Kada nušausite Kaukazo blondiną. Gintaras Visockas. Knygos viršeliai. Slaptai.lt foto

Jau minėjau: šių metų rugpjūčio mėnesį iš „Standart Impressa“ spaustuvės parsivežta knygutė „Kada nušausite Kaukazo blondiną“ – grožinio pobūdžio tekstas. Čia viskas išgalvota. Aprašomi įvykiai bei veikėjai tėra autoriaus išmonė. Tai – ne autobiografinio pobūdžio knyga. Tai – trumputis detektyvas. O nuotykiniame detektyve žvalgybiniais klausimais – gausu išmonės, fantazijos, skolinių iš enciklopedinių knygų apie slaptąsias tarnybas bei filmų apie džeimsus bondus.

Beje, nepretenduoju į bestselerius. Žinau, kad neaplenksiu nei Džono le Kare, nei Agatos Kristi, nei Konan Doilio, nei Viktoro Pronino. Tiesiog šovė į galvą sukurt knygutę, kurioje žurnalistika persipynusi su žvalgybinėmis – kontržvalgybinėmis temomis.

Kada nušausite Kaukazo blondiną. Slaptai.lt foto

Detektyvas nėra ilgas – 120 puslapių. Tiražo taip pat nepavadinsi milžinišku – 150 egzempliorių. Čia – keturiolika skyrių. Štai jų pavadinimai: „Flirtas su Rusijos žvalgu“, „Latviškieji niuansai“, „Mūsų žmogus Grozne“, „Paslaptingasis zagonščikas“, „Miško brolius pasiuntė velniop“, „Finansinis aferistas“, „Pasakojimas apie susirgusią motiną ir purvinas kojines“, „Pionierių stovyklos vadovė“, „Teroristai iš ASALA organizacijos“, „Kerštaujanti dama“, „Nedėkinga kiaulė“, „Ketvirtis milijono – už išdavystę“, „Svečias iš Karagandos ir Rusijos propagandisto viešnagė“, „Kaip atkeršijo blondinas“.

Detektyvas daugiausiai iliustruota spalvotomis Vytauto Visocko (1939 – 2018) nuotraukomis.

Jei susidomėsite, detektyvo ieškokite knygyne „Keistoteka“.

Gintaras Visockas

2023.08.31; 08:00

Videostudija slaptai.lt svečiavosi Latavos kaime Anykščių rajone. Latavoje – rašytojų Vygando Račkaičio ir Mildos Telksnytės – Račkaitienės sodyba. Čia rašytojai visuomet vasaroja.

Jų puikiojoje sodyboje šnekėjomės apie viską: Karalių Mindaugą ir jo žmoną, literatūrą, poeziją, Karpatų kalnus, „Kregždutę”, „Lituanistus”, Anapilin iškeliavusius protėvius…

Šiame videoreportaže – rašytojo Vygando Račkaičio prisiminimai (23 min.). Antrojoje dalyje išgirsite poetės, rašytojos Mildos Telksnytės – Račkaitienės prisiminimus. Jie pavadinta – „Odė gražuolei Latavai. Pasakoja rašytoja Milda Telksnytė – Račkaitienė” (27 min.).

2023.07.04; 15:30

(Apie „Žurnalisto išpažintį“ ir „Redaktoriaus testamentą“)

11. Nematomi visų keturių valdžių vaidmenys Lietuvos padangėje

Apžvelgdamas savo viešąjį gyvenimą, G. Vainauskas paskaičiavo, kad jis yra „nepriklausomoje Lietuvoje pergyvenęs keturis prezidentus ir septyniolika premjerų“ (p. 16).

Turėkim galvoje, kad su visais jam teko daugiau ar mažiau pabendrauti ar bent susitikti, ir, kaip jis sako, „pažvelgti pašnekovui į akis“. Toks jo principas bandant suprasti gyvenimą ir žmones: „…šiais laikais stebiuosi, kaip gali jauni žurnalistai kalbėtis nepažvelgdami pašnekovui į akis. Jie per daug įpratę naudotis telefonu ar elektroniniu paštu ir nė nejaučia, kad tikrasis pasitikėjimas atsiranda tiesiogiai bendraujant su žmogumi. Man tai buvo svarbiausias darbo metodas“ (p. 27).

Gedvydas Vainauskas. Jo knygos „Redaktoriaus testamentas” viršeliai. Slaptai.lt fotografija

Nenuostabu, kad G. Vainausko knygoje atsiveria gana plati Lietuvos politikų ir verslo žmonių bendravimo panorama nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų. Atmetus plačiau ar glausčiau aprašytus šešėlinio kriminalinio kapitalo mėginimus įsitvirtinti legalioje verslo erdvėje (kraupi finansinės pramoninės grupės „Status“ savininko, buvusio KGB karininko Vlado Bieliausko istorija; p. 119-123), atsiveria sudėtingas lietuviško verslo ir kapitalo istorijos laikotarpis.

Užsienio kapitalui atsivėrė nauja rinkos erdvė ir pirmieji čia buvo vokiečiai. Pasak G. Vainausko, sulaukusio iš vokiečių pasiūlymo parduoti „Lietuvos rytą“ už milijoną Vokietijos markių. „Vokietija pasiskubino atidaryti Vilniuje ambasadą, tuoj pat įsikūrė vokiečių banko skyrius ir šios šalies verslininkai puolė investuoti Lietuvoje, ieškoti verslo partnerių. Susidarė įspūdis, kad Europos Sąjunga iš pradžių Lietuvą buvo patikėjusi Vokietijos globai ir tik vėliau į mūsų šalį ėmė dairytis danai, švedai, suomiai. Netgi galima apgailestauti, kad Lietuvoje įsigalėjo skandinavai, nes, manau, vokiečiai lietuviams artimesni savo mąstymu“ (p. 104).

G. Vainausko ryžtą neparduoti „Lietuvos rytą“ vokiečiams sustiprino ir tuomet į Lietuvos prezidento postą kandidatavęs ambasadorius Stasys Lozoraitis, pataręs neparduoti laikraščio, sukaupti savo lėšų, įsigyti, ko reikia „ir – svarbiausia – dar daugybę metų galėsite dirbti Lietuvai stiprindami demokratiją“ (p. 104).

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Pirmasis viršelis. Slaptai.lt foto

Kaip G. Vainauskui sekėsi stiprinti Lietuvoje demokratiją, sunku trumpai pasakyti. Manau, ir jis pats ne viską iki galo pasako savajame „Redaktoriaus testamente“. Pirmasis knygos viršelis su pusės veido nuotrauka, juodais akiniais ir paslėpta lengva šypsena, matyt, turėtų būti simbolinė nuoroda į autoriaus „testamento“ stilistiką ir tikslinį jam žinomos informacijos dozavimą. Nesirengiu spėlioti, kas knygoje nutylėta ar pasakyta ne iki galo. Čia jau redaktoriaus bendražygių ir konkurentų (galbūt kito didžiausio Lietuvos dienraščio „Respublika“ ilgamečio vyriausiojo redaktoriaus Vito Tomkaus) dėmesio laukianti kolegiškų ar polemiškų komentarų zona.

Gedvydas Vainauskas. Redaktoriaus testamentas. Antrasis viršelis

Žvelgiant į knygą mūsų šiuolaikinės memuaristikos fone, man, kaip skaitytojui, daug svarbesnė ir iškalbingesnė ketvirtojo viršelio nedidukė nuotrauka, iš kurios žiūri į mus daug matęs ir daugel ką iškentęs vyras. Jeigu jis pasakė ne viską, ką žino, jo reikalas. Mūsų reikalas perprasti, ką jis vis dėlto pasakė.

Savo nuomonės apie buvusius ar esamus Lietuvos aukščiausius vadovus ir pareigūnus, lėmusius pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos likimą, G. Vainauskas nekaitalioja, kaip tai neretai matome politinio elito chameleoniškoje elgsenoje, priklausomai nuo žmogaus karjeros posūkių.

Redaktoriaus prisiminimai išsaugo ne vieno politiko, pakliuvusio į politinių konkurentų nemalonę ir užsakomosios žurnalistikos šmeižto laviną, tikruosius veidus ir būdo bruožus, jų darbų tikslus ir vertę, jei, pavyzdžiui, pasiskaitysime puslapius, skirtus buvusiems premjerams Bronislovui Lubiui, Adolfui Šleževičiui, Gediminui Vagnoriui, Rolandui Paksui ir kt. Jų charakteriai ir veiksmai anaiptol nepagražinami, neidealizuojami, G. Vainauskas leidžia mums pamatyti jų silpnybes ir nelemtas klaidas, tuo pačiu grąžindamas jų vardams žmogiškąjį turinį, kur kas vertingesnį ir autentiškesnį, negu rodo pavyduolių bandomos jiems prilipdyti etiketės.

Ta pati pozicija išsaugoma ir Lietuvos verslo „banginiams“ skirtuose puslapiuose, nors ne vienas jų priklauso paties G. Vainausko kartai ir net bičiulių ratui. „Redaktoriaus testamente“ atsiskleidžia netikėtai paini ir klastinga verslo žmonių ir grupių tarpusavio kova. Pats žurnalistas neslepia savo simpatijų lietuviškam kapitalui ir valstybinio kapitalo privatinimui. Žinoma, to privatinimo eiga ir užkulisinės intrigos, paviešintos knygoje (p. 119 – 142), gali šokiruoti skaitytoją savo brutalumu, įžūlumu, negailestinga konkurencija tarp susikūrusių ar besikuriančių koncernų.

Įstringa į atmintį vieno įtakingiausių (pagal 2002 m. tyrimą turtingiausių) Lietuvos verslininkų Dariaus Mockaus istorija, išdėstyta knygoje keliais epizodais, kurie, be abejo, nepretenduoja į vieno didžiausių verslo koncernų „MG Grupė“ (prekybos drabužiais, statybų, alkoholio gamybos bendrovės, telekomunikacija, IT (informacinių technologijos), LNK televizija (Laisvas nepriklausomas kanalas) vadovo ir vienintelio akcininko veiklos pristatymą ar vertinimą. „Redaktoriaus testamente“ mums primenami tik atskiri, gal plačiausiai nuskambėję konfliktiniai veiklos momentai.

Garsiai nuskambėjo žiniasklaidoje D. Mockaus sėmimas Vilniaus oro uoste: „…išlipęs iš lėktuvo, jis buvo surakintas antrankiais ir nuvežtas į Vilniaus apylinkės prokuratūrą. Ten prokurorai jam pareiškė įtarimus dėl verslo partnerio Arvydo Grigo žūties. Šis gabus verslininkas 2000-ųjų sausį paslaptingai mirė vonioje. Oficiali išvada – širdies smūgis. Tačiau įtarta, kad galbūt jam kažkas padėjo mirti. Iš pradžių ir ekspertizė nustatė, kad mirusiojo kraujyje rasta „mirtinai nuodingų medžiagų“. G. Vainauskas primena, kad būtent tada D. Mockus „smarkiai susikirto ir bylinėjosi su kitu verslo partneriu – „Čili“ picerijų ir restoranų tinklo savininku Tadu Karosu, anksčiau dirbusiu prokuratūroje. Sklido gandai, kad šis, neva pasitelkęs gausias pažintis teisėsaugoje, pasirūpino, jog D. Mockui būtų kurpiama nužudymo byla“ (p. 121).

Tais „laukiniais“ verslo bendrovių perėmimo bet kokiu būdu laikais žiniasklaida įgavo didžiulę įtaką. „Verslininkų karas persikėlė ir į spaudą – T. Karosui, matyt, radus bendrą kalbą su V. Tomkumi, „Respublika“ ėmė pulti D. Mockų. Tada jis atskubėjo pas mane, išklojo, kas vyksta, kas spaudžia širdį, dievagojosi, kad visiškai nekaltas dėl A. Grigo mirties. Su ašaromis akyse maldavo: „Padėk man.“

Pasak G. Vainausko, jis atsakęs, kad D.Mockaus „kaltumo ar nekaltumo nenustatinėsime – ne mūsų tai darbas, bet suteiksim ir jam galimybę papasakoti, kokia, jo požiūriu, tikroji šios istorijos tiesa, atskleisti prieš jį įsukto puolimo užkulisius“.

Pusmetį „Lietuvos rytas“ gilinosi į šią istoriją ir ką gi… viskas baigėsi taip, kaip baigiasi skandalingiausios bylos Lietuvoje. „Bylą iš Vilniaus apylinkės prokurorų perėmė sostinės apygardos prokuratūra ir po kurio laiko ją nutraukė neaptikusi D. Mockaus kaltės“. Beje, buvo paneigti ir pradinės ekspertizės duomenys dėl A. Grigo kraujyje rastų mirtinai nuodingų medžiagų – „esą buvę supainioti A. Grigo ir kažkokiu techniniu skysčių nusinuodijusio benamio mėginiai… (p. 123).

Vėliau Darius Mockus nusprendė sukurti savus žiniasklaidos kanalus. Įsiplieskus verslo grupių kovoms, pavyzdžiui, dėl galimybės privatizuoti Lietuvai svarbius Vakarų skirstomuosius tinklus, vėliau ir Rytų skirstomuosius tinklus elektros sektoriuose per valdžios palaikomą „Leo LT“ projektą, D. Mockus, anot, G. Vainausko, jau kovėsi su konkurentais, su „Vilniaus prekybos“ galingąja grupe ir kt, nuosavais „pabūklais“: „jis ėmė daužyti „Leo LT“ projektą visais savo žiniasklaidos grupės ir koncerno suburtų teisininkų pabūklais […] Talkinti D. Mockui puolė Bronislovo Lubio „Achema“ ir kiti svarbiausi šalies ūkio rinkos žaidėjai. Jie ypač nerimavo, kad Lietuvoje įsigalės viena verslo grupė, o jiems teliks trupiniai nuo turtingo stalo.

Netrukus į „Leo LT“ puolimą įsitraukė ir tuomet šalį valdančių socialdemokratų politiniai konkurentai – ypač plėšėsi konservatoriai. Jie sukurstė ir visokius visuomenininkus […] Netrukus A. Kubilius tapo aršiausiu „Leo LT“ bendrovės įkūrimo priešu ir net pats stovėjo Seimo salėje, mosuodamas plakatu, kuriuo ragino parlamentarus balsuoti prieš šį sumanymą.

Galima tik spėlioti, kaip nuosekliai valstybės ir „Vilniaus prekybos“ grupės projektui kliudęs „MG Baltic“ rado raktą į šio politiko širdį“ (p. 127). Pats G. Vainauskas įsitikinęs, kad „Leo LT“ sunaikinimas tapo signalu slopinti privačią nuosavybę. „Užuot įkūrusi finansais, įtaka ir gebėjimais stiprią bendrovę, galinčią veržtis į užsienio rinkas, Lietuva išlaikė valstybinę energetikos rinką, švaistančią pinigus į kairę ir į dešinę, nepajėgiančią deramai aptarnauti klientų. Tačiau liūdniausias šios istorijos tęsinys – Vilniaus pašonėje Baltarusijos Astravo mieste išdygusi rusiška atominė elektrinė“ (p. 130). G. Vainausko prisiminimų knygoje, ypač „Leo LT“ sunaikinimo istorijoje, kurią čia referavau, atsiskleidžia ne tik iš oficialios žiniasklaidos ar televizijos girdėti faktai, bet ir lemtingi užkulisiniai visų keturių valdžių konkurencinio bendravimo kontaktai, sandoriai ir visos tos sujauktos veiklos liūdni rezultatai.

G. Vainausko atvirumas „Redaktoriaus testamente“ leido jam daiktus vadinti tikraisiais jų vardais: „…patys paskatinome rusus Vilniaus pašonėje statyti atominį monstrą, o valstybės milijonai, sumokėti „Vilniaus prekybai“ už išpirktus Vakarų skirstomuosius tinklus, išplaukė iš šalies kapitalo rinkos – visi pinigai buvo pervesti į Nyderlandus. Tai buvo prezidentės D. Grybauskaitės ir tuomet šalį valdžiusių konservatorių reikalavimas. Pastarieji bijojo, kad „Vilniaus prekybos“ grupė, keršydama už „Leo LT“ projekto sužlugdymą, finansiškai neparemtų jų politinių konkurentų“ (p. 130). Nemaža knygos puslapių skirta ir skandalingam Snoro banko likvidavimui, sužlugdant daugelio Lietuvos žmonių santaupas, nors paties autoriaus nuomone, „“Snoro“ banko uždarymas – viena labiausiai visuomenę intrigavusių istorijų, kurią vis dar gaubia paslapties šydas“ (p. 240).

12.  Žmonių veidai politinių kaukių mugėje

Ir vis dėlto bene didžiausia memuarų vertę sudaro ne politinių ar verslo intrigų atskleidimas, o amžininkų prisiminimuose atskleisti konkrečių žmonių portretai, kartais – tik portretų eskizai. Šiaip jau konkrečių žmonių gyvenimai išlieka tik oficialiuose dokumentuose suregistruotais faktais, sausomis curiculum vitae eilutėmis, pačių veikėjų pasisakymais spaudoje ir pan. Visa tai tėra fasadinė žmogaus gyvenimo pusė. Tuo tarpu tikresnė, dažnai slepiama žmogaus pusė atsiskleidžia būtent amžininkų memuaruose, jeigu juose atvirai nusakomi konkrečių žmonių charakterio bruožai, privatūs pokalbiai, planai, poelgiai, slypintys po standartinių, plakatinių įvaizdžių kaukėmis.

Kaukės. Vytauto Visocko nuotr.

Gintaro Visocko žurnalistinė patirtis jau pačioje jo karjeros pradžioje išmokė jį skeptiškai vertinti viešąsias žmonių kaukes. Dar studijuodamas žurnalistiką Vilniaus universitete (po tarnybos sovietų armijoje) dvidešimtmetis G. Visockas gilinosi į Mažosios Lietuvos, paverstos rusiškąja Kaliningrado sritimi, istoriją: „Galėjote vidurį nakties išversti iš lovos, o aš nepasimesčiau. Išpyškinčiau kaip mintinai išmoktą eilėraštį: Kaliningradas anksčiau vadintas Karaliaučiumi, Čistyje Prudy – Tolminkiemiu, Sovietskas – Tilže, Niemanas – Gumbine…“ (p. 73 – 74). Tuomet ir sumanė trenktis į sovietmečio Kaliningradą, vietoje susitikti su tenykščiais lietuviais, pasikalbėti su jais. Tikėjosi pasiteirauti tenykščio Kultūros fondo, redakcijos, muziejaus, mokyklų vadovų, kodėl srityje nėra nė vieno lietuviško darželio, nė vienos lietuviškos mokyklos“ (p. 70).

Nors, kaip prisimena, anuomet neturėjo „nei žurnalistinės, nei gyvenimiškos patirties“, vis dėl to nujautė, kad tenykščiams pareigūnams „vargu ar patiks Lietuvos laikraščio korespondento komandiruotė: „Jei tik norės, maniškius pasiteiravimus lengva perkvalifikuoti į nacionalizmo kurstymą. Bet gal kaliningradiečiai nebus pikti? Gal numos ranka, palaikę nesusitupėjusiu žurnalistėliu, iš paiko buvimo fotografuojančiu kiaulių fermomis paverstas prūsų pilis, lietuviškas bažnyčiais?“ (p. 70).

Deja, sovietinės diktatūros sąlygomis per visą kelionę po rusinamos Mažosios Lietuvos miestus ir miestelius beveik visi kalbinti kaliningradiečiai demonstravo žurnalistui optimistinio lojalumo režimui kaukes. Lietuvišką pavardę turinti žurnalistė iš vietinio laikraščio „Kaliningradskaja pravda“, vos pravėrus duris „susijaudinusi, didžiai pasipiktinusi, net mirtinai įsižeidusi kaip žirnius į sieną bėrė priekaištus. Kaliningrade dėl tautybės – nė menkiausių nesusipratimų! Visi čia gyvena draugiškai. Aš be reikalo lieju krokodilo ašaras. Niekas mano godojamų lietuvių neskriaudžia […] Perklausiama, ar vis tik Kaliningradas turi bent vieną lietuvišką mokyklą, moteris lietuviška pavarde piktai tebešūkčiojo, jog čia įsikūrusiems lietuviams lietuviškų mokyklų niekad neprireikę. Sočiai rusiškų. Net ir baltarusiai, ukrainiečiai, kurių žymiai gausiau nei lietuvių, išsiverčia be baltarusiškų ir ukrainietiškų mokymo įstaigų. Tad kuo lietuviai ypatingesni? Galų gale Kaliningradas – Rusija, Kaliningradas neprivalo turėti lietuviškų mokyklų. Štai kaip. Kai nustebęs tarstelėjau, kodėl Lietuvoje tuomet tiek daug rusiškų darželių ir mokyklų, moteriškė lietuviška pavarde dar labiau išsiliejo iš krantų. Ji beveik rėkte išrėkė: tą savo šlykštų lietuviškąjį nacionalizmą išmesk į šiukšlyną…“ (p. 78-79).

Valdančiajam režimui lojalių kaukių demonstravimas lydėjo žurnalistą visur – ir vaikų darželiuose, ir lankytose mokyklose: „…niekam lietuviškų pamokėlių nereikia, lietuviškos mokyklos Kaliningrade – akivaizdus nesusipratimas, panašus į nevykusį lietuvišką anekdotą. O kad įsitikinčiau pats, koks esu kvailas, man visuomet atvesdavo keletą lietuvių vaikų, kurie vieningai, lyg susitarę, išpyškindavo nenorį mokytis lietuviškai. Vien todėl, jog lietuviškai Kaliningrade niekur nesusišnekėsi. Galėčiau ir pats susiprasti. Vienas paauglys isteriškai kvatojo: rusų kalba jam gražesnė, štai kodėl jis purtosi lietuviškos šnekos. Nežinau, kaip aprašyti jausmą, kurį patyriau matydamas įžūliai mulkinamus lietuvių mažylius“.

To negana – kaukės buvo tapusios viešo gyvenimo norma, privaloma tiek vaikams, tiek suaugusiems žmonėms. “Atokiai nuo mieto centro įsikūrusioje mokykloje mane supažindino su lietuvių vaikučių tėveliais, mamytėmis ir seneliais, ką tik pasklidusiais koridoriun iš susirinkimo. Mano nuostabai, jie taip pat vieningai, tarsi darnus choras, koneveikė gimtąją kalbą – tikriesiems Kaliningrado patriotams ji nereikalinga. Panašiai – kaip šuniui penkta koja“ (p. 80). Kitaip sakant, Lietuvos žurnalistui buvo teikiami tie patys standartiniai atsakymai, kuriuos teikia visuose nedemokratiškuose kraštuose valdiškos piliečių apklausos.

Ir vis dėlto G. Visockui teko netrukus įsitikinti, kad standartiški, režimui lojalūs atsakymai tėra žmonių apsimestinė savigyna nuo galimų valdžios persekiojimų. „Grįžęs į viešbutį patogiai išsidrėbiau plačioje lovoje. Džiūgavau, nes jaučiau tikrai turėsiąs, apie ką parašyti, tik nesitikėjau, kad viskas bus taip bjauriai sudėtinga, apleista, įsisenėję, neteisinga, grubu ir barbariška. Taip pat – ir pavojinga. Laikyčiau didžiausiu stebuklu, jei nė viena iš sutiktų moteriškių nepranešė saugumiečiams apie mieste pasirodžiusį įtartiną lietuvį“ (p. 81).

Staiga suskambėjo telefonas ir administratorė piktai pranešė, kad „jau ištisą pusvalandį apačioje manęs laukia svečias. Ar aš sutinkąs nusileisti, ar jam pakilti į viršų? Galėjau ranką duot nukirst, jog tai – iš specialiųjų tarnybų. Vis tik susidomėjo, atkreipė dėmesį. Tik kaip jie elgsis – pagrasins liautis erzinus Kaliningrado mokytojas ar iš karto deportuos atgal į Lietuvą? Kad sodintų į areštinę – nenorėjau tikėti“ (p. 82).

Nusileidęs į viešbučio laukiamąjį G. Visockas atpažino „vieno itin aršiai lietuvių kalbos mokytis nenorėjusio berniuko tėvą […] Nežymiu galvos mostelėjimu paprašė sekti paskui jį. Supratau, kad už mane keliomis dešimtimis metų vyresnis vyriškis galbūt nenori, jog viešbutyje suprastų mus turint kažin kokių bendrų reikalų“.

Ir tiktai gerokai nutolus nuo viešbučio, įkandin vyriškio žingsniavusiam žurnalistui įsmukus į apsmurgusią užkandinę, tapo aišku, ko nori lietuviuko tėvas. „Nosine nuo kaktos braukdamas čiurkšlėmis srūvantį prakaitą vaiko tėvas atsiprašė už rusų mokytojų akivaizdoje parodytą priešiškumą. Atsiprašė keletą sykių“.

kalbeti lietuviskai draudziama
Kalbėti lietuviškai draudžiama

Tuometinio viešojo gyvenimo privaloma kaukė buvo nuimta. Lietuvis, „lengviau atsikvėpęs, ėmė dėstyti, kaip jie iš tiesų čia gyvena. Lietuviai dūsta be lietuviškų mokyklų. Tai – visiems aišku. Didžiausia nelaimė matyti, kaip vaikai tampa rusais. Bet jie, tėvai, bijantys net užsiminti apie savo teises. Lietuviukus pradėtų baksnoti jų bendraamžiai, pravardžiuodami fašistais, mokytojai lietuviukams rašytų prastesnius pažymius, o lietuviukų tėvus prievartautų darbovietėse, vydami iš vadovaujančių postų, mažindami atlyginimus, nebeskirdami premijų. Štai kuo baigtųsi lietuviškas principingumas. Jų rankos ir kojos supančiotos. Didžioji Lietuva turėtų tai suprasti […] Dar porą tokių dešimtmečių, net jų anūkai jau būsią prarasti Lietuvai“ (p. 83).

Nusiėmęs kaukę lietuviuko tėvas padėjo lietuvių žurnalistui pamatyti ir minėtos vietinio laikraščio žurnalistinės lietuviška pavardę tikrąjį veidą: „Pikčiurną iš „Kaliningradskaja pravda“ jis nuo seno pažįstąs. Jos vyras – kariškis iš kažin kokio slapto karinio dalinio prie Kaliningrado. Ji specialiai savo vaikams trinanti iš atminties viską, kas lietuviška. Ją gal net galima suprasti. Vis tiek surusės. Anksčiau ar vėliau. Tad moteris pasirinkusi paprastesnį kelią – savanoriškai užmiršti lietuvišką kilmę. Nebesispyrioti. Nebesipriešinti. Ji pasidavė be mūšio“ (p. 84).

Gintaro Visocko prisiminimuose jaudina ir žavi nuolatinis kiekvieno žmogaus tikrojo veido ieškojimas, nepaisant žmonių bandymų slėpti savo tikrąjį aš po banaliomis, ramybę ir saugumą užtikrinančiomis kaukėmis. Tai „Žurnalisto išpažinties“ humanistinis leitmotyvas.

Prisiminimų autoriaus credo – visados būti savimi ir sakyti tiesą, kokia karti ji bebūtų. Gal todėl kartaus nusivylimo kupinas skyrelis „Generoliška išdavystė“, kuriame pasakojama apie pensijon išėjusio kariuomenės vado melagingą liudijimą teisme prieš žurnalistą. Istorija paprasta: „Kai pritrūkdavau karinių žinių, kai prireikdavę kariško patarimo, paskambindavau vienam Antakalnio gatvėje gyvenusiam rašytojui. Jis pakviesdavo mane į svečius […] Sutartą valandą pasibelsdavau į rašytojo buto duris. Jas visuomet atidarydavo pats rašytojas. Mane iškart palydėdavo į atokų kambarėlį. Ten už stalo jau sėdėdavo ginkluotosioms pajėgoms vadovavęs generolas. Su civilių rūbus dėvinčiu generolu diskutuodavome apie valandą. Ne ilgiau“ (p. 39). Ir štai, atvykęs į teismą, generolas „pirmiausia paliudijo , jog sakys tik tiesą ir nieko daugiau apart tiesos, net specialią liudytojo priesaiką pasirašė. Tada tarstelėjo tuos „ne, niekada, na ką jūs“. Man tai buvo tarsi mirties nuosprendis. Kaip ir numaniau, generolas pensininkas dievagojosi niekad su manim neturėjęs konfidencialių pašnekesių“ (p. 38).

Žurnalistui buvo skaudžiausia, kad kariškis, „atėjęs į teismą liudyti, melavo ir norom nenorom metė gelbėjimo ratą būtent tiems, kuriuos tame mažyčiame slaptame kambarėlyje apibūdindavęs kaip pavojingą „penktąją koloną“ (p. 39).

Prisimindamas šią istoriją G. Visockas tiki, kad išlydėtas į pensiją generolas vis dėlto privalėjo pasakyti tiesą apie tuos „retsykiais organizuotus pasišnabždėjimus Antakalnyje, vadinamoje rašytojų, poetų ir literatūros kritikų gatvėje. Jei jau dedamės esą labai sąžiningi ir principingi, būkim tokie visur ir visada. Pripažinkime: kas buvo, tas buvo, nepaneigsi, neužginčysi draugysčių, nepaisant vėliau iškilusių abipusių nesutarimų, pykčio“ (p. 40). Prisitaikėliškos elgsenos šalininkams gali atrodyti, kad tiesą skelbiantis ir iš kitų tiesos reikalaujantis žurnalistas buvo tik naivus idealistas, nusuvokiantis tikrųjų mūsų gyvenimo taisyklių.

Betgi ne – prisimindamas „generolišką išdavystę“, G. Visockas nereikalauja nei heroizmo, nei pasiaukojimo, idant būtų išvengta būtinybės meluoti. Jo manymu, „generolas teismo salėje tikrai galėjęs pasiteisinti negalįs teikti komentarų. Nei taip, nei ne. Galvokit, ką norite. Taip elgtis ir saugu, ir tuo pačiu – būtų garbinga. Taip buvome sutarę. O jei vis tik apsivertė liežuvis komentuoti, tai meluoti – nevalia. Ne tik pats turėjo pripažinti slapta susitikdavęs su žurnalistu, bet į teismo salę galėjęs atsitemti kaip liudytoją net ir tą rašytoją. Tegul padorumą, sąžiningumą, lietuviškumą savo veikaluose liaupsinęs rašytojas taip pat išdrįsta pasakyti: taip, aš šio korespondento, kaip ir didžiai gerbiamas kariuomenės vadas, dabar nemėgstu, nekenčiu, laikau jį šiokiu ir anokiu, bet jis tikrai anuomet ateidavęs pas mane į svečius susitikti su generolu. Deja, kariuomenės vadas Vilniaus apylinkės teisme pasirinko kitokią taktiką“ (p. 40).

Čečėnijos tema. Interviu prie tanko. Juozo Kazlausko nuotr.
Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. Juozo Kazlausko nuotr. Groznas, 1994-ieji metai.

Įdomu ir simboliška, kad G. Visockas, vėliau išvykęs, kaip karo korespondentas į Čečėniją, anuomet sukilusią prieš Rusijos valdžią, pelnė kariaujančių su rusais čečėnų pasitikėjimą ir net pagarbą. Pasak lietuvio karo korespondento, atvykusio 1994-ųjų vasarą į Grozną, „sovietų valdžia buvo nususinusi šią respubliką. Paminklų čečėnų didvyriams miestas tikrai neturėjo. Bet tik todėl, kad Kremlius draudė. Anuometinė Maskva statyti Grozne leido tik Lenino stovylas. Iki 1990-ųjų metų čečėnams net trukdyta įsikurti sostinėje. Sostinę atidavė rusų kolonistams. Čečėnus jie išstūmė į aūlus ir Grozno priemiesčius“ (p. 147).

Galima įsivaizduoti, kokia rizikinga buvo lietuvio žurnalisto kelionė. Bet ir šiuo atveju, reikia sutikti su G. Visocko knygoje įdėtu žurnalisto Edvardo Čiuldės „Palydimojo žodžio“ svarbiu pastebėjimu, kad “autorius pernelyg nesureikšmina to dalyko, kad jis be galingų užtarėjų ir globėjų, be automatininkų kuopos palydos nusitiesė sau kelią į Grozną, aprašomuoju metu tikriausiai pavojingiausią vietą žemės planetoje, susirado čia draugų, susipažino net su Džoharu Dudajevu, sukilusios tautos prezidentu, pelnė kovotojų pripažinimą ir pajuto savo pašaukimą tapti laisvės kovų metraštininku“ (p. 203-204).

Žmonių asmenybės ir jų pasirinkti vaidmenys ne taip jau ilgame žmogaus gyvenime – svarbus leitmotyvas ir Gedvydo Vainausko prisiminimuose. Turėjęs aibę reikalų ir susitikimų su įvairiausiais Lietuvos žmonėmis, įdėmus žurnalistas ne vieną jų aprašė. Vienus tik paminėjo keliais sakiniais, bet daugelio iš jų literatūrinius portretus ar portretų eskizus galime rasti G. Vainausko knygoje. Krepšinio mėgėjai „Redaktoriaus testamente“ atras bene visą komplikuotą, G. Vainausko šefuotos „Lietuvos ryto“ krepšinio komandos istoriją su jos nuoširdžių rėmėjų pavardėmis. Žmonių charakteristikos dažniausiai neretušuotos, nepadailintos ir nešaržuotos, kartais negailestingai realistiškos, kaip epizoduose apie iškritusį iš realybės dailininką Šarūną Sauką, arba buvusį „Lietuvos ryto“ bendražygį Rimvydą Valatką, arba Lietuvos garsiausią dizainerį Juozą Statkevičių ir kitus kultūros žmones.

Kartais tie epizodai ilgesni, kartais glausti, tačiau visados pakankamai iškalbūs. Užtenka pacituoti pastraipą apie Rūtą Vanagaitę: „Jau seniai, gal nuo 1992 metų, pažįstu Rūtą Vanagaitę – kartu rengėme tarptautinį LIFE teatrų festivalį, bendravome, kai ji dar buvo ištekėjusi už aktoriaus Vlado Bagdono. Išsiskyrusi Rūta metėsi rašyti knygas ir vis ieškojo vyro peties, į kurį galėtų atsiremti. Ji viešai didžiavosi savo naujomis pažintimis, kol pateko į Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktoriaus, vadinamojo nacių medžiotojo Efraimo Zuroffo meilės spąstus. Įsižiebusi aistra sujaukė protą pagyvenusiai moteriai. E. Zuroffo į ausį kuždėti žodžiai virto įrodymais, kurių net tikrinti nereikia – viskas ir taip aišku. Ir visai nesvarbu, kad žiaurius kaltinimus partizaninio judėjimo didvyriui Adolfui Ramanauskui –Vanagui paneigia partizanų veiklą tyrinėjantys istorikai…

Pasiekęs tikslą E. Zuroffas dingo iš R. Vanagaitės akiračio, o ji puolė teisintis: “Aš nenorėjau skandalo. Nenorėjau įskaudinti garsiojo partizanų vado dukters ir paniekinti jos tėvo atminimo… Mano komentarai nuskambėjo pačiu netinkamiausiu metu. Priešingai nei skelbia sąmokslo teorijos, tai buvo atsitiktinumas ir didelė mano klaida“ (p. 340).

Skaitant šį ar panašius epizodus kartais gali ateiti į galvą abejonė dėl autoriaus per didelio atvirumo. Net prisiminimų knygos sumanytoją rašytoją ir žurnalistą Valdą Bartasevičių, raginusį savo šefą parašyti „Lietuvos ryto“ istoriją artėjant dienraščio įkūrimo 25-osioms metinėms, judviejų bendradarbiavimo pradžia šiek tiek glumino. Pasak jo žodžių knygos pratarmėje, tuomet „jau turėjau nemažą prisiminimų knygų bendraautorystės patirtį, talkinau – beje, pasiūlius Gedvydui Vainauskui – jas rašant Valdui Adamkui, užrašiau iškilaus JAV lietuvio verslininko Juozo Kazicko prisiminimus […] Darbas su šiais autoriais vykdavo taip: mūsų pokalbių garso įrašus užrašydavau, paredaguodavau ir drauge atsijodavome nereikalingus faktus, detales ir t.t. Iš pradžių mėginau taip dirbti ir su Gedvydu Vainausku. Iškart nustebino jo atvirumas kalbant ir apie save, ir apie „Lietuvos ryto“ bendradarbius, ir apie asmeninius draugus ar priešus, per gyvenimą sutiktus žmones. Prisipažinsiu – tai mane net šiek tiek glumino, klausiau, ar ne pernelyg tiesiai šviesiai rėžiama. Išgirdau atsakymą: “Kam rašyti knygą, jei nori atrodyti geresnis nei esi ir bijai pasakyti, ką iš tiesų galvoji? Juk taip cenzūruosi pats save, savo ir kitų gyvenimus. Po kelių mudviejų pokalbių Gedvydas Vainauskas ryžtingai tarė: „Ačiū, bet parašysiu pats – man daug lengviau mintis perteikti raštu, o ne žodžiu“ Ir buvo teisus – savita rašymo maniera privertė tekstą pulsuoti, lengvai peršokti nuo vieno epizodo prie kito …“ (p. 9-10).

Prisiminimų atvirumas gali užgauti vieną ar kitą jautresnį žmogų, tačiau niekieno neparedaguota „nuoga tiesa“ užtikrina memuarams istorinę vertę. Abiejų žurnalistų prisiminimuose nemaža vietos skiriama konkretiems žmonėms, žinomiems politikams, kultūros kūrėjams, turtingiems verslininkams, su kuriais teko bendrauti ilgo ir nelengvos žurnalistinio darbo metais. Bendras vaizdas susidaro gana panašus abiejose knygose. Nuolatinės politinės ir ideologinės kovos Lietuvoje prieš pat atkuriant nepriklausomybę ir ją atkūrus tęsėsi kelis dešimtmečius ir, deja, suformavo ne tik politiškai susiskaldžiusią viešąją mūsų gyvenimo erdvę. Liūdniausia, kad atsidūrusi partinių rietenų erdvėje nemaža Lietuvos visuomenės dalis pati karikatūriškai politizavosi, pasidavė asmeninės savisaugos instinktui, užmirštant ir Sąjūdžio heroizmą, ir Baltijos kelio triumfą pasaulio akyse… Ne vienas valdžioje atsidūręs žmogus susigūžė, pajuto teisybės sakymo pavojingumą sau pačiam, savo karjerai, savo šeimai.

Artūras Skučas. Pėstininko užrašai

Kita vertus, ne vienas žmogus, nenorėjęs susigūžti ir klusniai tylėti, buvo be jokių ceremonijų viešpataujančios valdžios nustumtas į pašalę. Čia negaliu nepaminėti vienos įspūdingiausių ir liūdniausių prisiminimų knygų – Artūro Antano Skučo „Pėstininko užrašai“ (2012). Knygoje daug autentiškų liudijimų, dokumentų citatų, prisiminimų apie lemtingus 1990-1993 m. parlamento apsaugos ir kitus įvykius, rūpimus tų įvykių dalyviams ir istorikams.

Bet man labiausiai krito į akis paties prisiminimų autoriaus likimas, dar tiksliau – jo žmogiškoji dvasinė evoliucija visų tų istorinių įvykių sūkuryje ir vėliau. Knygoje atsiveria meno žmogus iš pašaukimo, architektas iš profesijos ir idealistas patriotas iš prigimimo, staiga įsijungęs į Lietuvos kovą už valstybinę nepriklausomybę nuo imperinės Tarybų sąjungos. Artūras Antanas Skučas tampa vienu iš pirmųjų Sąjūdžio judėjimo įkūrėjų ir net jo pavadinimo autoriumi, „Sąjūdžio žinių“ vyriausiuoju redaktoriumi ir lietuvių patriotų Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) įkūrėju pavojingiausiuoju Tėvynei momentu po tragiškų 1991- ųjų įvykių, tačiau netrukus susilaukia konkurencinio pavyduolių puolimo, nepelnytų kaltinimų, viešai pareikšto nepasitikėjimo, nušalinimo nuo atsakingų pareigų.

Gintis buvo nelengva. Pristatydamas savo prisiminimų knygą, autorius prisipažino, jog visko atskleisti negalėjo dėl valstybių paslapčių saugumo. Tuo įspūdingiau skamba prisiminimų knygą užbaigiantys poetiniai puslapiai (A.Skučas jau anksčiau – 2005 ir 2006-ais – yra išleidęs dvi poezijos knygas). Knygos finaliniai puslapiai – giliausiai paslėpto kartėlio, graudaus nusivylimo savanaudiškais bendražygiais ir vyriško liūdesio liudijimai be pykčio, be priekaištų ar sentimentalios savigailos. Tai vyriškas giliausios gyvenimo prasmės pajautimas, kai žmogus išgirsta švariausią dorai pragyvento gyvenimo gaidą – išgirsta atrasdamas būties grožį ir prasmę tėviškės pievoje gulint po nebyliu dangumi, po be perstojo slenkančiais, po nuolatos savo laikinas formas įnoringai keičiančiais debesimis.

13.  Ne kolaborantų, o laisvės kovotojų genai

Pasakyti, jog G. Vainausko ir G. Visocko prisiminimų knygos išsiskiria iš šiuolaikinės lietuviškos memuaristikos savo nuoširdumu, dar tik dalis tiesos. Pasirodo, jog mūsų laikais nuoširdumas reikalauja išskirtinės drąsos. Drąsa reikalinga ne tik kritinei epochos analizei, bet ir savo paties gyvenimo vertinimui, rašant apie save atvirai, neslepiant „nepatogių“ faktų ir ne itin gražių poelgių.

Deja, mūsų nūdienės politizuotos visuomenės bon ton sutampa su nuolatiniu biografijos „dėmių nutylėjimu. Toks nutylėjimas faktiškai yra beprasmis, jei prisiminsime, jog neseniai šventėme Lietuvos nepriklausomybės trisdešimtmetį, taigi nemaža visuomenės dalis dar puikiai prisimena, kas ir kuo buvo sovietmečiu, kokias atsakingas pareigas anuomet ėjo, kokią ideologiją teko kam dėstyti, kas ir kam įskundė kaimyną ar bičiulį ir t.t. Tai „viešos paslaptys“, bet jos iki šiolei dažniausiai slepiamos, nevykusiai nutylimos pretenduojant į aukščiausius nepriklausomos Lietuvos valdžios postus, „nepalankūs“ faktai neįrašomi į biografijas.

Tuo tarpu nuolat gyvuoja pasakojamoji istorija, gyva kelių generacijų atmintyje, jos neištrinsi ir neuždrausi jokiais žiniasklaidos cenzūros, kontrolės ar savikontrolės įstatymais ar įsakais. Politinės veidmainystės bon ton tėra nuogo karaliaus brangiai kainuojantis figos lapelis visiems žinomai „ grožybei“ pridengti.

G. Vainauskas „Redaktoriaus testamente“ laikosi lietuvių tautos priežodžio „melo kojos trumpos“ ir taiko liaudies išminties principą ne tik kitiems, bet ir sau pačiam. Jau pačioje memuarų pradžioje atvirai ir drąsiai prisipažįsta: „Meluočiau, jei sakyčiau, kad manyje neglūdi dvi tapatybės – sovietinė ir tautinė. Kad ir kaip priešinčiausi visa esybe, pirmoji kartais prabunda, bet, ačiū Dievui, kuo toliau, tuo rečiau“. Ir kaip jis elgiasi? Stengiasi atvirauti, nieko negrūsti į savo atminties užkaborius. Priešingai, atsiveria terapinės psichoanalizės galiai, nenori ir nemato reikalo „išsižadėti vaikystės, jaunystės, pirmųjų brandaus gyvenimo potyrių. Kuo toliau, tuo dažniau imi jausti, kad vis dėlto esi nulipdytas iš dviejų skirtingų epochų molio“.

Neigti savo paties gyvenimą ir sudėtingą biografiją – naivi paguoda prieš neišvengiamai aiškų ir nepakeičiamą finalą: „Šiaip visi iš anksto esame „buvusieji“ – tie, apie kuriuos neilgai trukus kiti kalbės: „Jie gyveno“ (p. 21).

Kas lieka dar gyvenantiems? Pasirinkimo teisė. Nebūties akivaizdoje, tariant XX amžiaus guru Žano Polio Sartro žodžiais, svarbu atsispirti mielam įsitikinimui, esą „jeigu jūs gimėte bailys, tai galite būti visiškai ramus – jūs nepajėgus nieko pakeisti ir liksite visam gyvenimui bailys, ką bedarytumėte. O jeigu jūs gimėte dvivyriu, tuomet taipogi galite būti visiškai ramus: jūs visam gyvenimui liksite didvyriu, jūs gersite kaip didvyris, valgysit kaip didvyris. O egzistencialistas sako: bailys daro save bailiu ir didvyris daro save didvyriu. Bailiui visados yra galimybė daugiau nebebūti bailiu, o didvyriui – pasidaryti nebe didvyriu. Tačiau viską lemia nuolatinis pasiryžimas, o ne atskiri atvejai ar pavieniai veiksmai“.

Redaktoriaus testamentas. Autorius – Gedvydas Vainauskas

Skaitant „Redaktoriaus testamentą“ jau pirmajame puslapyje gali suvokti knygos pavadinimą, kuris galbūt ir atsirado po netikėto nelabos ligos smūgio, po operacijos Santaros klinikose Vilniuje, išgirdus, jog „toliau turėsiu gyventi su dviem vėžiais“, nors „giminėje nėra nė vieno panašaus atvejo“. Galima sakyti, kad ir visas „Redaktoriaus testamento“ tekstas persunktas autoriaus bandymu suvokti gyvenimo negailestingai dorojamų žmonių savimonę, jų drąsių ar niekšiškų poelgių priežastis. Anksčiau ar vėliau kiekvienam tenka kartu su G. Vainausku suvokti: Visi esame ne monumentai, o žmonės“ (p. 170).

Redaktoriaus testamento“ autoriaus savanoriškas pasirinkimas kalbėti apie viską atvirai ir net negailestingai atvėrė, tariant Sartro terminais, mūsų dienų didvyrio perspektyvą. Atviras pasakojimas apie savo ir sutiktų jo gyvenime eilinių ar įžymių politikos bei kultūros žmonių silpnybes, ydingus įpročius ir liūdnas pasekmes rutuliojasi nuo pradžios iki knygos pabaigos.

Ir ką gi? Kritinis žvilgsnis ir atlapaširdės savianalizės galia anaiptol nesusilpnina, o tik sustiprina dviejų epochų sukurtą asmenybę: imi jausti, kad „tau lemta suprasti daug daugiau ir geriau suvokti, ką reiškia kamuotis nelaisvėje ir ką – įkvėpti laisvės oro“. Galutinis patarimas „dviejų epochų kūdikiams“ ne sentimentali paguoda ar pasigailėjimas, o pilietinės kovos kodas: „Tiems, kurie niekaip negali išsižadėti sovietinės praeities, pasakysiu: man daug arčiau širdies demokratinė sumaištis nei įvairiomis represijų formomis – politinėmis, dvasinėmis, fizinėmis – kuriama tvarkos ir paklusnumo iliuzija“ (p. 21).

Kalbant apie memuaristų drąsą bei ryžtą atvirai kalbėti apie epochų papročius ir ydas, negalima neiškelti paskutinio skaitytojui kylančio klausimo: iš kur abu autoriai – ir vyresnis amžiumi Vainauskas, ir dešimtmečiu jaunesnis Visockas semiasi drąsos rašyti tiesiai šviesiai, nepaisant galimų visokių nemalonumų, šmeižtų, oficialių apkaltinimų? Atsakymas gali įžūliai nuskambėti teorinės tolerancijos laikais, tačiau abiejų knygų autoriai nedviprasmiškai pabrėžia genetinę savo giminės tradiciją.

Suvokti neregimą giminės stiprybės liniją nėra lengva ir gal ne visiems įmanoma. G. Vainauskas pasakoja, kad jis pats ją giliau pajuto 2018 metų birželio 24 dieną, kuomet atvyko į Ramygalą – „ten iškilo Skulptoriaus Vytauto Tallat-Kelpšos paminklas tuomečio Ramygalos valsčiaus savanoriams, kurie buvo įvertinti Vyties kryžiumi. Iš šios vietovės kilę net 27 šio ordino kavalieriai, trys vyrai apdovanoti dukart – vienas jų Jonas Vainauskas“.

Prisiminimų autorius prisipažįsta: „Atidengiant paminklą mane užliejo įvairių jausmų banga: nuo dėkingumo Ramygalos valdžiai, nepagailėjusiai devyniolikos tūkstančių eurų kovotojams pagerbti, iki savęs, pajutusio, kad aš, Vyties Kryžiaus kavalieriaus vaikaitis, esu Lietuvos istorijos dalis. Tu egzistuoji jau net trijuose matmenyse – savo, tėvo ir senelio, – tarsi tapęs skirtingų epochų jungtimi, stovi prie paminklo, kuriame iškalta giminės narsuolio pavardė. Prabėgo šimtas metų, bet kiek visko per tą laiką teko iškęsti Lietuvos valstybei, kuriai pamatus paklojo būtent savanoriai […] Likimas taip susiklostė, kad pasirinkimo 1919-aisiais ir 1991-aisiais net nebuvo – tik visuotinis ryžtas galėjo nugalėti daug stipresnį priešą“ (p. 57).

Pelaniškių piliakalnis, kur palaidotas Stasys Bagdonas. Vytauto Visocko nuotr.

Keista, bet kartu, sakyčiau, dėsninga, jos daug jaunesnės kartos Gintaras Visockas  savo „Žurnalisto išpažintyje“ taipogi atveria savo tėvų giminės liniją su jos ištikimybės laisvei tradicija. „Užėjus sovietams mano mamos tėvas Stasys Bagdonas priešinosi naujajai tvarkai. Į krūmus nespruko. Kūrė pogrindžio organizaciją. 1944-ųjų pabaigoje, prieš pat šv. Kalėdas, su keliais bendraminčiais buvo išduotas ir sušaudytas Pelaniškiuose. Pelaniškių piliakalnyje palaidotas. Po mirties jam sutektas kario-savanorio statusas“ (p. 200).

Stasys Bagdonas, Gintaro Visocko senelis

Beje, savo senelį Gintaras prisimena ne kažkokiai savigyrai. Greičiau iš reikalo, mat „pikti liežuviai visą laiką plakė, jog slaptai.lt. portalą remia kažin kokios neaiškios jėgos. Per pastaruosius keliolika metų iš man talkinusių kolegų nugirsdavau, kad šie sulaukdavę keisčiausių perspėjimų – nebendradarbiaukite su juo, nerašykite jam“ (p. 198).

Žurnalisto atsakymas piktiems gandams ar tiksliniams šmeižtams trumpas drūtas: „Tikriausiai norite išgirsti nuoširdų patikinimą, o vis dėlto – kas tie didieji sponsoriai? Atsiliepsiu vienu žodžiu – Tėvai. Kai ryžausi steigti internetinį puslapį intriguojančiu ir tuo pačiu mažumėlę bauginančiu pavadinimu, būtent Tėvai drąsino nesukti iš kelio dėl takelių. Kol jie gyvi, neturėčiau pergyventi, kas apmokės buto išlaikymo išlaidas, nupirks duonos. Blogiausiu atveju – jie padengsią būtiniausias sąskaitais. Man buvo palikta absoliuti teisė rūpintis vien tik tuo neaiškią ateitį turinčiu leidiniu“ (p. 198).

Kas gi buvo žurnalisto tėvai? Gal kokie sovietmečio elitiniai politikai, nomenklatūriniai kolaborantai ar laisvoje Lietuvoje pralobę verslo banginiai? Turėjau garbės studijuoti lituanistiką viename kurse su Gintaro tėvu Vytautu Visocku. Mačiau aukštą stipruolį, laisvo polėkio ir kandaus sąmojo mėgėją, bet po studijų keliai išsiskyrė: jis išvyko mokytojauti į Alytaus rajoną, aš – į Bartkuškio aštuonmetę mokyklą. Demagogams gali įtartinai atrodyti, kad vėliau Vytautas beveik 25-eris metus (1976-2001) dirbo Vilniuje „Minties“ leidyklos redakcijoje, buvo net vyriausias redaktorius ir leidyklos direktorius (1993-1997). Atseit, tai minusas.

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Deja, deja. Tai didelis pliusas jo biografijoje ir nemaža sėkmė Lietuvai. Be Vytauto Visocko rizikingų pastangų šiandien Lietuva nebūtų turėjusi tokių sovietmečiu „nepageidaujamų“ knygų, kaip išeivijos kultūros veikėjo Broniaus Kviklio „Mūsų Lietuva“ (2-asis fotografuotinis leidimas, 1-4 tomai, 1989-1991), Nijolės Dariūtės-Maštarienės „Darius ir Girėnas“ (1990), A. H. Kirkoro „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ (1991), Česlovo Kontrimo „Lietuvos geležiniai kryžiai“ (1991), Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgota“ apie nelemtus įvykius lenkų okupuotoje Lietuvos sostinėje, Teodoro Narbuto „Lietuvių tautos istorija“ ( t.1,1992), Algimanto Astiko „Lietuvos ordinai, medaliai ir ženkleliai 1918-1940“ (1993), „Lietuvių šeima ir papročiai“ (1995), „Baltijos kelias“ (albumas, 2000) ir kt. Išėjęs iš „Minties“ leidyklos, pats parašė kelis šimtus straipsnių, paskelbtų Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ priede „Bičiulystė“, laikraštyje „XXI amžius“, ypač daug – internetinėje svetainėje Slaptai.lt.

Gražu, kad savo prisiminimų knygoje Gintaras Visockas dažnai mini tėvų įtaką jo likimui ir net charakteriui. Iš tėvo, matyt, atėjo ir žurnalisto ištikimybė laisvam žodžiui. Pasak jo, „ finansinė tėvų parama – ne viskas. „Tėvas į maniškį portalą atkakliai rašė puikia, taisyklinga lietuviška kalba sudėliotus aštrius straipsnius politinėmis, kultūrinėmis temomis. Jis nuolat pabrėždavo esąs pensininkas, todėl nebijantis niekam į akis drėbti tiesos. Prisidirbs konservatoriai – kritikuos, lips lietuviams ant galvų lenkai, žydai – ginčysis, valdžia svaičios vien apie globalią Lietuvą, primins, jog dar galima ir tautiška Lietuva. Nesąmonių prikrės tautininkai – ir jie bus išbarti, sugėdinti, kad rengia posėdžius pustuštėje Mokslų Akademijos salėje. Ypač didžiavosi galįs slaptai.lt portalą užversti unikaliomis, meniškomis, išliekamąją vertę turinčiomis nuotraukomis […] Dar juokdavosi, kad jis – ypač vertingas autorius. Mat leidinio savininko niekad negriebiąs už kaklo reikalaudamas honoraro“ (p. 200).

Realių žmonių prisiminimai apie savo amžininkus, realius žmones kartais tampa vieninteliais neiškraipytais, vėlesnių istorikų neišcenzūruotais mūsų praėjusių dienų liudijimais. Sakau „kartais“, nes daug daugiau pasirodo memuarinės literatūros knygų, kur sumenkintos praeities fone iškyla paties autoriaus paminklas molinio stabo kojomis.

Pabaigai parfrazuodamas prancūzų memuaristinės literatūros credo, galiu, mano galva, tvirtinti, kad G. Vainausko ir G. Visocko prisiminimų knygos savo visuma ir esme tarnauja šventam tikslui, idant paliudytų ateinančioms kartoms mūsiškės epochos papročius, įpročius, šlovę, gėdingus nuopuolius ir nusikaltimus Lietuvai.

Cenzūros ir autocenzūros nesužaloti, konkrečių pavardžių ir faktų prisodrinti prisiminimai visados laukiami amžininkų. Kaip rodo pasaulinė žanro istorija, kuo atviresni memuarai, tuo ilgiau jie išlaiko savo pažintinę vertę ateinančioms kartoms, kurios dar ilgai po gyvų epochos liudininkų išėjimo Anapilin turi gerą progą daugel ką sužinoti apie kaimynų ir bičiulių, kolegų ir  priešų, ir, žinoma, savo pačių senelių, tėvų ir motinų viešus ir neviešus poelgius bei darbus. Budistai galbūt pridėtų, kad iš visų tų gerų ir blogų darbų visumos galima sužinoti ir būsimus giminės likimus, nulemtus geros ir blogos protėvių karmos.

Šiandien, mano galva, ypač svarbu, kad abi knygos apnuogino valdžios ir žiniasklaidos realiųjų santykių mechanizmus. Kiekvienam įdėmesniam skaitytojui ar skaitytojai atsivėrė galimybė ne tik iš arti pamatyti, bet ir geriau orientuotis mūsų dienų nepriklausomos Lietuvos kasdienio gyvenimo mugėje. Dar daugiau – gavome progą stebėti ne vieną paslapčia suplanuotą politinę intrigą, įvairaus lygio sandėrius, vykusius už politinės retorikos vitrinų ir oficialios propagandos fasadų.

Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis. Slaptai.lt fotografija

Žinoma, kai kurie skandalai buvo tiek įžūlūs, kad nugriaudėjo net valstybinės televizijos ekrane, dienraščių ir socialinių tinklų beribėje erdvėje. Nugriaudėjo, šokiravo aferomis, kurių lyg ir neturėtų būti visų mūsų kuriamoje nepriklausomoje demokratinėje valstybėje…

Deja, skandalai nugriaudėja, bet kitą dieną užleidžia vietą naujoms sensacijoms, naujiems skandaliukams, kurie savo ruožtu čia pat išblėsta iš atminties, dažniausiai be jokios atsakomybės pasekmių išnyksta trijų valdžių darnaus choro niūniavime apie Lietuvą, Tėvynę mūsų….

Kitas reikalas – anksčiau ar vėliau paskelbti memuarai be apsidraudėliškos apgaulės ir saviapgaulės. Jiems labiausiai tinka tūkstantmetė žmonijos patirties išvada: „Kas knygoje įrašyta, to ir kirviu neiškirsi“.

(Pabaiga)

2023.03.20; 09:00

 

Rašytojas Vytautas Martinkus. Slaptai.lt nuotr.

Būna knygų, kurių antraštės intriguoja, nes yra kiek keistos, netaiklios (ir kartu – paradoksaliai gerai nutaikytos), gal pernelyg abstrakčios, kol jų neprisijaukini. Ką gi, ir jos autoriaus valia būna sugalvotos ir užrašytos, ir jos priklauso kūriniui, tad recenzentas negali jų ignoruoti. Perskaitęs knygą iki pabaigos, supranti, kad intrigavo būtent tas kažkaip neakivaizdus, paslėptas leidinio egzistencinis modalumas. O tai jau šis tas. Taip, manau, bus nutikę ir šį kartą[1]. Neskubėkim knygos pavadinimo supeikti, įžvelgti vien paviršutiniškas jo reikšmes. Pavyzdžiui, nemanykim, kad recenzuojamo rinkinio autorius / protagonistas – mums iki šiol dar nežinomas talentas, arba beletristiką išbandęs ir ja nusivylęs, ją pamiršęs žurnalistas.

Ir taip, ir ne. Viskas sudėtingiau ir kartu paprasčiau. Gintaro Visocko knygos antraštė Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju – neatsitiktinė ir nemažai pasakanti. Žodis „anuomet“ joje nėra vien praeitis, greičiausiai tai netgi ne laiko matmuo, o nuoroda į erdvę, būseną, rašymo būdą. Žodžiai „svajojau tapti rašytoju“ – viešai ir tvirtai išreikštas autoriaus troškimas, kiek senovinis, romantinis, bet nuoširdus ir prasmingas, nors skaitytojui ne itin reikšmingas, beveik postmodernus feikas – buvęs nebuvęs. Tačiau svarbu, kad ne vien knygos pavadinimu autorius pripažįsta svajonės modalumą – jį esant nurodo ir leidinio tekstu, ir jo epitekstais (įžanga, faksimilių koliažu, ankstyvesnių knygų foto montažu ir anotacija viršelio 4-me puslapyje). Net temų iliustracijomis: jos – iš vyresniojo, žinomo leidėjo, Vytauto Visocko (tėvo) fotografijų.

Ir klausimas būti, ar nebūti rašytoju, tik iš pirmo žvilgsnio yra tarytum iš vakarykštės dienos. Intrigą jis kelia, ir ji gana šiuolaikė, nes santykinė ir daugiaveidė. Tą autoriui rūpimą klausimą galima pakeisti kitais, ne tokiais spekuliatyviais, užtat skaitytojui daug aktualesniais ir suprantamesniais. Manau, kad šiandien, kai rašytojo statusas yra daugybinis – žodis rašytojas tėra įvairiausių žanrų tekstus rašančiojo / autoriaus sinonimas, kai visų tyliai sutariama „kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“, kai sunku pasverti ar suskaičiuoti, kiek aukso smilčių vienoje novelėje ar esė, klausimas, kuris labiau rūpėtų knygos skaitytojui, iš tiesų būtų kitas ir labai paprastas: skaityti šitą žanro požiūriu nevienalytę, ne itin profesionalaus dizaino knygą, ar atidėti į šalį?

Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju. Slaptai.lt foto

Kitaip – domėtis ja, ar ne? O jeigu domėtis, tai kokiomis jos pusėmis, moksliškai tariant – aspektais. Ir panašiai. Ką gi, pasvarstykim, juk knygas laisvai pasirenkam. O jų – aukštas kalnas.

Šita knyga patraukli būtų tiems, kurie šiandien vis dažniau šalinasi storų foliantų. Joje – tik pusantro šimto puslapių. Perskaityti ilgai neužtruktų. Turinyje – vos septynetas trumpų pašnekesių ir tiek pat autoriaus novelių. Abi šitas dalis, „Pokalbius su rašytoju Petru Dirgėla“ ir „Gintaro Visocko apsakymus“, skiria šeši puslapiai – faksimilės iš autoriaus paskelbtų interviu su kitais rašytojais. Be komentarų. Pašnekovų – dvylika, beveik visų, išskyrus šių eilučių autorių, nėra gyvųjų tarpe. Pagarba jiems išreikšta bendru tos dalies pavadinimu – „Prasmingi susitikimai“. Tiesa, ir tie šykštūs puslapiai – foto montažas, iliustracijos, skirtos ne skaityti, o prisiminti. Rinkinys labiau diptikas, negu triptikas: istoriniai politiniai pašnekesiai su Dirgėla, 1990-92 metais skelbti „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“, jaunesniųjų skaitytojų tikriausiai neperskaityti, o vyresniųjų jau primiršti, ir nedrąsūs Visocko, galima sakyti, šiandieniai bandymai pačiam parašyti  novelę.

Pasakiau – „šiandieniai“, bet yra išimtis. Pirmoji novelė „Traukiniai važiuoja į niekur“ rašyta ir paskelbta senokai, 1988-ais metais. Jos ir novele vadinti negalima, greičiau tai tik pradedančiojo literato trumposios prozos bandymas – vaizdelis, fragmentas, etiudas. Jo siužetas vienu sakiniu: svečioje šalyje, tramvajuje, vyriškis išgirsta lietuviškai kalbant berniuką ir mergaitę, pašnekina tėvynainius, sužino, kad tiedu su tėvais tuoj grįš į gimtinę, susijaudinęs apdovanoja juos nusisegtu nuo rankos laikrodžiu, mainais dovanų iš mergaitės gauna gintarinę gėlytę… Protagonisto sentimentai vaikystei, užuomina į Oginskio muzikos garsus. Paprasta ir skaidru, lyg laimingo vaiko sapne. Kaip autentiškas laiko ženklas, palikęs žurnalisto kelyje, kai, matyt, buvo pradėta svajoti apie rašytojo karjerą.

Aišku, kad tokiu kūriniu skaitytojo šiandien nesuviliosi. Jis galėjo likti autoriaus stalo stalčiuje.

Interviu su rašytoju Petru Dirgėla perskaičius romaną „Joldijos jūra”

Didžioji vilionė yra autoriaus pašnekesiai su Petru Dirgėla (1947–2015) – visuomenės veikėju, publicistu, rašytoju – eseistu ir novelistu, istorinių romanų Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras ir istorinių veikalų ciklo Karalystė: Žemės keleivių epas autoriumi. Po to, kai 2016 m. išėjo filosofo Viliaus Bartninko parengta pašnekesių su rašytoju knyga[2], šį talentingą ir titaniškus istorinius grožinius veikalus parašiusį prozininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos (2003) laureatą, prisimename, deja, retai. Tiesa, pakabinome atminimo lentą prie namo Žirmūnuose, kur jo ilgai gyventa. Gintaras Visockas ne tik prisimena, bet ir tekstais įrodo, kad šio rašytojo politinės, kultūrinės, istorinės ir literatūrinės įžvalgos, užrašytos 1990–1992 metais, tebėra įdomios ir gyvos, aktualios mūsų dienomis.

Rengdamas spaudai knygą, autorius ne tik pri(si)pažino, kad mėgsta Dirgėlos eseistiką / prozą ir žavisi jo asmenybe, bet norėjo ir galbūt tebenorėtų sekti jo literatūrinės kūrybos pėdomis. Juo labiau kad gyvenimas juodu suvedė „anuomet“, kai jaunas žurnalistas, dar studentas, labai nedrąsiai svajojo tapti rašytoju. Nutiko tai apie 1990-uosius, dabar jau vadintinus istoriniais. Nuo rašytojo vardo anuomet, lūžio metais, dar nebuvo nuplėšta tiesos pranašo, paslaptingo mistiko, Dangaus / Dievo apdovanoto genijaus ir panašios aureolės. Bet permainos atėjo: literatūra išsilaisvino iš tradicinių suvaržymų, politinės cenzūros, praturtėjo naujais vardais ir  kūriniais, tapo marga kaip kasdienybė. Kiti populiarumo švyturiai, kai jų dar matyti, veda rašytojus ir skaitytojus. Tačiau, kaip ir  kadaise, autoriaus, ypač  mažiau žinomo, biografija, jo kelias į literatūrą išliko viena paskatų, kurios gali / traukti sudominti skaitytoją. 

Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis. Slaptai.lt fotografija

Gintaras Visockas yra profesionalus žurnalistas, 1991 m. baigęs Vilniaus universitetą, tad jo vardas jau 30 metų matomas lietuviškoje žiniasklaidoje. Be to, jo biografija – neordinarinė, išskirtinė. Žurnalisto karjerą pradėjo Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Dirbo Literatūroje ir mene, Atgimime, Respublikoje, Valstiečių laikraštyje, Lietuvos aide, XXI amžiuje. Daug rašė Lietuvos partizanų kovos tematika, organizavo jos tyrimų leidybą. Dėmesys visuomeniniams politiniams įvykiams nuvedė jį iki Ičkerijos ir Karabacho. Rašydamas (1994-95)  iš ten reportažus, turbūt teisėtai vadino save „karo žurnalistu“. Dvejus metus praleido gyvendamas ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Grįžęs į Lietuvą, įsteigė visuomeninį politinį tinklaraštį Slaptai.lt. Jame ir  tebedirba. Vienas! Tiesa jam teberūpi. Rašo principingas ir provokatyvias, bet argumentuotas politines įžvalgas.

Ilga kelionė į Hankendį. Slaptai.lt nuotraukoje: knygos viršelis

Visocko išleistų  rinkinių sąraše – šešetas knygų. Net keturios jų – apie „Juodąjį sodą“ – Karabachą, jo istorinę lemtį. Autobiografinio turinio knyga Ieškau kelrodės žvaigždės: Žurnalisto išpažintis (2021) buvo akivaizdus bandymas pradėti trinti ribą tarp dokumentikos / publicistikos ir beletristikos. Priešpaskutinė knyga Ilga kelionė į Hankendį (2022) – dar platesnis ir ryžtingesnis žingsnis į grožinės kūrybos pusę. Autobiografiniai faktai, autentiškos patirtys šioje knygoje yra tik tekstų šaltinis, bet ne rašymo tikslas. Taip žingsnis po žingsnio buvo priartėjama prie novelistikos, kuri sudėta į recenzuojamą knygą.

Kokia novelių meninė vertė? Apie vienos jų jau prasitarta – jos vietą rinkinyje įteisina ir pateisina tik knygos antraštės semantikoje paslėptas kelio į svajonę algoritmas. Aukso smilčių joje nėra. Kitos penkios novelės išlaiko kur kas didesnius iššūkius grožiniams tekstams. Paisoma gerai novelei būdingų „vieno įvykio“, netikėtos pabaigos, psichologinio realistinio įtaigumo reikalavimų. Vertinama asmeninė patirtis, stiliaus vaizdingumas. Iš ankstyvesnių knygų bent į porą novelių („Lūžusi ranka“, „Miūrivahės gatvės paslaptis“) persikėlęs pasakotojas Mikis yra akivaizdus autoriaus žurnalisto alter ego – fabulos autobiografinės, neišgalvotos, pagrįstos autentiškais įvykiais, mokyklos laikų ar sovietinės armijos „rekrūto“ išgyvenimais. Kitose novelėse („Čečėniška rožė“, „Sodyba Voronių kaime“, „Kruvina korida Barselonoje“, „Pastumdėlis“) pasakotojų vardai keičiasi (tampa Tomu ir Giedriumi), bet protagonistai nenutolsta nuo autoriaus patirčių, jo gyvenimo faktų. Tikrovė čia įvairesnė, padaugėja antrojo plano veikėjų.

Bene labiausiai patiko paskutinė rinkinio novelė „Pastumdėlis“. Joje papasakota istorija apie studentą Tomą, pradėjusį dirbti literatūriniame savaitraštyje, niekur nespėjantį, besiblaškantį tarp paskaitų ir darbovietės, atliekantį pirmąsias redaktoriaus užduotis, deja, redakcijos senbuvių stumdomą – „įprašomą“ tai išplauti puodelius po rytinės kavos su tikrais rašytojais, tai parnešti bandelių iš „Alumnato“ kavinės  kolegoms. Fabula ir siužetas novelėje gana vykusiai / prasmingai supinti, tad parengia skaitytoją pagrindiniam įvykiui ir pasakojimo pabaigai: paskutinę valandą redaktorius gauna Tomo interviu su žymiu rašytoju, nes tas rašytojas patalkina žaliam korespondentui – atneša surašytą atsakymų į Tomo klausimus tekstą. Ištinka „blyksnis“ visos „pastumdėlio“ istorijos ir jos detalių kitokio supratimo, be to, skaitytojas, pradėjęs skaityti knygą nuo dokumentinių autoriaus pašnekesių su Dirgėla, giliau supranta, kodėl ir kaip anuomet prasidėjo jauno žurnalisto ir patyrusio prozininko bičiulystė.  

Rašymas. Slaptai.lt nuotr.

Kokių patarimų ar išvadų? Šitą knygą, kaip sakyta, skaitytojas turi dėl ko pastebėti ir atsiversti. Kita tiesa: kol kas autorių gelbsti senas jo bičiulis / mokytojas a. a. Petras Dirgėla. Interviu – amžinai auksinis žanras. Ar verta autoriui stengtis, toliau rašyti novelistiką? Manau, verta. Publikuotose novelėse palikę abstraktaus, skuboto, žurnalistiniam pasakojimui būdingo vaizdo pėdsakų. Pasiektam stiliaus paprastumui ir aiškumui labiau turėtų talkinti kur kas vaizdingesnė kalba, retesnės, įspūdingesnės detalės, gilesnės potekstės, perkeltinės vaizdų ir žodžių reikšmės – metaforos, visa senoji, klasikinė novelės „amunicija“. Postmodernių vėjų ieškoti nereikia, jie patys įsiverš ne pro duris, o pro langus.

Juk nieko nauja, kad rašytojo plunksna, pasirodo, nėra ta pati, kokia rašo žurnalistas. Svajonė tapti rašytoju gali  išsipildyti vaikystėje, bet gali užsitęsti trisdešimt metų ir ilgiau. Novelės prabą nustato ne autorius ir net ne redaktorius, o skaitytojas. Ypač geros, klasikinės, novelės aukso praba įrašoma ne skaičiais, o vardais. Yra Žemaitės, Vaičiulaičio, Apučio ar Vilimaitės novelė – sulydyta iš aukso grūdelių, pri(si)rinktų iš kalno (gyvenimo) smėlio. Visocko novelės kelias iki vardinės prabos, matyt, bus kiek ilgesnis negu autoriaus jau nueitas. Arba pakiš koją žurnalisto pagundos. Bet linkėčiau nesustoti.

Literatūra ir menas

Vytautas Martinkus – filosofas, rašytojas, literatūros kritikas, kultūrologas, visuomenės veikėjas, 2018-ųjų metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Informacijos šaltinis – savaitraštis „Literatūra ir menas”

2023.02.28; 09:00

[1] Gintaras Visockas. Anuomet, kai  svajojau tapti rašytoju. – Vilnius: “Standart impressa”, 2022. – P. 152.

[2] Apie Karalystę. Petrą Dirgėlą kalbina  Vilius Bartninkas. Vilnius: Naujasis  Židinys, 2016. – P. 146.

 

Savo skaitytojams pateikiame dar vieną pluoštą nuotraukų. Jūsų dėmesiui – 32 fotografijos. Pačios įvairiausios, iš visur, pačiais įvairiausiais kampais. Gal sudomins, o gal pravers iliustruojant naują straipsnį?

« 1 2 »

Slaptai.lt informacija

2021.06.11; 00:01

Sakuros pražydo Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įsibėgėjus sakurų žydėjimo sezonui Japonijos ambasada Lietuvoje kviečia dalyvauti nuotraukų konkurse „Sakuros Lietuvoje“.
 
Šiais metais Lietuvoje darytų nuotraukų, kuriose atsispindėtų ne tik sakurų grožis, pavasario džiaugsmas, bet ir ryšys tarp sakuros ir žmogaus, Lietuvos ir Japonijos draugystė, ambasada lauks iki gegužės 16 dienos.
Sakuros Vilniuje. Vytauto Visocko nuotr.
 
„Jau sulaukėme nemažai nuotraukų su sakuromis, labai džiugu, kad Lietuvos gyventojai taip aktyviai jas fotografuoja ir dalinasi su mumis.
 
Per 30 metų Lietuvoje pasodinta daugybė sakurų medelių, tad verta apsidairyti, galbūt jos žydi ir jūsų mieste“, – dalyvauti nuotraukų konkurse visus šalies gyventojus kviečia Japonijos ambasadorius Shiro Yamasaki.
 
Konkurso nugalėtojams bus įteikti žinomos japonų kompanijos CANON vertingi prizai.
 
Vilniuje žydi sakuros. 2014-ieji. Vytauto Visocko nuotr.

Keturių kategorijų nugalėtojai gaus po neveidrodinį fotoaparatą CANON EOS M50, o pačios geriausios nuotraukos autoriui atiteks neveidrodinis fotoaparatas CANON EOS R6. Dvidešimt geriausių konkurso nuotraukų birželio viduryje bus eksponuojama Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, o vėliau planuojama šią parodą pristatyti ir kitose šalies bibliotekose.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2021.05.08; 08:00

Čia – keletas Vytauto Visocko ir slaptai.lt portalo nuotraukų, kuriose užfiksuoti linksmi, žaismingi, spalvoti portretai, piešiniai, gatvių vaizdai.

2021.04.18; 00:01

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.02.17

Jei būtų gyvas Tėvas, jis šiandien tikrai susiruoštų pasivaikščioti po Pilaitę. Ir Mamą būtų prikalbinęs prasimankštinti…

Pilaitė dabar – labai graži. Balta, puri, rami, pilna vaikučių juoko, rogučių…

Po pasivaikščiojimo Tėvas, žinoma, būtų parnešęs pluoštą gražių nuotraukų – išeidamas iš namų jis niekad nesiskirdavęs su fotoaparatu. Ir skiltyje „FOTOREPORTAŽAI” nūnai paskelbčiau dar vieną albumą. Albumą, pasakojantį apie Pilaitėn atkeliavusią 2021-ųjų žiemą.

Deja, šiemet fotografuoti tenka man…

Gintaras Visockas

2021.01.10

Stadionas. Netoliese – Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Stadionas

Nesitikėjau, kad iš darbo sugrįžęs tėvas puls bartis.

Pikti tėvo žodžiai ir skaudino, ir glumino. Juk aš – rimtas ligonis. Stipriausiai peršalau. Perštėjo gerklę, kosėjau, čiaudėjau, šoktelėjo temperatūra. Dar pridėkite galvos sopulį, silpnumą, ir suprasite, kaip sumautai jaučiausi.

Kad parėjęs tėvas ims prikaišioti, nė neįtariau. Tuo metu man labiausiai rūpėjo mama. Gaila jos. Ji vėl turėsianti vargo. Teks kviesti daktarę, ieškoti vaistų, gal ant nugaros trumpam prilipins deginančius garstyčių lapus, puls virti karšo pieno su medumi. Taip nutikdavo visuomet, kai iš kojų išversdavo gripas.

Mama niekuomet nerodydavo pykčio. Žinoma, nedžiūgaudavo, nes tikrai per dažnai sergąs, bet ir nepriekaištaudavo turinti niekam tikusį sūnų. Mama tiesiog susikrimsdavo. 

Ir tėvas anksčiau nekeldavo balso. Nusimindavo, kad vėl praleisiu pamokas mokykloje, kad teks vytis į priekį pažengusius klasiokus. Po to būtinai pridurdavo, kad privaląs, po velniais, kuo greičiau imt sportuoti, kitaip ligos pribaigsiančios mane. Bet niekad nekaltino.

Man, be abejonės, būdavo nejauku matyti liūdnus tėvus. Ypač mamą, susirūpinusią dėl maniškės miglotos ateities. Bet didžiausiu nusidėjėliu nesijaučiau. Kuo aš kaltas, kad peršalimai lipte limpa? Ar man pelenais galvą barstytis, kad, išbėgęs į gatvę pasiausti su kiemo vaikais, parsinešu bjauriausius kosulius su čiauduliais?

Tėvas seniai ragino netoliese esančiame stadione rytais bėgioti krosus, praustis po šaltu dušu. Retsykiais prisimindavau šiuos tėvo patarimus, kai kada panašius į įsakymus, kai kada – į maldavimus. Bet juos praleisdavau negirdom arba rasdavau įvairiausių pasiteisinimų, kodėl pasiruošęs mankštintis tik nuo rytdienos. Išaušdavo toji rytdiena, ir aš vėl išsisukdavau – kitą savaitę jau tikrų tikriausiai pradedu sportuoti, o dabar dar negalįs, dar daug neparuoštų namų darbų.

Tėvas. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien buvo kitaip. Tėvas ne juokais įniršo. Jis prikaišiojo dėl visko. Sakysim, kodėl lauke vaikštau be piršinių, atsisagstęs paltuką. Taip vyriškumą demonstruoti turintys teisę tik tie kiemo vaikai, kurie neapsisnaplioja po kiekvieno stipresnio vėjo gūsio. O aš – silpnučiukas, todėl privaląs nešioti ir pirštines, ir kepurę, taip pat užsisegti visas sagas ligi smakro, nepamiršti storo vilnonio šaliko, kurį specialiai anūkui numezgė močiutė…

  • Kai sustiprėsi, gniūžtes svaidyk plikom rankom kiek jėgos leis. O kol toks trapus kaip ką tik iš kiaušinio išsiritęs viščiukas, žinok ribas. Tavo draugams – galima, o tau – ne. Po kiekvieno dūkimo lauke parsineši ligą. Didžiausia gėda visai giminei – krenkšti ir krenkšti, kaip šimtametis senis. Fui koks ligašius, net nemalonu žiūrėti į tave, – priekaištavo tėvas.

Nujaučiau, kad jis ne tiek pyksta, kiek įskaudintas, jog vienturtis mylimas sūnus – toks išgeibęs, ištižęs.

Išliejęs viską, kas buvo susikaupę širdy, tėvas nuskubėjo į kitą kambarį. Daugiau tą vakarą nė karto nepasirodė. Nei pasiteiravo, kaip jaučiuosi, nei saldžių sapnų palinkėjo.

Man buvo netikėtai skaudu. Labiausiai – dėl palyginimų. Mėginau prisiminti, ar kas nors dar mane yra išvadinęs neapsiplunksnavusiu viščiuku? Prisiminiau kaime pats tetą kartoninėje dėžėje cypsinčius geltonpūkius viščiukus. Tik neatsargiai paimk į rankas, tik stipriau pamyluok, ir, žiūrėk, čia pat nugeibsta, galveles atmeta atgal…

Bet tėvo teisybė. Silpnas. Per metus – penki ar šeši susirgimai. Tikrai negaliu prilygti kietuoliams, kurie kieme bimbinėdavo plačiai atsisagstę striukes, o pirštines – demonstratyviai susikišę į kišenes, ir niekuomet nesirgdavo. 

Ir aš norėjau būti tvirtas, kaip jie. Atsagstytas paltas, nerūpestingai susuktas šalikas tuomet buvo šaunaus vaikino ženklai. O jei visos sagos kilpelėse, vadinasi, tavo vardas – mamos lepūnėlis.

Nenorėjau, kad mane pravardžiuotų mamos sūneliu. Deja, kiekvienas bandymas atrodyti šauniai baigdavosi nesėkme – atguldavau į patalą mažiausiai savaitei. Nė neišmaniau, kaip elgtis. Nuobodus maratonų bėgiojimas kiekvieną rytą man neatrodė panašus į išsigelbėjimą.

Tiesa, tėvas dažnai vakarais pasakodavo apie mane, paauglį, sužavėjusių meninių filmų aktorių paauglystes. Kadaise buvę niekam tikę apsiseilioję berniukai. Tačiau jie užsispyrė plaukioti, boksuotis, ir štai kokiais tvirtais tapo. Tikri kaubojai, piratai, keliautojai. Gražu pažiūrėti! Kokie raumenys, koks pasitikėjimas savimi! O aš, atsidūręs džiunglėse ar dykumoje, nė mylios nenuslinkčiau! Tuoj pat išvirsčiau iš koto.

Kitą rytą, kai mama, pamatavusi temperatūrą, apsidžiaugė, jog karščio beveik nebėra, į mano kambarį įžengė tėvas. Nesusiraukęs, bet įsitempęs, tarsi būtų kažką labai svarbaus sumąstęs. Prisėdo ant lovos krašto. Maniau, vėl prikaišios dėl ištižimo. Bet ne. Šį sykį prisipažino tikįs laiminga pabaiga: „Nesisielok, viskas būsią kuo puikiausiai.“ Tik aš privaląs duoti tvirtą pažadą. Vyrišką, nesulaužomą pažadą, kurio negalima nei pamirši, nei atšaukti, nei iškeisti į ką nors kitką.

Nujaučiau, ką jis turįs mintyse. Nors ir labai nenorom, – pažadėjau. Nors užmušk, nesupratau, kaip stiprumą vyrui galįs suteikti nuobuodus lakstymas stadiono bėgimo takeliais. Bet tegul bus tėvo viršus. Tėvas tvirtino kito kelio nematąs – išgelbėti mane pajėgs tik krosai. Pabandysiu. Gal jis teisus.

Tėvas tęsė: maratonus bėgiosiu kiekvieną mielą rytą, net šeštadieniais ir sekmadinieniais; jokių priešgyniavimų, jokių „rytoj“. O kad tikrai nedrįsčiau atsisakyti, prikišo mamos ašaras: aš dabar gulįs paslikas lovoje, o ji, vargšelė, vonios kambaryje užsidariusi tyliai verkia, mat jos mylimiausias sūnelis – silpniausias iš silpniausių…

XXX

Stadionas, į kurį po savaitę trukusio negalavimo išbėgome kartu su tėvu, greičiausiai pats neišvaizdžiausias visoje Lietuvoje. Priklausė jis mokyklai, kurioje mokiausi. Dienomis ten rengdavo fizinio lavinimo pamokas. Dažniausiai žaisdavome futbolą. Vakarop čia rinkdavosi įvairiausio plauko padaužos – tai slapta rūkydavo, tai siurbčiodavo alų. Bet anksti ryte jis – tuštutėlis. Akmens skalda pabarstytu takeliu kibildžiuodavo nebent keletas pagyvenusių pensininkų.

Stadiono bėgimo takelis. Slaptai.lt nuotr.

Tą rytą, kai su tėvu patraukėme į stadioną, buvo bjauriai drėgna. Silpnai lašnojo, sniegas – ištižęs, visur – purvo balos. Pradėjome ristele. Šlept – šlept. Tėvas bėgo vis greičiau ir greičiau, o aš vos vos krutėjau, smarkiai nuo jo atsilikdamas. Nutrepsėjau tik du ratus. Tėvas nekreipė dėmesio: pirmą kartą užteks. Svarbiausia – bėgioti kievieną šventą dienelę, tegul ir po trupučiuką, vos po keletą metrų, bet kasdien, kiekvieną rytą.

Po to pusvalandį mankštinomės prie sportininkams skirtų turėklų, skersinių, specialių kopetėlių. Prisimenu, prie viršuje permesto skersinio neprisitraukiau nė karto. Džiaugiausi, kad niekas nematė, kaip beviltiškai rangausi tarsi ant kabliuko maunamas sliekas.

Pirmoji treniruotė nepaliko įspūdžio. Koks gi malonumas – murgdytis purvyne per patį šlapdribos įkarštį. Nieko ypatingai malonaus nepajutau ir po savaitės, mėnesio. Bet štai po trijų, kai į Lietuvą atkeliavo gražus, šiltas pavasaris su palei Nerį sužaliavusiuose krūmuose suokiančiomis lakštingalomis, pagavau save dar nė sykio nesusirgęs. Nei kada gerklės skaudėjo, nei kosėjau. Jau ir tris ratus be didesnio vargo įveikdavau. Beveik kilometrą be kelių metrų. 

O lygiai po metų manęs jau būtume nepažinę. Tėvas savo užrašuose pažymėjo storu raudonu pieštuku dieną, kada pradėjome bėgioti maratonus. Tą datą jis vadino mano antrąja gimimo diena. Mama net tortą iškepė, paspirgino mėgstamų kotletų. Taip ir atšventėme pirmuosius metus, kai nė sykio nepasiligojau.

Tada dar nė neįtariau, kad pamilsiu rytmečio krosus, kad ilgainiui be jų neįsivaizduosiu savo gyvenimo. Jei kurį nors rytą per žurnalistinius darbus nespėdavau susiruošti prie starto, visądien jausdavausi kaip sulaužytas, kaip maišu per galvą trenktas. O nubėgęs savuosius tris kilometrus niekad nesiskųsdavau energijos, žvalumo ir ištvermės trūkumu.

Tuomet nenujaučiau, kad ir stadionas prie Žirmūnų vidurinės mokyklos mano gyvenime tapsiąs toks svarbus. Jo takeliu krosus bėgau bene trisdešimt metų. Beveik – kiekvieną mielą rytą. Pliaupia lietus ar saulė plieskia į akis – o aš lygiai 6 valandą ryto jau kraipausi stadione. Leisdavau sau tik vieną, na, daugiausiai du kartus per savaitę patinginiauti. Sunku patikėti, kad tik žole kur ne kur apsodintą mažytę futbolo aikštę ir siaurą bėgimo takelį teturintis stadionas, – tai ištisas pasaulis. Labai svarbus: būtent čia grumtasi su savomis silpnybėmis, baimėmis, abejonėmis.

Netikėkite, kurie sako, kad bėgimas – nuobodus, monotoniškas užsiėmimas. Kaip Šiaurės tautos turinčios šimtus sniego ir ledo apibūdinimų, taip ir aš galėčiau nesustodamas porinti apie savo pamiltą stadioną. Vienoks jis pliaupiant vasaros lietui, kitoks – krapnojant rudenio dulksnoms. Koks jis nepakartojamas ankstų vasaros rytą – kai dar visi pučia į ūsą, kai tylu, kai oras gaivus. Dar kitoks – žiemą, kai siaučia pūgos, kai bėgimo takelis užverstas sniegu iki kelių, kai žvelgdamas į priekį nieko nematai – tik baltą miglą.

Kai pliaupdavo vasariškas lietus, įsivaizduodavau atsidūręs džiunglėse. Kai tekdavo mindyti per naktį supustytą sniegą, dėdavausi ligi pat Ašigalio nusigavusiu keliautoju, praradusiu šunų kinkinį ir slides. Kai laukdavo painus egzaminas, sukti ratus aplink futbolo aištę būdavo neramu, o kai kontroliniai darbai jau įvertinti teigiamais pažymiais, lėkti tapdavo tarsi lengviau, paprasčiau. Kartą išbėgęs į stadioną sugalvojau, kaip sudėlioti sudėtingą straipsnį. Susikūprinęs prie rašomojo stalo keletą valandų bergždžiai svarsčiau, nuo ko pradėti, kokius žodžius parinkti, kaip užbaigti. Bet vos tik atsidūriau stadione, galvoje tarsi prašviesėjo…

Kai išvažiuodavau į komandiruotę kur nors toliau, visuomet į kelionės krepšį įsimesdavau sporto batelius. Kur tik nesu bėgęs kroso – ir Tbilisyje, ir Grozne, ir Taline, Kopenhagoje, Stokholme, Baku… Čečėnijos sostinėje būsiu išgąsdinęs vieną moteriškę. Ji, žingsniuodama apytušte gatve, pamanė, kad ją vejuosi, ir smuko į pirmą pasitaikiusį kiemą, nuo gatvės atitvertą aukšta aklina geležine tvora. Iš kiemo netrukus iššoko medžiokliniu dvivamzdžiu ginkluotas vyras. Bet pamatęs ristele bėgantį šviesiaplaukį jaunuolį nusišypsojo, draugiškai pamojavo ranka. O Kopenhagos viešbutyje kiekvieną rytą mane telefonu žadindavo budinčioji. Kad nepramiegočiau savosios mankštos. Visi viešbučio darbuotojai buvo įpratę, kad aš rytais skubu ne prie švediško pusryčių stalo, o į lauką – bent pusvalandį palakstyti aplinkinėmis gatvelėmis.

Stadione prie Žirmūnų gimnazijos. Slaptai.lt nuotr.

Grįžus namo tekdavo prisipažinti – kaip malonu vėl klipinėti savąjame stadione. Nenoriu pasirodyti esąs sentimentalus, bet tikrai pasiilgdavau savojo – žirmūniškio. Čia pažįstamas kiekvienas kupstas, kiekvienas akmenėlis. Pasakysiu šitaip: manyti, kad stadione tik raumenys tvirtėja, vadinasi, nieko nenutuokti apie gyvenimą.

Norėčiau būtinai papasakoti ir apie vieną žaismingą, kuriozišką nutikimą. Kartą susiruošiau palakstyti per pietus, mat buvau sulaukęs atsostogų ir netyčia pramigau besimėgaudamas teise niekur neskubėti. Kai jau beveik apibėgau dvylika ratų ir ruošiausi sustot, stadionan sugužėjo trys kažkur matyti vietiniai chuliganėliai. Jie susėdo ant vieno iš suoliukų, įkastų prie bėgimo rato, ir, užsirūkę cigaretes, atsikimšę alaus butelius, puolė komentuoti mano bėgimo manierą. Nieko užgaulaus. Jie buvo draugiškai nusiteikę. Tiesiog plėšdami dūmą susilažino, ar aš vis dar trepsėsiu, kai jie užbaigsią savo vaišes. Jie buvo tikri, kad iškrisiu pirmas, nes celofaniniame maišelyje atsinešę daug alaus, kišenėse – daug cigarečių.

Ar galėjau sustot išgirdęs tokias replikas? Mintyse ir aš sukirtau rankomis: lėksiu, kol jiems nusibos spoksoti, kaip suku ratą po rato. Pasitaikė puiki proga išmėginti savo galimybes – jei įveikiu dvylika ratų, gal galėčiau nubėgti ir dvidešimt?

Ir ką sau manote? Laimėjau. Iš pradžių buvo sunku. Raumenys jau pasiruošė poilsiui. Bet kai nusprendžiau rungtyniaut, kas ką, iš kažkur atsirado jėgų, ir aš be didesnio vargo bėgau ir bėgau, nelėtindamas greičio, nerodydamas nė mažiausių nuovargio požymių. Praslinko pusvalandis, prasidėjo antrasis. O aš vis risnojau savo kedais dusliai trinksėdamas į suplūktą takelį. Jų alus seniai išlaižytas, cigaretės surukytos. Jie tylom, jau be ironiškų pastabų, pakilo nuo suoliuko ir beveik slapta, vogčiomis iškurnėjo iš stadiono. Net neastsisveikinę. Gerokai atitolę iš už penkiaaukščių namų kampų atsisukdavo pasižiūrėti, gal aš kartais palūžau. Bet aš vis dar lėkiau bėgimo takeliu.

Nė neįsivaizduoju, kaip būtų susiklostęs likimas, jei tėvas tąsyk nebūtų per prievartą ištempęs į stadioną. Nebūtų nei pergalę varžybose atnešusių dziudo treniruočių, nei išvykos į Šiaurės Kaukazą pas Rusijos keršto nepabijojusius čečėnus, nei šešerius metus leisto karinio priedo, nei varginančių karinių pratybų, nei susitikimo su Žemaičių alinėje slaptą susitikimą paskyriusiu karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovu, nei skrupulingai, po kaulelį išnarpliotos Medininkų žudynių bylos, nei teisminės dvikovos su garbės pasigedusiu generolu… Nebūtų nieko, visiškai nieko – tik ligos, poliklinikos, nedarbingumo lapeliai.

XXX

Kai bjaurių ligų iškamuotas mirė tėvas, atvažiavau į Žirmūnus. Nužingsniavau tiesiai stadionan. Kaip ir tą pirmąjį sykį, kai tėvas mane per prievartą už ausų atitempė iki bėgimo takelio, lašnojo silpnas lietus. Nekreipdamas dėmesio į dulksną keletą kartų pėstute apėjau futbolo aikštę. Tie keli simboliniai ratai buvo skirti Tėvo atminimui.  Dėkojau jam, kad anuomet, kai buvau silpnas kaip viščiukas, privertė pamilti rytinius krosus.

Jei kas nors mane tuomet matė, tikriausiai įsivaizdavo, kad aš kvanktelėjęs: pliaupia lietus, stadione – nė gyvos dvasios, tik kažkoks labai liūdnas vidutinio amžiaus vyriškis lėtai žingsniuoja pažliugusiu bėgimo takeliu… 

2020.10.26

Šį kartą pateikiame keletą nuotraukų, kuriose užfiksuoti mūsų draugai – šuniukai, arkliukai, paukščiukai… Vis tik kokie gražūs ir mieli tie gyvūnai! Visi be išimties!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2020.10.20; 08:00

Čia – keliolika Vytauto Visocko nuotraukų, skirtų gėlėms. Išties – kokie gražūs jų žiedai žiedeliai, kokios sodrios, tikros, gyvos jų spalvos, kaip malonu paganyti akis po darželius ir sodelius, pievas ir miškelius, kur stiebiasi į viršų bent vienas žiedas.

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

2020.09.22; 15:55

Šioje nuotraukų segtuve – transporto priemonės. Pačios įvairiausios – nuo senoviškų automobilių, karinių džipų iki arklio tempiamų vežimų, nuo sklandytuvų iki baidarių, nuo valčių iki dviračių, nuo troleibusų iki žaislinių mašinyčių, besipuikuojančių prekybos centre…

Kaip viskas įvairu, spalvinga ir įdomu!

Daugelio nuotraukų autorius – Vytautas Visockas. Kitų nuotraukų autorius – Gintaras Visockas.

Nėra šioje galerijoje vaizdai.

2020.09.01; 18:00

Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, skirtų prisiminti didingą, įspūdingą, reikšmingą ir nepakartojamą Baltijos kelią. Kai kurios nuotraukos – iš Vytauto Visocko sudaryto albumo „Baltijos kelias”, išleisto 2000-aisiais metais Vilniuje (leidykla „Mintis”).

« 2 2 »

Slaptai.lt nuotr.

2020.08.23

Bitininkystės muziejus. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuvos bankas į apyvartą išleidžia kolekcines 10 eurų sidabro ir 1,5 euro vario ir nikelio monetas, skirtas drevinei bitininkystei, iš serijos „Lietuvos gamta”, pradėtos leisti 2002 metais.
 
„Galime didžiuotis, kad lietuviai – tikra bitininkų tauta, mylinti bites ir aktyviai praktikuojanti bitininkystę. Būtent unikalią senovinę ir jau tik muziejuose saugomą drevinės bitininkystės tradiciją, skaičiuojančią mažiausiai tūkstantį metų, ir įamžina naujoji moneta”, – sako Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja Asta Kuniyoshi.
Bitininkai. Stripeikiai. Vytauto Visocko nuotr.
 
„Dreves įrengdavo bitininkai, spiečius į jas viliodavo drevėj paliktas korio gabalėlis, vaškas. Drevės įrengimas buvo pakankamai sudėtingas darbas. Drevės būdavo skaptuojamos 10-15 m aukštyje storose pušyse, tokiomis sąlygomis dirbti nėra lengva. Į medį kopiama ypatingu įrenginiu, pagamintu iš pintos virvės arba briedžio odos atraižų, vadinamu geiniu”, – taip apie drevinę bitininkystę ir jos istoriją rašo gamtininkas Selemonas Paltanavičius kartu su moneta išleistame lankstinuke.
 
Abiejų monetų reverse atvaizduotas senovinis lietuviškas bičių medaus surinkimo iš pušų drevių būdas. Į medį virvėmis įkopęs bitininkas, prisidengęs galvą specialiu apdangalu, saugančiu nuo įkandimų, kopinėja medų, greta – bičių spiečius.
 
Monetų averse – iš bičių spiečiaus suformuotas stilizuotas Vyčio siluetas ir medaus pilnas korys, kuris sidabro monetoje yra spalvotas. Sidabro monetos briaunoje – stilizuoti bičių atvaizdai, o pusantroko briauna – rantuota.
 
Bitininkų skulptūros. Pasisveikinimas. Vytauto Visocko nuotr.

Monetų grafinio projekto autorius – Vytautas Narutis, monetos nukaldintos Lietuvos monetų kalykloje. Sidabro moneta išleidžiama 2,5 tūkst. vienetų tiražu, vario ir nikelio moneta – 30 tūkst. vienetų tiražu.
 
Monetų galima įsigyti Lietuvos banko el. parduotuvėje www.monetos.lb.lt, Lietuvos banko kasose Vilniuje ir Kaune, per oficialius numizmatinių vertybių platintojus.
 
Monetos buvo pristatytos Senovinės bitininkystės muziejuje Stripeikiuose, Ignalinos rajone, medkopio pabaigos šventėje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.19; 00:30

Kaip prieš dešimt metų Punske (nūnai – Lenkija) buvo švenčiamos Žolinės? Jūsų dėmesiui – prieš dešimtmetį užfiksuotos Vytauto Visocko nuotraukos. 

Vytauto Visocko nuotr.

Žiūrovai stebi ansamblių koncertą
Šventinamas Šv. Kazimiero paminklas
Šv. Mišios Punsko bažnyčioje
Vyskupo Antano Baranausko paminklas Seinuose
Vilniečiai žolinės mugėje
Vilniečiai prie Kovo 11-osios paminklo Kampuočiuose
Vainikas Senosios klebonijos muziejėlyje
Vainikai prie bažnyčios1
Vainikai prie bažnyčios
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Punsko krašto jaunimas
Punsko krašto jaunimas
Punsko krašto jaunimas
Punsko bažnyčios šventoriuje
Punsko bažnyčios šventoriuje
Punsko bažnyčios šventoriuje
Punsko bažnyčios šventoriuje
Punsko bažnyčios šventoriuje
Punsko bažnyčios šventoriuje
Punsko bažnyčios šventoriuje
Punsko bažnyčios šventoriuje
Punsko krašto jaunimas
Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorė Irena Marcinkevičienė ir Algirdas Kalinauskas
Punsko ir jo apylinkių planas
Punsko bažnyčios šventoriuje
Po Šv. Mišių
Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi
Galadusio paežerėje - paminklas Vytautui Didžiajam
Algirdas Kalinauskas prie tėvo kumelės su kumeliuku.
Žiūrovai stebi ansamblių koncertą Šventinamas Šv. Kazimiero paminklas Šv. Mišios Punsko bažnyčioje Vyskupo Antano Baranausko paminklas Seinuose Vilniečiai žolinės mugėje Vilniečiai prie Kovo 11-osios paminklo Kampuočiuose Vainikas Senosios klebonijos muziejėlyje Vainikai prie bažnyčios1 Vainikai prie bažnyčios Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Punsko krašto jaunimas Punsko krašto jaunimas Punsko krašto jaunimas Punsko bažnyčios šventoriuje Punsko bažnyčios šventoriuje Punsko bažnyčios šventoriuje Punsko bažnyčios šventoriuje Punsko bažnyčios šventoriuje Punsko bažnyčios šventoriuje Punsko bažnyčios šventoriuje Punsko bažnyčios šventoriuje Punsko krašto jaunimas Punsko Kovo 11-osios licėjaus direktorė Irena Marcinkevičienė ir Algirdas Kalinauskas Punsko ir jo apylinkių planas Punsko bažnyčios šventoriuje Po Šv. Mišių Jotvingių-prūsų muziejuje po atviru dangumi Galadusio paežerėje - paminklas Vytautui Didžiajam Algirdas Kalinauskas prie tėvo kumelės su kumeliuku.
Žiūrovai stebi ansamblių koncertą

2010.08.21

Gintaras.Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Pirmasis mūšis

Štai kaip susiklostė: rytoj tikrai bus puolamas Groznas. Greičiausiai auštant…

Kad karas neišvengiamas – senokai supratau. Gyvendamas Čečėnijos sostinėje nuolat jaučiau, kaip virš Šiaurės Kaukazo tvenkiasi kraujo praliejimą pranašaujanti įtampa. Nereikėjo būti labai pastabiam, kad susigaudyčiau, jog ruošiamasi blogiausiam. Tereikėjo žvilgtelėti į gyvenamuosius kvartalus – kiek daug čečėnų išvažiavo į kalnus pas gimines, o ir tie, kurie vis dar liko mieste, artimiausiu metu ketino į aūlus išgabenti bent vaikus. Paskutinėmis savaitėmis Groznas pastebimai ištuštėjo.

Bet kad tai nutiks jau rytoj, buvo netikėta. Lyg perkūnas iš giedro dangaus.

Informaciją, jog po kelių valandų į Čečėniją veršis rusų tankai, man perdavė taip, tarsi ši žinia būtų beveik neverta dėmesio. Na, šturmuos sostinę, taip, gatvių mūšiai neišvengiami. Tačiau kam jaudintis, juk pergalę švęs ne tie, kurie susiruošė ant kelių parklupdyti Džocharą Dudajevą!

Daugiau – jokių tikslesnių žinių, nė menkiausios smulkmenos.

Džocharo Dudajevo knyga

Išeidami iš buto, kuriame buvau apsistojęs, čečėnų kariai drąsino: jei rusai prasiverš, jie būtinai atskubės manęs paimti. Išvež į saugesnę vietą. Todėl protingiausia laukti mūšio pabaigos Dagestano gatvėje. Čečėnams būtina žinoti, kur mane galėtų surast, iškilus pavojui.

Generolo Dudajevo apsaugos vyrais pasitikėjau. Jei tikino, kad nepaliks bėdoje, vadinasi – taip ir bus. Atsisveikindami dar linksmai pamojavo: „nebijok, mes – nenugalimi“. Gatvėje išgirdau šūktelėjant Oschabą: „Rytoj pamatysi, kaip kaunasi tikri čečėnai“. O jo bičiulis, taip pat iš apsaugos būrio, linksmai pridūrė: „Nepamiršk, vakare valgysime šašlykus“.

Čečėnų drąsa žavėjo. Būtent taip privalo elgtis tikri vyrai. Bet kodėl jie šventai tiki pergale? Iš kur jie gali numanyti, kaip pakryps rytdienos puolimas? Jie tikriausiai žino kur kas daugiau nei sako. Galbūt čečėnai, su kuriais ką tik atsisveikinau, tiesiog negali atvirai papasakoti, kiek daug ginklų sukaupę, kokios gausios savanorių pajėgos, kiek daug kalnuose įrengta neįveikiamų stovyklų?

Dagestano gatvė, kurioje gyvenau paskutiniuosius trejetą mėnesių, – strategiškai palankioje vietoje. Nei per daug arti Dudajevo rūmų, kurie rusų kariaunai pats svarbiausias trofėjus, ir ne sostinės priemiesčiuose, kur, tikėtina, užvirs žiauriausi mūšiai. Tikimybė, jog man skirtas dviejų kambarių butas taptų taikiniu, – nedidelė.

Nebent nukristų sviedinys paklydėlis, prašvilptų atsitiktinė kulka. Kokia tikimybė, kad bomba driokstels tiesiai po langais, plytų ir betono nuolaužomis užversdama duris, išardydama laiptinę… O kaip elgtis, jei rusai į Grozną pasiųstų itin gausias tankų kolonas, ir čečėnai nepajėgtų atremti puolimo, nespėtų atvažiuoti į Dagestano gatvę?

Kai juodųjų minčių susikaupdavo nepakeliamai daug, jas, žinoma, vydavau šalin. Nesiruošiau pasiduoti panikai. Deja, pesimistiniai variantai atrodė įtikinamesni. Tada vėl bandydavau atsikratyti apėmusio nerimo. Kaliau sau į galvą: vėlu svarstyti, ar derėjo užsibūti Čečėnijoje, kai Kremlius svaidėsi griežtais ultimatumais. Vis tiek nieko nepakeisiu. Net ir norėdamas iš Grozno jau nebeišvažiuosiu. Troškau kuo ilgiau išsilaikyti Grozne, kad parskridęs į Vilnių nepritrūkčiau medžiagos išsamiems straipsniams? Tad kodėl, po perkūnais, nesidžiaugiu sulaukęs puikios progos – bent akies krašteliu pamatyti tikrą mūšį? Jei ir galiu šiąnakt ką nors prasmingo nuveikti – tai neprarasti vilties, jog likimas bus palankus.

Dar nebuvo nė vidurnakčio. Turėjau galimybę keletą valandėlių numigti. Bet nujaučiau: kamuojant įtampai nepavyks net pasnūduriuoti. Tik be reikalo vartyčiausi lovoje. Tad slapmpinėjau iš vieno kampo į kitą. Karts nuo karto klausdavau savęs, ar viskas – po ranka. Lyg ir taip. Kelionės krepšyje senų seniausiai sudėti visi svarbiausi daiktai. Jis – koridoriuje. Tik čiupk ir bėk pro duris. Vilniuje rezidavusio Čečėnijos atstovo rekomendacinis laiškas, kad čečėnai man visur ir visada padėtų, – suplėšytas. O va žurnalisto pažymėjimą išsaugojau. Įsikišau į vidinę striukės kišenę, šalia paso. Jei rusai užimtų Grozną, – šitaip gal būsią saugiau. Korespondentams gal bus draugiškesni…

Nesugalvojau, kuo dar galėčiau užsiimti. Nebent – vėl šliaužėti iš kampo į kampą? Bet kiek gi galima? Nežinomybė – varginantis, sekinantis jausmas. Kad bent truputį prasiblaškyčiau, išsiviriau kavos, prisikepiau bulvių. Užkandžiaudamas atidžiai klausiausi, gal jau kur nors toli toli dunda? Ne, tylu, tik nakties tamsos apgaubta gatve retsykiais nuvažiuodavo mašina. Keletą sykių atrodė, kad jau prasideda, bet paskui paaiškėdavo, jog kažkur toli burzgdami pralėkė sunkvežimiai.

Čečėnai buvo teisūs: pirmuosius duslius driokstelėjimus išgirdau brėkštant vėsiam, drėgnam lapkričio rytui. Iš pradžių – labai tolimus. Net nustebau apsidžiaugęs: „greičiau prasidės, greičiau baigsis“. Ūžesys artėjo lėtai. Bet vis tik grėsmingai artinosi. Dundėjo vis garsiau, skardžiau, pikčiau. Iš pradžių – tik iš vienos pusės. Paskui – ir kitose. Buvo akivaizdu, kad į Grozną veržiamasi keliomis kryptimis. Netrukus pradėjau skirti, kada rusai lupa iš tankų, o kada šaudo čečėnai iš granatsvaidžių, patrankų, kada kalena kulkosvaidžiai. Įsitempęs klausiausi, ar visus tankų šūvius palydi granatsvaidžių bumbtelėjimai. Gal man tik atrodė, kad skiriu, kas ir kada šaudo.

Virš Grozno keletą sykių kaukdami prašvilpė naikintuvai. Be abejo, tai buvo rusų karo mašinos. Čečėnai tuo metu naikintuvų jau neturėjo. Jų naikintuvai stovėjo sudaužyti Grozo oro uoste. Jei rusai ne tik šturmuos, bet ir bombarduos miestą, bus visiškai liūdna.

Po kelių valandų švito. Pro buto langą mačiau tuščią gatvę. Anksčiau ji nebuvo tokia nyki – tai „žiguliukai“ per duobes šokinėdavo, tai per purvo balas brisdavo praeiviai. Dabar – nieko. Tarsi fantastiniame filme apie išmirusį miestą. Bet ne. Štai bėga keli granatsvaidžiais ginkluoti čečėnai. Akivaizdu, kur skuba – pasitikti neprašytų „svečių“. Paskui – dar keletas karių skubiu žingsniu patraukė priemiesčių link. Paskui – dar vienas būrys.

Ir vėl – nė gyvos dvasios. Tik dusliai trinksi sprogstantys sviediniai. Trankosi labai dažnai. Kartais atrodo, kad jau čia pat, beveik po langais. Bet pro langą nematau nei ugnies, nei dūmų. Neištvėręs išeinu į gatvę pasižvalgyti. Centrinėje gatvėje, į kurią atsiremia manoji, vėl išdygsta nežinia iš kur pasirodžiusių čečėnų būrys. Žiūriu į juos, ir stebiuosi, kokie jie vis tik ramūs, susitvardę. Tarsi žaistų karą. O juk kautynės – tikros. Šiandien – pirmasis kartas, kai po keliolikos ligoto, prasigėrusio Boriso Jelcino ultimatumų nuspręsta Čečėniją tramdyti jėga. Šiandien bus pralietas pirmasis kraujas. Kažkas iš jų negrįš. Tačiau čečėnų karių veiduose – nė trupinėlio baimės. Jie bėga pasitikti rusų tankų tarsi sportininkai, susiruošę į … sporto varžybas.

Stoviu prisišliejęs prie namo kampo ir mąstau: sapnuoju ar vis tik tikrai stoviu rusų puolamame Grozne už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos? Įdomu, ką šį rytą veikia kolegos redakcijoje Vilniuje, ką apie šios dienos įvykius praneša lietuviškos televizijos? Gal dar nieko nežino? Dirstelnu į laikrodį. Teprabėgo kelios valandos, o atrodo, kad 1994-ųjų lapkričio 22-osios rytas tęsiasi ištisą amžinybę. Laikas tarsi sustojęs.

Vėl iš kažkur paslaptingai išnyra grupelė čečėnų. Jie mato, kad aš – šviesiaplaukis, vadinasi, atvykėlis. Draugiškai pataria grįžti į slėptuvę. Taip būsią saugiau. Rodo pergalės ženklą. Skuba šaligatviu nesislapstydami. Pastebėjau: kai sudunda sprogimai, nė vienas iš jų nekrūptelna, nepasilenkia prie žemės. Lyg driokstelėjimai tebūtų naujametinis fejerverkas.

Grįžtu į butą. Vėl ta pati kankynė – nežinau ko griebtis. Gal skaičiuoti, kiek kartų per mintutę sprogsta sviedinių? Triukšmas tampa nebepakeliamas. Rusų tankai bus pralaužę čečėnų gynybą – ne kitaip.

———————————

Kažkodėl prisimenu, kai plaukdamas Nemunu su tėvais pakliuvau į vasarišką audrą. Dangus netikėtai apniuko, sutemo taip, tarsi būtų gūdi naktis, debesys prakiuro – pradėjo pliaupti tarsi džiunglėse. Kaip sakydavo močiutė, dangus maišėsi su žeme, o žemė – su dangumi.

Bet baisiausia, kad be perstojo žaibavo ir griaudėjo. Kai blyksteldavo žaibas, viskas kelioms sekundėms nušvisdavo, paskui – vėl tamsa. Tada – kurtinantis griausmas, lyg kažkur netoliese byrėtų didžiausias kalnas. Atrodė, kad mus visus užmuš. Žaibų buvo tiek daug, jie taip dažnai blykščiojo iš visų pusių, jog buvau įsitikinęs: išlikti gyvam – neįmanoma. Anksčiau ar vėliau pataikys. Iškepsime kaip bulvės žarijose.

Nemunas nuo Punios piliakalnio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prisišvartavome prie kranto. Išlipome. Kur slėptis? Aplink – vien bruzgynai, kiek toliau – tamsi miško siena. Kiaurai sušlapome. Sulijo baidarėje buvusi palapinė ir miegmaišiai. Mama verkė. Ji labai bijojo griaustinio. Man buvo gaila mamos. Užjaučiau ir nežinantį ko griebtis tėvą. Tuomet mane vadino paaugliu ligašiumi, persirgusiu plaučių uždegimu, ir tėveliai, be abejo, baiminosi, kad vėl neperšalčiau. Bet ar tėvas kaltas, kad netikėtai užklupo vasariška audra? Juk iki audros išvyka buvo labai graži pramoga.

Kelionė Nemunu baigta. Ties Vidzgiriu. Slaptai.lt nuotr.

Kelionė Nemunu baigėsi sėkmingai. Išgelbėjo … karvės. Stovinčius po medžiu ir nežinančius ko griebtis mus apsupo paklaikusios karvės. Nežinia iš kur atsiradusios jos ėmė prie mūsų glaustytis. Tėvas ramino: vargšelės bijo audros, ieško žmogiškos šilumos. Kaip tik tuomet tėvui toptėlėjo išganinga mintis: jei čia – nuo grandinių nutrūkę gyvuliai, vadinasi, netoliese – sodyba. Tikrai: po pusvalandžio sugrįžęs tėvas pradžiugino aptikęs girininko namą. Miškininkų šeima mus priglaus. Šeimininkas atvažiavo arkliu kinkytu vežimu, padėjo įkelti baidarę, sukrovė mantą ir vingiuotu girios keliuku atvežė į savo sodybą, leido išsimiegoti ne tvarte ant šieno, o gražioje, jaukioje svetainėje.

Virš Nemuno siautėjusi audra tapo sėkmingai pasibaigusiu nuotykiu. Džiaugiuosi, kad tai patyriau. Bet jausmas, kad esu bejėgis, nes mano likimas priklauso nuo Perkūno malonės, nuo žaibo taiklumo, atminty išliko. Tarp audros prie Nemuno ir mūšio čečėnų sostinėje mačiau panašumų. Kaip ir prie vaizdingo Nemuno vingio, taip ir čia, musulmoniškame Grozne, mano gyvybės siūlas buvo kitų rankose…

—————————————

Apie pietus, kai, regis, dundėjo visuose Grozne priemiesčiuose, išgirdau cypsint durų skambutį. Netekau žado. Neabejojau: rusų tankai vis tik bus prasiveržę ir manęs atėjo pasiimti. Bet tarpdury stovėjo ne kariai, o kaimynas iš gretimo buto. Su Dagestano gatvės gyventojais sutariau puikiai. Dar nebuvo tokio vakaro, kad kas nors iš jų neateitų į svečius, nepasiterautų, ar man ko nors netrūksta. Aplankydavo ne tuščiomis rankomis – tai arbūzą atnešdavo, tai čečėniško sūrio.

Šį sykį buvo kitaip. Pagyvenęs Aslambekas teiravosi, gal žinąs, kuo visa tai baigsis? „Tu juk bendravai su aukščiausiais vadais, ką jie tau sakė?“, – abejonėmis dalinosi žmoną ir dvi mažametes mergaites turintis vyras. Jei atvirai, tai aš norėjau jo klausti, ar sveiki gyvi sulauksime vakaro? Tačiau apsimečiau esąs ramus. Pabrėžiau, kad nieko blogo nelaukiu…

Nežinau, ar jis patikėjo. Jis pakvietė nusileisti į rūsį, kur susirinko visi likę namo gyventojai. Tad ir man atsirasią vietos. Apsidžiaugiau, kad nereikės būti vienam. Prieš nulipdamas į rūsį ant durų prikabinau lapelį su užrašu, kad aš – apačioje, jei ieškotų. Rūsyje buvo įsikūrusios kelios čečėnų šeimos. Suaugusieji sėdėjo ant atsineštų kėdžių, ant patiestų patalų gulėjo vaikai. Viduryje – virdulys, po juo – nedidelė ugnelė. Jei būčiau norėjęs arbatos, būtų pavaišinę. Bet nuo įtampos sustojo skrandis. Nenuryčiau nė grurkšnelio.

Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai

Čečėnų vaikai smalsiai spoksojo. Tėvai juos net subarė, girdi, nemandagu taip ilgai žiūrėti į suaugusį žmogų. Čečėnų mažyliai buvo labai gražūs – judrūs, juodaplaukiai, juodomis tyromis akutėmis. Gailėjausi, kad kišenėje neturiu nė mažyčio lietuviško šokolado. Apgailestavau ir dėl to, kad neturėjau lietuviškų centų, kuriuose pavaizduotas raitelis – Vytis. Čečėnų berniukams būtų patikę.

Besėdint rūsyje dundėjimas kiek aprimo. Nuotaika pasitaisė. Nutarėme trumpam išsiskirstyti. Po valandos sugrįšime, atsinešime valgio, draugiškai pasidalinsime lauknešėliais. Nes vaikai juk alkani. Jiems nusispjaut, kad į Grozną atėjo karas, ir turgavietė bei parduotuvės – uždarytos.

Vos tik grįžęs į butą vėl išgirdau cypiant skambutį. Dabar jau tikrai nusiteikiau išgirsti blogą žinią. Bet tarpduryje ir šį sykį stovėjo ne Dudajevo apsaugos kariai, nelaimės valandą turėję mane išgabenti tikriausiai kažkur į kalnus. Tarpduryje išvydau tris granatsvaidžiais apsikarsčiusius, ne sykį matytus, bet vis tik beveik nepažįstamus čečėnų karius. Jie paklausė, ar neleisčiau jiems truputį sušilti. Prašom. Kuo baigsis mūšis – neklausinėjau. Jie patys prasitarė – „duodam į kaulus taip, kad daugiau nebenorės lįsti“. Jų žodžiais nepatikėjau.

Netrukus suburbuliavo vieno kario racija, ir jie, nespėję nieko paaiškinti, išlėkė laukan. Po kelių minučių gretimoje gatvėje trinktelėjo du kartus taip skambiai, kad, regis, net šiek tiek apkurtau. Atrodė, kad visu kūnu iki skausmo pajutau, kaip į gabalus draskomas plienas. Tada užlipęs laiptais vienas iš trijų čečėnų pakvietė išeiti į gatvę. Sakė parodysiąs tai, ko dar nesu regėjęs. Taip, tokio vaizdo dar nebuvau matęs savo akimis. Tik filmuose apie karą. Ties Dagestano ir Laisvės prospketo sankryža degė du rusų tankai – priekinis ir paskutinis. O iš trijų viduryje užspeistų tankų ropštėsi rusų kariai iškeltomis aukštyn rankomis. Belaisviai. Jų jau laukė iš Dž.Dudajevo rūmų atskubėję automatininkai. Užuodžiau aitrų degančio benzino ir parako kvapą. Į dangų kamuoliais veržėsi ne tik liepsnos, bet ir tiršti, tamsūs dūmai. Pirmasis tankas riogsojo be bokštelio. Tanko kepurė rūko nusviesta už keliolikos metrų į šoną. Prie tanko voliojosi keli sumaitoti tankistų kūnai.

Tik vėliau sužinojau, kad tankų kolonas čečėnai specialiai įsileido į miestą, kad jas be vargo išgliaudytų kaip graikinius riešutus gliaudo specialiomis replėmis. Tankas miesto gatvėse be pėstininkų – puikus taikinys. Šaudyk iš už kampo, pro langą, nuo stogo. Tu puikiai matai jį, o tankistas nežino, kur tu pasislėpęs, nemato tavęs, nežino, kur šaudyti. Tą 1994-ųjų lapkričio dieną tankai veržėsi į miestą būtent be pėstininkų paramos. Čečėnai įviliojo juos į spąstus. O paskui sumalė į miltus. Todėl man nuolat vaidenosi, kad Grozne jau knibždėte knibžda rusų tankų. Beje, čečėnai elgėsi protingai: visų nepleškino. Juk šarvuotosios mašinos, kurių ekipažus pavykdavo nuginkluoti taikiomis priemonėmis, likdavo Dž.Dudajevo kariams.

Penkių tankų koloną per keletą minučių be vargo sustabdę čečėnai vėl atėjo į svečius – ramiai baigė gurkšnoti arbatą. Lyg nieko ypatingo nebūtų nutikę.

Gerokai po pietų dundesys nurimo. Apie 17 valandą jau buvo visiškai ramu. Iš gyvenamųjų namų į gatvę sugužėjo vyrai, moterys, vaikai. Visi džiaugėsi pergale.

Aš privalėjau bėgti į Dž.Dudajevo rūmus, iš kur tikėjausi paskambinsiąs į Vilnių. Skubėjau pranešti svarbią žinią: Grozne švenčiama pergalė. Laimė, ryšys nebuvo prapuolęs. Bet tėvas iš pradžių nepatikėjo. Tikrai rusų ataka atremta? Tikrai Dž.Dudajevas sėdi savo darbo kabinete? Tėvui net keletą kartų turėjau kartoti, jog manęs niekas neverčia taip šnekėti, jog aš – saugus, nepaimtas nelaisvėn.

Senoji čečėnų žemė. Šį albumą padovanojo 1994-aisiais Grozną gynę čečėnai. Slaptai.lt nuotr.

Tėvas paaiškino, jog Lietuvos televizijos ką tik perpasakojo rusiškų televizijų ir agentūrų pranešimus „apie kritusį Grozną“. Šią informaciją pakartojo ir visos lietuviškosios. Todėl jis ir nepatikėjo mano žodžiais. Bet dabar nedelsiant skambinsiąs į LRT – perduos, ką aš jam ką tik papasakojau.

Tą vakarą tėvui pavyko Lietuvos televizijai perduoti mano pasakojimą apie mūšį. Televizijos žinių redaktorė perskaitytė jį kaip priklauso: nurodyta pavardė, vardas, papasakota, iš kur aš pranešu… Tiesa, LRT buvo atsargi: mano informaciją pateikė po to, kai perpasakojo „Vremia“ paskelbtą versiją. Bet kitą dieną mano pranešimai jau buvo perduodami pirmiau. „Vremia“ liko antroji. Juolab kad šios televizijos diktorei netrukus teko pripažinti, jog žinia „Groznas krito“ – ne visiškai tiksli.

————————————–

Mano pasakojimai, kuriuos tąsyk pacitavo Lietuvos televizija, – smulkmena. Juolab kad aš jų niekam negaliu parodyti kaip giriamasi straipsnių kopijomis ar knygomis. Be to, šiandien susiklosčiusi visai kitokia padėtis. Groznas vis tik krito, o Dž. Dudajevą – nužudė. Tačiau tos per televiziją 1994-aisiais rudenį perskaitytos kelios žinutės man labai brangios. Juk aš buvau pirmasis, kuris Lietuvai pranešė, kaip šauniai Groznas atrėmė pirmąjį rusų tankų šturmą.

Groznui aš už daug ką skolingas. Būtent Grozne sužinojau, kas yra tikroji drąsa, tikrasis garbės žodis, tikroji pagarba svečiui.

Ačiū Groznui ir už tai, kad išmokė atpažinti klastingiausias rusiškas dezinformacijas. Čečėnijos sostinėje 1994-aisiais buvo galima matyti keletą rusiškų programų. Viena iš jų – „Vremia“. Gyvendamas Grozne regėjau, kaip rusiškų televizijų diktorės kryptingai, ciniškai, begėdiškai meluodavo, viską apversdamos aukštyn kojomis.

Suprantu, kiekviena pusė trokšta kuo gražiau atrodyti. Smulkučiai pagražinimai, mažyčiai pasiteisinimai – neišvengiami. Tačiau taip meluoti, kaip 1994-aisiais melavo Rusija, – vis tik negalima. „Vremia“ pasakoja, kad Grozne – labai blogai, o aš, vaikščiodamas miesto gatvėmis, mačiau visai kitką.

Sykį į Grozną suvažiavo svečių iš Suomijos. Gal penkiolikos asmenų delegacija įskaičiuojant žurnalistus. Išėjusiems iš Dž.Dudajevo rūmų užsieniečiams apsaugos kariai pasiūlė pramogą: pašaudyti į orą iš jų asmeninių automatų. Ne kur nors Grozno pakraštyje, o centrinėje Grozno aikštėje. Suomių delegacija, kurioje būta daug moterų, – neatsisakė. Į orą keletą minučių pleškino gal iš trisdešimties automatų. Kartu su rūmų apsauga. Štai koks neįprastas paprotys – leist garbingam svečiui pašaudyti iš ginklo! O vakarinėse žiniose rusų televizija išdidžiai raportavo, esą prie Dž. Dudajevo rūmų ir vėl įvyko susišaudymas, esą Kremliui palankiai opozicijai užimti pastato nepavyko tik mažyčio atsitiktinumo dėka. Suprask, kitą kartą opozicijai tikrai pavyksią nuversti D.Dudajevą.

Čečėnijos kalnuose

Arba prisiminkime, ką po žlugusio tankų mūšio kalbėjo su rusų tankistais belaisviais susitikti į Grozną sugužėję rusų žurnalistai. Viena rusų televizininkė cypiančiu balseliu įkyriai klausinėjo, ką privalo perduoti suimtųjų vyrų žmonoms. Čečėnų sargybinis neiškentė: „pranešk žmonoms, kad jų vyrų kišenėse radome prezervatyvų“. Ir nedelsdamas parodė, ką jie aptiko keliuose į nelaisvę patekusiuose tankuose – degtinės bei prezervatyvų. Tankistams buvo pažadėta, kad čečėnai, vos tik išvydę rusiškus tankus, bailiai spruks, kur akys mato, o jie, šaunuoliai – išvaduotojai, turės progų paišdygauti su čečėnėmis, kurios labai gražios ir karštos.

Rusijos televizijos šio čečėniško komentaro, žinoma, neparodė – tik suko ir suko siužetą, kaip žurnalistė verksmingu balseliu klausia sutrikusio tankisto, kokią žinią perduoti jo antrąjai pusei.  

Tokių rusiškų melų, nutylėjimų, iškraipymų anuomet pasipylė labai daug. Visų neprisiminsi, visų nesurašysi.


Tą lapkričio vakarą Dagestano gatvėje čečėnai kepė šašlykus. Dalyvavau jų vaišėse. Jas visuomet prisimenu su graudžiu džiugesiu – kaip trumpos, tačiau labai tikros, nuoširdžios, prasmingos laimės akimirkas. 

2020.05.30; 19:51

Slaptai.lt skelbia keliolika Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukų, pasakojančių apie 2017-aisiais Lietuvoje surengtą Tarptautinį folkloro festivalį Baltica – 2017

Slaptai.lt informacija

2020.05.30; 08:00

Slaptai.lt skelbia nuotraukų iš asmeninio Vytauto Visocko archyvo, kuriuose užfiksuota keliolika vaizdų, kai keliauta ir baidarėmis, ir pėsčiomis nuo Tauragnų iki pat Vilniaus.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos

2020.05.05; 00:01

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.03.26; 06:22