Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Šių metų liepos 2-ąją dieną Vytautui Visockui (1939-2018) būtų sukakę 80 metų. Deja, šio gimtadienio jis nesulaukė…

Slaptai.lt šioje publikacijoje sudėjo Jo kurso draugų Vygando Račkaičio, Evaldos Strazdaitės – Jakaitienės, Viliaus Baltrėno, Kęstučio Nastopkos, Toleinos Daržinskaitės, Vlados Radzvilovičienės, Daivos Dobilaitės-Šulmanienė prisiminimus.

XXX

Vygandas Račkaitis. RAŠAU TAU LAIŠKUS

(Vytauto Visocko atminimui)

Nuėjai į tylą,

Bičiuli mano mielas.

Dabar rašau Tau laiškus

Ant debesėlio krašto

Ir ant aušrinio vėjo…

Mano draugystė su Vytautu užsimezgė prieš 60 metų, kai buvome studentai. Tai laiko patikrinta ir išbandyta draugystė. Daug kur sutapo mūsų pažiūros, gėrio ir grožio nuovoka, tautiškumo aspiracijos.

Mes buvome dvasios gentainiai.

Kone kasdien nors trumpam pašaukiu mintyse Vytautą iš Anapus, pakalbinu be žodžių, pagalvoju, ką jis darytų, sakytų vienu ar kitu atveju. Matau susirūpinusį dėl mūsų tautos ir kalbos ateities, dėl dingstančios ribos tarp gėrio ir blogio. Dažnai mintyse  bendrauju su jau išėjusiu Vytautu, tarsi rašyčiau laišką, pasakoju geras ir blogas naujienas, atsigręžiu į praeitį.

Ne viskas pavirsta pelenais ar smiltimis. Lieka šviesi atmintis, pasakyti ar parašyti žodžiai, mintys.

Vygandas Račkaitis ir Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vygandas Račkaitis ir Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Štai ir dabar, sėdėdamas prie kompiuterio ir rašydamas atsiminimus, kalbuosi su Tavimi, Vytautai, matau mudu sėdinčius Istorijos fakulteto 34 auditorijoje ir besiklausančius Meilės Lukšienės paskaitos apie Jono Biliūno kūrybą, graudenamės dėl baltos katytės ir seno Brisiaus… Matau, kaip mes nutarę dviese keliauti ir pavaikščioti po Karpatų kalnus kopiame į Hoverlą, kaip irkluojame baidarę Šventosios upėje, gėrimės Aukštaitijos kraštovaizdžiais. Matau Tave ir Dalią Latavos kaimo seno namo seklyčioje skanaujančius liepų medų…

1957 metų rugsėjį į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros susirinko per pusšimtį vaikinų ir merginų. Visi buvome džiugiai ir pakiliai nusiteikę, kad įveikta aukštokai pakelta konkurso kartelė, įstojome į universitetą. Būsim lituanistai. Šį mūsų pasirinktos specialybės pavadinimą tarėme su pasididžiavimo gaidele. Tada žodis lituanistika skambėjo pakiliai, gal kiek paslaptingai. Net ir tais slogiais pokario laikais  humanitariniai mokslai nebuvo paskutinėje vietoje.

Neiškart susidraugavome. Augalotas, plačiapetis, pro akinių stiklus vaiskių akių žvilgsnis… Tu man atrodei esąs pats vyriškiausias iš visų kitų mūsų bernaičių. Imponavo ne tik išvaizda. Kalbėjai neskubėdamas, tarsi pasverdamas žodžius, tiesiai šviesiai išsakydamas savo nuomonę, nevengei ironijos, kartais ir pats save paironizuodavai, pasišaipydavai iš norinčių pasipuikuoti, tuščiažodžiaujančių. Tu mielai bendraudavai su kursiokais, dalyvaudavai kone visuose susibūrimuose. Sodriu baritonu pritardavai mėgstantiems dainuoti Aldonui, Aleksui. Tu alytiškis, grynakraujis dzūkas, tai kaipgi be dainos!?

Vytautas Visockas, Ipolitas Ledas, Vygandas Račkaitis. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai matydavome Tave su fotoaparatu rankose. Daug esi padaręs ir padovanojęs mums, bendrakursiams, nuotraukų, kur sustabdytosios mūsų jaunų dienų akimirkos. Tais laikais reikėjo kantrybės ir darbo, kad iš negatyvo atspausdintum fotografiją. Mes, aišku, nesidomėjom, kur Tu ryškini ir fiksuoji nuotraukas, kur randi tam būtiną tamsią patalpą, gauni didintuvą. Gausu tų Tavo nuotraukų, liudijančių, kad buvome studentai, knygoje „Lituanistai 1957 –1962 m.“.

Tą 2012 metų vasarą, kai susirinkome paminėti Universiteto baigimo 50 –mečio, Romualdas Ozolas paragino kiekvieną bendrakursį parašyti savo studijų laikų atsiminimus, sudaryti knygą buvo patikėta Tau, Vytautai. Žinau, kiek reikėjo Tau pastangų, kad turėtume šitą solidų leidinį, primenantį anas toli pasilikusias dienas. Vis prašei, laukei nesulaukei, kol išpildys savo pažadą vis dar neparašiusieji…

Mudu suartino universiteto turistų klubo organizuojami turistiniai žygiai po Vilniaus ir Trakų apylinkes, dalyvavimas turistų sąskrydžiuose, varžybose. Tu ir aš norėjome kuo daugiau pamatyti, pažinti, mus domino kultūros paveldas, etnografija, tautosaka.

Svajojom ir apie kalnus. Atsimeni, pradėjome lankyti alpinistų treniruotes, bet alpinistais netapome sužinoję, kad inventorių, aprangą reikės įsigyti už  savo lėšas, kainuos ir kelionė. Tiek pinigų ne studento kišenei. Pasitenkinom visiems turistams prieinamais Karpatų kalnais. Dviese leidomės ton kelionėn, nelabai prisimenu, kaip mes nusibeldėme į Užkarpatę, kaip grįžome. Berods, gelbėjo autostopai… Daug kur Tu man buvai tvirtumo, atkaklumo pavyzdys. Šalia Tavęs būdamas ir aš patikėdavau savo jėgomis, pavykdavo įveikti sunkumus.

Vytautas Visockas ir Vygandas Račkaitis žygyje. Slaptai.lt nuotr.

Nepamiršau ir tos vasaros, kai mes, grupelė lituanistų (tarp mūsų buvo ir Norbertas) kartu su konservatorijos studentais vaikštinėjome po Endrijavo, Judrėnų apylinkes, rinkome tautosaką, o paskui, pasibaigus ekspedicijai, Tu sumanei dar savaitę užtrukti, susipažinti su Kuršių nerija. Jūra, kopos, marios… Tų mūsų kelionių akimirkos liko ir Tavo nuotraukose.

Nenutrūko mūsų ryšiai ir baigus universitetą. Keli patys gabiausieji, pasišventę mokslinei veiklai liko Vilniuje, o kiti pasklidome po Lietuvos mokyklas, privaloma buvo tris metus mokytojauti už tai, kad gavai diplomą. Tu mane aplankydavai Merkinėje, aš Tave rasdavau savaitgaliais grįžusį pas tėvus Alytuje. Paskui susitikdavome Vilniuje, arba pas mane Anykščiuose. Pradėjus Tau dirbti „Minties“ leidyklos turistinės literatūros redakcijoje atsirado ir darbinių interesų. Prikalbinai mane ir Mildą plaukti Šventosios, Dubysos, Merkio, Nevėžio upėmis, apvaikščioti Kuršių neriją ir parašyti su šiais maršrutais turistus supažindinančias knygeles. Tokios kelionės po Lietuvą mums patiko, Tavo pageidavimą įvykdėme.

Visi, kam teko kartu su Tavimi dirbti, bendrauti, jautė Tavo asmenybės šviesą. Nepakentei melo, neteisybės, nesitaikstei su abejingumu, bukumu. Visa savo esybe buvai lituanistas, Tau nuolat rūpėjo lietuvių kalbos ir kultūros būklė, tautos dvasinis paveldas. Prasidėjus Atgimimui tapai aktyviu sąjūdiečiu, galėjai būti ir tarp lyderių, šalia Romualdo Ozolo, buvusio bendrakursio ir bendradarbio, keletą metų dirbusio kartu su Tavimi „Minties“ leidykloje.

„Minties“ leidyklos kolektyvas

Neleidai sau ilsėtis ir sulaukęs pensininko amžiaus. Jausdamas kovos su tamsa, su abuojumu būtinybę, grėsmę lietuvybei, griebeisi  publicistikos, atviro, tiesaus pokalbio su laikraščių „XXI amžius“, „Draugas“ skaitytojais. Ypač daug rašinių, demaskuojančių melą ir tikrovės juodintojų kėslus, paskelbei sūnaus Gintaro Visocko įkurtoje aktualijų svetainėje Slaptai.lt. Čionai daug Tavo parengtų įvairių renginių reportažų, įžymių žmonių  portretų, kultūros paminklų, Lietuvos kraštovaizdžio nuotraukų.

Ačiū kompiuteriui, atsirado galimybė paskaityti Tavo internetinę publicistiką, net ir nesusitikus padiskutuoti, pasidalinti nuomonėmis, mintimis. Mus skaudino ir liūdino kaskart pasirodančios knygos, publikacijos spaudoje, kurių autoriai beatodairiškai dergia kovotojus už laisvę, tyčiojasi iš Tėvynės mylėtojų, niekina lietuvių tautą, plėtoja saviniekos idėjas (Marius Ivaškevičius, Rūta Vanagaitė, Henrikas Šadžius ir kt.)…

Atsimeni, kaip mes piktinomės, kai knygos „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“, kur Pilėnų gynėjai vaizduojami ne kaip didvyriai, o kaip bailiai, kurie išsigandę kryžiuočių žudėsi, autoriai Darius Baronas ir Dangiras Mačiulis buvo apdovanoti Patriotų premija ir šį apdovanojimą knygų mugės metu įteikė buvusi Sąjūdžio veikėja Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Koks paradoksas! Davei atkirtį tiems „istorikams“ portalo puslapiuose, džiaugėmės, kad Algimantas Bučys žurnale „Metai“ argumentais rėmė prie sienos šituos premijos „laureatus“.

Kursiokai. Vytautas Visockas, Vaclovas Mikailionis, Algimantas Bučys, Ipolitas Ledas. Slaptai.lt nuotr.

Susiimtum už galvos, brolau, sužinojęs, kad šitos antrą kartą išleistos juodos knygos „Žali“ autorius 2019-taisiais tapo nacionalinės premijos laureatu, o šito „genijaus“ romano meistriškumo nevertinantys per respublikinį radiją tūlo literatūros „žinovo“ buvo išvadinti siaurakakčiais ir ūminiu patriotizmu susirgusiais.

Ką besakyt, ką begalvot mums, Vyteli, įsidėmėjusiems mūsų dėstytojos Irenos Kostkevičiūtės teiginį, kad literatūros kūrinyje būtinas estetinis idealas?!

Tu, Vytautai, prieš keletą metų atsiuntei unikalaus, ilgai buvusio slapto dokumento, caro Petro I testamento į lietuvių kalbą išverstą tekstą, nurodei į ką reikia atkreipti dėmesį. Iš tiesų, jei galingasis Rusijos caras prisakė palikuonims numatytuose užvaldyti kraštuose sėti pavydą ir nesantaiką,  papirkinėti auksu elitą, tai nėra ko stebėtis, kad tokiais metodais ir šiandien Maskvos Kremlius vykdo testamento priesakus. Žeidė Tave tokie mūsų visuomenę nudvasinantys reiškiniai, Tu juos įvardindavai savo publikacijose.

Paskutiniame savo rašinyje „Tu man pasakyk“ sielojaisi, kad suniokota Lukiškių aikštė, kad vis neturime J. Basanavičiui paminklo, abejojai, ar džiaugsimės permainomis, pradėję antrąjį atkurtos Lietuvos šimtmetį, jei mūsų valstybę žlugdę politikai, valdininkai nesusilauks atpildo, neatsiras ten, kur jiems vieta.

Džiaugeisi Tu kurso draugų kalbininkų Alekso, Alberto, Evaldos, Aldono  darbais, labai vertinai Norberto etnologines studijas, Algimanto Bučio publicistiką, jo monografiją „Lietuvos karaliai ir Lietuvos karalystė“, publikavai portale slaptai lt., paskelbei ir Algio Uzdilos Punsko krašto vietovardžių etimologiją, pagarbiai mini bendrakursį rezistentą Vladą Pupšį, daug gerų žodžių skyrei Romualdui Ozolui savo atsiminimuose, lankei jį ligoninėje, parašei jau po mirties pasirodžiusio jo romano „Pradžių  knyga“ recenziją, įdėmiai skaitei anksčiau išleistus jo dienoraščius.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ačiū, mielas Vytautai, kad ne kartą esi atvažiavęs į Anykščius, apsilankęs Latavos vienkiemyje, šiltai žiniasklaidoje papasakojęs apie viešnagę pas mus, pasidžiaugęs Mildos ir mano kūryba. Paskutinį kartą Tu kartu su Dalia apsilankei užpernai vasarą, dalyvavome Anykščių miesto šventėje, Tu kaip visada darbavaisi su foto aparatu, „gaudei“ objektyvu įspūdingus šventės momentus, neatrodė, kad būtum ligonis.

Vėliau sužinojau, kad sušlubavo Tavo sveikata, reikia brangių vaistų, bet Tu ne iš tų, kurie porintų apie savo negalavimus, ligas… Kas galėjo pagalvoti, kad daugiau nebesusitiksime. Tiesa, Tu tąsyk kažkodėl atsisveikindamas liūdnai šyptelėjai ir pasakei: „Tai gal paskutinį kartą lankausi tavo Latavoje…“ Aš, žinoma, užginčijau tą „paskutinį kartą“ ir pagalvojau: „Ką gi, nedovanotinai senstame, senka jėgos, vargiai nusikrapštau į Vilnių, jau  nevairuoju automobilio. Tu daug stipresnis už mane“.

Grįžęs Tu interneto portale savo reportaže „Švenčia Anykščiai“ nuotaikingai apsakei savo įspūdžius, pateikei pluoštą nuotraukų.

Slinko niūrios lietingo rudenio dienos. Nežinau, kodėl Tu pasikvietei į namus buvusius bendrakursius Algimantą Bučį, Vaclovą Mikailionį, Algį Uzdilą, šiaip pasišnekučiuoti, ar… atsisveikinti? Kvietei ir mane, bet aš sirguliavau, nesiryžau važiuoti.

Algimanto Bučio padėka. Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje. Slaptai.lt nuotr.

Nežinau, apie ką tame suėjime kalbėjotės. Gal aptarinėjote Tau rūpimus klausimus, kad dvasinė krizė daug baisesnė už ekonominę, kad reikėtų atgaivinti tautininkų partiją.

Netrukus sužinojau, kad Tu ligoninėje. Nesureikšminau to fakto, senoliams kartais prisireikia ligoninės.

Sunerimau tik tada, kai Tu ligoninėje užsibuvai ilgiau kaip mėnesį ir pradėjai neatsiliepti į telefono skambutį. Neužilgo paaiškėjo, kad Tau sunku atsigauti po šiurpios operacijos.

Pasišoviau Tave aplankyti. Turiu prisipažinti, kad bijojau pamatyti Tave iškamuotą kančios, bejėgį. Pavykus pasikalbėti telefonu, supratau, kad Tu nepageidauji lankytojų, aplankymą sutarėme atidėti vėlesniam laikui, kai sustiprėsi.

1991-ųjų sausis. Prie parlamento. Slaptai.lt nuotr.

Po Naujų Metų mudu kalbėjomės paskutinį  kartą. Tu sakei, kad tavo slauga labai išvargino Dalią, kad nenori savo artimiesiems būti našta. Neradau žodžių paguodai, veblenau apie Tavo reikalingumą šeimai ir draugams, mušiausi į krūtinę, kad neprisiruošiau aplankyti.

„Nusiramink. Aš tau atleidžiu“, – su Tau būdinga pašaipėle nutraukei mano graudžią tiradą.

Antrą Velykų dieną pakėlęs telefoną išgirdau verksmingu Dalios balsu ištartus žodžius: „Vytauto nebėra…“

Tavęs palydėti į paskutinę kelionė susirinko visi kursiokai, kurie dar gali pakrutėti. Stebėjomės, sunku buvo patikėti, kad tarp mūsų jau nebėra Tavęs, paties tvirčiausio ir šauniausio… Apsidairę pamatėme, kaip sumažėjo mūsų būrelis. Iš vyrijos likom 7, merginų keliomis daugiau…

Ką gi, esame ta daug mačiusi ir daug visko patyrusi, jau laukianti šaukimo išeiti pokarinė karta. Ateiname ir išeiname.

XXX

Evalda Strazdaitė – Jakaitienė. APIE DAR VIENĄ KURSO DRAUGĄ

jakaitiene_1
Evalda Jakaitienė

Šaunus buvo tas mūsų kursas! Kiek daug gabių ir veiklių žmonių jame mokėsi ir brendo! Po kurio laiko net dešimt iš jų apsigynė mokslines disertacijas, šeši tapo profesoriais, dvylika docentų dėstė aukštosiose mokyklose. O kur dar rašytojai, poetai, žurnalistai, leidyklų direktoriai ar vyriausieji redaktoriai, aktoriai ar režisieriai, šalyje išgarsėję mokytojai? Net kovo 11-osios Atkuriamojo Seimo signataras Romualdas Ozolas ir Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Nastopka jame mokėsi!

Labai liūdna, bet su daugeliu iš jų jau nebegalime nei padiskutuoti, nei pasibarti, nei pasitarti – iš šio pasaulio jie iškeliavo negrįžtamai. Vienų netektis skaudžiai prislėgė ne tik kurso draugų, bet ir daugelio kitų Lietuvos žmonių širdis, kiti išėjo tyliai, atsisveikinę tik su savo artimaisiais.

Su Vytautu Visocku atsisveikinome be galo skaudžiai – sunku buvo patikėti, kad iš mūsų tarpo pasitraukė toks vyras-galiūnas.

Pirmaisiais studijų metais mūsų kurse buvo net 60 jaunų žmonių (baigėme tik 38). Todėl su visais bent kiek artimiau susipažinti per trumpą laikotarpį nebuvo įmanoma. Vytauto Visocko nepažinojau beveik iki pat trečiojo kurso pavasario. Mačiau paskaitas lankantį aukštą, gražiai nuaugusį jaunuolį – ir tiek. Net neprisimenu, kad būtume ilgiau kalbėjęsi. Šis tikrai vyriškos išvaizdos vaikinas atkreipė į save dėmesį, kai su foto aparatu pradėjo dalyvauti daugumoje kurso susibūrimų. Netrukus ėmėme iš jo gauti visai geros kokybės nuotraukų (dabar jau neprisimenu, ar kaip nors už jas atsilygindavome; gal ir sumesdavome po kokį rublį). Taip pamažu, tarsi ir nejučia Vytautas tapo mūsų kurso metraštininku: fotografavo mus, skubančius į paskaitas, rudens talkose kasančius bulves ar silosuojančius kukurūzus, šokančius ar dainuojančius, iškylaujančius ar kilnojančius vyno taures.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000 metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Su Vytautu kartais susitikdavome ir universiteto teatrinėje studijoje, į kurią jį pakvietė mūsų kurso teatro entuziastas Ipolitas Ledas, o studijos vadovas Juozas Meškauskas tokį išvaizdų vaikiną mielai priėmė į artistų gretas. Vaidmenų Vytautas sukūrė nedaug, bet visiems paliko nuoširdaus ir paslaugaus, nedrąsaus ir mažakalbio vyruko įspūdį. Visur kur jis daug fotografavo. Nemažai to meto universiteto teatralų tikrai yra išlaikę po pluoštelį Vytauto padarytų nuotraukų iš įvairių studijos gastrolių po Lietuvą, iš ekskursijos į Maskvą. Tebesaugau ir aš kelias jo fotografijas iš studijos kelionių po įvairius miestelius (visi artistai su vadovu darda sunkvežimio kėbule – dulkini, neišsimiegoję, bet smagiai nusiteikę), iš studentų vasaros stovyklos (mat po ketvirto kurso dirbome viename statybos būryje – statėme kiaulidę Paparčiuose).

Vytautas Visockas. Jaunystė. Slaptai.lt archyvas

Studijų metais glaudesni kontaktai tarp mudviejų taip ir nesusiklostė. Vytautas buvo poetas ir braidė po literatūros pievas, o aš pasukau į kalbos mokslus. Tiesa, keletą kartų esu jam skolinusi istorinės gramatikos, bendrosios kalbotyros, gal ir kitų kalbos dalykų užrašus, bet tai buvo tik stropios studentės paslauga į bėdą patekusiam kursiokui (mat kalbos dalykai Vytautui tada nebuvo prie širdies). Šiaip jau maža mergaičiukė aukštaūgio vaikino dėmesio nepatraukė, o ir mano akys krypo į kitus.

Tačiau vienintelį kartą išgirdau ir iki šiol gerai prisimenu Vytauto žodžius apie save patį ir savo vyrišką prigimtį. Tai buvo jau penktojo kurso pavasarį. Tuokart gerokai nusikalę grįžome iš kažkokios iškylos. Abu šnekučiuodamiesi sunkiai kopėme į „Tauro“ bendrabučio ketvirtą aukštą. Neskubėdamos, vis pakraipydamos užpakaliukus mus aplenkė dvi linksmos merginos trumpais sijonėliais. Po kelių minučių Vytautas stabtelėjo ir ištarė: „Kas mums, vyrams, darosi? Kodėl mus taip veikia, kodėl mums tokios svarbios yra gražios merginų kojos? Taip ir norisi jas glostyti… Šitos mergaitės man vis dar neišeina iš galvos…“. 

Ryšiai su Vytautu kiek sustiprėjo, kai jis pradėjo dirbti leidykloje „Mintis“ (čia jis dirbo net 25 metus – vienos redakcijos vedėju, vyriausiuoju redaktoriumi, leidyklos direktoriumi). Susitikdavome ir padiskutuodavome įvairiuose kultūriniuose renginiuose, konferencijose. Leidėjo darbas atskleidė jo organizacinius gabumus, galutinai suformavo būsimo tikro  kultūros žmogaus vertybinius polinkius. Tuo metu leidykla jau buvo pradėjusi labiau orientuotis į Lietuvos kultūros, istorijos, religijos, filosofijos, kalbos temas. Vienas po kito ėmė rodytis mokslo veikalai apie tragiškus, skaudžius Lietuvoje vykusius įvykius, svarbias mūsų valstybės ir kultūros asmenybes.

Lituanistai. Knygos viršelis. Slaptai.lt nuotr.

Ne be Vytauto Visocko rūpesčio, nors ir ne jo vadovaujamoje leidykloje, pasirodė kurso draugų knygos: buvusio politinio kalinio Vlado Pupšio atsiminimai „Atsimainymo kalnas“, kelios mokslinės tautosakos ir mitologijos tyrėjo Norberto Vėliaus studijos, jo parengti pirmieji „Lietuvių mitologijos šaltinių“ tomai. Vlado knygoje pasakojama apie jo sudėtingą gyvenimo kelią, kurį teko nueiti ir sovietiniuose lageriuose, ir vėliau – jau universitete, o Norberto darbai – ne tik paminklas pačiam jų autoriui, bet ir be galo svarbus žingsnis į dabar jau gerokai išaugusius lietuvių ir jiems giminiškų genčių tolimos praeities tyrimus.

Kai 1996 metų vasarą Norbertas netikėtai mirė, Vytautas sutelkė visas didžiojo mūsų tautos etnologo mokinių, pasekėjų, kurso draugų pajėgas, kad apie Norbertą Vėlių būtų išleista atsiminimų knyga. Visa tai iš jo pareikalavo daug jėgų, išmanymo ir kantrybės. Bet visų mūsų džiaugsmui 1999 m. „Mintis“ išleido solidžią knygą „Norbertas Vėlius“.

velius_norbertas
Norbertas Vėlius

2012 m. mūsų buvęs kursas minėjo gražų jubiliejų – birželio mėnesį suėjo 50 metų nuo tų dienų, kai baigėme Vilniaus universitetą. Susirinkome, deja, toli gražu jau nebe visi. Ilgai ir nuoširdžiai kalbėjomės, prisiminėme studijų metus, įstrigusius atmintyje įvykius, dėstytojus, šį pasaulį jau palikusius draugus. Daug įdomaus išgirdome ir sužinojome. Prieš išsiskirstant Romas Ozolas paragino surinkti visų galinčių parašyti prisiminimus apie studijų metus, o paskui ir pabandyti juos išleisti. Šią mintį palaikė visi susitikimo dalyviai. Pagrindinę organizacinio medžiagos rinkimo ir redagavimo naštą užsikrovė Vytautas. Darbai sekėsi ne taip lengvai, kaip galėjo kam nors pasirodyti (puikiai tai žinau, nes kiek galėdama talkinau Vytautui).

Pirmiausia ką nors parašyti apie jaunystės dienas reikėjo žmones ilgokai įkalbinėti. Kai kas net ir nežadėjo rašyti, kiti žadėjo, bet pažadų netesėjo, prie darbų kažkodėl nenorėjo prisidėti net vienas kitas aktyviai spaudoje besireiškiantis žurnalistas ar rašytojas. Vytautas labai dėl to išgyveno. Po kelis kartus skambindavo, prašydavo, aiškindavo, ragindavo rašyti, dalintis  savais prisiminimais apie „nesugrąžinamus jaunystės metus“. Po ilgai trukusių pastangų pavyko surinkti devyniolikos kurso draugų tekstus. Kiek paredaguoti jie buvo paskelbti internete – Vytauto sūnaus žurnalisto Gintaro įkurtame ir tvarkomame Lietuvos aktualijų portale Slaptai.lt

Mūsų atsiminimų knyga „Lituanistai 1957–1962 m.“ buvo išleista 2014 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tarybos sprendimu (labai esame dėkingi ir jai, ir tuometiniam fakulteto dekanui Antanui Smetonai). Ši knyga – atviras pasakojimas apie mūsų kartos gyvenimą sudėtingu Lietuvos žmonėms laiku, apie tai, kas mus supo, augino, brandino, apie tai, kodėl mes išaugome tokie, o ne kitokie. Esame labai dėkingi Vytautui ir už šio leidinio sudarymą, ir už jo galutinį redagavimą, ir už daugybę atsiminimų tekstą iliustruojančių nuotraukų.

Vytautas buvo labai aktyvus tol, kol galėjo judėti. Sutikdavau jį daugelyje kultūros renginių, nuo jo foto objektyvo nepraslysdavo ne tik kurso draugų jubiliejai ar knygų sutiktuvės, jam rūpėjo ne tik  lituanistų, bet ir filosofų, istorikų, rašytojų, dailininkų renginiai.

Pastaraisiais metais portale „Slaptai.lt“ Vytautas yra paskelbęs daug aktualių straipsnių. Su didele aistra jis rašė apie atsakomybę už žmogaus, šeimos ir valstybės ateitį. Straipsniuose jis iš peties kerta tiems, kurie bando užčiaupti žiniasklaidą, kurie gilina kultūrinę ir tautinę takoskyrą, silpnina  tautiškumą ar skelbia kosmopolitinio globalizmo idėjas.

Vytautas labai mylėjo savo Tėvynę Lietuvą. Jam rūpėjo, kad mūsų krašto žmonės būtų tikrais savo žemės ir valstybės šeimininkais, saugotų amžinąsias humanistines vertybes, o ypač savo gimtąją kalbą. Vytautas –  tai dar vienas  didelės sielos kurso draugas, kuris savo gyvenimu ir nuveiktais darbais nusipelnė visų mūsų pagarbos.

XXX

Vilius Baltrėnas. REGIS, TIK KELIOS AKIMIRKOS…

Vytautai Didis! Taip visada pradėdavau, siųsdamas jam kad ir keletą sakinių elektroniniu paštu.

Poetas Vilius Baltrėnas ir rašytojas Romas Sadauskas Demeniškiuose 2017 metų liepos 1 dieną. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ne tik dėl kur kas impozantiškesnio, vyriško ir sportiško jo stoto. Labiau – iš žavėjimosi, iš pagarbos jo charakteriui. Tvirtai nuomonei, nuosekliam požiūriui, kurį, kaip visada, išsakydavo atvirai, rimtai, įtikinamai argumentuodamas. Jo žodis būdavo be dirbtinių vingrybių, impulsyvus ir svarus. O interesų ratas – pavydėtinai platus ir solidus. Asmeniškai man, jis buvo mūsų kurso Vytautas Didis! – nors jis pats tai priimdavo su lengva autoironija. Neabejotinai jis buvo asmenybė.

Šventa teisybė, ne išsyk tokį jį pažinau. Su Vytautu, kaip ir su daugeliu kitų bendrakursių, teko susipažinti lyg ir iš naujo: po metų kitų ar net po dešimtmečių… Kai suvesdavo panašūs kultūriniai interesai, persipinantys darbų keliai arba Universiteto filologų kiemelyje bei kur nors kitur periodiškai rengtieji mūsų kurso susitikimai.

Visuose tuose suėjimuose, ilgesniuose ar trumpesniuose pabendravimuose – Vytautas būdavo gyvai išsiskiriantis, traukiantis akį, kiek menu, dažniausiai kolegų tirštumoj, pačiam šurmuly. „Tai kaip, seni, gyveni?.. Ką naujo nugriovei, ką pastatei… „“ – kreipdavosi į dažną bedrakursį. Smagiai nusiteikęs, raiškios kalbos. Su dideliu minčių, projektų, savo paties darytų nuotrakų, įdomių siūlymų nešuliu – galvoje ar nemažame, per petį persvertame portfelyje…

„O tos baltos gėlytės?.. – iš  savo daržo, ar nugvelbei pakeliui… „– paerzindavo ne vieną. Dėl daug ko buvo malonu jį pamatyti ir išgirsti. Buvo kuo pasigėrėti. Kaip ir kiti, itin produktyviai profesiškai ir visuomeniškai pasireiškę kolegos – Vytautas bus solidžiai prisidėjęs prie mūsų kurso gražaus įnašo į atgimstančios Lietuvos kasdieniškus ir nekasdieniškus darbus ir užsimojimus, kultūrinius ir visuomeninius pokyčius. Kaip mokytojas, kaip publicistas, redaktorius, leidybininkas, kaip entuziastingas  fotografas, nepailstantis įvairiopo mūsų tautos dvasinio paveldo gerbėjas, įamžintojas, populiarintojas. Nesiryžčiau nė pamėginti nors kiek išsamiau aprėpti jo darbų ir patirčių daugiaplaniškumą, įvairialypes pastangas ir pomėgius, jo dienas ir metus.

O pradžių pradžia, bene pirmoji tos būsimos intensyvios ir sėkmingos veiklos pakopa – buvo Vilniaus universitetas, lituanistinės studijos, be abejo, ir kurso aspiracijos.

Ką ir sakyti, mūsų lituanistinis kursas buvo susitelkęs, be priekaištų draugiškas. Ir vėliau, per pusšimtį metų, man regis, ne tik nenutolom vieni nuo kitų, o atvirkščiai – bent širdyse ir mintyse dar labiau susilydėme į nedalomą visumą. Smagu būdavo laikas nuo laiko pasimatyti, pasidalyti nuotaikomis, atnaujinti ir praturtinti pažintį, buvusias ar nebūtinai buvusias draugystes.

Tik pasklaidykime 2014-aisiais metais išleistą mūsų kurso atsiminimų knygą “Lituanistai. 1957-1962 m.” Jos iniciatorius buvo Romuldas Ozolas, o vienas svarbiausių sumanymo įgyvendintojų – Vytautas Visockas: leidinio sudarytojas, vyr. redaktorius, daugumos nuotraukų autorius ir šiaip devyndarbis rūpintojėlis. Pats parašė ne vieną pluoštą prisiminimų. Apie studijas, apie save ir draugus, atidžiai ir pagarbiai gilindamasis į jų išgyvenimus, likimus – ano meto sudėtingomis, pačiomis sunkiausiomis tautos ir jų pačių lemties dienomis ir akimirkomis. Ne vieną mūsiškių Vytautas ragino, įtaigiai primindamas: “Reikia! – nepatingėkime užfiksuoti, kad paliktume istorijai.“

Jo paties, autoritetingo organizatoriaus, jau nebe vien anos studentiškos jaunystės, o viso gyvenimo padovanotų įžvalgų ir brandžios patirties pėdsakų randame ne viename leidinio puslapyje.  Be viso kito, jie papildo, paryškina jo asmenybės bruožus. Mūsų Vytautas… Atidus, įsiklausantis visų pirma į kitą, į pašnekovą, į jo žodžius ir nerimus, vienaip ar kitaip rūpinčias aktualijas ir problemas. Nesyk į šalį atidėdavo savo dienų ir darbų susirikiavimus, pasišovęs beregint padėti, patarti, užtarti ar paguosti. Taip pat – ir pasidžiaugti kito sumanymais, kūryba, pasididžiuoti tuo, paskelbdamas senovišku būdu spausdintame arba moderniame šiuolaikiško interneto puslapy.

“Duok kuo greičiau nuotraukų, atsiųsk aprašymus… Pasidžiaukim, pagarsinkim…“ – ragino, vos išgirdęs, kad buvau paskelbtas “Poezijos pavasarėlio-2017” laureatu. Tas raginimas,

Pirmakursiai Jaunimo (Dabar Sereikiškių) parke. Iš kairės: Aleksas Girdenis, Albinas Vasiliauskas, Ipolitas Ledas, Norbertas Vėlius ir Vilius Baltrėnas

be abejo, man buvo mielas ir truputėlį netikėtas. O Vytautas barėsi: “Ko nepasakei… Būčiau būtinai kartu važiavęs į šventę Pauosupin, prie Anzelmo Matučio suręstos ir išgarsintos trobelės… Žinai… su poetu daug esu bendravęs Alytuje…”

Va, šitaip. Mielai rengdavosi palydėti kad į ir toliausią pasvietį, vienokį ar kitokį gausiai suplaukusių pažmonį… Nesvarbu, kur tai būtų, kokiam Lietuvos pakrašty – lazdijiečių, varėniškių ar kupiškėnų pusėj. Esu didžiai dėkingas, prisiminęs, su kokiu entuziazmu Vytautas nešiojo gausiai publikai maniškes vaikiškos poezijos knygeles, kai lankėmės Diemeniškiuose (Lazdijų raj.), rašytojo Romo Sadausko kasmet jo sodyboje rengiamuose “pasauliniuose atlaiduose”. Padarė daug nuotraukų, skelbė aprašymus. Džiaugėsi kelione ir žmonių gausa mudviejų bičiulio originaliai sumanytoje kultūros ir atokvėpio  iškilmėj…

Toks jis buvo žmogus. Bemaž visur suspėjantis, geranoriškas. Rimtas ir nenuobodus. Tikras, atkaklus, turiningos dvasios, giliai tolerantiškas, rūpestingai bičiuliškas. Visas gyvenimo peripetijas apmąstančių pašnekesių, netrumpų diskusijų, o taipgi šventiškai smagios kompanijos kolega. “Na, tavo ir balsas!.. –  atvirai pasigrožėdamas sakydavo greta sėdinčiam, ir pats sodriu baritonu prisidėdavo prie dainos. Arba – kitąsyk… „O tu žinai… Aš tavo žentą, dar va tokį, mažulytį, ant rankų nešiojau…Daug metų draugavom su jo tėveliu… Deja, deja, per anksti išlydėjom Anapilin…“

Kaip galėtų tokie žmogiškai šilti žodžiai neatsišaukti kito širdy…

Kaip neprisimintum jų – iki pat, iki pat… Ir ypač – kai, deja, jau tik mintyse žvelgi į bičiulio, jaunystės vilčių bendraminčio, mąslias akis, jau tik – virtualiai begalėdamas paspausti jam tvirtą ranką.

Deja, deja, mielas mūsų Vytai… Deja, Vytautai Didis! Per anksti, labai per anksti – tapai tik mintimis bepasiekiamas.

XXX

Kęstutis Nastopka. APIE VYTAUTĄ

Nors su Vytautu drauge mokėmės penkerius metus, o ketverius iš jų gyvenome tame pačiame „Tauro“ bendrabutyje, artimesni bičiuliai nebuvome. Iš susitikimų auditorijose ir bendrabučio balkone nedaug kas išliko atmintyje.

Su kurso draugais. Slaptai.lt archyvo nuotr.

Kaip ir Vytautas su Vygandu, mėgau keliauti, kaip ir jiedu, esu lankęsis Karpatuose, bet ne tuo pačiu metu ir ne su tais pačiais keliautojais. Tik skaitydamas Vytauto surinktus bendrakursių atsiminimus, sužinojau, kad jis bičiuliavosi su Antanu Jarmala, kuris mums visą laiką taip ir liko  Dzūkeliu, buvo jo meilės kaime mokytojaujančiai Monikucei patikėtinis ir santuokos liudytojas.

Studijų metais užsimezgusi draugystė su Česlovu Cemnolonskiu tęsėsi, kai Česys, baigęs universitetą, gyveno Alytuje, o po to Panevėžyje. Vytautui  bene pirmajam iš bendrakursių Česys skaitydavo savo nespausdintus eilėraščius.

Vytauto kambario draugas Romualdas Ozolas vėliau tapo jo viršininku ir bendradarbiu „Minties“ leidykloje. Abu jie naujoviškai skleidė lietuvių kultūros paveldą. Vytautas ryžtingai rėmė Ozolo valstybinę veiklą, solidarizavosi su jo politinėmis nuostatomis. Bet asmeniškos simpatijos nesutrukdė jam atsiminimų knygoje palikti prie valdžios atsidūrusio Ozolo išpuikimo paliudijimą, nors pati atsiminimų autorė buvo leidusi šią detalę išbraukti.

Kęstutis Nastopka. Slaptai.lt archyvo nuotr.

Įdomiu Vytautui pašnekovu visam laikui liko Ipolitas Ledas. Jam pasiligojus, Vytautas globodavo jį kurso draugų suėjimuose, o, jam mirus, paprašė, kad parašyčiau atsisveikinimo žodį.

Netikėtas man buvo Vytauto prisipažinimas, kad su kurso draugu Vladu Pupšiu jis susipažino dar tada, kai, prieš patekdamas į lagerį, pastarasis buvo moksleivių pogrindinės organizacijos narys ir kad Vlado vaikystės draugas jį supažindindavo su laiškais, rašytais iš lagerio. Draugystė tęsėsi ir tada, kai Vladas „už praeities nuslėpimą ir už nacionalistines pažiūras“ buvo pašalintas iš universiteto.

Nebeprisimenu, ar buvau įsidėmėjęs fotografuojantį Vytautą. Bet jo fotoaparatas užfiksavo ne vieną mūsų kurso gyvenimo akimirką. Daugelis tų nuotraukų pasirodė atsiminimų knygoje. Vytautas buvo bene pagrindinis vėlesnių mūsų kurso susibūrimų fotografas. Jis įamžino ir išsikyrimus su išėjusiais. Nuotraukas iš Alekso Girdenio laidotuvių Vytautas perdavė Filologijos fakultetui.

Alekso Girdenio palikimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai susirinkusiems po 50 metų bendrakursiams Romualdas Ozolas pasiūlė išleisti atsiminimų knygą, vykdyti šį sumanymą ėmėsi Vytautas. Jam pavyko prikalbinti būrelį bičiulių pasidalyti savo prisiminimais. Iš jų visiškai naujai išvydome savo vyresniųjų bendramokslių – Bronės Liniauskienės, Marijos Katiliūtės, Gražinos Šmulkštytės – gyvenimą.

Vytautas daug prisidėjo rengiant atsiminimus apie Norbertą Vėlių. Jo pastangomis knygoje „Lituanistai. 1957-1962 m. m.“ atsirado pasakojimai apie išėjusiuosius – Antaną Jarmalą, Romą Laurinavičių, Ireną Žvigaitytę, Vladą Pupšį, Aleksą Girdenį, Albertą Rosiną, Albertą Ulį. Dalį jų jis pats ir parašė.

Vytauto sudaryta ir redaguota atsiminimų knyga yra iškalbingas paminklas sudėtingam ir prieštaringam mūsų studijų laikui. Drauge tai ir paminklas sąžiningiausiam mūsų kurso metraštininkui.

XXX

Daiva Dobilaitė-Šulmanienė. ATMINTIS IŠSAUGOS ŠVIESŲ, GIEDRĄ JAUSMĄ… 

Neseniai su viena naujų, senatvės, draugių vartėme mūsų kurso knygą. Žinoma, ji stabtelėdavo prie tų puslapių, kur matydavo vienintelį jai pažįstamą veidą. Ir staiga, žiūrinėdama grupinę nuotrauką, parodė į mūsų Vytautą:

Jis tavo vyras?

Nesiryžau klausti, kodėl jai taip pasirodė.

… Antrame kurse, pavasarį, Vytautas padarė dvi gražias mano nuotraukas. Portretukus.

Centre – Daiva Dobilaitė. Slaptai.lt archyvo nuotrauka

Galbūt tai buvo lyg ir santūrus vyriško dėmesio ženklas. Nesupratau. O gal nedrįsau tam teikti per daug reikšmės. Tik pagalvojau: „Matyt, aš jam atrodau gana graži.“

Gal jis tikėjosi kokio nors aiškaus atsakomojo ženklo? O gal ir ne.

Kai dabar pagalvoji, turbūt tarp mudviejų buvo mažytė kibirkštėlė, kurios nei vienas, nei kitas nesiryžom ar nedrįsom įpūsti.

Taip Vytautas man ir liko tiesiog vienas iš tų, kuriuos visada malonu susitikti, šiek tiek pabendrauti.

Neabejoju, kad ne man vienai. Nes jis turėjo visą krūvą patrauklių savybių.

Buvo sąmojingas, bet niekad nesistengė juokavimu atkreipti į save dėmesį, tapti, kaip dabar sakoma „kompanijos siela“.

Pokalbyje visad turėjo savo nuomonę, bet nesistengė ją įpiršti kitiems. Girdėdavo pašnekovus, tuoj pat pajusdamas minties vingių sąlyčio taškus.

Turėjo puikų balsą, bet dainuojant niekad nebandė užgožti kitus, tapti pirmuoju.

Tiesiog visada laikėsi santūriai, inteligentiškai. Paviršutiniška akis galėjo jo ir nepastebėti…

O daugiau pabendrauti su Vytautu teko tik vieną kartą, kai kartu buvome tautosakos ekspedicijoje ir po jos trise – dar su Vygandu – nuvykome į Neringą.

Kai dabar pagalvoji, kokia demokratiška buvo tuometė mūsų elgsena. Nuo ekspedicijos likusius maistpinigius, – kaip jų neliks, jei patys virdavomės grikių košę ir dar kažką, – mūsų miela vadovė Emilija Dagytė išdalijo pagal principą: kiek kam reikia.

Kas važiavo tiesiai namo, paėmė tiek, kiek kainavo autobuso bilietas.

Romas L. panoro aplankyti Varnius, – gavo ir tam.

Mums trims davė kelionei iki Nidos, beje, nebrangiai kelionei.

Persikėlę keltu į Melnragę, atsistojom šalikelėj ir laukėm, kuo galėtume važiuoti toliau. Autobusai tais laikais po Neringą nekursuodavo. Pavyko susistabdyti savivartį sunkvežimį. Man, kaipo vienintelei sijonuotai, vairuotojas pasiūlė sėsti į kabiną, o vaikinai sulipo į kėbulą, be suolų, be nieko. Ir puikiai nuvažiavom.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei neklystu, visi trys pirmą kartą pamatėm įspūdingąsias Nidos kopas. Pabuvom ir prie marių, ir prie jūros. Buvo vėsoka, tačiau kas mums? Net išsimaudėm.

Vytautas padarė gražių, romantiškų nuotraukų. Paskui keletas kurį laiką kabojo Filologijoje, kaip puošmena.

Nakvynei pasiprašėm ant šieno. Man, vėl kaip panelei, senyva namelio šeimininkė pasiūlė lovą. Ant šieno būtų romantiškiau, bet atsisakyti negražu.

Kitą rytą mums tiesiog gatvėj pasiūlė šviežiai rūkytą ungurį. Taip nebrangiai, kad galėjom sau leisti. Juoba kad tokio delikateso turbūt dar nė vienas nebuvom ragavę.

Maža to, nusipirkom dar ir sauso vyno. Tuomet tai buvo naujovė ir laikoma geru tonu – gerti sausą vyną.

Susėdom pušyne ant samanų ir surengėm puotą. Prašmatnią…

… Tiek ir tebuvo nuotykio. Liko tik atsitiktiniai susitikimai. Apie ką kalbėdavomės? Nieko reikšmingo. Beveik nė neprisimenu. Tik atmintis išsaugojo šviesų, giedrą jausmą, kuris likdavo po tų trumpučių susitikimų, praskaidrindamas eilinę dieną.

Dabar to nebebus niekada. Gal tik Amžinybėje…

XXX

Vlada Radzvilovičienė. KELI ŽODŽIAI APIE KURSO DRAUGĄ

Visi susipažinom įstoję į Vilniaus universiteto Istorijos ir Filologijos fakultetą. Į lituanistų kursą. Kai kas iš dėstytojų kiek stebėjosi, kad didoka grupė, o joje – per pusę merginų ir vaikinų. Paprastai šią specialybę rinkdavosi dažniau merginos. Iš pradžių niekas kuo nors nepasižymėjo. Tik vėliau paaiškės, kas rašo eilėraščius, kas apsakymus, o dar buvo ir literatūros kritikų. Kiti, beje, nieko nerašė, bet daugelis vis dėlto tikėjosi baigę universitetą nevažiuoti į kitą miestą ar kaimą dirbti mokytoju. Kažkodėl nenorėjo būti pedagogais. O ir stojo juk ne į pedagoginį.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Vytauto iš studijų metų neprisimenu dėl ko nors išskirtinio – įvykių ar aplinkybių. Pagaliau ir metų juk labai daug praėjo. Vėliau susitikom, kai jis dirbo „Minties“ leidykloje. Pasiūlė man šį bei tą išversti iš lenkų ar rusų kalbų. Tai buvo kelios nedidelės knygelės iš sporto, kultūros, gal ir mokslo sričių – juk „Minties“ leidykla.

O vėliau susitikom visai kitokiomis aplinkybėmis. Maskvoje kariuomenėje tarnavo mūsų sūnūs. Tad ir važiuodavom pas juos dažniausiai ne su Vytautu ar jo žmona, o pakaitomis ir veždavom jiems ko nors lauktuvių. Kariuomenėje jos labai praversdavo. Jeigu tik viskas atitekdavo jiems. Sūnus prašydavo neduoti pinigų, bent jau didesnio banknoto, nes galėdavo jų ir netekti. Ką gi, tokia buvo tikrovė.

Vėliau susitikdavom atsitiktinai, arba dėl pasitaikančio darbo. Kas penkeri ar dešimt metų būdavo rengiami kurso susitikimai. Iš pradžių ateidavo daug buvusių kurso draugų. Vėliau susirinkdavo mažiau, kol visiškai baigėsi tie susitikimai. Viskas praeina.

Kai praėjo tiek daug metų, sunku ką nors prisiminti. Esam dėl kai ko labai apgailestavę. Bet tegul tai lieka paslaptis. Visi juk ko nors nepadarė, neįgyvendino, nepasiekė.

Toleina Daržinskaitė. ŠVELNI DZŪKIŠKA SIELA

Kai 1957-aisiais metais susirinkome į pirmą VU lituanistų kursą, tie, kurie atėjom tiesiai iš mokyklos suolo, jautėmės kaip dar neapsiplunksnavę paukščiukai. Turėjo praeiti laiko, kad susipažintume, imtume draugauti. Tai greičiau įvykdavo, jei atsidurdavome kokiuose bendruose renginiuose, talkose ar gyvenome tame pačiame bendrabutyje.

A.Girdenis, T.Daržinskaitė, R.Laurinavičius

Kadangi taip nutiko, kad su Vytautu į vieną būrį papuolėm, rodos, po trečio (o gal antro) kurso per tautosakos ekspediciją Žemaitijoje (tarp Endriejavo ir Judrėnų), tik tada šį dailų aukštą jaunuolį geriau pažinau. Nors mes su juo buvom ne toje pačioje tautosakos rinkėjų grupelėje, kurią sudarė po du lituanistus ir po du tuometinės Konservatorijos studentus, tačiau vakarais visi laiką leisdavom kartu, daug dainuodavom, kalbėdavomės.

Iš to meto liko atmintyje vienas Vytauto charakterio bruožas – lietuviškas, o gal dzūkiškas švelnumas. Man atrodo, kad tada iš visų merginų jam į akį buvo kritusi Daiva Dobilaitė, tačiau užuot ėmęs suktis aplink, jis tik stengėsi ją apsaugoti nuo vieno būsimojo garsaus kompozitoriaus gana aktyvaus asistavimo (truputį primena Mykoliuko ir Severiutės situaciją).

Pamažu vieni kitus geriau pažinome, o be to, tapome ir brandesni. Iš to meto atmintis išsaugojo Vytautą klegančio bendrakursių būrio centre, dalyvaujantį pokalbiuose, šmaikštaujantį. Prisimenu, kaip jis man mėtė kandokas replikas, kai aš viena iš paskutinių nekomjaunuolių susirengiau stoti į šią organizaciją. Viskas būtų suprantama, jei prieš kelis mėnesius jis pats šito paties nebūtų padaręs.

Dar vienas iš spalvingesnių prisiminimų, kaip mes trise su Daiva ir Vytautu nutarėm nueiti į kavinę, o kad būtų egzotiškiau, nusibeldėm į geležinkelio stoties restoraną. Vakarą praleidom kalbėdamiesi, diskutuodami, daugiausia apie literatūrą, poeziją. Prisimenu, kad kalbėjom apie Pablą Nerudą, be abejo, paveikti mūsų dėstytojo Donato Saukos skaityto speckurso.

Toleina Daržinskaitė. Slaptai.lt archyvo nuotr.

Netruko praeiti paskutiniai metai Universitete, ir daugelis iš mūsų išsibarstė po paskyrimo vietas. Bet po kelerių metų vėl ėmėm grįžti į pamiltąjį Vilnių. Vieni kitiems padėjom susirasti darbus, gyvenamąją vietą. Norėjosi su kurso draugais susitikti, pasimatyti. Nepraleisdavom baigimo metinių – dešimties, dvidešimties ir taip toliau. Vytautas turėjo fotoaparatą, mėgo ir mokėjo gerai fotografuoti, ir, atrodė, savaime suprantama, kad būsim  užfiksuoti ir įamžinti.

O šiaip dažnai tekdavo pasimatyti Žirmūnuose, kur jis su jauna žmona, kaip ir aš, gyvenome. Dabar susitikę persimesdavom žodžiu apie kurso draugus, o vėliau kalba krypdavo į knygų leidybą, nes šioje srityje ir Vytautas, ir aš dirbome.

Ypatingas pakilimas buvo Sąjūdžio metai, negalėjom suprasti, kaip dar atsiranda mūsų pažįstamų, kurių mąstysena tebėra stalinistinė (tai jokiu būdu nebuvo mūsų kursiokai). Žavėjomės ir lenkėm galvas prieš kurso draugą Ozolą, kuris dar Sąjūdžiui tebesant prie ištakų drąsiai ir labai paveikiai kalbėdavo ir didesnėms, ir mažesnėms auditorijoms (pavyzdžiui, „Mokslo“ leidyklos, kur aš dirbau) apie stalinizmo nusikaltimus, apie brutalų mūsų inkorporavimą į Sovietų Sąjungą. Klausytojai likdavo be žado, ypač dėl drąsos apie tai viešai prabilti.

Ozolui išėjus į politiką, „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus vairą perėmė Vytautas. Tada aš jį supažindinau su bibliofilu (ypač aktualių politinių knygų mėgėju ir rinkėju) senu Vilniaus inteligentu Pranu Kvietkausku. Pirmoji Kvietkausko rekomenduota knyga buvo Suvorovo „Ledlaužis“. Po to Vytautas užmezgė pažintį su šiuo autoriumi, ir „Mintis“ išleido dar daug jo knygų.

suvorovas_trilogija
Viktoro Suvorovo – Rezuno trilogija apie sovietų imperijos grobuoniškumą

Per eilinį kurso jubiliejinį susitikimą – baigimo penkiasdešimtmetį 2012-aisiais metais – Ozolui kilo mintis, kad reikia parašyti ir išleisti prisiminimus. Kaip jis sakė: „Visi esate raštingi, parašysite, o leidybai vadovaus Visockas“. Prisipažinsiu, tada tai atrodė kažkokios nepagrįstos iliuzijos. Ir jei ne Vytauto švelnūs priminimai, kažin ar žmonės būtų sėdę rašyti.

Kai persiuntėm jam savo tekstukus, atrodė, kad visiškai pakaktų internetinio varianto Gintaro maloniai mums suteiktame portale Slaptai.lt. Tačiau Vytautas manė kitaip: turi būti knyga. Redagavimą patikėjęs Evaldai ir Aldonui, surinkęs ir pritaikęs prie tekstų nuotraukas, o savo šeimą pasitelkęs korektūrų skaityti, Vytautas materializavo šį, rodos, neįmanomą dalyką.

Paskutinį kartą Vytautą su fotoaparatu mačiau per pasaulio etnografinių ansamblių koncertą „Baltica“ Bernardinų sode. Buvo alinančiai karšta vasaros diena, ir aš per žmonių minią nesiyriau prie jo. Pagalvojau, kad dar bus progų kur susitikus pakalbėti. Deja, likimas tokių progų nebesuteikė.

2019.07.02

Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotaukų, kuriose – politikų, kalbininkų, istorikų, kunigų, disidentų, rašytojų portretai. Nuotraukų autorius – Vytautas Visockas (1939 – 2018).

« 2 2 »

Slaptai.lt informacija

2019.06.06; 03:00

Slaptai.lt nuotraukose – keletas nuotraukų, skirtų prisimenant žurnalistą, fotografą Vytautą Visocką (1939 – 2018).

Slaptai.lt archyvo nuotraukos

2019.06.02; 06:00 

Slaptai.lt skaitytojams pateikiame pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų pačiomis įvairiausiomis Lietuvos temomis.

Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr
Facebook puslapiai. Slaptai.lt nuotr. Facebook puslapiai. Slaptai.lt nuotr.
Algimantas Bučys. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) fotografija Algimantas Bučys. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) fotografija
Eisena. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr. Eisena. Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gediminas Storpirštis. Slaptai.lt nuotr. Gediminas Storpirštis. Slaptai.lt nuotr.
Istorikas Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr. Istorikas Dalius Stancikas. Slaptai.lt nuotr.
Jaunystė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Jaunystė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalėdinis traukinukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Kalėdinis traukinukas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Gitanas Nausėda. Reklaminis plakatas. Slaptai.lt nuotr. Gitanas Nausėda. Reklaminis plakatas. Slaptai.lt nuotr.
Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr. Ingrida Šimonytė. Reklaminiai plakatai. Slaptai.lt nuotr.
Lietuviška duona. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Lietuviška duona. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kikas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Kikas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kur link važiuoja Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Kur link važiuoja Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr. LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Knygos apie Antrąjį pasaulinį karą. Slaptai.lt nuotr. Knygos apie Antrąjį pasaulinį karą. Slaptai.lt nuotr.
Pilaitė žiemą. Slaptai.lt nuotr. Pilaitė žiemą. Slaptai.lt nuotr.
Juodojo Sodo tragedija. Slaptai.lt nuotr. Juodojo Sodo tragedija. Slaptai.lt nuotr.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Turistai. Arkikatedros aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Turistai. Arkikatedros aikštė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Sovietinės kariuomenės puolimo inscenizacija Vilniuje prie Baltojo tilto. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Už mūsų ir jūsų laisvę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Už mūsų ir jūsų laisvę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vardan tos Lietuvos Vardan tos Lietuvos
Vašingtono gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Vašingtono gatvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pilaitė vasarą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Pilaitė vasarą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Grumtynės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr. Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr. Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viktorija Daujotytė, Helmušas Šabasevičius, Nijolė Kvaraciejūtė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr. - Copy Viktorija Daujotytė, Helmušas Šabasevičius, Nijolė Kvaraciejūtė. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr. - Copy
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Slaptai.lt nuotr. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Slaptai.lt nuotr.

2019.05.21; 06:30

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.03.26; 06:22

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos Respublikos Seimas, minėdamas Romualdo Ozolo 80-ąsias gimimo metines, kviečia į konferenciją „Romualdas Ozolas – valstybės kūrėjas“. Konferencijos pradžia – sausio 31 dieną, 11 valandą Seimo Kovo 11-osios salėje (Seimo I rūmai). Organizatoriai – Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija. 
 
Konferencijoje pranešimus skaitys Romualdo Ozolo mokslinės ir politinės veiklos bendražygiai – redaktorius ir leidėjas Antanas Rybelis, filosofas prof. Vytautas Radžvilas, rašytojas Romas Gudaitis, istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas, politologas Alvydas Medalinskas. Analitinius pranešimus taip pat pristatys istorikė prof. Rasa Čepaitienė, politologai doc. Algimantas Jankauskas ir dokt. Vytautas Sinica. 
 
„Ateis diena, kai bus pasakyta tiesa – Romualdas Ozolas faktiškai yra dabartinės Lietuvos Respublikos atkūrimo tikrasis ideologas. Būtina skaityti jo tekstus. Tai žmogus, kuris matė ateitį 15-20 metų į priekį. Jis turėjo pranašo dovaną. O tai, kad mes jo neįvertiname, yra jau ne paties Ozolo nelaimė, o mūsų tautos tragedija“, – apie Romualdą Ozolą teigia Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Radžvilas.
 
Šia proga slaptai.lt skelbia Vytauto Visocko prisiminimus apie Romualdą Ozolą, skelbtus 2017-aisiais metais.
 
XXX

Vytautas Visockas

Su Romualdu Ozolu mano pažintis ilga – nuo 1957-ųjų rugsėjo 1-osios iki paskuginio susitikimo  2014-ųjų gruodžio mėnesį Santariškių ligoninės palatoje, kai aš dar nežinojau, kad daugiau nepasimatysime. Tiesa, 2015-ųjų pradžioje dar kelis kartus kalbėjomės telefonu. Ne apie ligas – apie „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ leidybinius reikalus. Dirbo jis turbūt iki paskutinio atodūsio.

„Giriant be saiko ir stiprios prigimties žmogų galima išvesti iš tiesaus kelio. Tikri draugai turi kalbėti tiesą, kad ir kokia karti ji būtų, – skaitau R.Ozolo „Supratimuose“. Tai beveik pati pirmoji mintelė, užrašyta 1956-aisiais, dar vidurinės mokyklos abituriento.

Šiuose mano atsiminimuose pasistengsiu jo negirti be saiko, nors rašysiu apie įvairių pagyrimų vertą tikrai stiprios prigimties Lietuvai daug nusipelniusį žmogų, juo labiau, kad nebuvau jam nei tikras, nei netikras draugas. Sprendžiant iš įrašų man padovanotose knygose, buvome bendraminčiai, bendražygiai, bendradarbiai, bičiuliai…

Vilniaus universitete

Jeigu studijų Vilniaus universitete laikais nebūtumėm gyvenę viename „Tauro“ bendrabučio kambaryje, apie Ozolą kaip studentą, kurso draugą beveik nieko negalėčiau papasakoti. Tiesą sakant, ir dabar ne kažin ką, nes jis nei su kambario, nei su kurso draugais, man regis, artimiau nebendravo.

Atsiminimų knygoje „Lituanistai“, kurią jam įteikiau ligoninės palatoje, Ozolas rašo: „Kurse jaučiuosi laikinas. Įstojau į lituanistiką tik todėl, kad, pavėlavęs su dokumentais, į žurnalistiką būčiau turėjęs laikyti egzaminus, o lituanistų kurse medalininkų vieta dar buvo  (medaliu baigusiems vidurinę stojamųjų egzaminų laikyti tąsyk dar nereikėjo), rektorius Juozas Bulavas, neįtikinęs rinktis teisę, suteikė galimybę užimti laisvą medalininko vietą pas lituanistus. Toks ilgą laiką ir buvau: užėmęs vietą“.

Romualdas Ozolas – studentas

Turbūt dauguma kurso draugų, stodami į Universitetą studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, rašė eilėraščius ir svajojo būti poetais. Negaliu tvirtinti, bet manau, kad Romas eilėraščių nerašė, buvo prozininkas. Bendrabučio kambaryje ir kurse mes jį draugiškai pravardžiuodavom Skriptorium, Rašytoju. Nepyko. Man skirtoje nuotraukoje (su kefyro buteliu vienoje rankoje, duonos kriaugžliu – kitoje) juokaudamas užrašęs: „O buvo laikai, kai ir rašytojai mito duona ir vandeniu“. Netiesa: beveik visada spintos lentynoje pūpsojo labai storų skanių lašinių bryzas, Romo parsivežtas iš tėviškės. Juo domėjomės beveik visi kambario draugai, ypač paskutinėm dienom iki stipendijos.

„Lituanistuose“ pats prisipažįsta, kad nuo antro kurso buvo beveik pražuvęs Universiteto dainų ir šokių ansamblyje, kuris tada vadinosi Vilniaus valstybinio V.Kapsuko vardo universiteto LTSR nusipelnęs dainų ir šokių liaudies ansamblis. Į bendrabutį pareidavo tik pernakvoti.

Turbūt pirmasis iš kurso draugų išleido knygelę: apie šį ansamblį. Su Liaudies instrumentų sekstetu buvo išvykęs į septintąjį pasaulio jaunimo ir studentų festivalį Vienoje; grįžo su aukso medaliu ir mano studentiška kepuraite, nusagstyta įvairiausiais ženkliukais. Tos kepuraitės jis man, suprantama, negrąžino, suieškojo kitą, ne tokią ypatingą.

Kurso draugų susibūrimuose beveik nedalyvaudavo. Nėra jo tuos pasilinksminimus atspindinčiose mano nuotraukose. Turiu vieną kitą, darytą bendrabučio kambaryje. Pats fotografuodavo daug, beje, visą gyvenimą nesiskyrė su mažyčiu fed‘u. „Fotografavimas – ne tik mechaninė žmogaus akis. Fotomenas todėl yra lygus kitiems“ (iš 1959 m. dienoraščio). Turėjo draugų Dailės institute (dabar – Dailės akademija). Į kambarį bendrabutyje dažnai užeidavo būsimasis dailininkas ir fotomenininkas Rimantas Dichavičius. Tik po daugelio metų, kai 2010-aisiais Signatarų namuose politikai, menininkai, filosofai gyrė jo neseniai pasirodžiusius dienoraščius „Aušros raudonis“, sužinojau, kad Ozolas pats neblogai piešė. Tada filosofas Arvydas Šliogeris stebėjosi gausiais Ozolo talentais, minėdamas jį taip pat ir kaip dailininką, dailės, fotomeno žinovą. Tiesa, atrodo, kad daugiau kaip prieš 20 metų Šliogeris Ozolą vertino santūriau: „Mano žmona […] negali Šliogerio matyti – vaikšto per pažįstamus ir šneka, koks Ozolas kvailas ir nieko nenutuokia filosofijoj. Aš tik šypsaus“, – rašoma 1987-ųjų dienoraštyje.

Turbūt Ansamblis kaltas, kad lituanistikai Ozolas neskyrė didesnio dėmesio, greičiau ne tiek studijavo, kiek mokėsi pažymiui. Labai gabiam jaunuoliui nebuvo sudėtinga gerai išlaikyti egzaminus ir domėtis pašaliniais dalykais, kurie jį ilgainiui padarė tokį, kokį dabar turime – vieną ryškiausių Atgimimo, Kovo 11-osios asmenybių.

Valstybinis lietuvių kalbos egzaminas. Egzaminatorius – kalbininkas Jonas Palionis, tuo metu, berods, filologijos fakulteto dekanas. Aš dar ruošiuosi, Ozolas jau atsakinėja. Man nerūpi, ką ir kaip kurso draugas pasakoja, bet kai egzaminatorius ėmė Ozolą auklėti, norom nenorom suklusau. Dabar, po penkiasdešimt penkerių metų, sunku tiksliai papasakoti, kokių priekaištų jam tada pažėrė dėstytojas, bet esmė tokia: galėtum būti kuklesnis, aš irgi esu buvojęs užsieniuose, daug pasaulio matęs.

Šitą frazę gerai atsimenu. Ir man, tikriausiai ir Ozolui, tie priekaištai tada buvo labai netikėti, nevietoje ir nelaiku. Ar pagrįsti? Manau, kad ne iš piršto laužti. Su Universiteto ansambliečiais, su sekstetu studijų metais Ozolas jau buvo lankęsis Austrijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, koncertavęs Maskvos Kremliaus teatre, Suvažiavimo rūmuose, Čaikovskio konservatorijoje… Nebuvo jis labai kuklus, dėmesingas – sakau tai todėl, kad „tikri draugai turi kalbėti tiesą“.

„Lituanistuose“ mūsų kurso draugė Bronė Liniauskienė, vėliau – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, Lietuvos Rašytojų sąjungos narė, Kretingos rajono Garbės pilietė, rašo: „Atgimimo pradžioje stovėjome vieno rajono šventėje, laukėme, kol pakvies kalbėti. Ozolas ilgokai stovėjo šalia manęs, bet nei sveikas, nei sudie. „Romai, ar tu manęs nepažįsti?“ – „Pažįstu, kodėl nepažįstu.“ – „Tai kodėl nepasisveikini?“ – „Aaa…“ – numojo ranka. Taigi, suprask: aš – Ozolas. Pastovėjo šalia valdžios, pakvėpavo tuo oru ir pasijuto pusdieviu“.

Šį gabaliuką Bronė leido iš jos atsiminimų išmesti, bet aš žinau, koks Ozolas negailestingas kai kuriems žmonėms savo dienoraščiuose, todėl palikau. Didelių žmonių ir ydos didelės. Manęs jis taip pat kartą „nepažino“, kai jau buvo Nepriklausomybės akto signataras. 

1962 m. studijos baigtos; ir Ozolui, tarsi kokiam vidutiniokui, tenka provincijos mokytojo dalia. „Baigus Universitetą esu kviečiamas dirbti komjaunimo centro komitete, bet, pasirodo, nesu komjaunuolis. Baudai gaunu paskyrimą į rajono mokyklą, nors jau dirbu Vilniuje“, – skaitome jo biografijos papildymuose („Mano kelias į nepriklausomybę. Kas biografijoje nepažymėta“).  

Apie darbą Valkininkų mokykloje man jis yra pasakojęs. Atsimenu tik tiek, kad tada, vasarą vaikštinėdamas parugėm, gėrėdavęsis nuostabia Lietuvos gamta ir daug mąstydavęs: apie pasaulį, gyvenimo prasmę, lietuvių tautos likimą.

 „Mintyje“

1962-aisiais išsiskirstėme kas sau. Su Ozolu likimas vėl suvedė po aštuoniolikos metų, 1980-aisiais, „Minties“ leidykloje. Aš ten jau kelerius metus dirbau redakcijos vedėju, o jis buvo paskirtas vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Vienas iš mano viršininkų – kurso draugas. Kaip manote, mano gyvenimas palengvėjo ar pasunkėjo? Neretai tokiais atvejais pavaldinio gyvenimas palengvėja. Panašių santykių tuo metu leidykloje buvo: vyriausiasis redaktorius bičiuliavosi su vienu redakcijos vedėju, direktorius – su kitu. Mano atžvilgiu Ozolas iškart leido suprasti: nesitikėk jokių nuolaidų. Ir už tai aš jam esu dėkingas. Ne tik man pasisekė, kad teko dirbti su tokios plačios erudicijos intelektualu, pasisekė ir leidyklai. Drįsčiau sakyti – ne tik leidyklai.

Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais
Romualdas Ozolas (ketvirtas iš kairės) su kurso draugais

Knygų leidyboje Ozolo nuopelnai dideli, tačiau aš čia net nebandysiu jų atskleisti. Reikėtų nemažos monografijos, pasakojančios apie devintajame dešimtmetyje ir dešimtojo pradžioje išleistas veringiausias knygas, prie kurių pasirodymo tais gūdžiais laikais (tamsiausia būna prieš aušrą) prisidėjo „Minties“ leidyklos vyrausiojo redaktoriaus pavaduotojas Romualdas Ozolas. Į leidyklą jis įsiveržė kaip gaivus vėjo gūsis, iš esmės pakeitęs dešimtmečiais nusistovėjusį leidybinį klimatą, nustelbęs visus buvusius tos leidyklos leidėjus.

Kas jis toks? Dar vienas nomenklatūrininkas iš rūmų šalia Lenino aikštės. Kai perskaitėme jo „etnologinius užrašus“ apie darbą pas Česnavičių – „Pilkieji rūmai“, – ne visi leidykloje patikėjo, kad tie užrašai nuoširdūs, atsiradę tais laikais. Ką jis išmano apie knygų leidybą? Kai kurie redaktoriai ir redakcijų vedėjai pradžioje galvojo panašiai ir tarpusavyje tyliai apie tai pasikalbėdavo. Kartą po vienos kitos taurelės (leidykloje tais laikais puotaujama buvo dažnai, net labai triukšmingai) Ozolas kelis mus pasikvietė į savo butą Kačialovo gatvėje. Norėjo parodyti ir įrodyti, kad į leidyklą jis atėjo šiam darbui pasirengęs, daug mąstęs, kad dirbti ketina rimtai. Aš juo patikėjau. Jau tuo metu Ozolas turėjo didelę vertingų knygų biblioteką. Kai Universitete kurso draugai buvome susirinkę po 50 metų, jis mus paragino ne tik išleisti atsiminimų knygą, bet ir savo asmeninių bibliotekų lituanistiką padovanoti gimtosiosioms mokykloms. Jis taip jau buvo padaręs.

Ozolui dirbant „Mintyje“, beveik visos leidžiamos knygos atsidūrė didesnėse mažesnėse serijose, cikluose, blokuose. Visos redakcijos turėjo didelius perspektyvinius leidybinius planus. Paminėčiau serijas „Raštijos paminklai“, „Iš filosofijos palikimo“, „Iš Lietuvos istorijos palikimo“, eseistikos knygų ciklą ir kt. Man teko leisti didžiuosius ir mažuosius turistinius žinynus, skirtus miestams, turistinius maršrutus, serijuotas knygas apie rajonus, miestelius, kultūros, istorijos paminklus. Tik maža dalis tų sumanymų buvo įgyvendinti, nes knyga nūnai tapo pirmiausia preke, o prekė turi būti paklausi ir pelninga.

x  x  x

Vyksta partinis susirinkimas, kuriame dalyvauja Spaudos komiteto žmogus. Ozolas susimąstęs, kartais kažką pasižymi užrašų knygelėje, paskui pats taria žodį. Po susirinkimo gamybininkas V. manęs klausia: ar tu supratai, ką Ozolas norėjo pasakyti? Aš nieko nesupratau. Turėjo jis tokį bėdą, kartą viešai yra apie tai kalbėjęs, žadėjo pasitaisyti. Tąkart aš pagalvojau: vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas taip kalba todėl, kad susirinkime dalyvauja  žmogus iš komiteto. Politikai kartais sugeba daug kalbėti ir nieko nepasakyti, kai nori įtikti ir vieniems, ir kitiems arba nuslėpti savo pažiūras, įsitikinimus.

Tada Ozolas dar nebuvo politikas tikrąja šio žodžio prasme. O kai buvo, man patikdavo, kad jis kalba taip, tarsi skaitytų pasirašytą tekstą – taisyklingais, užbaigtais sakiniais. Nemalonu, kai prezidentas arba koks kitas aukštas politikas nesugeba atsikratyti įkyrių priežodžių, nevartotinų žodžių, daro daug elementarių literatūrinės kalbos klaidų. Mane žavėjo ir tebežavi Vytauto Landsbergio tekstai ir kalbos.

Dar vienas Ozolo oratorinių sugebėjimų vertinimas. Pažįstamas Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas M., mitinge stovėjęs šalia manęs, po Ozolo kalbos šypsodamasis sako: kartais atrodo, kad šį kartą ilgo ir sudėtingo sakinio taisyklingai užbaigti jis nesugebės, turės pasitaisyti, pakeisti linksnį, pradėti iš naujo. Bet taip niekada neatsitinka, visada jis randa išeitį.

Mokėjo Ozolas ir kalbėti, ir rašyti apie sudėtingus dalykus, daug aforizmų galima būtų išrinkti iš jo supratimų, sugyvenimų, kalbėjimų mitinguose ir televizijose.

Kai jis dar buvo „Minties“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, bet leidykloje jau pasirodydavo retai, kartą mes jį pasikvietėm į salę papasakoti, kas girdėti kasdien kintančiame pasaulyje, kuriame Lietuva jau buvo pabudusi ir kėlėsi. Iki šiol atsimenu kai kuriuos vaizdingus jo pasakymus apie Rusiją: byrant imperijai, į kurią pusę ji virs, užgrius mus visu savo svoriu ar neužgrius? Ozolas tada dar nežinojo. Tik dabar galutinai paaiškėjo, kad griūva ant mūsų.

Pradedant 1988-aisiais Ozolas jau nebuvo vien „Minties“ leidyklos darbuotojas. Neperdedant galima sakyti, kad kasdien jis vis labiau panašėjo į vieną talentingiausių redaktorių, taisantį ir redaguojantį visos Lietuvos gyvenimo knygą. Tačiau kuklų atlyginimą už darbą be poilsio dienų, be atostogų, beje, tuo metu dar ir labai pavojingą, kurį laiką kiekvieną mėnesį jis atsiimdavo leidyklos buhalterijoje. Leidyklos direktorius ir vyriausiasis redaktorius – partinės nomenklatūros atstovai – toleravo Lietuvoje prasidėjusį Sąjūdį ir Ozolo aktyvią veiklą jame.

x  x  x

Nusprendėme išleisti turistinį leidinį apie automagistralę Vilnius – Klaipėda. Tuo metu ji buvo ką tik užbaigta. Prikalbinome šio darbo imtis prof. Česlovą Kudabą. Važiuojame pasižvalgyti, ką kur reikėtų aprašyti, fotografuoti. Profesorius įdomiai pasakoja apie Smetonos laikais atliktus dielius kelio statybos darbus, pakelėse vykusias įnirtingas kovas Antrojo pasaulinio karo metais, o  Ozolas man sąsiuvinyje pažymi privalomai fotografuotinas vietas. Jis juk buvo meninės fotografijos vertintojas. Tą pačią vasarą kelininkų sunkvežimis kelis kartus mane vežė iki Klaipėdos, Palangos, Ozolo nurodytose vietose pakeldamas panoraminei nuotraukai. Net iš lėktuvo teko fotografuoti automagistalę. Deja, prof. Kudaba, tapęs Seimo nariu, šio darbo nepadarė. Apgavome kelininkus, kurie mus vežiojo, Palangoje maudė suomiškoje pirtyje, vaišino. Prisimenu,  viešbutyje tada jaudindamiesi stebėjome „Žalgirio“ krepšininkų dvikovą su Maskvos CSK. Lemiamais momentais Ozolas neatlaikydavo įtampos ir pasitraukdavo nuo televizoriaus ekrano. Tada krepšinis mums buvo ne tiek sportas, kiek kova su okupantais.

Romualdas Ozolas mitinge

Turistinei literatūrai reikėjo daug nuotraukų, o fotografų, galinčių kokybiškai iliustruoti rajonus, miestus ir miestelius, surasti būdavo nelengva. Ozolas dažnai atmesdavo pateiktas nuotraukas, reikalaudavo dar ir dar kartą fotografuoti.

CK pareikalavo skubiai pakartotinai rusų kalba išleisti knygelę apie Kauno IX fortą. Ozolui žinomo fotografo nuotrauka viršeliui netinka, reikia panoraminės, geriausia būtų – iš lėktuvo. Kur aš gausiu tą lėktuvą! Čia jau tavo problemos. Ieškojom (ir radom!) lėktuvą.  

Beje, Ozolas man yra sakęs: meninė fotografija gali būti tik juodai balta. Jis labai skeptiškai vertino pasirodžiusius spalvoto vaizdo televizorius, tokio jis niekada nepirksiąs. Peikė ir rašymą kompiuteriu, šia prasme buvo mažai raštingas. Ranka rašytame tekste braukymai, taisymai daug pasako apie autoriaus kūrybinį darbą, minčių vingius, o iškart kompiuteriu rašant viso to nelieka, – teigė jis. Taip, naujovės sukuria ir naujų problemų, tačiau pastaroji – ne pati didžiausia.

 „Minties“ leidykla šiandien jau ryžtasi išleisti knygą, kurios „pamatiniai teiginiai, raudona gija einantys per visą monografiją, negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu.“ Taip profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas Romualdas Grigas ką tik pasirodžiusioje knygoje „Nutylėtų tiesų sakymai“ rašo apie „Mintyje“ išleistą  istoriko Henriko Šadžiaus monografiją „Tautos drama (1939-1953)“. Profesorius spėlioja, kas galėų būti tokios knygos, labai palankios V.Putino Rusijai, rėmėjas, „kas autoriui padėjo rašyti?“ Visai atsitiktinai sužinojau kur šuo pakastas. Gerai, kad Romualdas Ozolas jos nesulaukė, būtų jautęsis labai įskaudintas.

x  x  x

Leidome gamtininko, Žuvinto rezervato direktoriaus Vytauto Nedzinsko knygas, todėl ne vieną kartą su direktorium plaukiojom šiame paukščių ir žuvų ežere. Ir Ozolas panoro jį pamatyti iš arti. Spalio mėnesį vežiau jį su sūnumi Džiugu savo automobiliu. Diena trumpa. Pusvalandį paplaukiojom, grįždami Alytuje mano gimtajame name pavalgėme vėlyvus mamos pagamintus pietus ir temstant jau buvome Vilniuje. Ozolo sūnus visą laiką tylėjo, mintyse aš tuo net stebėjausi. Negalėjau suprasti, ar jam ta kelionė buvo bent kiek įdomi.

Antrą kartą Ozolo Džiugą pamačiau karste. Su sūnumi Gintaru atėjome užjausti sielvarto prislėgtus tėvus (Irena Ozolienė taip pat mano kurso draugė). Tai tu dar gyvas? – žiūrėdamas į mano sūnų, netikėtai paklausė Ozolas. Labai keistas klausimas. Ką tai galėtų reikšti? Vėliau jis man paaiškino: kai buvo ieškomas Džiugas, Misiukonis jam sakęs, kad morge ne Džiugo, o Gintaro Visocko kūnas. Mano sūnus tada dirbo „Lietuvos aide“.

Politikoje

Pasibaigus „Minties“ laikotarpiui, Ozolą jau mačiau tik tokį, kokį jį matė visi Lietuvos gyventojai, įdėmiai stebėję, kas dedasi Seime, Vyriausybėje, žiniasklaidoje… Kovo 11-osios akto signataras, buvęs vicepremjeras, buvęs TSKP narys, buvęs LKP CK narys, Centro partijos įkūrėjas, publicistas, politologas, beletristas… Ar viską, ką jis darė ir padarė, galėčiau vertinti tik aukščiausiu pažymiu?

Romualdas Ozolas Kovo 11-osios eitynėse

„Klydom visi. Savaip. Bet kas buvo – buvo. Todėl nebegaliu pakeisti to fakto, kad tada galvojau būtent taip, o ne kitaip, ir nepriklausomai nuo to, kad dabar labai norėtųsi, jog būčiau buvęs protingesnis ar bent įžvalgesnis, tenka sutikti su tuometiniu savo ribotumu, tendencingumu, naivumu ir t.t., ir su apgailestavimu tarti: tada taip galvojau“, – rašoma „Sugyvenimų“ (1990-1992 metų dienoraščių puslapiai) pratarmėje.

Nelengva dabar pasakyti, kur, Ozolo nuomone, jis klydo, buvo nepakankamai protingas, įžvalgus, buvo ribotas… Gal jautėsi šiek tiek kaltas, kad taip greitai valdžia atsidūrė partinės nomenklatūros rankose, kurios ji nepaleidžia iki šiol? Dalis jo klaidų surašyta 1990-1992 m. dienoraščiuose. Kai „Aušros raudoniai“ buvo pristatyti Signatarų namuose, Rašytojų sąjungos leidyklos, išleidusios šią knygą, vadovas Valentinas Sventickas šypsodamasis pasakė: Vytautas Landsbergis čia paminėtas 700 kartų. Daugoka pašaipų, ironijos, net neapykantos Sąjūdžio bendražygio adresu. Tais metais Ozolas ir aš buvome skirtingose barikadų pusėse, tik aš – nežinomas ir nereikšmingas įvykių stebėtojas, o jis – įnirtingas kovotojas prieš „beveik neribotą valdžią įgijusį faktiškąjį valstybės vadovą“, kad jis „netaptų A.Smetonos tipo autokratu ir nesukliudytų Respublikos demokratinei plėtotei“. Netapo, bet Ozolui nuo to ne lengviau: „Jeigu būčiau žinojęs, į ką ta demokratija išvirs!“ 

Mūsų keliai vėl suartėjo, kai abu pamatėm, kad, įstojus į išsvajotoją Europos Sąjungą, lietuvių tautos egzistencijai iškilo pavojus, iki šiol nuolat stiprėjantis. Jis buvo vienas iš nedaugelio ES skeptikų. Dauguma matėme vien privalumus, Ozolas matė tai, ką kai kurie ėjimo entuziastai mato tik dabar, kai netekome trečdalio tautos. Portale Slaptai.lt mes skelbėme jo straipsnius, ėmėme interviu, propagavome jo knygas, ypač „Supratimus“ (Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys). Savo tekstuose jis įtikinamai ir vaizdžiai atskleidžia kosmopolitizmo, globalizacijos, vadinamosios tolerancijos ir tolerantiškumo, žmogaus teisių deklaracijos (kuri yra ne kas kita, o Komunistų partijos manifesto vertimas), esmę. Jis nebijojo save vadinti nacionalistu, nes, pasak Ozolo, nacionaliozmas, o ne kas kita yra jo jėgų šaltinis.

Kai paskutinį kartą aplankiau jį ligoninėje, net mirties patale jis nesiliovė galvoti apie darbus, kuriuos dar privalėtų atlikti. Norėtų rimtai padiskutuoti su kosmopolitu Tomu Venclova, kuris jį nuolat kritikuojąs, apie pastarųjų dešimtmečių Lietuvos politinį gyvenimą parašyti romaną…

Kadangi su Tomu Venclova jis jau daugiau nesusirems, iš „Supratimų“ (1995) pateikiu bent trumpą ištraukėlę, kur paminėtas šis intelektualas, ideologinis  Ozolo priešininkas:

„Kosmopolitizmas – taip pat tautiškumas, Kosmopolitizmas yra betautis patriotizmas, betautis tautiškumas… Visi kosmopolitai pripažįsta savo tautinę kilmę. Tačiau visi jie nepripažįsta savo įsipareigojimų tautinei kilmei, taigi ir tautai… Kad ir ką kalbėtų apie gėrį gyventi „be tautos“, jis renkasi vieną iš jų – kokią nors emigrantų tautą, kaip T.Venclova JAV, arba bastūnų, kaip V.Žirinovskis pasirinko Rusiją, ir jas šlovina pagal nustatytą „garbės kodeksą“.

Šiandien Ozolo mums labai trūksta. Kaip atsvaros, kaip stabdžio, Lietuvai ritantis į nežinią.

Vytauto Visocko nuotr.

2017-03-15

Rašytojas Vytautas Martinkus. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sveikiname rašytoją Vytautą Martinkų – dienos šviesą išvydo naujoji jo knyga „Vidaujos link“ (homo liber leidykla; Vilnius, 2018). Kuo ji įdomi, svarbi, aktuali?

Įžangoje rašoma:

„Prozininko ir literatūrologo Vytauto Martinkaus knygoje „Vidaujos link“ – pastarųjų penkerių metų rašiniai (esė, straipsniai, recenzijos) ir pašnekesiai su kolegomis. Daug kas užrašyta ar pasakyta, prisimenant kelią į literatūrą.

To kelio pradžia – tėviškėje prie Vidaujos.

Maža toji upė, gal tik upelis, lyg žaltys vinguriuojantis per brastas, sietuvas ir bebrų patvankas, ties Karšuvos giria puolantis Mituvon. Smilgotų jo pakrančių su prisirpusiomis žemuogėmis vaizdiniai – amžini. Jie vėl ir vėl, kaip vėjo lenkiamos prie kojų smilgos, prisiliečia ir žadina atmintį, verčia galvoti arba atsiduoti nuojautai. Nugrimsti vidujybėje.

Autobiografinės atvertys yra svarbios visoje knygoje, nors, kas be ko, beveik išnyksta straipsniuose ir recenzijose. Jos ypač reikšmingos ten, kur autoriaus bandoma pasakyti, kas sunkiai žodžiais nusakoma.

Ir visiškai pasitikima Skaitytoju“. 

Šia įsimintina proga portalas slaptai.lt skelbia ištrauką iš minėto veikalo – tai rašytojo Vytauto Martinkaus ir slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko pokalbis politikos, kultūros, literatūros temomis.

Taigi šiandien portalo Slaptai.lt svečias – rašytojas Vytautas MARTINKUS.

Su rašytoju Vytautu MARTINKUMI kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Continue reading „Vytautas Martinkus: rašytoją vis rečiau bematome viešojoje erdvėje…“

Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų lietuviškų šiokiadienių temomis.

2018.09.26

Tado Gutausko „Laisvės kelio“ skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš beveik tris dešimtmečius Lietuvą, Latviją ir Estiją sujungusios gyvosios rankomis susikibusių žmonių grandinės pabaigos nėra – Baltijos kelias tęsiasi mūsų širdyse, nors šio stebuklo ir tokio vienybės jausmo dar kartą jau negalėsime patirti. Šiemet minimos 29-osios Baltijos kelio metinės.

Trys tautos, apie milijoną lietuvių, po pusę milijono latvių ir estų, susikibę rankomis stovėjo kelyje nuo Vilniaus per Rygą iki Talino. Jau vien tai Baltijos kelią daro unikaliu reiškiniu Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorijose. Jo sumanytojai buvo estai, itin aktyviai kelią organizavo ir dalyvavo lietuviai. Pirminis sumanymas buvo platesnis, buvo manoma į grandinę sujungti visas Europos tautas, nukentėjusias nuo Molotovo-Ribentropo pakto. Kelias turėjo prasidėti Bukarešte, nes 1940 m. Rumunija neteko Besarabijos, eiti per Varšuvą, nes ją pasidalijo hitlerinė Vokietija ir stalininė Sovietų Sąjunga, paskui – per Baltijos valstybių sostines ir baigtis Helsinkyje, nes Suomija irgi buvo pasiskirta sovietų, bet apgynė laisvę, nors ir neteko dalies teritorijų. To meto sienų įveikti nepavyko, kitu atveju tai būtų buvęs europinės reikšmės įvykis.

Lygiai 19 val., pasigirdus radijo signalams, šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro Laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisviems. Dešimtys tūkstančių, neįstengusių patekti į magistralę, susibūrė jos prieigose, sudarydami didžiausios grandinės atšakas. Tragiškus Molotovo-Ribentropo pakto įvykius atspindėjo vidinis žmonių susitelkimas ir ryžtas. Visame kelyje plevėsavo juodi gedulo kaspinai, degė žvakutės, primindamos apie aukas ir didelių netekčių skausmą.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Baltijos keliu. Vytauto Visocko nuotrauka (Slaptai.lt)

Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Vienu metu įvykis buvo įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino yra apie 600 km). Kelias ėjo ruožu Vilnius-Ukmergė-Panevėžys-Pasvalys-Bauskė-Ryga-Cėsys-Valmiera-Rūjiena-Viljandis-Tiūris-Rapla-Talinas.

Panašios akcijos buvo rengiamos dar kelerius metus, pavyzdžiui, 1991 m. Liepsnojantis Baltijos kelias – buvo deginami laužai. Panašių manifestacijų surengė ir kitos tautos.

2009 m. UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.

Šiandien Baltijos kelias pirmiausia suprantamas kaip žymiausias reiškinys Nepriklausomybės priešaušryje, kitas žingsnis jau buvo valstybės atkūrimo paskelbimas. Trys tautos parodė sugebėjimą bendradarbiauti ir kartu siekti vieno tikslo.

Viena iš 1989-ųjų rugpjūčio 23-iosios Baltijos kelio organizatorių Angonita Rupšytė, save vadinanti „Sąjūdžio eiline“, interviu Eltai yra sakiusi, kad tą įsimintiną dieną labiausiai jaudino žmonių vienybė ir trispalvių vėliavų su juodais kaspinais jūra.

„O kiek žvakučių tuomet degė Baltijos kelyje – tiems žmonėms, kurie negalėjo stovėti Baltijos kelyje, nes žuvo už laisvę, nesulaukė tos dienos. Nors tai buvo trečiadienis, darbo diena, niekas iš organizatorių nesitikėjo, kad susirinks šitiek žmonių, nors buvome sudarę tikslius grafikus, kas iš kur suvažiuos. Tai pranoko viską. Tokio stebuklo, koks buvo tada, niekada gyvenime daugiau nebus. Nežinau, ar jaunimas ką nors panašaus kada nors galės patirti…

Prisimenant Baltijos kelią, kada lietuviai buvo vieningi ir žinojo, ko trokšta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tuoj po Baltijos kelio buvo didelė reakcija Kremliuje, Maskvoje. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 26 dieną, įvykęs TSKP CK plenumas mus išvadino nacionalistais ir fašistais. Bet įdomiausia, kad tų pačių metų Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, Maskvoje oficialiai buvo pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas, slaptieji protokolai buvo pripažinti teisiškai niekiniais nuo jų pasirašymo dienos. Tai reikia labai akcentuoti ir priminti šiais laikais, pasigirstant įvairiems vertinimams iš Rusijos pusės.

Baltijos šalių vėliavos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

(…) Prisimenu, kad iš ryto buvo nešamos gėlės į Sąjūdžio būstinės kiemelį Gedimino prospekto pradžioje. Tos gėlės buvo skirtos barstyti iš lėktuvų Baltijos kelyje, jos turėjo būti pakrautos į sunkvežimius ir išvežtos į Kauną perduoti aviatoriams. Kaip dabar prisimenu, atbėga žmonės ir sako, kad jau nebėra kur dėti tų gėlių! Labiausiai tuomet įsidėmėjau žmonių veidus – šviesūs, taurūs veidai. Maniau, kad tos gėlės suneštos iš kolektyvinių sodų ar iš darželių prie namų, o viena močiutė ir sako: „Ne, vaikeli, aš jas pirkau…“. Ir ne tik gėles pirko – koplytstulpius Baltijos kelyje žmonės statė savo lėšomis.

Pamenu, tą vakarą Sąjūdžio būstinė buvo ištuštėjusi – visi išvyko į Baltijos kelio trasą, o mes keliese likę devynioliktą valandą jau bėgome susikabinti rankomis, bet vėl – skamba telefonai, negalime išeiti. Tai ištiesėme rankas – langai buvo atidaryti, per juos tiesėme rankas žmonėms Katedros aikštėje.

(…) Daug žmonių nebeišeis į Baltijos kelią paminėti šios sukakties – juk tada jame stovėjo ir Medininkuose žuvę muitininkai, ir Sausio 13-osios aukos. Per du dešimtmečius labai daug žmonių netekome – nei Vytautas Kernagis dainų nesudainuos, nei Jurga Ivanauskaitė nebeparašys, nei Loretos Asanavičiūtės nepamatysime…

Baltijos keliui 25-eri. Vytauto Visocko nuotr.

Labai svarbu suvokti, kad Baltijos kelias parodė lietuvių, latvių ir estų tautų nuomonę ir ateities kūrimo ryžtą, tai buvo pasaulyje dar neregėta tautų valios išraiška. Tai buvo ir kiekvieno žmogaus pasirinkimas, klausiant savęs, ką galiu padaryti šiomis aplinkybėmis“, – Baltijos kelio 20-mečio proga Eltai sakė A. Rupšytė.

Minint Europos dieną stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dieną, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejus ir Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas kviečia nemokamai aplankyti ekspozicijas.

Baltijos kelias. Albumas. Mintis, Vilnius, 2000-ieji metai. Sudarytojas – Vytautas Visockas

Šiauliuose, prie Sukilėlių kalnelio, vyksiantis renginys Baltijos keliui atminti suburs šiauliečius sugiedoti „Tautišką giesmę“ kartu su Šiaulių kultūros centro politinių kalinių ir tremtinių choru „Tremtinys“, pasiklausyti prisiminimų bei pasimėgauti Šiaulių pučiamųjų instrumentų orkestro ir solisto Juozo Janužo koncertu. Po koncerto šiauliečiai kviečiami į Šv. Mišias, kuriomis bus pagerbti kovojusieji ir žuvusieji už Lietuvos laisvę.

Apie 18.00 val. virš Kauno suplevėsuos milžiniška trispalvė. Apie 130 kv. m vėliavą į dangų palydės aitvarai, kuriuos suvaldyti sugeba Lietuvos aitvarų meistrų ir dangaus menininkų komanda „Užantis”. Trispalvės skrydžiu siekiama priminti Baltijos kelią.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.23; 07:00

Vytautas Visockas, šių nuotraukų autorius. Slaptai.lt nuotr.

Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko (1939 – 2018) nuotraukų iš albumo „Miško tankmėje“.

2018.07.28; 10:00

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2013.07.10

Vytautas Visockas (1939 – 2018)

Šiemet švęsdami Velykas netekome filologo, spaudos darbuotojo, publicisto, vertėjo Vytauto Visocko.  Mes, Vilniaus universiteto 1957 – 1962 m. lituanistai, jau išeinančios pokario kartos atstovai, Vytauto asmenyje praradome dar vieną studijų laikų  bendrakursį. Atsigręždami atmintimi į seniai prabėgusias dienas matome Vytautą, aukštaūgį, plačiapetį vaikiną iš Dzūkijos, su foto aparatu rankose, fotografuojantį mūsų studentiško gyvenimo momentus, matome dainuojantį,  dalyvaujantį tautosakos rinkimo ekspedicijose, matome tarp aktyvių Universiteto teatrinės studijos dalyvių…

Baigus universitetą Vytautui, kaip ir daugeliui lituanistų, teko paragauti mokytojo duonos ir tik paskui eiti savo pašaukimo keliu. Jis pasirinko spaudos kelią. Keletą metų dirbo daugiatiražinio laikraščio „Gyvenimas – mokykla“ redaktoriaus pavaduotoju, vėliau Lietuvos radijo ir televizijos jaunimo redakcijos vyresnysis redaktorius, kone 25 – erius metus jis atidavė „Minties“ leidyklai (redakcijos vedėjas, vyriausiasis redaktorius, direktorius). Visi, kam teko kartu su Vytautu dirbti, bendrauti, jautė jo asmenybės šviesą, inteligenciją, dvasingumą. Jis niekada neišdavė garbingo, doro žmogaus principų – nemelavo, nepataikavo, nesitaikstė su bukumu, abejingumu… Ir visa savo esybe buvo lituanistas, jam rūpėjo lietuvių kalbos ir kultūros būklė, tautos dvasinis paveldas.

Jausdamas kovos su tamsa, su abuojumu būtinybę Vytautas, jau tapęs pensininku, neleido sau pavargti, griebėsi publicistikos, atviro, tiesaus pokalbio su laikraščio „Draugas“ skaitytojais. Ypač daug, kelis šimtus straipsnių, ne vieną tūkstantį reportažinių, įvairių renginių, susitikimų nuotraukų, įžymių žmonių portretų jis paskelbė sūnaus Gintaro įkurtame Lietuvos aktualijų portale slaptai.lt. Daug nuveikė Vytautas šiame bare, atkakliai darbavosi lig praėjusio rudenio, ligi tol, kol sunki ir lemtinga liga privertė gultis ligoninėn.

Ąžuolas – lietuviškos stiprybės simbolis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012 m. vasarą susirinkę paminėti Universiteto baigimo 50 – mečio, pasigedome jau anapilin išėjusių keliolikos bendrakursių. Pritarėme Romualdo Ozolo paraginimui kiekvienam parašyti studijų dienų prisiminimus. Juos sudėti į knygą buvo pavesta Vytautui Visockui. Jis ėmėsi stropiai vykdyti šį įpareigojimą. Tik iš pradžių atrodė, kad bus nesunki šita užduotis. Bet reikėjo kantrybės raginant, primenant, laukiant. Buvo vis žadančių, bet taip ir neištesėjusių pažado. Pagaliau talkinant mūsų garsiems kalbininkams Evaldai ir Aldonui knyga buvo parengta spaudai. Turime unikalų, solidų, primenantį mūsų jaunystę, studijų metus Vytauto gausiai iliustruotą nuotraukomis leidinį „Lituanistai 1957 -1962 m.“

Retėja mūsų gretos. Pastaraisiais metais netekome Lietuvos nepriklausomybės akto signataro Romualdo Ozolo, filosofo, bibliofilo Ipolito Ledo, ryškiausios  lietuvių religinės poezijos kūrėjos Marijos Katiliūtės – Lacrimos, pedagogės, poetės Bronės Liniauskienės.

Netikėta, sukrečianti stipruolio, regis, niekada nepalūžtančio Vytauto Visocko netektis. Net ir tie, kurie žinojome, kokius likimo išbandymus, kančias patyrė Vytautas, tikėjome, kad stipri dvasia padės atgauti jėgas. Deja, Vytauto jau nebėra. Belieka tik guostis, kad buvusio gyvenimo šviesa ir šiluma nedingsta, lieka artimųjų bei draugų atmintyje. Toji atmintis Jį nors trumpam atšauks  iš Anapus, matysime mūsų Vytą, gyvą ir orų, tokį, kokį pažinojome.

Jau nebereikia laikrodžio,

Nebereikia  pavasario…

Kalbėsi kapo gėle, miško siaudesiu,

Akmenėlio atodūsiu, paukščio balsu…

Žiūrėsi į mus, dar pasilikusius,

Iš pačios žydriausios žvaigždės…

Sudie, šaunus ir mielas Vyteli, išeinantis į amžinybės Šviesą.

1957 – 1962 m. Vilniaus universiteto lituanistai

2018.04.05

2017-ųjų ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie amžinybėn išeinantį  (išėjusįjį) žmogų daug prirašoma. Net  saldybių liūdesio. Manau, nereikia šito. 

Vytautas Visockas (1939 – 2018)

Aukštyn, širdys. Aukštyn, rankos.

Faktų šiais laikais apie žmogų prisirankioti nėra sunku.

Bet, man regis, ne tai svarbu, ką išeinantysis nuveikė šiame pasaulyje. Nors ir tai svarbu.

Bet svarbios yra akimirkos ir potyriai, susiję su išeinančiuoju.

Vytautą Visocką, išeinantįjį, prisimenu, visų pirma, asmeniškai. Kai prieš penkiolika metų mirė mano žmona, jis atėjo palaikyti mano ranką.

To pamiršti negalima. Dabar aš mintyse laikau jo sūnaus Gintaro ranką.

Vytautas Visockas buvo Kultūros žmogus. Rašęs ligi paskutinio atodūsio. Fotografavęs gamtą, tas vienatines akimirkas, o tai reiškia, – mylėjęs Lietuvą.

Ir  tai reiškia, jog  buvo didelės sielos ir dvasios stiprybės įsikūnijimo žmogus.

Tokiems – lengva žemė virš galvos.

Ir dangus, į kurį pakyla siela.

Aleliuja, nes per Šv. Velykas tai įvyko.

Jurgis Pekarskis

Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga nuoširdžiai užjaučia Velionio artimuosius

2018.04.05

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.02.17

« 1 2 »

Vytautas Visockas

Gamta labai graži pavasarį, visuotinio žydėjimo metu, gamta labai graži rudenį, kurį vadiname auksiniu. Gamta labai graži ir žiemą, ypač kai ta žiema kai kada dieną kitą leidžia sau pasidabinti šerkšnu. “Apšerkšniję mūsų žiemos…”, kadaise dainavo poetė Salomėja Nėris…

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – 2013-ųjų žiemos akimirkos. Štai šerkšnu pasidabinęs Kryžių kalnas netoli Šiaulių. Toliau nuo Šiaulių gyvenantiems nedažnai tokia proga pasitaiko. Kokie gražūs, tarsi pražydę, didžiuliai medžiai pakeliui į tą stebuklingą vietą! Kryžiai ir kryželiai, Nukryžiuotasis, rūpintojėliai, angelai ir angeliukai – visi pasikeitę, šviesesni, baltesni, tyresni nei paprastai, ir jiems visai nešalta.

Nepaprastai gražus ir mažytis etnografinis Kunigiškių kaimas, į kurį užsuku beveik visada, kai važiuoju iš Šiaulių į Vilnių. Tik vienoje kitoje trobelėje iš kamino rūko dūmai. Tylu, ramu, nesutikau nė vieno žmogaus, joks šunelis manęs neaplojo, kai “šaudžiau” į abi kaimo gatvės puses.

Norėjau pamatyti, kaip žiemą atrodo Burbiškių dvaras ir parkas, bet nepavyko. Visa teritorija aptverta vielos tinklo tvora, o vartai užrakinti. Tik iš tolo, tik per tvorą, pro vartų plyšį spragtelėjau vieną kitą kartą.

Sausio 13-ąją nuo Joniškio, Šiaulių iki Vilniaus pakelėse plytėjo balti balti laukai, pavieniai medžiai, miškai ir miškeliai buvo pasipuošę šerkšnu…

Ar šiemet išvysime tokias žiemos grožybes?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: Šiauliai, Kryžių kalnas, Kunigiškių kaimas, Burbiškių dvaro parkas.

2013.01.16

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. LGGRTC nuotr.

Mokiausi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje, kurioje tuo metu veikė ir Mokytojų seminarija. Dabar ta mokykla vadinama Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija. Kodėl? Nes partizanų vadas šiame pastate dirbo mokytoju, iš čia išėjo į mišką.

Gerai prisimenu, kaip nelengvai šiai mokyklai buvo suteiktas Adolfo Ramanausko-Vanago vardas. Spaudoje teko skaityti straipsnių, kuriuose atkakliai priešintasi tokiam didvyrio pagerbimui. Bet pastangos apvalyti okupantų suklastotą Lietuvos istoriją laimėjo. Gimnazijos muziejėlyje yra daug nuotraukų, bylojančių apie Adolfo Ramanausko-Vanago, jo bendražygio, čia mokytojavusio poeto Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio, kitų patriotų gyvenimą ir veiklą.

Tačiau jėgos, nepatenkintos tiesos sakymu, negalinčios susitaikyti su pralaimėjimu, vėl pradeda klastoti prieškario ir pokario istoriją, juodinti mūsų laisvės kovotojus. 2016 metais pasirodo istoriko Henriko Šadžiaus 676 puslapių monografija „Tautos drama (1939-1953)“, išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis, labai primenanti sovietmečio istorikų to meto Lietuvos istorijos „tiesos sakymus“. Šis tomas taip ir pavadintas: „tiesos sakymas“.

Bandžiau atkreipti kai kurių mūsų istorikų, kai kurių visuomeninių organizacijų dėmesį, raginau reaguoti. Nuspręsta nutylėti. Nėra tokio leidinio. Tik Romualdas Grigas į savo knygą „Nutylėtų tiesų sakymas“ (Diemedžio leidykla, 2017) suspėjo įdėti recenziją „Žinomo istoriko įžūlios monografijos pristatymas“, kurioje recenzentas apstulbęs stebisi „visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu“. 

Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.

Be kita ko, R.Grigas rašo: „Baigdamas šią, sakyčiau, spontaniškai gimusią kritinę apžvalgėlę skaitytojo dėmesį atkreipsiu į porą detalių. Neslepiama, kad monografija išleista autoriaus ir rėmėjų lėšomis. Įvertinus tai, kokia gausi faktinė medžiaga, kiek daug dokumentų ir kiek įsivaizduojamų metų triūso įdėta, telieka stebėtis ir formuluoti gal ir nekorektišką, bet savaime „išlendantį“ klausimą: iš kur ir kokių rėmėjų būta?.. Kas autoriui padėjo rašyti?.. Ir dar: kokios laiko dvasios laukta apsisprendus skelbti šį leidinį ir kokių lietuvių mentaliteto bei valstybės elgsenos pokyčių autorius laukia? Kodėl intensyvėjanti mūsų šalies istorijos, istorinio sąmoningumo revizija vis aiškiau sutampa su nebesuvaldomu masiniu jaunimo emigravimu be graužaties Tėvynę paliekant nežinioje…“ 

R.Grigas stebisi, kodėl šios monografijos niekas iš valstybės institucijų ar visuomeninių organizacijų nepastebėjo? Į šį klausimą jau atsakiau. Galėčiau atsakyti ir į kitą akademiko emerito klausimą – iš kur ir kokių rėmėjų būta? – bet negalėčiau įrodyti, nes dama, atskleidusi šią paslaptį, tikriausiai spruktų į krūmus.

H.Šadžiaus monografija – tarsi signalas grįžti prie 50 metų girdėtų, mokyklose mūsų beveik mintinai išmoktų „tiesos sakymų“, juos gausinant ir dauginant; tai tarsi instrukcija, kaip reikia dar kartą perrašyti minėto laikotarpio Lietuvos istoriją.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir ši „instrukcija“ klusniai vykdoma. Žurnalistas Virginijus Savukynas į Kazio Škirpos alėją atsiveda „specialistą“ ir jo klausia: ar reikėtų pakeisti šios alėjos pavadinimą, kaip siūlo tūlas Markas Adomas Haroldas iš Vilniaus savivaldybės? „Ekspertas“ sako: reikėtų. Bet pulkininkas Kazys Škirpa 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlė trispalvę, yra ir kitaip nusipelnęs Lietuvai. Tačiau nenusipelnęs žydams, todėl alėjos pavadinimą reikia keisti. Turbūt būtų prasminga ją pavadinti Nachmano Dušanskio vardu? (ironiškas mano pasiūlymas). O prie Mokslų akademijos bibliotekos pritvirtintą Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą reikėtų nukabinti? Be jokios abejonės, nes to reikalauja Lietuvos žydai.

Kazio Škirpos alėjos pavadinimas dar nepakeistas, atminimo lenta Jonui Noreikai-Generolui Vėtrai dar nenukabinta. Bet tai tik laiko klausimas? Kai pareikalaus Amerikos arba Izraelio žydai – ir pakeisime, ir nukabinsime.

Šiomis dienomis iškilo kitas, žymiai reikšmingesnis klausimas: ar galima 2018-uosius skelbti partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago metais?

Varnabūdės miške 1952 metais žuvę Tauragės apygardos Geležinio Vilko rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Tūla Vanagaitė (ne jo dukra, ne sesuo) kategoriškai sako: negalima! Nes partizanas buvo užverbuotas KGB! Suimto jo niekas nekankino! Į Seimą Vanagaitė siunčia savo mylimąjį Efraimą Zurofą, kuris pakartoja tą patį: kad kiti metai nebūtų paskelbti Lietuvos partizano Adolfo Ramanausko-Vanago metais.

Valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas teisinasi: bet jis nepateikė jokių dokumentų! Palūkėkite, “dokumentus” jums pateiks Vanagaitė. Ką tada darysite? Be abejo – svarstysite: skelbti 2018-uosius Adolfo Ramanausko-Vanago metais ar neskelbti po tokio reikšmingo reikalavimo?

Pokalbyje su Rimvydu Valatka prof. Vytautas Landsbergis pasakė maždaug taip: jeigu mėšlą sumaišysi su sviestu, vis tiek bus mėšlas. Ar ne Vanagaitės pamėtėtą mėšlą, kurį mes maišome su sviestu, jis turėjo omeny? Profesorius dar ir taip pasakė: su melu nereikia leistis į diskusijas.

Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais. LGGRTC nuotr.

O jeigu diskutuoti reikalauja pats Zurofas? O jeigu buvo skambutis iš Tel Avivo? Pritariu – diskutuoti nereikia, bet taip pat negalima leisti, kad, drabstomi net ne purvais, o mėšlu, nuolankiai kęstume tokį pažeminimą. Gerai, kad leidykla Alma Litera be diskusijų bando nusiplauti mėšlinas rankas, bet tą padaryti turėtų ir leidykla “Mintis”, išleidusi sovietinį mūsų istorijos variantą, kuris, pasak Romualdo Grigo, “negali nestebinti, netgi nestulbinti visai kitokiu istorinės tiesos, jos spalvų aiškinimu”. Omenyje turiu čia jau minėtą H.Šadžiaus knygą, kuri žymiai pavojingesnė nei Vanagaitės drabstymai mėšlu.

Taip ir norisi retoriškai savęs paklausti: tai Lietuva valstybė ar dar ne? Nelabai valstybė, jeigu Zurofas Seimo duris atidarinėja koja, o Vanagaitė šaukiasi pagalbos iš Rusijos ir drįsta pasakyti: rusai pinigus duoda žydams, o žydai – man. Ir vėl ji tik pajuokavo? Gal reikėtų jai pasiūlyti su savo mylimuoju persikelti į Rusiją, nes po tokio drabstymo mėšlu ne tik Alma Litera, bet ir, tikiuosi, “Mintis” neleis jos rašliavos, o Maskva ir leis, ir dosniai užmokės. Kompaniją jiems galėtų palaikyti Juozukas “drėgnas skuduras”.

Žiūrime ilgai lauktą lietuvišką filmą. Vienoje serijoje lietuviai šaudo žydus, kitoje serijoje lietuviai šaudo žydus. O kur Rainiai, Pravieniškės, Panevėžys? Kas 1940-aisiais buvo komunistai ir ką jie darė lietuviams KGB kalėjimuose? Kas trėmė į sibirus? Šituos epizodus “iškirpo” Zurofas?

Tai turime mes valstybę ar ne visai? Jeigu “Dušanskienė” pareikalaus Alytaus gimnazijos nevadinti Adolfo Ramanausko-Vanago vardu – kaip reaguos Alytaus savivaldybė ir šios mokyklos pedagogai? Išmes partizanų vado ir jo bendražygio Konstantino Bajerčiaus-Garibaldžio nuotraukas ir kitus eksponatus iš mokyklos muziejėlio?

2017.10.30; 03:30

Parlamentaras Žygimantas Pavilionis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dabar jau aišku, kas bus Lietuvos Prezidentas po Dalios Grybauskaitės. Žygimantas Pavilionis. Po to, kai Konstitucinis Teismas pasakė, kad dviguba pilietybė įmanoma tik referendumu pakeitus Lietuvos Konstituciją, jo šansai labai padidėjo.

Šis politikas labai stengėsi, gal net tikėjosi, kad nereikės referendumo, kad Seime pavyks demagoginėmis priemonėmis pasiekti emigrantams taip trokštamą rezultatą, o jis pasieks neregėtą populiarumą, taip reikalingą Prezidento rinkimuose. Juk už Pavilionį balsuotų visi emigrantai, visi jų Lietuvoje pasilikę artimieji, dar žydai, dar lenkai ir rusai. Kodėl pastarieji? Todėl, kad ir vieni, ir kiti galės taip pat reikalauti dvigubos pilietybės. Gal ne iš karto, bet pretekstas jau bus pakankamas. Lenkijos pilietybė juk geriau už lenko kortą. Girdėjau, kad kasmet apie 500 žydų tampa ir Lietuvos piliečiais.

Nemanau, kad Pavilionis tiki, jog lietuvių tautą galima išgelbėti šitaip pataikaujant tiems, kurie, jeigu ne dviguba pilietybė – dešimtimis, šimtais tūkstančių išsižadės Tėvynės. Jau vien reikalavimas išskirtinių sąlygų (arba dviguba pilietybė, arba mums jūsų nereikia) – išdavystė. Pavilioniui (Arvydas Juozaitis jį vadina tokiu ponu ir draugu, kurį „reikia paminėti, nes jis itin jėzuitiškai ir akiplėšiškai tai daro“; respublika.lt) žūt būt reikia balsų Prezidento rinkimuose. Nemanau, kad Pavilionis (ir ne tik jis) nesupranta, jog „dviguba pilietybė tik paskatins naują emigrantų bangą – ar girdėjome tokią mintį? Nė žodžio. Nė vieno tyrimo, nė vieno balso. Nes reikia šaukti priešinga, tik viena kryptimi. Šaukti taip, kad nesigirdėtų klausimo: „Ponai ir draugai, o juk dviguba pilietybė tik skatina Lietuvos išvarymą iš Lietuvos“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Dabar Pavilionis net išprakaitavęs suka galvą, kaip čia apėjus Konstituciją, t.y. pasielgus nedemokratiškai, kaip pateisinti globalistų lūkesčius ir apgauti piliečius, kurie vis dar mano, kad lietuviai turėtų gyventi Lietuvoj, kaip vokiečiai gyvena Vokietijoje, prancūzai – Prancūzijoje, norvegai – Norvegijoje… Jie juk dešimtimis tūkstančių neplūsta nei į Lietuvą, nei į Ameriką.

Beveik trečdalis (30,1 proc.) Lietuvos gyventojų pernai gyveno ties skurdo riba, ir tokių bėdžių per kelerius metus tik padaugėjo. Tai prie ko čia dviguba pilietybė, kaip ji gali sumažinti skurdą ir socialinę nelygybę? Mažiau Lietuvoje lietuvių – mažiau ir skurstančiųjų? Skurdą sumažinti sudėtingiau, negu eiti lengviausio pasipriešinimo keliu.    

Toks siekis – ne Lietuvai abejingų emigrantų problema, čia jau „ponų ir draugų“, mus valdančiųjų, išdavystė. „O kur dėsimės mes, broliai lietuviai? Juk su vienu pasu, viena pilietybe liksime antrarūšiai, netikri „euro-transatlantiniai“ lietuviai. Likome namuose, Tėvynėje, ją labiau mylėjome už pabėgėlius. Vadinasi, neverti kitų valstybių privilegijų. Ką gi, kvaili ir kalti. Bet kol dar galime, pasakykime: DVIGUBA PILIETYBĖ – MELAS“ (A.Juozaitis, ten pat – respublika.lt).

Linas Linkevičius, Užsienio reikalų ministras. Slaptai.lt nuotr.

Visai kitaip apie šią bėda kalba užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, kurį Kęstutis Girnius ragina trauktis iš šio posto (tiesa, dėl kitų priežasčių, dėl katalonų interesų nepaisymo):

„Taigi emigracija tikrai nėra problema, tai yra greičiau iššūkis. Ir kuo labiau suvoksime, kad visi mes, kad ir kur gyventume, kur būtume – ar Vilniuje, ar Londone, ar Čikagoje – turime vienas šaknis, vieną Tėvynę, nuo to būsime tik tvirtesni. Mūsų tiek nedaug pasaulyje, tad nesiskirstykime į ateivius ir išeivius, į Mus ir Juos“ (Linas Linkevičius „Vėl metas visus telkiančiai idėjai“; Delfi.lt).

Jis ragina susitelkti, kaip buvome susitelkę Baltijos kelyje, Sąjūdžio mitinguose. Susitelkti ir įteisinti dvigubą pilietybę: juk dėl to ir stojome į Europos Sąjungą, kad galėtume laisvai išvykti iš Lietuvos ir dirbti visoje Europoje? Ar tikrai dėl to? Būsime tvirtesni, išsibarstę po visą pasaulį? Gal tikrai Linkevičiui vertėtų atsistatydinti, nes taip nenuoširdžiai kalbėti net diplomatui nepritinka.

Austrijos parlamento rinkimuose antra – euroskeptiška Laisvės partija, per Europos migrantų krizę tapusi populiariausia politinė jėga Austrijoje.

Čekijoje per parlamento rinkimus sustiprėjo prieš imigraciją nukreipta partija „Laisvė ir tiesioginė demokratija“.

Vokietijoje Angelos Merkel pergalę parlamento rinkimuose sumenkino prieš imigrantus nusistačiusi nacionalistinė partija.

Prancūzijoje kraštutinių dešiniųjų lyderė Marin Le Pen pirmą kartą išrinkta į šalies parlamentą, nors jos Nacionalistų frontas (FN) patyrė pralaimėjimą.

Panašių problemų globalistai turi Anglijoje, Vengrijoje, Lenkijoje…

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Europos tautos nori likti tautomis. Jos supranta, kokius pavojus kelia emigrantai. Vienas reikalas – keliauti po Europą, įvairiose šalyse mokytis, koncertuoti, bet paskui grįžti į tėvynę, ir visai kas kita ten likti iki neišvengiamo nutautėjimo. Trečioji karta jau niekaip nepriklausys globaliajai Lietuvai, kurią taip propaguoja kubiliai ir pavilioniai.

Šiuo klausimu įdomu būtų išgirsti prof. Vytauto Landsbergio, švenčiančio 85-metį, nuomonę. Jis rašo apie daug ką, bet apie dvigubą pilietybę, berods, savo nuomonės nėra išsakęs. Juk milžiniški jo nuopelnai atgimusiai Lietuvai gali likti beverčiai, tik gražus prisiminimas, ir tai – jeigu bus kam juos prisiminti.

Taigi, kaip sako Arvydas Juozaitis, „kol dar galime, pasakykime: DVIGYBA PILIETYBĖ – MELAS“.

Nepadarykime lemtingos, neatitaisomos istorinės klaidos.

2017.10.23; 20:25

Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.

Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.

Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.

O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.

Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių,  mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.

O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.

Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.

Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?

Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“ 

Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“

Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.

Jeigu, bet tai prilygtų stebuklui.

2017.10.18; 03:10

Vytautas Sinica, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vyčio paminklo Lukiškių aikštėje tema karšta buvo ir išlieka karšta ne pirmus metus. Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį.

Kultūros ministerijos ir konkrečiai L. Ruokytės-Jonsson, galima sakyti,  tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir įgauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu.

Valia aiški

Pavasarį monumentalaus Vyčio paminklo statymas Lukiškių buvo nuspręstas Seime ir atsakymas buvo aiškus. Seimas vienbalsiai pritarė visuomeninės iniciatyvos („Vyčio paramos fondo“) pasiūlytam projektui. Priimtoje rezoliucijoje Seimas prašo Vyriausybę skirti reikiamas lėšas, pritarti Vyčio paramos fondo iniciatyvai ir kartu su savivaldybe operatyviai spręsti visus organizacinius klausimus. Rezoliucijai pritarė 91 Seimo narys, susilaikė vienintelis Simonas Gentvilas.

Tačiau Kultūros ministrei ir postmodernistinei šiuolaikinio meno bendruomenei toks sprendimas neatrodo priimtinas. Taigi pasielgta visiškai priešingai Seimo nutarimui. Kultūros ministerija surengė dar vienas perteklines kūrybines dirbtuves – iš tiesų dar vieną, “ntąjį” konkursą, kurio jau nebedrįso ir konkursu pavadinti. Į vertinimo komisiją prisikviesta modernistų, monumentalios skulptūros žanrą laikančių XIX a. atgyvena. Rezultatas buvo aiškus iš anksto – tarp atrinktų penkių finalistų neliko nė vienos monumentalios Vyčio skulptūros. Būtent nei vienos, nes vienintelis Vyčio motyvą išsaugojęs projektas jokia prasme negali vadintis monumentu, o yra viso labo mažas dekoratyvinis elementas mišrioje kompozicijoje, praradęs būtiną centrinę poziciją.

Ministerija savo „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pamynė ne tik Seimo, bet ir tautos valią. Šių metų kovo mėnesį „Vilmorus“ atliko reprezentatyvią gyventojų apklausą. Piliečių klausta: „Ar sutinkate, kad 2018 metų vasario 16 dienai, minint valstybės atkūrimo 100-metį, Lukiškių aikštėje Vilniuje būtų pastatytas paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę įamžinti – Tautos simbolis Vytis?“ Vyčio paminklui pritarė 76 proc. respondentų. Priešingai populiariems mitams, palaikymas Vyčiui buvo dar didesnis tarp jaunimo (atitinkamai 82 ir 85 proc. amžiaus grupėse iki 29 ir iki 39 metų), mažiausias – tarp pensininkų („tik“ 69 proc. palaikymas tarp vyresnių nei 70 metų).

Kitas populiarus mitas, kad tai tamsios liaudies užgaida. Tačiau turintys aukštąjį išsilavinimą (82 proc.) taip pat rodė išskirtinį palaikymą. Galbūt kaimai nori Vyčio, o Vilnius ne? Irgi ne – Vyčio projektą palaikė 75 proc. vilniečių. Nors gyvenantiems liberaliame socialinių tinklų burbule gali atrodyti kitaip, ir Seimo, ir Tautos nuomonė Vyčio monumento klausimu yra aiški.

Pagaliau aiški yra ir išskirtinės grupės – laisvės kovotojų – nuomonė. Dar 1999 metais nuspręsta, kad Lukiškių aikštėje turi stovėti paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę. Tikriausiai galima sutikti, kad laisvės kovotojų organizacijoms tai suteikia nors ir ne lemiama, tačiau atskirą balsą sprendžiant aikštės likimą. Deja, jie iki šiol negirdimi.

Dar 2015 metais dešimtys nevyriausybinių organizacijų kreipėsi į Premjerą ir Kultūros ministrą, prašydamos konkurso sąlygose nurodyti Vyčio motyvą ir paminklą statyti ant centrinės Aukų gatvės ašies, kas yra būtina monumentinės skulptūros sąlyga. Tarp jų buvo Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas, Studentų ateitininkų sąjunga, Lietuvos Nepriklausomybės gynimo Sausio 13-osios brolija, studentų korporacija Neo-Lithuania, Vakarų Lietuvos tėvų forumas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, vilniečių ainių klubas, Vilniaus seniūnaičių asociacija ir kitos. Tuo metu dar nebuvo susikūręs visuomeninis „Vyčio paramos fondas“. Jį įkūrus Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas aktyviai įsitraukė į fondo veiklą.

Ministrė uber alles

Nors Vyčio paminklo klausimas dėl išvardytų faktų yra daugiau nei aiškus, o tautos valia žinoma, Kultūros ministrės nenoras statyti „Vyčio paramos fondo“ pasiūlytą Vyčio projektą verčia ignoruoti kertinius demokratijos principus. Slepiantis po ekspertinės komisijos išvadomis „stumiama“ modernistinė šiuolaikinio „prasmėms talpaus“ meno koncepcija. Siūlomų projektų kokybe ir pakraipa iš esmės grįžtama į gūdžius laikus, kai Lukiškių aikštei grėsė taip pat „talpi prasmėms“ Tautos dvasia – jokio išskirtinio ryšio su Lietuvos laisvės kovotojais neturintis paukštis. Tai nekeista, nes naujasis konkurso organizavimas patikėtas šiuolaikinio meno centrui. Tai reikšminga aplinkybė – viešojoje erdvėje, pagrindinėje valstybės aikštėje, statomas paminklas yra atrenkamas pagal eskpertų meninį supratimą, o ne visuomenės nuomonę. Tarsi kalbėtume apie parodoms skirtą meno kūrinį, o ne nuolatinei valstybės reprezentacijai projektuojamą monumentą, kuris gali ir turi būti suprantamas, priimtinas ir savas absoliučiai gyventojų daugumai.

Kol kas ministrė toliau bėga nuo akivaizdžių rezultatų. Vietoje esamos reprezentatyvios apklausos bandoma iš naujo išradinėti dviratį, žadant balsavimą per e-piliečio sistemą, renkantis iš jos komisijos palaimintų projektų. Kam reikalingas lengvai manipuliuojamas ir „geriau pasiorganizavus“ nusveriamas elektroninis balsavimas, kai padaryta visuomenės apklausa, lieka neaišku. Į vertinimą žadama įtraukti ir užsienio ekspertus. Verta įsiklausyti: užsienio specialistai paaiškins, koks paminklas geriausiai įamžina už lietuvių tautos laisvę žuvusių didvyrių atminimą.

Neaiškus ir pats ministrės pastangų tikslas. Jos pačios žodžiais, „svarbiausia, kad įamžinimas jaudintų žmones, kad sukeltų emocijas ir jie norėtų ateiti į tą aikštę, kad norėtų prisiminti tuos, kurie žuvo už mūsų laisvę“. Galima neabejoti, kad visuomenei nesuprantama „talpi prasmėms“ išmonė visuomenę tikrai sujaudins. Panašu, kad ministrė eina būtent šiuo keliu.

Klausimas tad lieka šis: ar Seimas pasyviai stebės, kaip yra trypiama jo vienbalsiai išreikšta valia ir demokratijos principai? Valstybingumo šimtmetį pasitinkame būdami rimtoje nacionalinės savigarbos krizėje. 

Informacijos šaltinis – Propatria.lt

2017.10.06; 07:30

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poetas Justinas Marcinkevičius yra viešai pasakęs, kad paskutinis Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ žodis – vargsim. Dabar neprisimenu, kur jis šį faktą mums yra priminęs. Veikiausiai Mokslų Akademijos salėje. Gal kai minėjome jo 80-metį. Užuomina, kad visada buvo ir bus sunku.

Ir šiandien nematyti, kad kada nors iš to vargo išbrisime. Donelaičio būrai neišbrido – varge išnyko beveik nepalikdami pėdsakų. Ir mūsų tokia dalia: vargsim, kol išnyksim?

Artėjant prie valstybingumo šimtmečio tokios mintys lyg ir šventvagiškos. Reikėtų džiaugtis, ateitį piešti šviesiom spalvom, siūlyti stebuklingas idėjas, kurios išnaikintų Donelaičio išpranašautą varganą ateitį.

Man patiko prof. Vytauto Landsbergio idėja: pirmiausia išnaikinkime bent Sosnovskio barščius. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Nuo ko pradėti perkeltine prasme? Juk tų barščių tiek priviso!

Jeigu pavyktų Vytauto Bako planuojamas verslo ir politinių ryšių tyrimas, mūsų padangė būtų žymiai šviesesnė. „ …kai kurių verslo grupių įtaka politiniams sprendimams per pastaruosius metus buvo tiesiog neadekvati. Mūsų manymu, buvo peržengtos visos raudonos linijos“, – sako V.Bakas. Mus domintų „Rosatom“ veikla Lietuvoje ir tai, kas slepiasi už Mindaugo Basčio nugaros. Strateginių valstybės įmonių nuodėmės. Norėtumėm detaliau sužinoti, kokias raudonas linijas peržengė, pavyzdžiui, Lietuvos geležinkeliai. Vis dar žvaliai Seimo koridoriais vaikšto įnirtingas SGDT kritikas Artūras Skardžius.

Bene didžiausi barščių sėjėjai ir puoselėtojai – ilgiausiai valdžioje buvę socialdemokratai, apie kuriuos politologai pastaruoju metu ypač daug kalba. Jų frakcija Seime nepakluso partijos daugumos valiai ir ketina veikti tarsi kita partija. Kodėl taip atsitiko? Man regis, tokio partinio nepaklusnumo priežastis įtikinamai atskleidė žurnalistės Nemiros Pumprickaitės „Savaitė“.

Taigi, ar gali būti, jog labiau už viską socialdemokratai nenori, kad atsiskleistų jų praeities ryšiai ir iš jų gimę sprendimai, tarkime, energetikos ūkyje. O juk tyrimą inicijuoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Būnant valdžioje tokius tyrimus lengviau kontroliuoti ar galbūt iš viso užgesinti, – rašoma minėtos laidos santraukoje.

Gali būti, kad labiau už viską, labiau už garbę ir orumą, labiau už partijos daugumos valią seniesiems socialdemokratų lyderiams rūpi asmeninis saugumas, noras nuslėpti praeities nuodėmes.

„Galbūt tokiu būdu vyksta kova tarp naujojo partijos lyderio, kuris turi nemažą skyrių palaikymą, ir senbuvių? Bet galbūt čia svarbu ne įtakos partijoje dalybos, o atsivejanti praeitis? O ji gali būti nelabai maloni, jei, pavyzdžiui, siūlymui Seime tirti, kokią įtaką verslas daro politikams, žalą padariusias investicijas strateginėms įmonėms ir net politikų ryšius su Rusijos įmone „Rosatom“, bus pritarta. „Energetikos srityje iki dabar yra nemažai išlikusių prieštaringų istorijų ir neatsakytų klausimų. Tiek kalbant ir apie Ignalinos atominės uždarymą ir su tuo susijusias paslaugas, reikalus, tiek ir „Rosatom“ veiklą ir neatmestina, kad kai kurie socialdemokratai norėtų žinoti, kas vyksta, patys dalyvauti ir tam buvimas valdančioje koalicijoje suteiktų daugiau galimybių. Manau, kad reikėtų žiūrėti į tuos socialdemokratų frakcijos narius, kurie praeityje užėmė svarbias pozicijas tiek vyriausybėje, tiek ir Seime“, – „Savaitėje“ kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

Daug metų Sosnovskio barščius veisė Viktoro Uspaskicho partija, už padarytą žalą Lietuvai taip ir nunubausta. Nesvarbu, kiek kartų ji keitė ir gal dar keis kailį – tai Uspaskicho partija, jo didžiausia kaltė. O Lietuvos teisėsaugos – didžiausia gėda.

Kur bepažvelgsi  – visur Sosnovskio barščiai. Š… ir tapšnodamas daug metų juos sėjo Rolandas Paksas. Dar neaišku – su Gedvydu Vainausku ar be jo. Gali ir nepaaiškėti, nes kai kurie mūsų prokurorai ir teisėjai labai mėgsta barščius.

Socialdemokratai – vargšų gynėjai, lygybės, brolybės puoselėtojai. Darbas, kuris sukūrė žmogų! Milijonieriai todėl ir milijonieriai, kad daug dirba. Pavyzdžiui, Uspaskichas per mėnesį uždirba  šimtą tūkstančių, pats aną dieną sakė. Kokie gražūs žodžiai – tvarka ir teisingumas. Tačiau ir darbą, ir tvarką, ir teisingumą, ir brolybę Lietuvoje užgožė Sosnovskio barščiai.

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kam dar turime būti dėkingi už Donelaičio išpranašautą vargą? Be jokios abejonės – Liberalų sąjūdžiui. Ir ne tik Eligijui Masiuliui, ne tik Gintarui Steponavičiui, Šarūnui Gustainiui. Antra vertus – anokia čia jų kaltė, net jeigu prokurorai ir teisėjai ją įrodys. Juk tokia liberalų prigimtis, pats pavadinimas juos įpareigoja: ką noriu – tą darau, ką noriu – tą sakau, kiek noriu – tiek imu. Šia prasme visos čia paminėtos partijos yra liberalios. Visoms joms (taip pat ir konservatoriams, apie kuriuos čia neužsiminiau) esame „dėkingi“ už korupciją, skurdą, didele dalimi sąlygojusį milžinišką emigraciją, už tautiškumo (nepainiokime su nacionalizmu) sunykimą, už didžiulį norą papildyti lietuvišką raidyną…

Nesugebam išnaikinti (nes nenaikinam) Sosnovskio barščių Lietuvos laukuose, pamiškėse, tad dar sunkiau juos bus išnaikinti politikoje, partijose, versle…

2017-10-02