Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.04.20; 19:22
Vytauto Visocko nuotraukos
Vilniuje žydi sakuros
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.04.15; 17:15
Vakaras, skirtas poetui Vaidotui Dauniui atminti
Sausio 9-ąją Mokslų akademijos salėje surengtas vakaras, skirtas poeto Vaidoto Daunio atminimui. Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų iš renginio.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.01.10; 20:03
Vilnius pasitinka Naujuosius, 2014-uosius, metus
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.01.01; 09:35
Mes tik išnykome Jums iš akių
„Galvokite apie mus. Melskitės už mus. Kodėl mes turėtumėm išnykti iš Jūsų minčių? Mes tik išnykome Jums iš akių. Mes – kitoje kelio pusėje”. – Šv.Augustinas
Vytauto Visocko nuotr.
Auksiniai bobų vasaros atspindžiai
Kai kas sakė, kad šįmet bobų vasaros nebus. Buvo, ir visai nebloga. Lietuva didelė, nežinau, ar ji pasiekė pajūrį, šiaurės Lietuvą, bet pietuose, kur man teko tomis dienomis lankytis, ji buvo puiki.
Gamta eina ilsėtis labai gražiai, beveik taip pat, kaip pavasarį bunda. Pavasarį, žinoma, spalvų ir garsų žymiai daugiau, bet ir rudenį jų nemažai, ypač spalvų. Geltonų, šviesiau ir tamsiau rudų, raudonų. Klevai, beržai tiesiog liepsnoja, kad nuolat trumpėjančios dienos būtų kuo šviesesnės.
…Grybaujame pušyne tarp Varėnos ir Merkinės. Burokaraistis. Grybų nedaug, bet vieną kitą baravyką, paberžį, žaliuokę vis dėlto randame. Ne tiek grybavau, kiek grožėjausi šilu ir fotografavau. Pušynas auksinio rudens metu daug gražesnis nei vasarą. Net ūkanotą dieną. Prieš kokį dešimtmetį kitą čia daug kur yra stropiai pasidarbavęs kėkštas: jo paslėptos ir pamirštos ąžuolų gilės išaugo ąžuoliukais, kurie dabar džiugina akį, atkreipia dėmesį, iš tolo šviečia. O štai beržynėlis – čia galima tikėtis paberžių. Netoli kelio aptikau kažkodėl miške įsmeigtą metalinį kryželį. Ką tai galėtų reikšti? Kryželis nesenas, nesurūdijęs, metaliniais lapeliais padabintas. Kažkas gal žino, kad čia buvo perverta miško brolio krūtinė? O gal miško brolis čia buvo taiklesnis už okupantą arba jo pakaliką? Ne man žinoti, nors tą kryželį grybaudamas esu užtikęs ir užpernai…
Kitą dieną aš jau nuostabiame Vidzgiryje. Buvo gražiausia šių metų bobų vasaros diena. Danguje – nė debesėlio. Vėjelis dvelkteli – ir vos vos girdimai „krinta lapas uosio, krinta lapas klevo”… Jokių kitokių garsų. Net keista, kad šiame take ant aukšto Nemuno kranto beveik nesutinku žmonių – juk miestas, gatvė visai netoli.
Sekmadienis, alytiškiai dar miega ir nemato, kaip gražu jų ąžuolyne. Nežinau, ar populiarus dabar Vidzgiris. Mano laikais, prieš penkiasdešimt – šešiasdešimt metų, jis buvo ne tik poilsio vieta pietinės Alytaus miesto dalies gyventojams. Dzūkų soscinė turi daug puikių gamtos kampelių, bet man mieliausias, gražiausias – Vidzgiris. Kaip gal ir tam bėgikui, kuris su manim mandagiai pasisveikino, kaip ir tai šeimynėlei, kuri leido ją nufotografuoti. Pasirodo, tos jaunos alytiškės vyras – prancūzas. Gaila, prancūziškai negalėjau paklausti, ar Prancūzijoje yra tokių puikių vietų kaip ši, prie tykiai tykiai tekančio Nemunėlio. Mano prancūzų kalbos mokytoja Veronika Rėklaitienė jau ilsisi kitame Alytaus miškelyje, o aš prancūziškai dar galiu pasakyti: mill mersi, mill pardon, je ne komprand rien (turbūt parašiau su klaidom)…
Gal atsitiktinumas, bet malonus: tą nuostabią bobų vasaros dieną ne vienas nepažįstamas alytiškis man sakė „labą dieną”. Ne veltui sakoma, kad dzūkai – maloniausi, nuoširdžiausi lietuviai. Tokie ir būkime. Saugokime nuostabią Alytaus apylinkių gamtą. Grožėkimės ja.
Svajoju Nemuną pamatyti ir nufotografuoti nuo pėsčiųjų tilto, kuris, girdėjau, bus pastatytas toje vietoje, kur kažkada, caro laikais, Nemuno krantus jungė geležinkelio tiltas. Bus panaudotos krantuose ir upės viduryje išlikusias to tilto liekanos. O kolei kas Nemuną su auksiniais jo krantais fotografavau nuo Kaniūkų tilto. Dar buvau Rumbonyse, kur ilsisi mano seneliai, dėdės ir tetos, pusbroliai. Ir ten Nemuno krantai auksiniai. Ir ten jis, kaip ties Sudvajais, Vidzgiriu, tykiai tykiai teka…
Netoli Vilniaus žvilgtelėjau į auksu spindinčią Nėrį nuo aukšto kalno…
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.10.16
Krepšinio didvyrių sutikimas
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.09.24
Jau atidarytas Bernardinų sodas Vilniuje
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.09.09
Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta
Prieš 140 metų, 1874 m. rugpjūčio 10 d., Ukmergės apskr. Taujėnų valsč. Užulėnio kaime gimė pirmasis Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona. Okupacijų, karų metais, taip pat ir šiandieną daugeliui lietuvių jis buvo ir liko Lietuvos valstybingumo, Laisvės ir Nepriklausomybės simbolis.
Jis buvo šeštasis, priešpaskutinysis Julijonos ir Jono Smetonų vaikas. „Ne iš puikių dvaro rūmų, ne iš garsios bajorų giminės yra kilęs mūsų Prezidentas Antanas Smetona. Gimė ir augo paprastoje sodžiaus bakūžėje, neturtingo lietuvio ūkininko šeimoj”, – rašė K.Binkis apie Prezidentą.
Tėvai turėjo valaką (apie 21 ha) žemės, buvo labai darbštūs. Šeimynykščiai avėjo tėvų pintomis vyžomis, dėvėjo motinos austais ir siūtais drabužiais. Pasakojama, kad ir būsimasis Prezidentas – Antanukas mokėjo ir gražiai megzti, ir austi, verpti, ir net siūti. Visi viską mokėjo, visi viską dirbo. Tačiau mėsos ir pyragus šeima valgydavo tik per šventes (A.Liekis „Prezidentinė Lietuva”).
Vakar, rugpjūčio 10 dieną, Užulėnyje Prezidento Antano Smetonos gimtadienį šventė šimtai žmonių. Prie Antano Smetonos iniciatyva 1936 m. pastatytos mokyklos, kuri, deja, nuo rudens uždaroma. Didžiuliame pastate liks tik Ukmergės kraštotyros muziejaus Užugirio skyrius.
Teatralizuotas Prezidento gimtadienis, Smetoninės, prasidėjo šv. Mišiomis Antano Paduviečio bažnyčioje Lėne. Paskui prie mokyklos su karieta atvažiavo Prezidentas su prezidentiene. Jį sveikino visų Lietuvos regionų atstovai, įteikė dovanų. Įvyko smetoniškos vaišės su Prezidento labiausiai mėgtais patiekalais. Buvo daug gražių ponių ir ponų, kuriuos ir matote čia skelbiamose nuotraukose.
Neseniai pasibraukydamas perskaičiau istoriko Algimanto Liekio monografiją „Prezidentinė Lietuva”, todėl kelias ištraukėles šia proga paskelbsiu:
„Lietuvos Nepriklausomybė tebėra jaunas medis, kurį reikia rūpestingai prižiūrėti, kad šalnos nepakenktų jo žiedams, kad vėtros neišlaužytų jo šakų ir nenudraskytų lapų. Tai dar tik Laisvės pavasaris, o jis nepastovus. Tautinei sąmonei dar reikia labai gaivinančios šilumos, dėl to mums visiems reikia daugiau meilės savo Tėvynei […]. Kaip senovėje mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto Laisvę, nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai apsnūsta”, – rašė Prezidentas A.Smetona.
Kiek žinau, Smetoninių organizatoriai kvietė daug ponų iš Seimo, iš Vyriausybės, gal net Prezidentus kvietė, deja, nė vieno jų nemačiau.
„Tų metų Lietuvos valstybės vyrų veikla turėtų būti priekaištas šiandienos Lietuvos valdantiesiems, kurie dažniausiai atrodo ne kaip nepriklausomos valstybės ir jos žmonių atstovai, bet kokio nors Vokietijos, Prancūzijos ar Anglijos užkampio valsčiaus klerkai. Pirmiausia todėl, kad seimuose Vilniuje beveik negirdėti minint nepriklausomą Lietuvą, lietuvių tautą, lietuvių kalbą, girdime tik apie Europos Sąjungą, Briuselio instrukcijas. Dvasinis jų skurdas toks didelis, kad net LR Seime, Prezidentūroje reikalaujama iš būsimų valdininkų ne puikaus valstybinės lietuvių kalbos mokėjimo, bet užsienio kalbų žinių. Beje, nė žodeliu apie Lietuvos valstybės suvereną – lietuvių tautą ir jos sukurtą nepriklausomą Lietuvą nebuvo užsiminta ir Lietuvos Respublikos prezidento rinkiminiuose pažaduose ir veiklos „prioritetuose”, – rašo istorikas Algimantas Liekis.
Prezidentas Antanas Smetona statė mokyklas, o dabartiniai Lietuvos valdantieji jas uždarinėja.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.08.11
Valdovų rūmai jau atvėrė duris
„Prieš kokius 25 metus gražiausiose svajonėse negalėjau įsivaizduoti, kad kartu su mūsų taip sunkiai kuriama valstybe augs ir valstybingumo rūmai, regimi, juntami, suglobdami ir iškeldami iš laiko gelmės mūsų senąją istoriją ir kartu sulydydami į visumą šių dienų valstybės veikimą… Tęstinumas pradėtiems, įpusėtiems ir vykstantiems darbams yra, ko gero, sunkiausiai pasiekamas dalykas mūsų istorijoje”, – istorikė Ingė Lukšaitė.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos
2013.07.29
Iškilmingai pristatyta Marijos REMIENĖS knyga „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai”
Šių metų liepos 2-ąją dieną Vilniaus paveikslų galerijoje surengtos iškilmingos Marijos Remienės knygos „Mūsų likimai Amerikoje: asmenybių portretai” sutiktuvės.
Sutiktuvėse dalyvavo knygos autorė Marija REMIENĖ (JAV). Renginio vedėja – rašytoja Renata ŠERELYTĖ.
Šia proga Slaptai.lt skelbia pluoštą Vytauto Visocko nuotraukų, pasakojančių apie M.Remienės knygos pristatymą. Taip pat publikuojame keletą ištraukų iš atsiliepimų apie naująjį M.Remienės veikalą.
„Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatės Marijos REMIENĖS (JAV, Čikaga), visuotinai pripažintos JAV lietuvių kultūrininkės, vadinamos išeivijos kultūros ministre – trečioji knyga, užbaigianti jos gyvenimo JAV lietuvių kultūros keliuose apmąstymą, yra sutelkta į bendrakeleivių likimus – žmonių, kurie ypatinga valia, talentu, gyvenimo programomis, bendrojo gėrio siekiais buvo esmingai įsipareigoję lietuvių tapatybės išsaugojimui ir puoselėjimui Amerikoje, Kanadoje ir kitose Vakarų šalyse ir šį įsipareigojimą įvykdė.
Ši baltoji knyga yra parašyta ne triukšmingame Čikagos centre, o M.Remienės sodyboje, kurioje sutelktas jos viešasis kultūrinis ir asmeninis gyvenimas. Šios sodybos Čikagos priemestyje centras – aukšta, šakota obelis, kasmet pavasarį pasidabinanti baltųjų žiedų švytinčia aureole, kuri ir tapo egzistenciniu simboliu, skaitytoją pasitinkančiu knygos viršelyje.
Žydinti M.Remienės obelis yra ir esminis knygoje atskleidžiamų, apmąstomų lietuvių egzodo kūrėjų ir puoselėtojų simbolis: tai išmintingas kultūros asmenybių suvokimas, jog žmogaus pasiaukojimas bendrąjam gėriui, tautos kultūrinės tapatybės išsaugojimui kilnina jį ir įprasmina jo taurų gyvenimą.”
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.07.03
Dubingiai
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.06.23
Lietuvos Sąjūdžio 25-mečio minėjimas
Birželio 1 d. Seime, Kovo 11-osios salėje, įvyko Lietuvos Sąjūdžio 25-mečio minėjimas. Susirinkusiuosius pasveikino kardinolas J.E. Audrys Juozas Bačkis, sveikinimo kalbas pasakė Seimo pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė, Kovo 11-osios Akto signataras Kazimieras Motieka, Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas, Seimo narys prof. Vytautas Juozapaitis, Atkurtos Lietuvos pirmasis vadovas, Lietuvos Sąjūdžio garbės pirmininkas, Europos Parlamento narys prof. Vytautas Landsbergis.
Dainavo jaunimo kamerinis mišrus choras „Aidija”, vadovaujamas Romualdo Gražinio, folkloro ansamblis „Ūla”.
Popiet įvyko 14-asis Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimas. Buvo išrinkta nauja Lietuvos Sąjūdžio taryba ir tarybos pirmininkas.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.06.02
Vilnius šoko ir dainavo
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.05.27
Sekmadienis Vilniaus universiteto Botanikos sode
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.05.12
Vilnius, gegužės 6-osios rytas
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.05.06
Protestavo prieš valstybę žeminančią vidaus ir užsienio politiką
Balandžio 28 dieną Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje įvyko Lietuvos piliečių protesto mitingas „Už Mūsų Žemę, Kalbą ir Valstybę”. Skelbiame Vytauto Visocko nuotraukas, pasakojančias apie protesto akciją, bei mitinguotojų entuziastingai priimtą rezoliuciją.
Lietuvos piliečių mitingo „UŽ Mūsų Žemę, Kalbą ir Valstybę!“ REZOLIUCIJA
J. E. LR Prezidentei p. D. Grybauskaitei
LR Seimo pirmininkui p. V. Gedvilui
LR Ministrui pirmininkui p. A. Butkevičiui
Mes, Lietuvos Respublikos piliečiai, 2013 m. balandžio 28 d. 14 val. Vilniaus Nepriklausomybės aikštėje susirinkę į protesto prieš antivalstybinių jėgų ardomąją veiklą Lietuvoje ir valstybę žeminančią vidaus ir užsienio politiką mitingą,
Teigiame:
Šiandien iš Pietryčių Lietuvos regiono savivaldybių administracijos ir viešųjų įstaigų nuosekliai šalinami ir išstumiami Lietuvos Respublikai, o ne LLRA lojalūs pareigūnai ir darbuotojai;
Naikinamas ikimokyklinio ugdymo įstaigų ir mokyklų su mokomąja valstybine lietuvių kalba tinklas ir sabotuojamas valstybinės kalbos mokymas nelietuviškose mokyklose;
Atvirai ir sistemingai pažeidinėjant Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą dėl lietuvių valstybinės kalbos statuso ir jos vartojimą viešojoje erdvėje reglamentuojančius teisės aktus vietovardžių ir gatvių pavadinimai Pietryčių Lietuvos regione provokuojamai rašomi nevalstybine kalba.
Pareiškiame:
Šiurkščiai pažeidus Lietuvos Respublikos Seimo Rinkimų įstatymą ir LLRA neteisėtai tapus parlamentine partija bei šalį valdančios partijų koalicijos dalyve, Lietuvos valstybei ir valdžiai keliami vis nauji tautinę ir pilietinę nesantaiką kurstantys provokaciniai reikalavimai. Šiuos reikalavimus remia Lenkijos Respublika, kurios vadovybė, pažeisdama tarptautinę teisę, daro šiurkštų politinį ir diplomatinį spaudimą Lietuvai ir atvirai kišasi į jos vidaus reikalus.
Patenkinus nepagrįstus LLRA keliamus reikalavimus būtų dar labiau išplėsta ir juridiškai sustiprinta faktiškai jau dabar egzistuojanti Pietryčių Lietuvos autonomija ir sukurtos prielaidos ateityje įgyvendinti autonomininkų prieš du dešimtmečius nepasiektą tikslą — atskirti nuo Lietuvos jos teritorijos dalį:
Patenkinus LLRA keliamą antikonstitucinį reikalavimą oficialiuose dokumentuose rašyti asmenvardžius ne tik valstybine, bet ir kitomis kalbomis, būtų paneigtas konstitucinis lietuvių kalbos kaip valstybinės statusas, o Lietuva taptų šalimi, kurioje pradėtų veikti kitų šalių valstybinių kalbų jurisdikcija;
Įgyvendinus LLRA reikalavimą rašyti vietovardžių ir gatvių pavadinimus ne valstybinėmis kalbomis būtų iš esmės paneigtas Lietuvos valstybės teritorinio vientisumo principas faktiškai pripažįstant, kad Pietryčių Lietuva nėra istorinių Lietuvos etninių žemių dalis;
Nusileidus LLRA reikalavimui neribotam laikui atidėti suvienodinta lietuvių kalbos valstybinį egzaminą visų šalies mokyklų abiturientams valstybinę kalbą gerai mokantys šalies moksleiviai būtų diskriminuojami stodami į aukštesnės pakopos lavinimo įstaigas ir šalies darbo rinkoje.
Reikalaujame:
Netenkinti antikonstitucinių Lietuvos valstybei keliamų LLRA reikalavimų;
2013 m. vykdyti suvienodintą baigiamąjį valstybinį kalbos egzaminą visiems šalies abiturientams;
Teisinėmis priemonėmis užkardyti prieš Lietuvos Respubliką nukreiptą ardomąją LLRA veiklą. Būtina panaikinti jos atstovų neteisėtai įgytus LR Seimo narių įgaliojimus ir LLRA kaip legaliai veikiančios antivalstybinės politinės partijos juridinį statusą;
Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas p. Z. Vaigauskas turi prisiimti politinę ir teisinę atsakomybę ir būti atleistas iš pareigų už šiurkščius LR Konstitucijos ir Seimo rinkimų įstatymo pažeidimus;
LR užsienio reikalų ministras p. L. Linkevičius ir Švietimo ir mokslo ministras p. D. Pavalkis turi būti nedelsiant atleisti iš užimamų pareigų už Lietuvos valstybės ir jos piliečių interesams kenkiančius veiksmus ir tautos bei valstybės garbės ir orumo žeminimą šalyje ir užsienyje.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.04.29
Išlydėjome poetą Marcelijų Martinaitį
Nėra šioje galerijoje vaizdai.
Knygą … baigiu tais prisiminimais, skyriaus pradžioje žadėtu eilėraščiu, parašytu žiūrint į mokyklinę nuotrauką, kad pasakyčiau kažką daugiau, negu joje matome, negu tada žinojau ir supratau, stovėdamas virš pirmos mergaičių eilės:
Antras iš dešinės, kiek apskuręs,
Stypsantis virš pirmosios mergaičių eilės,
Esu aš.
Žvilgsnis –
Lyg būtų gražaus ką pamatęs toli.
Dešinė kiek sulenkta –
Norėtų ją uždėt ant peties
Stovinčiai priešais, vos atsilošusiai.
Tai nuotrauka iš mano pomirtinio gyvenimo:
Ten nieko neliko, kur stovim –
Viskas perrausta, skendi piktžolėse.
Pasikeitė visos kūno lastelės. Kitas protas,
Veido išraiška. Plaukai seniai nebe tie.
Treti dantys.
Ką jis taip mato iš mano pomirtinio gyvenimo?
Ko jis taip tikis? Iš manęs, dabartinio?
Iš tos, stovinčios priekyje?
Dar vis nori – tiek metų – uždėt ant peties ranką,
Kad būtų gražu Lietuvoj.
Kaip jam pasakyt, kad neverta?
Kad jinai greitai susens, bus pavargus,
Aplipus vaikais,
Pikta –
Kad niekad nebus tavo.
Kaip jam pasakyt,
Kad jau mirę tėvai,
Kad nieko nėra,
Kas matyti toj nuotraukoj?
O žvelgia su tokiu pasitikėjimu,
Dar neapviltas mano gyvenimo:
Jis nežino, kas būsiu,
Kur gyvensiu,
Kad rašysiu eilėraščius,
Kad bus kita moteris,
Dėl ko jis labai nusimintų.
Sutikęs manęs nepažintų,
Drovėtųsi būti pakalbintas,
Gal siektų bučiuoti rankos – vyresniam,
Kaip prieš daugelį metų jį mokė tėvai,
Per pamoką užsikirstų deklamuodamas
Mano išmoktą eilėraštį.
O norėčiau ką nors jam nupirkti:
Knygą, geresnį drabužį,
Užrašyt palikimą.
Iš Marcelijaus Martinaičio biografinių užrašų „mes gyvenome”
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.04.09
Prisikeliama mirštant sau
Kristaus prisikėlimas iš numirusių yra neatskiriamai suaugęs su Jo skausminga mirtimi, nes be Jo – kaip apmirusio kviečio – nebūtų išdygęs žmonijos išgelbėjimo daigas. Viską nustelbiantis Dievo Sūnaus išganymo vaisių didingumas slypi Jo begalinės kančios šaknyse. Kuo daugiau nekaltai kenčia žmogus, tuo jo kančia panašesnė į Nukryžiuotojo, kuris, būdamas be mažiausios kaltės sutepties, kybodamas ant kryžiaus taip pats save apiplėšė, kad dėl mūsų tapo didžiausiu vargšu.
Visi, kuriems yra lemta gerti gyvenimo kančių taurę panašiai kaip darė Kristus, ne tik savaip įskiepijami į Jo kentėjimų vynmedį, bet visada Jame tampa nemirtingumu alsuojančia šakele, per kurią dieviškos gyvybės syvai teka kitiems. Ir tai yra nauja pabudusių iš dvasinio drungnumo miego krikščionių sėkla.
Nesakome, kad turime ieškoti kentėjimų, idant greičiau susitapatintume su Meile, kuri tarsi dėl žmonių nepasotinamos savimeilės vinimis yra be paliovos kryžiuojama. Prieš didžiąją kančią pats Kristus meldė savo Tėvą, kad, jei įmanoma, Jį aplenktų beprotiška budelių piktadarybė. Ir mes, remdamiesi Jėzaus pavyzdžiu, sąmoningai bei nuolankiai mokomės priimti ir nešti tuos kasdienius kryželius, kurie yra mums skirti ir neišvengiami.
Savojo gyvenimo kryžiaus pažinimo ir priėmimo malonė proporcingai atitinka mūsų netikro kryžiaus atidavimo Kristui ryžtą. Kuo labiau suvokiame savojo „aš” atsisakymo svarbą, tuo atidžiau, nuosekliau apmąstome Jo kvietimą sekti Juo, savanoriškai atsiribojame nuo pernelyg savo žmogiškų minčių bei ketinimų ir laisvai priimame visas meile liepsnojančias Jo tiesas, mus vedančias į Guvenimą. Paviršutiniškai vertinant, šie mainai – tarsi papildomos naštos nešimas, sukandus dantis. Bet iš tikrųjų jie yra savojo asmeninio gyvenimo, paženklinto pirmapradės kaltės padarinių aukščiausio sukilninimo., trunkančio visą žmogaus egzistenciją, procesas.
Tai – nelengvas mūsų pašaukimo vykdymas, tačiau jis vertas visų mūsų pastangų, nes ne tik Amžinybėje, bet ir šiame praeinančiame laike, stengdamiesi vis labiau pažinti Jėzų ir sekti Juo, visa esybe pripažįstame, kad Jo žodžiai iš tiesų pildosi mūsų gyvenime. Kai su malonės inspiruojamu ryžtu dėl ištikimybės ir artimumo Jam imame ir atsiribojame nuo kai kurių kūrinių, ypač tų, į kuriuos pernelyg įsižiūrėjus, jie taip nejučiomis išauga mūsų vaizduotėje bei minčių pasaulyje, kad savo melagingomis iliuzijomis ir pažadais užstoja ir visiškai užtemdo Jo žodžio perkeičiančios jėgos prasmę ir dažnai vagia mūsų brangų laiką, tada, veikiant Dievo Dvasiai, esame taip iškeliami virš daiktų trapumo ir kitų dalykų praeinamumo, kad vėl maldos bei tikėjimo stiprinama širdimi išvystame savo išganymo inkarą – Išgamytojo meilę, kurioje išryškėja amžinųjų Velykų ramybės šviesa.
Taigi Kristaus mirtį ir prisikėlimą skiria vos įžiūrima riba, nes faktiškai niekas nematė, kaip Jis prisikėlė. Ne prioritetiniai dalykai – didžiulio akmens nuo kapo uolos nuvertimas ir Jėzaus kūno neradimas – liudija apie tokį įvykį, kuris keičia žmonijos likimą. Tylus ir nežinomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių mums yra užuomina į kiekvieno mūsų būsimosios mirties ir iškart po jos susitikimo su Aukščiausiuoju paslaptį.
Jos šydą atidengiame, kai prisimename po Jėzaus prisikėlimo įvykusius pasirodymus saviems mokiniams. Nors Evangelijose nerašoma apie Jo pasirodymą savo Motinai, bet Ji gyveno viltimi bei tikėjimu, kad Jos Sūnus pirmiausia yra Dievo Tėvo Sūnus, todėl Ji savo širdyje nešiojo visus Jėzaus žodžius ir, atėjus skausmingiausio išsiskyrimo valandai, iš savo vidaus lobyno sėmėsi nepalaužiamos stiprybės, tikėjo, kad tai, ką Kristus sakė apie būsimą savo prisikėlimą, tikrai įvyks…
Vienas teologas rašė: „Galime būti tikri, kad savo tikėjimo ir meilės pilnatve Marija sielis gelmėse iškart gyveno Prisikėlimo slėpiniu, meilės petrgale prieš mirtį ir nuodėmę. Tą Prisikėlimo naktį Tėvas naujai grąžino Jai tą, kuris buvo visas gyvenimas, – jos mylimąjį Sūnų ir jos Dievą”.
Ir mums, tikintiems Jėzaus galutine prisikėlimo pergale, išmuš Velykų varpas, skelbiantis: „Visi, kas tikėjo ir pasitikėjo Juo, nematys mirties per amžius!”
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose – praėjęs Verbų sekmadienis Vilniuje.
2013.03.31
Kaziuko mugė – 2013. Antroji diena
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2013.03.03
