Skardžių, ar jie privačiuose pokalbiuose neaptarinėjo būsimo Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo likimo ir ar nebuvo aptariama išankstinė sąlyga, kad Seimo narys Vitalijus Gailius liks savo pozicijoje tik su sąlyga, jei Seimo Antikorupcijos komisija nutars, kad Seimo narys Artūras Skardžius nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų.

„Raginame apklausti Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos seniūną Ramūną Karbauskį, ar jis viešai spaudė Seimo narį Vitalijų Gailių palikti Seimo Liberalų sąjūdžio frakciją, už tai žadant palikti jį Seimo Antikorupcijos komisijos vadovo pozicijoje“, – sako kreipimosi iniciatoriai.

korupcija_pazaboti
Kaip pažaboti korupciją?

Taip pat prašoma komisijos į tyrimą įtraukti Seimo socialdemokratų partijos frakcijos seniūną Andrių Palionį ir apklausti jį, taip pat galimai kitus koalicijos su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija sutartį pasirašiusius Seimo narius. A. Maldeikienė ir B. Matelis siūlo išsiaiškinti, ar šis Seimo narys (ar nariai) šių metų rugsėjo mėnesį vykusiose derybose dėl koalicijos su Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcija nepradėjo šiuo metu vykdomo Mindaugo Basčio apkaltos proceso ir tyrimo dėl Artūro Skardžiaus veiklos vilkinimo ir galimo nutraukimo kaip išankstinės sąlygos Socialdemokratų partijos frakcijos prisijungimui prie „valstiečių“ koalicijos.

„Šie klausimai yra esminiai Seimo, kaip institucijos, prestižui. Prašome įvertinti, ar šie politikų veiksmai yra priimtini Valstybės politikų elgesio kodekso visa imtimi, konkrečiai, ar jie dera su jame išdėstytais teisingumo, sąžiningumo, skaidrumo ir viešumo, padorumo, nesavanaudiškumo ir nešališkumo principais“, – sako A. Maldeikienė ir B. Matelis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.29; 06:30

Susikompromitavęs Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Besibaigiant savaitei visuomenės stebimą politinį eterį pasiekė netikėta žinia. Naujienų agentūra BNS išplatino informaciją, kad teisėsaugai pateikus įtarimus dėl prekybos poveikiu ir kyšininkavimo Liberalų sąjūdžiui šiai partijai priklausantis parlamentaras Vitalijus Gailius pranešė pasitraukiantis iš Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigų.

Pasigilinus į parlamentaro pareiškimo turinį paaiškėjo, kad ne visai traukiasi, arba visai nesitraukia, bet nori pasitikrinti, ar juo vis dar pasitiki Antikorupcinės komisijos nariai, kurių yra net 17 (viena didžiausių komisijų Seime) ir kurios sudėtis itin marga – nuo verslininkų iki ūkininkų ir jau etatinių politikų, kuriais galima vadinti Jurgį Razmą, Algirdą Butkevičių, Rimantą Dagį, Kęstutį Glavecką, Naglį Puteikį, Andrių Palionį, ir kurių nenustebinsi nei politine atsakomybe, nei jos nebuvimu.

Įdomus klausimas – ar galėtų V. Gailių komisijoje pakeisti Darius Kaminskas, Antikorupcijos komisijos pirmininko pavaduotojas, Valstiečių ir žaliųjų frakcijos narys, gydytojas ginekologas vadovavęs Kėdainių ligoninės Akušerijos – ginekologijos skyriui, turėjęs ir privačią praktiką. Ar tokia darbinė patirtis padėtų jam spręsti stambaus kyšininkavimo, tokio koks minimas liberalų atveju, ar smulkaus, tokio apie kurį atsisakytų pasakoti susirūpinęs tėvelis ar senutė su 20 eurų rankoje prie gydytojo kabineto durų, skaitantys prilipintą lapelį, kad esą „Geriausia padėka gydytojui yra jūsų šypsena“.

korupcija_pazaboti
Kaip pažaboti korupciją?

O gal potencialus Antikorupcijos komisijos pirmininkas pasigilintų į Europos Sąjungos lėšų įsisavinimo Lietuvoje efektyvumą, kur kalba suktųsi jau ne apie 20, kelis ar keliasdešimt tūkstančių eurų, bet apie daug milijonų. Kur ta riba tarp smulkaus kyšininkavimo ir stambios korupcijos, nubrėkšta ne Baudžiamajame kodekse, bet žmogaus sąžinės kertėlėse, kiekvienas žmogus, taip pat ir Seimo narys, tik pats atsako.

Politinė atsakomybė pagal partijos poreikius

Pirma žinia, kad V. Gailius atsistatydina iš kovotojų su korupcija Seime vadovų nuteikė optimistiškai, nejaugi turime politinės atsakomybės prisėmimo atvejį! Tai būtų išties netikėta ir paskatintų bent jau diskutuoti apie politinės atsakomybės reikšmę valstybėje ir visuomenėje.

Antra žinia – tai, kad tokiu būdu tik pasitikrinama, ar komisijos nariai vis dar pasitiki pirmininku, iš esmės nieko nereiškia ar daugiausia reiškia tik tiek, kad apie tai visos žiniasklaidos priemonės parašys, eilinį kartą politiko veidas sumirgės spaudos puslapiuose ar ekrane kovos su korupcija kontekste.

Seimo Antikorupcijos komisijai vadovavęs Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Kaip bežiūrėtum, tačiau partijos, kuriai A. Gailius priklauso, pirmininkas Eligijus Masiulis buvo sulaikytas su stambia pinigų suma, vėliau įtarimai pareikšti antrajam partijos lyderiui Gintarui Steponavičiui, tačiau tai nesutrukdė A. Gailiui tapti Antikorupcijos komisijos pirmininku.

Dabartiniai įtarimai partijai ne daug ką keičiantys. Partinių organizacijų naujieji vadovai buvusių savo vadų – įtariamųjų pradeda kratytis, nebent įtariamieji tiktų ne tik pinigų ėmėjo, bet ir davėjo vaidmeniui. Tai neblogai iliustruoja Darbo partijos pavyzdys – apie dabartinius įtarimus Darbo partijai jos pirmininkas Šarūnas Birutis yra pareiškęs, kad tie nauji įtarimai visai partijai „susiję su V. Gapšio reikalais“.

Apie Viktorą Uspaskich, kuris vasarą pareiškė, kad ketina grįžti į aktyvesnę politiką, Š. Birutis nutylėjo.

Liberalų atveju V. Gailiaus sąžiningojo vaidmuo jam tiktų tik tokiu atveju, jei galutinis tikslas būtų toks, kad liberalų lyderius tol buvę V. Gailiaus kolegos teisėsaugos struktūrose gaudytų, kol galiausiai liberalai būtų priversti pirmininku išrinkti patį V. Galių. Tuomet būtų lyg ir užbaigtas politinės intrigos finalas.

Kol kas iki tokio scenarijaus dar toli, Seime partiją vienija Eugenijus Gentvilas vyresnysis, o partijai vadovauja linksmasis kovotojas su tujomis Vilniaus krantinėse Remigijus Šimašius, kuris po partijai pateiktų įtarimų pareiškė, kad „<…> baigėsi nežinomybė ir tapo aišku, kad žala, kurią partijai padarė buvę kolegos, yra didesnė nei tikėtasi“ ir patikino, kad partija jai mestus kaltinimus paneigs teisme.

Liberalai – nuo favoritų iki autsaiderių

Ar pavyks liberalams atsikratyti įtarimų korupcija – atsakymą sužinosime negreitai, tokie teismo procesai trunka ne trumpiau nei buitinių konfliktų šeimoje nagrinėjimas, o dažniausiai daug ilgiau. Darbo partijos pavyzdys rodo, kad grubiai pažeidinėjančių įstatymus politikų, kokie jie puikūs šoumenai bebūtų, žmonės nemėgsta. Per praėjusius Seimo rinkimus liberalai dar išliko, Seime suformavo net 14 asmenų frakciją, nors prieš tai, iki korupcijos skandalo, jiems buvo prognozuota absoliuti pergalė. 

Politinė korupcija

Liberalų krytis žemyn turėjo pasekmių visai Lietuvai. Iš vienos pusės, vietoj korupcijos šešėlį pelniusios partijos išrinkti populistinius pažadus žarstę ir per metus laiko savo kompetencijos valdyti valstybę taip ir neįrodę valstiečiai ir žalieji, o iš kitos – liberalų katastrofa išgelbėjo Konservatorių partiją, kuriai grėsė išnykimas, kai ji prieš Seimo rinkimus „pakeitė“ ideologiją ir pasirinko visišką atgyveną – monarchizmą, o kaip kitaip pavadinti situaciją, kai partijos patriarchas perduoda partijos vairą niekuo nepasižymėjusiam politikoje, nors ir normaliam vaikinui (kaip ir 10-ys tūkstančiai kitų jaunuolių Lietuvoje ir 10-ys ar 100-ai pačioje partijoje) savo anūkui.

Liberalų pralaimėjimas tuomet politologų (Lauro Bielinio, Tomo Janeliūno ir kt.) laikytas neginčytina konservatorių pergale. Ar ta pergalė atsitiktinė, ar veikė ir subjektyvūs veiksniai, plačiau nebuvo nagrinėjama, tik L. Bielinis tuomet pažymėjo, kad liberalų problema gali būti sisteminė. Kokio nors atsinaujinimo, „išsivalymo“ kitose partijose nepastebėta, gal tik atsirado baimės: kas nutiks jei teisėsaugos žvilgsnis nukryps ar bus nukreiptas į juos, kitą partiją, jos narius ir rėmėjus.

Šiuo metu tiek, kiek buvo informacijos paviešinta apie liberalų sąjūdžio korupciją, figūruoja seni faktai ir tie patys vardai. Tai reikštų, kad teisėsauga iki tol turėjo duomenų, kad nusikaltimus vykdė atskiri partijos nariai asmeniniais – savanaudiškai tikslais, o dabar turi duomenų, kad tos nusikalstamos veikos atliktos partijos naudai, įtraukiant daugiau partijos narių ar tiesiog pasinaudojant partijos struktūra, joje užimamų pareigų teikiamomis galimybėmis nulemti vienus ar kitus sprendimus kieno nors naudai.

Du sutapimai – elgsena tokia pati

Nepriklausomai nuo juridinės pateiktų įtarimų liberalų sąjūdžiui pusės, neišvengiamas ir politinis šio proceso diskursas. Kas įvyko, kodėl įvyko, kokią tai turės reikšmę, kaip keisis Lietuvos politinio teatro scenos siužetas. Mažiausiai abejonių keliantis atsakymas reiškia, kad dabartinis liberalų sutriuškinimas, jeigu tikrai toks įvyks, gali tapti galutiniu Konservatorių pergalės už dešiniųjų pažiūrų elektoratą įtvirtinimu.

Apie „Liberalų sąjūdžio pabaigą“ iš karto po pateiktų įtarimų, kaip iš rašto prakalbo jaunasis monarchistų – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis. „Tai yra dar vienas politinis žemės drebėjimas mūsų vargšėj Lietuvėlėj. Su apgailestavimu galiu pasakyti, kad buvo pusantrų metų nuo tada, kai skandalas prasidėjo ir išvados nebuvo padarytos, buvo praleista labai daug progų apsivalyti ir pristatyti atsinaujinusią, susitvarkiusią Liberalų partiją. Tai neatsitiko. Ir aš manau, kad, deja, tenka pripažinti, bet tai turbūt yra Liberalų sąjūdžio pabaiga“, – naujienų agentūrai BNS dūsavo G. Lansbergis.

Galima prisiminti, kad lygiai taip pat iš karto, lygiai taip pat, „kaip iš rašto“ G. Landsbergis porino ir sulaikius su grynaisiais liberalų lyderį E. Masiulį. Tuomet jaunasis G. Landsbergis ne tik porino, bet ir iš karto pradėjo savo atsistatydinimo iš Europos parlamento procedūrą.

EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė

Naujienų agentūrą „Elta“ jaunasis politikas tuomet tikino, kad tai esą jo asmeninis sprendimas, kurį paskatino įvykiai, susiję su Liberalų sąjūdžio pirmininko E. Masiulio galima korupcine veika, ir jis, kaip TS-LKD pirmininkas, tikisi atstatyti pasitikėjimą politika. „Motyvai, turbūt ne paslaptis, yra pakankamai aiškūs ir susiję su vakar pasklidusia žinia dėl įtarimų, pareikštų liberalų lyderiui E. Masiuliui, ir išties su tuo, kas sekė po to, šiai žiniai pasklidus. Visuomenės nuotaika vakar buvo tokia, kurią galima pavadinti nusivylimu, net ne pykčiu, o nuleistų rankų nuotaika.

Žmonės, ypač jauni žmonės, kurie galbūt dar pirmą kartą ruošiasi eiti į rinkimus, pirmą kartą buvo nusprendę, kad reikia prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį ir savo viltis dėjo į jaunus politikus, kliovėsi dešinės pakraipos partijomis. Jie vakar nusivylė, galėjo pasijusti apgauti, išduotas jų siekis turėti skaidrią, gražią, šviesią Lietuvos politinę ateitį. Aš manau, kad šiandien yra būtent tas metas, kai reikia tą viltį sugrąžinti ir pasakyti, kad yra galimybių Lietuvoje kurti skaidrią politiką ir tikrai dar nėra užverstas paskutinis puslapis“, – naujienų agentūrai tuo metu aiškino ir save vietoj E. Masiulio bei konservatorius vietoj liberalų piršo G. Lansbergis.

Ar buvo planas „B“?

Galima liberalus ištikusią situaciją interpretuoti ir versijas kelti įvairiausias. Tarkim, galima manyti, kad dovanos konservatoriams atsitiktinės ir iš dangaus nukrito, jiems atsivėrė puiki galimybė pribaigti (arba sukurti) tai, kam jau mažiausiai bent 3 kartus turėjo galimybę laimėję Seimo rinkimus. Kita versija, – kad vyko valdomas, apgalvotas procesas ir pribaiginėjamas tik politinis konkurentas. Šios versijos (kad pateikti kaltinimai politiškai angažuoti), galimai laikysis liberalai. Kokiais išdidžiais verslininkų atstovais jie save belaikytų, tačiau reikės pristatyti save visuomenei, rinkėjams suprantamomis sąvokomis ir „politinio susidorojimo“ apibrėžimas tam visiškai tinka.

Bet kokiu atveju derėtų pabrėžti, kad teisėsaugos struktūros niekuo dėtos, tik dirba savo darbą, o jau ar patikės šiuo jos darbu advokatai, teisėjai ir visuomenė, parodys tik laikas ir teismo procesas. Kol kas neretai teisėsaugos nešališkumu būdavo suabejojama.

Socialdemokratų sprendimai

Visą savaitę Lietuvoje vyko dar viena, iš karto po Seimo rinkimų prasidėjusi politinio proceso intrigos baigiamoji dalis. Pasiliks ar nepasiliks Socialdemokratų partija Valstiečių ir žaliųjų frakcijos įkaite koalicijoje. Procesas pasiekė tiesiąją ir statistika byloja, kad daugiau galimybių laimėti politines lažybas turi tie, kas statė už tai, jog socialdemokratai pasuks ieškoti savo politinio identiteto ir paramos visuomenėje, kurią įsiliejusi į Valstiečių ir žaliųjų marginalią daugumą partija išbarstė.

Socialdemokratų partijos vėliava. Slaptai.lt nuotr.

Paskutiniais duomenimis, daugiau nei du trečdaliai socialdemokratų nori trauktis iš valdžios. Už tai pasisako 43 iš 60 socialdemokratų skyrių, kurie turi lemiamą balsą partijos taryboje. Nors intriga išliks iki pat galo, kadangi pagrindinis pasitraukimo iniciatorius partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskutinę lemiamą savaitę sugebėjo šauti sau į koją suabejojęs Astravo atominės elektrinės boikotavimo pagrįstumu. Belieka tik spėlioti, ar jaunasis socialdemokratų lyderis tokią idėją pats sugalvojo, ar jam padėjo ją suformuluoti patyrę socialdemokratų mohikanai, kurie vis dar nepraranda vilties toliau ramiai, su Valstiečių ir žaliųjų palaiminimu, leisti laiką valstybinės tarnybos, Seimo ir ministerijų politiniuose postuose.

Kita vertus, Socialdemokratų partijai nusprendus trauktis iš koalicijos, atsakymų apie radikalius pokyčius reikės palaukti – tai priklausys nuo to, kiek Socialdemokratų frakcijos narių Seime pasiduos Valstiečių ir žaliųjų vilionėms ir integruosis į šią marginalią Seimo daugumą, nes dauguma socialdemokratų Seimo narių tolimesniam darbui koalicijoje pritaria ir savo nuomonės nepakeis, nors gali ir kapituliuoti prieš partinę valią, paskaičiavę tolimesnes savo išlikimo politikoje galimybes.

Liberalai – nebepageidautini

Su koalicijos griūtimi, atrodo, jau susitaikė Valstiečių ir žaliųjų lyderis Ramūnas Karbauskis, nors dėl šio socialdemokratų sprendimo jis akivaizdžiai nedžiūgauja. Susitaikė ir premjeras Saulius Skvernelis pareiškęs, kad turintis šiam atvejui (socialdemokratų pasitraukimui) paruoštą planą. „Tikrai Lietuvoje dirbs Vyriausybė, Seime bus dauguma ir planas yra. Bus koalicija. Visi gali būti ramūs, nepanikuoti, valstybėje bus tvarka, ramybė. Vienos partijos, atskirų žmonių sprendimai tikrai neišbalansuos valstybės. Nepakeičiamų nėra, yra tik nepakeisti“ – „Lietuvos ryto“ žurnalistams praėjusią savaitę sau įprastu bendravimo stiliumi aiškino premjeras. 

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kokia bus būsimoji koalicija, premjeras neaiškino. Apie galimus naujos koalicijos sudėties variantus esame rašę portale „Slaptai“ rugpjūčio mėn. Niekas iš esmės nepasikeitė, išskyrus vieną labai įdomų sutapimą – įtarimus liberalų sąjūdžiui.

Valstiečiams ir žaliesiems sudaryti koaliciją su liberalais buvo vienas iš parankiausių sprendimų. Iki minimalios daugumos Seime jiems būtų trūkę 1 balso ir tas balsas tikrai būtų gautas iš perbėgėlių pas valstiečius ir žaliuosius iš socialdemokratų frakcijos. Tokia koalicija atrodė patraukliau nei pasitelkiant trečiąjį koalicijos partnerį – Lenkų rinkimų akcijos ir krikščioniškų šeimų sąjungos frakciją. Kadangi liberalai ir nebūdami koalicijoje talkino valstiečiams ir žaliesiems priimant jiems vieniems tesuprantamus ir, tikriausiai, tik jiems ir reikalingus sprendimus, tad tapę koalicijos nariais būtų talkinti pradėję oficialiai, niekas iš esmės ir nepasikeistų, tik liberalai dar būtų pasiėmę į savo rankas 1–2 ministerijų valdymą.

Tačiau po mestų kaltinimų korupcija liberalai tapo labai neparankiu koalicijos partneriu.

Tikras ar tariamas dėmes Liberalų sąjūdis nusiplaus negreitai ir tikrai ne anksčiau nei bus suformuota naujoji valdančioji koalicija.

Valstiečių ir žaliųjų žuvelės į užmestą ar atsitiktinai brakonierių pamestą ir pamirštą tinklą pakliuvo, sureagavo spontaniškai, suskubo atsiriboti nuo kolegų Seime. Jau tos pačios dienos vakare, kai liberalų partijai buvo pareikšti kaltinimai, R. Karbauskis pareiškė, kad Liberalų sąjūdžio vadovai, partijai sulaukus oficialių teisėsaugos įtarimų, pirmiausia turėtų atsiprašyti visų rinkėjų ir privalėtų trauktis iš visų Seime užimamų pareigų. „Aš suprantu, kad partijos eiliniai žmonės tikrai nieko nežinojo. Taryba galbūt galėjo nežinoti, bet imant nuo valdybos, kuriai priklauso visa vadovybė, visi šie žmonės, be abejonės, turėtų šiandien pasitraukti iš visų pozicijų, galbūt nekeliant klausimo dėl Seimo nario mandato. Ir jokiu būdu, jei jie yra garbingi žmonės, nedalyvauti jokiuose kūrimuose naujų organizacijų, nebandyti nuo savęs nusivalyti to, kas jiems inkriminuojama“, – naujienų agentūrai BNS Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos poziciją išdėstė partijos pirmininkas ir frakcijos seniūnas.

Kokia bus tikroji valstiečių ir žaliųjų elgsena?

Galima būtų kelti klausimą, ar tokius pat skaidrumo ir atsakomybės kriterijus sau taiko Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, taip pat galima sutikti arba nesutikti su jų lyderio išsakyta nuomone, tačiau visais atvejais kalbant apie šį politinį darinį turime turėti galvoje, kad – tai ką sako pilkasis kardinolas Seime ir partijos pirmininkas – nebūtinai galioja, nes yra antrasis vadovas vyriausybėje, kuriam Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovų nuomonės rūpi gerokai mažiau ir, kuriam būdinga tuo pačiu metu ar per tam tikrą laiko intervalą turėti ir pareikšti bent 3–4 skirtingas, viena kitai prieštaraujančias nuomones.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

S. Skvernelis šiandien gali pritarti R. Karbauskio požiūriui, o poryt pasiūlyti naujų variantų, kurie gali su partijos lyderio požiūriu ir visiškai nesutapti.

Jau metus trunkantis politinio proceso vyksmas parodė, kad ne Vyriausybės vadovas taikosi prie Seimo ir jį delegavusioje partijos formuluojamomis nuomonėmis, bet atvirkščiai, Seimas turi atlikti vyriausybės vadovą aptarnaujančią funkciją, įsiklausyti ir susivokti premjero nuomonių įvairovėje.

Intriga tokia, kad iš būsimos koalicijos formavimo iškritus liberalams, S. Skverneliui gali tekti darbuotis mažumos vyriausybėje arba tartis su konservatoriais, kurie į koaliciją su valstiečiais ir žaliaisiais gal ir rizikuotų eiti, tačiau paprašydami už tai premjero portfelio. Vargu, ar tokia perspektyva dabartinį premjerą itin žavi.

Kam tai naudinga?

Jeigu į pareikštus įtarimus liberalams, politinių partijų valdžioje persistumdymą žiūrėsime kaip į atsitiktinumų grandinę – tai galima apibendrinti, kad nieko naujo ir reikšmingo Lietuvos politikoje per praėjusią savaitę neįvyko, įtarimai pareiškiami ir užmirštami, partijos pasirieja ir vėl susitaria, ilgesniais ar trumpesniais periodais tai nuolat vyksta. Tačiau jei į šiuos procesus pažiūrėsime kaip į stropiai baltais ir juodais siūlais siūtą valdžios galių Lietuvoje perėmimo intrigą, rastume įdomų atsakymą, uždavę klausimą, kam tai naudinga?

Naudinga konservatoriams, bet ne tik jiems. Šalies vadovei Daliai Grybauskaitei taip pat būtų palankiau, kad ją pabaigus savo prezidentavimo kadencijas išlydėtų Lansbergių giminė su konservatoriais, kuriems šalies vadovė prielankumo itin neslepia, nei permainingos ir nenuspėjamos reputacijos Žaliųjų ir valstiečių lyderis su dar keistesniu, į populistinius žaidimus linkusiu ir didelės pagarbos pirmajai šalies damai nedemonstruojančiu premjeru.

Rudens sezonas Lietuvoje ir aplink ją

Įsibėgėjantis rudens politinis sezonas saujomis žeria naujienas ne tik į visuomenės stebimą žiniasklaidos eterį, nemalonios „naujienos“ krenta ir žmonėms ant galvos. Aukštaitijos rajonai vienas paskui kitą skelbia ekstremalias situacijas, liūtys skandina rudens derlių.

Nėra ramu ir už Lietuvos rytinės ir pietvakarinės sienos. „Zapad“ pratybos baigėsi, o kas toliau? Ar per artimiausią savaitę išgirsime daugiau ir labiau pagrįstos informacijos apie pratybų apimtis bei kuriomis kryptimis pasuks ar pratęs viešnagę Baltarusijoje Rusijos sutelkta kariuomenė. Preteksto, politikos apžvalgininko bei analitiko Mariaus Laurinavičiaus žodžiais tariant, –„pasinaudoti situacija“ – Rusija praėjusią savaitę neturėjo, jokių netikėtumų iš jos nesulaukėme.

EPA nuotraukoje – Šiaurės Korėjos diktatorius su kariuomenės vadais prie kompiuterio

Pasaulyje siaučia gamtos stichijos, atominėmis bombomis Vakarų civilizaciją terorizuoja Šiaurės Korėjos vadukas, bet panašu, kad rudeniop gamta šiek tiek aprims, kol kas nerandama sprendimų ir kaip realiai problemas spręsti Korėjos pusiasalyje, tad tikėtina, kad ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio politikos arenose bus įjungtos žemesnės pavaros, tik kelio kryptys, kur tie vėjai ir traukiniai su juose įsikūrusiomis politikų komandomis juda, išliks tokios pat neatspėjamos, bet visgi numatomos.

2017.09.24; 08:00

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Liberalų sąjūdžiui sulaukus STT įtarimų, Seimo Liberalų sąjūdžio frakcijos narys Vitalijus Gailius traukiasi iš Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininko pareigų.

„Liberalų sąjūdžio sekretoriatas informavo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba ketina pareikšti įtarimus partijai kaip juridiniam asmeniui dėl buvusių partijos vadovų galimai neteisėtų veiksmų. Nors ir nebuvau partijos vadovybės nariu tuo metu, kai vyko dabar teisėsaugos tiriami įvykiai (Liberalų sąjūdžio partijos nariu tapau tik 2015 metų rudenį), o ir visi įtariami asmenys šiuo metu nebėra partijos nariai, penktadienį kreipiausi į Seimo Antikorupcijos komisijos narius prašydamas spręsti klausimą dėl komisijos pirmininko perrinkimo“, – pranešė V. Gailius.

Parlamentaras taip pat prašo sušaukti neeilinį Liberalų sąjūdžio tarybos posėdį.

„Taip pat inicijavau, kad būtų nedelsiant sušauktas neeilinis Liberalų sąjūdžio tarybos posėdis, kuriame būtų atsakingai išanalizuota susidariusi situacija ir sprendžiamas klausimas dėl partijos tolimesnės veiklos“, – sako V. Gailius.

Seimo Antikorupcijos komisija turės spręsti, ar perrinkti pirmininką.

Liberalų sąjūdis gavo Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pranešimą apie partijai teikiamus įtariamus dėl juridinio asmens padarytų nusikalstamų veikų, pranešė Liberalų sąjūdžio pirmininko pirmasis pavaduotojas Eugenijus Gentvilas.

Jo teigimu, partijos paskirtas atstovas vyks į STT atstovauti partijos procesiniams interesams ikiteisminiame tyrime.

„Kaip ir anksčiau, bendradarbiausime su teisėsauga. Susipažinę su informacija galėsime komentuoti daugiau. Jei reikės, partijos garbę ginsime teisme, ir esu tikras, kad įrodysime tiesą”, – sako E. Gentvilas.

Penktadienį Seime vyksiančioje spaudos konferencijoje Liberalų sąjūdžio pirmininko pirmasis pavaduotojas E. Gentvilas pakomentuos partijai mestus kaltinimus ir susidariusią situaciją.

Informacijos šaltinis – ELTA

XXX

Slaptai.lt redakcija.

Šia proga pridedame žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį – atvirą laišką, adresuotą ponui Vitalijui Gailiui.

Gintaras Visockas. Atviras laiškas Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkui Vitalijui Gailiui

2017.09.22; 16:25

Nemėgstu rašyti „atvirų laiškų“. Bet neturiu kitos išeities. Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius nėra atsakęs nė į vieną mano klausimą, pateiktą dar 2015-aisiais metais. Todėl netikiu, kad teiksis duoti paaiškinimų ir šiais, 2017-aisiais, metais.

Antikorupcijos komisijos pirmininko laiškas

Tad atviras laiškas – neišvengiamas. Juolab kad reikalas – rimtas. Itin svarbiai komisijai vadovaujančio, principingumą, sąžiningumą televizijos ekranuose demonstrojančio parlamentaro V. Gailiaus elgesys, parodytas šių metų rugsėjo 6-ąją, mano supratimu, – nederamas. Jis nesustiprina pasitikėjimo nei minėta komisija, nei visu Seimu. Parlamentaro veiksmai mažų mažiausiai išduoda esant dvigubus standartus, kenkiančius tarptautiniam Lietuvos prestižui.

Kad būtų aiškiau, pirmiausia pacituosiu rugsėjo 6-ąją oficialioje Seimo internetinėje svetainėje išplatintą pareiškimą, po kuriuo puikuojasi Seimo Antikorupcijos vadovo parlamentaro V. Gailiaus pavardė. Oficialame tekste rašoma: „Antikorupcijos komisija, reaguodama į Tarptautinio tiriamosios žurnalistikos centro „Organized Crime and Corruption Reporting Project“ (OCCRP) ataskaitoje pateiktą informaciją apie galimą pinigų plovimą Azerbaidžanui pervedant pinigus aukšto rango Europos pareigūnams, kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą (FNTT). Ji prašo informuoti komisiją apie FNTT atliekamus prevencinius veiksmus pagal Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymu tarnybai nustatytą kompetenciją dėl informacijoje nurodytų asmenų galimų sąsajų su Lietuva“.

Seimo narys V.Gailius tarsi teisingai elgiasi. Budrumas – būtinas. Tačiau žvelkime atidžiau.

Keista draugystė

Ar V. Gailius turėjo moralinę teisę pasirašyti po minėtu prašymu? Ne. Vardan teisybės jis privalėjo nusišalinti, nes Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio santykių klausimu yra akivaizdžiai tendencingas.

Ši nuotrauka paskelbta Armėnijos ambasadoriaus Lietuvoje Tigrano Mkrtčano socialinių tinklų paskyroje – Twitter. Joje užfiksuotas ambasadoriaus  T.Mkrtčano ir Seimo nario V.Gailiaus susitikimas. Užrašas byloja, kad parlamentarui V.Gailiui reiškiama pagarba, juo žavimasi, jis vadinamas dideliu Armėnijos draugu.

Tie Lietuvos piliečiai, kurie myli Armėniją ir įtariai žiūri į Azerbaidžaną, nieko blogo nedaro. Lietuvos įstatymai nedraudžia manyti, jog Armėnija – artimesnė Lietuvai nei Azerbaidžanas. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos atstovai, ypač oficalūs asmenys, pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti tiek NATO, tiek Europos Sąjungos, tiek konkrečiai Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Štai tada ryškėja grubios dviprasmybės: jei gerbiame Ukrainos, Gruzijos, Moldovos teritorinį vientisumą, privalome remti ir Azerbaidžano teisę susigrąžinti Kalnų Karabachą.

V. Gailius – būtent iš tų, kurie netiesiogiai kvestionuoja oficialią Lietuvos poziciją dėl Kalnų Karabacho. Praėjusiame Seime jis priklausė liberalės Dalios Kuodytės vadovautai Draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, bet būtent su Kalnų Karabachą okupavusia ir dabar ten šeimininkaujančia valdžia) grupei. Tad nėra sunku suvokti, kurioje jis barikadų pusėje (2015-ųjų pradžioje buvau nusiuntęs prašymą paaiškinti, kodėl sutiko dalyvauti minėtos grupės veikloje, bet jokio atsakymo nesulaukiau).

Štai dėl tokių keistų „draugysčių“ Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas bent jau „dėl akių“ privalėjo atiduot laišką pasirašyti kam nors kitam iš savo vadovaujamos komisijos. Pavyzdžiui, pavaduotojui. Oficialiai, viešai pripažinęs savo proarmėniškas nuostatas jis šiandien atrodytų žymiai solidžiau.

Keistas skubėjimas

Tačiau pastangos viešai bičiuliautis su Kalnų Karabachą okupavusiomis jėgomis ir tuo pačiu netiesoginis oficialios Lietuvos pozicijos kvestionavimas, – ne vienintelis keistas V. Gailiaus žingsnis.

Į akis krenta dar ir V. Gailiaus skubėjimas. Vos tik rugsėjo pradžioje portalas 15min.lt paskelbė straipsnį sensacingu pavadinimu „Tyrimas drebina Europą: kaip korumpuotas režimas papirkinėjo įtakingus politikus“, o jau po kelių dienų publikuojamas FNTT vadovybei adresuotas Antikorupcijos komisijos prašymas išsiaiškinti, ar, vaizdžiai tariant, Azerbaidžanas nepapirkinėjo Lietuvos politikų.

Nesiruošiu nei remti, nei neigti minėtame portalo 15min.lt straipsnyje paskelbtų žinių. Korumpuotų, nesąžiningų, savanaudžių politikų Europoje tikrai esama. Europa – ne šventa karvė.

Ir vis tik kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas nepaprašė savo pavaduotojų atidžiau pažvelgti į minėtą žurnalistinį tyrimą? Juk per parą vargu ar galima ištirti visus niuansus. Sakykim, ar tarp žurnalistinio tyrimo iniciatorių nėra įtakingos Vakaruose armėnų diasporos ir oficialiojo Jerevano šalininkų, armėnų kilmės žurnalistų?

Keistas tylėjimas

Tačiau įdomiausia, kodėl ponas V.Gailius tylėjo, kai maždaug prieš pusmetį buvo pranešta apie Armėnijos pastangas papirkinėti europarlamentarus, kad šie specialiai, tendencingai, kryptingai juodintų Azerbaidžano vadovybę?

European Strategic Intelligence and Security Center (Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras)

Seimo Antikorupcijos komisijai viešai primenu, ką šių metų pavasarį ir vasarą skelbė Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centras (European Strategic Intelligence and Security Center). Ši žvalgybinė organizacija įsikūrusi 2002-aisiais metais Briuselyje.

Vienas iš European Strategic Intelligence and Security Center vadovų yra 59-erių metų amžiaus Klodas Monikė. Jis – buvęs prancūzų žvalgybos darbuotojas (Prancūzijos užsienio žvalgybos generalinė direkcija). Darbo specifika – žvalgybos analitikas. Žurnalistinė veikla buvo jo priedanga. K. Monikės specializacija – terorizmas, šnipinėjimas, organizuotas nusikalstamumas, tarptautiniai konfliktai. Jis yra parašęs knygų apie teroro aktus, surengtus rugsėjo 11-ąją Niujorke. K. Monikės knygos sulaukė didelio populiarumo. 

Antrasis asmuo organizacijoje – daugiau nei 20 metų tiriamąja žurnalistika besidomintis Ženovefa Etjenas. Trečiasis – 57 metų amžiaus sociologas, žinomas Artimųjų Rytų specialistas Viljamas Rasimora.

Europos Strateginės žvalgybos ir saugumo centro ESISC domėjimosi laukas – Vakarų civilizacijai kylantys pavojai.

Žvalgybinės organizacijos ESISC pastebėjimai

Tad ką ši organizacija pateikė savo oficialiame tinklapyje www.esisc.org? Ji įvardino angažuotą, tendencingą, armėnų diasporos lobistų remiamą europarlamentarų grupę, kurios siekis – daryti ženklią įtaką Europos šalių vyriausybėms bendraujant su Centrinės ir Rytų Europos valstybėmis. Angažuotų Europos parlamentarų dėmesio centre – ir Azerbaidžanas. Prieš Azerbaidžaną ši grupė, pasak ESISC analitikų, parengusi gausų arsenalą priemonių, kurių pagalba daromas milžiniškas, bet slaptas spaudimas tarptautinei opinijai. 

Klodas Monike, ESISC centro vadovas

Bet įdomiausia, kad, kaip teigia ESISC ataskaitą parengę autoriai, įtakinga, gausi antiazerbaidžanietiška ir tuo pačiu proarmėniška lobistinė europarlamentarų grupė susiformavo būtent 2012-ieji metais, kai į svarbų postą Europos struktūrose buvo paskirtas „žinomas asmuo“.

ESISC analitikų teigimu, tai latvis Nilas Muižniekas, daugiau nei penkerius metus dirbęs Žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje. Žodžiu, ESISC ataskaita, įvardinanti slaptuosius Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO), Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos politikų ryšius su užsienio armėnų diaspora, Armėnijos valdininkais bei Džordžo Sorošo fondu siekiant įteisinti Kalnų Karabachą kaip armėnų teritoriją, – ne mažiau sensacinga.

Beje, antrojoje ataskaitos dalyje ypatingas dėmesys skiriamas būtent N. Muižniekui. 2012-aisiais išrinktas į ET PA jis tapo pagrindine, pasak ESISC, slaptojo tinklo, vienijančio Europos diplomatus, oficialius Armėnijos pareigūnus, Armėnijos lobistus, nevyriausybines organizacijas ir Džordžo Sorošo fondus, atstovas. 

Turėdamas įtakingas oficialias pareigas Europos struktūrose šis latvis vaidino, kalbant ESISC analitikų žodžiais, svarbų vaidmenį primetant Europai oficialiojo Jerevano interesus dėl Kalnų Karabacho. Jis taip pat stengėsi į savo proarmėnišką veiklą pritraukti naujų įtakingų Europos politikų. Įsidėmėtina, kad ypač buvo „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių (atkreipkime dėmesį į šiuos žodžius – autoriaus pastaba), Nyderlandų ir Vokietijos politikai.

ESISC ataskaitoje pateikta lentelė, kurioje parodyta, kaip per pastaruosius penkerius metus, kai N. Muižniekas tapo Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaru, Europoje stiprėjo antiazerbaidžanietiškos nuotaikos.

Būtent jo vadovavimo laikais greta oficialių plenarinių ET PA posėdžių buvo rengiami ir neoficialūs pasitarimai, naudingi Armėnijai ir nenaudingi Kalnų Karabachą (azerbaidžanietiškai – Juodasis Sodas) dėl armėnų – rusų ginkluotų formuočių agresijos netekusiam Azerbaidžanui.

N. Muižnieko grupei buvo nė motais, kad jų veikla akivaizdžiai neigia tarptautinę teisę ir nusistovėjusius europietiškus teritorinio vientisumo principus. N. Muižniekas elgėsi taip, tarsi nežinotų ESBO saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir iš ten išvijus visus azerbaidžaniečius.

Atsakaitoje greta N. Muižnieko minimos dar kelios Armėnijos poziciją dirbtinai stumiančių Europos politikų pavardės: Piteris Omcigtas, Kristofas Štraseris, Frankas Švabe ir Tini Koksa. Jie priskiriami N. Muižnieko grupei, nuolat kritikuojančiai Azerbaidžaną, o Armėniją traktuojančiai kaip beveik pavyzdinę valstybę regione.

Beje, jau egzistuoja nauja intriga. N.Muižnieko mandatas ilgai netruks. Kas jį pakeis?

Nedovanotinas aplaidumas

Žodžiu, šių metų viduryje pasirodžiusią esisc.org dviejų dalių ataskaitą V. Gailius „pražiopsojo“. Mano supratimu, tai – nedovanotinas aplaidumas. Nes Europos Sąjunga nenusipelnė būti agresyviosios Armėnijos (tuo pačiu – ir Rusijos, nes Armėnijoje ilgam dislokuota Rusijos Federacijos karinė bazė) interesų įkaite.

Tad klausimas, kodėl Seimo Antikorupcijos komisijos vadovas Lietuvoje ieško ne Armėnijos, o tik Azerbaidžano papirktų politikų, – atviras. Šių eilučių autoriui, besidominčiam Azerbaidžano, Armėnijos, Gruzijos ir Turkijos istorija, atrodo, kad Lietuvoje armėnų pozicijos – labai stiprios. Įtartinai stiprios.

Įtartinai stipri Armėnijos įtaka

Tereikia suskaičiuoti, kiek Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose pastatyta armėniškų kryžių – Chačkarų. O štai azerbaidžaniečiams Lietuvoje pastatyti paminklo, pagerbiančio Hodžaly aukas, neleista. Atsitiktinumas?

Lietuvos Seime buvo įkurta draugystės su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu grupė. Bet ar Jūs girdėjote, kad Seimo Nacionalinio saugumo komitetas, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir Valstybės saugumo departamentas bent jau viešai perspėtų, girdi, tokios lietuviškos „draugystės“ panašios į draugystes su Moldovą, Gruziją ir Ukrainą terorizuojančiais separatistais?

Slaptai.lt nuotraukoje iš kairės į dešinę – Muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis ir LGGRTC vadovė Birutė Burauskaitė. Pirmas iš dešinės – Armėnijos ambasadorius Tigranas Mkrtčanas.

Lietuvoje kiekvienais metais minimos tiek Armėnijai, tiek Azerbaidžanui skaudžios datos. Bet Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro direktorė Birutė Burauskaitė bei Genocido aukų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis aplanko tik armėniškus renginius.

Lietuvoje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Armėnų delegaciją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Delegaciją taip pat priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.

Bet ar Lietuvos užsienio reikalų ministerija viešai pasmerkė mūsų oficialių politikų glebesčiavimąsį su pasaulyje nepripažįnta valstybe?  

Keistai elgiasi ir lietuviškieji leidiniai. Štai šių metų vasarą buvo užfiksuoti rimti Azerbaidžano ir Armėnijos susišaudymai. Apie tai, kad po Armėnijos atakų žuvo civilių azerbaidžaniečių, įskaitant ir dviejų metukų vaiką, ir jo močiutę (pavardės žinomos), lietuviškoje žiniasklaidoje pranešimų neaptikau.

O kad po Azerbaidžano kontratakos pasienyje žuvo keli armėnų kariai, – raportavo daug lietuviškų leidinių.

Štai 15min.lt nepraleidžia progos skelbti Azerbaidžanui nepalankių straipsnių. O rašinių, kurių autoriai pasakoja apie Armėnijoje egzistuojančią netvarką, apie korumpuotą Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano ir jo aplinkos režimą, – nespausdina. Net nepaaiškina, kodėl. Gal mano, jog Seržas Sargsianas – tyras kaip krištolas?

Kas iš Lietuvos leidinių išdrįs bent retsykiais išspausdinti azerbaidžanietiškus argumentus? Pavyzdžiui, ką apie minėtą antiazerbaidžanietišką tyrimą mano Elmira Tariverdijeva, Trend naujienų rusiškosios tarnybos vadovė.

Azerbaidžanietiški argumentai

Jūsų dėmesiui – keletas ištraukų: „(…) Beje, rezoliucijoje minimas tik vienos šalies adresas – Azerbaidžanas, o tai aiškiai įrodo antiazerbaidžanietišką rezoliucijos požiūrį, nes kryptis pasirinkta tikslingai (…).

Ir visa tai sukasi aplink žurnalistų, kurių dalis yra armėnų kilmės, tyrimą. Ar sutapimas nestebina? Tiesa, nė vienas žurnalistas nesusimąstė apie keistą tariamą Baku interesų lobizmą EP – vien 2009 metais buvo priimtos 9 kritinės rezoliucijos Azerbaidžano atžvilgiu. Nejaugi Azerbaidžanas kam nors mokėjo už tai, kad jį kritikuotų? Bet tokios smulkmenos žurnalistų ir europarlamentarų, matyt, visai nejaudina (…).

Pažymėtina, kad vadinamieji žurnalistų prasimanytos schemos „demaskavimai“ buvo paskelbti rugsėjo penktąją, o pataisa Azerbaidžano atžvilgiu, pridėta prie EP rezoliucijos, buvo parengta jau septintąją. Tarsi jos autoriai būtų laukę signalo su jau paruoštu dokumento pavyzdžiu rankose. Tai puikiai iliustruoja sinchroniškus veiksmus prieš Baku, dėl kurių nurodymai ateina iš vieno centro. Tikslas irgi akivaizdus – sunaikinti besiplėtojančius Baku ir ES santykius prieš viršūnių susitikimą Briuselyje Rytų partnerystės klausimais ir sutrukdyti aukšto lygio Azerbaidžano delegacijai dalyvauti tame viršūnių susitikime.

Ar reikia įrodymų? Užtenka pažvelgti į pataisos prieš Azerbaidžaną autorių – tai EP deputatas Petras Auštrevičius, nelemtai Baku išgarsėjusio Renato Juškos vadovas ir artimiausias draugas (R. Juška yra P. Auštrevičiaus patarėjas Europos Parlamente – autor. past.).

R.Juška išgarsėjo po skandalo 2013 metais, po kurio Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė išleido įsaką atšaukti jį iš Azerbaidžano ambasadoriaus pareigų, o ambasadorių Artūrą Žurauską – iš Vengrijos.

Tada jie abu privačiame pokalbyje, kurio įrašas pakliuvo į viešumą, pasisakė už paramą armėnams Kalnų Karabacho konflikte dėl to, kad šie priklauso katalikams, už būtinybę Kalnų Karabachą vadinti „Arcachu“ ir už pritarimą tiems, kas padeda armėnams.

Mums atrodo, viskas aišku. Beje, tas faktas, kad praėjus dviem dienom po plenarinio posėdžio Europos parlamento deputatų, kurie dėl intensyvaus Azerbaidžano diplomatinės tarnybos aiškinamojo darbo suprato realią situaciją, padaugėjo nuo 0 iki 290, o tai rodo nepaneigiamą faktą, jog Baku kaltinamas neteisingai. Galų gale, už antiazerbaidžanišką pataisą balsavo iš viso tik 50 žmonių daugiau, nei prieš“.

Tad tyrimas, kiek Europoje esama tendencingai į Armėnijos –Azerbaidžano konfliktą žvelgiančių politikų, – reikalingas. Bet jis neturėtų būti vienpusis. Ar ne taip, pone V. Gailiau?

2017.09.21; 05:00

STT užrašas

Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) nuomone, kai kurie Seimo nario Artūro Skardžiaus teikti pasiūlymai Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymui galėjo būti naudingi tam tikriems verslams.

„STT atliko A. Skardžiaus pasiūlymų vertinimą, vertinimas buvo atliktas naudojant antikorupcinio vertinimo metodiką. Prieita prie kelių nuomonių, kad atskiri pasiūlymai tam tikrais momentais galėjo būti naudingi tam tikriems verslams, kurie buvo tam tikroje verslo vystymosi stadijoje – buvo gavę leidimą vystyti tam tikrą veiklą ar planavo tą leidimą gauti ir panašiai. Kita medalio pusė: jeigu kažkuriai verslo grupei yra naudinga, tuo pačiu galima buvo pasipelnyti valstybės sąskaita“, – trečiadienį žurnalistams sakė STT Korupcijos prevencijos valdybos viršininkas Romualdas Gylys.

STT išvadas jis pristatė parlamentinį tyrimą atliekančiai Seimo Antikorupcijos komisijai, kuri trečiadienį domėjosi Seimo nario Artūro Skardžiaus įstatymų iniciatyvomis dėl atsinaujinančios energetikos.

Žurnalistų paklaustas, ar galėjo būti kažkokios finansinės naudos, R. Gylys sakė, kad antikorupcinio vertinimo tikslas nėra nustatyti konkrečias žalas arba konkrečias naudas. „Tikslas yra nustatyti galimus korupcijos rizikos veiksnius tam tikrame pasiūlyme, tam tikrame teisės aktų projekte ar tam tikrame teisiniame reguliavime“, – sakė R. Gylys.

Antikorupcijos komisijos posėdis buvo atviras, jame dalyvavo ir pats A. Skardžius. Jis kategoriškai nesutiko su STT nuomone. „Aš šiandien teigiu, kad ta nuomonė grįsta melagingais nekompetentingais teiginiais ir yra neteisinga, melaginga ir šmeižiama“, – žurnalistams sakė A. Skardžius.

Jis žadėjo prašyti, kad būtų įvertinta šių pareigūnų kompetencija atlikti savo pareigas. „Tai yra politinis šmeižtas, ir man gaila, kad teisėsaugos institucijos, kurios turėtų elgtis teisėtai, elgiasi neteisėtai, greičiausiai, kaip aš įtariu, būdamas politikas, dirba pagal politinį užsakymą“ ,- sakė A. Skardžius.

Jo vertinimu, tai yra teisinio nihilizmo, teisinės nekompetencijos pavyzdys ir galbūt yra politinis šou.

„Skardžius neteikė jokių pataisų, prie kurių galėtų „prisikabinti“ kažkuri tarnyba, bet kažkam tai naudinga interpretuoti, kad tai Skardžiaus pataisos“, – piktinosi politikas.

Seimo narys Artūras Skardžius

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius teigė, kad „STT pateikė savo nuomonę, kad galėjo sudaryti sąlygas ir galima buvo pelnytis iš valstybės biudžeto atskiriems asmenims“.

„Tokios yra jų pateiktos išvados. Posėdžio metu kilus diskusijai nuspręsta prašyti STT pateikti informaciją, kiek leis prokuroras, atliekantis ikiteisminio tyrimo kontrolę, ar šitos išvados tvirtinasi atliekamame ikiteisminiame tyrime“, – žurnalistams sakė V. Gailius.

Politikas nesiėmė kalbėti apie galimą A. Skardžiaus suinteresuotumą tam tikromis įstatymo pataisomis, teigdamas, kad šiuo klausimu negalįs teikti jokios išankstinės nuomonės.

Šių metų birželio 22 d. Seimas pavedė Seimo Antikorupcijos komisijai ištirti Seimo nario A. Skardžiaus veiklą.

Parlamentarai suteikė šiai komisijai laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus ir pavedė atlikti parlamentinį tyrimą dėl žiniasklaidoje paskelbtos informacijos, kad Seimo narys A. Skardžius galimai gavo asmeninės naudos, darydamas poveikį Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų sprendimams.

Seimo Antikorupcijos komisija iki šių metų lapkričio 10 d. turės atlikti parlamentinį tyrimą ir pateikti Seimui išvadas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.21; 00:01

Oro balionas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Parlamentinį tyrimą atliekanti Seimo Antikorupcijos komisija trečiadienį išklausė Valstybės saugumo departamento (VSD) atstovų informaciją dėl Baltarusijos įmonės „Investenergostroj“ ir jos ryšių su Seimo nariu Artūru Skardžiumi.

„Komisija išklausė VSD pateiktos informacijos, pagal klausimus, kuriuos mes jiems suformulavome. VSD mums pateikė informaciją apie akcininkus. (…) Į kitą komisijos posėdį bus kviečiami akcininkai, šiuo atveju kalbame apie Lietuvoje esančius įmonės akcininkus“, – trečiadienį po uždaro posėdžio žurnalistams sakė komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius.

Pasak jo, taip pat buvo pristatytas „VSD atskirų pareigūnų dalyvavimas šiame versle“.

„Buvo pateikta informacija apie VSD atliktą vidaus tyrimą apie atskirų pareigūnų dalyvavimą bei viešųjų ir privačių interesų konfliktą. Šis tyrimas dar nebaigtas, jis tęsiasi ir bus sprendžiamas klausimas dėl atskirų pareigūnų veiklos įvertinimo“, – sakė V. Gailius.

Jis nesiėmė atsakyti į klausimą, ar A. Skardžiaus veikla Baltarusijoje yra įtartina. „Išvadų nedarysiu, šita informacija bus suformuluota komisijos išvadose“, – sakė V. Gailius.

Antikorupcijos posėdyje pats A. Skardžius negalėjo dalyvauti, nors buvo pareiškęs tokį pageidavimą. „Laikinųjų komisijų įstatyme yra labai aiškiai apibrėžta, kuomet organizuojami uždari posėdžiai. Uždari posėdžiai organizuojami arba Seimo valdybos leidimu, arba yra nagrinėjama įslaptinta informacija. Šiandien buvo nagrinėjama įslaptinta informacija ir į tokius posėdžius įleidžiami tiktai kviesti asmenys“, – sakė V. Gailius, pažymėjęs, kad A. Skardžius nebuvo kviestas.

Negalėjęs dalyvauti posėdyje Seimo narys Artūras Skardžius įvertino tai kaip jo teisės į gynybą pažeidimą. „Aš turiu leidimus, ne panaikintus, galiojančius dirbti su įslaptinta informacija“, – sakė jis žurnalistams.

Politikas pasidžiaugė tyrimu, nes galų gale pasibaigs tos visos spekuliacijos“.

Oro balionai virš Pilaitės miškų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Mano žmona įsigijo akcijas turbūt jau po kokių dvejų metų, kada buvo įsteigta įmonė, iš Lietuvos piliečio, yra smulkioji akcininkė, jai priklauso 20 proc. tos saulės elektrinės. Kodėl ji įsigijo akcijas? Todėl, kad investicinis projektas, kuris buvo įgyvendinamas Baltarusijoje Lietuvos piliečių, kurie eksportavo iš Lietuvos įmonės, gaminančios saulės elementus „Precizikos“ ir reikėjo apsimokėti už saulės elementus, o bankai investicijai į Baltarusiją, nesvarbu, kad tai Lietuvoje pagamintas produktas, nesuteikė jokių paskolų. Todėl žmonos draugai ieškojo, kas galėtų paskolinti pinigų ir vystyti tą rizikingą projektą, nes Lietuvoje po konservatorių valdymo (…) nebeliko vietos investuoti į saulės elektrines“, – žurnalistams aiškino A. Skardžius.

Politikas tvirtino, kad niekas jam jokio poveikio nedaro. „Nesu bendravęs nė su vienu akcininku, išskyrus su savo buvusiu ir dabartiniu bičiuliu, šeimos draugu Romu Patalavičiumi. (…)“, – sakė A. Skardžius, pažymėjęs, kad „visa kita yra interpretacijos“.

Jis teigė, kad jo žmona iš šeimos draugo R. Patalavičiaus įsigijo akcijas vien tam, kad reikėjo investicinių pinigų. „Kitaip projektas būtų sužlugęs ir Lietuvos įmonė „Precizika“ būtų iškėlusi ieškinį. Štai visa istorija ir neieškokite ten, kur nepametę, ir nereikia iš to daryti burbulų“, – sakė A. Skardžius.

Kaip rašo žurnalistinį tyrimą atlikę 15 min. žurnalistai, Artūro Skardžiaus žmona Snieguolė Skardžiuvienė valdo 20 procentų bendrovės akcijų. Dar 20 procentų kontroliuoja Rustemas Nigmetzianovas. 40 procentų „Investenergostroj“ akcijų valdo Lietuvos pilietis Romualdas Patalavičius. Likusius 20 procentų įmonės „Investenergostroj“ akcijų valdo Baltarusijos pilietis Sergejus Belas.

ELTA jau skelbė, kad šių metų birželio 22 d. Seimas pavedė Seimo Antikorupcijos komisijai ištirti Seimo nario Artūro Skardžiaus veiklą.

Parlamentarai suteikė šiai komisijai laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus ir pavedė atlikti parlamentinį tyrimą dėl žiniasklaidoje paskelbtos informacijos, kad Seimo narys A. Skardžius galimai gavo asmeninės naudos, darydamas poveikį Seimo, Vyriausybės ir kitų institucijų sprendimams.

Antikorupcijos komisija turės atsakyti į 8 klausimus. Ji turės išsiaiškinti ir tai, kokie fiziniai ar juridiniai asmenys valdo Baltarusijos įmonę „Investenergostroj“, kuriai paskolą yra suteikę A. Skardžiaus šeimos nariai, įsigiję tos įmonės akcijų, kokie šių asmenų ryšiai su A. Skardžiumi, ar jie neturėjo įtakos Seimo nario parlamentinei veiklai.

Seimo Antikorupcijos komisija iki šių metų lapkričio 10 d. turės atlikti parlamentinį tyrimą ir pateikti Seimui išvadas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.14; 08:51

korupcija_pazaboti
Kaip pažaboti korupciją?

Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas Vitalijus Gailius ragina finansų ministrą Vilių Šapoką ir teisingumo ministrę Mildą Vainiutę nedelsiant atlikti nuodugnius ir visa apimančius patikrinimus „Lietuvos energijos“ įmonių grupėje bei „Registrų centre“ dėl ten vykdytų viešųjų pirkimų ir juos laimėjusių įmonių ryšių su šių valstybės valdymo įmonių valdymo organų nariais.

„Informacija dėl to, kad „Lietuvos energijos“ stebėtojų tarybai penkerius metus vadovavęs ir antrai kadencijai pateiktas Šarūnas Kliokys, kuris taip pat yra ir „Registrų centro“ valdybos narys, neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, kelia didelį nerimą. Atitinkamų sričių ministrai privalo nedelsdami informuoti Seimą ir visuomenę, ar šiose valstybės valdomose įmonėse buvo organizuoti tokie viešieji pirkimai, kuriuos būtų laimėję įmonės, susijusios su Š. Kliokiu“, – pranešime spaudai sako Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas V. Gailius.

Komisijos pirmininko nuomone, iki bus gauta visa reikalinga informacija tiek iš Vyriausybės, tiek kompetentingų institucijų, finansų ministras privalo nedelsdamas stabdyti visas procedūras, susijusias su „Lietuvos energijos“ valdymo organų tolesniu formavimu.

„Kai vieną dieną finansų ministras su patosu paskelbia, kad paskirta nauja stebėtojų taryba, kuri neva tęs buvusios „skaidrumo praktiką“, o už kelių valandų ministerijoje vykdomi poėmiai, tai kompromituoja ne tik įmonės valdymo organų skyrimo procedūrą, bet ir kelia abejones ministro kompetencija“, – sako Seimo Antikorupcijos komisijos pirmininkas V.Gailius. 

Korupcija. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip jau skelbta, teisingumo ministrė Milda Vainiutė kreipėsi į Specialiųjų tyrimų tarnybą dėl viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos apie Š. Kliokį, kuris yra Vį Registrų centro valdybos narys. Žiniasklaida skelbia, kad Specialiųjų tyrimų tarnybos pateikta informacija užkirto kelią Š. Kliokiui tapti valstybės valdomos energetikos grupės „Lietuvos energija“ naujos stebėtojų tarybos nariu.

Kaip ELTA jau skelbė, nustatyta, kad Finansų ministerijai pateikta įslaptinta informacija apie vieną iš kandidatų į UAB „Lietuvos energijos“ Stebėtojų tarybą galimai buvo neteisėtai atskleista asmenims, kurie neturėjo teisės su tokia informacija susipažinti.

Ikiteisminį tyrimą atlieka Specialiųjų tyrimų tarnybos Vilniaus valdybos pareigūnai, jį kontroliuoja ir jam vadovauja Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.09.01; 00:15

Akylesni piliečiai pastebi, kaip ekonomistė Aušra Maldeikienė viešojoje erdvėje neretai kartoja frazę „O ko jie nepasakė“. Sąvoka „jie“ apima įvairaus plauko politikus, prisitaikėlius ekonomistus, alia mokslininkus ir kitus veikėjus. Žinoma ekonomistė vis primena žmonėms ieškoti to, kas nutylima.

Kas šiuo metu nutylima FNTT istorijos atomazgoje? Teismas Vitalijų Gailių išteisino, taigi viskas puiku, gyvenimas tęsiasi. Tačiau nei didiesiems apžvalgininkams, nei Jos Ekscelencijos patarėjams dėl poligrafo, dar vadinamo melo detektoriumi, naudojimo pasekmių nekilo jokių papildomų klausimų.

O tokių klausimų, panagrinėjus mokslinius šaltinius bei atsiribojus nuo simpatijų /antipatijų konkrečiai politinei partijai, kyla ne vienas. Tarp tų klausimų netikėtai atsiranda ir su aukštų pareigūnų atsakomybės problema susijusių dalykų.

Continue reading „Poligrafas – kas žinotina piliečiams?“

Tai – dar vienas žurnalistės Linos Pečeliūnienės interviu, duotas portalui Slaptai.lt. Pirmąjame interviu ("Jeigu nepatenkinta burbuliuosiu, mano anūkai į mane spjaus. Ir teisingai padarys", 2013.10.06)  daugiausia šnekėta apie Lietuvos santykius su kaimynais – lenkais, baltarusiais, latviais.

Šiame interviu dėmesys sukoncentruotas į svarbiausias vidaus problemas. Pavyzdžiui, kodėl Dalia Grybauskaitė nėra bloga prezidentė, o Audrius Butkevičius nėra stiprus premjeras, kam neįtinka generalinis prokuroras Darius Valys, ko siekia generolas Vitalijus Gailius, kokių netikėtumų dera laukti iš Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės… Apie lietuviškąją politiką diskutuojama atvirai, be užuolankų.

Su kolege žurnaliste Lina PEČELIŪNIENE kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Kodėl Dalia Grybauskaitė nėra bloga prezidentė“

urbsys_kitoks1

M. K. Čiur­lio­nio na­muo­se Vil­niu­je į Lie­tu­vos Są­ra­šo su­bur­tą Tie­sos.lt klu­bą su­si­rin­kę pi­lie­čiai kar­tu su Sei­mo na­riais Vi­ta­li­ju­mi Gai­liu­mi, Po­vi­lu Urb­šiu ir Nag­liu Pu­tei­kiu svars­tė, kaip vi­suo­me­nė ga­lė­tų prie­šin­tis vals­ty­bės už­val­dy­mui.

Vie­šas Sei­mo na­rių pri­pa­ži­ni­mas, kad Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to veik­la ker­ta­si su įsta­ty­mais ir tam­pa nu­si­kals­ta­ma, kad šis de­par­ta­men­tas ne­leis­ti­nai sie­kia kon­tro­liuo­ti po­li­ti­kus ir teis­mus, kad po­li­ti­nės par­ti­jos vis daž­niau ima veik­ti kaip kri­mi­na­li­nės struk­tū­ros, ska­ti­na vi­suo­me­nę im­tis sa­vi­gy­nos ir ieš­ko­ti at­kur­tos Res­pub­li­kos gy­ni­mo bū­dų.

Continue reading „Siūlyta politiką skirti nuo kriminalinės veiklos“