Vertindamas dalies Seimo socialdemokratų partijos frakcijos narių apsisprendimą nepaklusti partijos tarybos sprendimui ir likti valdančiojoje koalicijoje, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Seimo narys Gabrielius Landsbergis sako, kad socialdemokratai taikiai valdžios perleisti nemoka.

Gabrielius Landsbergis. LRS nuotr.

„Jei esame demokratinėje visuomenėje, reikia ir laikytis demokratijos taisyklių, nors jos kartais būna sunkios ir nemalonios. Pavyzdžiui, taikus valdžių pasikeitimas. Socialdemokratai šiandien parodė, kad jie taikiai valdžios perleisti nemoka. Skauda akis matant procesus šioje partijoje. Kiekviena diena atneša po naujieną. Tačiau tikiu, kad vardan Lietuvos demokratinės partinės sistemos ir apskritai demokratinės sistemos mes išgyvensime šią krizę ir iš jos išeisime stipresni“, – penktadienį „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ pažymėjo TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis.

Jis pastebi, kad demokratinės partijos, kurių vadovybę vienaip ar kitaip elgtis įpareigoja partijos bendruomenės, negali elgtis kitaip, nei įgalioja jiems suteiktas mandatas.

„Kitaip neveikia demokratija. Priešingu atveju tai yra centro komitetas, kuris pats sau vadovauja, kuris pats save prižiūri, išsirenka pirmininką, jį atleidžia. Tuomet mes matome visai ne demokratinį partijos valdymo mechanizmą, o tokį, koks yra, pavyzdžiui, Kinijoje, kokį matėme Sovietų Sąjungoje – tikrai nedemokratinėse valstybėse“, – sakė G. Landsbergis.

Šiandieninę politinę situaciją parlamentaras sulygino su buvimu oro uoste, kai kyla lėktuvas, tvyro triukšmas, susikalbėti neįmanoma. Panašus politinis triukšmas yra, jo nuomone, apėmęs ir visą valdančiąją koaliciją.

„Ar tame triukšme mes galime girdėti pažadus apie realius darbus. Aš girdžiu tik tai, kad viskas bus gerai, reformos vyks, balsų joms valdantieji turės užtektinai, nes tai – veikianti valdančioji dauguma. Tačiau turiu blogą pastarųjų metų patirtį, kai matėme nevykstančias reformas, kompromisus, kurie reformas radikaliai pakeičia. Pavyzdžiui, aukštojo mokslo reforma, kuri turėjo ambiciją Lietuvoje sukurti keletą gerų universitetų, teikiančių pasaulinio lygio aukštojo mokslo kokybę. Kas atsitiko – šiandien girdime tik tai, kad bus išsaugotas Lietuvos edukologijos universitetas (turbūt su pastatais) jungiant jį su Vytauto Didžiojo universitetu. Tai tokia ambicija ir tokia reforma?“ – komentavo parlamentaras. 

Socialdemokratai – Vyriausybės link. Vytauto Visocko nuotr.

Klausiamas, ar galime padaryti daugiau, TS-LKD partijos lyderis buvo kategoriškas: „Taip. Turime atsisakyti agresyvios kalbėsenos, užsispyrimo. Ir tartis. Tėvynės sąjunga po prieš kelias dienas vykusio prezidiumo posėdžio priėmė dokumentą, kuriame siūlo tartis dėl Lietuvai svarbių sričių: švietimo, mokesčių reformos, korupcijos suvaldymo. Reikia susėsti ir tartis dėl konkrečių įstatymų“, – sakė G. Landsbergis.

Jis deklaruoja pasiruošimą kalbėtis apie konkrečius darbus, kuriuos galima nuveikti Lietuvos labui.

Informacijos šaltinis – ELTA

201709.30; 12:30

Politologas Bernaras Ivanovas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Gresiant socialdemokratų partijos pasitraukimui iš valdančiosios koalicijos, politologas Bernaras Ivanovas neprognozuoja esminių permainų Vyriausybės darbotvarkėje.

Pasak jo, net jeigu ir įvyktų radikalus socialdemokratų atsiribojimas nuo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, pastaroji turi atsarginį variantą, kuriame svarbus vaidmuo bus skirtas prof. Vytauto Landsbergio vardui.

B. Ivanovo teigimu, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) skyriams vėliau šį mėnesį apsisprendus dėl koalicijos, partijos išėjimas galėtų būti formalus, o jos deleguoti trys ministrai liktų Vyriausybėje.

„Daugiausia, kas gali įvykti, tai formalus pasitraukimas ir ministrų palikimas ten, kur jie dabar yra. Manau, kad iš esmės niekas per daug nepasikeis. Tiktai bus galima kalbėti socialdemokratams, kad jie laikosi savo nuostatų, kurios niekam nėra iki galo aiškios“, – antradienį naujienų agentūrai ELTA sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) politologas B. Ivanovas.

Kalbėdamas apie LSDP frakcijos Seime tolesnį darbą, politikos ekspertas teigė, kad ši situacija bus kiek painesnė, bet jis atkreipė dėmesį, jog pati frakcija yra deklaravusi galimybę palaikyti Premjero Sauliaus Skvernelio kabineto veiklą.

„Čia jau įdomesnė istorija. Su LSDP frakcija gali būti taip, kad dalis kažkur pasitrauks, dalis liks, dalis palaikys, dalis nepalaikys. Štai čia chaoso, manau, gali būti. Bet pakartosiu: Vyriausybės darbui situacija frakcijoje neturėtų tokios lemiamos įtakos. (…) Seime gali būti kaip ir visada: vienas dalykas iškeltas į fasadą – savotiškas atsiribojimas, o visai kiti dalykai vyks už to fasado, t.y. įprastas darbas“, – aiškino B. Ivanovas.

Didžioji politika – sudėtingas užsiėmimas. Tai – ne vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.

VDU dėstytojo teigimu, Ministrų Kabinetas galėtų išlaikyti platų palaikymą Seime, todėl kalbėti apie mažumos Vyriausybę būtų prasminga tik su išlygomis.

„Pagal formalius kriterijus – taip. Bet de facto, manau, tai nebus mažumos Vyriausybė, ji turės pakankamai platų palaikymą Seime ir neturėtų kilti kažkokių ypatingų problemų. O de jure galima vadinti mažumos Vyriausybe“, – kalbėjo politologas.

Paklaustas, ar tuo atveju, jei sužlugtų koalicija, įmanomas glaudesnis socialdemokratų bendradarbiavimas su dabar opozicijoje esančiais konservatoriais, B. Ivanovas teigė tokios galimybės neįžvelgiąs. Pasak jo, realu, kad tuomet valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) spręstų dėl Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio statuso.

„Tada „valstiečiai“ pažadės ir priims pono V. Landsbergio prezidento statusą ir, manau, konservatoriai ant tos džiaugsmingos bangos palaikys Premjerą Saulių Skvernelį, kad ir kur jis vyktų ir ką darytų. Kur kas didesnė tikimybė yra tokia“, – svarstė B. Ivanovas, kalbėdamas apie Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) galimybę palaikyti S. Skvernelio Vyriausybę nesijungiant į koaliciją su „valstiečiais ir žaliaisiais“.

Ekspertas taip pat pabrėžė, kad V. Landsbergio klausimas yra ir vienas iš konservatorių ir socialdemokratų priešpriešos taškų. Kaip žinoma, ši tema pastaruoju metu vėl eskaluojama viešojoje erdvėje.

Atsakomybę dėl dabartinės situacijos koalicijoje B. Ivanovas linkęs perkelti būtent LSDP, kuri „kerta per koaliciją iš peties ir yra problemų priežastis“, kai savo ruožtu Premjeras S. Skvernelis tiesiog vykdantis anksčiau numatytus darbus.

Pasiteiravus, ar yra prasminga kelti klausimą dėl dalyvavimo koalicijoje ir ruoštis trauktis iš valdžios artėjant 2019 m. rinkimų virtinei, politologas pateikė savo versiją.

„Reikalas tas, kad finansinis „pyragas“ (Europos Sąjungos parama. – ELTA) mažėja ir 2020 metai jau ne už kalnų, o, kaip žinoma, kova dėl išteklių yra esminis politinės kovos momentas (…) Toks trypčiojimas, dabartinė situacija jiems tikrai nėra naudinga. Jiems reikia kuo greičiau apsispręsti“, – aiškino B. Ivanovas, turėdamas omenyje socialdemokratų partijos skyrių balsavimą dėl koalicijos.

LSDP skyriai dėl koalicijos balsuoja iki rugsėjo 20 d. Dabartiniais duomenimis, didžioji dauguma jau balsavusių skyrių pasisako už partijos pasitraukimą iš koalicijos.

Rugsėjo 10-ąją prasideda Seimo rudens sesija.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.06; 01:00

Politikos mokslininkas Mindaugas Jurkynas. ELTA nuotr.

Premjero Sauliaus Skvernelio reitingas smuko, nes visuomenė dar nemato realių pokyčių šalyje, o prie kritusio palankumo šiam politikui galėjo prisidėti ir Prezidentės metinis pranešimas, teigia politikos mokslininkas Mindaugas Jurkynas.

Remiantis liepos apklausa, S. Skvernelio reitingas blogiausias nuo jo vertinimo pradžios.

„Pagrindinė priežastis yra ta, kad žmonės norėjo reformų greičiau, kad pažadai būtų išpildyti greičiau, bet proveržio nematyti. Be to, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijoje yra nemažai skandalų, prieštaringų sprendimų, pradedant alkoholio kontrole, švietimo reformos buvo įvairių variantų ir ne Premjero pozicijai buvo visada atstovaujama Seime“, – naujienų agentūrai ELTA ketvirtadienį sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius M. Jurkynas.

Pasak politikos mokslininko, dalis piliečių galimai perkelia S. Skverneliui atsakomybę ir dėl kitų pastarojo metų aktualijų, pavyzdžiui, liepą įsigaliojusio naujojo Darbo kodekso. Premjeras tampa savotišku probleminių sprendimų „žaibolaidžiu“.

Prezidentės Dalios Grybauskaitės birželio pradžioje skaitytas metinis pranešimas taip pat galėjo veikti visuomenės požiūrį į S. Skvernelį.

„Nepamirškime, kad metiniame Prezidentės pranešime nemažai kritikos buvo pažerta Vyriausybės veiklai. Aišku, pranešimas buvo ne vakar ir ne užvakar, bet jis gana tiksliai susumavo visas sritis, kuriose reikia reformų, ar reikia atidumo, kompromisų, įsiklausimų, galų gale, reikia geros komunikacijos“, – kalbėjo M. Jurkynas, pažymintis, kad dėl populiarumo Vyriausybės vadovui tenka varžytis ir su kitais politikais.

VDU profesoriaus teigimu, norint reitingų kilimo reikalinga tam tikra teigiama veikla, „charizmos pasireiškimas neįprastoje situacijoje“. Savo ruožtu dabar esama tam tikro inercijos etapo, kai iš esmės nėra pozityvių su Vyriausybe susijusių naujienų, daugiau girdėti kritika.

Kita vertus, M. Jurkynas ragino nepamiršti, kad ši Vyriausybė dirba trumpiau nei metus, todėl kritikuoti ją kol kas nėra visiškai tikslinga. Ir nors žmonės pageidauja pokyčių „čia ir dabar“, vis dėlto adekvatesnis Ministrų Kabineto, ir atitinkamai Premjero, veiklos vertinimas galėtų būti po metų ar dvejų.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ liepos 7-17 d. atlikta apklausa parodė, kad pirmą kartą nuo 2015-ųjų lapkričio, kai buvo pradėti matuoti S. Skvernelio reitingai, dabartinis Ministras Pirmininkas turi daugiau nepalankių gyventojų vertinimų (45 proc.) nei palankių (44 proc.).

Palankiausiai S. Skvernelį gyventojai vertino 2016 m. lapkritį, kai po Seimo rinkimų jis tapo Premjeru (tada 74 proc. jį vertino palankiai ir 17 proc. nepalankiai).

Nepaisant šių metų liepą smukusio visuomenės palankumo, S. Skvernelis tebėra tarp politikų, kuriais pasitikima labiausiai.

Informacijos šaltinis –  ELTA

2017.08.11; 00:30

Lietuvos edukologijos universitetas (LEU) daugiau nei aštuoniasdešimt metų atlieka misiją ir įsipareigojimą Lietuvai – rengia mokytojus. Universiteto gyvavimo laiku pedagogo vaidmuo buvo ir yra svarbus Lietuvos visuomenės švietimui. 

LEU vadovybė. Centre – Senato pirmininkas Audronius Vilkas

„Per Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nuo 1991 metų universitetą baigė daugiau nei trisdešimt septyni tūkstančiai mokytojų. Bemaž aštuoniasdešimt procentų bendrojo lavinimo mokyklose ir kitose ugdymo institucijose dirbančių pedagogų – LEU absolventai“,  – pasakoja LEU Senato pirmininkas prof. dr. Audronius Vilkas.

Daugelis pedagogų yra pelnę didelę mokinių, jų tėvų, visuomenės pagarbą. Kiekvienais metais tarp „Metų mokytojo“ premijos laureatų – LEU absolventai.

Svarbi universiteto misija – sporto specialistų rengimas. Sporto ir sveikatos fakultete studijavo ir studijuoja didelė dalis Lietuvos nacionalinės rinktinės narių. Tarp LEU absolventų ir studentų ­– dvylika olimpinių čempionų, daugkartiniai pasaulio ir Europos žaidynių prizininkai.

Viešojoje erdvėje pasigirsta įvairių valstybės institucijų vadovų, politikų vertinimų ir viešų pasisakymų apie mokytojų rengimo kokybę, esą netenkinančią visuomenės poreikių,  ir apie LEU, kaip pedagogų rengimo instituciją, diskreditavusią save. „Su tokiais vertinimais kategoriškai nesutinku. Norisi paklausti taip kategoriškai teigiančių: kokie mokytojai paruošė būsimus garsiausius gydytojus, inžinierius, architektus, meno, kultūros veikėjus, politikus, ministrus? Beje, pastaraisiais metais net trys švietimo ministrai bei daugelis dirbančių švietimo ir kitose ministerijose ir jų įstaigose – LEU absolventai“, – teigė profesorius.

Senato pirmininko teigimu, visi turi sąžiningai atsakyti sau ir kitiems – ar Jus mokė ir ugdė prasti mokytojai? „Aš asmeniškai apie mane mokiusius mokytojus taip kalbėti negaliu, nes jaučiu jiems didžiulę pagarbą ir dėkingumą“, – pasakojo A. Vilkas. Profesoriaus nuomone, Lietuvos edukologijos universitetas vykdė ir vykdo savo misiją – rengia geriausius pedagogus.

LEU Senato pirmininkas Audronius Vilkas

Dėl pasikeitusios Lietuvos demografinės raidos ir mažėjančio stojančiųjų į aukštąsias mokyklas universitetų konsolidacija yra būtina. „Iš esmės pritardami valstybės pradedamai aukštojo mokslo reformai esame susirūpinę dėl įvairių nepamatuotų ir daugiausia grindžiamų tik universitetų disponuojamo nekilnojamo turto dalijimu siūlymų bei mechaninio universitetų jungimo ar jų uždarymo“, – mano A. Vilkas.

Senato pirmininko tikinimu, moksleivis, besirenkantis mokytojo profesiją, neturėtų jaudintis dėl savo ateities. „Abiturientams nereikia keisti pasirinkimų, dairytis kitos studijų programos ar universiteto – net ir vykstant pertvarkos procesams, studentams bus garantuojamas sėkmingas pasirinktų studijų baigimas bei užtikrinta studijų kokybė“ , – teigia A. Vilkas.

Profesorius kartu su kolegomis lankosi Lietuvos mokyklose ir pristato studijų programas, bendrauja su abiturientais. „Žiūrėdamas į moksleivių  akis sakau: jaunas žmogus turi tinkamai įvertinti savo galimybes studijuoti pasirinktoje mokslo kryptyje. Jei su žmonėmis lengvai užmezgi kontaktą, jei gali save ateityje įsivaizduoti sėkmingo pedagogo – kūno kultūros mokytojo, biologijos, užsienio kalbos ar kitų dalykų mokytojo rolėje – nesiblaškyk ir rinkis savo norimas studijas“, –  sako Senato pirmininkas.

A.Vilkas įsitikinęs, edukologijos krypties bakalauro ar magistro diplomas padeda įgyti įvairių kompetencijų ir platesnį gyvenimo prasmės suvokimą. „Absolventas, baigęs universitetines pedagogines studijas, gali sėkmingai dirbti ne tik mokykloje, bet ir kitose srityse, būti skirtingų tipų švietimo ir kitų institucijų vadovu. To siekti jam padės įgytos pedagogikos, bendrosios psichologijos žinios ir kitos mokytojui svarbios kompetencijos“ , – teigia A. Vilkas.

Senato pirmininko teigimu, LEU pasirašius konsolidavimosi sutartį su VDU yra nuosekliai dirbama, kad išliktų Edukologijos akademija,  kaip mokytojų rengimo branduolys Vilniuje. „Taip nebūtų sunaikinta tai, kas per daugelį metų yra sukurta kompetentingų  pedagogų, mokslininkų dėka. Kam reikia naikinti ir kurti iš naujo, jeigu galima tiesiog pritaikyti naujus kokybės standartus? Tam numatoma panaudoti VDU mokslinį ir pedagoginį potencialą. Be abejo, reikalingos ir valstybės investicijos: be investavimo į žmogiškuosius resursus, į šiuolaikinius reikalavimus tenkinančią infrastruktūrą neįmanoma pasiekti norimos kokybės“, – tikina profesorius.

Pasak Senato pirmininko, studentai neturėtų nerimauti dėl VDU ir LEU konsolidacijos: „Galiu tvirtai pasakyti, jeigu ateityje įvyks LEU ir VDU susijungimas – studentai studijuos, o dėstytojai dėstys Vilniuje veikiančioje VDU Edukologijos akademijoje.“

Profesoriaus tikinimu, reformos turi vykti ne tik aukštajame moksle, bet ir kitose srityse. Švietimo sistemoje jau daugelį metų pedagogo prestižas krinta ne dėl neva prastos mokytojų rengimo kokybės. „Pedagogo darbas – prastai apmokamas, todėl stojančiųjų į šios profesijos studijas mažėja. Valstybė turi nedelsiant reformuojant aukštojo mokslo sistemą bei mokytojų rengimą, kelti pedagogų atlyginimus ir gerinti darbo sąlygas. Pakėlus mokytojo prestižą aukštosios mokyklos sulauktų geriausių abiturientų, pasirinkusių pedagogo kelią. Šie jaunuoliai būtų suinteresuoti būti mokytojais, įvyktų natūrali konkurencija universitetuose“, – pabrėžia A. Vilkas.

Profesoriaus teigimu, tik sisteminis požiūris į švietimą gali duoti teigiamus rezultatus. „Juk valstybės prioritetas – užtikrinti jauno žmogaus egzistenciją, jo teisę gauti gerą išsilavinimą.  Pilietis turi būti saugus, turėti galimybę užsidirbti pagal savo gebėjimus, išlaikyti šeimą. Dabar jaunas pedagogas yra priverstas dirbti kelis darbus, ar gauti tokį atlyginimą, kurį gauna nekvalifikuotos  profesijos atstovas. Tikiuosi, kad Lietuvos vyriausybė imsis spręsti šias įsisenėjusias problemas ir mokytojo profesija taps prestižine, kaip tai yra daugelyje pasaulio šalių“, – viltingai pokalbį užbaigia LEU Senato pirmininkas.

Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos Universitetas.

2017.06.29; 15:22

Gavau pranešima savo el. pašto adresu, kad gegužės 24 d., trečiadienį, 10 –11 val., Kauno miete, vadinamajame Studentų skvere, tarp KTU ir VDU centrinių rūmų, LR Švietimo ir mokslo ministerija surengs neformalią diskusiją apie užmanytą aukštojo mokslo pertvarką ir jos įgyvendinimo planą, dalyvaujant pačiai ministrei Jurgitai Petrauskienei. 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Buvo kviečiami diskusijoje dalyvauti Kauno universitetų bendruomenės nariai – dėstytojai, darbuotojai, studentai, taip pat žiniasklaida, planuojama pokalbio metu apsikeisti  nuomonėmis apie svarbiausius iššūkius ir galimybes, susijusias su aukštojo mokslo pertvarka.

Kadangi gyvenu ne per toliausiai nuo įvykio vietos, nusprendžiau pasižmonėti ir atvykau į renginį beveik nevėluodamas. Tikrai nesigailiu užsukęs ir noriu pasidalinti savo džiugiais įspūdžiais.

Labiausiai užbūrė pats renginio formatas, jeigu norite, mūsuose dar neišbandyta bendravimo su valdžia ir nuomonių apsikeitimo forma, kai diskusija įvyksta po atviru dangumi, jaukioje miesto aikštėje, tokioje štai improvizuotoje agoroje. Valdžia atėjo į minią, bet – svarbiausia –  jokio pertempimo, dirbtinumo ir diskusijos išlaisvinimo idėjos sukarikatūrinimo nebuvo nė lašo, nežiūrint net to, jog diskusijose dalyvavo KTU Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas Ainis Lašas.

Vadinamasis nuomonių apsikeitimas Kaune tarp akademinių bendruomenių įvyko taip natūraliai, tarsi išties universitetų bendruomenės būtų perėmusios diskusijų dvasios estafetės lazdelę, ištiestą per kelis tūkstantmečius iš Atėnų demokratijos laisvųjų piliečių susirinkimo centrinėje miesto aikštėje. Jeigu norite, štai tokio formato bendravimo atgaminimas yra pats didžiausias šios kadencijos valdžios iškovojimas, net jeigu visa tai įvyko visiškai atsitiktinai, kaip kažkoks nesusipratimas, vieną kartą pažeidžiant dargužaitiško bendravimo stiliaus kanoną.

Dalyvavusieji šioje demokratijos šventėje paliudys, kad diskusijų nesutrukdė, bet savotiškai jas pagyvino net tokie nekviesti personažai kaip keli pagėrę piliečiai ar narkomanai, draugiškai plojimais išprašyti iš aikštės, nepiktas lietutis, besiveržiantis prie mikrofono kalbėti laike ir erdvėje pasiklydęs profesorius emeritas. Net diskusijoms moderavęs E. Jakilaitis, kurį gyvą stebėjau pirmą kartą, atrodė labiau įtaigus ir demokratiškas žmogus nei matomas iš studijos per TV ekranus laidų vedėjas. Baudžiausi viskam pasibaigus pakviesti jį „ant alaus“,  tačiau garsusis žurnalistas renginiui pasibaigus išgaravo staiga ir kažkaip nepastebimai.

Diskusiją dėl aukšto mokslo pradėjo ir kažkokius apibendrinimus pabandė suregzti ministrė J. Petrauskienė. Net jeigu tokių apibendrinimų negalėtume pavadinti pernelyg genialiais, kaip tiesa yra ir tai, kad subendravardiklinti  diametraliai priešingas nuomones beveik neįmanoma net minties titanui, ministrė tikrai buvo savo vietoje, – graži, trapi, inteligentiškos kalbėsenos moteris, besistengianti suvaldyti procesus, kurie paprastai nepasiduoda administravimo valiai kaip ir tie padraikos formos, audros pradžią pranašaujantys debesys.

Tačiau visi supranta ir tai, kad po dabartinės ministrės pirmtakės, pavardžių čia neminėsime, viskas yra įvaizdis, nes dar vienos įvaizdžio ir manierų katastrofos populiacijai pernešti būtų nebeįmanoma. Žiūrint šiuo požiūriu, ministrė J.Petrauskienė sėkmingai vykdo savo misiją, – tai ypač akivaizdžiai paliudijo susitikimas studentų skverelyje.

Trečiadienio susitikimas Kaune, kaip ir galima buvo tikėtis, nenutiesė naujų tiltų, neatgaivino susikalbėjimo vilties, o tik dar labiau užaštrino žinomą alternatyvą: KTU atstovai kvietė visus Kauno universitetus jungtis po viena vėliava, savo ruožtu kiti Kauno universitetai iš esmės tokios brolystės su KTU baidėsi kaip velnias kryžiaus.

Galima guostis nebent tuo, kad dialogo teorijos plėtotei be pozityvių pavyzdžių taip pat svarbu yra išryškinti kraštutinio nesusikalbėjimo atvejus. Iš tiesų, kodėl  aistringi KTU kvietimai apsijungti yra sutinkami labai rezervuotai, nepasakius stipriau?

Tarkime, kitų universitetų bendruomenė baiminasi dėl to, kad nepastebimai ir be pėdsako ištirps didesniojo universiteto glėbyje. Kita vertus, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, labiausiai baugina ne pati ištirpimo galimybė, o tai, kur būtų lemta ištirpti, kokioje pekloje?

Tas pats A. Lašas diskusijos metu kvietė nesibaiminti, labiau pasitikėti vienas kitu, tačiau drauge nepraleido progos labai šiurkščiai, švonderišku stiliumi pažeminti savo kolegą, anksčiau dirbusį KTU, dabar – VDU Socialinių mokslų dekaną. Nebeliko jokios iliuzijos, kad vadinamasis universitetų jungimasis vilioja KTU kaip galimybė užsiauginti raumenis, kitų universitetų resursus be didesnių sentimentų panaudojant kaip statybinę medžiagą. Be jokios abejonės, toks jungimas prasidėtų užsitęsusia ilgųjų peilių naktimi.

Vykdamas į susitikimą buvau pasižadėjęs sau trūks plyš išsaugoti objektyvumą, neutralaus stebėtojo poziciją. Vardan to iliuzinio objektyvumo pastebėsiu, kad nekaltai pralinksmino Aleksandro Stulginskio universiteto bendruomenės lyderių netikėtas pareiškimas, kad tikro universiteto stuburas turėtų būti humanitarinių ir socialinių mokslų sektorius, tarsi anie neva visados būtų buvę filosofijos draugais, o tik dabar apturėjo progą driokstelėti apie savo slaptą, deja, pernelyg ilgai slėptą meilę humanitariniams mokslams. Tačiau tikrai nekyla juokas matant, kad mechaninio visų Kauno universitetų jungimo į vieną visumą   užmanymai gali nuvesti – neduokdie! – į raumeningo monstro be refleksijos pasigaminimą.

Dar prieš eilę metų, kai žolė buvo žalesnė, Saulė švietė karščiau ir niekas  pernelyg neskubino jungtis universitetų, straipsnelyje „Žuvies lenktynės sausumoje“, publikuotame kultūros savaitraštyje „Nemune“, o po to ir kitur http://kultura.lrytas.lt/istorija/musu-laiku-svonderiai.htm, bandžiau atkreipti dėmesį į  tą patį A.Lašą kaip į mokslininką, neteisėtai primetantį gamtamokslio ar net techninių mokslų metodus ir tyrimo įpročius humanitarijos sferai.

Suprantama, kad būtent tokių metodologinių nuostatų mokslininkas galop surado savo prigimtinę vietą KTU, technologinės mokslų ir studijų krypties universitete, kaip Humanitarinių ir socialinių mokslų fakulteto dekanas. Tačiau bijau net pagalvoti, nešiurpinsiu savo vaizduotės dėl to, kas atsitiktų, jeigu tokios metodologinės nuorodos taptų humanitarinės minties apskritai jungtinio universiteto apimtyje kelrode žvaigžde…

2017.05.24; 19:48