Konservatoriai suvažiavime diskutuoja dėl vizijų Europai ir Lietuvai. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai pirmą kartą Lietuvos istorijoje rengia išankstinius kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidento postą rinkimus. Mūsų šalyje to dar niekada nevyko, nors pasaulyje tai nebūtų naujiena, ypač JAV, kur kandidatų varžytuvės turi senas tradicijas. Šio Tėvynės sąjungos projekto sėkmė būtų visos politinių partijų sistemos sėkmė ir būtų stiprus signalas, kad pagaliau Lietuvos demokratiniai mechanizmai išsivaduoja iš postsovietinės klampynės. 

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Geriausiai organizuota partija

Kai politologai kalba apie partijų sistemą Lietuvoje, tai reiktų atskirti TS-LKD ir visas likusias partijas. Konservatoriai šiandien, po socialdemokratų žlugimo, yra vienintelė progresyvi politinė organizacija su veikiančiais demokratiniais mechanizmais, užtikrinamu veiklos skaidrumu ir atskaitingumu bei, svarbiausia, ji vis labiau atsiveria visuomenei, išsivaduodama iš XX amžiaus „partijos“ apibrėžimo. TS-LKD vieninteliai organizuoja visuotinius partijos pirmininko rinkimus, politikų reitingavimą į Seimą ir savivaldybes, pradėjo demokratiškai rinkti lyderius į merus, o dabar ir į šalies Prezidento postą. Maža to, balsuoti išankstiniuose rinkimuose dėl partijos paramos galės ne tik nariai, bet visi norintys. To nedaro jokia kita valstybės partija.

Lietuvos visuomenė, o kartais ir politologai, vis dar įsivaizduoja partiją, kaip kažkokią uždarą, pusiau slaptą, merkantilinių tikslų vedamą organizaciją, kuri proteguoja savo narius ir ieško personalizuotos naudos. Taip galbūt buvo XX amžiuje. Šiais laikais partijos nario bilietas yra nieko daugiau, kaip tik vieša politinių pažiūrų deklaracija. Jau Andriaus Kubiliaus vyriausybėje daug ministrų, jų pavaduotojų ir kitų politinių postų užėmė žmonės, neturintys partijos nario bilieto. Tačiau vis tiek TS-LKD buvo atsakinga už Vyriausybės veiklą. Ne visi politikai, patarėjai ir konsultantai, dirbantys su TS-LKD, yra partijos nariai. Tik apžvalgininkai kažkodėl labai mėgsta pabrėžti, kad vienas ar kitas žmogus priklauso partijai. Nieko tas priklausymas partijai ar nepriklausymas neparodo, nes absoliuti dauguma partijų narių tėra formalūs ir aktyviai partijos reikaluose nedalyvauja, o lygiai taip pat daug aktyvistų nėra partijų nariai, tačiau turi didelę įtaką lyderiams. Štai Ingrida Šimonytė turi labai stiprią įtaką partijoje, bet nėra narė, o Vygaudas Ušackas, nors yra narys, kitose visuomenės grupėse sulaukia daug daugiau paramos. O tokių pavyzdžių daugybė visose politinėse organizacijose. Net dabartinis Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis nėra partijos narys, tai ko tada vertas tas nario bilietas?

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Kas ją pakeis 2019-aisiais metais? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavyzdys kaip rinkti politikos kandidatus

TS-LKD rengiami išankstiniai Prezidento rinkimai yra dar vienas žingsnis senovinį partijos įvaizdį pertvarkant į politinį judėjimą. Tokiame darinyje svarbu būtų ne atskiri politikai, ne nariai ir net struktūros, bet konservatyvios idėjos ir vertybės, kurios vienija žmones, o jau šie pasirenka politikus, kurie jas geriausiai atstovauja. Ar toks modelis gali sėkmingai veikti? JAV patirtis rodo, kad gali. Socialinių tinklų ir informacijos pasaulyje kitokia partijų forma net nėra gyvybinga. Ilgainiui visos partijos Lietuvoje turės atsiverti, arba, keičiantis kartoms, nebesugebės pritraukti rinkėjų.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Konservatorių rengiami pirmieji kandidato į valstybės Prezidentus išankstiniai rinkimai siunčia labai svarbią žinią – partija nesiekia parinkti sau palankaus kandidato, nesiekia į gerą postą pastūmėti vieną ar kitą saviškį, koks jis geras bebūtų, bet visa organizacijos jėga parems tą kandidatą, kuris geriausiai atstovauja vertybes, kurios svarbios šiai bendruomenei. Nėra jokių sąlygų, kad paremtas kandidatas būtų kaip nors skolingas partijai. Tą užtikrina ir ne partijos narių galimybė dalyvauti balsavime. Taigi jeigu toks kandidatas taptu Prezidentu, tai jo niekaip neįpareigoja būti kaip nors susijusiu. Net priešingai, visuomenė bus labai akyla ir bet kokia nuolaida rėmėjams bus žvelgiama su įtarumu ir padidintu dėmesiu.

Stiprybė yra neskirstyti į „partinius“ ir „nepartinius“

TS-LKD tuo aiškai liudija, kad jai rūpi ne geriausias partijai kandidatas, bet geriausias Lietuvai. Žinoma, pagal savo vertybes – patriotiškumą, provakarietiškumą, pagarbą tradicijoms ir kt. Prie tokio požiūrio Tėvynės sąjunga nuosekliai ėjo, ir paskutiniuose dviejuose Prezidento rinkimuose neieškojo kandidato „geriausio iš partinio sąrašo“, bet rėmė partijos vertybėms artimą pretendentą, kokiais tuo metu buvo Valdas Adamkus ir Dalia Grybauskaitė.

Šiandien, kai vėl girdisi kai kurių lyderių pasisakymai, kad būtina partijai kelti „savo“ kandidatą, tai daryti „būtina“, reikia siekti „savo“ Prezidento – panašu į nomenklatūrinius parinkimus ir tai jau yra bandymas grįžti atgal. Labai nuvilia Liberalų pozicija kelti „savo“ kandidatą, norėtųsi platesnio požiūrio, bent jau rinkėjai to tikėtųsi. Kai kas nesuprasdami TS-LKD siūlymo esmės, sako, kad nepartinis kandidatas tik liudija partijos silpnybę, tačiau kaip rodo rinkimų patirtis, svarbu remti geriausią kandidatą ir nestatyti išankstinių barjerų.

TS-LKD šiandien yra partijų flagmanas, realiais veiksmais įrodantis, kokios ateityje turės būti visos politinės organizacijos, ir kuo greičiau jos tai supras ir perims šią patirtį, tuo visai Lietuvos demokratijai bus didesnė pergalė. Išankstiniai Prezidento rinkimai tai gali paskatinti.

2018.10.04; 07:35  

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Prezidento posto siekiantis diplomatas Vygaudas Ušackas, komentuodamas, kokia turėtų būti Lietuvos politika Rusijos atžvilgiu, teigia šiuo metu nematąs galimybės sukurti proveržį santykiuose su Maskva. V. Ušackas taip pat nesutiko esą jis pasisako už Lietuvos ir Rusijos santykių atkūrimą.

Pastarąją savaitę „Novaya Gazeta“ rašė, kad V. Ušackas susitikime su Klaipėdos rusakalbių bendruomene teigė, jog tapęs prezidentu siektų atkurti santykius su Maskva. Pasak jo, santykius su Rusija būtina tiesiog palaikyti ir stengtis išlaikyti rinkas tiems žmonėms, kurie prisiima verslo rizikas kaimyninėje valstybėje.

„Aš nematau, kad gali būti kažkokių santykių proveržių. Tiesiog reikia ramiai daryti savo namų darbus – investicijos turi būti skirtos mums – Lietuvai, mūsų atsparumui, mūsų ekonomikai, mūsų neišsivaikščiojimui ir, aišku, palaikyti tą minimalų ryšį, kuris yra palaikomas su ekspertine bendruomene – tai, ką mes dabar darome su Nidos iniciatyva“, – Delfi aiškino diplomatas.

Jo nuomone, Lietuva turi stengtis įkvėpti Rusijos žmones pačius pakeisti nedemokratinį V. Putino režimą.

„Nenurašykim Rusijos, mes jos nepakeisime, ją pakeis Rusijos piliečiai. Bet jie ją pakeis jei matys, kad mes juos įkvėpiam, remiam jų laisvės ir demokratijos siekius ir, žinoma, jei Ukraina pasikeis. Jei Ukraina pasikeis, tai bus didžiausias poveikis paprastam rusui“, – samprotavo pasiskelbęs kandidatas į prezidentus.

Pasak jo, kalbantis su Kremliumi reikia suvokti, kad Vladimiro Putino sukurtas režimas kelia grėsmę ir pavojų Lietuvai. Politikas „Delfi“ studijoje pirmadienį pabrėžė, kad į šias grėsmes Lietuva turėtų atsakyti investuojant pirmiausia į šalį ginti norintį ir galintį pilietį.

Lietuva santykiuose su Rusija, pasak V. Ušacko, neišmoko kelių svarbių pamokų. Pirmiausia, pabrėžė diplomatas, Lietuva nepakankamai bendravo su kitais svarbiais partneriais, kaip kaimyninė Lenkija. Anot diplomato, geri santykiai su Varšuva, yra labai svarbūs neutralizuojant Kremliaus keliamas grėsmes.

Apibendrindamas V. Ušackas akcentavo, kad piliečių pasiruošimas ginti valstybę, euroatlantinė narystė ir geri santykiai su kaimynais yra pasipriešinimo Rusijos keliamoms grėsmėms pagrindas.

„Mūsų saugumo atsakas santykiuose su Rusija yra narystė NATO, narystė Europos Sąjungoje ir mūsų santykiai su Lenkija, Latvija, Estija ir visų pirma jūsų ir mano pasiruošimas ginti savo valstybę“, – apibendrino V. Ušackas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.10.02; 06:00

Žygimantas Pavilionis. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nesutarimai tarp dviejų konservatoriams priklausančių diplomatų pastaruoju metu pateko į visuomenės akiratį. Prezidento posto siekiantis Vygaudas Ušackas jaučiasi įžeistas Žygimanto Pavilionio išsakytos nuomonės, kad jis yra „prorusiškas“ kandidatas ir todėl kelia „grėsmę partijai ir Lietuvai“.

Prezidento posto siekiantis V. Ušackas teigia, kad tokios Ž. Pavilionio kalbos yra nepagarba ir įžeidimas ne tik jam, bet pirmiausia partijai ir jos vadovybei. Todėl V. Ušackas asmeniškai reikalauja TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio išsakyti politinį Ž. Pavilionio elgesio vertinimą ir imtis konkrečių veiksmų, kad būtų nutraukta, pasak jo, šmeižto ir purvo drabstymo kampanija.

Trečiadienį paskelbtame laiške G. Landsbergiui V. Ušackas piktinasi, kad po Ž. Pavilionį įspėjusio TS-LKD Priežiūros komiteto posėdžio jis ne tik nesulaukė atsiprašymo, bet priešingai – dar daugiau nepagrįstų kaltinimų.

Tuo tarpu pats Ž. Pavilionis į šią situaciją ir į partijos Priežiūros komiteto išvadą žvelgia kitaip. Jis nėra linkęs atsiprašyti V. Ušacko ir akcentuoja, kad siekia užtikrinti, jog Tėvynės sąjungos keliami kandidatai į prezidentus nenutoltų nuo partijos postuluojamų vertybių. Politikas pabrėžia, kad V. Ušacko pasipiktinimą sukėlusį pasisakymą jis ištarė tiesiog kaip individas, profesionalas, ambasadorius, šaulys ir pilietis.

Visgi Ž. Pavilionis žada, kad daugiau asmeniškumų jo komentaruose nebebus. Politikas teigia, kad nuo šiol visi partijoje egzistuojantys skirtumai dėl užsienio ir saugumo politikos turėtų būti diskutuojami partijos viduje, o pats nuo šiol konkrečių asmenų veiksmų nebekomentuos – tik konkrečią politiką ir faktus.

„Aš nenorėčiau daugiau komentuoti, nes vakar Priežiūros komitete mes ilgai dėl to aiškinomės ir kalbėjome apie tam tikrus neatitikimus. Buvo nuspręsta, kad tie pozicijų skirtumai dėl užsienio ir saugumo politikos, kurie galbūt yra akivaizdūs, turėtų būti toliau aiškinami partijos viduje“, – Eltai aiškino Ž. Pavilionis. Pasak jo, V. Ušackas turėtų laikytis ilgalaikės partijos pozicijos Rusijos atžvilgiu.

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Jeigu jis yra partijos kandidatas, tai jis turėtų bent jau laikytis tų nuostatų, su kuriomis mes tris dešimtmečius judame į priekį“, – pabrėžė diplomatas. Jis pažymėjo tikįs, kad jam asmeniškai nebereikės kelti klausimų apie nuo partijos vertybių atitolusius asmenis ir pozicijas.

„Aš nuo šiol nebekomentuosiu asmenų, nuo šiol komentuosiu tik politikas ir faktus. Tam aš jaučiuosi pakankamai stiprus. O asmenis, kurie kandidatuoja nuo partijos, turi vertinti partijos vadovybė ir kitokios institucijos. Nuo šiol tikrai susilaikysiu nuo asmeniškumų, nes vakar įrodžiau visiems, kad mes turėtume laikytis turinio, kuris yra visiems labai priimtinas“, – sakė politikas.

Paprašytas konkretizuoti ir pasakyti, ar jis ir toliau mano, kad V. Ušackas nesilaiko partijos deklaruojamų vertybių, Ž. Pavilionis kalbėjo abstrakčiai.

„Nebenoriu tos temos daugiau liesti. Manau, kad tai turėtų būti perduota partijos atsakomybėn. Aš tiesiog išryškinau tam tikrus skirtumus ir neatitikimus. Kadangi esu tos srities (Diplomatijos. – ELTA) ilgametis profesionalas ir ilgametis partijos narys. Manau, kad tie neatitikimai turi būti toliau aiškinami partijos viduje. Tai yra visos partijos atsakomybė už mūsų kandidatus, už ką jie kalba. Aš galbūt sureagavau kaip individas, kaip profesionalas, ambasadorius, šaulys, pilietis“, – kalbėjo konservatorius.

Paklaustas ar yra linkęs atsiprašyti partijos kolegos, Ž. Pavilionis pažymėjo, kad, be V. Ušacko, niekas kitas tokio reikalavimo jam nesuformulavo. Politikas dar kartą pakartojo, kad ir toliau principingai seks, kad niekas nenutoltų nuo Tėvynės sąjungos politinių vertybių.

„Aš niekada neskundžiu žmonių ir aš kalbu apie problemas. Iki šiol aš tą dariau ir darysiu. Ir jeigu vėl kažkas nuo tų gairių nukryps – aš, aišku, tai pastebėsiu, bet tada jau kalbėsiu apie turinį, apie principus ir vertybes“, – apibendrino Ž. Pavilionis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.27; 07:44

Seimo narė Ingrida Šimonytė. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Taigi Lietuvos politologaimano, kad I. Šimonytė prezidento rinkimuose gali mesti iššūkį reitingų viršūnėse esančiam G. Nausėdai.

Artėjantys prezidento rinkimai nebus tokie nuspėjami, kokie buvo pastaruosius du kartus juose dalyvaujant dabartinei šalies vadovei Daliai Grybauskaitei, sako politologai. Todėl, anot jų, statyti dideles sumas už dabartinius apklausų lyderius būtų ganėtinai pavojinga.

Nemažai intrigos prezidento rinkimuose, ypač tarp dešiniųjų kandidatų, gali įnešti didžiausio konservatorių partijos skyrių palaikymo sulaukusi buvusi finansų ministrė, dabartinė Seimo narė Ingrida Šimonytė.

Iš politikės užuominos jau galima suprasti apie jos apsisprendimą siekti konservatorių partijos delegavimo 2019 m. prezidento rinkimuose. Politologų nuomone, I. Šimonytė – potencialą turinti kandidatė, todėl gali mesti rimtą iššūkį dabartiniams reitingų lyderiams.

Politikos ekspertų nuomone, konservatorių organizuojamuose pirminiuose rinkimuose I. Šimonytė turi nemažų galimybių tapti partijos kandidate. Pasak politologų, dėl partijos paramos ji turėtų varžytis su jau savo dalyvavimą rinkimuose patvirtinusiu diplomatu Vygaudu Ušacku, nes Gitanas Nausėda tikriausiai nerizikuos savo rinkimų kampaniją pradėti pralaimėjimu konservatorių rinkimuose.

Politologai pažymi, kad I. Šimonytei tapus konservatorių kandidate, konkurencija tarp dešiniųjų kandidatų būtų ypač įdomi ir nenuspėjama. Dėl prezidento posto konkuruojantys G. Nausėda, V. Ušackas ir I. Šimonytė turėtų atiminėti vienas iš kito balsus.

Todėl, jei ilgą laiką apie prezidento rinkimus tylėjusi ir didelio noro pakeisti D. Grybauskaitę nerodžiusi I. Šimonytė parodytų iniciatyvą ir ambicingą apsisprendimą varžytis dėl aukščiausio posto šalyje, susvyruoti galėtų net ir reitingų pirmūno G. Nausėdos užimamos pozicijos.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius mano, kad I. Šimonytė būtų geriausias Tėvynės sąjungos pasirinkimas artėjančiuose prezidento rinkimuose.

„Ingrida Šimonytė yra natūrali konservatorių kandidatė pagal skyrių pareikštą palaikymą. Ji, kaip partijos kandidatė, būtų saugiausias variantas“, – kalbėjo V. Valentinavičius.

Jis pabrėžė, kad labai svarbu tai, jog politikė yra patraukli ne tik konservatorių rinkėjui.

„Šimonytė, rodo jos patirtis per krizę, geba patikti ne tik konservatoriams ir jų rinkėjams. Per patį krizės įkarštį, kai Kubiliaus populiarumas pramušinėjo dugną, Šimonytė sugebėdavo išlikti pakankamai populiari. Matyt, turi kažkokią paslaptį patikti žmonėms“, – samprotavo V. Valentinavičius.

Panašiai kalbėjo ir kita MRU dėstytoja Rima Urbonaitė. Politologė pabrėžė, kad konservatoriai, apsispręsdami, kuriam kandidatui patikėti nešti partijos vėliavą prezidento rinkimuose, turėtų įvertinti ir tai, kad ilgą laiką Tėvynės sąjunga savo kandidato į prezidentus neturėjo. Todėl konservatorių kandidatu tapus G. Nausėdai, svarstė R. Urbonaitė, partija parodytų savo silpnumą.

„Jeigu konservatoriai šiuose rinkimuose nesugebėtų pateikti savo žmogaus kandidatūros, tai rodytų tik partijos silpnumą. Kiltų klausimų, ar partija turi tinkamų žmonių tokiam postui“, – kalbėjo politikos ekspertė.

Pasak jos, šią problemą spręstų tai, jeigu partijai atstovautų oficialiai jai nepriklausanti I. Šimonytė.

„Šimonytės identitetas yra akivaizdžiai susijęs su konservatoriais, nors ji pati nėra oficiali konservatorių narė. Šiuo metu apskritai ji yra viena pagrindinių konservatorių kovotojų ir iš esmės nėra žmonių, kurie nesietų Šimonytės su konservatoriais. Todėl prezidento rinkimuose ji būtų praktiškai grynakraujis konservatorių kandidatas, kurio partija neturėjo daugelį metų“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

MRU dėstytoja aiškina, kad I. Šimonytė yra stipri kandidatė ir galėtų mesti iššūkį reitingų viršūnėse esančiam G.Nausėdai.

Jos manymu, I. Šimonytė ir G. Nausėda kaip politikai turi nemažai panašumų. Todėl, svarstė politologė, I. Šimonytei tapus konservatorių kandidate prezidento rinkimuose, dalis rinkėjų rimtai suktų galvas, už kurį iš šių politikų atiduoti savo balsą.

Todėl, R. Urbonaitės manymu, labai tikėtina, kad G. Nausėda apskritai atsisakys tapti konservatorių kandidatu prezidento rinkimuose. Pasak jos, G. Nausėdai kyla nemaža rizika I.Šimonytei pralaimėti konservatorių partijos organizuojamus pirminius rinkimus, kuriuose taip pat varžysis V. Ušackas. Politologė aiškino, kad vienu iš favoritų laimėti prezidento rinkimus laikomam G. Nausėdai per didelė prabanga būtų rinkimų kampaniją pradėti pralaimėjimu konservatorių partijoje.

Nors galimas pralaimėjimas konservatorių pirminiuose rinkimuose G. Nausėdos apsisprendimo siekti aukščiausio valstybės posto nepakeistų, blogas tonas būtų užduotas.

I. Šimonytei nusprendus dalyvauti varžybose dėl aukščiausio šalies posto gali susvyruoti ir G. Nausėdos reitingai.

„Nors I. Šimonytės reitingai šiuo metu neblizga, jos apsisprendimas ir realiai prasidėjusi kampanija viską gali pakeisti. Todėl G. Nausėdos populiarumas yra labai trapus. Kai tik atsiras daugiau kandidatų ir, pavyzdžiui, jei I. Šimonytė tarp jų bus minima kaip viena iš pretendentų į prezidentus, Nausėdos pozicija reitingų viršūnėse gali labai stipriai susvyruoti. Nausėda labai greitai ir per vieną mėnesį gali tapti trečiu numeriu, o ne pirmu, prie ko jau esame pripratę“, – kalbėjo R. Urboanitė.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorės Ainės Ramonaitės nuomonė buvo šiek tiek atsargesnė. Anot jos, per vėlai į varžybas dėl prezidento posto įsitraukusi I. Šimonytė, nepaisant turimo potencialo, gali tiesiog nebepasivyti šiuo metu visuomenės apklausose pirmaujančių kandidatų į prezidentus.

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Žvelgiant į dabartinę situaciją, susidaro toks įspūdis, kad Nausėda pirmauja ir bet kuriuo atveju turėtų patekti į antrą turą. Be to, galvoje reikia turėti ir tai, kad rinkėjai yra linkę mąstyti strategiškai, todėl per rinkimus balsą sieks atiduoti, jų nuomone, stipresniam kandidatui. Tad gali būti taip, kad jei konservatoriai pasiūlys kažkokį kitą kandidatą (ne G. Nausėdą. – ELTA), dalis konservatorių vien iš strateginio apskaičiavimo gali balsuoti už Nausėdą“, – aiškino politologė.

Žmonės žiūri, kokie yra reitingai ir kokie realūs kandidato šansai laimėti, pabrėžia A. Ramonaitė.

Politologė pabrėžė, kad visuomenės dėmesys ir pasitikėjimas I. Šimonyte gali keistis šiai aiškiai pareiškus, kad sieks tapti šalies vadove. Tačiau, jos nuomone, I. Šimonytei gali būti sunku pasivyti kur kas anksčiau užuominas ir nusiteikimą apie dalyvavimą prezidento rinkimuose deklaruoti pradėjusį G. Nausėdą.

„Ji labai delsė, kol kiti aktyviai tuo metu veikė. Todėl kyla klausimas, ar užteks jai laiko įsibėgėti. Žmonės žiūri į paties kandidato apsisprendimą. Jeigu kandidatas pats nežino, ar nori ir vengia apie tai kalbėti, tai turbūt nėra pliusas. Tačiau, manau, kad potencialą I. Šimonytė turi didelį. Visgi kadangi iki šiol Ingrida Šimonytė nerodė aiškios valios, kyla klausimas – ar pavyks tą potencialą išnaudoti. Nebent būtų labai ryžtinga ir aktyvi rinkimų kampanija, kuri leistų pasivyti į priekį pabėgusius kandidatus. Tačiau kol kas viskas atrodo pernelyg pasyviai“, – apibendrino A. Ramonaitė.

Šiuo metu apsisprendimą dalyvauti prezidento rinkimuose viešai deklaravo G. Nausėda, diplomatas V. Ušackas, Seimo nariai Aušra Maldeikienė ir Naglis Puteikis, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Lietuvos liberalų sąjūdžio iškeltas europarlamentaras Petras Auštrevičius, filosofas Arvydas Juozaitis.

Potencialiais, tačiau savo sprendimo dar nepaskelbusiais kandidatais yra laikomi premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, didžiausio konservatorių skyrių palaikymo sulaukusi Seimo narė I. Šimonytė, apkaltos būdu iš prezidento posto pašalintas ir kol kas rinkimuose dalyvauti teisės neturintis europarlamentaras Rolandas Paksas.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ rugpjūčio 21-31 dienomis atliktos apklausos duomenimis, tarp pasiskelbusių ir tokio sprendimo dar nepadariusių kandidatų dalyvauti 2019 m. prezidento rinkimuose, palankiausiai vertinamas yra G. Nausėda (palankiai vertina 66 proc.). Po jo toliau rikiuojasi V. Matijošaitis (58 proc.), Aušra Maldeikienė (52 proc.), S. Skvernelis (52 proc.), I. Šimonytė (50 proc.), V. Ušackas (43 proc.), N. Puteikis (41 proc.), P. Auštrevičius (36 proc.), A. Juozaitis (31 proc.), V. Mazuronis (30 proc.), R. Paksas (28 proc.).

Prezidento rinkimai vyks 2019 m. metų pavasarį.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.20; 16:20

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pasiskelbęs dalyvauti prezidento rinkimuose buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas antradienį išplatino kreipimąsi į bendražygius dėl organizuoto šmeižto ir melo kampanijos ir išsiuntė jį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) Prezidiumui ir Priežiūros komitetui.

Pasak V. Ušacko, niekuo nepagrįsti Žygimanto Pavilionio politiniai kaltinimai reikalauja principingo politinio įvertinimo, todėl jis kreipėsi į TS-LKD Prezidiumą prašydamas skubiai išsakyti savo poziciją šiuo klausimu.

Anot V. Ušacko, apogėjų jau kurį laiką besitęsianti prieš jį nukreipta atviro šmeižto ir puse lūpų išsakomų insinuacijų kampanija pasiekė pirmadienį, kai rinkimuose nedalyvauti nutaręs partijos Prezidiumo narys Ž. Pavilionis pavadino jį „prorusišku kandidatu“ bei „grėsme partijai ir Lietuvai“.

„Nuo vakar (pirmadienio – ELTA) gaunu partiečių žinutes – jie šokiruoti ir priblokšti nuskambėjusio prieš mane nukreipto šmeižto ir melo. Jie nesuvokia, kaip galima nebaudžiamai vykdyti šitokią partijos reputacijos destrukciją iš vidaus“, – rašo V. Ušackas kreipimesi.

V. Ušackas sako ilgai kentęs nuolatinius Ž. Pavilionio viešus išpuolius, tikėdamasis, kad galės jam deramai atsakyti viešuose debatuose. „Buvau pasirengęs paneigti jo kaltinimus ir susitikimų su partiečiais metu, tačiau Žygimantas Pavilionis per pastarąjį mėnesį nė karto nedrįso jų išsakyti man į akis, nors kartu dalyvavome ne viename partijos skyriaus susirinkime“, – sako V. Ušackas.

Tačiau, anot jo, „pabūgęs viešų debatų, orios ir garbingos kampanijos p. Pavilionis pasitraukė iš rinkimų kovos, o pasitraukdamas išpylė dar vieną šmeižto dozę, šitaip kenkdamas ne tik man asmeniškai, bet ir visos partijos reputacijai“.

Žygimantas Pavilionis. Slaptai.lt nuotr.

Pasak V. Ušacko, jo šeimos istorija, paženklinta tremčių ir okupantų persekiojimų, yra tai, iš ko jis sėmėsi ir semiasi stiprybės ir Tėvynės meilės.

„Esu tremtinio sūnus. Mano mama iki šiol krūtinėje nešioja stribų paleistą kulką. Didžiuojuosi sūnumi, kuris yra Lietuvos kariuomenės savanoris, prisiekęs ginklu ginti mūsų valstybę. Todėl, nors man neišpasakytai skaudu girdėti tokius žodžius savo adresu, kreipdamasis į Jus ginu ne savo, o pirmiausia savo šeimos, artimųjų, draugų orumą.

Niekuo nepagrįsti Žygimanto Pavilionio politiniai kaltinimai reikalauja principingo politinio įvertinimo, todėl kreipiuosi į TS-LKD Prezidiumą prašydamas skubiai išsakyti savo poziciją šiuo klausimu“, – rašo V. Ušackas kreipimesi į TS-LKD Prezidiumą.

Pasak jo, jei partijos vadovybė pasisako už atvirus ir demokratiškus pirminius rinkimus, už garbingą, sąžiningą ir orią kovą, ji privalo nevienareikšmiškai išsakyti savo poziciją, užkirsti kelią šiai šmeižto ir insinuacijų kampanijai, pareikalauti viešo atsiprašymo iš jos vykdytojų. Priešingu atveju garbingi ir sąžiningi, atviri ir nešališki pirminiai rinkimai liks tik tuščia deklaracija, pažymi jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.19; 07:54

Vygaudas Ušackas paskelbė dalyvausiąs prezidento rinkimuose. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Buvęs diplomatas Vygaudas Ušackas trečiadienį Kaune paskelbė dalyvausiąs prezidento rinkimuose. Pretendentas į kandidatus padėkojo žmonėms, kurie kvietė jį dalyvauti prezidento rinkimuose.

„Gyniau Lietuvos interesus mūsų šaliai stojant į ES, dirbdamas ambasadoriumi JK ir Rusijoje. Dabar grįžau tam, kad būčiau kiekvieno Lietuvos žmogaus ambasadorius. Įsipareigoju tapti jūsų ambasadoriumi ir jūsų prezidentu“, – sakė V. Ušackas.

Kandidatas prisiminė istoriją teigdamas, kad Lietuva niekad neturėjo daugiau kardų ar šarvų, tačiau ją valdė išmintingi politikai.

„Išmintingų vadovų valią perėmė ir žmonės. Valią, kurios nesulaužė okupantai, už kurią kovojome miškuose ir meldėmės Sibire. Būtent išmintis ir valia, atkaklumas ir nuoširdumas padėjo mums įgyvendinti pagrindinį atkurtos nepriklausomybės siekį – tapti ES nare. Mūsų genuose – laimėti. Tikėti, kovoti, sunkiai dirbti ir, galiausiai, laimėti“, – prie „Laisvės kario“ statulos Kaune sakė V. Ušackas.

Politikas priminė, kad stodami į Europos Sąjungą buvo tikimasi greitai pavyti Vakarų pragyvenimo lygį, tačiau buvo prarasta kryptis, o vėliau ir viltis. Dėl to kandidatas į prezidentus kaltino buvusius šalies vadovus.

„Ar atsimenate, kada prezidentas paskutinį kartą kvietė visų partijų lyderius, kad būtų prisiimta atsakomybė už esamą situaciją. Mes nebeturime krypties, nebeturime strategijos – mes sutrikę stebime valdžios rietenas ir valdžios korupciją – mes stovime vietoje ir pralaimime“, – piktinosi buvęs diplomatas.

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijai priklausantis politikas tikino, kad valdančiųjų kalbos apie augančius atlyginimus neįtikina, nes ekonomikos augimas per lėtas ir netvarus. Politikas tikino, kad be ekonominio augimo valstybei reikia krypties.

„Žmonės turi žinoti, kur link judame, ko jiems mokyti savo vaikus ir kaip planuoti ateitį“, – sakė kandidatas.

V. Ušackas vadovavo Lietuvos deryboms stojant į ES, buvo šalies ambasadorius JAV ir Jungtinėje Karalystėje, o vėliau ir ES ambasadorius Rusijoje. 2008-2010 m. diplomatas ėjo užsienio reikalų ministro pareigas.

Apie savo planus artimiausiu metu turėtų pranešti ir SEB banką paliekantis ekonomistas Gitanas Nausėda. Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir premjeras Saulius Skvernelis dėl savo dalyvavimo dar neapsisprendė. Ministras pirmininkas tikina sprendimą priimsiąs kitais metais.

V. Ušackui ir G. Nausėdai dar reikės apsispręsti, ar rinkimuose dalyvauti kaip nepriklausomiems kandidatams, ar siekti TS-LKD palaikymo, dalyvaujant pirminiuose partijos kandidato rinkimuose.

„Mes laukiame kandidatų kėlimo pabaigos, kuri bus rugsėjo 14 d. Tuomet Prezidiumas kreipsis į partiečius – kandidatus, prašydamas jų pateikti labai aiškų atsakymą dėl to, ar jie ketintų dalyvauti rinkimuose, negavę Tėvynės sąjungos paramos, nes tai turbūt daugiausia dvejonių ir nesusipratimų keliantis klausimas“, – po antradienį vykusio Prezidiumo posėdžio žurnalistams sakė TS-LKD lyderis Gabrielius Landsbergis.

Prieš šį posėdį jis teigė nematąs, dėl ko būtų galima bausti prezidento rinkimuose ketinantį dalyvauti partijos narį V. Ušacką, o dėl jo partijoje kilusį šurmulį sieja su tuo, kad išankstiniai prezidento rinkimai pačioje partijoje yra naujas reiškinys.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.06; 08:30

iskauskas
Česlovas Iskauskas, šio komentaro autorius

Iš Lietuvos kaimo aukštumos (Aukštaitija ne veltui geografiškai yra aukščiau kitų regionų) žvelgti į šalyje vykstančius procesus yra patogiau negu stumdytis alkūnėmis įkaitusiame mieste ir prakaitu permirkusiomis smegenimis bandyti susigaudyti įvykių ir nuomonių okeane. Čia tokios įtakos nedaro ir aplinka, nes dauguma kaimiečių susirūpinusi nebent atsinaujinusia sausra, prastu grybų derliumi ir dažniau dairosi į blyškiai mėlyną dangų negu klausosi atsargių kaimyno postringavimų, ką gi rinksime kitais metais ir ar verta LKP pripažinti nusikaltėle…

Ačiū Dievui, yra IT gelbėjimo tarnyba, kuri padeda sekti, kas gi darosi ten, Lietuvos apačioje, vargšėje nualintoje Europoje ir rėksnio gaidžio sindromu sergančioje Amerikoje. Vieni sako, kad Facebook‘o geriau neturėti, nes jame matosi ir tavo kelnaičių spalva, ir kuriuo smegenų pusrutuliu mastai. Kiti randa tik tokį būdą save realizuoti. Tai žmogeliai arba karščių paveikta orientacija, arba savęs nerealizavusios personos, arba garbaus amžiaus atsiskyrėliai, kurie jau niekuo nerizikuoja, visko yra „atsikandę“ ir mano galintys pamokyti ne vieną snarglių. Klausimas tik toks: ar tų pamokų kam nors reikia. Ko gero, save būsiu priverstas įrašyti į pastaruosius, tai yra, į bambeklius…

I pabambėjimas. Atrodo, mūsų neprieteliams neprireiks jokių „Buk‘ų“ ar „Iskander‘ių“ užvaldyti Lietuvą. Svetimos fake news ir neosovietinė ideologija pamažu užvaldo lietuvių protus, skiepindama jiems priešiškumą savo valstybei, pridengtą „nuomonių raiška“, kritiniu mąstymu, žodžio laisve, žmogaus teisėmis ir pan. Rusakalbių flagmanu tapo įžūlus Klaipėdos tarybos narys Titovas, įžūliai diskredituojantis kovotojus už laisvę. Televizijos jam suteikia tribūną, ir šis savo kliedesiais gali nuodyti tūkstančių žiūrovų protus. Neabejoju, kad yra daug jo šalininkų, o pritariančių „išsakytai nuomonei“ dar daugiau. Ne tik Klaipėdoje, kuri buvo SSRS kariškių citadelė Lietuvoje, bet ir kitur Žemaitijoje, Vilniuje.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Vanagaitė šiame mūšyje už protus – tik žiedelis. Vargu, ar ji savo „tyrimu“ patraukė daugumą žydų, net patyrusių holokaustą, bet sustiprino “kitą požiūrį“ į partizaninį judėjimą Lietuvoje ir jo lyderius. Neabejotina, kad tiek Vanagaitę, tiek Titovą pakusino jėgos, esančios ne Lietuvoje. Tarptautiniai sionistiniai centrai, kaip ir posovietinės šovinistinės organizacijos turinčios savo radikalius flangus, veikiančius pagal instrukcijas iš Maskvos.

Ar dėl kūrybinių ambicijų, ar dėl nebrandumo Panevėžio J. Miltinio teatro režsierius sumanė inscenizuoti skandalingą R. Vanagaitės romaną, šitaip autorę užkeldamas ant pjedestalo ir piršdamas žiūrovui abejonę „o gal taip ir buvo…“ Buvo visaip, tačiau suabsoliutinti negatyvą, paverčiant pokario didvyrius paprasčiausiais žydšaudžiais, yra ne tik amoralu, bet ir balansavimas ant nusikaltimo ribos.

Vadinasi, mes patys sutinkame, kad mūsų protus užvaldytų gliti dezinformacijos masė. Toks info karo tikslas. Kai pasiekiama kritinė masė, tada įsijungia kitos juodosios technologijos, tiesiogiai pavaldžios politikams: neigiamas valstybės pasirinktas kelias, jos dalyvavimas euroatlantinėse sąjungose, keliama nostalgija sovietiniams laikams, nuvertinami ekonomikos pasiekimai. Į šį frontą įsijungia įtakingi valdžios žmonės, politikai, sąmoningai ar ne pritariantys destrukcijai. Antai, solidus ekonomikos profesorius, buvęs ministras, savo veidaknygės sieną panaudoja telkti bendraminčius kito profesoriaus, kur kas daugiau nusipelniusio nepriklausomai Lietuvai, dergimui. Netgi tautiniai radikalai, įsivaizduojantys dorai saugantys nacionalinį identitetą, pučia į tą pačią dūdą… Maskva trina rankomis: permainos ne už kalnų.

Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

II pabambėjimas. Jau 42 – ji metai, kai kremtu žurnalisto duoną. Tiesa, dabar jau išretėjusiais dantimis. Ne, ji ne rupi, bet ir ne pyragas. Metams bėgant, tie kąsneliai vis mažėja. Nors kažką padariau, vagelė išrausta. Tad turiu teisę apibendrinti žiniasklaidos – šios ketvirtosios valdžios (sic!) – būklę. Ne, ne ketvirtosios, o dažnu atveju – aukščiausiosios. Ji linčiuoja visus iš eilės, bet daugiausiai tenka valdantiems su R. Karbauskiu priešakyje. Viskas būtų lyg ir normalu, tačiau kai „tiriamosios“ žiniasklaidos trubadūrai kas antrą sakinį skiria Landsbergio – senelio ir anūko – plūdimui ir Grybauskaitės biografijai, darosi nejuokinga. Klausau Lietuvos radijo komentarus. Ten – visokių skandaliukų popuri: tas tą pasakė, anas dar leptelėjo, trečias apie G tašką pasišaipė, ir štai apibendrinimas: kur eina Lietuva? Žinoma, į pražūtį.

Saviplaka turi ribas. Jeigu ne, tada ant valstybės kūno atsiranda kraujosrūvos. Komentarai ir straipsniai, sumaišyti su Užkalnio pienburnišku žargonu ir Valatkos niekinančiu sarkazmu, jų skaitytojams ir klausytojams perša mintį, jog – reikia dingti iš Lietuvos kur akys veda. Jau nekalbu apie marginalinius portalus, tokius kaip bendrijos „Būkime vieningi“ ar visokių anarchistų, ekspertų svetaines, kurias ne kartą linksniavo VSD savo ataskaitose, ir susidaro „nekoks“ vaizdelis apie mūsų žiniasklaidą.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Visa bėda, kad ją stebinčios ir kontroliuojančios organizacijos, žurnalistų bendruomenė nuščiuvusi tyli ir linkusi tik konstatuoti faktą, o ne jį analizuoti. LŽS konferencijos ir seminarai neefektyvūs, rengiami tik dėl „paukščiuko“. Į juos diskusijoms retai kviečiami patyrę mass media atstovai, mokslo žmonės.

Ir laivelis plaukia toliau. Siūbuojamas galingų informacinio karo bangų, uždešdamas ant seklumų, nublokšdamos į tamsius hedonizmo ir apolitiškumo akivarus.

III pabambėjimas. Kaip čia išeina: nejaugi „ant Lietuvos“ viskas blogai? Maža pensijų, algos lėtai auga, valdžia parsidavus, klesti korupcija, politikai amoralūs. Na, taip: jeigu moralę matuosime pagal Gražulį, ekonomiką pagal augančias kainas, o politiką – pagal Širinskienę, Karbauskį ar Landsbergį-anūkėlį, tuomet tik mauk iš Lietuvos ir negrįžk!

Bet prisimenu skausmingą Algirdo Mykolo Brazausko pageidavimą: nejaugi mes nerandame gerų naujienų, teigiamų pavyzdžių; parašykime apie puikią kaimo mokytoją, darbštų ūkininką, gerą darbininką… Iš tiesų, tokių dauguma, tačiau jais nesidomi nei pramogų verslas, nei televizija, nei valdininkai, tyliai trinantys kelnes savo ofisuose.

Būtent tie žmoneliai – pilkos pelytės – kitą gegužę rinks šalies vadovą. Ar jų kas klausia, kaip jie vertina būsimus kandidatus? Tuo metu viešoji erdvė pripildyta skardžiabalsių rėksnių, kurie tai galvą guldo už savo mylimą atstovą, tai į miltus mala nemylimą. Nausėda – negerai, nes bankininkas, švedams parsidavęs. Puteikis lyg Don Kichotas su malūnu nevykusiai kaunasi. Ušackas įtartinas, nes Vašingtone ir Maskvoje sėdėjęs. Pavilionis pernelyg nenuspėjamas, skandaliukų mėgėjas. Juozaitis kažkada prieš Seimą plytą pakėlė, su nacionalistais laižosi… Ir t.t., ir pan.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Jeigu apversi šią pavardžių karuselę, tai tie galimi prezidentai suksis į kitą pusę: Nausėda simpatiškas ir rimtas ekonomistas, Puteikis užsispyręs blogybes išrauti, Ušackas gerai išmano užsienio politiką, Pavilionis ryžtingas, Juozaitis – naujas tautos veidas…

Švytuoklė svyruoja plačia amplitude. Nesibodima asmeniškumų, purvo drabstymo, praeities nagrinėjimo, net šeimų šmeižimo. Įstabu, kad daugiausiai konkorežių atsimuša į Grybauskaitės ir Landsbergio-senelio asmenybes, nors viena jų negali kelti savo kandidatūros, kita gi – nė negalvoja grįžti į aktyvią politiką.

***

Tai tik rugpjūčio pabambėjimai. Nemanau, kad rugsėjį jie bus kitokie. 28-ri metai negali mūsų iš esmės pakeisti. Nuo vidinės stagnacijos kenčiame mes patys. Kenčia Lietuva.

2018.09.03; 06:05

EPA-ELTA nuotraukoje – Vladimiras Putinas

Visiškai pritariu, kad klijuoti Penktosios kolonos, priešų, išdavikų, Kremliaus agentų, „vatnykų“ ir kitas etiketes yra nesolidi ir negarbinga stipresniojo savybė. Valstybė, kurios pagrindą sudaro susitelkusi tauta, turėtų būti išdidi, pasitikinti savo demokratinėmis vertybėmis ir gerbianti kiekvieną savo pilietį, net ją pačią kritikuojantį.

Bet gyvenimas yra kitoks. Tikrovėje egzistuoja ir pataikavimas, ir grynai pragmatiški interesai, ir kolaboravimas, ir atvira išdavystė. Tai valstybinės sistemos piktžaizdės, neretai pasibaigiančios didele tragedija.

Vargu, ar  galima į vieną gretą rikiuoti tuos „penktakolonininkus“, kokius regėjome „Jedinstvos“ judėjime ar lenkiškosios autonomijos Rytų Lietuvoje skelbėjų gretose, su atvirai Kremlių ir V. Putiną liaupsinančiais; nuoseklius ir radikalius mūsų valdžios kritikus – su visokių peticijų dėl prisijungimo prie Rusijos iniciatoriais; raginančius plėsti bendradarbiavimą su kaimyniniu režimu, plečiančius verslą Rytuose – su politiniais demagogais, niekinančiais nacionalines valstybines struktūras ir savo lyderius. Riba tarp šių grupuočių labai neryški.

Aname straipsnyje rašiau apie R. Pakso bandymus vėl ištiesti sparnus ir sunkią naštą, kurią jis velka iki šių dienų po jo apkaltos ir nušalinimo, įtarus nusikalstamais ryšiais su kaimynine šalimi. Šiandienos Lietuvos politikai irgi mina ant to paties grėblio. Tariamai nekalti verslo ryšiai su Rusijos oligarchais, kontaktai su įtartinais asmenimis, kurių pažintys nusitęsia iki paties Kremliaus, paskatino VSD savo ataskaitoje už 2017 metus juos paryškinti ir padaryti išvadą, kad galimai tokie ryšiai kelia grėsmę Lietuvos valstybingumui ir saugumui.

M. Bastys, A. Skardžius – tik keli šio meto pavyzdžiai, kaip šeimyninis verslas ar „kavos pagėrimai“ gali virsti skandalu, kuriuos ima tirti specialios komisijos. Procesas dar nebaigtas, gal politikai ir išneš sveiką kailį, tačiau VSD savo misiją atliko: saugumo tarnybos perspėjo valdžios elitą ir turinčius įtakos šalies politinei sistemai, jog jų santykiai su potencialia agresore turi būti atsargūs ir vieši.

Naujas „kibišas“ sukeltas neatsargių valstybės vyrų pasisakymų. Štai valdančiųjų lyderis R. Karbauskis tą dieną, kai visų trijų Baltijos šalių vadovai susitiko su JAV rezidentu D. Trumpu, leptelėjo, kad, didindami krašto gynybos finansavimą, mes skriaudžiame savo žmones. Kitaip sakant, socialinės ir gynybinės biudžeto eilutės supriešinimas visiškai neatitinka Vyriausybės programos ir – jeigu būsime atidūs – tarnauja svetimos šalies propagandai. Premjeras S. Skvernelis gynė didžiausios Seimo frakcijos seniūną, esą tikriausiai R. Karbauskis norėjęs pasakyti nepalaikąs idėjos finansavimą gynybai iki 2,5 proc. didinti jau kitais metais ir apskritai yra prieš skubą.

Buvusi Krašto apsaugos ministrė R. Juknevičienė mestelėjo tiesiai šviesiai, kad R. Karbauskis yra „Kremliaus projektas“. Ji priminė ir „valstiečių“ lyderių ankstesnes nuodėmes: pasisakymus prieš integraciją į NATO, priešinimąsi euro įvedimui, verslo ryšius su Rusija… Šioje dvikovoje galima būtų ieškoti protingo vidurio: R. Karbauskis nei „tautos išdavikas“, nei didelis jos patriotas, tiesiog – per savo galingą verslą ir įtaką rinkėjams patekęs į valdžios elitą ir čia, visiems matant ir girdint, aktyviai reiškiąs savo poziciją. Deja, dažnai ta pozicija – tai vandens pylimas ant priešiškos propagandos malūno…

Ar ne tokį vandenėlį pilsto pats Premjeras? Iš pradžių jis pareiškia, kad nepaisant visko reikia siekti bendradarbiavimo su Rusija, atnaujinti tarpvalstybinius santykius (tarsi dabar kamuoliukas būtų mūsų pusėje), paskui, vaizduodamas labai įžvalgų ir informuotą, tvirtina, jog tai, kad būtent Rusija panaudojo cheminį ginklą Didžiojoje Britanijoje, nuodijant Skripalius, dar nėra iki galo įrodyta. Tokius teiginius kaipmat pasigavo Rusijos žiniasklaida, įpynusi juos į bendrą antivakarietišką retoriką.

Konservatorius Žygimantas Pavilionis tokį Premjero pasisakymą prilygino „įvarčio įsimušimui į savo vartus“. Opozicijos lyderis Gabrielius Landsbergis leido suprasti, kad Premjeras gali būti Rusijos kandidatas 2019 metų Lietuvos Prezidento rinkimuose. „Visame šitame kontekste nenorom prisimenu VSD ataskaitoje minimą faktą, kad Rusija kitais metais mūsų Prezidento rinkimuose turės savo kandidatą. O gal jau turi? O gal ir programa jau pristatyta?“, – savo Facebook‘o paskyroje svarstė konservatorius.

Akivaizdu, kad šiuose pasisakymuose didelė duoklė jau atiduodama artėjantiems Prezidento rinkimams. Nors Lietuva maža šalis, tačiau Rusiją šie rinkimai domina kaip galimybė pakeisti griežtą D. Grybauskaitės retoriką. Juk Maskvai Lietuva tarsi aukštas geopolitinis slenkstis pakeliui link Baltijos jūros ir Lenkijos, o jį įveikti būtų lengviau, jeigu prie valdžios vairo atsidurtų ne toks nuožmiai jos atžvilgiu nusiteikęs lyderis.

Lietuvos prezidentūra. Kas taps naujuoju šių rūmų šeimininku? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dėl to perspėja ir Ž. Pavilionis, kai „Lietuvos Ryto“ TV laidoje užsipuolė V. Ušacką, kuris taip pat esantis „Kremliaus projektas“, nes palaikąs gerus ryšius su Rusijos oligarchais, Kremliaus atstovais ir t.t. G. Nausėda jam taip pat neįtinkąs… Šią retoriką galima nurašyti taip anksti prasidėjusiai rinkimų kampanijai ir būsimų kandidatų siekiams pašalinti oponentus, juos kompromituojant. Visuomenei reiktų atskirti pelus nuo grūdų, tarp „juodųjų technologijų“ rasti racionalių argumentų ir atsargiai vertinti pretendentų retoriką, ypač vienu aspektu: ar ji naudinga, ar žalinga valstybei ir priešiškai propagandai.

Šiose pastabose bandyta nužymėti tik aukščiausiame politiniame ešelone dedamus orientyrus, kurie ribojasi su valstybei žalinga veikla. O kur dar visokie marginalai, paraštiniai judėjimai ir pavieniai veikėjai, per savo žiniasklaidos priemones platinantys Rusijai naudingą informaciją, skirtą Lietuvos kompromitavimui ir susilpninimui…

A. Kubilius vasario mėnesį paskelbė tyrimą – mokslinę studiją apie Kremliaus hibridinius karus prieš Lietuvą. IV-me skyriuje politikas rašo: „Kremliaus „hibridinių karų“ tikslas dėl tokių valstybių kaip Lietuva – išlaikyti jas savo geopolitinės įtakos sferoje, stabdyti jų ryžtą atsikratyti energetinės priklausomybės, silpninti jų pastangas kiek galima giliau integruotis į svarbiausias Vakarų struktūras: Europos Sąjungą ir NATO.“

Neįžvelgti šių tendencijų, reiškia, iš anksto pralaimėti.

Informacijos šaltinis – www.iskauskas.lt

2018.04.09; 11:30

Potencialiai kandidatais įvardijami politikai: Premjeras Saulius Skvernelis, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis ir ekonomistas Gitanas Nausėda. Eltos nuotr.

Pirmajame straipsnyje jau aptarėme Lietuvos vadovų rinkimų istoriją ir šiek tik paanalizavome 2019 m. gegužę įvyksiančių 15-ojo prezidento per 100 Lietuvos nepriklausomybės metų rinkimus bei pristatėme šiuo metu tarp galimų kandidatų lyderiaujantį bankininką Gitaną Nausėdą.

Prasideda „trolinimas“

Bet čia atsitiko keistas dalykas: vienas iš galimų pretendentų į šį postą, Seimo narys Žygimantas Pavilionis  kreipėsi į „Wallenberg Foundations AB“ – pagrindinio SEB akcininko – prezidentą Peterį Valenbergą jaunesnįjį ir fondo ryšiams su užsieniu vadovą Magnusą Šiolcą dėl SEB banko Lietuvoje prezidento patarėjo Gitano Nausėdos statuso. Laiške teigiama, kad Seimo nariui nerimą kelia dviprasmiška ir pavojinga situacija, kuomet vienas žinomiausių šalies ekonomistų vienu metu atstovauja SEB bankui ir yra įvardinamas kaip vienas iš potencialių kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Vieno iš opozicijos lyderių, taip pat pristatomo kaip būsimo kandidato artėjančiuose rinkimuose, TS-LKD atstovo akibrokštas neliko nepastebėtas ir partijos kolegų, ir apžvalgininkų ir įvardintas kaip neetiškas mėginimas panaudoti „juodąsias technologijas“ prieš kitą galimą varžovą, nors nei vienas iš jų dar nėra paskelbęs apie savo pretendavimą. Kitomis versijomis, esą G. Nausėda ir Ž. Pavilionis susitarę dėl šio tariamo abiejų konflikto…

G. Nausėdos reakcija buvo gana taiki. „Taip, aš komentuoju daugybę įvairiausių Lietuvos visuomenės gyvenimo klausimų. Įskaitant ir užsienio politiką, – sakė bankininkas naujienų portalui Lrytas.lt, – ir matyt, nebūkime naivūs, turbūt įvertinant ir tai, kad šioje reitingų lentelėje aš atsiradau, aš susilaukiau ir nemažai klausimų ir užsienio politikos tematika. Bet kaip vyriausiasis ekonomistas esu ne kartą panašius klausimus ir praeityje komentavęs. Tik tiek, kad tuo metu nebuvo jokių politinių poteksčių. Ir niekas iš to didelės dramos nedarydavo“, – prisiminė pašnekovas.

Kiek dar tokių išpuolių bus per šiuos 15 mėnesių?

Asmenybė su žmogiškuoju veidu

Bet šįkart apie kitus būsimus kandidatus iš populiariausiųjų trijulės. Balandį 61-rių sulauksiantis Visvaldas Matijošaitis taip pat santūriai kalba apie būsimus rinkimus. Verslininkas, „Vičiūnų“ įmonių grupės steigėjas ir savininkas, iš garsiųjų Šančių kilęs dabartinis Kauno miesto meras, kuris „Veido“ tyrimo duomenimis užima 8 vietą tarp įtakingiausių Lietuvos žmonių, kaip ir S.Skvernelis taip pat buvo milicininku bei policininku, kriminalistu, pernai rugsėjį interviu pareiškė, kad, „jeigu bus blogi kandidatai“, dalyvaus 2019 m. Lietuvos Prezidento rinkimuose. Tokia sąlyga reiškia, kad V. Matijošaitis rimtai galvoja apie tolesnę politinę karjerą.

Jeigu kiti blogi, jis yra geras. Tokia formulė arti tiesos. Jis santūrus, turi verslininko gyslelę, gerai tvarkosi Kaune ir yra visiška priešingybė buvusiam miesto vadovui, istorikui ir politologui R. Kupčinskui. Bet kas gi trukdytų jam pasiekti savo tikslą?

Komunikacijos ekspertė Orijana Mašalė viename portale svarsto, kad tiek S. Skverneliui, tiek V. Matijošaičiui susitelkti į prezidento rinkimų kampaniją gali trukdyti jų užimamos pareigos, reikalaujančios daug energijos ir darbo. Kita vertus, žinomumas, dažni pasirodymai žiniasklaidoje duoda peno jų vertintojams, ir dažnai tie vertinimai ne patys palankiausi pretendentams. Priskirdamas save verslo klanui, nors ir puikiai tvarkydamasis Kaune (bei sėkmingai varžydamasis su R. Šimašiumi Vilniuje), jis kartu apriboja savo simpatikų gretas. Mat, dažnai rinkėjai stambųjį verslą tapatina su „juoduoju“ verslu, net su šešėline ekonomika (V. Uspaskichas čia padarė didelį indėlį), kuri esą tik apiplėšinėja žmones.

Šia prasme rinkėjo savimonę prieš rinkimus taikliai apibrėžė politologas Lauras Bielinis savo 2003 m. išleistoje knygoje „Prezidento rinkimų anatomija“, skyriuje „Situacija elektorato lauke, kur rašo: „Rinkėjas visada labiau pasiryžęs balsuoti už žmogų, o ne už partiją; už idėją, o ne už ideologiją; už ateitį, o ne už praeitį; už spektaklį, o ne už kasdienybę; už save, o ne už kandidatą; už autentiškumą, o ne už regimybę; už svajonę, o ne už banalybę; už lūkestį, o ne už pažadą; už aktyvų, o ne už pasyvų; už laimintį, o ne pralaimintį“ ir t.t. A. Valinskas ir kiti politiniai marginalai, atėję į valdžią kartu su skambaus pavadinimo Tautos prisikėlimo partija, nieko neprikėlė, bet iškart užkariavo „spektaklio“, o ne problemų ištroškusią visuomenę.

Vis dėl to politikos apžvalgininkas R. Celencevičius tvirtina, kad „ir dėl savo sveikatos būklės, ir dėl projektuojamo gyvenimo V. Matijošaitis vargu ar norėtų užsiimti kažkuo daugiau nei vadovavimas Kaunui. Ponas V. Matijošaitis jau ir dvarelį nusipirko šalia Kauno, kur norėtų leisti laiką su anūkais…“ Nepamirškime, sako politologai, kad jis pasilieka rezerve 2019 m. vasarį vyksiančius savivaldos rinkimus…

V. Matijošaitis „žmogiška“ asmenybė. Jam neprilipo ir visokie bjaurūs gandai dėl ankstesnės žmonos žūties, padaręs avariją jis elgiasi „žmogiškai“ – neišsisukinėja, atsiprašo, padeda; viešai visuomenei pristato savo naują simpatiją, ši per TV nevengia apibūdinti savo gyvenimo draugą…

Visa tai sudėjus, kaip neseniai rašė portalas Slaptai.lt, V. Matijošaitis net pranašesnis už kitą spėjamą pretendentą S. Skvernelį. Jis nėra tik „milicininkas“. V. Matijošaitis, sukūręs verslo imperiją, it kokį Lozorių naujam gyvenimui prikėlė Kauną. Šis laikinosios sostinės „prikėlimo“ mitas tapo svarbus ne tik tarp kauniečių, bet ir tarp kitų miestų gyventojų, kurie galbūt nieko konkretaus apie nuveiktus darbus Kaune net nežino. Vien ko vertas vilnietiško Vyčio perkėlimas į Kauną…

Žmogus, mėgstantis Jupiterių šviesą…

Dabartinį premjerą Saulių Skvernelį į trečiąją pretendentų vietą skiriame dėl tos pačios aukščiau minėtos priežasties: jis prisikalbėjo ir prisidirbo dėl savo aktyvumo viešojoje erdvėje. Dabar dar tik 47-rių sulaukęs fizikas, automobilininkas, teisininkas, politikas turi turtingą asmeninę ir darbo biografiją: buvo ir paprastu policininku, ir policijos šefu, ir ministru, ir Vyriausybės vadovu.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Bet kartu susidarė aplinkybės konfliktuoti su valstybės vadovais. Prisimename jo aštrius pasisakymus tuometinės Seimo pirmininkės L. Graužinienės adresu, žodinę dvikovą su Prezidente D. Grybauskaite, naują mūšį pernai metų vidury dėl Vyriausybės kritikos šalies vadovės metiniame pranešime, nuolatinius Vyriausybės ir Prezidentūros priekaištus viena kitai dėl silpnos veiklos. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas profesorius Algis Krupavičius teigia, kad esamuose Vyriausybės ir Prezidentūros santykiuose nemato ypatingo konflikto ir įtampų, kur nuomonės būtų dramatiškai priešingos. Nors, pažymėjo profesorius, ir „aukso amžiumi“ Vyriausybės ir Prezidentūros santykių pavadinti negalėtų.

S. Skvernelio reakcija į Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis taip pat kontroversiška. Pernai rugsėjį jis Vilnių ragino stiprinti Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimą, esą „kamuoliukas yra mūsų pusėje“. Jis ragino palaikyti aktyvesnius ryšius su Izraeliu, o su Rusija – stipresnius kontaktus. Pastarasis akibrokštas sukėlė Prezidentės susierzinimą. Netgi įsikišimas į skandalą dėl Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriams Vigilijaus Sadausko pasiūlymo skirti 1000 eurų už atskleistus žydų nusikaltimus XX amžiuje buvo perteklinis. Apžvalgininkai pastebėjo, kad premjeras nėra išsakęs savo aiškios pozicijos dėl kitos kontroversijos – R. Vanagaitės knygos apie tariamą masinį lietuvių dalyvavimą holokauste ir žydų naikinime…

Apie premjero raginimus stiprinti kontaktus su Rusija apžvalgininkas Vladimiras Laučius LRT portale rašė taip: „Gerų ryšių su Rusija nėra ne todėl, kad Lietuvos užsienio politika – antirusiška, o todėl, kad Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo. Ar S. Skvernelis pasirengęs mokėti tokią kainą? Greičiausiai – ne, nes juk sako, kad ligšiolinės užsienio politikos vertybės ir principai neturėtų keistis. O jei nesikeis, tai ir Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu nesikeis. Mėginti megzti glaudžius ryšius su dabartinės politikos nekeičiančia Rusija – tai tas pats, kas mėginti pasikalbėti ir padiskutuoti su televizoriaus ekranu, kuriame matote kalbantį Vladimirą Putiną.“

Patyrimo stoka tarptautinių santykių vertinime ir noras dalyvauti bei išsakyti nuomonę dėl kiekvieno kontroversiško vidaus įvykio stumia S. Skvernelį į jo pirmtako A. Butkevičiaus padėtį: pastarojo prieštaringi pasisakymai jau buvo tapę visuomenės pajuokos objektu… Štai kodėl dabartinio premjero bandymai kiekvieną kartą atsiriboti nuo jį į šį postą pasiūliusios Valstiečių ir „žaliųjų“ sąjungos, nors su R. Karbauskiu jis susijęs nuo seno, S. Skvernelį leidžia apibūdinti kaip gana dažnai konfliktuojantį, naivų, nesubrendusį tolesnei politinei karjerai.

Kas prilygs D.Grybauskaitei?

Šie „trys muškietininkai“ dar neiškėlė savo špagų ir nepuolė į mūšį už karalių. Jie žvalgosi, laukia palankaus meto ir rinkiminių procedūrų pradžios. Juo labiau, kad be šio trejeto randasi daugiau pretendentų. Tiesa, jie reitinguose atrodo prasčiau, tačiau kas gali paneigti, kad verslininkas Robertas Dargis, diplomatas Vygaudas Ušackas, politikas Žygimantas Pavilionis, ekonomistė Ingrida Šimonytė ar tas pats Ramūnas Karbauskis neapsispręs ir nepareikš savo pretenzijų į aukščiausią valstybės postą?

Lietuvos prezidentūra. Vilnius, Daukanto aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O kol kas nė vienas jų negali prilygti dabartinei vadovei D. Grybauskaitei – ir ryžtingais vertinimais, ir aštria kritika, ir „tvirta ranka“, ir bekompromisiu požiūriu į agresyvius kaimynus. O kažkada, 2009 – ųjų kovą, kai ji dar tik ruošėsi pirmai savo kadencijai, portale Bernardinai.lt straipsnyje „Ar tauta grybą pjaus?“ (http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-03-17-ceslovas-iskauskas-ar-tauta-gryba-pjaus/26663) rašiau:

„Atbėga aną vakarą kaimynė su lapu ir kloja jį ant stalo: girdi, greitai pasirašykite už Dalią Grybauskaitę. Profsąjunginis parašų rinkimo vajus seniai užmarštyje, todėl guviąją kaimynę sodinam ir aiškinamės: kodėl už ją turime pasirašyti, ar tikrai ji verta mūsų paramos, kokie jos privalumai ir trūkumai.Galų gale po neilgos diskusijos moteris trenkė durimis: atrodo, santykiai sugadinti…“ 

Amžiną atilsį mano stropiajai kaimynei, kuriai dabar pasakyčiau pagiriamąjį žodį: jūsų pastangos nenuėjo veltui – Lietuva 10 metų turi stiprią Prezidentę. Lietuva grybo nepjovė. O kitąmet?

2018.02.12; 05:52

Naujausių apklausų duomenimis, Lietuvos piliečiai ir toliau palankiausiai vertina prezidentus. Tačiau Vyriausybės vadovas ir kiti valdančiųjų lyderiai tuo pačiu pasidžiaugti negali.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus T. Janeliūno manymu, tai, kad palankus Sauliaus Skvernelio vertinimas nors ir nežymiai, tačiau mažėja, yra susiję su tuo, kad Premjeras tradiciškai yra pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero. Kartu, pabrėžė politologas, neigiamos įtakos gali turėti ir Premjero nelygiavertė kova su Prezidente.

Eltos užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atlikta apklausa rodo, kad Lietuvos gyventojai palankiausiai įvertino Valdą Adamkų (80 proc. įvertino palankiai) ir Dalią Grybauskaitę (72 proc.).

Tuo tarpu per mėnesį labiausiai sumažėjo pasitikėjimas valdančiųjų lyderiais. Palankiai vertinančių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininką Ramūną Karbauskį sumažėjo 7 procentiniais punktais.

3 procentiniais punktais pasitikėjimas krito ir Seimo Pirmininku Viktoru Pranckiečiu. Pastarąjį mėnesį nepasitikinčių Premjeru S. Skverneliu skaičius išliko panašus (sumažėjo 1 procentiniu puntu).

Lyginant su paskutinių trijų mėnesių duomenimis, teigiamas Premjero vertinimas nuosekliai krenta. Bendrame palankaus vertinimo reitinge S. Skvernelis šiuo metu rikiuojasi aštuntoje vietoje.

Lyginant su ankstesnių mėnesių duomenimis, geriau už Premjerą vertinami buvo Europos Parlamento narė socialdemokratė Vilija Blinkevičiūtė ir Seimo narė Aušra Maldeikienė.

Toliau nuosekliai auga potencialiais kandidatais į Prezidento postą laikomų ekonomisto Gitano Nausėdos (65 proc.) ir Kauno mero Visvaldo Matijošaičio (60 proc.) patikimumo reitingai. Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, visuomenės pasitikėjimas G. Nausėda ir V. Matijošaičiu išaugo 4 procentais.

Tvarkos ir teisingumo pirmininko Remigijaus Žemaitaičio, buvusio diplomato Vygaudo Ušacko bei žurnalisto Andriaus Tapino vertinimas taip pat pagerėjo 4 procentiniais punktais.

Lyginant su 2017 metų gruodžio mėnesio apklausa, 6 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, kurie palankiai vertina Seimo narę A. Maldeikienę, taip pat 5 procentiniais punktais pagerėjo užsienio reikalų ministro Lino Antano Linkevičiaus vertinimas.

3 procentiniais punktais padaugėjo gyventojų, palankiai vertinančių Europos Parlamento narę V. Blinkevičiūtę. Nepalankiausiai 2018 m. pradžioje Lietuvos gyventojai tradiciškai įvertino – Andrių Kubilių (71proc. įvertino nepalankiai), Aurelijų Verygą (69 proc.),Viktorą Uspaskichą (64 proc.), R. Karbauskį (63 proc.), Vytautą Landsbergį (63 proc.), Valdemarą Tomaševskį (62 proc.), Artūrą Zuoką (60 proc.) ir Rolandą Paksą (60 proc.). 5 procentiniais punktais pablogėjo Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus vertinimas.

Tai, kad Premjero S. Skvernelio patikimumas, ypač lyginant su kitais politikais, mažėja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Tomas Janeliūnas aiškino, kaip jo užimamų pareigų rezultatą.

Anot jo, Premjeras nuolat matomas viešojoje erdvėje ir turi aiškinti įvairias ištikusias problemas.

„Premjeras atsako už visas sritis, už kurias atsakingi ministrai ir visa Vyriausybė. Taigi Premjeras yra tas pagrindinis taikinys, į kurį nukrypsta akys, jeigu valstybėje vyksta kažkas negero arba žmonės yra kažkuo nepatenkinti“, – aiškino politologas.

Tačiau, profesoriaus nuomone, svarbu yra ir tai, kad auga bendras žmonių nusivylimas valstybės valdymo ar Vyriausybės veiklos rezultatais.

Politologas išskyrė kilusį šurmulį dėl vaiko pinigų perskirstymo ir alkoholio reklamos „keistenybių“. Šios ir kitos problemos, kalbėjo T. Janeliūnas, didesniu ar mažesniu mastu turi poveikį S. Skvernelio reitingams.

T. Janeliūno nuomone, S. Skvernelio ir D. Grybauskaitės ginčai taip pat gali turėti įtakos Premjero patikimumui. Profesoriaus teigimu, Premjeras ne tik dalyvauja nelygiavertėje kovoje, bet ir apskritai, pasirinkęs netinkamą priešininką, švaisto energiją.

„D. Grybauskaitei šis konfliktas, kaip galima spręsti iš apklausų duomenų, neturi jokios įtakos. Nors Prezidentė kartais ir kritikuoja Vyriausybę, bet ji nesivelia į tiesioginį asmeninį ginčą su S. Skverneliu. O S. Skvernelis, šiuo atveju, viską suveda į labai konkretų asmenį – D. Grybauskaitę“, – kalbėjo T. Janeliūnas.

Politikos ekspertas pabrėžė, kad S. Skvernelis apskritai pasirinko labai keistą priešininką. 

„Jam nereikės varžytis su D. Grybauskaite, jei jis norės dalyvauti Prezidento rinkimuose. Tai šia prasme, jo noras kritikuoti Prezidentę, greičiausiai, nesuteiks kažkokių papildomų balų“, – apibendrino T. Janeliūnas, pabrėždamas, kad S. Skvernelio „atsimušinėjimas“ palankiai vertinamai Prezidentei visuomenėje didelio pritarimo gali ir nesulaukti.

Parengė Eltos korespondentas Benas Brunalas 

Apklausa vyko 2018 m. sausio 18-30 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1020 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 115 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.11; 03:00

Iskander raketos. AP – Reuters nuotr.

Kremliaus atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas teigia, kad „Iskander“ raketų kompleksų dislokavimas Kaliningrade yra suvereni Rusijos teisė ir niekam pavojaus nekelia, tačiau politikai ir ekspertai mano, kad pirmadienį paviešintas Rusijos žingsnis stipriai keičia saugumo situaciją Baltijos jūros ir, konkrečiai, Baltijos šalių regione.

Ekspertai ragina atkreipti dėmesį į tai, kad dislokuotos raketos yra platesnės Rusijos strategijos Vakarų atžvilgiu bei Maskvos siekio susigrąžinti prarastą globalią įtaką dalis.

Todėl pavojų kelia ne tiek branduolinį ginklą gabenti galinčios raketos, kiek reakcijos, kurias po Kremliaus žingsnio atliks Vakarai.

Anot buvusio Europos Sąjungos (ES) ambasadoriaus Rusijoje Vygaudo Ušacko, dislokuodama „Iskander“ raketas Kaliningrade, Rusija siekia derybinių svertų kalbantis su Vakarais ir JAV. Todėl Lietuvai labai svarbu, kad Vakarai, reaguodami į šį Rusijos žingsnį, išliktų vieningi. Tačiau tai, pabrėžė V. Ušackas, nebus paprasta.

Kaliningrado simbolis – tankas.

Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje, komentuodamas Kaliningrado srityje dislokuotas „Iskander“ raketas teigia, kad Rusija siekia parodyti savo politinę valią bei ryžtą.

„Iš esmės, kaip ekspertas, tai vertinu kaip siekį pozicionuoti „didžiąsias derybas“ su JAV, dėl įtakos zonų ir dėl ginkluotės sutarčių, ypač INF (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty), kuri jau 30 metų galioja ir buvo pasirašyta dar Reigano ir Gorbačiovo ir kuri yra viena iš pasaulinio saugumo ašių“, – kalbėjo V. Ušackas.

Kartu, jis pažymėjo, dislokuotos „Iskander“ raketos reiškia ir tai, kad Rusija tokiu būdu siekia atkovoti savo pasaulinės galios statusą. Anot jo, kai susikaups eilė klausimų, nuo karo Donbase iki Šiaurės Korėjos ir Sirijos, tikimasi derybų su JAV ir kitomis didžiosiomis Vakarų valstybėmis.

Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Kita vertus, pabrėžė buvęs ES ambasadorius, tai rodo ir Rusijos revanšizmo politikos gaires. „Prezidentas Vladimiras Putinas ar dėl įsitikinimo, ar dėl patogumo yra pozicionavęs viešąją nuomonę tarsi Rusija yra puolama Amerikos hegemonizmo bei Vakarų Europos. Tokiu būdu V. Putinas save pastato į gynybinę poziciją, siekdamas iškovoti pagarbą Rusijai ir tai, kad JAV pripažintų Rusiją kaip pasaulinę galią, ką Rusija ir buvo praradusi po Sovietų Sąjungos subyrėjimo“, – detalizavo V. Ušackas.

Lietuvos karo akademijos (LKA) docentas Giedrius Česnakas Kaliningrade dislokuotas raketas taip pat vertino platesnės Rusijos strateginės elgsenos kontekste.

„Šį Rusijos žingsnį būčiau linkęs vertinti kaip tam tikrą atsaką į neseniai paskelbtą JAV Branduolinio panaudojimo ginklo strategiją, kurioje JAV, reaguodamos į Rusijos vykdomą branduolinę programą, vėl grįžo prie mažųjų branduolinių ginklų galimo naudojimo, esant poreikiui. Tuo tarpu Rusija į tai sureagavo ir, tikriausiai, bando pakelti temperatūrą iki tam tikro lygio, kad vėl būtų sukurta būtinybė kalbėtis su Vakarų didžiosiomis valstybėmis. Čia yra didelis žaidimas, kuriame Baltijos jūros regionui tenka didelis vaidmuo ir kartu nesaugumas“, – pasakojo LKA docentas.

Vertindamas galimas Vakarų reakcijas į Rusijos žingsnius Baltijos jūros regione, V. Ušackas teigė, kad Europos ir JAV vienybė Rusijos politikos atžvilgiu yra svarbiausia, bet to pasiekti nebus labai lengva.

„Patys Vakarai nėra vienalyčiai. Egzistuoja skirtumai dėl to, kaip JAV ir ES įsivaizduojami santykiai su Rusija, ypač kai kalbama apie ginklavimosi varžybas. Tai rodo ir Šaltojo karo patirtis. Mano asmenine nuomone, svarbu, kad būtų vieninga Amerikos ir Europos pozicija dėl to, kaip atsakyti į Rusijos grėsmę. O tai pasiekti nebus lengva. Ypač kai vyksta koalicijos formavimo procesas Vokietijoje. Socdeminė pozicija Vokietijoje ryškėja, ir tas noras bei nuotaikos susitaikyti su Rusija gali dar labiau populiarėti su artėjančiais rinkimais Italijoje“, – kalbėjo V. Ušackas ir pabrėžė, kad būtina aktyviau išnaudoti diplomatinius kanalus, dirbant ne tik su Amerika ar Vokietija, bet ir su Pietų Europos šalimis.

Tačiau ambasadorius ragino Lietuvai nepulti į paranoją ir negąsdinti savęs dėl galimo Baltijos valstybių užpuolimo.

„Iš savo 30 metų patirties diplomatinėje tarnyboje dirbant su Rusija, Amerika ir Europa aš galiu tik vieną pasakyti ir nuraminti, kad tai yra pozicionavimas didžiosioms deryboms“, – sakė V. Ušackas.

Taip pat V. Ušackas teigė manantis, kad Kremliaus vadovai puikiai supranta „raudonąsias linijas“, kurios, pasak jo, ir yra NATO teritorija. „NATO ir ES istorija rodo, kad nuo šių organizacijų įsikūrimo pradžios nė viena joms priklausant valstybė nebuvo užpulta“, – pridėjo politikas.

Kalbėdamas apie tai, kokią politiką Rusijos atžvilgiu reikėtų tęsti ateityje, V. Ušackas minėjo dvikryptę strategiją.

„Viena vertus, turėtų būti padidintas NATO karių buvimas ir oro apsauga Baltijos šalyse. Antra vertus, diplomatijoje turime siekti santykių deeskalavimo. Diplomatai, siekdami išvengti karinėje srityje nesusipratimų ar galimų atsitikimų, turi palaikyti tam tikrus kontaktus. Kitaip tariant, dviguba politika turėtų, viena vertus, sustiprinti mūsų saugumą ir, kita vertus, užtikrinti, kad ta įtampa nevirstų į atsitiktinumus su labai žiauriomis pasekmėmis“, – detalizavo V. Ušackas.

Tuo tarpu Lietuva, pasak V. Ušacko, taip pat turi išlaikyti vieningą poziciją Rusijos klausimu.

„Prezidentė ir Premjeras turi dainuoti iš tų pačių natų. Tai yra Lietuvos nacionalinio saugumo klausimas. Netgi jei Premjero iniciatyvos, rodo apklausos, atitinka Lietuvos piliečių lūkesčius, mes negalime turėti atskiros politikos Vyriausybėje ir Prezidentūroje. Šios valdžios privalo kalbėti vienu balsu“, – apibendrino politikas.

G. Česnako nuomone, analizuojant „Iskander“ raketų dislokavimo pasekmes ir besikeičiančią saugumo situaciją Baltijos jūros regione, konkrečiai Baltijos valstybėse, iš esmės galima kalbėti apie du galimus scenarijus.

Lietuvos karo akademijos docentas Giedrius Česnakas. Asmeninio archyvo nuotr.

„Pirmiausia, Baltijos jūros regionas ir Baltijos šalys gali būti toliau JAV ir kitų NATO partnerių stiprinamos. Kitaip tariant, siekiant atgrasyti Rusiją, toliau suteikiama pagalba Baltijos šalims ir stiprinamos oro, priešraketinės gynybos sistemos. Iš esmės JAV priimta Branduolinė strategija jau dabar tarnauja Baltijos šalių interesams.

Pagal antrąjį galimą scenarijų Baltijos valstybės gali ilgainiui tapti tam tikru Vakarų, JAV ir Rusijos susitarimo objektu, kuriame nei JAV, nei NATO partneriai, nei Rusija nedidins karinio buvimo ir nebeeskaluos įvykių. Tai būtų lyg ir tam tikras susitarimas, siekiant nuraminti abi puses. Tačiau, jeigu tokie susitarimai prasideda, lieka neaišku, kur jie gali baigtis. Tad šis scenarijus yra pakankamai pavojingas“, – kalbėjo G. Česnakas.

Eksperto nuomone, panašu, kad JAV labiau nusiteikusi pirmajam scenarijui ir siekia užtikrinti sąjungininkams gynybos įsipareigojimus.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.02.07; 04:00

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Turiu norų, kuriems išsipildžius, galėčiau džiūgauti: Naujieji metai – sėkmingas laikotarpis. Pavyzdžiui, būtų šaunu, jei 2018-aisiais nepasitvirtintų tyrimai dėl Donaldo Trumpo aplinkos žmonių slaptų sandėrių su Kremliumi. Tada galėtume dar labiau pasitikėti keistokai kalbančiu, bet kol kas Lietuvai palankiai besielgiančiu naujuoju JAV prezidentu. 

Taip pat džiaugčiausi, jei Krymas sugrįžtų Ukrainai, jei iš Rytų Ukrainos būtų išstumta Rusijos kariauna. Linkiu ir kitoms Rusijos ir jos sąjungininkės Armėnijos skriaudžiamoms valstybėms susigrąžinti savo žemes: Moldovai – Padniestrę, Gruzijai – Pietų Osetiją, Azerbaidžanui – Kalnų Karabachą.

Kad šios svajonės išsipildytų, reikia ne itin daug – princpingai kietos Vašingtono laikysenos bendraujant su Kremliumi. Todėl nuolat savęs klausiu – kas tas Donaldas Trumpas? Lietuvoje vyrauja du akivaizdžiai skirtingi požiūriai į JAV prezidentą. Jei iš pradžių baimintasi, kad D.Trampas bus prorusiškas, tai dabar matome, kad jis – žymiai kietesnis Rusijos atžvilgiu nei Barakas Obama.

Taigi man priimtini politikos apžvalgininko Vytauto Sinicos argumentai: „per Trumpo prezidentavimo metus JAV išplėtė sankcijas su Rusija prekiaujančioms įmonėms (tuo gindama ir savo žaliavų verslo interesus), paskatino didesnes NATO šalių investicijas gynybai, dislokavo karius Pabaltyje, pradėjo prekybą ginklais su Ukraina ir t.t. Kur B.Obama brėžė vis naujas raudonas linijas, praradęs bet kokią V.Putino pagarbą, D.Trumpas vaikšto arkliu“. (15min.lt).

Priimtina ir „The Economist“ analitiko, britų apžvalgininko, Baltijos šalių bičiulio Edvardo Lukaso, iki šiol skeptiškai vertinusio Baltųjų rūmų vadovą, nuomonė: „net ir tie, kam nepatinka pono Trumpo asmeninė politika, yra patenkinti jo administracijos teikiama pagalba siekiant apsiginti nuo Kremliaus, o daugelyje sričių, tiesiogiai susijusių su mumis ir mūsų sąjungininkais, Trumpo administracija yra aiškiai geresnė negu jo pirmtako Obamos.“

Jau ne sykį įsitikinome, kad svarbiausia analizuoti, kokius sprendimus JAV prezidentas priima, o tuos dažnusyk dviprasmiškus jo įrašus socialiniuose tinkluose – pamiršti. Maždaug tokią nuomonę apie D.Trampą yra išdėsčiusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. CNBC naujienų TV kanalui ji sakė, kad santykiai tarp Europos ir JAV yra geresni, nei galima būtų manyti pagal naujausią JAV Prezidento retoriką. Ji taip pat akcentavo: „Jei skaitote tik Trumpo pranešimus tviteryje, galite susidaryti vienokį vaizdą, bet jei pažvelgsite į jo administracijos veiklą ir konkrečius rezultatus, susidarysite kitokį vaizdą“.

Vladimiro Putino ir Donaldo Trampo susitikimas. EPA – ELTA nuotr.

Lietuvo vadovės įsitikinimu, (…) jei rimtai įvertintume vienerių prezidentavimo metų rezultatus, matytume, kad jo administracija yra labiau susisaisčiusi su Europa. Daugiau investuojama į mūsų gynybą, per metus surengti keturi vizitai į Europą, Europoje daugiau (JAV) gynybinių pajėgumų, tačiau, žinoma, retorika kartais yra labai prieštaringa“ (naujienų agentūra ELTA).

Tačiau turime ir keistą paradoksą: kuo Amerika griežtesnė Kremliui, vis daugiau atsiranda propaguojančiųjų versiją, esą Baltųjų Rūmų šeimininkas Rusiją tramdo ne nuoširdžiai, o priverstas. Šios nuomonės besilaikantys žurnalistai, parlamentarai, politikos ekspertai kalba maždaug taip: beveik viskas, kas Trumpo administracijos padaryta pažabojant Rusiją, atlikta siekiant nuslėpti savąjį prorusiškumą.

Perspėjimas toks: pėdas mėtantis JAV prezidentas yra griežtas Vladimirui Putinui, kad neišsiduotų esąs jo draugas. Tokia taktika D.Trumpui neva būtina, kol nenurimo specialusis tyrimas dėl galimų nusikalstamų jo aplinkos ryšių su Kremliumi.

Tokia nuomonė turi teisę egzistuoti. Juolab kad oficialūs JAV tyrimai dėl slapto suokalbio su Rusija dar nebaigti, taigi D.Trumpui nepalankios išvados gali būti suformuluotos paskutinėmis minutėmis. Kol kas – kaip kazino salėje: dar anksti pasakyti, kokį skaičių parodys rodyklė.

Tiesa, politiką profesionaliai analizuojantis V.Sinica kategoriškas: „Iš tiesų žinome, kad per pusę metų trunkantį tyrimą iki šiol nieko, siejančio Trumpą su Putinu, nepavyko surasti, o demokratus atvirai palaikanti žiniasklaida prisipažįsta, kad po „Rusijos korta“ nieko nėra“ (tas pats 15min.lt).

Bet ar mažiau įtikinami Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiojo analitiko Mariaus Laurinavičiaus argumentai? Jis laiko D.Trumpą rimtu iššūkiu Lietuvos politikai.

V. Putinas jaučiasi įžeistas dėl kaltinimų kišimusi į JAV prezidento rinkimus. EPA-ELTA nuotr.

Ir štai dėl ko: „Dabar jau žinome, kad D.Trumpas buvo pasirengęs atšaukti sankcijas Kremliaus režimui ir netgi toks įsakas parengtas gulėjo ant jo stalo. Žinome ir tai, kaip nenoriai JAV vadovas pritarė naujoms Kongreso įvestoms sankcijoms Maskvai. Juk, jeigu ne D.Trumpo noras atšaukti sankcijas ir šio noro iššauktas atoveiksmis Kongrese, jei ne vis labiau aiškėjantis Kremliaus kišimasis į JAV rinkimus, naujų sankcijų Rusijai galbūt Jungtinės Valstijos ir nebūtų įvedusios“ (15min.lt).

Dėmesio verti ir Lino Kojalos, Harvardo universiteto ir VU TSPMI tyrėjo, argumentai (delfi.lt): „Nors ir nenoromis, prezidentas pasirašė Kongrese priimtą sankcijų prieš Kremlių dėl agresijos Ukrainoje įstatymą – be to, jau vasario mėnesį paaiškės Putinui artimo Rusijos elito pavardės, kam dar vienas sankcijų paketas kirs per verslo ryšius ir įtaką Vakaruose; JAV sutiko žengti istorinį žingsnį bei apginkluoti Ukrainą letaline gynybinio pobūdžio ginkluote, padedant atremti agresiją Rytų Ukrainoje; lėšos, skiriamos stiprinti NATO narių Rusijos kaimynėse atgrasymo pajėgumus, išaugo dešimtimis procentų. Tikėtina, jog daugelį šių sprendimų inicijavo ne pats prezidentas, o jo aplinka – Gynybos sekretorius Jamesas Mattisas ir kiti“.

Ir vis dėlto kaip besvarstytume, D.Trumpas – šaunus prezidentas, nes tramdo nebaudžiamumo išpaikintą, agresyvumo neatsisakančią Rusiją. Drįstu manyti, kad nėra net labai svarbu, kodėl JAV lyderis taip elgiasi – nuoširdžiai ar priverstas? Juk svarbiausia, kad jo administracija Rusijai nenuolaidžiauja.

Vadinasi, Amerikoje – padėtis kontroliuojama. O kas dedasi Lietuvoje?

Šių eilučių autorių labiausiai nerimą kelia būtent lietuviški balsai, raginantys gerinti santykius su Kremliumi. Jų pastaruoju metu daugėja. Juos bent jau netiesiogiai įsiūbavo premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimas, esą Lietuva turėtų pradėt draugauti su Rusija (Lietuvos ir Rusijos prekybiniai ryšiai šiuo metu geri, tad nesuprantama, kodėl kyla panika, jog mes prastai draugaujame bent jau ekonominėse srityse?).

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.

Tokią ar maždaug tokią viziją – reikia su Rusija bičiuliautis – sau į galvas įsikalę lietuviai pamiršta, kad geri politiniai santykiai su Rusija neįmanomi tol, kol, pasak LRT redaktoriaus Vladimiro Laučiaus, „Rusijos užsienio politika – šovinistinė, militaristinė ir imperinė, už vadinamuosius gerus ryšius reikalaujanti iš kaimyninių šalių politinio, ekonominio ir moralinio nuolankumo ir paklusnumo“ (Lrt.lt).

Draugystės bet kokia kaina su Rusija šalininkams būtų galima pateikti dar ir VU TSPMI direktoriaus pavaduotojos Margaritos Šešelgytės argumentus: „santykių su Rusija kūrimas nepasikeitus Rusijos elgesiui neįmanomas iš principo“. Nejaugi taip sunku įsisąmoninti šią taisyklę?

Pasirodo, sunku. Sunku net buvusiam Europos Sąjungos ambasadoriui Rusijoje ponui Vygaudui Ušackui. Vienoje LRT laidoje „Dėmesio centre“ jis prabilo, esą S.Skvernelis teisus dėl būtinybės gerinti santykius su Rusija, tik šią mintį išdėstė nepriimtinu būdu – nepasitaręs su Lietuvos užsienio politiką formuojančiomis institucijomis – Prezidentūra ir užsienio reikalų ministerija. Maždaug taip rėžė (V.Sinicos pastebėjimas; 15min.lt).

Bet juk V.Ušackas puikiai žino, kad Prezidentė D.Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras L.Linkevičius laikosi itin kritiško požiūrio į šiandieninę Rusijos valdžią. Gal diplomatas V.Ušackas galėtų paaiškinti, kaip jis įsivaizduoja S.Skvernelio ir D.Grybauskaitės pozicijų derinimą?

Beje, kai kurie Lietuvos politikos apžvalgininkai (tas pats V.Sinica) yra pastebėję, kad V.Ušackas jau ir anksčiau ragino stiprinti santykius su Rusija. Sakykim, žaisdamas krepšinį su užsienio diplomatais.

Vladimiras Putinas – lietuviškoje karikatūroje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Drįstu manyti – V.Ušacko pozicija neteisinga net ir žinant jo užimamų pareigų specifiką (jam kaip buvusiam oficialiam ambasadoriui tikriausiai neetiška kritikuoti Rusiją, kurioje dirbta). Bet patylėti jis galėtų. Juk blogai ne tai, kad Lietuva turi skirtingų nuomonių dėl Rusijos. Pavojingi lietuviški nenuoseklumai. Lietuva labai ilgai ir kantriai aiškino Europai bei JAV, kokią grėsmę kelia draugystė su V.Putino valdoma Rusija. O dabar, kai Vakarai galų gale pradeda suvokti, jog lietuviai sako tiesą, mes viešai, demonstratyviai imame ginčyti savo pačių nuostatas stiprinant Europos partnerių suvokimą apie Rusijos keliamus pavojus.

Žodžiu, jei Amerika turi savų paslapčių – D.Trumpą, mus, lietuvius, taip pat kamuoja painūs galvosūkiai. Artėjant Lietuvos prezidento rinkimams, galvosūkių būtinai padaugės.

Teksas buvo paskelbtas Amerikos lietuvių laikraštyje „DRAUGAS“, kuris leidžiamas Čikagoje.

2018.02.01; 04:00

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Pastarosiomis dienomis Premjeras Saulius Skvernelis neįprastai daug kalba apie užsienio politiką. Nesvarbu, kad tik vienu klausimu, tačiau, panašu, jog to vieno pakako, kad apžvalgininkai ir politikai teigtų: Premjeras prisišnekėjo.

Nors Lietuvos užsienio politikoje kalbos, kad su Rusija reikia kalbėtis „pragmatiškai“ nėra naujiena, Premjero mėginimas jas po nemažos pertraukos vėl inicijuoti tikriausiai baigsis nesėkme. Ministras Pirmininkas, tik prabilęs apie pribrendusį reikalą pradėti, jo teigimu, nutrauktus ir dėl to Europoje „unikalius“ santykius su Rusija, susilaukė didžiulės kritikos.

Netruko pasisakyti ir šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Anot jos, Premjero ketinimai atnaujinti dialogą su Rusija atkuriant tarpvyriausybinę komisiją nėra atsakingi ir neatitinka Lietuvos nacionalinio saugumo principų. Pasak D. Grybauskaitės, aukščiausio lygio politiniai kontaktai gali vykti tik su draugiškus santykius demonstruojančiomis šalimis.

Panašu, kad viešojoje erdvėje nelabai gelbėjo „racionalumo“ ir „pragmatiškumo“ tonas, kurį bandė savo argumentams suteikti S. Skvernelis. Jau ne kartą aiškindamasis dėl savo ketinimų, Premjeras akcentavo, kad politinių kontaktų nebuvimas tarp Lietuvos ir Rusijos pirmiausia kenkia Lietuvai ir Lietuvos piliečiams. S. Skvernelis vardino transporto, energetikos, prekybos ir kultūros sritis, kurioms pragmatiškas šalių bendradarbiavimas turėtų labai pasitarnauti. Anot jo, būtini tarpvalstybiniai kontaktai, per kuriuos būtų įmanoma įgyvendinti ir apginti šalies ekonominius interesus.

Premjeras taip pat tikino, kad aptariamo dialogo su Rusija pradžia nėra nei mėginimas „perkrauti“ Vilniaus ir Maskvos santykius, nei atsitraukimas nuo pamatinių užsienio politikos vertybių.

Kitaip tariant, Premjeras mėgina pasakyti, kad, reikalui esant, tiesiog iš pragmatinių sumetimų, V. Putinui ne tik galima, bet ir reikia spausti ranką. Jei tik tai turės kažkokios naudos. Anot jo, tai yra įprasta praktika. Juk Rusijos Prezidentui, ranką spaudžia Vokietijos kanclerė, Prancūzijos lyderis ir Skandinavijos valstybių premjerai. Kodėl Lietuva turėtų būti „unikali“?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.
Rusijos tankai Moldavijos Padniestrėje

Būtent šiame komunikacijos kontekste Premjeras svarsto ir apie ketinimus atkurti tarpvyriausybinę komisiją su Rusija. Tarsi užtektų tik Lietuvos apsisprendimo ir valios kažką keisti.

Reikia pripažinti, kad šis Premjero žingsnis, nors ir buvo nelauktas, tačiau nebuvo neįprastas. Lietuvos užsienio politikoje ilgą laiką vyravo dvi požiūrio į Rusiją tradicijos.

Pirmoji, vedama konservatorių, akcentavo, kad santykiuose su Rusija pirmiausia reikia vadovautis principais ir tuo, kad gerų santykių su Rusija nereikia grįsti savo orumo sąskaita.

Svarbiausia, kalbantis su Maskva, yra nepamiršti, kokias skriaudas ši valstybė padarė. Kitaip tariant, praeitis, už kurią dar nėra nei tinkamai atsiprašyta, nei atlyginta, yra svarbiau nei gerų ekonominių ar politinių santykių ateitis. Konservatorius Audronis Ažubalis, 2007 m. pateikęs diskusijas dėl galimos neigiamos Rusijos reakcijos sukėlusį rezoliucijos projektą „Dėl kompensacijų 1991 m. sausio 13-ąją sužalotiems ir žuvusiųjų šeimoms“, teigė, kad dėl to, kaip reaguos Maskva jis mažiausiai jaudinasi. „Nesu Rusijos advokatas ir nesijaudinu, ar Rusija, tiksliau sakant, Kremliaus vadai, įsižeis“, – tuomet kalbėjo konservatorius.

Konfliktas dėl Kalnų Karabacho – Kremliaus intrigų pasekmė
Sausio 13-osios minėjimas 2016-aisiais metais Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Antroji, daugiausiai socialdemokratų ir liberalų atstovaujama, tradicija oponuoja konservatoriams, teigiant, kad pastarųjų nuostatos pernelyg emocingos ir neduodančios jokių apčiuopiamų rezultatų. Jų nuomone, santykių su bet kokia valstybe principas turėtų būti ateitis ir pragmatiškumas.

2007 m. liberalas Eligijus Masiulis, oponuodamas konservatoriaus A. Ažubalio parengtam rezoliucijos projektui, teigė, kad kuriant santykius su Rusija „ne tik praeitimi, bet ir šiandiena turime gyventi“, kad nematant rezultatų neverta „aklai aiškinti savo tiesą.“

Tuomet alternatyvią rezoliuciją parengęs socialdemokratas Justinas Karosas pridėjo, kad santykiuose su kitomis valstybėmis esmę sudaro ne principai, bet tai, kaip jie yra įgyvendinami realybėje.

Panašios diskusijos Lietuvos užsienio politikoje vyravo ilgą laiką. Net po to, kai Rusija užpuolė Gruziją ir atplėšė dalį valstybės teritorijų, diskusija tarp šių stovyklų nesiliovė. Prezidentė D. Grybauskaitė taip pat (iki kol Rusiją pavadino „teroristine valstybe“) bandė į Lietuvos ir Rusijos santykius žiūrėti pragmatiškai bei negailėjo kritikos Lietuvos sprendimu blokuoti ES ir Rusijos derybas dėl strateginės partnerystės.

Rusijos žvalgybininkas Aleksandras Litvinenka, apkaltinęs Vladimirą Putiną gyvenamųjų namų sprogdinimais Rusijoje, kad turėtų pretekstą pradėti karą prieš Čečėniją. A.Litvinenka buvo nunuodytas radioaktyviuoju poloniu.
Gruzijos palaikymo akcija prie Rusijos ambasados Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Diskusijos sustojo 2014 metais Rusijai okupavus Krymą. Nuo tada niekas iš Lietuvos politinių lyderių net neužsiminė apie poreikį kalbėtis su Rusija. Iš esmės niekas nekritikavo ir griežtos Prezidentės ar socialdemokratams priklausiančio užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus retorikos Kremliaus atžvilgiu.

Įprasta tapo šalies užimta principinga pozicija – su agresiją rodančia ir tarptautines normas laužančia valstybe ne tik nėra apie ką, bet apskritai negalima kalbėtis. Todėl Premjero kalbos apie jau primirštus pragmatiškus Lietuvos ir Rusijos santykius pasirodė it nelauktas balsas iš tyrų.

Ir nors sujudinti nusistovėjusį vandenį iš principo nėra labai blogai, reikia pripažinti, neretai tam reikia drąsos, labai girti Premjero nėra už ką.

Pirmiausia su Prezidentūra ir užsienio reikalų ministru nesuderinta, spontaniška iniciatyva keisti santykių pobūdį nėra geras pasirinkimas. Dėl kilusių trinčių su Prezidentūra tik pradėta diskusija, ko gero, dėl paties Premjero kaltės, užges ir turės tik neigiamų pasekmių. Juk yra ne vienas būdas inicijuoti diskusijų pradžią.

Rusijoje nužudyta Vladimiro Putino kritikė žurnalistė Ana Politkovskaja

Šiuo atžvilgiu teisus yra buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Vygaudas Ušackas, kuris, reaguodamas į S. Skvernelio pareiškimus, teigė, kad tokie su kitomis už užsienio politiką atsakingomis struktūromis nesuderinti pasisakymai destabilizuoja šalies politiką ir į nepatogią padėtį valstybę pastato partnerių atžvilgiu.

Ukrainos palaikymo akcija Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt nuotr.

Antra, S. Skvernelio bandymas formuoti savo, kaip pragmatiško ir racionalaus politiko, veidą, akcentuojant ažiotažą keliančius klausimus užsienio politikos srityje (kurioje jis kompetencija kol kas negali pasigirti), nėra patogus pirmiausia jam pačiam.

Visuomenė, kuri su S. Skvernelio pragmatizmu dažniausiai susiduria šiam ciniškai ir įžeidžiai prakalbus mokytojų, dėstytojų ar medikų atžvilgiu, tiesiog siunčiamų signalų gali nebesuprasti. Todėl S. Skvernelis, neturėdamas rimtesnio užnugario bei „reputacijos būnant pragmatišku politiku“, patenka į nepatogią padėtį.

Savo neparuoštomis ir nesuderintomis kalbomis mesti iššūkio nusistovėjusiam Lietuvos ir Rusijos santykių pobūdžiui jis nesugebėjo. Todėl, panašu, politinių dividendų, reikalingų nusipirkti bilietą iki Daukanto aikštės, Premjeras gali negauti. Tik nepatogių replikų ir komentarų.

Maskvoje nužudytas Vladimiro Putino kritikas politikas Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Rusijos užpulta Čečėnija

Galiausiai, nesutinkant Prezidentei, jokia komisija dialogo su Maskva nepradės.

Kitaip tariant, iš tokių kalbų išeis tik apskritas nulis, o pragmatiškumu spalvinta retorika – tiesiog ne itin racionaliu šūviu sau į koją. Taigi kol kas užsienio politika yra ne tik mažai pažįstama, bet ir užkeikta žemė Lietuvos Premjerui.

Tekstą pateikė Eltos korespondentas Benas Brunalas

2017.01.06; 04:45

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Po Vyriausybės posėdžio Premjeras Saulius Skvernelis sureagavo į viešojoje erdvėje pasipylusią kritiką jo pareiškimui, raginančiam užmegzti santykius su Rusija. Anot Ministro Pirmininko, Lietuva, kaip lygiavertė valstybė, turi kalbėtis su Rusija ir taip ginti savo interesus.

„Mes esame lygiavertė valstybė. Nesame mažesnis partneris, esame savarankiška valstybė. Ir spręsdami klausimus politiniu lygmeniu turime kalbėti ir savo poziciją išsakyti labai aiškiai“, – kalbėjo Vyriausybės vadovas.

Tai, kad anksčiau buvo priimta pozicija iš viso neturėti kontakto su Rusija, nėra gerai, tvirtino S. Skvernelis ir pridūrė, kad reikia drąsos tą padaryti.

Anot Premjero, nevykdant dialogo nebus galimybės apsaugoti Lietuvos interesus, kurių Rusijos atžvilgiu yra nemažai. S. Skvernelis pabrėžė, kad ryšių su Maskva užmezgimas yra labai svarbu transporto, ekonomikos ir švietimo sritims. Vyriausybės vadovo teigimu, būtent politiniu lygmeniu reikia pradėti spręsti maisto produktų embargo problemą, lietuvių kalbos padėtį Karaliaučiaus srityje ir t. t.

„Mes turime daug interesų, turime savo piliečius, dirbančius ir gyvenančius Rusijoje, turime tautinę mažumą. Nesant tokių kontaktų negalime atstovauti savo valstybės ir savo valstybės piliečių interesams“, – kalbėjo S. Skvernelis.

Reaguodamas į kritiką, kad neva diskusijas sukėlusiu pareiškimu Vyriausybė oponuoja Prezidentūros pozicijai Rusijos politikos atžvilgiu, Premjeras tvirtino, kad nėra net minčių keisti užsienio politikos trajektorijos. „Mes neatsitraukiame nuo pamatinių užsienio politikos vertybių“, – tikino S. Skvernelis. Kartu Premjeras pabrėžė, kad nėra kalbama apie bendradarbiavimą pačiu aukščiausiu lygmeniu. Dialogas, anot Vyriausybės vadovo, turėtų vykti ministrų ar viceministrų lygmeniu.

Viešojoje erdvėje nemažai dėmesio sulaukė Premjero Sauliaus Skvernelio LNK laidoje „Savaitės panorama“ išsakytas pareiškimas, kad Lietuva turi užmegzti kontaktus su Rusija. Premjeras aiškino, kad tai, jog Lietuva nepalaiko ryšių su Rusija, daro valstybę unikalia tarp kitų ES narių.

Premjeras ragino į situaciją pažiūrėti pragmatiškai ir, išlaikant labai aiškias strategines ribas Ukrainos, Minsko susitarimo, žmogaus ir tarptautinių teisių atžvilgiu, užmegzti kontaktus su Rusija. S. Skvernelis pabrėžė, kad tam 2018 metai yra parankūs.

Į pasaulį žvelgsime rusų akimis?

Netrukus po pareiškimo Premjeras susilaukė nemažai kritikos iš politikų ir apžvalgininkų. Buvęs Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas stebėjosi tokiu Vyriausybės vadovo pasisakymu ir teigė, kad po tokių žodžių Lietuva keista turėtų pasirodyti savo kaimynų ir partnerių akyse. Anot jo, Premjeras tarsi pareiškė nepasitenkinimą Lietuvos užsienio politika ir pasiuntė signalą apie norimas permainas.

Tuo tarpu konservatorė Rasa Juknevičienė savo socialinio tinklo paskyroje įžvelgė, kad Premjeras savo pasisakymu pripažino Lietuvos kaltę ir galbūt siunčia rinkimų žinutes prieš būsimus Prezidento rinkimus.

Pasipylusi kritika privertė S. Skvernelį prabilti dar kartą. Savo socialinio tinklo paskyroje tęsdamas mintį, kad Lietuvai reikalingi komunikaciniai kanalai su Rusija, S. Skvernelis pabrėžė, kad nereikia bijoti pasakyti tiesos tiesiai Rusijai į akis. Vyriausybės vadovas taip pat tvirtino, kad nesame rusofobai, kad Lietuva principines nuostatas išsako nežemindama Rusijos valstybės ir jos žmonių, todėl tikisi analogiškos pagarbos ir iš Rusijos pusės.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.04; 00:01

Nors didžiųjų rinkimų periodas tik po 2 metų, tačiau pirmieji vieversiai prezidentinį pavasarį jau pranašauja. 2019 m. vyks bent 3 reikšmingi valdžios persidalijimai: vasarį – savivaldybių, gegužę – prezidento, birželį – europarlamentarų rinkimai.

Dar po metų ir nauji Seimo rinkimai, apie kuriuos kalbėti per anksti, nors dabartiniams Seimo nariams būtent tas laikas yra atskaitos tašku, jau šiandien lemiančiu jų į politinę ir į asmeninę darbotvarkę įrašomų klausimų prioritetiškumą.

Savivaldybių rinkimai nors ir reikšmingi, tačiau lokali jų paskirtis, ribotos savivaldybių galimybės valstybės valdymo piramidėje bendranacionalinių klausimų dažniausiai ir nekelia. Šiuose rinkimuose dalyvaujančios partijos regionuose pradeda supanašėti – tai atsispindi ir koalicijų margumyne vietos valdžios lygmeniu, kur dėl politinės partnerystės po rinkimų sutaria bemaž bet kas su bet kuo, sutaria net iš anksto – tai iliustruoja gana sėkmingos vietinių politinių sambūrių iniciatyvos: „Vieningas Kaunas“, „Už Alytų“, „Vieninga Plungė“ ir pan., kur partinės preferencijos iš viso praranda prasmę.

Stebint viešąją erdvę galima susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje renkami ne 60 savivaldos institucijų valdantieji, bet tik Vilniaus ir Kauno merai. Dar mažesnio dėmesio sulaukia Europos Parlamento rinkimai, kuriuose vietas išsidalina ištikimą elektoratą turinčios partijos, paprastai laimi tuo metu daugiausia rinkėjų simpatijų turinčios partijos kandidatai. Į juos irgi jau pradedama žiūrėti ne kaip į aktyvius Lietuvos politinio lauko žaidėjus, bet kaip į nusipelniusius pensininkus, išsiunčiamus į užtarnautą ir prabangų Briuselio pensionatą.

Svarbiausi – prezidento rinkimai

Visa politinėmis temomis rašanti žiniasklaida bei žurnalistų kalbinti politologai vienbalsiai sutaria, kad svarbiausi 2019 m. bus prezidento rinkimai. Savivaldybių rinkimai – mankšta ir partinių komandų darbo sugebėjimų išbandymas. Pergalė svarbi, nes laimėjusieji galės vietose padėti arba trukdyti vieniems ar kitiems kandidatams į prezidentus, kadangi pastarieji visi ieškos atramos, talkininkų ir šalininkų regionuose.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Politikos sunkiasvoriai ir avantiūristai rungsis dėl prezidento posto, o pralaimėjusiems ar nedalyvavusiems liks paguodos prizai – pareigų dalybos Europos parlamente.

Iš esmės jau ir rinkimuose į dabartinį Seimą tam tikrą reikšmę būsimi prezidento rinkimai turėjo, nes buvo aišku, kad šios kadencijos Seimas dirbs su 2 prezidentais. 2019 m. Dalią Grybaukaitę prezidento poste keis kitas asmuo, o tai reiškia, kad tarp Seimo ir prezidentūros natūraliai egzistuos, ko gero, abipusis noras išlaikyti distanciją, kurią apsprendžia ir įstatymais apibrėžtos valdžios padalinimo galios.

Tokie santykiai ir susiklostė: valstiečiai į prezidentės daržą – užsienio politiką ir jėgos struktūras – nelenda, prezidentė, nors ir paniurnėdama, leidžia valstiečiams daryti ką tik tie susimano. Iš esmės valstiečiams ir svarbesnis ne dabar veikiantysis, o būsimasis prezidentas, nes paskutiniai Seimo kadencijos metai gali tapti ir šios partijos pakasynomis, ir galimybe ilgesniam laikui įsitvirtinti Lietuvos politiniame olimpe.

Dabartiniai Seimo valdantieji per prezidento rinkimus turės galimybių išnaudoti valdžios suteikiamus svertus, tačiau atsiras ir ne toks malonus šalutinio poveikio veiksnys. Jei valdančioji partija bus nepopuliari, dažniausiai taip ir nutinka kadencijos pabaigoje, priklausymas ar sąsajos su ja kandidatui bus nenaudingi, o opozicijos remiamiems kandidatams kaip tik suteiks daugiau reitingo taškų ir palankesnių rinkimuose balsuojančiųjų vertinimo.

Pretendentų bemaž 20-imt

Kad prezidento rinkimai visus 2 metus bus viena iš nuolatinių aktualijų besisukančių viešųjų disputų eteryje, pirmieji pastebėjo ne politikai, o lošėjai. Dar vasario mėn. „Lietuvos žiniose“ publikuotas straipsnis, kur paminėtos pirmosios potencialių kandidatų pavardės, dėl kurių lažintis pasiūlė lažybų verslo organizatoriai. Favoritų penketukas ant lažybų stalo buvo įdomus: 1 – Ramūnas Karbauskis, 2 – Andrius Tapinas, 3 – Algirdas Butkevičius, 4 – Saulius Skvernelis, 5 – Žygimantas Pavilionis.

Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tąsyk straipsnyje tarp kitų kandidatų dar paminėti: pats lažybų bendrovės įkūrėjas europarlamentaras Antanas Guoga, Seimo narys Naglis Puteikis, tapęs pirmuoju oficialiai iškeltu kandidatu artėjančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose, ir Eligijus Masiulis, lošėjų „reitinge“ iš favoritų nusiritęs į paskutinę 18 vietą.

Rimtesnį politinės aktualijos toną prezidento rinkimams suteikė balandžio mėn. delfi.lt informaciniame portale publikuoti „Spinter tyrimų“ atliktos apklausos rezultatai, kur išsirikiavo pirmasis galimų kandidatų rikiuotės dvyliktukas, pagal populiarumą surikęs maksimum 19,2 ir minimum 1,6 proc. apklaustųjų balsų: S. Skvernelis, R. Karbauskis, Ingrida Šimonytė, Vilija Blinkevičiūtė, Gitanas Nausėda, Vygaudas Ušackas, A. Guoga, A. Tapinas, Remigijus Šimašius, A. Butkevičius, Ž. Pavilionis, Petras Auštrevičius.

Įvairiose žiniasklaidos priemonėse buvo paminėti ir kiti potencialūs žurnalistų pastebėti ar patys jiems apie tai užsiminę kandidatai: Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Europos Sąjungos komisaras atsakingas už sveikatą ir maisto saugą Vytenis Andriukaitis, anksčiau minėtas, bet praradęs galimybes į politinius lyderius išsiveržti Vytautas Gapšys, o rusiškoje žiniasklaidoje vis dar dažnai pasvarstoma, ar bus leista į Lietuvos prezidentus antrą kartą kandidatuoti Rolandui Paksui.

Ką kels ar rems socialdemokratai ir konservatoriai?

Natūralu, kad būsimų prezidento rinkimų potencialių kandidatų sąrašuose dažnas pilietis pasigenda Gabrieliaus Landsbergio ir Gintauto Palucko, tačiau abu jaunieji politikai, kai vyks prezidento rinkimai, dar nebus įveikę 40 metų amžiaus cenzo kartelės nustatytos kandidatams į prezidentus Lietuvoje. G. Paluckui trūks tik 3 mėn., tačiau prezidento rinkimų laikas – konstitucinė norma, tad į prezidentinių rinkimų traukinį naujasis socialdemokratų lyderis bilieto neturės. Kad prezidento rinkimuose negalės dalyvauti abu tradiciškai oponuojančių partijų lyderiai, į būsimų prezidento rinkimų turinį įneša tam tikros sumaišties. Šių partijų paramos pirmajame ar antrajame ture galės siekti bemaž visi centristinėms pažiūroms save priskiriantys kandidatai, gal tik išskyrus patį Centro sąjungos lyderį N. Puteikį, kuris linkęs pretenduoti į radikalesnes idėjas palaikančių rinkėjų balsus.

Žino, bet dar tyli

Potencialių kandidatų sąrašas ilgas ir anaiptol nereiškia, kad jis baigtinis. Iš žurnalistų klausimo, ar kandidatuos prezidento rinkimuose, sulaukia bemaž visos naujos ir senos politikos žvaigždės, ir gauna vieną ir tą patį atsakymą, kurį tiksliausiai atspindi diplomatiškas, bet ir konkretus vieno iš tokių potencialių kandidatų V. Ušacko atsakymas BNS naujienų agentūrai: „prezidento rinkimai vyks už dvejų metų, šiuo metu priimti sprendimus būtų per anksti“.

Tokią pat maldelę pakartojo S. Skvernelis, kiti irgi apsiriboja advokatiška „negaliu nei paneigti, nei patvirtinti“ formuluote. Panašius atsakymus turi paruošę visi, kurie apie kandidatavimą svarsto rimtai ir turi potencialių galimybių rinkimuose dalyvauti. Kad klausimų apie kandidatavimą sulaukia politinių partijų lyderiai – natūralu. Tačiau įdomu, kaip tarp jų atsiranda naujos verslininkų, visuomenės veikėjų pavardės. Ir ne tik atsiranda, bet pradeda nuolat suktis tikėtinų kandidatų į prezidentus apklausų sąrašuose ar politologų įžvalgose.

2019 m. rinkimuose tokiems priskirtini verslininkai R. Dargis ir A. Guoga, žurnalistas A. Tapinas ir dar nuo 2009 m. reitinguojamuose sąrašuose tebesisukantis SEB banko analitikas G. Nausėda. Turint tik finansinį užnugarį ir neturint žmogiškųjų resursų, komandos, organizacinės struktūros (ir atvirkščiai, komandą turint, bet neturint finansų), bandyti kandidatuoti į prezidento postą avantiūristiška. Tokiu atveju galima numanyti, kad kandidatai siekia kitų (prestižo, politinio kapitalo) tikslų ir valdyti valstybės ambicijų neturi.

Dažnai keliama versija, kad remtino įpėdinio žvalgosi ir dabartinė Daukanto aikštės šeimininkė, kadangi S. Skvernelio lyderystės, panašu, kad D. Grybauskaitė jau atsikando. Tačiau, kito globotinio, kuris galėtų būti bent jau arčiau reitingų vidurio, ji šiuo metu neturi, juk nebandys įtikinti į prezidentus kandidatuoti buvusį generalinį prokurorą Darių Valį ar kitus ir kitas nelabai sėkmingai savo dviejų kadencijų metu pasirinktas, paskirtas į atsakingus postus, bet niekuo nepasižymėjusias personas.

Nori, bijo, bet į sąrašą veržiasi

Pakliūti į potencialių kandidatų į prezidento postą sąrašą aktualu visiems ir kas ketina, ir kas tik svajoja šiuose rinkimuose dalyvauti. Rinkėjams reikia laiko prie kandidato priprasti ir patikėti, kad vienas ar kitas politikas ar visuomenės veikėjas iš tiesų yra realus kandidatas į prezidentus, o ne aktorius, atliekantis viešųjų ryšių ar rinkodaros eksperimentą ir populiarinantis, tarkim, lošimų verslą ar žiniasklaidos kanalą. Buvimas tokiame sąraše neįpareigoja, tačiau suteikia potencialiam kandidatui tam tikrą svorį visuomenėje, jis tampa žiniasklaidos dėmesio objektu, taigi atsiveria galimybės dažniau šmėžuoti TV ekranuose, klausiama jo nuomonės įvairiausiais klausimais ir pan. Tačiau politinių kampanijų organizavimo specialistai bei politologai vienbalsiai sutaria, kad Lietuvos atveju pernelyg anksti patvirtinti savo ketinimus kandidatuoti yra rizikinga, nes bus sulaukta ir pernelyg įkyrios žiniasklaidos dėmesio, kuri tikrų ar tariamų atradimų kandidatų biografijose bandys iškapstyti – nebūtinai iš piktos ar geros valios, bet kaip ir kandidatai gaudydami rinkėjų, taip ir žiniasklaidos tarnai – skaitytojų auditorijos balsus – „laikus“. Jei atkakliai ieškos – tai ir suras, nes į prezidentus kandidatuoja ne angelai, o rentabilūs žmonės iš kūno ir kraujo.

Premjero partija

Nepaisant, kad pretendentai į prezidento postą savo sprendimų dalyvaus ar nedalyvaus rinkimuose per anksti nesistengs afišuoti, tačiau turintieji tokių ambicijų savo elgseną politinėje arenoje, atsižvelgdami į didįjį tikslą, jau pradėjo modeliuoti. Atsižvelgdami į numanomų kandidatų ketinimus, atitinkamai jų atžvilgiu elgiasi ir politiniai partneriai bei oponentai. Kitaip tariant, nors  pretendentai lauks tinkamiausio laiko pareikšti savo politinėms ambicijoms, tačiau savo rinkiminę kompaniją pradeda jau dabar ir būsimos kovos taisyklės verčia juos atitinkamai modeliuoti ir šiuo metu priimamus sprendimus.

Tarkim, į S. Skvernelio pagąsdinimą, kad jei Valstiečių ir žaliųjų frakcija balsuojant už urėdijų reformas Vyriausybės projekto nepalaikys, jis atsistatydinsiąs, rimtai pažiūrėjo gal tik valstiečiai. Visi kiti padarė logišką išvadą, – kadangi policijos ekskomisaras svajoja apie prezidento postą, jam atsistatydinti šiuo metu nenaudinga, tad jis to ir nepadarys. Būdamas eiliniu Seimo nariu galimybių sulaukti dėmesio S. Skvernelis turėtų žymiai mažiau, o dėl savo charakterio ir gruboko profesinio bendravimo stiliaus galėtų įsivelti į konkurencinę kovą tik su Petru Gražuliu ir kita nuolat į Seimą pakliūnančių atrialiežuvių ir populistų kompanija, kurios reitingo potencialas, kaip ir visų juokdarių po 2008 m. Arūno Valinsko politinio eksperimento, sumenkęs.

Valdančiosios partijos kandidatas į prezidentus išliks mįslinga tema. Panašu, kad valdančiųjų populiarumas ir dėl to paties S. Skvernelio veiksmų, ir dėl kt. politikos naujokams būdingų klaidų, nepaliaus kristi. Todėl, jei S. Skvernelis artėjant prezidento rinkimams vis dar tikės savo laiminga žvaigžde, turėtų valstiečius ir žaliuosius palikti, suradęs ar pats sukūręs tinkamą pretekstą.

Kritika be atsakomybės

Dabartiniai premjero veiksmai tokią versiją tik patvirtina, premjeras trūks plyš demonstruoja „tvirtą ranką“, netgi išdrįso apsižodžiuoti su prezidente. Kadangi būdamas premjero poste nieko konstruktyvaus S. Skvernelis dar nepasiūlė (arba siūlė, bet niekas to nežino ir nepastebėjo), ko gero, nenustebins erudicija bei Lietuvos ateities vizijomis ir įžengus į prezidentinių rinkimų tiesiąją. Tokių kandidatų pagrindiniu arkliuku rinkimuose tampa aštri kritika, dažniausiai ji ir nukreipiama į postą tuo metu dar užimantį lyderį – „kaip blogai jis daro, koks neteisingas“ ir t.t. Ką darytų geriau – per daug ir nesistengiama detalizuoti, tiesiog pabrėžiama, kad „bus daroma kitaip“.

Per likusius metus ar pusantrų premjeras dar drąsiai gali dalinti prieštaringiausius ir neįgyvenamus pažadus bei demonstruoti, kaip uoliai juos įgyvendina, tačiau darbų rezultatus jam būtų žymiai patogiau kritikuoti sėdint Daukanto aikštėje nei prisiimti už juos asmeninę atsakomybę toliau vykdant vyriausybės vadovo pareigas. S. Skvernelis jau spėjo išsiduoti, kad tikros atsakomybės privengia, vienu metu linkęs pritarti nesuderinamiems dalykams, o įgyvendina, pasitaikiusį pagal aplinkybes, kokį nors trečią variantą.

EPA – ELTA nuotraukoje: JAV prezidentas Donaldas Trampas.

Tuo jis išties šiek tiek primena JAV prezidentą Donaldą Trampą. Susirinkti protesto balsus ir tuo pačiu išlikti įtakinga figūra valdžios piramidėje S. Skverneliui bus neeilinė užduotis. Valstiečių ir žaliųjų sąjungai irgi gali pabosti būti tik premjerą aptarnaujančio personalo padėtyje, todėl neatmestina, kad apsitrynę politikos kuluaruose jie ir patys gali paieškoti kito remtino kandidato, prisiminti į Europos Parlamentą išsiųstą Bronių Ropę, charizmą, nors pradžioje ir padarė keletą nedovanotinų klaidų, turi ir naujasis valstiečių lyderis Seime Viktoras Pranckietis.

Tuo atveju, jei valstiečių reitingai nekristų, bet kiltų, kaip prognozuoja tikrasis partijos lyderis R. Karbauskis, šie kandidatai į sunkiasvorių lygą galėtų įžengti. Tiesa, pats R. Karbauskis yra pareiškęs, kad kandidatuoti į prezidentus neketina ir kol kas tenkinasi pilkojo kardinolo vaidmeniu valdžios piramidėje.

Vienas ateina, kita išeina

Reikšmingi du pokyčiai susiję su būsimųjų prezidento rinkimų žvaigždės patekėjimu įvykę pastaruoju metu. Ryškiausias jų – V. Ušacko pareiškimas, kad baigia savo diplomatinę karjerą ir ketina Lietuvoje pasinerti į analitinį darbą bei politiką. Pareiškimas – ankstyvas. Europos Sąjungos atstovybės vadovo kadencija Maskvoje baigsis tik spalio mėn., tad pareikšti apie savo planus jo niekas apart jo paties ketinimų neskubino. Apie šio politiko galimybes siekti prezidento posto pradėta kalbėti jau labai senai, net anksčiau nei jis sulaukė leidžiančio kandidatuoti 40 m. amžiaus.

Potencialių kandidatų lyderių penketukui V. Ušacką priskiria viešosios politikos ekspertai, ne tokiomis aukštomis pozicijomis diplomatas gali pasigirti sociologinių apklausų reitinguose, tačiau darbuojantis diplomatinėse tarnybose toli nuo Lietuvos sulaukti labai daug dėmesio visuomenėje jis ir negalėjo tikėtis.

Kitas reikšmingas pokytis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Vasara tiesiogiai su Daiva Žeimyte“, Ingrida Šimonytė netikėtai pareiškė, kad ši kadencija Seime, ko gero, yra jos politinio kelio pabaiga. Buvusi finansų ministrė, ekspertų laikyta konservatorių favorite būsimoje kovoje už prezidento postą, yra nusivylusi politika. Paviešintame pokalbyje apie savo ateities perspektyvų politikoje pabaigą, I. Šimonytė pažėrė daug karčios kritikos dabartinių valdančiųjų ir apskritai visų politikų ir politikos atžvilgiu. Sunku spręsti apie tikruosius I. Šimonytės motyvus, galima patikėti ir pačios finansų specialistės įvardintais, tačiau aišku, kad nuostatos, kuriomis ji pasidalino TV laidoje, buvo ne emocijų išprovokuotas ekspromtas.

Tai reiškia, kad tarp konservatorių savo potencialios įpėdinės nebeturi ir D. Grybauskaitė, o konservatoriams jos pareiškimas reiškia, kad kandidatų į prezidentus pretendentų sąrašo viršūnėje konservatorius reprezentuojančio veido nebelieka. Tokios prabangos ši partija negali sau leisti, nebent tokiu veidu taptų V. Ušackas, jei konservatoriai jį paremtų, formaliai jis ir priklauso konservatorių partijai, nors santykį su jais diplomatas formuluoja aptakiai.

Šachmatų partijos prasideda

Turint galvoj, kad dar vienas konservatorių atstovas Ž. Pavilionis pernelyg neslepia savo ambicijų pretenduoti į aukštesnes nei eilinio Seimo nario pozicijas politikoje, ambicingų planų atsisakius I. Šimonytei, susidariusį vakuumą reikėjo paskubėti užpildyti jau vien dėl to, kad šios vietos neužimtų kitas veidas. Tai reikštų, kad V. Ušacko pareiškimas apie diplomatinės karjeros pabaigą ir, jo žodžiais tariant, „pasinėrimas į politiką“ bei visuomenės informavimas, kad patvirtintų apie savo kandidatavimą viso labo tik „per anksti“, – atrodo pakankamai savalaikis.

Konservatoriams, nepaisant kuklios jų sėkmės Seimo rinkimuose, reikalai politikoje klostosi palankiai. Kadangi liberalai dėl įtarimų korupcija jų pagrindiniams lyderiams, murkdosi praeityje ir Seime atlieka labiau trečiaeilę valdančiosios frakcijos pagalbininkų nei jos oponentų funkciją, konservatoriams buvimas vienintelės realios opozicijos rolėje leidžia tikėtis 2019 m. keliais šūviais prisimedžioti pakankamai daug riebių zuikių. Nereikia pamiršti, kad ne tik prezidento, bet ir savivaldybių bei Europos parlamentarų rinkimai ne mažiau reikšmingi siekiančiai įsitvirtinti politikoje naujajai konservatorių kartai.

Šiuo atžvilgiu jų perspektyvoms gal kaip tik palankiau, kad dabartinis lyderis dar per jaunas pretenduoti į svarbiausią valstybėje postą. Jei G. Landsbergis per tiesioginius rinkimus susirinktų tiek pat balsų, kiek anuomet kandidatuodamas į prezidentus surinko Gabrieliaus senelis – tai būtų partijos nesėkmė, kuri skaudžiai kainuotų būsimuose 2020 m. Seimo rinkimuose. Parėmimas kandidato, kuris prezidento rinkimuose turi realiausių galimybių laimėti – partijai suteiktų ne tik gražių dividendų visuomenės apklausų reitinguose, bet ir reikalingos įtakos, jei jų remiamas kandidatas nugalėtų valstybės valdymo piramidės viršūnėje.

Socialdemokratai be favoritų

Socialdemokratai būsimų kandidatų į prezidento postą penketuke savo veidą turi, tačiau jų partiją atstovaujančios europarlementarės Vilijos Blinkevičiūtės potencialas kuo toliau, tuo atrodo blankiau. Reikšmingas Europos Parlamento Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkės postas Lietuvos rinkėjui ne daug ką pasako, nuopelnai darbuojantis Socialinių reikalų ir darbo ministre jau primiršti, o nekandidatavimas į Socialdemokratų partijos vadovus reiškia, kad ji gali užimti garbingą kandidatės vietą, bet, tikėtina, tik pirmajame rinkimų ture.

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Socialdemokratams iš to ir tebūtų tiek naudos, kad jie savo kandidatą turėtų. Lyderystės stoka pas socialdemokratus jaučiama, nebent juos įtikintų į Briuselį komisaro pareigoms deleguotas V. Andriukaitis – vėl leisti jam dar kartą pralaimėti arba sugundytų iš Briuselio atstovybės Maskvoje atvykęs pretendentas. Pastarajam laiko dar yra ne tik pareikšti apie tolimus ketinimus pretenduoti į prezidentus, bet susiklosčius palankioms arba nepalankioms aplinkybėms, ir iš vienos partijos nukeliauti į kitos partijos stovyklą.

Tiesa, nereikia pamiršti, kad socialdemokratai savo gretose turi vieną sėkmingiausią per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį užsienio reikalų ministrą, kuriam priekaištų neturi net politiniai oponentai, nei dabartinė prezidentė, tačiau L. Linkevičius nėra niekada viešai pareiškęs apie savo ketinimus pretenduoti į valstybės vadovo postą, be to, jo reitingai partijos viduje nėra labai aukšti. Tai atsispindėjo ir rinkimų į Seimą sąraše, kur jis buvo tik 34, tačiau šiame sąraše ir G. Paluckas tebuvo tik 41, o dabar yra Socialdemokratų partijos pirmininkas.

Politika atostogų neišeina

Su ateities politikos realijomis susijusių reikšmingų įvykių vyko ir daugiau. Į darbo partiją sugrįžta Viktoras Uspaschikas. Nors tai gali reikšti tik bandymą reanimuoti jau beišnykstančią Darbo partiją, tačiau, jei charizmatiškajam darbiečių vadui tai pavyktų, keistųsi ir laikotarpio iki prezidento rinkimų politinių diskursų kontekstas, kadangi populistinių politinių jėgų niša Lietuvoje nėra guminė.

Be to, būtų gera proga diskutuoti ne tik apie kandidatų idėjines nuostatas bei jų suburtas komandas, tačiau ir apie rinkimų pinigines, kurios turėtų būti pakankamai storos. Kandidatai patys dėžučių nuo degtinės nebesinešios, nes vieno praeityje perspektyvaus pretendento E. Masiulio pavyzdys parodė, kad tai gali būti net labai rizikinga. Apie save nuolat primena ir buvęs aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, nors pasivaikščiojimas iš vienos partijos į kitą jį iš reikšmingų aktyvios politikos lauko žaidėjų eliminavo, bet sugrįžimo scenarijų šis ambicingas veikėjas dar tikrai ketina paieškoti.

Kitų potencialių pretendentų veiklose lyg ir nieko ypatingo. N. Puteikis barsto pirmojo pareiškusio ketinimus siekti prezidento posto reitingus tapęs valdančiųjų frakcijos nariu, A. Tapinas kalba skausmingomis Lietuvai temomis ir juokina kolegas kurdamas filmukus apie A. Tapino skendimą Viduržiemio jūroje, A. Guoga tapo „Lietuvos ryto“ krepšinio klubo savininku, G. Nausėda užsiima bankininkyste ir įtaigiai postringauja „pamokslus nuo kalno“. Užbėgdama už akių koalicijos partneriams socialdemokratams apie koalicijos ateitį prakalbo pati Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tad rudeniop S. Skvernelis išties gali pasilikti su mažumos vyriausybe.

Starte – lygiosios

Jau kuris metas grėsmingais žaibais nesisvaido Daukanto aikštės šeimininkė, tad senojo Vilniaus universiteto prieigose tvyro vasariška ramybė. Tačiau priešrinkiminis ir rinkiminis į prezidentus laikotarpis kol kas graso tapti vienu karščiausių nuo pat 1918 m., kai Lietuvoje pradėta rinkti prezidentus. 2019 m. susiformavus situacijai, kai bent 5–6 ar dar daugiau kandidatų turės maždaug vienodas galimybes pakliūti į antrą prezidento rinkimų turą, gali nutikti ir taip, kad prezidentas bus renkamas iš 2 kandidatų pirmajame ture susirinkusių ne po 21 – 31 proc. balsų, kaip būdavo iki šiol, bet tik po 10 – 11 proc. balsų.

Kol kas klostosi panašios tendencijos, o tai reiškia, kad galimybių suspėti į prezidentinių rinkimų traukinį dar turi netgi iki šiol visiškai nežinomi, neįvardinti kandidatai ir konkurencija tarp visų apsispendusių ir į rinkimus atėjusiųjų bus ypač aštri.

Kaip ir pas socialdemokratus, lyderių vakuumas tvyro ir patriotiškai nusiteikusių, moralinį šalies veidą atstovauti bandančių intelektualų stovykloje. Nors veidų, net ir spaudos puslapiuose, iš jų terpės apstu, tačiau situacija netgi šiek tiek primena Rusijos opoziciją, kur taip pat apstu lyderių ir tuo pačiu nėra ar neliko nei vieno (gyvo), kuris aplink save pajėgtų sutelkti reikšmingas šalininkų gretas.

Kokiu būdu dalyvaus Rusija?

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – puikus žvalgybinių intrigų meistras.

Aktualus klausimas, ar Lietuvos prezidento rinkimuose „dalyvaus“ Rusija? Į žurnalistės klausimą apie tai „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje pabandė atsakyti Hudsono instituto Vašingtone analitikas, Rusijos ekspertas Marius Laurinavičius. Anot jo, paprastai rusai įvertina situaciją ir, jei mato, kad galimybių yra, situacija pasinaudoja, o jei mato, kad galimybių nėra, gali Lietuvos prezidento rinkimų ir nesureikšminti, t. y., pati Lietuva nulems, ar suteiks galimybių Rusijai dalyvauti.

Kad Rusija tokių galimybių turės, ypač veikdama atvirose interneto platybėse, ne tik organizuodama kibernetines atakas bei įsilaužimus į kandidatų serverius ir kompromituojančios medžiagos viešinimą, bet ir kurdama pseudo naujienas, leisdama į eterį tikslingai sumodeliuotas žinias, niekam ir nekyla abejonių. Augantis socialinių tinklų populiarumas tokias galimybes Rusijai atveria, Rusija jomis naudojasi ir nepanašu, kad per artimiausius 2 metus šių galimybių sumažėtų, ko gero, priešingai, –  jų tik daugės.

S. Skvernelio užsienio politika?

Rinkimų rezultatus Lietuvoje lems ne tik galimas tiesioginis Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimas, tačiau ir sunkiai prognozuojama imperialistinių ambicijų turinčios valstybės elgsena pasaulinėje geopolitikos erdvėje. Klausimų, dėl kurių suka galvas Vakarų analitikai, apstu: galutinai iššals jau šaldyti pradėtas konfliktas Ukrainoje; bus aktyvizuoti įsisenėję konfliktai Padniestrėje, Osetijoje, Abchazijoje, Kalnų Karabache ar bus įplieksta naujų; kokių ketinimų Rusija turi Artimuosiuose ir Tolimuosiuose Rytuose, Sirijoje ir Šiaurės Korėjos pasienyje.

Iš Baltijos šalių palankesnę terpę veikti Rusija suranda Latvijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva paliekama ramybėje ir gali snausti po ne simbolinės reikšmės, bet simbolinės galios NATO naikintuvo sparnu. Jei reikalai kaimynėje valstybėje pakryptų tokia linkme,  kad už sienos Baltarusijoje po savo naikintuvų sparnais ilgesniam nei pratybų „Zapad“ laikotarpiui susės ne taikūs rusinai, bet reguliarioji Rusijos federacijos armija, iš esmės keisis ir Lietuvos rinkėjų vertinimai pretendentų į prezidento postą atžvilgiu bei pačių pretendentų retorika.

Tarkim, tokio S. Skvernelio nuostatos tiek Rusijos, tiek apskritai tarptautinės politikos atžvilgiu iš viso nežinomos. Jei kandidatuoti S. Skvernelis išties ketina, užsienio politikos srityje dar turėtų aktyvizuoti savo smegenų pusrutulius. Būdamas  silpnokas užsienio politikos žaidėjas, prielaidas sužibėti jis gali pabandyti susikurti kitais būdais. Į nelietuviškos rašybos įteisinimą, kurios šalininkas S. Skvernelis yra, galima pažiūrėti ir per prezidentinių rinkimų prizmę. Įteisinus lietuvių kalbos žodyno svetimybes, atsirastų prielaidų vėl susidraugauti su kaimynais lenkais. Taip pakrypus reikalams S. Skvernelis sugebėtų prisistatyti visuomenei kaip pagrindinis draugystės su strategine užsienio partnere architektas.

Rusija veiks, tad reaguoti reikės

Pretendentų požiūris į Rusiją be abejo, turės reikšmės renkant Lietuvos prezidentą – jei per likusius 2 metus Rusijoje įsivyraus santykinė ramybė – reikšmė bus mažesnė, jei Rusija taps dar agresyvesnė ar net pradės naują karinę avantiūrą – reikšmė bus didesnė. Kol kas visi potencialūs pretendentai, gal tik išskyrus V. Ušacką, kuris tvirtina, kad su kaimynėmis reikia kalbėtis, Rusijos atžvilgiu stengiasi pataikyti į dabartinės prezidentės D. Grybauskaitės užduotą toną, kuris yra kaimynės atžvilgiu gan nedraugiškas.

Tačiau nereikėtų pamiršti, kad pačios D. Grybauskaitės retorika pirmą kartą kandidatuojant į Lietuvos Respublikos prezidentus 2009 m. Rusijos atžvilgiu buvo visai kita, ji irgi teigė, kad su kaimynais reikia kalbėtis ir netgi bandė tai daryti. Kita vertus, ir dabartinė V. Ušacko pozicija viso labo gali būti tik pareigų dalis, nes iki spalio mėn. jis tebėra ES atstovas Maskvoje, tad jo požiūris į Rusiją yra Angelos Merkel požiūris, arba, kaip mėgsta pabrėžti pats diplomatas: „ES vadovės Federikos Mogherini nuomonė“.

Nereikia pamiršti ir to, kad Rusija ne tik gali pasinaudoti ar nepasinaudoti rinkimų metu susiklosčiusia situacija Lietuvoje, bet linkusi sau palankias situacijas ir pati susikurti. Tai daro net ir neturėdama konkrečių tikslų, bet tam atvejui jie tokių tikslų atrastų. Tai, kad Rusijos prezidento nuostatos daugeliu atžvilgių išlieka neprognozuotinomis ar neteisingai prognozuojamomis didžiausių politinės analitikos centrų Vakaruose, reiškia, kad savo prezidento nuostatų nežino ir dauguma Rusijos specialiųjų tarnybų generolų, tačiau daro išvadas, numato, prognozuoja ir dirba. Jei taip nutiktų, kad prezidentui jų paslaugų prireiks ir paaiškėtų, kad jų suteikti pavaldiniai negali, generolai liktų be antpečių, tad kryptingai Lietuvos, kaip ir kt. Rusijos dėmesio centre esančių šalių atžvilgiu dirbama jau vien tik asmeninio apsidraudimo tikslais.

Belieka tikėtis, kad dirba ir mūsų specialiosios tarnybos. Jei lietuviškų tarnybų potencialas ir ribotas, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, bent jau perspėjimo ir iš šiapus, ir iš anapus Atlanto esančių NATO partnerių turėtume sulaukti.

Orkestras jau repetuoja

Vasara – ramus laikas, bet ne politikos arenoje. Neatrodo, kad net ir tokių tolimų įvykių, kurie ištiks tik už 2 metų scenoje tvyrotų štilis. Kaip tik priešingai. Prezidentinių rinkimų orkestro dalyviai jau renkasi į pirmąsias repeticijas, vieni jau instrumentus derina, kiti tik žvalgosi su kokiais instrumentais teks groti, dar kiti skuba mokytis, nes muzikavimo priemones pirmą kartą pamatė. Koncerte skambėsiančių kūrinių natas irgi vieni jau atėję rado paliktas senųjų muzikantų, kiti atsinešė savas, dar kitiems „angelai“ padalino.

Orkestro dalyviai taip pat žvalgosi, kokio kalibro virtuozai šalia sėdasi ir kokiais jie instrumentais ketina sugroti. Salė kol kas tuščia, žiūrovai šio proceso nestebi, tad dar galima atsipalaiduoti. Koncertas gali būti įdomus, tačiau kiek vietų žiūrovų salėje bus užimta – atviras klausimas. Pastaruoju metu dar susirinkdavo daugiau nei pusė, bet dabar – tai jau būtų optimistinės prognozės.

Potencialūs pretendentai į prezidentus visi kaip susitarę tvirtina, kad tai ir esanti pagrindinė Lietuvos problema, tik kaip problemą spręsti – dar niekas nepasiūlė, o tiems, kurie pabandė ją spręsti – nepasisekė.

Problemų sprendimo melodijos įkyriai kartojasi ir vis bandoma pagroti tik gražiau. Kol kas dar nei vienas pretendentas į dirigentus nepabandė bent jau nusileisti į salę ir į save bei kitus iš ten pasižiūrėti. Pasiunčia į salę viešųjų ryšių specialistą ir po to klausosi jo išvadų, pasikonsultuoja su kompozitoriais ir vėl repetuoja iš tų pačių natų. Kol kas politikos plokštelė, ne tik prezidentinių rinkimų, ko gero ir visos politikos įvairiuose lygiuose yra įstrigusi.

Tikėkimės, kad nekandidatuos į prezidentus buvęs Operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas – tai būtų jau atvira kapituliacija.

2017.07.23; 06:00

Žvelgiant iš šalies, lietuviams, žinoma, reikėtų didžiuotis, kad jų tautietis V.Ušackas pasiekė rimtų aukštumų – tapo Maskvoje reziduojančiu visos Europos Sąjungos ambasadoriumi. Suprantu, kad, šių itin svarbių pareigų ėmęsis, jis privalo rūpintis ne vien lietuviškomis aktualijomis.

Bet ar ponas V.Ušackas turi moralinę teisę pamiršti lietuviškuosius interesus, nustumdamas juos toliman užkampin? Ar galima pateisinti jo dažnai žarstomą tuščiažodžiavimą bei nutylėjimus? 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

ES ambasadoriumi Maskvoje ponu V.Ušacku nusivyliau „Lietuvos ryte“ perskaitęs jo straipsnį „Lietuva ir Lenkija: viena pati svarbiausia pamoka“. Pirmiausia akis badė ambasadoriaus gebėjimas daug kalbant nepasakyti nieko konkretaus. Žinau, suprantu, kad visi pasaulio diplomatai priversti „pilstyti iš tuščio į kiaurą“.

Teko girdėti net anekdotą: „Jei ambasadorius sako „taip“,  omenyje jis turi „gal taip, gal ne“, o kai jis taria „galbūt“, mintyse sako „ne“. Bet jei jis sako „ne“, tai koks jis, po velnių, ambasadorius?“

Taigi pripažindamas, kad visiems diplomatams būdingas abstraktus kalbėjimas, kad dviprasmės frazės šioje sferoje neišvengiamos ir net reikalingos, vis tik saiko turėtume paisyti visur, net ir atsargiose diplomatinėse diskusijose.

Nederėtų rašyti straipsnių, kuriuos analizuodami aukštąjį humanitarinį išsilavinimą turintys skaitytojai nepajėgtų suvokti, apie ką kalba autorius. Tokių painių, dviprasmių straipsnių rašymas – nepagarba skaitytojams ir priekaištas leidiniui, kuriuos jis publikuoja.

Pastarasis V.Ušacko tekstas „Lietuva ir Lenkija: viena pati svarbiausia pamoka“ – būtent toks. Nesuprasi, nei kas teisus, nei kas kaltas, kas iš ko privalo pasimokyti, kam privalu nusileisti, atgailauti.

Be kita ko, ambasadoriaus A.Ušacko publikacija – dar ir klaidinanti. „Lemtingiausiais istorijos momentais Lietuva galėjo pasiremti Lenkija, kaip ir Lenkijai ne kartą reikėjo Lietuvos paramos“. Taip rašo V.Ušackas. Sutinku, būta momentų, kada draugavome, vieni kitiems padėjome, vieni kitus rėmėme – Žalgirio mūšyje, 1831-ųjų, 1863-ųjų sukilimuose. Bet kodėl ambasadorius nė žodeliu neužsimena apie Lenkijos nusikaltimą – Rytų Lietuvos okupaciją? Ji buvo ilga, žiauri, todėl vargu ar pateisinamas jos nutylėjimas net kalbant apie gražius momentus.

Štai dar vienas ambasadoriaus viešas pareiškimas: „Lietuva ir Lenkija yra tos šalys, kurių santykių istorija gali suteikti impulsą ES atsinaujinimui, stiprėjimui, klestėjimui“. Ar tikrai? Lietuva galėtų atleisti Lenkijai jos kadaise iškrėstą išdavystę, bet oficialioji Varšuva neatsiprašė mūsų už Vilniaus krašto pavergimą bei lenkinimą. Ir nėra jokių užuominų bei ženklų, jog norėtų, ruoštųsi atsiprašyti.

Oficiantas restorane - tai tarsi nuolankus tarnas, pasiruošęs įtikti visiems lankytojams be išimties.
Oficiantas restorane – tai tarsi nuolankus tarnas, pasiruošęs įtikti visiems lankytojams be išimties. Politikoje taip elgtis – ne visuomet dera.

Varšuva net nepasmerkė ultimatyviu tonu Lietuvai keliamų tomaševskininkų pretenzijų dėl lenkiškų užrašų bei pavadinimų, nepalengvino Punske ir Seinuose ne savo noru lenkėjančių lietuvių padėties. Tad ar ne per anksti Lietuvos – Lenkijos santykius vadinti idealiais, pone V.Ušackai? Ko galėtų pasimokyti prancūzai, vokiečiai, britai, italai ar ispanai iš Lietuvos – Lenkijos tarpusavio santykių? Kaip užgrobti kaimyninės šalies sostinę ir asimiliuoti jos gyventojus?

Nenorėjau grįžti prie šios jau nuvalkiotos temos, tačiau keistą, tendencingą ambasadoriaus straipsnį prisiminiau neatsitiktinai. Ką jis galėtų reikšti: Lenkijai akivaizdžiai advokataujama, bet Lenkijos interesai ginami taip klastingai, kad dauguma lietuvių nesuvoktų sumaniai slepiamos išdavystės?

Lietuviškojoje žiniasklaidoje ir vėl gausu svarstymų, kodėl per pastaruosius kelerius metus Lietuvos ir Lenkijos prezidentai nė sykio nesusitiko nei Varšuvoje, nei Vilniuje. Suprask, labai negražu, kad susitikta tik Kroatijos mieste Dubrovnike. Draugystės su Lenkija bet kokia kaina šalininkai primena, kaip neva gražiai bendraudavo ankstesnieji Lietuvos ir Lenkijos vadovai.

O man norėtųsi paklausti – kam naudinga ta dirbtinė vaidyba bei nenuoširdžios šypsenos? Prezidentė Dalia Grybauskaitė nesiveržia nepalankiomis sąlygomis bičiuliautis su arogantiška, savanaudiška kaimyne. Svarbiausia, kad Lietuva ir Lenkija sėkmingai bendradarbiauja pačiomis svarbiausiomis temomis – ir dėl gynybos, ir dėl energetikos. Taip pat svarbu, kad turi panašų požiūrį į agresyviąją Rusiją.

Ko dar galime norėti iš kaimynų? Kad Lietuva nusileistų Lenkijai vertindama lenkų tautinės mažumos padėtį Vilniaus ir Šalčininkų rajone, t.y. savanoriškai sutiktų su paslėptu, maskuojamu šio krašto žmonių lenkinimu?

Kad slaptas šio krašto lenkinimas tęsiasi ir šiandien, supratau stovėdamas Vilniaus Pilaitės stotelėje prie Pupos prekybos centro. Pamačiau privažiuojantį autobusą, kurio maršrutas link Karveliškių ir Rastinėnų buvo užrašytas ne vien lietuviškai, bet ir lenkiškai…

Aršiems draugystės su Lenkija propaguotojams, pavyzdžiui, delfi.lt apžvalgininkui Rimvydui Valatkai ar LRT žurnalistui Virginijui Savukynui, derėtų atvėsti siekiant rankų paspaudimo „bet kokia kaina“. Štai kai Lenkijoje bus išgirstas tokių istorikų kaip Zbignievo Gluza, raginančio atsiprašyti už Vilniaus okupaciją 1920-aisiais, arba lenkų istoriko Mateušo Starono, teigiančio, jog Želigovskio maištas prieš Lietuvą – tai tokie pat „žalieji žmogeliukai“, kurie Vladimiro Putino įsakymu okupavo Krymą, – tada ir pradėkime su Varšuva bičiuliautis.

O kol kas mums derėtų neprarasti savigarbos, tvirtybės ir užsispyrimo ginant savo teisę išlikti lietuviais ne tik Šalčninkuose, bet ir Punske bei Seinuose. Jei dabartinė Lenkija būtų išties strateginė mūsų parnerė, jai derėtų pirmai ne tik pripažinti, bet ir taisyti istorines klaidas.

2016.09.01; 01:03

Lietuvos Karo prievolės įstatymo pataisos, sugrąžinant privalomąją karinę tarnybą sukėlė plačias diskusijas visuomenėje ir tarp politikų.

Mano asmenine nuomone, tai buvo vienas iš geriausiai pavykusių Lietuvos politinės vadovybės sprendimų XXI amžiaus hibridinio karo aplinkybėmis, plačiai atkreipęs Vakarų ir Rusijos žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį.

Continue reading „Vygaudas Ušackas: „Šauktiniai – vienas geriausiai pavykusių sprendimų““

Šešėlinis užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis apgailestauja, jog balandžio 6 d. spaudoje pasirodė dar vienas politinis Vygaudo Ušacko komentaras, kuriuo Europos Sąjungos ambasadorius Rusijoje perša Europos Sąjungos (ES) valstybėms narėms nuomonę dėl ginklų tiekimo Ukrainai.

„Noriu tikėti, jog įspėdamas ES šalis susilaikyti nuo ginklų tiekimo besiginančiai Ukrainai, V. Ušackas išsako savo, o ne valstybės, kurioje jis reziduoja, požiūrį. Bet kuriuo atveju, ambasadorius Ušackas jau ne pirmą kartą peržengia ambasadoriaus įgaliojimus, prisidėdamas prie agresoriaus pozicijai giminingų teiginių populiarinimo Europoje“, – teigia A. Ažubalis.

Continue reading „Audronius Ažubalis: ES ambasadorius Rusijoje ponas Vygaudas Ušackas peržengia ribą“

JAV prezidentas Barackas Obama žengė žingsnį, po kurio Atstovų Rūmų ir Senato palaiminto gynybinių ginklų tiekimo Ukrainai blokavimas iš jo pusės atrodo keistai.

Šių metų kovo 29 d. JAV nutraukė ginklų embargo Egiptui moratoriumą. Moratoriumas buvo paskelbtas 2013 m., kai Egipte įvyko karinis perversmas. Šiandien suimti beveik visi demokratiškai išrinkti Egipto politikai, tarp jų – pirmas visoje Egipto istorijoje demokratiškai išrinktas prezidentas Mohamedas Morsi. Jie dabar sėdi kalėjimuose, dalis nuteisiama myriop.

Triukšmo dėl to nei Senate, nei Atstovų Rūmuose negirdėjome.

Continue reading „Keistai elgiasi Barakas Obama“

Lietuvai neabejotinai pasisekė. Valstybė turi tvirtą, principingą vadovą. Dalios Grybauskaitės nepavadinsi bloga prezidente. Tai akivaizdu net D.Grybauskaitės kritikams, nors jie ir apsimeta nematą prezidentės nuopelnų.

Pagyrimų verta vien Prezidentės drąsa Rusiją pavadinus teroristinės valstybės požymių turinčia valstybe! Taip atvirai rėžti karčią tiesą į akis mažai kas iš Europos Sąjungos lyderių tedrįsta. Juolab kad Vladimiras Putinas – keršingas. Kremliaus diktatorius medžioja visus savo aršesnius priešininkus. Prisiminkime į Vakarus pabėgusio FSB karininko Aleksandro Litvinenkos arba karą Čečėnijoje kritikavusios žurnalistės Anos Politkovskajos tragiškus likimus. Todėl D.Grybauskaitė – dar ir drąsi prezidentė.

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Kas po kelerių metų pakeis Dalią Grybauskaitę?“