Kastytis Stalioraitis, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju metu internete platinamame 2012 m. gegužės 17 d. vaizdo įraše Vytautas Landsbergis tik tik išplėšus mergaitę iš globėjos rankų retoriškai paklausė, kuriam tikslui reikėjo tai daryti, jei pedofilijos nebuvo.
Papildomas klausimas, įrodantis, kad pedofilija greičiausiai buvo, iškilo po to, kai Rusijos spec. tarnybos su mūsų Temidės pagalba skubiai motiną ir mergaitę išsigabeno, didžiausia tikimybė, į Rusiją. Kuriam tikslui reikėjo tai daryti?
Aš darau prielaidą, kad visą šią istoriją kontroliavo Rusijos specialiosios tarnybos. O kaip gi, ar gali būti toms tarnyboms didesnis džiaugsmas, sužinojus ir užfiksavus, kad koks nors Lietuvos teisėjas, prokuroras, miesto meras ar VSD darbuotojas – pedofilas, ypač, jei užčiuoptas net organizuotas pedofilų būrelis. Klasika šantažui ir verbavimui.
Bet Drąsiaus Kedžio dėka pradėjus tam reikalui lįsti į viešumą, teko ryžtis net žmogžudystėms, kad galimi įtariamieji ir liudininkai tylėtų.
Tam tikra prasme joms iš tiesų Rusijoje saugiau. Vakarų šalyse šmirinėja milijonai uždarbiaujančių lietuvių ir turistų, todėl tikimybė, kad jos bus atpažintos, o tai pasiektų ausis tų, nuo kurių saugomos, žymiai didesnė.
Tačiau svarbiausia, kokiu teisiniu pagrindu remiantis jos buvo išgabentos. Tokio eksteritorinės Lietuvos piliečių apsaugos būdo nerasite mūsų įstatymuose (bent jau aš neradau). Vienintelis man žinomas teisės aktas, numatantis eksteritorinę asmens apsaugą nuo smurtautojų – Europos Tarybos (Stambulo) konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos. Bet Lietuvoje ši Konvencija iki šiol neratifikuota, o ir pasirašyta ji buvo 2013 metų birželį, jau gerokai po to, kai motina ir dukra buvo „užslaptintos“.
Neringa Venckienė atvežama į teismą. Roko Markovičiaus (ELTA) nuotr.
Jei tiesa, kad motina ir dukra atsidūrė Rusijoje, tai būtų labai blogas precedentas, galintis ir ateityje leisti tokiu būdu „saugoti” mūsų nusikaltėlius šalyje, neskubančioje išduoti savų valstybėms, kuriose padarytas nusikaltimas. Tarkime, šiandien atsirado neabejotinas pagrindas įtarti motiną bendrininkavimu pedofilijoje. Ir ką, Rusijos spec. tarnybos išduos ją Lietuvai?
Mano nuomone, klausimas, ar leistina mūsų Temidei tokiu būdu „bendradarbiauti” su nedraugiška šalimi, yra labai aktualus. Nesuprantu, kodėl iki šiol tyli teisininkai.
Bet įdomiausia tai, nuo ko yra saugomos motina ir dukra. Jei atmetame pedofilijos dalyvius ir liudininkus, kurie, jei tokie buvo, jau aname Pasaulyje, o mūsų Temidė tvirtina, kad pedofilijos visoje šioje istorijoje iš viso nebuvo, tai nuo ko jas saugoti? Gal komentatoriai galėtų pasvarstyti, padiskutuoti? Gal ji atsitiktinai sužinojo mafijos paslaptis? Man trūksta fantazijos. Daugiausiai, ką galiu sugalvoti, tai saugojimas nuo liudijimų Lietuvos teisme.
FSB emblema
Akivaizdu, kad kol nepaneigtas galimas pedofilijos faktorius, kol neišaiškinti žmogžudysčių motyvai, teisingumas nebus. Niekas juk netrukdo prokuratūrai kreiptis į žinančius, kur yra motina, ir iškviesti ją trumpam liudyti su saugumo ir neliečiamybės garantija. Kartu išnyktų viešojoje erdvėje spėliojimai, kad, galbūt, jos jau „patvarkytos“.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Valstybės saugumo departamento vadovas Darius Jauniškis trečiadienį po uždaro Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdžio teigė, kad vien faktas, jog Seimo narei Irinai Rozovai buvo rekomenduojama nesuteikti leidimo dirbti su įslaptinta informacija, yra reikšmingas.
„Pats tas faktas, kad mes nerekomenduojame išduoti su (žyma. – ELTA) slaptai, turbūt yra pakankamai reikšmingas. Žinote, aš nenoriu komentuoti, kol nebus NSGK išvadų, nes aš dabar bėgu vežimui iš priekio (…) Negaliu dabar komentuoti, tyrimas pakankamai slaptas ir informacija pateikiama (komitetui. – ELTA) slapta. Matyt, po NSGK tyrimo bus pateiktos tam tikros išvados“, – po tris valandas trukusio NSGK posėdžio teigė VSD vadovas.
Pasak VSD vadovo, Seimo nariams buvo pateikta visa įslaptinta informacija, susijusi su I. Rozova.
„Ten puikiai suformuluotas klausimas yra komitete – dėl Irinos Rozovos tas tyrimas vyksta. Tai mes pateikėme departamento informaciją, kurią mes turime. Tai informacija, kuria mes nerekomenduojame išduoti leidimo (dirbti su slapta informaciją. – ELTA)“, – teigė jis.
„(Tyrimas. – ELTA) vyko daug metų, galiu tik tiek pasakyti, toliau į detales negaliu eiti. Komitetas savo tyrimą padarys ir tos išvados bus parašytos“, – pridūrė D. Jauniškis.
Tuo tarpu NSGK pirmininkas Dainius Gaižauskas sakė, kad iš pateiktos VSD medžiagos matyti, kad tyrimą dėl I. Rozovos tikrai galima pradėti.
„Tos informacijos, kiek mes dabar gavome, tyrimui pradėti tikrai pakanka. Ir jos tikrai yra ženkliai daugiau“, – sakė jis.
Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
NSGK trečiadienį rinkosi į uždarą posėdį, kuriame toliau buvo svarstomas tyrimas dėl parlamentarės I. Rozovos veiklos ir ryšių, galimai keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui.
Posėdžio metu nagrinėjama VSD pateikta informacija apie galimai įtartinus I. Rozovos ryšius su Rusijos diplomatais.
ELTA primena, kad Seimas NSGK pavedė atlikti tyrimą dėl parlamentarės I. Rozovos ryšių su rusų diplomatais ir galimos grėsmės nacionaliniam saugumui. Tyrimas bus atliekamas ir dėl atliktų politikų veiksmų, gavusių VSD informaciją apie I. Rozovos veiklą. Komitetas aiškinsis, kokius sprendimus, susipažinęs su medžiaga apie I. Rozovą, priėmė Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis bei kiti informaciją gavę Seimo nariai.
NSGK turės tyrimą atlikti ir išvadas pateikti iki šių metų gruodžio 1 d.
Irina Rozova. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Seimas ketvirtadienį ketina svarstyti nutarimo projektą, kuriuo siūloma pavesti Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) imtis parlamentinio tyrimo dėl Seimo narės Irinos Rozovos veiklos ir ryšių galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui ir iš Valstybės saugumo departamento (VSD) gautos informacijos netinkamo panaudojimo.
Komiteto pirmininko Dainiaus Gaižausko trečiadienį įregistruotame patobulintame nutarimo projekte siūloma pavesti NSGK atsakyti į 5 klausimus. Tarp jų neliko anksčiau keltos iniciatyvos svarstyti apkaltos galimybę. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas sako, kad atsisakyta ieškoti kaltų ir spręsti dėl galimos parlamentarų apkaltos.
Projekte siūloma įpareigoti NSGK nustatyti, kokią informaciją apie Seimo narės I. Rozovos veiklą ar ryšius su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais VSD perdavė Seimo pirmininkui, kurie Seimo padaliniai ar Seimo nariai šią informaciją gavo, kurie Seimo nariai yra susipažinę su šia informacija.
NSGK siūloma išsiaiškinti, ar Seimo narės I. Rozovos veikla ir ryšiai su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais, žvalgybos ir saugumo pareigūnais ir (arba) jos galimi bandymai nuslėpti šiuos ryšius nebuvo nukreipti prieš Lietuvos valstybės interesus ir nesukėlė ar nekelia grėsmės Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui.
Jei Seimas pritartų, per parlamentinį tyrimą būtų aiškinamasi, kokiais būdais Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovai ar žvalgybos ir saugumo pareigūnai, palaikydami ryšius su Seimo nare I. Rozova, siekė paveikti Lietuvos politinę sistemą, valstybės vidaus politiką, rinkimų kampanijas ir jų finansavimą, partijų koalicijų sudarymą; ar į tai buvo įtraukti kiti Lietuvos politikai ar valstybės tarnautojai, jei taip, – kokie.
„Kokius sprendimus dėl VSD informacijos priėmė Seimo pirmininkas, Seimo nariai ir kiti asmenys, pagal kompetenciją gavę šią informaciją; ar tie sprendimai, įskaitant sprendimus dėl I. Rozovos komandiruočių, buvo priimti laiku ir tinkamai siekiant pašalinti galimas rizikas ar grėsmes nacionaliniam saugumui, užtikrinti valstybės interesų apsaugą, tinkamai apsaugoti Lietuvos politinę sistemą“,– toks klausimas pateikiamas nutarimo projekte.
Lietuvos saugumas (VSD)
NSGK turėtų taip pat ištirti, ar gauta įslaptinta VSD informacija buvo naudojama tinkamai. „Ar įslaptinta VSD informacija nebuvo disponuojama siekiant asmeninių politinių ar kitų tikslų, taip keliant riziką nacionaliniam saugumui; jei būtų nustatyta įslaptintos VSD informacijos netinkamo naudojimo ar disponavimo ne pagal kompetenciją atvejų, kurie Seimo nariai atliko netinkamus veiksmus arba nesiėmė reikiamų galimų rizikų ar grėsmių pašalinimo priemonių“, – rašoma naujame nutarimo projekto variante.
Už patobulintą nutarimo projektą dėl naujo parlamentinio tyrimo trečiadienį balsavo 6 NSGK nariai, 5 susilaikė.
Anksčiau buvo planuojama tyrimą atlikti iki šių metų lapkričio 6 d. Patobulintame projekte siūlomas ilgesnis tyrimo terminas – iki šių metų gruodžio 1 d.
Po praėjusią savaitę paskelbtos pertraukos antradienį į Seimą grįžta parlamentinio tyrimo dėl Seimo narės Irinos Rozovos veiklos iniciatyva.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas ketina tęsti tai numatančio nutarimo projekto pateikimo procedūrą.
Jame siūloma pavesti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) atlikti parlamentinį tyrimą „Dėl Seimo narės Irinos Rozovos veiklos ir ryšių galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, VSD gautos informacijos netinkamo panaudojimo ir galimybių inicijuoti apkaltos procesą, suteikiant komitetui laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus“.
Nutarimo projekte kalbama ir apie galimybę inicijuoti apkaltą Seimo narei I. Rozovai ir kitiems parlamentarams.
Komentuodamas būsimą tyrimą, D. Gaižauskas aiškino, kad jis vyktų dėl trijų dalykų: dėl grėsmių Lietuvos politinei sistemai iš Rusijos, dėl nesuveikimo prevencinės sistemos Seime ir dėl galimo manipuliavimo žvalgybine informacija.
Seimas praėjusį ketvirtadienį pritarė liberalo Eugenijaus Gentvilo siūlymui padaryti pertrauką šio klausimo pateikime iki kito plenarinio posėdžio.
E. Gentvilo nuomone, siūloma tyrimo strateginė kryptis yra bloga. „Čia yra padėta bomba po parlamentinio tyrimo pamatais. NSGK nariai tirs patys save, ar jų veiksmai nusipelno apkaltos?“ – stebėjosi pertraukos paprašęs E. Gentvilas.
Jo nuomone, šiam klausimui tirti turi būti sudaryta tarpfrakcinė komisija.
Seime jau atsirado du siūlymai kurti laikinąją komisiją, kuri atliktų parlamentinį tyrimą dėl parlamentarės I. Rozovos veiklos ir ryšių, galimai kėlusių grėsmę nacionaliniam saugumui.
Tokius siūlymus įregistravo Seimo narys konservatorius Jurgis Razma, socialdemokratai Julius Sabatauskas ir Rasa Budbergytė. Jie siūlo komisiją sudaryti iš 12 įvairioms Seimo frakcijoms atstovaujančių parlamentarų.
Beje, J. Razma kalba apie galimybę inicijuoti apkaltą Seimo narei I. Rozovai, tačiau siūlo atsisakyti nuostatos dėl galimos apkaltos kitiems Seimo nariams.
Seimo socialdemokratai siūlo tyrime nesiaiškinti, ar užtenka ištirtos informacijos Seimo narės I. Rozovos apkaltai.
Nutarimo projekte siūloma pavesti NSGK parlamentinį tyrimą atlikti ir išvadą pateikti Seimui iki šių metų lapkričio 6 d.
Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimui ketvirtadienį planuojama pateikti nutarimo projektą, kuriame siūloma pavesti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui (NSGK) atlikti parlamentinį tyrimą „dėl Seimo narės Irinos Rozovos veiklos ir ryšių galimai keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, VSD gautos informacijos netinkamo panaudojimo ir galimybių inicijuoti apkaltos procesą, suteikiant komitetui laikinosios tyrimo komisijos įgaliojimus“.
Tokį nutarimo projektą Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas, pirmininko pavaduotojas Laurynas Kasčiūnas ir komiteto nariai.
Jame kalbama ir apie galimybę inicijuoti apkaltą Seimo narei I. Rozovai ir kitiems parlamentarams.
Seimo NSGK turės atsakyti į klausimą, „ar Valstybės saugumo departamento (VSD) sukauptos ir parlamentinio tyrimo metu papildomai pateiktos informacijos apie Seimo narę Iriną Rozovą, taip pat, to fakto, kad Seimo narė galimai bandė nuslėpti ryšius su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais ir šių ryšių pobūdį, suklaidinti Valstybės saugumo departamento pareigūnus, siekdama gauti teigiamą Valstybės saugumo departamento išvadą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, pakanka inicijuoti Seimo narės Irinos Rozovos apkaltos procesą“.
NSGK aiškinsis, ar „šio parlamentinio tyrimo metu gautos informacijos pakanka siekiant inicijuoti Seimo narių, kurie susipažino ar nesusipažino su gauta įslaptinta VSD informacija ir galimai netinkamai, siekiant asmeninių ar kitų tikslų ją naudojo/nenaudojo, ar pagal kompetenciją nepriėmė reikiamų sprendimų, apkaltos procesą“.
NSGK siūloma išsiaiškinti, „kokią informaciją, susijusią su Seimo narės I. Rozovos veikla, ar palaikomais ryšiais su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais Valstybės saugumo departamentas perdavė Seimo Pirmininkui, kurie Seimo padaliniai ar Seimo nariai gavo šią informaciją, kokie Seimo nariai yra susipažinę su šia informacija“.
„Ar Seimo narės Irinos Rozovos veikla ir ryšiai, palaikomi su Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovais, taip pat žvalgybos ir saugumo pareigūnais ir (arba) Seimo narės siekis nuslėpti šiuos ryšius nebuvo nukreipti prieš Lietuvos valstybės interesus ir nesukėlė arba nesukelia grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui“,- klausiama nutarimo projekte, kuriame formuluojami 7 klausimai.
Jeigu Seimas pritartų, NSGK turės aiškintis, kokiais būdais Rusijos Federacijos diplomatinio korpuso atstovai ar žvalgybos ir saugumo pareigūnai, palaikydami ryšius su Seimo nare I. Rozova siekė paveikti Lietuvos politinę sistemą, vidaus politikos procesus, rinkimų kampanijas bei jų finansavimą, partijų koalicijų sudarymą; ar į tai buvo įtraukti kiti Lietuvos politikai ar valstybės tarnautojai, ir jei taip – kokie?
„Kokius sprendimus dėl VSD informacijos priėmė Seimo pirmininkas ir Seimo nariai, pagal kompetenciją susipažinę su pateikta informacija; ar priimti sprendimai, įskaitant sprendimus dėl I. Rozovos komandiruočių, buvo savalaikiai ir tinkami siekiant pašalinti galimas rizikas ar grėsmes nacionaliniam saugumui, užtikrinti valstybės interesų apsaugą, tinkamai apsaugoti Lietuvos politinę sistemą“, – klausiama nutarimo projekte.
Nutarimo projekte siekiama ištirti, ar gauta įslaptinta VSD informacija buvo naudojama tinkamai; ar įslaptinta VSD informacija nebuvo disponuojama siekiant asmeninių politinių arba kitų tikslų, taip keliant riziką nacionaliniam saugumui. Jei būtų nustatyta įslaptintos VSD informacijos netinkamo naudojimo ar disponavimo ne pagal paskirtį atvejų, siūloma išsiaiškinti, kurie Seimo nariai atliko netinkamus veiksmus arba nesiėmė reikiamų priemonių galimoms rizikoms ar grėsmėms pašalinti.
Nutarimo projekte siūloma pavesti NSGK parlamentinį tyrimą atlikti ir išvadą pateikti Seimui iki šių metų lapkričio 6 d.
Seimo narė Irina Rozova. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis patvirtino, kad perduos Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariams Valstybės saugumo departamento (VSD) pateiktą informaciją apie Seimo narę Iriną Rozovą, dėl kurios ji negavo leidimo dirbti su slapta informacija.
„Gavau trijų konservatorių kreipimąsi, pagal jų kreipimąsi taip jiems ir atsakėme atiduodami jiems tą (VSD. – ELTA) laišką“, – teigė Seimo vadovas.
Pasak Seimo pirmininko, VSD informacija apie I. Rozovą nėra įslaptinta.
„Raštas yra be grifo, kurio NSGK prašo“, – sakė V. Pranckietis.
Seimo pirmininkas teigė, kad I. Rozovai suteikti leidimo dirbti su slapta informacija apskritai nereikėjo.
„Leidimo išduoti dirbti su slapta informacija nebereikėjo, kadangi ji nebuvo pareigose. Tiesiog aktualumas prapuolė (…) Nebebuvo poreikio išduoti leidimo darbui su slapta informacija“, – teigė V. Pranckietis.
Paklaustas, kodėl I. Rozovai Seimo valdyba leido vykti į Tarpparlamentinę ortodoksų asamblėją, V. Pranckietis teigė, kad tai buvo techninis sprendimas.
„Tai yra asmeninė Seimo nario iniciatyva. Seimo nariai yra laisvi savo pasirinkimuose. Atrodo, Sveikatos reikalų komitetas pasirašė išvažiuojant ir pasirašė dar frakcija. Toliau yra Seimo valdybos tik techninė veikla patvirtinti“, – teigė parlamento vadovas.
Pasak Seimo pirmininko, Lietuva visuomet buvo tolerantiška visiems tikėjimams.
„Organizacija buvo organizuota Graikijoje, šiuo atveju, Asamblėja vyko į Sakartvelą. Mes nesame priešiški nei Sakartvelui, nei Graikijai, todėl nematėme tokių sprendimų. Bet, kuomet įvyko toks politinis veiksmas Sakartvele, tuomet visi sukruto, kas čia buvo tokio, o mes esame labai tolerantiški visoms tikyboms bei visiems tikėjimams Lietuvoje, tarp jų ir ortodoksų“, – teigė jis.
NSGK nariai Laurynas Kasčiūnas, Gabrielius Landsbergis ir Arvydas Anušauskas pirmadienį kreipėsi į Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, reikalaudami pateikti Seimo nariams ir visuomenei Valstybės saugumo departamento jam pateiktą informaciją, kodėl Irinai Rozovai nebuvo suteikta teisė dirbti su įslaptinta informacija.
„Kaip paaiškėjo, dar praėjusių metų sausio 18 d. Seimo pirmininkas V. Pranckietis gavo neįslaptintą raštą su informacija iš Valstybės saugumo departamento, kodėl I. Rozovai nesuteikta teisė dirbti su įslaptinta informacija. Tačiau, skirtingai negu Mindaugo Basčio atveju, V. Pranckiečiui šįsyk, panašu, pritrūko drąsos ir principingumo veikti analogiškai“, – teigia L. Kasčiūnas.
ELTA primena, kad rugpjūčio pradžioje į parlamentarus kreipėsi Sakartvelo parlamento Europos reikalų komiteto vicepirmininkas Giorgis Kandelakis, ragindamas Lietuvos Seimą nutraukti ryšius su Tarpparlamentine ortodoksų asamblėja, kurios veikloje, praėjusį mėnesį sukėlusioje neramumus Tbilisyje, dalyvauja ir Lietuvos parlamentarė I. Rozova.
Pasak Sakartvelo atstovo, šios organizacijos veikla tapo dominuojama Maskvos, o dalyvavimas jos veikloje tik padeda įgyvendinti Rusijos darbotvarkę.
Pasak L. Kasčiūno, Kremlius intensyviai naudoja įvairias organizacijas ir tarptautinius formatus, siekdamas sumažinti savo izoliaciją, švelninti tarptautines sankcijas, kurti Kremliaus, kaip krikščioniškų vertybių gynėjo, iliuziją.
Praėjusią savaitę į NSGK posėdį atvykęs VSD atstovas Vaidotas Mažeika patvirtino, kad dalyvavimas Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos veikloje, VSD nuomone, yra rizikos veiksnys nacionaliniam saugumui.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariai Gabrielius Landsbergis, Laurynas Kasčiūnas ir Arvydas Anušauskas kreipėsi į VSD.
Jie reagavo į Gruzijos parlamento atstovų kreipimąsi ir informaciją dėl Seimo narės Irinos Rozovos dalyvavimo neramumus Sakartvele sukėlusios Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos sesijos Tbilisyje veikloje, kreipiasi į Valstybės saugumo departamentą dėl rimtų abejonių sukėlusių I. Rozovos veiksmų bei prašo pateikti daugiau informacijos.
NSGK nariai oficialiai prašo atsakyti, „ar VSD yra žinoma apie Lietuvos Respublikos Seimo narės Irinos Rozovos dalyvavimą Tarpparlamentinės ortodoksų asamblėjos sesijoje Tbilisyje birželio 20-21 dienomis, kurios metu Rusijos Dūmos nario komunisto Sergejaus Gavrilovo provokacija sukėlė didžiulius neramumus ir protestus Sakartvele?”
„Ar nėra požymių, kad Kremlius šią organizaciją naudoja siekiant sumažinti savo tarptautinę izoliaciją, švelninti tarptautines sankcijas ir kaip platformą „rusiškojo pasaulio” plėtrai?” , – klausia trys Seimo NSGK nariai.
Skaitome: Briuselyje veikia apie 250 kinų ir 200 rusų šnipų, daugiausia jų tūno valstybių pasiuntinybėse ir komercinėse atstovybėse. Atseit jų esama ir kitur, bet ar dažnai girdime Europos sostinėje ar kitur Rusijos specialiųjų tarnybų agentą ne tik pagavus, bet ir pasodinus į kaltinamųjų suolą? Išskyrus Baltijos šalis, kur nuteista dvi dešimtys šnipinėjimu kaltintų asmenų ir teismai tebevyksta.
Lietuviškas šakotis ir NATO naikintuvai
Lietuvos saugumas (VSD)
Paskelbus Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento kasmetį grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui vertinimą, atsiliepė ir Rusijos propagandos skardžiausias trimitas – RT: ar tikrai Rusija ir jos pagrindinė sąjungininkė Baltarusija siekia įvilioti į savo žvalgybos tinklus lietuvius, kaip teigiama ataskaitoje? RT kalbinamas vienas profesorius atsakė, kad Lietuva yra Rytų Europos pakraštys ir vargu ar kelia didesnį Rusijos specialiųjų tarnybų susidomėjimą. Ten, pasak šio eksperto, nėra „įdomių technologijų“. Lietuva, be šakočio ir didžkukulių gamybos receptų, neturinti ką pasiūlyti.
Kai 2015 metais Vilniaus apygardos teisme teisė Baltarusijos karinei žvalgybai šnipinėjusį buvusį valstybinės įmonės „Oro navigacija“ darbuotoją, prokurorai teigė kaltinamąjį 2013 metais perdavus svetimiems taip pat ir duomenų, susijusių su Šiaulių kariniu aerodromu. Tada Rusijos naujienų tarnyba „Regnum“ stebėjosi: iki šiol neaišku, kam to reikėjo baltarusių specialiosioms tarnyboms, kai Lietuvos oro erdvė kiaurai permatoma iš Baltarusijos teritorijos, o NATO aviacijos bazė Šiauliuose gerai žinoma dar iš sovietinių laikų?
Iš tokio „Regnum“ stebėjimosi turėjo skaniai pasijuokti visi, taip pat ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiojoje valdyboje (karinėje žvalgyboje, dažniau tebevadinamoje GRU). Rusiškų leidinių autoriai iš tiesų neretai pažeria humoro perliukų, rašydami apie mus, kaip antai RuBaltic.Ru: agresyviosios Baltijos šalys didina karines išlaidas Rusijai okupuoti (Агрессивная Прибалтика наращивает военные расходы для оккупации России). Ne be emocijų praneša ir apie įkliuvusius šnipus – būtų gaila nepaminėjus to sausoje apžvalgoje šnipų tema.
Lapė laikoma gudria, klastinga plėšrūne. Šiauliai. Slaptai.lt nuotr.
2017 metų pradžioje Šiaulių apygardos teismas skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę Lietuvos karinių oro pajėgų kapitonui ir dešimt su puse metų – jį užverbavusiam Rusijos piliečiui. Pastarasis veikė GRU vadovaujamas. Lietuvos karininkas jam teikė tarnybos paslaptį sudarančius duomenis apie dvejus metus – iki suėmimo 2014-ųjų gruodyje. Šių metų kovo pabaigoje tame pačiame teisme pradėta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje du Lietuvos karinių oro pajėgų Aviacijos bazėje dirbę asmenys kaltinami perdavinėję neskelbtinus duomenis „užsienio žvalgybai“.
Tai – antra šiam teismui perduota byla dėl šnipinėjimo Šiaulių kariniame aerodrome, iš kurio nuo 2004 metų NATO pajėgos vykdo Baltijos šalių oro erdvės patruliavimą. Dabar teisiami asmenys „užsienio valstybės žvalgybos organizacijos“ užduotis vykdė nuo 2014-ųjų rudens ir buvo suimti 2017 metų pabaigoje; jiems buvo pavesta, be visa kita, žvalgytis asmenų, galinčių parsiduoti Rusijos žvalgybai.
Dėl šakočio, tai jo liejimo gudrybių vis dėlto vertėtų ieškoti Vokietijoje. O gal koks receptas iš senesnių laikų tebeslapstomas Klaipėdoje?
Balandžio pradžioje Klaipėdos apygardos teismas skyrė 7 metus laisvės atėmimo bausmę šio miesto gyventojui, šnipinėjusiam Rusijai (Lietuvoje didžiausia bausmė už šnipinėjimą – 15 metų nelaisvės). Rusijoje gimęs ir Lietuvos pilietybę įgijęs asmuo vykdė Rusijos žvalgybos organizacijų užduotis nuo 2015 metų iki sulaikymo 2017 metų pabaigoje (rinko ir perdavinėjo duomenis apie Lietuvos karo laivyną, NATO laivus, suslėgtųjų dujų terminalą ir kitus objektus, tarp jų ir turinčius strateginę reikšmę šalies saugumui). Jeigu Apeliacinis teismas nepatenkins klaipėdiečio skundo (dabar jis nagrinėjamas), tai jis bus šeštas asmuo, kurį per pastaruosius ketverius metus Lietuvoje nuteisė už šnipinėjimą.
2017 metų vasarą Vilniaus apygardos teismas šnipinėjimu kaltinamam Rusijos piliečiui Nikolajui Filipčenkai skyrė 10 metų laisvės atėmimo bausmę. Prokurorų teigimu, jis veikė organizuotoje grupėje su kitais asmenimis ir vykdė žvalgybinę operaciją, kuria siekta įsismelkti į Lietuvos valstybės vadovybę, teisėsaugos organus ir specialiąsias tarnybas.
Žurnalistai rašė paprastesniais žodžiais: nuo 2011 metų stengėsi užverbuoti ką nors iš Prezidentūroje dirbančių ar dirbusių Vadovybės apsaugos departamento žmonių ir įsivogti ten su pasiklausymo įranga.
Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šį kartą jau nerašyta, kad ko brautis į Lietuvos prezidento rūmus, juk jie žinomi nuo sovietinių laikų, o dar ankstesniais amžiais Vyskupų rūmuose gyvenę Rusijos generalgubernatoriai. Ne vienas Rusijos leidinys pranešė pirmą kartą Lietuvos istorijoje dėl šnipinėjimo įkliuvus etatinį Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) darbuotoją.
Tiesa, pagrindinė valstybinė Rusijos naujienų tarnyba, TASS, parašė, kad Lietuvos prezidentūros apsaugą verbavo asmuo, „neva esantis Rusijos FSB darbuotoju“ (якобы являющийся сотрудником ФСБ). Tai pakartojusi Rusijos federalinė naujienų tarnyba (siejama su skandalingai pagarsėjusiu Sankt Peterburgo verslininku, pravardžiuojamu „Putino virėju“) pridūrė: FSB yra pirmiausia kontržvalgybos organizacija ir ji nevykdo žvalgybos už Rusijos sienų – tai daro Užsienio žvalgybos tarnyba (politinė žvalgyba) ir Generalinio štabo vyriausioji valdyba (karinė žvalgyba). Iš to turėtų būti aišku, kad Lietuvoje niekaip negalėjo veikti FSB karininkas.
Vilniuje teisiamas Nikolajus Filipčenka tepasakė, kad yra baigęs karo institutą ir turi papulkininkio laipsnį. Gal tik sutapimas: 2004 metais Kaliningrade, miesto centre, vieną asmenį nužudė, o kitą sužeidė šūviais iš automobilio, kurį vairavo FSB vietos valdyboje tarnaujantis kapitonas Nikolajus Filipčenka; federaliniai leidiniai daug rašė apie šio nusikaltimo tyrimo keistenybes.
Kodėl estai su latviais ne Somalio piratus gaudo
Estijos saugumo policijai (Kaitsepolitseiamet, KaPo) paskelbus savo kasmetę ataskaitą apie šalies saugumą, pralinksmino Rusijoje prie labiausiai įtakingų priskiriamas leidinys „Komsomolskaja pravda“. Girdi, su kuo kovoja estų saugumiečiai – gal su radikaliaisiais islamistais, prasmukusiais į Europą pabėgėlių iš Artimųjų Rytų minioje, gal su Balkanų narkotikų mafija ar su Somalio piratais? Kur tau: 57 puslapių dokumente Rusija paminima 200 kartų, o žodis „Kremlius” pavartotas apie 60 kartų!
KaPo – Estijos slaptoji tarnyba
Praėjusių metų rugsėjo pradžioje, kai KaPo suėmė valstybės išdavimu įtariamus šalies gynybos pajėgų karininką ir jo tėvą, RT priklausančios naujienų tarnybos „Sputnik“ Estijai skirtas leidinys suteikė žodį sovietinio valstybės saugumo komiteto (KGB) atsargos pulkininkui. Šis piktinosi anglosaksiškojo pasaulio ir jo satelitų, tarp jų ir Estijos, palinkimu išpūsti Rusijos grėsmės temą. Vakaruose, girdi, be perstojo trimitavo apie Sergejaus Skripalio ir jo dukros nuodijimą, o Estijoje gąsdino, kad tuoj juos pulsianti Rusija. Dabar vėl – „išaiškintas dar vienas Rusijos šnipas“. Anglosaksai naudoja „absurdo technologiją“: tegul tai nesąmonė, bet kartok ir kartok. Rytoj estai ims tvirtinti esantys iš Marso, tik daugelį amžių tai slėpė. „Na kam Rusijai reikalingi šnipai Estijoje arba estų šnipai Rusijoje?“
Estijoje šiemet nuteisė jau tris šnipinėjimu Rusijai kaltintus asmenis. Vasario mėnesį Harju apskrities teismas pripažino minėtus karininką ir jo tėvą kaltus dėl valstybės išdavimo. Pas mūsų kaimynus ta pati nusikalstama veika užsienio piliečiui inkriminuojama kaip šnipinėjimas, o Estijos piliečiui – kaip valstybės išdavimas, už kurį gali būti skirta 20 metų laisvės atėmimo bausmė ir net įkalinimas iki gyvos galvos. Šioje byloje valstybės paslapčių ir įslaptintų tarnybinių duomenų rinkimu bei perdavimu Rusijos karinei žvalgybai kaltinami buvęs Estijos gynybos pajėgų vyriausiojo štabo karininkas nuteistas kalėti penkiolika su puse metų, o jo tėvas – 6 metus.
Kovo pabaigoje Tartu apskrities teismas nuteisė trejus su puse metų kalėti Estijos ir Rusijos pilietybes turintį asmenį – už bendradarbiavimą su FSB, kaip pranešė TASS. Dmitrijus Kozlovas teikė rusams neskelbtinus duomenis, išgautus Policijos ir pasienio apsaugos departamento Pietų prefektūroje. Netrukus sulaikė buvusį KaPo bendradarbį Vladimirą Kulikovą – irgi dėl įtarimus sukėlusio domėjimosi pasienio tarnybos veikla. Jį, manoma, užverbavo po 2012 metų, kai saugumietis paliko tarnybą ir ėmė lankytis Rusijoje.
Prieš dvejus metus Estijoje pirmą kartą nuteisė už šnipinėjimą Rusijos karinei žvalgybai – 2009 metais užverbuotas šios šalies gyventojas Rusijos pilietis Artiomas Zinčenka gavo 5 metus kalėjimo. Praėjusių metų pavasarį GRU interesais veikusį Tartu gyventoją verslininką Ilją Tichanovskį apkaltino sąmokslu prieš valstybę (kėsinimusi išduoti) ir skyrė jam 4 metus nelaisvės. Rudenį dar vieną Estijos pilietį, Jevgenijų Slaviną, nuteisė 1 metus ir 8 mėnesius kalėti irgi už sąmokslą prieš valstybę; jis rinko duomenis tai pačiai Rusijos karinei žvalgybai.
Nenutylėjo Rusijos žiniasklaida ir Latvijos valstybės saugumo tarnybos (nuo 2019-ųjų taip vadinama buvusi saugumo policija, latviškai – Valsts drošības dienests, VDD) metinio pranešimo. „Regnum“: Latvijos specialiosios tarnybos gąsdina „Rusijos šnipais“ (Спецслужбы Латвии пугают «российскими шпионами»). Pastarųjų žodžių latvių dokumente nėra, todėl kabutės turėtų reikšti šiuos žodžius neatitinkant jų tiesioginės reikšmės. Perkeltine prasme: kam Rusijai reikalingi šnipai Es… tai yra Latvijoje?
Latvijos saugumo emblema
Dabar Latvijoje nagrinėjama baudžiamoji byla, iškelta buvusiam Vidaus reikalų ministerijos informacijos centro šaunamųjų ginklų apskaitos skyriaus vadovui. Iki suimamas praėjusių metų rudenį jis jau 12 metų buvo pensijoje. Atsargos pulkininkas leitenantas įtariamas nusikaltimais pagal keturis Latvijos baudžiamojo kodekso straipsnius, iš kurių vienas – šnipinėjimas. Prokurorai kaltina jį perdavus Rusijos specialiosioms tarnyboms įvairių duomenų, tarp jų ir sudarančių valstybės paslaptį.
Praėjusį rudenį kanalas LTV1, pakvietęs aptarti temos „Ar nėra šnipų, ar mes jų negaudome“, priminė Estijoje buvus išaiškinta 10 Rusijai šnipinėjusių asmenų, Lietuvoje – 8, o Latvijoje – trys (su minėtu atsargos pulkininku). 2016 metų pabaigoje sulaikytam bendrovės „Latvijas dzelzceļš“ ruožo meistrui (neteisėtai rinko ir teikė neskelbtinus duomenis ryšininkui Rusijoje) galiausiai skyrė 3 metus ir 2 mėnesius laisvės atėmimo. Praėjusių metų vasarą šnipinėjimu apkaltintam ir kaltę pripažinusiam dar vienam Latvijos piliečiui teismas skyrė lygtinę 3 metų laisvės atėmimo bausmę; tyrimo metu buvo nustatyta, kad pasienyje su Rusija gyvenantis vyras jį užverbavusiam Rusijos žvalgybos karininkui perdavinėjo duomenis apie šalies ginkluotąsias pajėgas.
Ar ne skylėtas valstybės skydas?
Ne per seniausiai estų žiniasklaidoje vėl paminėjo Hermaną Simą – šiam kaliniui šalies teisingumo ministras nesutiko sušvelninti režimo ir paliko kalėjime, paaiškinęs jį atliekant bausmę už labai sunkų nusikaltimą. Praėjusią vasarą prokurorai nepritarė į aštuntą dešimtį įžengusio Simo paleidimui iš kalėjimo anksčiau laiko. Esą jis apgailestauja veikęs prieš valstybę, tačiau tebeaiškina neturėjęs kitos išeities, nes tuo metu valstybė neturėjusi žinybos, kuri būtų galėjusi apginti jį su šeima jam atsisakius šnipinėti Rusijai, – taigi 10 metų iškalėjęs tebemano, kad nuo jo paties niekas nepriklausę. Jam greičiausiai teks iki paskutinės dienos atbūti 2009 metų pradžioje Harju apskrities teismo skirtą dvylikos su puse metų laisvės atėmimo bausmę. Tai – pirmas estas, apkaltintas valstybės išdavimu nepriklausomybės metais.
Hermanas Simmas
Buvęs sovietinės milicijos pulkininkas, talkinęs ir valstybės saugumui (KGB), parsidavė Rusijos užsienio žvalgybos tarnybai (SVR) 1996 metais. Iki suimamas dirbo šalies gynybos ministro patarėju, o 2001–2006 metais ministerijoje buvo atsakingas už valstybės paslapčių saugojimą. Dalyvavo Estijos stojimo į NATO pasirengime, o nuo 2004 metų atstovavo šaliai Aljanse. Laimė, šiam kurmiui laiku užtrenkė duris į 2008-ųjų pavasarį Taline pradėjusį veikti NATO kibernetinės gynybos centrą. Šis centras, kaip 2013 metais, suėmus dar vieną Rusijos agentą, tiesiai šviesiai sakė Nepriklausomų Valstybių Sandraugos instituto Pabaltijo (Прибалтики – tebevadina sovietiniu vardu) skyriaus vedėjas, „kelia ypatingą Rusijos specialiųjų tarnybų susidomėjimą“.
Hermano Simo, aukštas pareigas Estijoje ėjusio Rusijos šnipo, išaiškinimas sulaukė tarptautinio atgarsio. Vokiečių „Der Spiegel“ nurodė, kad Simui vienoje NATO konferencijų (2006) pavyko išgauti sąjungininkų turimą Vakarų valstybėse veikiančių Rusijos agentų sąrašą ir šis buvo paklotas ant prezidento Vladimiro Putino stalo. Pasak šio žurnalo pašnekovo, vokiečių valdininko, Simas perdavė Rusijai tiek daug svarbių duomenų apie NATO, kad tai Aljansui tapo „katastrofa“. Britų dienraštis „Financial Times“ Simo bylą pavadino didžiausiu skandalu NATO istorijoje. „New York Times“ net suabejojo NATO plėtimo į Rytų Europą reikalu. Britų „The Times“ ekspertai teigė, kad Rusija prarado labai svarbų agentą, tačiau laimėjo šiokią tokią taktinę pergalę, nes Aljanso senieji nariai ėmė šnairuoti į naujus sąjungininkus iš Rytų ir Vidurio Europos.
Estai nebijo nešti iš namų šiukšlių
Pačioje Estijoje rašyta ir apie psichologinį šoką, kurį patyrė buvę valstybės išdaviko bendradarbiai, ir apie sumišimą visuomenėje. Kaip Gynybos ministerijoje tokiam žmogui galėjo patikėti didžiausias paslaptis? Ar ne skylėtas valstybės skydas? Tuo tarpu Estijos pareigūnai liko ištikimi nuostatai nesislapstyti nuo visuomenės nei parklupdžius priešininką, nei praleidus skaudų kirtį valstybės saugumui. „Mes iš tiesų skiriamės nuo daugelio Vakarų šalių tuo, kad tokių atvejų nekišame po kilimu“, – pareiškė vienas estų saugumo ekspertų. 2009-ųjų pabaigoje per TV parodė palyginti greitai sukurtą pusantros valandos trukmės dokumentinį filmą „Valstybės išdavikas” – apie šią estams itin nemalonią istoriją.
Hermano Simo demaskavimas, kaip parašė autoritetingas amerikiečių žurnalas „Foreign Affairs“, laikytinas didžiausiu estų kontržvalgybos laimėjimu. Estija parodė pasirengusi priešintis Rusijos agresyviam veikimui geriau, negu bet kuri kita Europos šalis. Pastarosioms galėtų būti pavyzdžiu trys estų daromi dalykai: jie nenutyli atskleistų šnipinėjimo atvejų; išaiškintus agentus teisia visu įstatymų griežtumu; pirmieji pradėjo skelbti kasmetes grėsmių saugumui apžvalgas – „Aastaraamat“. Solidus britų savaitraštis „The Economist“ tada irgi pagyrė estų atvirumą: jie Simą nuteisė, kai tuo tarpu kitose šalyse paprastai vengiama garsiau kalbėti apie pagautus Rusijos šnipus ir pasitenkinama jų išsiuntimu.
Sergejų Skripalį sulaiko Rusijos slaptosios tarnybos
Iš tikrųjų: 2010 metais JAV specialiosios tarnybos sužlugdė ilgam veikimui parengtų šnipų (nelegalų) tinklą, o netrukus jie buvo iškeisti į keturis Rusijoje kalintus asmenis (tarp jų ir valstybės išdavimu apkaltintą buvusį GRU pulkininką Sergejų Skripalį). „The New York Times“ tada rašė, kad amerikiečių pusė nenorėjusi ilgų teismo procesų, kurių metu galėjo būti atskleisti jų specialiųjų tarnybų veikimo metodai, todėl pasiskubinusi Rusijos agentais atsikratyti, teismui apkaltinus juos nesunkiais nusikaltimais.
2012 metais išėjo britų publicisto ir rašytojo Edvardo Lukaso knyga (Deception. Spies, Lies, and How Russia Dupes the West), kritikuojanti atsainų Vakarų požiūrį į Rusijos keliamas grėsmes. Autorius primena ironiją, kuria palydėtas pranešimas apie JAV sužlugdytą Rusijos šnipų tinklą: kažin kokie nevykėliai, o viena jų – kvaila mergšė, vos ne lytinė pamišėlė… Jų neteisė už šnipinėjimą. Toks nebaudžiamumas, autoriaus tvirtinimu, labai palengvina Rusijos šnipams gyvenimą ir yra neleistinas.
Britų apžvalgininkas Edvardas Lukasas
Lukasas pasakoja ir Simo istoriją, negailėdamas liaupsių estams. Esą jie rodo įstabų pavyzdį: atkakliai medžioja šnipus ir juos teisia, nežiūrėdami galimų žeminimų ir šmeižtų. Kitos šalys pasišaipo Estijai suklupus, nors iš tikrųjų estų pasiryžimas nedangstyti savo klaidų yra pasigėrėtinas.
Estijos saugumo policijai susekti Hermaną Simą padėjo NATO valstybių specialiosios tarnybos, daugiau žinome apie vokiečių Federalinės žvalgybos tarnybos (BND), amerikiečių Nacionalinio saugumo tarnybos (NSA) agentų ir Lietuvos valstybės saugumo departamento (VSD) žvalgybininkų indėlį.
Vėliau estų saugumiečiai teigė, kad Simo nusikaltimo tyrimo metu sužinota padėjo jiems atskleisti dar vieną Rusijos šnipą. 2012 metų vasario pabaigoje Talino oro uoste suėmė KaPo karininką Aleksejų Dreseną ir jo žmoną Viktoriją. Pastaroji rengėsi skristi į Maskvą, kur turėjo perduoti FSB ryšininkui ką tik laukiamojoje salėje iš sutuoktinio paimtą laikmeną su slaptų dokumentų kopijomis. Nuo 1993 metų saugumo policijoje dirbusiam karininkui už valstybės išdavimą teismas skyrė griežčiausią per visą nepriklausomos Estijos istoriją bausmę – 16 metų laisvės atėmimo; sutuoktinė atsipirko lygtine 6 metų nelaisvės bausme.
Aleksejus Dressenas
2013 metų rugpjūtį suėmė buvusį KaPo techninės tarnybos specialistą Vladimirą Veitmaną. Jis nuo 2002 iki 2011 metų, kai išėjo į pensiją, rinko ir perdavinėjo Rusijos žvalgybai tarnybines ir valstybės paslaptis, taip pat jas žinančius asmenis kompromituojančius biografijos faktus, galinčius pasitarnauti jų verbavimui. Patį ryšių specialistą užverbavo ir jam vadovavo SVR agentas, su kuriuo Veitmanas sovietiniais laikais dirbo tame pačiame respublikinio KGB padalinyje. Šis kurmis įspėjo rusus, kad estų kontržvalgyba įtaria Hermaną Simą šnipinėjant ir pradeda jį sekti. Veitmaną apkaltino valstybės išdavimu ir nuteisė 15 metų kalėti.
Liaupsės FSB agentui, pagautam svetimoje valstybėje
2018 metų pavasarį Harju apskrities teismas pripažino šalyje studijavusį 20-metį Rusijos pilietį Aleksejų Vasiljevą kaltu dėl nesmurtinio veikimo prieš Estiją (FSB pavedimu mėgino įsismelkti į vienos valstybinės žinybos Wi-Fi tinklą) ir nuteisė 4 metus kalėti. Rudenį jis skundėsi estų žurnalistams laukęs iš Rusijos pusės paramos sau ir vargstantiems artimiesiems, tačiau su juo niekas taip ir nesusitiko. „Man atrodo, kad kol buvau naudingas FSB, jie mane ir po žemėmis būtų radę, – kalbėjo. – O kai atsidūriau kalėjime, tapau jiems daugiau nereikalingas. Iš viso niekam nereikalingas.“ Sakė sutikęs bendradarbiauti su Rusijos specialiąja tarnyba iš baimės, kad atsisakymas gali blogai baigtis jam pačiam ir artimiesiems. Estų leidinys „Postimees“ šį nuteistąjį pristatė kaip „Rusijos pamirštą šnipą“.
Rusijos federalinė naujienų tarnyba „EADaily“ pranešė, kad 20-metį studentą Estijoje nuteisė kaip „Rusijos šnipą” (как «российского шпиона»); jų kabutės perkeltine prasme reiškia, kad joks jis šnipas, verčiau gaudykite Somalio piratus! „EADaily“ perspausdino leidinyje „Sputnik Латвия” paskelbtą tekstą, esą demaskuojantį „estiškąją šnipų maniją“ («шпиономанию по-эстонски»). Jame, girdi, akivaizdžiai parodoma, kad estai nesuveda galų. Antai jų pasakojime apie „Rusijos pamirštą šnipą“ net 17 kartų paminima FSB. O juk pagal Rusijos įstatymus FSB neturi įgaliojimų vykdyti žvalgybos užsienyje! Ir tai – ne smulkmena, nes kompetencijų atskyrimas yra valstybės valdymo pagrindas!
„Vien šio fakto užtenka su 90% tikimybe teigti, kad kaltinimai Vasiljevui išlaužti iš piršto.“ Tokią išvadą padarė „Sputnik Латвия” autorius Viktoras Lidermanas, „EADaily“ pristatytas „žinomu publicistu ir politiniu aktyvistu“ (kadaise ta pati FSB jį, Rusijoje uždraustos socialbolševikų partijos vedlio Eduardo Limonovo bendražygį, buvo kelis kartus sučiupusi, kad išsiųstų į Latviją; pastaruoju metu ganėtinai prieštaringa asmenybe laikomas Lidermanas vadinamas „rusišku mokyklų Latvijoje gynėju„ – red.). Kiti nė tikimybės neskaičiavo. Tiesiog išplatino nuteisto studento bendramokslių ir dėstytojų pasakyta Estijos rusiško TV kanalo korespondentui: jie netikintys (greičiausiai 100%, nes abejonių nepareikšta), kad šis visais atžvilgiais mielas jaunuolis dirbo FSB…
Estonas Kochveras
2015 metų rudenį estai 16 metų įkalintą Aleksejų Dreseną išleido į Rusiją mainais į ten nuteistą 15 metų kalėti KaPo karininką Estoną Kochverą. Estijos pusė tvirtino, kad rusai pagrobė jų karininką peržengę valstybės sieną (beje, praėjus dviem dienoms po JAV prezidento Barako Obamos vizito Taline) ir kad nuteisė nepagrįstai; neteisėtus veiksmus pasmerkė Europos Sąjungos atstovai, JAV valstybės departamentas. FSB buvo gerai žinoma, kad šis estų saugumietis medžioja pasienio kontrabandininkus. Vieno Rusijos specialiosios paskirties būrių veteranų asociacijos vadovų nuomone, Kochvero pagrobimas buvo FSB iš anksto suplanuota operacija turint tikslą iškeisti jį į Dreseną.
Net ir Rusijos pusei nieko nesakant, sutikimas su mainais reiškė ją pripažinus, kad Dresenas buvo svarbus Maskvos agentas (ценный агент). Tačiau šį kartą Federalinė saugumo tarnyba pati pranešė: Kochveras buvo nuteistas „už šnipinėjimą“, o Dresenas – „už slaptų duomenų perdavimą Rusijos FSB“. Kaip parašė Rusijos žiniasklaida, Dreseno artimieji Maskvoje ištaisė pietus, kuriuose dalyvavo Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai, planavę ir vykdę jo išlaisvinimo operaciją; jie pasveikino kolegą dviem progomis – gimimo dienos ir „sugrįžimo į Tėvynę“ (neaišku, kaip Rygoje gimęs Pavolgio vokiečių palikuonis galėjo „grįžti“ į Rusiją – red.). Rusijos centrinė TV parodė reportažą, kuriame negailėjo liaupsių „sugrįžusiam rezidentui“: esą jis perdavinėjo Maskvai duomenis apie NATO žvalgybinę veiklą iš slaptų dokumentų, kurie Estijoje buvo skirti tik 4-5 asmenims, įskaičiuojant ir šalies prezidentą.
Anksčiau pas gimines į Rusiją išvykusi Viktorija Dresen žurnalistams sakė tikėjusi vyro išlaisvinimu – žinodama, kad rusai savųjų nepalieka. Rusijos federalinis įstatymas dėl užsienio žvalgybos įpareigoja valstybę visokeriopai stengtis išlaisvinti už Rusijos ribų vykdant žvalgybą sulaikytus, suimtus ar nuteistus Rusijos piliečius – ir kadrinius darbuotojus, ir pasitelktus vienkartinių užduočių vykdytojus; jeigu pasitelktieji yra ne Rusijos piliečiai, tai dėl jų stengiamasi šalies prezidento nustatyta tvarka.
2017 metų pavasarį rašytojas ir specialiųjų tarnybų istorikas, vyriausybinio laikraščio „Rosijskaja gazeta“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Nikolajus Dolgopolovas per valstybinį TV kanalą „Rosija 24“ pranešė, kad užsienio valstybėse nelikę nei vieno suimto ar kalinamo žvalgybininko (разведчика) – Rusijos piliečio: visi yra išlaisvinti, iškeisti arba išpirkti. Rusai savųjų nepalieka! Kaip tik tuo metu Taline, tardymo izoliatoriuje, teismo laukė 2017-ųjų pradžioje suimtas duomenų rinkimu Rusijos karinei žvalgybai įtariamas Rusijos pilietis Artiomas Zinčenka. Netrukus jį nuteisė už šnipinėjimą, o kitų metų vasarį išleido mainais į Rusijoje šnipinėjimu apkaltintą ir 12 metų kalėti nuteistą estų verslininką.
Nežinoma, ką Rusijos prezidentas daro dėl federaliniame įstatyme nurodytų „pasitelktųjų ne Rusijos piliečių“. Tačiau Rusijos žiniasklaida, kaip matome, ne be emocijų praneša apie Baltijos valsybėse įkliuvusius šnipus.
Darius Jauniškis, VSD vadovas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda antradienį susitiko su Valstybės saugumo departamento vadovu Dariumi Jauniškiu.
Žvalgybos vadas po susitikimo teigė, kad Rusijos žvalgybos institucijų kišimosi į Lietuvos Prezidento rinkimus nefiksavo.
„Kaip matote nefiksavome, jei būtume fiksavę, žinotumėte (…) Bandymų kištis taip pat nefiksavome”, – po susitikimo su G. Nausėda teigė D. Jauniškis.
Pasak jo, susitikime su G. Nausėda bendrais aspektais apžvelgė informaciją apie Lietuvos nacionalinį saugumą.
„Pristačiau išrinktajam prezidentui bendrą situaciją, kiek galima kalbėti, nes jis dar negali susipažinti su įslaptinta informacija. Bendrai pasikalbėjome ir tiek. (…) Aš kaip visuomet paslaptingas, nieko ypatingo nešnekėjom tiesiog pristačiau ir tiek, po inauguracijos prasidės rimti reikalai”, – teigė jis.
Pasak D. Jauniškio, grėsmės nacionaliniam saugumui ir toliau kyla iš Rusijos, Kinijos bei Baltarusijos.
„Tradiciškai išlieka tos pačios, kas parašyta grėsmių vertiname”, – teigė jis.
G. Nausėda šią savaitę tęsia susitikimus su įvairių valstybės institucijų atstovais. Penktadienį jis susitiko su premjeru Sauliumi Skverneliu.
Pirmadienį su „valstiečių” lyderiu Ramūnu Karbauskiu bei TS-LKD pirmininku Gabrieliumi Landsbergiu.
Susisiekimo ministerija, reaguodama į viešojoje erdvėje pasirodžiusią publikaciją apie galimas grėsmes AB „Lietuvos geležinkeliai“ veikloje, kreipėsi į Valstybės saugumo departamentą (VSD), prašydama bendradarbiauti, įvertinant potencialas grėsmes ir rizikas, susijusias su nacionaliniu saugumu AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudaromuose sandoriuose.
„Bet kokią informaciją apie galimas rizikas strateginėje įmonėje vertiname labai rimtai. Tikimės, kad VSD įžvalgos mums padės objektyviai įvertinti susiklosčiusią situaciją bei suvaldyti potencialias rizikas „Lietuvos geležinkeliuose“.
Situacijos aiškumu suinteresuota tiek ministerija, tiek pati įmonė“, – sakė susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Duomenimis, leidžiančiais įžvelgti rizikos faktorius, susijusius su Latvijos bendrovės „Sigmen“ ir „Lietuvos geležinkelių“ sandoriais, iki šiol Susisiekimo ministerija nedisponavo.
Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčios bendrovės AB „Lietuvos geležinkeliai“ akcininkas yra valstybė, akcijas patikėjimo teise valdo LR susiekimo ministerija.
Visi atsipalaidavo. Visi rinkimai jau pasibaigė. Išrinktasis Prezidentas renkasi komandą ir rengiasi įžengti į rūmus Daukanto aikštėje.
Dvi kadencijas išbuvusi, didžiulį gyventojų pasitikėjimą, daugelio valstybių (išskyrus Rusiją) pripažinimą pelniusi Dalia Grybauskaitė, – išeina.
Štai ir išaušo diena (dienos), kai galima išsijuosus pilti purvą. Atsipūtus, atsipalaidavus, bebaimiškai. Kurgi ne…
Pirmasis pavyzdį parodė Aloyzas Sakalas, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) garbės pirmininkas, vakar viename portale paskelbęs straipsnį iškalbingu pavadinimu: „Ar verta pagarbos prezidentė“?
„Dabar, kai Daukanto aikštės rūmų šeimininkė ruošiasi juos apleisti, politikos apžvalgininkai nustojo unisonu girti prezidentę, užmerkdami akis į jos padarytas esmines klaidas. Šiandieną tos klaidos išvardinamos šalia prezidentės neabejotinų nuopelnų valstybei. Dažniausiai po to seka išvada: nepaisant klaidų, prezidentės veikla vertintina teigiamai. Tačiau politikos apžvalgininkai nerašo apie tų klaidų poveikį valstybei, t. y. mums visiems“, – teigia A. Sakalas.
Jis kaltina D. Grybauskaitę, esą ši, parinkdama aukštus valstybės pareigūnus, mojuodavo slaptomis VSD ir STT pažymomis, kurių net šios institucijos nežino. Ką tai reiškia?
O tai reiškia, jog prezidentė darė sunkius nusikaltimus – ji pati arba jos patarėjai klastojo pažymas. Yra įrodymų? Tai kodėl gerbiamas (?) Sakalas jų nepateikia savo paskvilyje?
Stebina ir kitkas. A. Sakalas (paradokso principu) to nelaiko neigiamu poveikiu valstybei (t. y. mums visiems).
Kur kas blogiau esą yra tai, „…kada sužinai, kad į į Prezidentūrą iškviestiems pareigūnams nepasiūloma kavos vien dėl to, kad jie iš baimės drebančiomis rankomis „nenulaiko kavos puodelio ir aplaisto kilimą“, tai kyla klausimas, ar mes gyvename demokratinėje valstybėje, kurioje gerbiamas kiekvienas žmogus ir jo nuomonė net tada, kai ji nesutampa su kurio nors viršininko nuomone.“
Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jeigu A. Sakalas toks drąsus, jis turėtų įvardinti tuos valdininkus, kuriems einant pas Prezidentę drebėdavo rankos. Ir dar – jeigu eini pas Prokuratorių (tokia piešiama D. Grybauskaitė) ramia sąžine ir su švariomis mintimis, rankos paprastai nedreba net bailiausiems. Juk ir Jėzus Kristus, žengdamas į Golgotos kalną, neinkštė ir nedejavo, nes Jis buvo teisus.
„Lietuvoje gi prezidentės nuomonė yra šventa ir nediskutuotina. Jos privalu laikytis visiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, o nesilaikantieji netenka darbo, jiems panaudojamas STT, VSD ar prokuratūros vėzdas. Todėl valdininkas bijo išsakyti savo nuomonę, jei ji skiriasi nuo prezidentės nuomonės. Pridėkime dar paslaugius žurnalistus, kurie įsiteikdami prezidentūrai yra pasiruošę giedoti himnus, kurti filmus bei rašyti knygas pilnas liaupsių prezidentei ir apipilti purvu bet kurį prezidentei nepalankų politiką. Pridėkime prie viso to lojalias prezidentei jėgos struktūras ir turėsime apibendrintą „lietuviškos demokratijos“ vaizdą. Sakykite, gerbiamieji skaitytojai, kuo tokia „demokratija“ skiriasi nuo diktatūros? Ir ar reikia dar įvardinti, kieno dėka ši „demokratija“ atsirado. Jos galėjo ir neatsirasti, jei Seimas būtų priminęs prezidentei, kad Konstitucijoje yra numatyta apkaltos procedūra sulaužiusiems Konstituciją prezidentams. Tikėtina, kad tada prezidentės iniciatyvos būtų kitokios. Bet buvo kaip buvo. Dabar įdomu tik, ar po metinio prezidentės pranešimo Seime jo nariai audringais plojimais ir atsistodami pareikš gilią pagarbą prezidentei-diktatorei, ar išliks orūs ir santūrūs. Ar ir salėje esantieji Kovo 11-osios akto signatarai atsistodami pagerbs tą, kuri įbaugino Lietuvos žmones taip, kad Lietuvoje nebeliko žodžio laisvės. Pagyvensime – pamatysime. Atsakant į klausimą, ar prezidentė savo veiksmais nusipelnė pagarbos, atsakyčiau taip: jokie užsienio ir vidaus politikos laimėjimai nekompensuoja tos žalos, kuri padaryta valstybei atėmus iš jos žodžio laisvę“.
Remiantis naujausiu REPORTERS WITHOUT BORDERS (Reporteriai be sienų) tyrimu, iš 178 pasaulio šalių Lietuva pagal spaudos laisvę yra net 36 vietoje ir aplenkė Jungtinę Karalystę, JAV, Lenkiją, taip pat Taivaną, Pietų Korėją, Italiją, Gruziją, Japoniją ir daugybę kitų valstybių.
Kyla pagrįstas klausimas: kas tie įbaugintieji Lietuvos žmonės? Kodėl jie du kartus paeiliui rinko D. Grybauskaitę Lietuvos Prezidente?
Atsiliepkite, aūūū, iš kurių buvo atimta žodžio laisvė…
Na, gal nebent iš Lino Balsio, nūnai Seimo nario. Andai ištrauktas iš Briuselio koridorių, jis buvo patapęs D. Grybauskaitės spaudo patarėju. Vėliau trenkė durimis, ir pasipylė paplavos geradarės, nutiesusios kelią į Seimą, adresu.
Seimo narys Linas Balsys. Slaptai.lt nuotr.
Dabar sėdi vargšelis susigūžęs Seimo kamputyje, mat, pasirodo ne nuo prokuratorės bėgo, o nuo… policijos. Matyt, truputį gėda, jeigu… gėda.
Kovo 11-sios akto signataras A. Sakalas – bene pirmoji kregždė dabar, naujaisiais laikais (šaunu – tik ar verta pagarbos…) Lietuvos padangėje, davusi pradžią purvapyliui.
Turint omenyje, kad tai yra vienas iš mūsų nacionalinių ypatumų, – matyt, ne paskutinė.
Kviečiame pirmąjį Lietuvoje istorinį–dokumentinį filmą „Šešėlių frontas“ žiūrėti internetu, LRT mediatekoje.
Svarbiausios tarpukario Lietuvos žvalgybos pareigūnų operacijos, priešų pinklės sužlugdyti valstybę, mažai žinomi žvalgybos didvyriai ir nematyti archyviniai vaizdai. Visa tai – pirmajame Lietuvoje filme apie Lietuvos žvalgybą, skirtame visiems Lietuvos žmonėms.
Dokumentinėje kino juostoje vaizduojama istorinė linija veda į tarpukario valstybės žvalgybinio darbo užkulisius.
VSD tikslas – informuoti visuomenę apie nežinomus žvalgybos istorijos faktus.
Tad filmas nuosekliai ir atsakingai kurtas daugiau nei metus laiko, o kūrybinei komandai talkino net 5 istorikai, puikiai išmanantys Lietuvos žvalgybos istoriją.
Kino juosta „Šešėlių frontas“ įdomi ne tik tuo, kad talpina daugybę daugeliui nematytų archyvinių fotografijos kadrų ir filmuotos medžiagos iš Lietuvos tarpukario laikotarpio. Išskirtinis filmo bruožas – modernioji kino animacija.
Juos kūrė patyręs dailininkas Gediminas Skyrius, iliustravęs ne vieną knygą ir kūręs animacijas įvairiems audiovizualiniams produktams, žaidimams.
„Labiausiai mane šioje temoje intrigavo politinių procesų sužmoginimas. Istorijose pamatome ne tik veiksmus, datas ar dokumentus, bet ir žmonių veidus, jausmus ir motyvaciją. Taip pasakojami istoriniai, svarbūs įvykiai yra daug labiau įtraukiantys. Savo piešiniuose ir stengiausi parodyti labiau buitinį, neoficialų šių įvykių fasadą“, – teigė G. Skyrius.
Anot filmo kūrėjų, serialai ir kino filmai su iliustracijomis ar jų elementais – bene didžiausia pastarojo meto tendencija.
„Jungdami archyvinius dokumentus, gyvus istorikų pasakojimus ir iliustracijas sukūrėme unikalų kino produktą. Kūrybiniame procese ieškojome įvairių galimybių ir naudojome modernias technikas tam, kad filmas taptų artimas ir suprantamas daugeliui. Animacija šiam filmui suteikia ir gero dramatizmo prieskonio. Lietuvoje kol kas tai – pirmasis toks kino filmas, tiek iliustracijų, tiek istorinės temos atžvilgiu“, – sakė vienas filmo kūrėjų Martynas Mickėnas.
Mes gyvename laukiniame krašte. Čia dažnai kalbama apie parengties pasipriešinti galimai Rusijos okupacijai budinimą, kas yra labai teisinga, tačiau dabartinė mūsų valdžia kartas nuo karto parodo ne mažiau baisų savo veidą nei įsivaizduojamas okupanto ambrozdėlis.
Skaitytoją iškart noriu nuraminti dėl to, kad toks teisėtai išrinktos valdžios lyginimas su baisiausiu priešu demokratinėje visuomenėje yra ne tik galimas, kai yra tam pagrindas, bet ir teisėtas. Jau ne kartą turėjau progą atkreipti dėmesį, jog tautos kaip suvereno teisės ir administracinė valdžia yra labai skirtingi, kartais net stojantys priešpriešai vienas kitam dalykai https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/2016/07/07/news/valdzia-nera-valstybes-dalis-1269138/. Lietuvoje vyraujančios demokratinės būklės luošumą rodo ir tai, kad tokios svarbios institucijos kaip Valstybės saugumo departamentas (VSD) direktorius savo viešuose pasisakymuose kartas nuo karto valstybę tapatina su valdžia, nė truputėlio dėl to nenurausdamas, nejausdamas jokio konfūzo. Tai bent nervai! Tiesą sakant, net nežinau, ko čia daugiau yra tokiame sąvokų sumaišymą – visiško dalykų padėties neišmanymo, politinio neraštingumo ar nesugebėjimo suvaldyti savo prasikišantį norą įsiteikti vienadieniams politikams?
Nesunku nuspėti, kad nežmogiškos batalijos čia užvirė dėl to, jog našlaitė mergaitė jau yra pažadėta taip pat įvaikinimo siekiančiai porai iš Naujosios Zelandijos. Kas galėtų paneigti, kad dideli pinigai už mergaitę jau yra sumokėti, dabar kažkam reikia atidirbti. Galiausiai, jeigu afera neišdegtų, naujazelandiečiai gali viešai paporinti apie tai, kokie pinigai vaikšto šiame versle. Dėl to galimai ir draskosi vaiko teisių apsaugos sistemos darbuotojai, kuriems būtų patogiau pratupėti šešėlyje, tačiau degant šiknai privalantys išlįsti į viešumą (skaitant komentarus po interviu, kaip žarija išdžiūvusio šieno kupetoje prasikiša galimai pinigus į savo kišenę paėmusių žmogeliukų mekenimai).
Kita vertus, šioje istorijoje dėl vienos našlaitės mergaitės pasimato visu gražumu atgrasus mūsų valdžios supuvimas. Ar jūs girdėjoje, kad buvo imtasi kokių nors akcijų, Mindaugui Puidokui viešai paskelbus, jog Lietuva nesilaiko tarptautinių įsipareigojimų atskirti vaiko teisių gynimo instituciją nuo įvaikinimo tarnybos. Kaip visi suprantame, toks atskyrimas yra būtinas mažinant korupcijos riziką labiausiai jautrioje našlaičių įvaikinimo sferoje! Ar Saulius Skvernelis pajudino savo storą šikną, skubėdamas spręsti šį nesusipratimą. M.Puidokas taip pat kalbėjo, kad tik Lietuvoje ir dar keliose (berods, dviejose be Lietuvos) labiausia atsilikusiose Azijos šalyse veikia privačios našlaičių įvaikinimo į užsienio šalį bendrovės. Ar išvis tokia privati įstaiga Lietuvoje kaip „Įvaikinimas į Naująją Zelandiją“ gali veikti pagal mūsų šalies įstatymus ir sveiko proto principus? Išties, protu tai nesuvokiama, tačiau pinigai Lietuvoje kuria net labiausiai neįtikinamus siurrealistinius spektaklius. Ar būtų galima bent įsivaizduoti, kad šitokių bendrovių veikla Lietuvoje domėtųsi gerai įmitę vyrukai iš STT, VSD, Generalinės prokuratūros ir panašių institucijų?
Įdomu dar ir tai, kad vaikų grobimo iš šeimų ir jų įvaikinimo svetur iniciatyvas Lietuvoje palaiko užsienio kapitalo sukurti interneto portalai ir aptarnaujantys užsienio kapitalą broliai šaunuoliai apžvalgininkai. Jiems Lietuva yra tik Ferma, nieko daugiau.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dar visai neseniai S.Skvernelis draskėsi viešojoje erdvėje, gąsdindamas mus dėl to, kad neva Lietuvoje puoselėjami planai nuversti jo paties ir Ramūno Karbauskio valdžią. Tiesą sakant, aš neišsigandau! Tačiau ši nešvanki istorija apie manipuliacijas mažo žmogučio, našlaitėlio likimu prikišamai rodo, kad reikia ne tik puoselėti planus, bet jau nieko nelaukus versti iš valdžios Skvernelį, miežti visą šitą Karbauskio mėšlą. Nežinau kaip tai daroma, kaip galima būtų organizuoti, tačiau šeimos užpuolimui ir našlaičių pardavinėjimui privalome priešintis visomis įmanomomis priemonėmis, taip pat ir išeidami į gatves su masinio nepaklusnumo akcijomis.
Tai yra ne tik tautos kaip suvereno teisė, bet ir pareiga.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Lietuvai energetikos srityje didžiausią grėsmę kelia statoma Baltarusijos atominė elektrinė (AE), taip pat Rusijos bandymas daryti įtaką strategiškai svarbiems Lietuvos energetikos projektams, pristatydamas metinę žvalgybos ataskaitą sakė Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis.
„Šalies energetinio saugumo požiūriu didžiausią grėsmę kelia trečiųjų šalių, pirmiausia Rusijos, bandymai daryti įtaką strategiškai svarbiems Lietuvos energetikos projektams, pavyzdžiui, Baltijos šalių sinchronizacijai su kontinentinės Europos tinklais, ir Rusijos pastangos išlaikyti savo, kaip svarbios energetinių išteklių tiekėjos, pozicijas regione.
Šie bandymai yra tiesiogiai susiję su Rusijos ir Baltarusijos įgyvendinamais energetikos projektais Kaliningrado srityje ir kitur. Didžiausią grėsmę, ypač dėl nepaisomų tarptautinių branduolinės saugos standartų, be jokios abejonės, Lietuvai kelia statoma Baltarusijos AE. Tai yra Rusijos technologijomis ir pinigais grįstas projektas, dar labiau įtvirtinantis Rusijos dominavimą Baltarusijoje. Šiai jėgainei skirtą branduolinį kurą planuojama pristatyti jau šį pavasarį, nors infrastruktūra tam dar nėra paruošta“, – sakė D. Jauniškis.
Kaip ELTA jau rašė, antradienį paskelbtas VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas.
Jame teigiama, kad labai tikėtina, jog Baltarusija sieks apeiti Lietuvoje priimtą įstatymą, blokuojantį elektros energijos iš nesaugių branduolinių jėgainių patekimą į Lietuvos rinką.
„Baltarusija taip pat turi ambicijų tapti svarbia elektros energijos tiekėja, tačiau su Rusija vystomas projektas yra komerciškai nepagrįstas – pradėjusi eksploatuoti Baltarusijos AE, Baltarusija generuos didelį perteklinės elektros kiekį, kurio realizavimo rinkų nėra užsitikrinusi. Baltarusija elektros energiją norėtų eksportuoti ne tik į Eurazijos ekonominės sąjungos regioną, bet ir į Baltijos šalis. Baltarusijos atstovai teigia, kad šalis sėkmingai vykdo prekybą per elektros biržą „NordPool“, todėl labai tikėtina, kad Baltarusija sieks apeiti Lietuvoje priimtą įstatymą, blokuojantį elektros energijos iš nesaugių branduolinių jėgainių patekimą į Lietuvos rinką“, – rašoma grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime.
ELTA primena, kad Baltarusija, Rusijos atominės energetikos įmonės „Rosatom“ padedama, stato AE už 20 kilometrų nuo Lietuvos sienos. Statybas, teikdama paskolas, iš esmės finansuoja Rusija. Oficialiuose planuose skelbiama, kad pirmasis reaktorius turėtų būti paleistas 2019 metais.
Lietuvoje nuo vasario 1 d. įsigaliojo naujos elektros jungčių pralaidumą reguliuojančios taisyklės ir metodika, kurioje neliko garantuoto 200 MW pralaidumo ties Lietuvos-Baltarusijos siena – prioritetas bus teikiamas komerciniams srautams tarp ES šalių narių. Šios skaičiavimo taisyklės galios tol, kol pradės veikti Astravo atominė elektrinė Baltarusijoje. Įvykus šiam įvykiui, pralaidumas, skirtas prekybai su trečiosiomis šalimis prie Lietuvos-Baltarusijos sienos, bus prilygintas nuliui.
Šiandien Lietuvos Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie KAM (AOTD) skelbia kasmetinę atsakaitą dėl „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo“.
Sprendimas kasmet viešai skelbti kai kurias abstrakčiai surašytas ištraukas iš slaptojo dokumento „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas“, – sveikintinas sumanymas. Lietuvos visuomenei būtina žinoti apie pasaulyje besiformuojančias tendencijas saugumo srityje, nes situacija nūnai labai greitai keičiasi, ir nebūtinai – į gerąją pusę. Lietuvai būtina žinoti, ką, kaip ir kodėl daro bei planuoja daryti mums priešiškos, nedraugiškos valstybės. Lietuviams pravartu žinoti, jog Rusija, sakykim, aktyviau verbuoja mūsų piliečius, jog atkakliai šmeižia mūsų partizanus, kovojusius su sovietais – 1944 – 1953 metais, jog verbuojant sau lojalius asmenis vis dažniau panaudoja ir diplomatinės neliečiamybės neturinčius savo agentus.
Tačiau mums būtinai pravers ir žinios, kaip Rusijos specialiosios tarnybos dirba kaimyninėse valstybėse. Pavyzdžiui, Baltarusijoje, Ukrainoje.
Taip pat mums reikia žinoti, ką Rusija numačiusi daryti tolimesniuose nuo Lietuvos regionuose. Pavyzdžiui, dėl Kalnų Karabacho. VSD ir AOTD ataskaitoje už 2018-uosius metus apie Kalnų Karabachą štai kas parašyta:
„Rusijos vaidmuo įšaldytuose konfliktuose posovietinėje erdvėje suteikia galimybę užsitikrinti jai palankią šalių užsienio politiką – tai labiausiai pastebima Armėnijos atveju. Armėnijos priklausomybė nuo Rusijos paramos Kalnų Karabacho konflikte lemia, kad Jerevanas siekia išlaikyti gerus santykius su Kremliumi. Nepaisant 2018 m. įvykusios „Aksominės revoliucijos“, šalies užsienio politikos kryptis nesikeis“.
Šią ištrauką iš šiandien viešai skelbiamos Lietuvos slaptųjų tarnybų (VSD ir AOTD) ataskaitos derėtų įsidėmėti pirmiausia tiems, kurie vis dar mano, jog Armėnija atėmusi Kalnų Karabachą iš Azerbaidžano viena pati, be Rusijos karinės paramos. Ši nedidelė citata tegul atveria akis tiems, kurie vis dar nesusigaudo, kurią pusę turėtume palaikyti diskutuodami dėl Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykių.
Prezidentės patarėja Živilė Šatūnienė po Valstybės gynimo tarybos (VGT) posėdžio Prezidentūroje teigė, kad žvalgybos institucijos neturi duomenų teigti, kad trečiosios šalys kištųsi į vidaus politinius procesus didele apimtimi. Taip pat, pasak patarėjos, apsvarstyta grėsmių apžvalga rodo, kad jų lygis 2018 metais, palyginti su ankstesniaisiais, nėra reikšmingai pakitęs, pagrindiniai grėsmių šaltiniai ir toliau išlieka tie patys.
,,Trečiųjų šalių galimybės daryti įtaką Lietuvoje vis dėlto yra ribotos, tą aiškiai konstatavo žvalgybos tarnybos. (…) VSD pateikė apibendrintą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, kad trečiosios šalys reikšmingai veiktų šalies politinę sistemą. (…) Tarnyba, kuri atsako už nacionalinį saugumą, neturi jokio pagrindo teigti, kad reikšmingai kišamasi į Lietuvos politinę sistemą, kad daroma lemiama įtaka sprendimų priėmimui bei kad trečiosios šalys reguliuoja vidaus procesus, vykstančius valstybėje“, – žurnalistams teigė Ž. Šatūnienė.
Pasak patarėjos, didžiausias iššūkis valstybei yra kibernetinė erdvės apsauga.
,,Didžiausias iššūkis šiais metais ir, ko gero, kitais metais valstybei bus kibernetinė erdvės apsauga – valstybei labai svarbu apsaugoti savo informacinius išteklius“, – teigė Ž. Šatūnienė.
VGT taip pat apsvarstė šalies saugumo padėtį ir metinę grėsmių apžvalgą, patvirtino žvalgybos tarnybų ilgalaikes veiklos strategijas.
2013 metais įgyvendinta Lietuvos žvalgybos sistemos pertvarka sustiprino VGT vaidmenį vykdant žvalgybos tarnybų priežiūrą ir jų veiklos kontrolę. VGT kasmet vertina Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos teikiamą informaciją, nustato žvalgybos informacijos poreikius ir prioritetus.
VGT apsvarstyta grėsmių apžvalga rodo, kad jų lygis 2018 metais, palyginti su ankstesniaisiais, nėra reikšmingai pakitęs, pagrindiniai grėsmių šaltiniai ir toliau išlieka tie patys. Trečiųjų šalių galimybės daryti įtaką Lietuvai yra ribotos, nepaisant tobulėjančių į mūsų šalį nukreiptų galios bei įtakos instrumentų.
Šiais trejų rinkimų Lietuvoje metais tikėtinos agresyvesnės trečiųjų šalių, pirmiausiai – Rusijos, kibernetinės atakos, siekiant paveikti rinkimų eigą ir rezultatus.
,,Prezidentė pabrėžia, kad, laikydamasi aukštų saugos prieš kibernetines atakas standartų, kuriuos vertina ir kitos Europos valstybės, tokioms grėsmėms Lietuva yra pakankamai atspari“, – teigiama Prezidentūros pranešime spaudai.
VGT taip pat patvirtino žvalgybos tarnybų – Valstybės saugumo departamento ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos – ilgalaikes veiklos strategijas, leisiančias joms efektyviai veikti besikeičiančioje aplinkoje ir užtikrinti šalies nacionalinį saugumą.
ELTA primena, gruodį ministras pirmininkas Saulius Skvernelis apkaltino konservatorius, kad šiems priiminėjant politinius sprendimus įtaką daro Kremlius. Premjeras kreipėsi į šalies specialiąsias tarnybas tai ištirti. S. Skvernelis, gavęs pažymas, tvirtino, kad iš žvalgybos institucijų jį pasiekusi informacija kelia nerimą.
„Patvirtina tam tikrą nerimą, tai yra svarbi informacija, mes į ją reaguojame ir reaguosime, nes tai apima visus procesus, kurie yra šalyje“, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.
Tuo tarpu gruodžio 19 d. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje apsilankę Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) vadovas Remigijus Baltrėnas patvirtino gavę premjero Sauliaus Skvernelio kreipimąsi, bet tvirtino, kad kol kas galimų neramumų Lietuvoje dėl Rusijos įtakos apraiškų jie nemato.
Taip pat S. Skverneliui gavus pažymas iš specialiųjų tarnybų apie nacionalines grėsmes, viešumoje pasirodė informacija, kad pažymose esanti medžiaga gali būti susijusi ir su pačiais LVŽS frakcijos nariais bei jiems artimais asmenimis.
Sakoma, jog Kūčių naktį vieną trumpą akimirką vanduo šaltiniuose tampa vynu, o sodybų gyvūnai prabyla žmogaus balsu, artikuliuotai ir suprantamai išpranašaudami stosiančių metų svarbiausius įvykius.
,,Įsikirsti“ į šią akimirką be galo sunku, tačiau esą vienam kitam yra pavykę. Žinoma, tokiame pasakojime, nežiūrint to, jog kalbama čia apie Kūčias ir šios dienos išskirtinumą, jokių, net labiausiai nukeltų, sublimuotų ar perstruktūruotų teologinės tiesos pėdsakų nėra, šitokį pasakojimą greičiau galime priskirti stebuklinės pasakos žanrui. Kita vertus, šįkart aš ir nesiruošiu liudyti tik tiesą ir vien tik tiesą, visų pirma siekdamas pasiaiškinti kai kurias vaizdinio raiškos aplinkybes, kitaip tariant, ruošiuosi kalbėti ne tiek apie žodžio atitikimą tikrovei (klasikinė tiesos apibrėžtis), kiek apie žodžio ir mūsų sugebėjimo įsivaizduoti balansą, taigi apie žmogaus keliamų idėjų adekvatumą estetinio reikšmingumo prasme.
Štai, pavyzdžiui, sukelčiau tik pasipiktinimą, būčiau negailestingai nušvilptas, jeigu, modernizuodamas pasakojimą pagal labiau tikroviškas aplinkybes, praneščiau, kad esą Kūčių naktį miesto vandentiekio ištekliai virsta vynu, o mūsų blokiniuose namuose priglausti šunys, katės ir bjauriai keiktis jau išmokytos papūgos gali išpranašauti žmogaus likimą. Iš tiesų, šitokia kalbėjimo seka, – kažką savavališkai praleidžiant ir kažką savavališkai priduriant, – galima sukarikatūrinti net labiausiai archetipinius vaizdinius. Kaip matome iš šio pavyzdžio, ne kiekvienas vaizdinys, taip sakant, pasiduoda modernizacijai, kai kurie iš jų saugo savo prigimtines ribas, o užmojis tokį vaizdinį išplėtoti privalo paklusti tam tikrai ,,logikai“.
Kaip atrodo, anksčiau minėto pasakojimo ,,logika“ reikalauja įsivaizduoti pirmiausiai ne ką kitą, o būtent tvarto, galima sakyti švelniau, tvartelio vidaus aplinką, kur atskirtam įgalinančios būti autonomišku savo prigimtinėje vietoje ribos gyvūnui suteikiamos stebuklinės savybės pranašauti. Kita vertus, kaip jau sakyta, čia nebus kalbama apie tiesą, neminėsime prakartėlės simbolikos, o apsakysime tik visą grožį, operuodami išgrynintais estetiniais simboliais. Kitas dalykas, jog kraštutinai sublimuotai sąmonei gali iškilti, netgi būtinai iškyla klausimas – ar tvartas kaip toks išvis gali tapti estetinės meditacijos objektu, ar tvarto vaizdinys apskritai nepažeidžia grožio kanonų labiausiai akivaizdžiu pavidalu?
Vienas pavyzdys veržiasi į pokalbio erdvę pats savaime, nors aš dar ilgai bandau spyriotis. Tiesa sakant, šis pavyzdys yra gana iliustratyvus, yra tarsi tamtyč sugalvotas, tinkamas mūsų atvejui, jeigu drauge iš tiesų laikysimės nusakytos taisyklės, reikalaujančios bent laikinai už skliaustelių palikti visas verifikacijos pretenzijas.
Daugelis interneto komentatorių ne kartą yra priekaištavę Vytautui Landsbergiui, žinomam Lietuvos politikui, dėl to, jog anas kadaise bylinėjosi dėl teisės privatizuoti jo tėvams priklausiusį pastatą, pavadintą sąlyginai ,,tvarteliu“. Bylinėjosi su visiškai pašaliniu šeimai žmogumi, kuris ilgą laiką naudojosi minėtomis patalpomis. Ne vienas iš komentatorių mano, kad toks žinomo politiko veiksmas nėra labai gražus, dėl to esą Landsbergiui galima prikišti smulkmeniškumą, net išpeikti jį neva dėl gobšumo.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gali būti, kad ir šių eilučių autorius, atkreipęs dėmesį į tokį, tarsi ir atsitiktinį, dar neaišku kaip iš tiesų klasifikuotiną dalyką, skaitytojui pasirodys pernelyg smulkmeniškas. Tačiau, mano akimis žiūrint, ši istorija jau įgijo principo reikšmę. Galų gale nusibodo nesąmonės, kartojamos metai iš metų. Iš tiesų, nejaugi žinomas žmogus vien dėl savo žinomumo neturi turi teisės grįžti į savo vaikystės žemę, į atminties vaizdinio ,,margis ar sargis, pririštas prie malkinės“ meditaciją? Žinia, taip paklausti galėtų kiekvienas jautresnės sielos bendrapilietis, tačiau, antra vertus, už lyriškos intonacijos klausimo drauge slypi sunkiau pastebimas, tačiau daug rimtesnis, beveik valstybinės reikšmės klausimas – kur V. Landsbergis laikytų savo garsųjį arklį, jeigu neturėtų tokio tvartelio?
Apie išmanųjį V.Lansbergio arklį esu viešai bylojęs ir nerimtai pliurpęs ne kartą. Prisimename, kad garbusis politikas, įsikarščiavęs diskusijoje, lemiamais momentais neretai pateikia argumentą, kad tai ar tai neva yra aišku net arkliui. Vis tik čia svarbu nepasiduoti pirmam įspūdžiui, kad toks V.Landsbergio posakis yra nuoroda į kažkokią lengvabūdišką instanciją. Tiesą sakant, čia kalbama apie visažinį, dar daugiau – turintį aiškiaregystės dovaną arklį, taigi neva atsaini V.Landsbergio nuoroda „tai aišku net arkliui“ gali būti traktuojama kaip Sokrato posakio „aš žinau, kad nieko nežinau, o Protagoras ir to nežino“ viena iš parafrazių. Jeigu norite, V.Landsbergio arklys gali būti prilygintas net Delfų orakului. Tai savo ruožtu man leidžia kelti hipotezę, kad nepaprastasis V.Landsbergio arklys yra nužengusio iš herbo Vyčio baltojo žirgo metamorfozė, gyvasis įsikūnijimas su nedidele paklaida. Jeigu tokia prielaida didesniu ar mažesniu laipsniu yra teisinga, toliau nesunku bus padaryti išvadą, kad V.Landsbergio tvartelis įgyja vos ne valstybinės institucijos reikšmę. Būtent čia, o ne kažkur kitur, savo asmeninį asilą pririšęs laiko dabartinis šalies generalinis prokuroras, nuo seno čia savo dienas leidžia VSD sidabrinis grifonas, nerimastingai dūlinėja STT erelis su fakelu (baugu, kad nepadegtų pašiūrės), giliame šešėlyje tūno Dovilės Šakalienės krokodilas (kaip šis egzotiškas gyvūnas pateko į garbingą draugiją – paaiškinsiu vėliau).
Nesunku įsivaizduoti, kad greitai užstosiančių Kūčių naktį V. Landsbegio arklys generalinio prokuroro asilui bandys paaiškinti tai, kokią nešlovę visai šaliai užtraukia prasidėjusios šnipomanijos konvulsijos. Nereikia būti V.Landsbergio arkliu, kad galėtum suprasti, jog labiausiai negerbiamas, šlykščiausias šalies gyventojas nebūtinai yra šnipas. Net ir arkliui aišku, kad šnipai paprastai bando ištirpti pilkoje minioje, nesistengdami atkreipti masinį dėmesį rėksmingomis savo menkystės kompleksų demonstracijomis. Kanopų laižytojui tenka pernelyg didelė garbė pavadinant jį šnipu. V. Landsbergio arklys neabejotinai išsakys savo nuogąstavimus, kad už viso to čia gali slypėti noras trūks plyš skelbti šnipų medžioklės sezono pradžią, galimas daiktas, tokiu būdu pridengiant bjaurias valdžios nesėkmes, nei konkretus reikalas. Nėra žmogaus nei gyvulio Lietuvoje, kuris imtų ir pradėtų gailėtis Algirdo Paleckio, tačiau liūdna patirtis byloja, kad kartą prasidėjusios šnipų medžioklės paprastai turi tendenciją tęstis be pabaigos vis labiau išgalvotais pretekstais.
Koks asilas, – sakys V. Lansbergio arklys, – galėjo sugalvoti formuluotę, kad A.Paleckis yra kaltinimas šnipinėjęs Sausio 13-osios bylos aplinkybes. Tarsi čia būtų kokia nors visuomenei nežinoma valstybės paslaptis, kurią gali išžvalgyti priešo pasiųsti šnipai, išskyrus tą aiškią kaip ryto metas, visiems žinomą tiesą, kad nepriklausomos šalies piliečius, civilius gyventojus užpuolė ir žudė ginkluota iki dantų skeltanagių orda. Tokia formuluotė įneša bjaurias, nesunkiai pritempiamas iki šmeižto dviprasmybes, gali suniekinti laisvės kovotojų ir aukų atminimą.
Kad ir kaip ten būtų, sunku paneigti faktą, kad šiandien mūsų padangėje įtarumo bacila dauginasi su katastrofišku pagreičiu, prasidėjo labiausiai intensyvus nepriklausomybės laikų istorijoje piktavalių kenkėjų paieškos laikotarpis, kai valstybės priešais jau taikomasi pavadinti žmones, kurie bando priešintis Lietuvos miškų nusikalstamam niokojimui ir stoja prieš vasaros viduryje priimtą kretinišką vaiko teisių apsaugos įstatymą bei įsiteisėjusią liūdną praktiką neretai be didesnio preteksto paimti vaikus iš šeimų valstybės vardu.
Dovilė Šakalienė neseniai apsipylusi ašaromis TV ekrane guodėsi dėl to, kad jos nemyli Lietuvos žmonės, rašo nepagarbius ar net grasinančius atsiliepimus komentarų rubrikose. Drąsiai sakau, kad tai krokodilo ašaros, nes ta pati jautrioji D.Šakalienė jau su nudžiūvusių ašarų veido mimika, be jokio konfūzo aiškina, kad jos oponentai ir kontroversiškojo vaikų teisių įstatymo kritikai dirba priešiškų Lietuvai šalių specialiųjų tarnybų naudai. Kaip atrodo bent man, taip kalbėti gali tik žmogus, kuris jau negrįžtamai yra pasiklydęs padugniškumo rūkuose.
Seimo narė Dovilė Šakalienė. ELTA nuotr.
Kaip atrodo, V.Landsbegio arklys garsiai išsakys savo nerimą, kad valstybei užtraukia didžiulį pavojų tai, jog VSD vadas, kaip rodo jo gudragalviški pasisakymai spaudoje, tapatina valstybę su valdžia. V.Landsbergio arklio žodžiais tariant, jeigu viskas klostysis ir toliau ta linkme, kitų Kūčių metu valstybinės reikšmės tvartelyje kriuksės tik kiaulių banda be pretenzijų į žmogui suprantamos kalbos artikuliacijas net ir stebuklinę naktį.
Garsus rusų filosofas emigrantas Nikolajus Berdiajevas, apeliuodamas į man nežinomus ezoterinius šaltinius, yra išsakęs tokią tezę, jog esą gamta yra ne kas kita, bet pažemintas rojus. Kadangi šis teiginys tiesiogiai nesisieja nė su vienos konfesijos dogminiais pagrindais, leiskite jį traktuoti kaip savotišką išbandymą vaizduotei. Šiaip ar taip, šiuo atveju ,,išvarymo iš rojaus“ vaizdinys neįpareigoja manyti, jog kažkas kažkuriuo momentu privalėjo išvykti iš taško A į tašką B. Gamta esą yra tas pats rojus, tik kitame statuse, yra su žmogaus nuopuoliu pažeminta aplinka. Kita vertus, tas pats Berdiajevas teikia pastabą, leidžiančią užaštrinti vaizduotę naujais iššūkiais. Esą kažkuris iš šventųjų yra atpasakojęs savo viziją, kad į žmogaus pasmerkimą minėto išvarymo situacijoje atskiros gyvūnų rūšys (tarkime, jog tai buvo neįsivaizduojamo pavyzdžio konfigūracijos gyvūnas-idėja) reagavo skirtingai: vieni gyvūnai žmogų be galo barė, bjauriai koneveikė, rodė jam savo panieką ir pasišlykštėjimą, kiti – bandė užsistoti, užjausti. Neva dabar, šioje ašarų pakalnėje žmogus vis dar atpažįsta šį įvykį būtent savąja grožio pagava gamtos akiratyje.
Vienos gyvosios gamtos apraiškos žmogui iš tiesų yra nesimpatiškos, šleikščios, pavyzdžiui, lipnios kirmėlės, gleivėti šliužai, kažkokie šūdvabaliai ir pan. Tai esą ir yra minėti kaltintojai, piktžodžiautojai. Savo ruožtu, reikia manyti, visas gamtos grožis, margaspalviai sparnuočių būriai, gražiausios jų trelės dar ir dabar teisina žmogų.
Kokerspanielis Kikas. Slaptai.lt nuotr.
Kita vertus, čia mano vaizduotė, teisėtai ar neteisėtai, įsikiša piešdama savuosius pavyzdžius, įpareigodama įsižiūrėti į mūsų likimo bendrakeleivius. Ką čia matome? Lyg ir kažkam priekaištaudamas kinkavo galvą tuomet senasis arklys, kol jo širdį iš karto užliejo kraujas. Galime spėti, kad užsistodamas žmogų labiausiai triukšmavo, nerimavo, draskėsi šuo. Katinėlis visai pasimetęs sukosi apie kojas…
Premjeras Saulius Skvernelis dėl grėsmių, kylančių nacionaliniam saugumui, yra kur kas atsargesnis nei Lietuvos žvalgybos institucijų vadovai. Paklaustas, kodėl pastarieji, priešingai nei premjeras, tvirtina, kad dėl esamos situacijos Lietuvoje nereikia nerimauti, prakalbo apie prieš dešimtmetį netikėtai kilusius neramumus.
VSD vadovas Darius Jauniškis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Tai tiesiog labai paprastas dalykas, tos institucijos ir tie vadovai, kurie mano, kad nėra pagrindo, tai jie tą ir parašys, ir patvirtins savo parašu, kad nėra pagrindo. Nes panašias kalbas aš girdėjau prieš dešimt metų, kada buvo taikiu profesinių sąjungų mitingu, taikiu, pabrėžiu, pasinaudota, nors prieš tai (žvalgybos struktūrų. – ELTA) žodžiu buvo teigiama, kad jokios nerimastingos informacijos nėra. O po to įvykio kažkas turėjo slėptis ir nuo savo žodžių išsisukinėti. Tai tiesiog reikia parašyti raštu, kaip yra iš tiesų“, – po Vyriausybės posėdžio kalbėjo S. Skvernelis.
„Palauksime visų atsakymų, tada apibendrinsime ir informuosime“, – apibendrino Vyriausybės vadovas. Kartu, parėžė S. Skvernelis, jo tariami neramumai nėra susiję su mokytojų streiku.
„Mes kalbame apie situaciją, kuri yra šalies viduje, kuri nėra susijusi nei su mokytojais, nei su profsąjungomis, tačiau, kaip jau minėjau, dešimties metų senumo patirtis parodė, kad tuo bandoma pasinaudoti“, – pabrėžė S. Skvernelis.
Trečiadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje apsilankę Valstybės saugumo departamento (VSD) direktorius Darius Jauniškis ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento (AOTD) vadovas Remigijus Baltrėnas patvirtino gavę premjero Sauliaus Skvernelio kreipimąsi. Tuo tarpu VSD atsakymą Vyriausybės vadovui dar rengia, AOTD jį jau pateikė šią savaitę.
Premjeras Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
VSD direktorius tvirtino, kad kol kas galimų neramumų Lietuvoje dėl Rusijos įtakos apraiškų jis nemato.
Po NSGK posėdžio AOTD vadovas R. Baltrėnas sakė, kad atsakymą premjerui pateikė šią savaitę, tačiau jo turinio taip pat nekomentavo.
Paklaustas, ar yra pagrindo Lietuvos gyventojams nerimauti dėl galimų grėsmių, jis patarė ramiai sutikti šventes.
Tuo tarpu S. Skvernelis anksčiau yra tvirtinęs, kad iš žvalgybos institucijų jį pasiekianti informacija kelia nerimą.
„Patvirtina tam tikrą nerimą, tai yra svarbi informacija, mes į ją reaguojame ir reaguosime, nes tai apima visus procesus, kurie yra šalyje“, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.
Saulius Skvernelis kritikuoja prezidentę, esą jo klausimai VSD vadovybei iš piršto laužti. Premjeras Saulius Skvernelis griežtai atmeta prezidentės kritiką dėl to, kad jis įtraukia žvalgybos institucijas į politinius žaidimus. Premjeras tvirtina, kad, priešingai nei sako šalies vadovė, į Valstybės saugumo departamentą (VSD) jis kreipėsi pagrįstai – siekiant išvengti neramumų, panašių į tuos, kurie prie Seimo vyko prieš 10 metų ir tuos, kurie šiuo metu vyksta Prancūzijoje.
Premjeras Saulius Skvernelis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Dabar, kai kabama, kad bus kaip Prancūzijoje, sudėjus rankas sėdėti negalima. Mano kompetencija atsakyti už valstybės viešąją tvarką, dėl to yra pateikti standartiniai klausimai. Kažkodėl tai kažkas sau prisitaikė, kad čia yra konservatorių“, – „Žinių radijui“ kalbėjo premjeras.
Kartu jis priminė ir įvykius, kurie vyko prieš 10 metų šaliai išgyvenant ekonominę krizę.
„Turiu karčią patirtį, tuoj bus 10 metų įvykiams prie Seimo, kai pono Kubiliaus naktinė reforma, drastiškas mokesčių kėlimas ir atlyginimų bei išmokų mažinimas sukėlė riaušes – tai irgi buvo taikus mitingas profesinių sąjungų, kuriuo pasinaudojo tam tikros politinės jėgos ir kriminalinio pasaulio atstovai“, – kalbėjo premjeras.
Jis kritiškai įvertino prezidentės išsakytą nuomonę, kad Vyriausybės vadovo pasisakymai apie grėsmes nacionaliniam saugumui yra iš piršto laužti. Pasak jo, tai gali pakenkti išvadoms, kurias premjero prašymu turi padaryti VSD.
„Yra išsiųsti paklausimai, mane stebina atsakymas, kad nieko nėra, aš dar atsakymų negavau, o prezidentė pareiškė, kad nieko nėra. Tai kokio man dabar tikėtis iš Valstybės saugumo departamento atsakymo, jeigu jų tiesioginis viršininkas pasakė verdiktą“, – nuogąstavo S. Skvernelis.
Premjeras Saulius Skvernelis, Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir VSD vadovas Darius Jauniškis. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Galiausiai S. Skvernelis pabrėžė, kad VSD paklausimų turinys yra susijęs su kaistančia situacija Lietuvoje.
„Turinys yra susijęs su apskritai situacija, kas yra šalyje ir tokie paklausimai yra būtini, ypač, kai įtampa kyla ir mes turime realią informaciją žinoti. Tai tarnybos pateiks savo informaciją, jie prisiims atsakomybę, nes po to, grįžtant prie prieš 10 metų vykusių įvykių, kai tradicinis lietuviškas klausimas iškilo – kas dabar dėl to kaltas, visos į krūmus dėjo ir paliko policiją ir Viešojo saugumo tarnybą vienus atsakyti į klausimus“, – apibendrino premjeras.
Prezidentė LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“ trečiadienį teigė, kad nėra jokių duomenų apie tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos kartu su konservatoriais dalyvautų streiko organizavime. Pasak jos, premjeras pirmiau pareiškė apie esamas grėsmes valstybėje, o po to ėmėsi ieškoti pažymos apie grėsmes.
D. Grybauskaitė nesolidžiu ir desperatišku pavadino S. Skvernelio siekį žvalgybos institucijas įtraukti į politinius žaidimus. Pasak jos, tai nėra solidu.
„Aš galiu dabar konstatuoti labai viešai: jokių pažymų, jokios informacijos iš žvalgybinių institucijų apie tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos kartu su konservatoriais dalyvauja streiko organizavime arba kame nors, nėra. Netgi po to, kai šis pareiškimas buvo padarytas premjero, gal pasikarščiavus, gal įkarštyje debatų, jis gi kreipėsi vėliau. Pirma paskelbė, o paskui paprašė, kad jam surastų. Tai nesolidu. Tokio lygio pareigūnui yra neatsakinga ir labai nesolidu“, – LRT laidoje kalbėjo D. Grybauskaitė.
Premjeras S. Skvernelis antradienį pranešė, kad dėl galimai Kremliaus darytos įtakos kreipėsi į specialiąsias tarnybas. Tai Vyriausybės vadovas antradienį patvirtino žurnalistams. Iš pradžių tvirtinęs, kad Kremliaus specialiosios tarnybos daro įtaką opozicijoje esantiems konservatoriams, vėliau savo kaltinimus premjeras atsiėmė. S. Skvernelis pareiškė, kad į specialiąsias tarnybas kreipėsi „dėl procesų, vykstančių šalyje“, o ne dėl anksčiau minėtų konservatorių veiksmų.
VSD patvirtino premjero raštą gavęs pastarąjį penktadienį.
Premjero sprendimas kreiptis į VSD sukėlė milžinišką pasipiktinimo audrą tarp opozicijos politikų ir politologų.
Pastarąją savaitę didžiulį ažiotažą visuomenėje sukėlė S. Skvernelio teiginys, kad į jo rankas pakliuvo „valstiečių“ valdžios nuvertimo planas. Pasak Vyriausybės vadovo, teisėtai išrinktą valdžią nuversti siekia konservatoriai. Premjeras neatmetė galimybės, kad tai gali būti daroma su Kremliaus pagalba, todėl, tvirtino Vyriausybės vadovas, Lietuvos specialiosios tarnybos turės atsakyti į šiuos keliamus būgštavimus.
„Noriu, kad ir jūs tą žinotumėte (…) Mes turime schematiką, nuo ko tai prasidėjo (…) Tai yra noras sukelti tokį chaosą, o iš kitos pusės galiu pasakyti – tai, kas yra daroma, yra nuoseklus planas – ne tie laimėjo (rinkimus. – ELTA)“, – Liberalų frakcijos posėdyje pastarąją savaitę kalbėjo premjeras. Šiame plane, tikino Vyriausybės vadovas, yra deklaruotas nuoseklus esamos teisėtos „valstiečių“ valdžios nuvertimo siekis.
Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
S. Skvernelis leido suprasti, kad sekmadienį organizuotas žurnalisto Andriaus Tapino mitingas „Paskutinis skambutis“ taip pat yra šio plano dalis. Mitingą, pasak premjero, organizuoja ne profsąjungos, bet pats politiku panoręs tapti žurnalistas A. Tapinas.
Socialiniuose tinkluose liejasi kritika premjerui Sauliui Skverneliui, nusprendusiam kreiptis į Valstybės saugumo departamentą (VSD) dėl galimos Kremliaus specialiųjų tarnybų įtakos konservatoriams.
Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
S. Skvernelio sprendimu stebisi ir žengtą žingsnį valstybei pavojinga politine klaida vadina ne tik opozicijoje esantys Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos lyderiai, bet ir politikos ekspertai. Pasak jų, pastaroji premjero retorika ir sprendimai tik dar labiau didins įtampas valstybėje, kuriomis pasinaudoti nevengs ta pati Rusija. Ekspertai pabrėžia, kad VSD politizuoti jokiu būdu negalima.
„Kol klykia Gražulis, tai dar suprantu – Seime turime klouną. Bet kai taip pat klykia premjeras, darosi neramu. Dar daugiau, šis asmuo į savo isteriką įtraukia ir tarnybas, darosi mažiau juokinga. Reiškia jau visas valstybės aparatas jam yra tiesiog politinis instrumentas oponentams bauginti“, – rašė feisbuke konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir svarstė, ar dar ilgai premjeras liks savo poste.
„Kuo toliau, tuo aiškiau darosi, kad politinė įtampa premjerui nepakeliama ir verčia jį elgtis neadekvačiai. Beliko atsakyti į klausimą, ar ilgai dėl įtampos premjeras liks dar savo poste“, – samprotavo G. Landsbergis.
Konservatorių kandidatė 2019 m. prezidento rinkimuose Ingrida Šimonytė S. Skvernelio užmojį įvardino kaip prasilenkiantį su vakarietiška demokratija. Pasak jos, pastarieji Vyriausybės vadovo žingsniai rodo, kad kalbos apie S. Skvernelio siekį sukurti „policinę valstybę“ nėra tik kalambūras.
Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
„Kreipimasis į specialiąsias tarnybas dėl opozicinės partijos yra įvykis, kuris nėra vakarietiškos demokratinės valstybės požymis. Jau kuris laikas įvairiausių bandymų keisti demokratiją į iškabų demokratiją buvo, dauguma nesėkmingų. Tačiau tik dabar, valdžios ponams iš esmės nesivaldant dėl problemų, su kuriomis susiduria turbūt bet kuri Vyriausybė, kai sukuria didesnius lūkesčius, nei gali įgyvendinti, imamasi žingsnių, kuriuos galėtum įsivaizduoti tose šalyje, kurių demokratijos būklei tarptautinės organizacijos turi labai rimtų pastabų“, – savo feisbuko paskyroje antradienį rašė I. Šimonytė. Ji apgailestavo, kad, pasak jos, dėl negebėjimo oriai atremti oponentų kritikos specialiosios tarnybos įveliamos į politikų ginčus.
„Specialiosios tarnybos turi užtikrinti saugumą nuo tikrų nedraugų ir tirti nusikalstamas veikas, o ne būti išnaudojamos kitokią nei valdžios nuomonę turinčiųjų „nuraminimui“. Ir tai kvepia jau ne vien kalambūrais apie policinę valstybę. Ten, kur baigiasi politika, tikrai ateina policinė valstybė, viena tiesa ir viena partija. Telieka tikėtis, kad toms tarnyboms užteks išminties atsiriboti nuo šių bandymų“, – teigė I. Šimonytė ir pabrėžė, kad valdžios lyderių kalbėjimas vis labiau panašėja į tai, ką rašo ir kalba kontraversiškai vertinamas Seimo narys Petras Gražulis.
VSD būstinė Vilniaus pakraštyje. Slaptai.lt nuotr.
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kritiškai premjero žingsnį įvertino ir politologai. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas premjero kreipimąsi į VSD pavadino milžiniška klaida.
„Premjeras padarė milžinišką klaidą: panoro įvelti žvalgybos tarnybas į politines kovas su opozicine partija. Negalima politizuoti VSD, net jei nuoširdžiai kažkam atrodo, kad opozicija prisideda prie visuomenės įaudrinimo, protestų organizavimo ir taip didina riziką, jog tokiomis nuotaikomis Rusija naudosis ir bandys dar labiau padidinti visuomenės susiskaldymą ar sukelti politinę krizę. Rusija visose šalyse naudojasi tuo pačiu modeliu – ieško silpniausių vietų valstybėse ir jas dar labiau paskatina, sudirgina. Žaidžia abiejose pusėse, nes taip geriausia įsiūbuoti situaciją“, – feisbuke rašė politologas. Pasak jo, aukščiausio lygmens politikams dėl vidaus politinių nesklandumų tiesiog negalima iškart pulti ieškoti išorės kaltininko.
„Mokytojai pradėjo streikuoti ne dėl Rusijos kišimosi. Mitingai vyksta ne dėl to, kad juose dalyvauja vien tik Kremliaus agentai. Tai tiesiog normali politikos dalis. Labai tikiuosi, kad VSD išliks neutralus ir niekaip neįsitrauks į bandymus pasinaudoti žvalgyba kaip politinės kovos su oponentais instrumentu. Tai būtų visų žvalgybos reformų, kurių esminis tikslas buvo VSD depolitizavimas, nubraukimas ir žvalgybos institucijų nusviedimas į 90-uosius“, – samprotavo TSPMI profesorius.
Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius, komentuodamas premjero žengtą žingsnį, klausė, ar tikrai tai yra klaida, o ne sąmoningas premjero sprendimas.
Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.
„Buvo daug pašaipų, kai premjeras pirmą kartą prabilo apie neva konservatorių ir Kremliaus bendrai rengiamą perversmą. Jau tada man buvo visai nejuokinga. Tačiau dabar nejuokinga dar labiau, nes dabar jau tenka klausti, ar premjero retorika kartais nebuvo ir nėra tik „klaida“. Dabar jau tenka klausti, ar tai nėra sąmoningas veiksmas. Reikia suprasti, kad RUSIJOS GRĖSMĖS IR REALIŲ RUSIJOS ĮTAKOS OPERACIJŲ DISKREDITAVIMAS YRA VIENAS IŠ KREMLIAUS TIKSLŲ. O tokiais premjero pareiškimais ir net veiksmais ši grėsmė būtent ir yra diskredituojama“, – feisbuke rašė M. Laurinavičius.
