Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Politikos ekspertai pastebi, kad valdančiųjų „valstiečių“ ir opozicijoje esančių konservatorių santykiai, lyginant juos su ankstesniais pozicijos ir opozicijos konkuravimo pavyzdžiais, išsiskiria savo agresyvumu.

Principinė konservatorių ir socialdemokratų konkurencija nepriklausomos Lietuvos istorijoje, nepaisant ideologinių ir istorinių nesutarimų, turėjo kur kas nuosaikesnes formas. Tuo tarpu konservatorių ir „valstiečių“ rungtyniavimas neretai primena peštynes, ištrūkstančias iš įprasto ideologinio varžymosi rėmų. Susidaro įspūdis, kad partijos viena kitą vis dažniau mato ne per konkuravimo, bet atviro kariavimo perspektyvą.

Todėl politiką stebintiems apžvalgininkams didelės nuostabos nebekelia Seimo didžiausių frakcijų ginčuose nuskambantys abipusiai įžeidūs ir personalizuoti epitetai, kaltinimai prorusiškumu, kenkimu Lietuvai ar valstybės demokratinių pamatų griovimu. Ietis politikai suremia ne tik retorikoje. Inicijuojami parlamentiniai tyrimai, o jų epicentre – politiniai oponentai.

Vis dėlto demokratinėse valstybėse politinis konfliktas yra ne tik neišvengiamas, bet ir būtinas siekiant, kad tarpusavyje konkuruojančios politinės jėgos tobulintų ideologines ir programines nuostatas. Tačiau, akcentuoja LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius, reikėtų sunerimti, jei partinė konkurencija palaipsniui nutolsta nuo rungtyniavimo realizuojant politines ir ekonomines idėjas ir tampa tiesiog komercinių dviejų prekės ženklų varžybomis.

Tai, kad konfrontacija tarp konservatorių ir „valstiečių“ nėra vien esamų nesutarimų dėl politinių vertybių ar programinių nuostatų priežastis, aiškino Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas. Pasak jo, tvyranti aukšta įtampa tarp dviejų partijų yra sunkiai paaiškinama, jei remsimės tik politine logika. Daugeliu atžvilgiu, pabrėžė politologas, ginčas yra nulemtas politikų asmenybių savybių ir praeityje patirtų nuoskaudų. Vis dėlto MRU docentas neatmetė, kad vienas iš aštrios komunikacijos faktorių gali būti tai, kad didele politine patirtimi pasigirti negalintys „valstiečiai“ savo vertę ir išskirtinumą bando kurti juodinant sistemines politines partijas, pirmiausia, – konservatorius.

Politologo nuomone, aštri „valstiečių“ laikysena opozicijoje esančių konservatorių atžvilgiu, pirmiausia jiems patiems, kaip valdančiajai partijai, nėra naudinga. Pasak jo, „valstiečiai“ per daug laiko sugaišta asmeniniais virstančiais ginčams ir aštriam konfrontavimui su opozicija, kurios darbas ir yra kritikuoti valdančiuosius.

Tuo tarpu V. Laučius, aiškindamas didžiausių Seime esančių partijų nesutarimus, pirmiausia išskiria „valstiečių“ nusitaikymą į kai kurias konservatorių elektorato dalis. Jo teigimu, tai yra viena iš priežasčių, kodėl konservatoriai kur kas kritiškesni ir aštriau oponuoja „valstiečiams“, nei, pavyzdžiui, tai darė socialdemokratų dominuojamos valdžios atžvilgiu.

„Ankstesnės varžybos tarp pozicijos ir opozicijos tikrai būdavo švelnesnės. Konkurencija buvo švelnesnė pirmiausia dėl to, kad konservatoriai nesitaikė arba beveik nesitaikė į socialdemokratinį elektoratą. Lygiai taip pat socialdemokratai pernelyg nesistengė atimti rinkėjų iš konservatorių. Tad šios partijos beveik nepersidengė ir net nesistengė lįsti į viena kitos politinį daržą“, – aiškino V. Laučius.

Politikos apžvalgininko nuomone, į valdžią atėjus populistiškai tarp kairiųjų ir dešiniųjų vertybių laviruojantiems „valstiečiams“ situacija pasikeitė.

V. Laučius pastebi, kad „valstiečiai“ nusitaikė į „krikdemišką“ rinkėją, kurio vertybės yra pakankamai artimos Ramūno Karbauskio vedamų „valstiečių“ deklaruojamoms idėjoms. Tad, aiškino politikos apžvalgininkas, būtent dėl šitos elektorato dalies ir vyksta ūmi kova tarp Tėvynės sąjungos ir „valstiečių žaliųjų“.

LRT.lt portalo vyriausiojo redaktoriaus teiginiams pritarė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė.

Profesorė pabrėžė, kad skirtingiems elektoratams skirtingas žinutes siuntę „valstiečiai“ sugebėjo patraukti tiek kairės, tiek dešinės rinkėjus. Anot A. Ramonaitės, tokiu būdu valdžioje atsidūrę „valstiečiai“ šiek tiek net pakeitė iki tol pakankamai aiškią skirtį tarp kairiųjų ir dešiniųjų turėjusią Lietuvos partinės sistemos logiką.

TSPMI profesorė aiškino, kad „valstiečiai“ yra nusitaikę ne tiek į siaurą ir praktiškai nesiblaškančią Tėvynės sąjungos rinkėjų grupę, bet į mažiau mobilizuotą ir dabartiniams konservatoriams silpniau lojalų elektorato ratą, kurio nuostatos moralės klausimais persidengia su valdančios partijos deklaruojamomis konservatyviomis vertybėmis.

„Valstiečiai“ sugebėjo išlaviruoti, viena vertus, per vidurį, bet, kita vertus, siųsdami skirtingas žinutes skirtingam elektoratui. Žodžiu, „valstiečių“ rinkimų retorikoje kas ką norėjo, tas tą girdėjo“, – apibendrino A. Ramonaitė.

Profesorė taip pat pažymėjo, kad reikėtų atkreipti dėmesį, kad tiek konservatoriai, tiek „valstiečiai“ idėjine prasme nėra homogeniškos politinės jėgos. „Valstiečių“ partijoje, aiškino A. Ramonaitė, galima surasti tiek labai liberaliai mąstančių politikų, kaip ūkio ministras Virginijus Sinkevičius, tiek moraline prasme konservatyvių politikų, kaip Agnė Širinskienė ir partijos lyderis R. Karbauskis. Analogiškai, aiškino A. Ramonaitė, ir tarp konservatorių yra ir liberalių, ir itin radikalių politikų. Tad, apibendrino TSPMI profesorė, atskiros tiek vienos, tiek kitos partijos grupės bent jau idėjiškai nesunkiai surastų sutarimą viena pas kitą.

LRT.lt portalo vyriausiasis redaktorius, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė. ELTA nuotr.

Tačiau itin aštrus konservatorių oponavimas „valstiečiams“ nėra nulemtas vien tik pastarųjų kėsinimosi dalies dešiniojo elektorato. Tėvynės sąjungos ganėtinai ilgas buvimas opozicijoje ir nelabai aiškios perspektyvos po kitų Seimo rinkimų formuoti valdžią yra taip pat veiksniai, veikiantys partijos retoriką ir elgseną.

V. Laučius pažymėjo, kad prie tvyrančių įtampų prisideda tai, kad Tėvynės sąjunga jau antrą kadenciją iš eilės yra priversta dirbti opozicijoje. Galbūt dėl to, aiškino apžvalgininkas, konservatoriai ir mėgina agresyviais būdais oponuoti valdantiesiems, kurie, savo ruožtu, atsako ne ką mažiau agresyviai.

Konservatoriams ne itin palankios prognozės 2020 metais formuoti valdančiąją koaliciją yra dar vienas įtampą tarp partijų keliantis faktorius. V. Laučius samprotavo, kad nusilpus liberalams konservatoriai praktiškai neturės partnerių, su kuriais galėtų formuoti centro dešinės valdančiąją koaliciją.

„Vienas iš faktorių, keliančių įtampą, yra tai, kad, žvelgiant į artėjančius 2020 rinkimus, bent jau kol kas, yra didesnė tikimybė, kad naujoji valdančioji koalicija bus labiau panaši į dabartinę, o ne į centro dešinės koaliciją, kurioje turėtų būtų konservatoriai. Ne tik todėl, kad jie gali surinkti tik tiek balsų, kiek gavo per šiuos rinkimus, bet pirmiausia jiems kils problemų su koalicijos partneriais“, – kalbėjo V. Laučius.

„Tėvynės sąjungoje yra pagrindo nerimauti dėl ateities, ir tai sukelia agresyvios elgsenos požymius“, – aiškino portalo LRT.lt vyriausiasis redaktorius.

V. Laučius, apibendrindamas politinę situaciją Lietuvoje, pabrėžė, kad konkurencija tarp politinių partijų vis labiau primena konkurenciją tarp įmonių prekės ženklų. Tokioje konkurencijoje, pasak jo, varžomasi ne tiek dėl aiškių politinių ir ekonominių raidos vizijų, kiek dėl savo prekės ženklo išreklamavimo ir oponento apjuodinimo.

„Tikrai tai nėra gera žinia demokratijai, bet toks procesas vyksta. Ir Lietuva jau nemenkai pažengusi tuo keliu“, – apibendrino V. Laučius.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.06; 06:00

Politologai Virgis Valentinavičius, Rima Urbonaitė ir Vytautas Dumbliauskas. Eltos nuotr.

Politologų nuomone, 2017 metų vienu iš svarbiausių įvykių buvo socialdemokratų skilimas, parodęs tai, kokia nestabili ir populistinėms partijoms patogi yra Lietuvos partinė sistema. Politologai, vertindami praėjusius metus, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad nepaisant to, jog stiprėja gyventojų nusivylimas politika ir politikais, kai kurios visuomenės grupės mobilizuojasi ir politiškai tampa kur kas aktyvesnės.

Bet kuriuo atveju į pabaigą einantys 2017-ieji buvo dosnūs politinių temų prasme. Diskusijos dėl aukštojo mokslo ir sveikatos sistemos reformų, nesutarimai dėl to, kokį paminklą statyti Lukiškių aikštėje, socialdemokratų partijos skilimas, „valstiečių“ kova su alkoholiu, Seimo nariams inicijuojamos apkaltos ir pradėti tyrimai korupcija kaltinamiems politikams bei partijoms garsiai nuskambėjo viešojoje erdvėje.

Tačiau, teigia politologai, politinių temų gausa nebūtinai reiškia, kad visi šie įvykiai yra labai svarbūs. Nemažai 2017 metais ažiotažą kėlusių politinių įvykių yra tiesiog seniai besitęsiančių tendencijų proveržis. Pavyzdžiui, didėjantis visuomenės nepasitenkinimas politikais bei tuo, kaip veikia demokratija.

Kita vertus, kai kurie įvykiai, galbūt, dar tik sukurs tendencijas ateičiai. Pavyzdžiui, Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) principinga pozicija kalbantis su valdžia ateinančias metais gali tapti pavyzdžiu kitoms visuomenės grupėms – mokytojams, dėstytojams ir kitiems viešajame sektoriuje dirbantiems piliečiams.

Kalbėdami apie reikšmingiausius 2017 metų įvykius, politikos ekspertai sutarė, kad Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) skilimas galėtų būti nominuotas, kaip svarbiausias metų įvykis Lietuvos vidaus politikoje.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virginijus Valentinavičius neabejojo, kad socialdemokratų skilimas pelnytai gali būti traktuojamas, kaip įvykis, kuris veikia visą politinę sistemą ir kurio pasekmes jausime dar ir ateinančiais metais.

Docento nuomone, racionaliai nepaaiškinamas socialdemokratų skilimas, nesant „sveikos“ ir realiai socialiai orientuotos kairiosios partijos Lietuvoje, yra labai neigiamas reiškinys. Ypač, pabrėžė politologas, įvertinus tai, kad šalyje socialinė atskirtis didėja, o socialinės problemos darosi tiesiog beviltiškos.

Virgiaus Valentinavičiaus teigimu, socialdemokratų skilimas, pirmiausia, yra patogus „valstiečiams“, kurie perėmę kairės politikos lozungus, socialiai jautrios politikos nevykdo. Todėl nuo to, kaip seksis socialdemokratų lyderiui Gintautui Paluckui įgyvendinti „susocialdemokratinimo“ politiką, priklausys tiek „valstiečių“ pozicijos, tiek, apskritai, ideologinė pusiausvyra Lietuvoje.

MRU docentas Vytautas Dumbliauskas taip pat pabrėžė socialdemokratų skilimo poveikį partinei sistemai.

Politologas teigė, kad socialdemokratų skilimas ir tolesni veiksmai konsoliduojant partiją gali sustiprinti ne tik valstiečių, bet ir kitų populistinių partijų, žarstančių socialiai jautrius pažadus, pozicijas. Galbūt, svarstė V. Dumbliauskas, tai palengvins „darbiečių“ grįžimą į politinę areną. Politologas kalbėjo, kad tyrimų duomenimis, prie konkrečios partijos neprisirišusių, tačiau kairei ideologijai simpatizuojančių rinkėjų Lietuvoje yra apie puse milijono. Toks „plūduras“, anot V. Dumbliausko, gali nuplaukti bet kur ir reikšmingai pakeisti rinkimų rezultatus.

Kylame viršun ar leidžiamės žemyn? Slaptai.lt nuotr.

Pastaraisiais metais vykę politiniai procesai žiniasklaidoje taip pat atkreipė politologų dėmesį. Politikos ekspertams nerimą kelia tai, kad, viena vertus, dabartinė valdžia Lietuvoje su žiniasklaida bando konkuruoti, kita vertus, pastaraisiais metais paaiškėjo tai, kad įtakingų žiniasklaidos grupių vadovai yra patys įsipainioję politinės korupcijos tinkluose.

V. Valentinavičius pastebėjo, kad 2017 metais dviejų didžiausių Lietuvos žiniasklaidos grupių – „Lietuvos ryto“ ir „MG Baltic“ – vadovams buvo iškeltos politinės korupcijos bylos. Anot MRU docento, įvykis, kada per vienerius metus skirtingose teismuose atsidūrė dvi korupcinės bylos, susijusios su dviem svarbiausiomis Lietuvoje veikiančiomis žiniasklaidos grupėmis, yra ir simptomiškas, ir labai svarbus.

Tuo tarpu MRU politologė Rima Urbonaitė atkreipė dėmesį į žiniasklaidos ir „valstiečių“ konfrontaciją. Politologės manymu, „valstiečių“ kovos su nacionaliniu transliuotoju, partijos lyderių atsisakymas komunikuoti su kai kuriais žurnalistais, „patogaus teisingumo“ ieškojimas daro neigiamą poveikį politinei sistemai. R. Urbonaitė akcentavo, kad tokiu būdu „valstiečiai“ patys sau užkerta kelią produktyviai kalbėti su visuomene ir vadovautis skaidrumo principu.

Lietuvos medikų sąjūdžio susikūrimas ir neįprastas kietos pozicijos derybose su valdžia užėmimas, turėtų būti taip pat traktuojamas kaip išskirtinis 2017 metų įvykis. Galima prisiminti, kad LMS reikalavimai Vyriausybei didinti gydytojų atlyginimus iš kantrybės išvedė Premjerą Saulių Skvernelį. Šis dar lapkričio pradžioje akcentavo, kad LMS kalbos apie galimus streikus yra šantažo forma, kuriai Vyriausybė nepasiduos. Kitaip tariant, LMS precedentas iliustruoja savotišką susidūrimą tarp hierarchiškai vadovauti mėgstančios valdžios ir pilietiniu aktyvumu grįstos iniciatyvos.

V. Dumbliauskas teigia, kad ne tiek medikų susidūrimas su Premjeru, kiek tai, kad LMS demonstruoja savotišką pilietinės visuomenės pagyvėjimo momentą, turėtų būti šio įvykio aiškinimo epicentre. Anot jo, medikai rodo puikų pavyzdį, kaip vakarietiškomis priemonėmis ir praktikomis daryti spaudimą valdžiai. Kitaip tariant, LMS precedentas atskleidžia, kad iki tol pasyviomis buvusios Lietuvos visuomenės grupės mobilizuojasi ir suranda kelius demokratiškai veikti valdžios sprendimus.

Panašias visuomenės aktyvumo tendencijas pastebėjo ir R. Urbonaitė. Tačiau jas politologė įžvelgė kitame politinį ažiotažą sukėlusiame įvykyje – „valstiečių“ kovoje su alkoholiu.

Pasak R. Urbonaitės, griežta „valstiečių“ alkoholio politika ne tik lėmė augančias alkoholinių gėrimų kainas bei mažesnį jo prieinamumą, tačiau kartu parodė, kaip politiškai brangiai gali kainuoti politikų kategoriškumas ir nenoras įsiklausyti į kitą nuomonę.

Kita vertus, aptardami 2017 metus politologai pabrėžė, kad šiais metais įvykę politiniai skandalai ir krizės neigiamai paveikė visuomenės domėjimąsi politiką ir, apskritai, politikų vertinimą.

V. Dumbliausko nuomone, buvusios Seimo narės Gretos Kildišienės istorija aiškiai parodė, kad politiniai lyderiai į politiką gali „prastumti“ bet ką. Tuo tarpu Seimo pasyvumas, sprendžiant socialdemokratų darbo frakcijai priklausančio Artūro Skardžiaus viešųjų ir privačių interesų painiojimo bylą, rodo, kad politikai neturi didelio noro kontroliuoti siaurų verslo interesų dominavimą Seime.

Tokie skandalai, anot R. Urbonaitės, ne tik griauna politiko įvaizdį, bet ir prisideda prie to, kad aižėja partinė sistema bei susidaro terpė atsirasti naujiems gelbėtojams. Kitaip tariant per pastaruosius metus sustiprėjęs nusivylimas politinėmis partijomis ir politikais, artimiausioje ateityje tik dar labiau turėtų stiprinti rinkėjų „šokinėjimą“ nuo vienos partijos prie kitos. Pasekmes matysime artėjant Savivaldos ir Prezidento rinkimams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.30; 02:30

Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Paskutiniai rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktų apklausų duomenys rodo, kad tiek Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), tiek Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) turėtų pergalvoti savo veiksmus.

Pirmoji turėtų sunerimti dėl to, kad kalbos apie „istorinį“ ir „socialiai atsakingą“ 2018 m. biudžetą bei ketinimus didinti valstybės tarnautojų, dėstytojų ir medikų algas visuomenės visiškai nesujaudino. Priešingai, visus laurus nusiskynė konservatoriai. Tuo tarpu socialdemokratai, panašu, neišnaudoja savo pozicijų opozicijoje ir rizikuoja pavojingai atsilikti nuo ideologinių konkurentų – konservatorių.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio 20 – gruodžio 4 dienomis vykusi apklausa rodo, kad pasitikėjimas Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščioniais demokratais (TS-LKD) toliau auga. Ketinančių balsuoti už šią partiją, lyginant su ankstesnio mėnesio apklausomis, padaugėjo daugiau nei trimis procentais. Tuo tarpu antroje vietoje įsitvirtinusi LVŽS tarsi „įšalo“ ties 13-14 procentų palaikymo riba. Pastaroji apklausa parodė, kad šią partiją palaikytų 13,6 proc. respondentų.

LSDP su šiek tiek ūgtelėjusiu reitingu išlieka trečioje vietoje. Tačiau atotrūkis tarp jos ir konservatorių pastarąjį mėnesį tik dar labiau padidėjo. Socialdemokratus dabar palaikytų 11,6 proc. respondentų.

Naujausia apklausa taip pat parodė, kad ties 5 procentų palaikymo riba, kuri yra būtina norint patekti partijai į Seimą, laviruoja Tvarka ir teisingumas (6 proc.) bei Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (5 proc.). 2 procentiniais punktais pakilo ir 5 proc. barjerą įveikė Naglio Puteikio vadovaujama Lietuvos centro partija. Tačiau reikia pažymėti, kad šių partijų svyravimai išlieka tyrimų rezultatų paklaidos ribose (rezultatų paklaidų riba yra 3 proc.).

Lyginant su lapkričio pradžioje vykusia apklausa, 2 procentiniais punktais sumažėjo ketinančiųjų balsuoti už Lietuvos lenkų rinkimų akciją – Krikščioniškų šeimų sąjungą.

Trys iš dešimties (31 proc.) respondentų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti. Per paskutinį mėnesį neapsisprendusių rinkėjų dalis sumažėjo 9 procentiniais punktais.

Visgi paskutiniai „Baltijos tyrimų“ duomenys rodo, kad nuožmiausia kova dėl visuomenės palaikymo vyksta pirmajame trejetuke. Konservatorių palaikymo reitingas buvo didžiausias tarp visų politinių partijų.

Taigi, galima sakyti, kad pastaruoju metu vykusios labai intensyvios diskusijos tiek dėl biudžeto priėmimo, tiek dėl švietimo ir aukštojo mokslo bei sveikatos sistemos reformų didžiausią pridėtinę vertę atnešė ne reformas inicijuojantiems ir „biudžeto pyragą“ visuomenei dalinantiems „valstiečiams“, bet jiems kritikos negailintiems konservatoriams.

Reikia pastebėti, kad konservatorių pirmininko Gabrieliaus Landsbergio retorika buvo nuosekli. Politikas nevengdavo aštriai kritikuoti valdančiųjų, tačiau kartu nevengdavo pabrėžti, kad konservatoriai ir nori, ir gali savo balsais palaikyti „valstiečius“, jei šie sumanytų pradėti rimtas struktūrines reformas.

Kita vertus, konservatoriai puikiai išnaudojo „valstiečių“ sužadintus visuomenės poreikius. Po beveik dešimtmetį užsitęsusio „štilio“, kai tiek valstybės tarnautojų, tiek dėstytojų, mokytojų ir medikų atlyginimai buvo sustingę, „valstiečių“ planai kelti atlyginimus visuomenėje įgavo „kodėl tik tiek“ reikšmę. Konservatorių politikai įtvirtindami šią interpretaciją atliko bene svarbiausią vaidmenį. Ideologinei dešinei priklausantys konservatoriai parodė ne tik kur kas geriau suvokiantys visuomenės grupės interesus, bet ir rodomu socialiniu jautrumu aplenkė „valstiečius“.

Tai, kad konservatoriai užėmė gerą opozicinės partijos poziciją, pastebėjo ir Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas. Jis tvirtino, kad TS-LKD lyderiai ypač pastaruosius mėnesius elgėsi ir kalbėjo protingai bei sugebėjo sukurti kritiškos, bet, reikalui esant, konstruktyvios ir valdančiuosius palaikančios partijos įvaizdį.

Tuo tarpu „valstiečiai“, anot MRU docento, darė nemažai klaidų. Politologas pabrėžė, kad „valstiečių“ mėtymasis, potencijos ir valios trūkumas yra akivaizdus. O konservatoriai ramiai ir sistemingai kritikuoja bei, reikalui esant, palaiko valdančiųjų darbą. Todėl nieko keisto, kad konservatorių reitingai didėja, o „valstiečių“ reitingai tarsi sustingo.

V. Dumbliauskas taip pat pabrėžė, kad socialdemokratų partijos reitingai signalizuoja pavojų partijai, mat socialdemokratų populiarumas, net jiems esant opozicijoje, neauga, o pagrindiniai ideologiniai konkurentai – konservatoriai, nuosekliai didiną savo atotrūkį.

MRU docentas tai sieja su tuo, kad LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas yra iš esmės dingęs iš viešojoje erdvėje vykstančių aštriausių diskusijų. Politologas svarstė, kad galbūt tai susiję su tuo, jog „atsinaujinantys“ socialdemokratai neturi viešųjų ryšių strategijos.

V. Dumbliauskas akcentavo, kad „po skilimo ir senųjų socialdemokratų pasitraukimo partiją ištiko jiems visiškai nereikalinga komunikacinė „pauzė.“ Jie akivaizdžiai nesugeba savęs pozicionuoti ir apie save visuomenei priminti.

MRU politologas taip pat pabrėžė, kad „socialdemokratiškoji tyla“ ir G. Palucko nesugebėjimas viešojoje erdvėje įtvirtinti savo, kaip nuomonės ir partijos lyderio, įvaizdžio, yra susijęs su tarp socialdemokratų kilusiu konfliktu. Tai, teigė politologas, stipriai apsunkino naujojo partijos pirmininko startą. V. Dumbliauskas akcentavo, kad, lyginant su G. Landsbergio vadovavimo pradžia, G. Palucko „startas“ yra nepalyginamai sudėtingesnis.

Politologas aiškina, kad G. Landsbergis turėjo konservatorių partijos senbuvių paramą, o G. Paluckas pirmininku tapo tuomet, kai partijos senbuviai rėmė visai kitą kandidatą – Mindaugą Sinkevičių. Galiausiai tarp socialdemokratų įvyko konfliktas, kuris labai apsunkino naujojo pirmininko darbą. Taigi G. Landsbergis galėjo augti vos ne „šiltnamio“ sąlygomis, kai tuo tarpu G. Paluckas startavo chaose, į kurį įsivėlė partija. Tai, akcentavo MRU docentas, yra viena iš svarbių priežasčių, kodėl atotrūkis tarp socialdemokratų ir konservatorių nuosekliai didėja.

Apklausa vyko 2017 m. lapkričio 20-gruodžio 4 dienomis. Tyrimo metu apklausti 1108 Lietuvos gyventojai (15 metų ir vyresni), apklausa vyko 117 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida – iki 3 procentų.

Kl.: Jei rytoj vyktų rinkimai į Seimą, už kurią partiją jūs balsuotumėte arba būtumėte linkęs (-usi) balsuoti?

Seimo rinkimuose balsuotų už (procentas nuo visų rinkėjų – 18 metų ir vyresnių gyventojų) 

2017 11 (%) 

2017 12 (%) 

Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus 

15,6 

19,1 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą 

14,5 

13,6 

Lietuvos socialdemokratų partiją 

9,8 

11,6 

Partiją Tvarka ir teisingumas 

4,7 

6,2 

Lietuvos centro partiją 

2,4 

5,3 

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį 

4,1 

5,0 

Darbo partiją 

1,6 

3,2 

Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą 

4,7 

2,5 

Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus) 

2,7 

2,4 

Kitas partijas 

0,1 

0,1 

Nežino, neatsakė 

39,8 

31,0 

 

 

 

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas. Skelbiant apklausos duomenis nuoroda į ELTA ir “Baltijos tyrimus” būtina.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06:00

Tarp socialdemokratų vykstančios intrigos ir politinės vertės netekę politikos senbuviai toliau skandina Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP), o konservatorių populiarumas auga, nepaisant to, kad Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) lyderiai yra tarp nepalankiausiai vertinamų visuomenės veikėjų. 

Mykolo Romerio universiteto docentas Vytautas Dumbliauskas. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Tuo tarpu Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) dėl politikoje daromų klaidų nebeturi potencialo auginti visuomenės palankumo.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio pradžioje vykusi apklausa parodė, kad jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, didesnį gyventojų palaikymą turėtų TS-LKD, už kuriuos ketino balsuoti 15,6 proc. rinkimų teisę turinčių Lietuvos gyventojų. Antroje vietoje pagal populiarumą yra LVŽS (14,5 proc.), o trečioje – LSDP (9,8 proc.). 

Ties 5 proc. rinkėjų palaikymo riba išlieka partija Tvarka ir teisingumas (4,7 proc.) ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga (4,7 proc.). Tuo tarpu už 5 proc. ribos, kuri reikalinga partijai patekti į Seimą, atsidūrė Lietuvos liberalų sąjūdis (4,1 proc.). Lyginant su ankstesniu mėnesiu, liberalų populiarumas sumažėjo 3 procentiniais punktais, o per paskutinius du mėnesius šios partijos palaikymas sumažėjo net 5 procentiniais punktais.

Apklausų duomenys taip pat rodo, kad Darbo partija praktiškai išnyko iš Lietuvos politinio žemėlapio – už ją balsuotų vos 1,6 proc. rinkimų teisę turinčių žmonių.

Tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje didėja partijomis nusivylusių piliečių. Net keturi iš dešimties (39,8 proc. rinkėjų) respondentų šiuo metu arba nežino, už kurią partiją atiduotų balsą, arba yra nusprendę apskritai rinkimuose nedalyvauti. Per paskutinį mėnesį neapsisprendusių rinkėjų dalis padidėjo 3 procentiniais punktais.

„Baltijos tyrimų“ atliktų apklausų duomenys siunčia kelis įdomius signalus apie procesus, kurie vyksta Lietuvos partinėje sistemoje.

Politologų nuomone, LVŽS reitingo augimą riboja klaidos, kurias „valstiečių“ elitas daro Seime, bei neužtikrintas darbas Vyriausybėje. Nesėkmingas, visuomenę papiktinusių reformų „startas“ taip pat yra viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl LVŽS populiarumo reitingas ne tik nėra stabilus, bet ir leidžia pirmoje vietoje įsitvirtinti opozicinei Tėvynės sąjungai.

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Tuo tarpu konservatorių populiarumo augimas taip pat turi „stiklines lubas“. Reikia pažymėti, kad konservatorių lyderiai yra tarp nepalankiausiai vertinamų Lietuvos visuomenės veikėjų. Viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ lapkričio mėnesį atlikto tyrimo duomenimis, konservatorių lyderius nepalankiai vertina daugiau žmonių nei palankiai.

Partijos pirmininką Gabrielių Landsbergį palankiai vertina 38 proc., o nepalankiai 51 proc., buvusį konservatorių pirmininką ir ekspremjerą Andrių Kubilių palankiai vertina 20 proc., o nepalankiai – 69 proc. respondentų, Vytautą Landsbergį atitinkamai 29 proc. vertina palankiai ir 60 proc. – nepalankiai. Neigiamą palankaus vertinimo rodiklį taip pat turi Irena Degutienė (palankiai 32 proc. ir nepalankiai 49 proc.) bei Žygimantas Pavilionis (atitinkamai 28 proc. ir 30 proc.).

Tačiau, nepaisant neigiamo matomiausių partijos narių vertinimo, TS-LKD sugeba, nors ir nestipriai, didinti savo populiarumą. Lyginant su ankstesnio mėnesio duomenimis, konservatorių palaikymas išaugo beveik vienu procentu.

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Vytautas Dumbliauskas tokią situaciją pavadino savotišku politiniu fenomenu. Anot jo, šiek tiek neįprasta, kad partijos lyderiams esant vieniems nepopuliariausių politikų šalyje, jų atstovaujamos politinės jėgos reitingai sugeba augti.

Pavyzdžiui, Liberalų atveju stipriai sumažėjus Remigijaus Šimašiaus populiarumui (beveik 10 procentinių punktų per pastarąjį mėnesį), krito ir liberalų partijos palaikymas (nuo 7,1 proc. praėjusį mėnesį iki 4,1 lapkritį). Kitaip tariant, partijų lyderių palankaus vertinimo rodiklis tiesiogiai susijęs su partijos populiarumu.

Socialdemokratai. Vytauto Visocko nuotr.

„Logiška būtų, jei konservatorių politinių lyderių nepopuliarumas neigiamai veiktų ir partijos reitingus. Iš kur atsiranda „papildomi“ partijos rėmėjai, kai šitiek žmonių valstybėje konservatorių lyderių apskritai nemėgsta?“, – retoriškai klausė politologas.

V. Dumbliausko nuomone, konservatorių populiarumas neturi daug galimybių augti „kraujuojančių“ liberalų sąskaita. Tikras liberalų rinkėjas, anot MRU docento, iš principo už TS-LKD partiją neturėtų balsuoti. Nebent, pastebėjo V. Dumbliauskas, pasitikėjimas liberalais dar labiau sumažės ir bus akivaizdu, kad partija tikrai neperlips 5 proc. barjero. Tokiu atveju racionalūs rinkėjai, nenorėdami išmesti savo balso į šiukšlių dėžę, galbūt galėtų rinktis Tėvynės sąjungą. Vis dėlto, politologas nebrėžė juodžiausių scenarijų liberalams ir, anot jo, ši partija politiniame žemėlapyje turėtų išlaikyti panašias pozicijas.

Tuo tarpu vertindamas toliau krintančius LSDP reitingus, V. Dumbliauskas teigė, kad, įvertinus esamą kontekstą partijoje, toks kritimas dar yra labai palankus socialdemokratams.

„Įvertinus partijos skilimą ir prasidėjusias intrigas tarp buvusių partiečių, galima tik džiaugtis, jog tik tiek populiarumo reitingas krenta“, – ironizavo V. Dumbliauskas.

Politologas nedvejodamas mažėjantį socialdemokratų populiarumą siejo su Gedimino Kirkilo, Juozo Bernatonio ir kitų iš LSDP pasitraukusių partiečių „ardomąja“ veikla.

„Gediminas Kirkilas ir Juozas Bernatonis ardomąją socialdemokratų veiklą ir toliau tęsia. Mano galva, – teigė V. Dumbliauskas, – senasis socialdemokratų elitas išėjęs negali susitaikyti, kad pirmininku tapo ne tas, ką jie buvo iš anksto suplanavę. Visi jie tikėjosi Mindaugo Sinkevičiaus, o gavo Gintautą Palucką. Tad dabar jie nenurims. Toliau šmeiš G. Palucką, o tai nuosekliai skandins partiją ir neigiamai veiks jos populiarumą“.

V. Dumbliauskas Socialdemokratų darbo frakciją įkūrusius buvusius LSDP narius įvertino kaip netekusius politinės rinkos vertės. „Dabar jų politinė vertė rinkoje – nulinė, jie nelaimėtų nei vienmandatėje, o jų atstovaujama partija nesurinktų nė kelių procentų. Labai gaila, kad patys jie to nesupranta,“ – neigiamai atsiliepdamas apie LSDP vykstančius procesus, teigė MRU docentas.

Politologas mano, kad socialdemokratų populiarumą įmanomą atkurti, tačiau tai, esant tokioms aplinkybėms, bus labai sunku. Išėjimas iš „valstiečių“ „šešėlio“ buvo būtinas žingsnis socialdemokratams, dabar G. Paluckas privalo stiprinti partinę tapatybę ir nuolatos kritikuoti „valstiečius“.

Eltos korespondentas Benas Brunalas

XXX

Apklausa vyko 2017 m. spalio 25-lapkričio 8 dienomis. Tyrimo metu apklausti 1085 Lietuvos gyventojai (15 metų ir vyresni), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 15 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų. 

Kl.: Jei rytoj vyktų rinkimai į Seimą, už kurią partiją jūs balsuotumėte arba būtumėte linkęs (-usi) balsuoti?

Seimo rinkimuose balsuotų už (procentas nuo visų rinkėjų – 18 metų ir vyresnių gyventojų) 

2017 10 (%) 

2017 11 (%) 

Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus 

14,8 

15,6 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą 

12,8 

14,5 

Lietuvos socialdemokratų partiją 

10,3 

9,8 

Partiją Tvarka ir teisingumas 

6,6 

4,7 

Lietuvos lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą 

3,4 

4,7 

Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdį 

7,1 

4,1 

Lietuvos laisvės sąjungą (liberalus) 

2,1 

2,7 

Lietuvos centro partiją 

2,8 

2,4 

Darbo partiją 

3,1 

1,6 

Kitas partijas 

– 

0,1 

Nežino, neatsakė 

37,0 

39,8 

 

 

 

Ši apklausa yra Lietuvos naujienų agentūros ELTA ir Lietuvos-Didžiosios Britanijos rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos Tyrimai“ bendras projektas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.26; 00:02

Šalies politinės partijos pastaruoju metu kunkuliuoja. Lietuvos socialdemokratų partija ir dalis jau buvusių partijos narių pasitraukė iš valdančiosios daugumos ir pradėjo kalbėti apie naują politinę organizaciją. Liberalai, krečiami korupcijos skandalo, taip pat kalba apie partijos „restartą“.

Savotiškame intrigų sūkuryje atsidūrė Vilniaus miesto meras ir buvęs Liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius. Jo neva darytas spaudimas ir rašytos žinutės Vilniaus administracijos direktorei gali atsidurti etikos sargų akiratyje. Dar prieš tai Vilniaus miesto Taryboje įvyko transformacijos, kai liberalai iš valdžios pašalino konservatorius ir iš vicemero posto atleido Valdą Benkunską. Jį pakeitė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) atstovė Edita Tamošiūnaitė. Galiausiai šią savaitę prie naujai pasirašytos Vilniaus miesto savivaldybės koalicijos prisijungė ir pati LLRA.

Taigi šiame intensyvių politinių permainų etape nedidelė ir ganėtinai uždara Lietuvos lenkų rinkimų akcija, neeikvodama daug energijos vidiniams vaidams, panašu, naudojasi esama padėtimi. Įdomu tai, kad dar prieš metus LLRA-KŠS buvo apskritai atitverta nuo galimybės prieiti prie valdžios centro, o ką jau kalbėti apie galimybę pretenduoti į postus.

Tuomet Premjeras Saulius Skvernelis sudarydamas Vyriausybę labai aiškiai pabrėžė, kad LLRA-KŠS lyderio Valdemaro Tomaševskio „neaiškių“ pozicijų po Krymo okupacijos demonstravimas kelia daug klausimų. Tai, anot Premjero, yra tikras kliuvinys galimam bendradarbiavimui formuojant Vyriausybę. Todėl, tvirtino S. Skvernelis, kol nebus atsakyti visi klausimai, kalbėti apie LLRA-KŠS dalyvavimą valdžioje apskritai nėra prasmės.

Panašu, kad Premjeras gavo atsakymus į rūpimus klausimus, nes dabar S. Skvernelis kalba apie sąlyčio taškus, siejančius valdančiąją daugumą ir LLRA-KŠS. Premjero toną palaiko ir Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, neslepiantis, kad esant reikalui į koaliciją bus kviečiama Lietuvos lenkų rinkimų akcija.

Ką rodo tokia aukščiausius valstybės postus užimančių asmenų nuomonių kaita? Ar tai tik retorika, ar reikia tikėtis, kad LLRA-KŠS oficialiai taps valdančiosios daugumos dalimi? Ar gali būti, kad laisva ūkio ministro kėdė, dėl kurios kol kas galvų nesuka mažumoje likusios valdžios vedliai, yra laikoma Lietuvos lenkų rinkimų akcijai? Bet galbūt tiek „valstiečiams“, tiek LLRA-KŠS formalizuoti koalicijos santykius nėra paranku, daug patogiau išlaikyti status quo? Galbūt koalicinė sutartis tik sukeltų daugiau neramumų nei įneštų tvarkos? Tačiau tokiu atveju kokią naudą iš to gauna postų neturintys ir de jure opozicijoje esantys Lenkų rinkimų akcijos politikai?

Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius mano, kad didelių permainų LLRA-KŠS ir valstiečių santykiuose neturėtų būti. Kaip svarbiausias to priežastis MRU docentas išskyrė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos ir „valstiečių“ ideologinį panašumą, kompetentingų LLRA kadrų, galinčių užimti ministerijų postus, stoką bei lenkų partijos siekį oponuoti Tėvynės sąjungai.

V. Valentinavičius nesistebėjo Premjero ir Seimo Pirmininko kalbomis apie LLRA-KŠS ir „valstiečių“ ateities bendrystę. Tai, anot MRU docento, yra susiję su tuo, kad abi politinės partijos ideologiškai yra artimos.

„Šiose partijose derinami ultrakairuoliški lozungai ir ultrakonservatyvios vertybės. Taigi ideologiškai nuo pat pradžių „valstiečiai“ ir lenkai buvo artimi. Lenkų rinkimų akcija pritarė absoliučiai daugumai Vyriausybės sprendimų ir neformaliai jie priklauso valdantiems kaip ir partijos Tvarka ir teisingumas likučiai Seime. Jie visada palaikė dabartinę daugumą, ypač konservatyviais socialiniais ir kultūriniais klausimais, kaip šeimos politika“, – sakė MRU docentas.

V. Valentinavičių stebina tik tai, kad ideologiškai konservatyvi jėga palaiko labai liberalią S. Skvernelio Vyriausybės programą, priimtą Darbo kodeksą, Nacionalinį susitarimą, nuoseklų stambiojo verslo protegavimą. Pritariant šiems sprendimams, anot MRU docento, ne tik LLRA-KŠS, bet ir „valstiečiai“, kaip Tomas Tomilinas, turėtų turėti problemų. Tačiau nei vieni, nei kiti jų neturi. „Galbūt jie nesupranta, kokią politiką vykdo S. Skvernelis?“, – retoriškai klausė V. Valentinavičius.

Kita, politologo nuomone, ne mažiau svarbi, priežastis, kodėl Lenkų rinkimų akcijos ir valstiečių santykiai Seime nesiformalizuos, yra ribota partijos politinė patirtis ir kompetencijos.

„LLRA-KŠS turi blogą tiesioginio dalyvavimo koalicijoje patirtį. Kai ankstesnėje Vyriausybėje jie turėjo Energetikos ministeriją, iš viso šito nelabai kas išėjo. Ribota politinė patirtis neleido jiems visavertiškai dalyvauti valdančiojoje koalicijoje. Lenkų rinkimų akcija tiesiog neturi pakankamai kompetentingų ir profesionalių žmonių, kad galėtų užimti bent kiek rimtesnius postus“, – aiškino V. Valentinavičius.

Anot politikos eksperto, dėl to ši partija nėra ambicinga politinė jėga. Tad tikėtis, kad Lietuvos lenkų rinkimų akcija sąmoningai pretenduotų į aukštus politinius postus, nėra labai tikėtina.

„Nėra paprasčiausiai žmonių, kurie šioje partijoje tai galėtų padaryti. Lenkų rinkimų akcija tiesiog bijo svarbesnių postų“, – samprotavo V. Valentinavičius.

Ribota lenkų partijos politinė kompetencija iš esmės lemia tai, kad LLRA-KŠS pasitenkina nedidelėmis paslaugomis, kurias gali suteikti valdantieji. Tad neformalaus „pritarėjo“ vaidmuo labai tinkamas šiai partijai. Tokia situacija, pabrėžė V. Valentinavičius, buvo tiek ankstesnėje, tiek yra šioje Vyriausybėje.

Galiausiai politikos ekspertas pabrėžė, kad LLRA-KŠS pasižymi tuo, jog ypač nemėgsta Tėvynės sąjungos, kurioje figūruoja V. Landsbergio pavardė.

„Praktiškai vien to užtenka, kad jie palaikytų socialdemokratus, kaip ankstesnėje Vyriausybėje, ar šiuo metu „valstiečius“, – apibendrino V. Valentinavičius.

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politologijos katedros vedėjas Andžejus Pukšto taip pat samprotavo, kad formalios koalicijos neturėtų būti, o mažumos Vyriausybė turėtų ir toliau išlikti. Vis dėlto, politikos eksperto nuomone, nepaisant kai kurių trinčių, „valstiečiai“ gali tikėtis iš Lenkų rinkimų akcijos paramos.

„Valstiečiai“ ir žalieji turi labai stiprų tautinį flangą, kuriam atstovauja profesorius Eugenijus Jovaiša. Dėl to, ko gero, susitarimo dėl pavardžių ir vardų rašymo niekada neturėtų būti. Susitarimai įmanomi daugiausiai dėl socialinių, šeimos reikalų ar, pavyzdžiui, susitarimai dėl alkoholio ribojimo“, – kalbėjo A. Pukšto.

Nors nemažai „valstiečių“ ir Lenkų rinkimų akcijos keliamų klausimų gali sutapti, VDU docento nuomone, į koaliciją einama tik tada, kai 100 proc. matai, kad galimybė dirbti bent jau trejus metus yra. Be to, aiškino A. Pukšto, Lenkų rinkimų akcijai labiau apsimoka būti už Vyriausybės ribų ir atskirai tartis dėl konkrečių dalykų.

„Taigi, – apibendrino A. Pukšto, – Lenkų rinkimų akcija neis į koaliciją, neprašys postų, bet labai artimai bendradarbiaus daugeliu klausimų su „valstiečiais“.

MRU docentas Vytautas Dumbliauskas ideologinį veiksnį taip pat laiko svarbiu aiškinant, kodėl Premjeras ir Seimo Pirmininkas pradėjo kalbėti apie politinių tikslų bendrumą su LLRA-KŠS. Tačiau politologas pabrėžė, kad lenkų partijos ideologinis neapibrėžtumas, o ne konkrečių vertybių bendrumas yra svarbus, kodėl su ja „valstiečiams“ nesunku surasti bendrą kalbą.

„Lenkų rinkimų akcija ideologiškai yra „jokia“. Jie nei kairieji, nei dešinieji. Jie yra tautiniu pagrindu sukurta partija. Todėl su jais kalbėtis arba juos pakviesti į platesnes koalicijas nėra nieko keisto. Dėl to nei liberalai, nei konservatoriai, nei socialdemokratai dėl tokio sprendimo nebus smerkiami ir, atvirai kalbant, nieko nenustebins. Tai visai normalu ir, beje, Lietuvoje įvykę ne vieną kartą.“

Komentuodamas ankstesnius Premjero ir Seimo Pirmininko pareiškimus, kad dėl LLRA-KŠS lyderio V. Tomaševskio užimamų pozicijų Lenkų rinkimų akcijai neatsiras vietos valdžioje, MRU docentas priminė Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) žodžius, jog politikoje nebūna nei amžinų draugų, nei amžinų priešų – tik amžini interesai.

„Todėl nieko keisto, kad dėl tokios „tamsios asmenybės“ kaip Valdemaras Tomaševskis tradicinių partijų nuostatos gali būti keičiamos. Priklausomai nuo susiklosčiusių politinių aplinkybių. Taigi tiek V. Pranckiečio, tiek S. Skvernelio kalbos manęs visai nestebina. Kol nereikėjo jiems Lenkų rinkimų akcijos balsų, tol jie buvo „nelabai geri“, o kai dabar reikia – situacija keičiasi. Tai yra tiesiog tipinis politinės konjunktūros pavyzdys“, – kalbėjo MRU dėstytojas.

V. Dumbliausko teigimu, nors V. Tomaševskio pėdsakai, ko gero, veda iki Kremliaus, tai nereiškia, kad didžioji dalis partijos narių su tuo yra susiję.

„Partija šiandien tiesiog turi „auksinės partijos“ statusą. Politikos realybėje labai dažnai susikuria situacijos, kai mažų partijų dalyvavimo labai reikia. Šis poreikis neproporcingai padidina tokių politinių jėgų reikšmę“, – Eltai sakė politologas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.11.06; 00:05

dumbliauskas_m_vytautas

Šiandien visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt svečias – politologas Vytautas DUMBLIAUSKAS. Mykolo Riomerio universiteto doc. V.Dumbliauskas studentams dėsto politikos mokslus. Su politologu Vytautu Dumbliausku kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas. Pagrindinė pokalbio tema – artėjantys Seimo rinkimai.

Nėra dviejų panašių žmonių. Nėra panašių ir rinkimų. Kiekvieni rinkimai turi specifinių, tik jiems būdingų bruožų. Kuo ypatingi šie Lietuvos Seimo rinkimai?

Vienas iš pagrindinių panašumų lyginant su ankstesniaisiais rinkimais – atsirado naujų partijų. Naujų partijų atsirasdavo ir praėjusiųjų, ir dar ankstesniųjų rinkimų išvakarėse. Omenyje turiu Artūro Paulausko, Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso, Arūno Valinsko partijas. Todėl nenuostabu, jog ir 2012-ųjų metų rinkimų išvakarėse turime naujų politinių darinių, kurie siekia patekti į šalies parlamentą.

Continue reading „Politologas Vytautas Dumbliauskas: “Iš konservatorių tikėjausi žymiai daugiau”“

visockas-gintaras-portretas

Šią savaitę turėjau prasmingą susitikimą su Vilniaus Universiteto profesoriumi Vytautu Daujočiu.

Prof. Vytautas Daujotis padovanojo ką tik išleistą veikalą “Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė”, kuriame drauge su Arvydu Janulaičiu, Vytautu Radžvilu ir Rimantu Petru Šližiu “įvairiais aspektais nagrinėja vadinamąją krepšelinę Lietuvos aukštojo mokslo reformą.

Bei “argumentais ir faktais parodo, kaip ir kodėl teisingumo ir nešališkumo principus aukštąjame moksle paneigęs krepšelinės reformos eksperimentas veja jaunimą iš Tėvynės ir virto nusikaltimu tautai”.

Būtent šiame konceptualiame, analitiniame darbe pateikiami visuomenei beveik nežinomi faktai apie nesėkmingus mėginimus pertvarkyti ir modernizuoti aukštojo mokslo sistemą. Būtent šie duomenys leidžia “geriau suvokti, kokios gelminės priežastys lėmė nuolat didėjančią krizę”.

Continue reading „Nepatogūs klausimai“