Jei iš tamstų niekuomet nebuvo pravardžiuojamasi, pasityčiojama bei pasišaipoma ar dėl vardo, ar dėl pavardės, ar dėl ausų ilgumo, nosies kumpumo, ar dar dėl kokių nors kitokių kalbėsenos, elgsenos ar fizinės išvaizdos netobulumų, tai tamstos nepatyrėte patyčių sukeltų jausmų „saldumo“, kuriuos vieni pažemintieji nuryja kartu su seilėmis, kiti kartu su kitais pasišaipo iš savęs, o dar kiti giliai pergyvena, užsiunta ir savo garbę gina net smurtiniais būdais.
Būtent taip pasielgė Stanislovas Širmulis, gyvenantis Vydo Asto apsakyme „Giminės dėmė“ / recenzijoje kalba eina apie jo knygą „Rytmečio šviesa“*. Leidykla „Versus Aureus“ 2009. / Tiesa, Širmulio iš jo giminės vyrų /senelio, tėvo ir jo paties/ buvo šaipomasi ir iš visų plaučių linksminamasi dėl gerokai rimtesnės priežasties – dėl vagystės, kurią Širmulio senelis padarė, pakliuvęs į ožio-velnio žabangas ir norėdamas už tai velniui atsikeršyti. Tačiau neveltui sakoma „neik su velniu obuoliauti“, o tuo labiau nepradėk velniui keršyti…
Pasakodamas istoriją, kurią įkaušę vyrai smuklėse, turguose porino kaip linksmą nuotykį ar anekdotą, Vydas Astas pasiekia plataus idėjinio apibendrinimo ir svarbiausia – stipraus meninio įspūdžio. Kokiu būdu? Pasakojime paraleliai vesdamas dvi temines linijas – linksmąją, anekdotinę ir liūdnąją, kriminalinę. Mat, senelio dar caro laikais patirtas burtinis nuotykis su ožka-velniu, viešojoje erdvėje /kaip dabar pasakytume/ transformavęsis į trijų žodžių „Kungi Zauri Mee“ patyčinį kodą, prie jo paties, prie jo sūnaus ir prie anūko Stanislovo prisiklijavo ne kaip vantos lapas prie užpakalio pirtyje, bet prilipo prie jų pavardžių, prie jų esybių, apnuodijo jų kasdienybę ir net visą gyvenimą…“ Trečioji mūsų giminės karta tą pravardę tampo kaip skardinį ženklą po kaklu! Iš tėvų ją paveldi vaikai, iš vaikų – anūkai. Ji pasirodė gajesnė, negu buvo galima įsivaizduoti. Nei laikas, nei mūsų pastangos nepajėgė išmušti jos iš žmonių galvų. Degina ji tarsi gėdos įdagas. Gal tik su manimi ją palaidos. Jei ne ta pravardė, aš niekada čia nesėdėčiau ir nebūtų šios bylos…Viskas prasidėjo nuo senelio…Jei manot, kad reikia, pabandysiu nuo pradžios…“
Senelio padaryta kaltė /smuklininkės Šnitkienės ožkos vagystė, bandymas ją parduoti turguje/, žmonėse anekdotiškai įvertinta/pasmerkta/ trijų pašiepiamųjų žodžių juodąja magija, jo vaikaičiui atsiėjo daug skaudžiau – Stanislovas Širmulis sėdi teisiamųjų suole, pasakoja tos „giminės dėmės“ istoriją ir už padarytą žmogžudystę laukia teismo nuosprendžio. Ankedotinė dramos užuomazga autoriaus palaipsniui išvystoma į rimtą, gilią tautos būdo analizę, kurioje vyrauja jos kolektyvinio bendrabūvio paveikslas, nušviestas liaudiškojo juoko, linksmybių aspektu… Autorizuotame Širmulio pasakojime, už kurį verta pagirti Vydą Astą dėl subtilaus distancijos su personažu išlaikymo, dėl prasminių akcentų sudėliojimo, dėl apskritai įtaigaus stilistinio intonavimo, išgirstame dalykus, bylojančius apie istorinę tiesą, nekintamą netgi skaudžiais tautai laikais: nepaisant tragedijų, karų, epidemijų, liaudyje neišnykdavo poreikis juoktis, linksmintis. Patyčios, šaipymasis irgi įeina į tą poreikį. Autorius /pasakotojas Stasys Širmulis/ tai suvokia kaip liaudies savigyną, pastangas išlikti. „Tačiau kas būtų buvę, jeigu mūsų žmoneliai būtų visai nustoję juoktis? Ar būtų jie ištvėrę?“ Na, o kas vieniems tik juokas, tik šposai, kitiems – ašaros, skausmas, pyktis, kerštas. Turinio dvigubumas /rimta-nerimta/ ir jo išreiškimas adekvačia pasakojimo forma stato apsakymą „Giminės dėmė“ į vieną geriausių šio rinkinio kūrinių gretą.
Kiti ciklo „Dėmės“ keturi kūrinėliai prie minėto dera tiktai pagal išorinį, paviršinį, požymį: tai – jumoreskos, kurių, manau, su malonumu būtų klausomasi, jeigu jas skaitytų ar J. Zavaliauskas, ar R. Šilanskas. Jos nedidelės ir nepretenzingos, tačiau smagios nusmailintomis ironijos „vilyčiomis“, kuriomis autorius taikosi į laisvos Lietuvos valdžios darbo trūkumus, į šiandieninės civilizacijos paradoksus.
Požiūrio į tikrovę kritiškumas, manau, atsirado iš V. Asto aktyvios pilietinės pozicijos ir jo etinių-filosofinių principų, gana griežtai oponuojančių visam tam, kas fasadiška, dirbtina, apgaulinga. O ypač V. Astą audrina šiandieninė drakoniška civilizacija ir globalizacija. Ekologinės suirutės nuojauta seniai jaudina jį, o tai, ką jis pavaizdavo apsakymuose „Šiukšlės iš dangaus“, „Vanduo“, galima laikyti tos nuojautos viršūne. Pirmajame smagiai hiperbolizuojant, žaviai persikūnijant į „šūdvežį“, pasakojamas groteskiškas nuotykis apie į šiukšlių viesulą pakliuvusį, antrajame – apie be vandens likusį miestą… Hiperbolizuotos detalės, paraboliniai motyvai, ekspresyvi ritmika, staigus kilimas į istorijų kulminaciją, tolydinis tonacinis nusileidimas nuo jos liudija, kad „eschatologinėje“ tematikoje Vydas Astas jaučiasi kaip žuvis vandenyje…
Vydas Astas jau pirmaisiais kūrybos žingsniais atkreipė kritikų dėmesį sugebėjimu tariamoje smulkmenoje, mažmožyje, buities detalėje pamatyti kažką didesnio, svarbesnio, tai, kas vadintina antruoju tikrovės planu, reiškinio potekste ar žmogaus paslaptimi. Rašydama apie V. Asto prozą (autorius dar yra neblogas publicistas), J. Sprindytė šį jo meninio mąstymo bruožą yra įvardijusi kaip „žvelgimą į gelmę“, į esmę. Žvilgsnio skvarbumas, minties aštrumas išugdė jo „piktą socialinį kriticizmą“ ir tuo išskyrė V. Astą iš jaunųjų „tarybinių“ rašytojų plejados.
Tasai socialinis kriticizmas neapleidžia V. Asto ir šiandien – jis aiškiai juntamas dar dviejuose puikiuose rinkinio apsakymuose „Nukryžiavimas Velykų rytą, arba sakmė apie Paraisčių seniūną“ ir „Mažas žmogutis gyvuliniame vagone“. Autoriaus požiūris čia yra papildomas politinio smerkimo patosu – pirmajame daromas nuosprendis Armijos Krajovos piktadarybėms Pietryčių Lietuvoje, antrajame – sovietinių kareivų žiaurumams, tremiant lietuvius į Sibirą. Jeigu, kaip sakyta, apsakymai – geri, vadinasi, autorius sugebėjo sutramdyti demaskavimo aistrą ir išvengti didaktikos. Tiesa, sentimentalinimo, graudinimo gaidelių juose pasitaiko (daugiau pirmajame), bet pabandykite parašyti apie tautiečių žudynes objektyviai. „Nukryžiavimą…“ autorius pavadino sakme ir jos žanrinė specifika teikia tam tikrą kūrybinę laisvę… Antras apsakymas apie šeimos išplėšimą iš namų ir žiauriausią jos trenkimą /trėmimas jau gana nuzulintas terminas / gyvuliniame vagone į nežinią, į pražūtį tiesiog gniaužia širdį ir nejučiomis kelia pasipiktinimą prievartautojų elgesiu.
Gerai suvokdamas temos jautrumą, autorius sugebėjo surasti tokį pasakojimo būdą, kurį galėtume pavadinti iliuzionisto efektu – žiūrovai, regėdami jo triukus sutrinka, jaudinasi, o patsai cirkininkas atrodo ramus, abejingas tam, ką daro.
Taip pat elgiasi ir V. Astas – skaudžiausius tremtinių išgyvenimus, tragiškas jų netektis, žiauriausius kareivių poelgius jis neutralizuoja, dalindamas pasakojimą tarp mažos mergaitės, senos, išmintingos močiutės ir savęs-pasakotojo. Be to, vaizdų žiaurumą ir pasakojimo įtampą šiek tiek „nuima“ retrospektyvinė kompozicija – tremtis iškyla atmintyje moters, mūsų bendraamžės, kuri skaito lankstinuką, kviečiantį ginti …Lietuvos arklius, kad jie nebebūtų antisanitarinėse/antihumaniškose sąlygose gabenami į Italiją. Moteris – tai toji apsakymo mergaitė, mačiusi dar žiauresnį apsiėjimą su žmonėmis…
Kaip ir „Giminės dėmėje“, taip ir šiame apsakyme, autorius laikosi panašios filosofijos – lietuviams sunkmečiais išlikti padėjo vitališkumas: juoko, pasišaipymo, optimizmo išsaugojimas ir, aišku, daina… „Ei, bobos! Ko susiraukusios kaip devynios pėtnyčios? Vyrai tokių nemylės! Ekskursijon veža, o jūs stenat! Nagi, dainą!… Kol dainuosim, tol gyvensim...“- tvankiame gyvuliniame vagone pasigirsta šviesiaplaukės moters kvietimas. Ir jis buvo išgirstas.
Petrą Bražėną žavėjo Vydo Asto sugebėjimas „tiesiog nepastebimai“ pereiti „nuo konkretaus vaizdo prie apibendrinimų“ ir persikūnijimo į savo personažus meistriškumas. Taip jis teigė rašydamas apie pirmąją V. Asto apsakymų knygą „Namų šiluma“, iš kurios tokio pat pavadinimo apsakymas, priskirtinas prie geresniųjų, pateko ir į šitą rinkinį, į skyrių „Kokie mes buvome“. Laiko nuosaka rodo, kad čia – kūriniai, paremti paties autoriaus biografine patirtimi, dvasine autentika. Visa tai gerai pajaučiame apsakyme „Rytmečio šviesa ir geležiniai vartai“, kurio protagonistas – tarybinės kariuomenės kareivis, atliekantis tarnybą Kaukazo republikose. Patyčių, skriaudos, „arkliško“ jumoro tema, V. Astui gerai pažįstama iš mūsų tėvynainių gyvenimo praeities, čia plėtojama jau remiantis savo paties „kazarmiška“ patirtimi… Gelmės jutimas, polinkis į apibendrinimus pagilina apsakymo turinį, nepadaro jo plokščiu sovietinės sistemos „kazarminio“ jaunuolių muštravimo aprašymu. V. Asto meniniame mąstyme dažnai gyvas „papildomumo efektas“, todėl ir čia jį įveda – iš intelektualaus lietuvaičio atminties iškapsto įdomias sąsajas su jo senelio tarnyba carinėje armijoje.
Kūrybinės biografijos eigoje V. Astas yra demonstravęs įvairias balso gaidas, plastines žodžio spalvas, yra parašęs ne vieną lyriškai romantišką apsakymą. Minėtasis „Namų šiluma“, „Žuvėdra rūke“, „Autobusas per rudenį“ yra kaip tik tokie. Juose dar neišnyko, anot P. Bražėno, „pavergiantis lyrinio išgyvenimo tikrumas, jausmo ir žodžio tiesa“, bet bėgantis laikas ir šiandieninės novelistikos kontekstas vis įsakmiau reikalauja lyrinį jausmą, emocionalumą sutvirtinti istoriniu, socialiniu gruntu, ką V. Astas ir daro geriausiuose apsakymuose.
Silpnų apsakymų rinkinyje nedaug. Mano nuomone, reiklesnės kritikos neatlaikytų „Našlės“, „Kaip čia linksma“. /Ant silpnųjų-stipriųjų apsakymų ribos balansuoja „Ko verkė mergaičiukė/…. Keista, atrodo yra juose ir tasai pageidautinas gruntas, ir gana originalūs tipažai, bet apsakymai prasti. Negali sakyti, kad autorius būtų nepakankamai pažinęs ar brandinęs šitų temų, – partinio „bonzos“, kaimiečių moterų ar kolūkio jauno traktorininko charakterį, buitį, kultūros lygį jis tikrai gerai pažįsta. Tačiau apsakymai, kaip architektoniniai meninio žodžio statiniai, nekelia estetinio pasitenkinimo. Jie – kreivi. O jeigu kreivi, vadinasi, kaltas pamatas. O kas tas pamatas literatūros kūrinyje ir būtent apsakyme? Tai grynas meninis skambesys, tolygiai girdimas visuose kūrinio „aukštuose“. P. Bražėnas prastą apsakymą palygino su šeimininke, persūdžiusia druska sriubą. Aš dar palyginčiau su dainininku, falšyvai paėmusiu pirmąją gaidą.
V. Astą meninė meninė klausa retai apgauna, net ir sudėtingesnės struktūros apsakymuose, prie kurių priskirčiau „Mėlynakis lietaus debesėlis“ /parašytas vien dialogo forma/, „Trijų frontų generolas“/pasakojimas apgaubtas žiedine kompozicija, subtiliai išmatuota ir ironija nuspalvinta pasakotojo distancija originalaus personažo atžvilgiu/…
Patyrę, daug nuveikę prozininkai, šiandien sudarinėja savo apsakymų rinkinius, rinktines. /Rinktinę, kiek papildytą naujais apsakymais, toje pačioje leidykloje, šiemet leidžia Rimantas Šavelis /. Taigi vienaip ar kitaip įvairius žanrus išbandę rašytojai atsigręžia į „smulkiąją prozą“. Toks žanrinis Renesansas labai pageidautinas. „Smulkioji“ nereiškia „mažoji“, „silpnoji“ ar „nereikšmingoji“. Apsakymas yra puikus treniruoklis visų amžių ir kategorijų beletristams… Vytautas A. Jonynas, rašydamas apie Icchoko Mero apsakymų knygą „Apverstas pasaulis“, prisimena kažkieno paleistą šmaikštų, bet, manau, labai vykusį, novelisto ir romanisto palyginimą su boksininku – novelistas partrenkia priešininką nokautu, o romanistas rinkdamas taškus.
Taigi, tik rinkdamas taškus, romanistas, o novelistas, – atsimenate kaip? Tad bijokite novelistų – skaitykite jų knygas!
2020.12.12; 06:00
