Ilgai svarsčiau, ar verta rodyti šitas nuotraukas, Vilniuje darytas kovo 1-ąją. Ne linksmybės dabar rūpi. Dabar reikia kalti prie gėdos stulpo Putino Rusiją. Reikia visokeriopai remti Ukrainą, gyvenančią labai sunkias dienas ir valandas. Gal net ne tiek Rusiją „kalti“, kiek išsigimusį Vakarų pasaulį, leidusį ir leidžiantį išprotėjusiam kagėbistui nebaudžiamam smaugti Čečėniją, Gruziją, o dabar Ukrainą.

Be jokios abejonės, ateis ir mūsų eilė, jeigu pirmiausia Vokietija, Prancūzija Europoje, o JAV – Amerikoje nesustabdys XXI amžiaus Hitlerio. Ką žinai, gal paskutinės Užgavėnės, paskutinė Lietuvos globėjo šv. Kazimiero diena vis dar apylaisvėje Lietuvoje? Tad kepkime blynus, džiaukimės ateinančiu pavasariu, bet nepamirškime ir Ukrainos.

Žiemą varėme kovo 1-ąją, nors ji seniai iš Lietuvos išvaryta.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.03.04; 01:30 

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.09.24

« 1 2 »

Gegužės 31 d. Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija-diskusija „Lietuvių tauta – suverenas savo nepriklausomoje valstybėje“. Konferencijos iniciatorius – Seimo narys Rytas Kupčinskas, rengėjai – Seimo narys Rytas Kupčinskas kartu su Vilniaus edukologijos universitetu, Mokslotyros institutu, Lietuvos Sąjūdžio taryba, Tautininkų sąjunga, „Vilnijos“ draugija.

Konferencijoje-diskusijoje buvo supažindinta su istoriko Algimanto Liekio knyga „Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940)“. kurioje rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tautinės, nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir to reikšmę suvereno lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimui.

„Prezidentinėje Lietuvoje …“ analizuojamos problemos daugeliu atvejų neprarado aktualumo ir šiandieninėje Lietuvoje: kiek nepriklausoma Lietuva išreiškė ir išreiškia savo suvereno – lietuvių tautos siekius; kiek Seimai (parlamentai) išreiškė ir išreiškia valstybės suvereno valią; politinės partijos – ar jos yra vienintelės demokratijos reiškėjos; istorinė atmintis ir jos reikšmė tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui; tautinės švietimo, mokslo, ūkio sistemos geopolitiniame pasaulyje; lietuvių kalba – tautos konstitucinė vertybė; valstybės suverenas ir tautinės mažumos.

Šiomis temomis diskutavo knygos autorius Algimantas Liekis, akad. Algirdas Gaižutis, akad. Robertas Grigas, habil. dr. Kazimieras Garšva, Kovo 11-osios Akto signataras dr. Romualdas Ozolas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, rašytojas Jonas Užurka, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė, istorikas Šapoka ir kt.

Skelbiame Vytauto Visocko nuotraukas iš šios konferencijos. Artimiausiu metu pateiksime diskusijoje dalyvavusių istorikų, mokslininkų, politikų pasisakymų santraukas.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.01

« 1 2 »

Kristaus prisikėlimas iš numirusių  yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas.  Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės sutepties, kybodamas ant kryžiaus taip pats save apiplėšė, kad dėl mūsų tapo didžiausiu vargšu.

Visi, kuriems yra lemta gerti gyvenimo kančių taurę panašiai kaip darė Kristus, ne tik savaip įskiepijami į Jo kentėjimų vynmedį, bet visada Jame tampa nemirtingumu alsuojančia šakele, per kurią dieviškos gyvybės syvai teka kitiems. Ir tai yra nauja pabudusių iš dvasinio drungnumo miego krikščionių sėkla.

Nesakome, kad turime ieškoti kentėjimų, idant greičiau susitapatintume su Meile, kuri tarsi dėl žmonių nepasotinamos savimeilės vinimis yra be paliovos kryžiuojama. Prieš didžiąją kančią pats Kristus meldė savo Tėvą, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų beprotiška budelių piktadarybė. Ir mes, remdamiesi Jėzaus pavyzdžiu, sąmoningai bei nuolankiai mokomės priimti ir nešti tuos kasdienius kryželius, kurie yra mums skirti ir neišvengiami.

Savojo gyvenimo kryžiaus pažinimo ir priėmimo malonė proporcingai atitinka mūsų netikro kryžiaus atidavimo Kristui ryžtą. Kuo labiau suvokiame savojo „aš“ atsisakymo svarbą, tuo atidžiau, nuosekliau apmąstome Jo kvietimą sekti Juo, savanoriškai atsiribojame nuo pernelyg savo žmogiškų minčių bei ketinimų ir laisvai priimame visas meile liepsnojančias Jo tiesas, mus vedančias į Guvenimą. Paviršutiniškai vertinant, šie mainai – tarsi papildomos naštos nešimas, sukandus dantis. Bet iš tikrųjų jie yra savojo asmeninio gyvenimo, paženklinto pirmapradės kaltės padarinių aukščiausio sukilninimo., trunkančio visą žmogaus egzistenciją, procesas.

Tai – nelengvas mūsų pašaukimo vykdymas, tačiau jis vertas visų mūsų pastangų, nes ne tik Amžinybėje, bet ir šiame praeinančiame laike, stengdamiesi vis labiau pažinti Jėzų ir sekti Juo, visa esybe pripažįstame, kad Jo žodžiai iš tiesų pildosi mūsų gyvenime. Kai su malonės inspiruojamu ryžtu dėl ištikimybės ir artimumo Jam imame ir atsiribojame nuo kai kurių kūrinių, ypač tų, į kuriuos pernelyg įsižiūrėjus, jie taip nejučiomis išauga mūsų vaizduotėje bei minčių pasaulyje, kad savo melagingomis iliuzijomis ir pažadais užstoja ir visiškai užtemdo Jo žodžio perkeičiančios jėgos prasmę ir dažnai vagia mūsų brangų laiką, tada, veikiant Dievo Dvasiai, esame taip iškeliami virš daiktų trapumo ir kitų dalykų praeinamumo, kad vėl maldos bei tikėjimo stiprinama širdimi išvystame savo išganymo inkarą – Išgamytojo meilę, kurioje išryškėja amžinųjų Velykų ramybės šviesa.

Taigi Kristaus mirtį ir prisikėlimą skiria vos įžiūrima riba, nes faktiškai niekas nematė, kaip Jis prisikėlė. Ne prioritetiniai dalykai – didžiulio akmens nuo kapo uolos nuvertimas ir Jėzaus kūno neradimas – liudija apie tokį įvykį, kuris keičia žmonijos likimą. Tylus ir nežinomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių mums yra užuomina į kiekvieno mūsų būsimosios mirties ir iškart po jos susitikimo su Aukščiausiuoju paslaptį.

Jos šydą atidengiame, kai prisimename po Jėzaus prisikėlimo įvykusius pasirodymus saviems mokiniams. Nors Evangelijose nerašoma apie Jo pasirodymą savo Motinai, bet Ji gyveno viltimi bei tikėjimu, kad Jos Sūnus pirmiausia yra Dievo Tėvo Sūnus, todėl Ji savo širdyje nešiojo visus Jėzaus žodžius ir, atėjus skausmingiausio išsiskyrimo valandai, iš savo vidaus lobyno sėmėsi nepalaužiamos stiprybės, tikėjo, kad tai, ką Kristus sakė apie būsimą savo prisikėlimą, tikrai įvyks…

Vienas teologas rašė: „Galime būti tikri, kad savo tikėjimo ir meilės pilnatve Marija sielis gelmėse iškart gyveno Prisikėlimo slėpiniu, meilės petrgale prieš mirtį ir nuodėmę. Tą Prisikėlimo naktį Tėvas naujai grąžino Jai tą, kuris buvo visas gyvenimas, – jos mylimąjį Sūnų ir jos Dievą“.

Ir mums, tikintiems Jėzaus galutine prisikėlimo pergale, išmuš Velykų varpas, skelbiantis: „Visi, kas tikėjo ir pasitikėjo Juo, nematys mirties per amžius!“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – praėjęs Verbų sekmadienis Vilniuje.

2013.03.31

« 1 2 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.12

« 1 3 »

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.03.03

« 1 2 »

Neseniai Vilniuje baigėsi keturias dienas trukęs tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai – 2012“. Žiūrėkite Vytauto Visocko nuotraukas.

Vytauto Visocko nuotr.

2012.05.30

Trečias pilietinio judėjimo “Už Lietuvą. Už teisingumą” mitingas. Prie Prezidentūros, prie Seimo, dabar vėl prie Seimo. Visuose buvau – fotografavau, džiaugiausi, ypač prie Prezidentūros, kad galbūt, kaip prieš 24-23 metus, vėl rinksimės į daugiatūkstantinius mitingus, išgąsdinsime valdžioje sėdinčius savanaudžius, kyšininkus, pačius įžūliausius išvaikysime, pakeisime Tėvynės patriotais.

Kol kas tuo pasidžiaugti negalime. Neišsigando, rupkės, neišgirdo, teisingiau – išgirdo, viską žino, mato, bet nereaguoja. Nes per mažai mūsų, o ir balselis “gėda” silpnutis, seniokiškas. Šeštadienį vienas jaunikaitis karštai aiškino, ką mes, žilagalviai, turėtume daryti, kaip reikėtų elgtis.

Bet daryti turime ne mes, jau padarę, ką galėjome, ką sugebėjome, o jūs jauni, laisvoje (?) Tėvynėje gimę, Baltijos kelyje mums ant pečių sėdėję, dvidešimtpenktą pavasarį švenčiantys. Kur jūs? Mačiau grupelę jaunuolių su vėliava. Mažai.

Lok nelojęs, valdžios žmonės žino, kad kai šuo loja – jis nepavojingas. Šunys, kurie loja – nekanda. Karavanas eina toliau. Aukščiausiojo teismo pirmininką pakeisti – nenumatyta. Nebus keičiami ir Saugumo vadai, ir Generalinės prokuratūros, kokiais epitetais mes juos bevadintume. Nes mes ne šunys, mes avys, baikščios avelės, ganomos ne lojančių, o kandančių šunų.

Man gėda, kai mes šaukiame “Gėda!”. Šitaip šaukdami prieš du dešimtmečius į šalį stumtelėjome sovietinę nomenklatūrą. Ji “susigėdo” ir persirengė, pakeitė apdarą. Jeigu jums taip patinka, mes galime būti verslininkai, kapitalistai, globalistai. Jeigu jums taip patinka. Bet dabar nebandykite mūsų gėdinti! Nepavyks!

Kapitalisto nesugėdinsi. Bėgi iš Lietuvos – Dieve duok tau kojas! Kaip sakoma: boba iš ratų, ratams lengviau. Jeigu nebėgi, bet tau neužtenka mano numestos pašalpos, bedarbio išmokos, kompensacijos už šildymą, pensijos vaistams – dvėsk sau į sveikatą. Kuo aš čia dėtas?!

Mes ne šunys, kurie kanda, mes baikščios avelės, klusniai bėgančios į skerdyklą. Prisimenate antrame mitinge Antano Terlecko raginimą eiti ir išvaikyti šilumininkus, lupančius avelėms paskutinį kailį? Ar nuėjome? Ar eisime? Mulkina mus įvairiausiom metodikom, prisigalvoja visokių nepriemokų, skolų, kaltina šalčius, neapšiltintus namus ir kraunasi sau milijonus. Jokios krizės jie nepatiria. Pelnas, pelnas ir dar kartą pelnas! Pelnas bet kokia kaina! – sako kapitalistai ir lupa gyvai avelei kailį. O avelė bliauna – “gėėėda”.

Beje, balandžio 14-osios mitingas buvo mažesnis nei antrasis. Galėjau nė nefotografuoti – šiam tekstui būtų tikę ir antrojo mitingo nuotraukos. Apie tai verta pagalvoti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2012.04.15

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2012.02.26

« 1 2 »

Vytauto Visocko nuotr.

2011-07-09