


Pildosi mano prognozė dėl artimiausios Ukrainos ateities po to, kai Prezidento rinkimuose Volodymyras Zelenskis nugalėjo veikiantį Prezidentą Petro Porošenką, trečioje vietoje palikęs daug vilčių Ukrainos patriotams teikusią ekspremjerę Juliją Tymošenko.
O mano prognozė buvo tokia. Kadangi V. Zelenskis yra toks pats su Rusija tampriai susijusių Ukrainos oligarchų statytinis, kaip ir oligarchas P. Porošenko su visa jo valdžios piramide, kurioje svarbiausią vaidmenį pagal Konstituciją vaidina Parlamentas – Aukščiausioji Rada (AR), tai jis darys viską, kad jo vardo partija “Liaudies tarnas” kuo greičiau laimėtų priešlaikinius rinkimus į AR, kol tauta neatsipeikėjo.
O skubėti jam reikia. Opozicinė žiniasklaida, ir ukrainiečių ir rusų kalba, atskleidžia vis daugiau nemalonių prezidentui V. Zelenskiui faktų apie jo aplinką.
Na, kad ir tokį. Jo kandidatas į deputatus Aleksandras Kunickis buvo priverstas prisipažinti, kad turi dar ir Izraelio pilietybę.
Arba, štai jo patarėjas ekonomikos klausimais Danyla Getmancevas pareiškė, kad okupuoto Krymo atjungimas nuo vandens tiekimo iš Ukrainos yra klaida, destruktyvus veiksmas piliečių atžvilgiu.
Galima vardinti ir vardinti.
Be to, dar iš anksčiau užsuktas Ukrainos ekonomikos
smukdymo smagratis per milžinišką korupciją tebesisuka, ir rinkėjai vis labiau pradeda suprasti, jog buvo apgauti.
Pažadus, kuriuos žėrė V. Zelenskis rinkiminės kampanijos metu, jis vis labiau transformuoja į bejėgiškumo formatą: aš noriu, bet negaliu, nes trukdo P. Porošenkos piramidė, visų pirma – AR. Tai jis daro visokiais viešais grąsinimais tai piramidei, bet, suprantama, – be rezultatų.
Priešlaikiniai Aukščiausiosios Rados rinkimai Ukrainoje įvyks liepos 21 dieną. Kol kas net pačioje Ukrainoje rinkimų rezultatų prognozės yra labai prieštaringos. Palaukime jų išvakarių.
2019.07.07; 20:25
Jis ir klounas, ir Porošenkos klonas, nes kalba žodis žodin, ką penkerius metus kalbėjo jo pirmtakas, ir mylimą Putiną pavadino priešu… O dar nepalaikė Merkel už rankos, kai ji pasijuto blogai jų susitikimo Berlyne metu.
Tai kaip gi Putinas su tokiu gali sėstis prie derybų stalo? – choru klausia Kremliaus propagandistai.
Purvo lavina, žemiausio lygio tyčiojimas užgriuvo V. Zelenskį, nors šis savo poste – vos mėnuo.
Banditų valstybė, skurdžiausia visoje Europoje, kaip mantrą kartoja Kremliaus ruporai.
Ir štai šią savaitę pasaulį apskriejo žinia: jau įvardyti trys aukšto rango rusų kariškiai ir vienas ukrainietis, (pasirodo, jau seniai įtrauktas į Ukrainos išdavikų sąrašą) prisidėję prie Malaizijos oro linijų lėktuvo katastrofos, kuri įvyko 2014 m. Rytų Ukrainoje ir nusinešė visų 298 civilių keleivių gyvybes.
Tyrėjai apkaltino prorusiškus separatistus, kurie, jų teigimu, numušė lėktuvą Rusijoje pagaminta raketa. „Boeing 777“ sudužo sukilėlių kontroliuojamoje rytinėje Ukrainos dalyje 2014metais, kuomet konfliktas tarp valstybės karių ir Rusijos remiamų separatistų buvo pačiame įkarštyje.
Rusija lig šiol aršiai neigia prisidėjusi prie katastrofos tvirtindama, kad raketa buvo paleista iš Ukrainai priklausančios teritorijos.
Kas žinoma apie šią katastrofą?
Reisu MH17 skridęs lėktuvas iš Amsterdamo Schiphol oro uosto pakilo 2014 m. liepos 17 d. 13.15 val. Lietuvos laiku ir kitą dieną turėjo nusileisti Malaizijoje, Kvala Lumpūre. Nuo pakilimo praėjus maždaug keturioms valandoms, būdamas maždaug 50 km atstumu nuo Rusijos–Ukrainos sienos, lėktuvas prarado ryšį su skrydžių valdymo centru. Orlaivis nukrito Donecko srityje, separatistų kontroliuojamoje teritorijoje.
Lėktuvo nuolaužos pasklido maždaug 50 kvadratinių kilometrų plote. 2015 m. spalio mėnesį Olandijos saugumo taryba nustatė, kad į lėktuvą pataikė raketa „Buk“ ir jis subyrėjo ore. 2016 m. jungtinė tyrimo grupė, kurią sudaro pareigūnai iš Olandijos, Australijos, Belgijos, Malaizijos ir Ukrainos, priėjo prie panašios išvados: raketų paleidimo sistema priklausė 53-iajai priešlėktuvinės gynybos raketinei brigadai, įsikūrusiai Rusijoje.
Tyrėjai taip pat nustatė septynis išskirtinius požymius, būdingus šiam konkrečiam „Buk“ kompleksui, įskaitant įrenginio karinį numerį.
O Rusija praėjusiais metais tvirtino, kad raketa buvo paleista Kijevo pajėgų. Pasak Rusijos valdžios, ji į Ukrainą pateko dar Sovietų Sąjungos laikais ir nebuvo grąžinta jai. Štai tas vienintelis „argumentas“, kuriuo Rusija remiasi. Na, dar ir kaltina Ukrainą, kodėl ji, vykstant karui neuždarė savo oro erdvės.
Tuomet, kai negali pagrįsti jai metamų kaltinimų, Rusija visuomet griebiasi melo arba tiesiog atviro tyčiojimosi iš oponentų, vadindama juos nevykėliais, Rusijos priešais, siekiančiais sunaikinti „išskirtinę“ Rusijos civilizaciją.
Regis, JAV jau galutinai suprato, jog priešnuodis tokiam brutaliam Rusijos elgesiui – tai konkreti karinė pagalba jau penkerius metus su okupantu kovojančiai Ukrainoje. Šią savaitę Jungtinės Valstijos pranešė skirsiančios jai 250 milijonų dolerių šalies jūrų ir sausumos pajėgoms stiprinti. JAV pagalbą Ukrainai skiria nuo pat 2014-ųjų, kai Rusija aneksavo Krymą, o Rytų Ukrainoje įsiplieskus kruvinam konfliktui aktyviai rėmė banditus.
Kijevas ir jo sąjungininkai Vakaruose kaltina Rusiją lig šiol siunčiant per sieną karius ir ginklus. Maskva, nepaisydama įtikinamų įrodymų, esą ji niekaip nedalyvauja šiame konflikte, tokius kaltinimus, suprantama, neigia.
Štai šiame konflikte gana apgailėtinai atrodo kai kurių ES valstybių pozicija. Žodžiais Ukraina tarsi ir remiama, tačiau konkrečiais darbais – per menkai. Todėl Paryžiuje šią savaitę lankęsis prezidentas Volodymyras Zelenskis turėjo kone nuolankiai prašyti: „Ukrainos liaudis patikėjo man sudėtingų kompromisų paieškas Minsko derybų procese. Karo užbaigimas ir aneksuotų Ukrainos teritorijų susigrąžinimas – svarbiausia mano užduotis. Tačiau suprantu, kad negalima pasiekti taikos kariniu keliu. Vienintelis kelias į taiką – diplomatinis ir sankcijų spaudimas, todėl prašau jį išsaugoti“.
Tačiau kai kurios ES valstybės, regis, prarandą entuziazmą tai daryti. Ir pirmiausia Vokietija, nors žodžiai ir pasisakanti už sankcijas. Priežastis labai jau merkantilinė: tai rusiškos dujos.
Ar atsispirs šiam gundymui Europa? Ar nepalaidos savo nuolat deklaruojamų po naujai tiesiamo Rusijos dujų vamzdžiu“?
Rusija aiškiai nenori, kad būtų užbaigtas karas Rytų Ukrainoje, bet ciniškai kaltina Ukrainą, esą ši nenori. Bet Rusija nenori ir sankcijų pratęsimo, todėl intensyviai ieško sau sąjungininkų.
Ar pavyks naujajam Europos Parlamentui išnarplioti šį Gordijo mazgą, pamatysime.
2019.06.21; 05:45
Rusai niršta. Tiksliau, ne rusų liaudis, o Kremliaus propagandistai, tiesiogiai vadovaujami V. Putino. Bandito, nekalto žvėries kailyje.
Nė vieno žingsnio – be šeimininko žinios. Jam turėjo būti didžiulis pažeminimas, kuomet Vakarai nepakvietė tirono dalyvauti 75-osiose sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje metinėse. Bet jie, šovinistai, turi pasiteisinimą: rusai jau buvo laimėję karą, todėl amerikonų konservai badaujantiems rusų kariams neturėjo jokios reikšmės.
Būtų ir toliau graužę pušų žievę ir kėlę savo kovinę dvasią; ir nugalėję. Deja.
Bet vis dėlto nuo išsekimo ir visiško bado išgelbėjo amerikiečiai.
Rusai nenori to prisiminti. Honoras neleidžia. Tiek to. Apsimesti tuo, kuo neesi, irgi menas.
Kremlius nepasveikino naujai išrinkto Ukrainos prezidento V. Zelenskio, su kuriuo, išrinkto ukrainiečių tautos demokratiniuose rinkimuose, jau šeštus metus kariauja Rytų ordos.
Dabar jį lygina su P. Porošenko, atseit jo klonu, kovojusiu su rusų invazija į Ukrainą.
Norėjo turėti marionetę, bet apsiriko, net turėdami aliuzijų į tai, jog Zelenskis, pagal tautybę, yra žydas. Globaliame pasaulyje tai neturi jokios reikšmės.
Susimovė, nes šiuolaikiniame pasaulyje ne tai svarbiausia.
Rusai nenori taikos. Šis įšaldytas konfliktas Rytų Ukrainos naudingas tik Rusijai. Apie tai, jog rusai bandys įšaldyti šį konfliktą, dar 1914-aisiais kalbėjo visi žymiausi Vakarų analitikai.
Ir tai išsipildė. Rusams tai patogu – nei didelis karas, nei taika. Gali spjaudytis ugnimi, bet visuomet kaltinti kitą pusę. O jie tai sugeba, pasikliaudami demagogiją ir melą.
Todėl Rusija ir nesistengia sureguliuoti konflikto, dėl kurio žūsta visiškai nekalti žmonės.
Paskutiniai duomenys rodo, jog apšaudymai Donbase tik aktyvėja, Rusijos remiamų separatistų koviniai veiksmai intensyvėja.
Iš čia kyla vienas vienintelis klausimas: ar Vakarų Europa ir toliau taikstysis su barbarais, kurie, pagal naujausių tyrimų statistiką, ir toliau sėkmingai vysto prekybinius sandorius su šalimi, kuri aneksavo Krymą ir užgrobė Donbaso žemes?
Kaip rodo ekonominė statistika, po 2014-ųjų metų Europos Sąjungos prekybos apimtys su agresore Rusija tik augo. Liūdna, vien prisiminus garsųjį Šrioderį, Putino draugą. Kaip ten jo vardas? Vovočka?
Nejaugi gyvename iškreiptų veidrodžių Karalystėje?
2019.06.10; 15:40
Kas vyksta Ukrainoje, tarp naujojo Prezidento Volodymyro Zelenskio ir „senosios gvardijos“ – eksprezidento Petro Porošenko, jį rėmusios daugumos Aukščiausioje Radoje (mūsų Seimo beveik visiškas analogas), jo sukurtų institucijų vadovų, – karas, ar tai, ką stebime, yra spektaklis.
Priminsiu, V. Zelenskis triuškinančiai laimėjo antrajame ture prieš tuometinį prezidentą P. Porošenko, gavęs 73,23 % atėjusių balsuoti rinkėjų balsų.
Aš įdėmiai sekiau įvykius Ukrainoje dar iki Gorbačiovo „perestroikės“, vėliau – Seimo informacijos tarnyboje, vėliau jau, kaip privatus asmuo, suprantantis ukrainietiškai. Turiu dar ir asmeninį imperatyvą – mano senelės giminės įrodomoji kilmė Ukrainoje siekia LDK amžių.
Tai, ką aš čia kalbu, mano asmeninė nuomonė, anaiptol ne tvirtinimas.
Mano pagrindinės išvados iš to, ką aš pastebėjau, tokios:
1) V. Zelenskis yra tos pačios oligarchinės Ukrainos grupuotės atstovas arba statytinis. Maža to, ta grupuotė tampriai susijusi su Rusiją valdančiaisiais oligarchais. Turtingi žmonės bet kur, ir Lietuvoje, oligarchais vadinami tik tada, jei jie yra „solidarūs“ vienas kito atžvilgiu ir veikia išvien visuose rinkimuose ne visai sąžiningais metodais.
2) Pagrindinis V. Zelenskio tikslas artimiausiu metu – atsivesti į Aukščiausiąją Radą (AR) per rinkimus savo „partiją“, kurios dar niekas nematė, tuo tikslu, kad oligarchinė grupuotė ir toliau valdytų Ukrainą (spėju, ir pas mus, deja, partijos sėkmė rinkimuose daugiausiai priklauso nuo lyderio įvaizdžio). Tuo suinteresuota ir „senoji gvardija“, kuri tai pačiai grupuotei priklauso. Kaip ir pas mus Parlamentas Ukrainoje pagal Konstituciją yra padėties šeimininkas.
3) Tam tikslui pasiekti, garantuotai surenkant reikalingą skaičių rinkėjų balsų AR rinkimuose, V. Zelenskis sudaro nesutaikomos Prezidento opozicijos „senajai gvardijai“ ir P. Porošenko įvaizdį. Tie atsako, neva aštrindami padėtį, bet abiems pusėms naudingai. Rinkėjų dauguma kol kas tiki lyderio sąžiningumu.
Štai per tokią prizmę aš žvelgiu kol kas į tai, kas vyksta Ukrainoje. Aš, aišku, galiu ir klysti.
Jokių kalbų nėra, kad ne tik istorinis Lietuvos ir Ukrainos bendrumas (aš vietoj vartojamo Dviejų Tautų Respublikos pavadinimo oficialiai pagrįsčiau Seime – Keturių, ko jau vien Ostrogiškiai LDK verti) mus sieja, bet ir dabartis. Tik reikia būti atsargiems sprendžiant, ką reikia remti Ukrainoje konkrečiai.
2019.06.08; 09:01
Ketvirtadienį vakare Jungtinių Tautų Saugumo Taryba svarstys naują V. Putino įsaką suteikti Rusijos pilietybę Donbaso separatistams.
Nors V. Putinas ir pasveikino V. Zelenskį su išrinkimu Ukrainos prezidentu, bet savo bendravardžiui pasiuntė pirmą išmėginimą: Rusijos prezidentas pasirašė įsaką, kuriuo asmenys, gyvenantys separatinėse Donecko ir Luhansko liaudies respublikose, turi teisę supaprastinta tvarka gauti Rusijos pilietybę. Tereikia paduoti prašymą teritorinėms Rusijos Federacijos vidaus reikalų tarnyboms, ir per tris mėnesius nuo dokumentų pateikimo tu jau esi Rusijos pilietis.
Dūmos Federacijų Tarybos tarptautinių reikalų komiteto pirmininkas Konstantinas Kosačiovas pareiškė, kad tai „humanitarinio, o ne politinio pobūdžio“ įsakas, bet iškart perspėjo, kad Ukrainos reakcija bus „isteriška“, kaip ir jos globėjų Vakaruose, mėginsiančių įžvelgti „DLR ir LLR gyventojų „asimiliaciją“ ir pasikėsinimą į Ukrainos suverenitetą.
Taip ir atsitiko. Ukrainos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą, kad taip tęsiama Rusijos agresija Ukrainos atžvilgiu ir kišamasi į jos vidaus reikalus, mat, Kijevas Donbaso regioną tebelaiko savo šalies dalimi. Šiuo įsaku Maskva pakerta Minsko susitarimus ir mėgina pritraukti separatines respublikas arčiau Rusijos, kol galų gale šią Ukrainos teritoriją visai integruos į imperijos sudėtį.
Iš pradžių sumanyta išdalinti pasus tik išeiviams iš Donbaso, kurių Rusijoje yra apie 77 tūkstančiai. Jie turi pabėgėlio statusą. Tačiau V. Putino stalčiuje nuo praėjusio gruodžio gulėjo įsako projektas dėl pilietybės suteikimo visiems norintiems separatiniuose regionuose.
Šį V. Putino žingsnį politologai vertina nevienareikšmiai. Vieni giria jį, kad tai sutelks rusų pasaulį, suvienys išsibarsčiusius tėvynainius, kiti teigia, kad įsakas tik paskatins 5 metus tebesitęsiantį karą ir „Zelenskį pavers Porošenka“. Jeigu Maskva puoselėjo viltį, kad naujas Ukrainos prezidentas paduos ranką V. Putinui, tai dabar jis bus priverstas nusisukti nuo Kremliaus. Kitaip sakant, sprendimas priimtas ne laiku, kai atsirado galimybė taikiai išspręsti tiek Krymo, tiek Donbaso teritorijų krizę. Kita vertus, buvo atsiradusi dingstis sušvelninti Vakarų sankcijas Rusijai. Dabar gi kompromituojamas jos platinamas teiginys, esą karas Ukrainoje yra jos vidaus reikalas.
Kijevas kreipėsi į JTO Saugumo Tarybos vadovą, prašydamas sušaukti ST neeilinį posėdį šiuo klausimu. Jis numatytas ketvirtadienį 20 val. Lietuvos laiku. Šiuo metu Saugumo Tarybai pirmininkauja Vokietija. Beje, minėtą V. Putino demaršą įvertino ir pats V. Zelenskis. Jo štabas išplatino pareiškimą, kad „šiais veiksmais Rusija visai tarptautinei visuomenei patvirtino savo kaip valstybės – agresorės vaidmenį, kuriuo ketinama tęsti karą Ukrainoje“.
Lietuvos užsienio reikalų ministras L. Linkevičius išvyksta į Kijevą, kur susitiks ir su dabartiniu Ukrainos prezidentu P. Porošenka, ir su išrinktuoju jos vadovu V. Zelenskiu. Tikimasi, kad susitikimuose bus aptartas ir naujas Rusijos demaršas prieš Ukrainą.
Kartu reiktų priminti, kad beveik prieš 12 metų, 2007 m. rugsėjo 7 d., Lenkijos Seimas patvirtino vadinamąją Lenko kortą – dokumentą, įteisinantį lenko kilmę ir suteikiantis lengvatų lenkams, gyvenantims ne Lenkijoje, o 15-oje kitų šalių. 2008 m. pirmoji Lenko korta buvo įteikta lenkų kilmės dvasininkui, tuo metu seniausiam Lietuvos lenkui, Vilnijos lenkakalbių gyventojų patriarchui – Juzefui Obremskiui.
Vilnius šį žingsnį vertino negatyviai, kaip mėginimą išskirti Lietuvoje gyvenančių lenkų diasporą, daryti spaudimą Lietuvos valdžiai, silpninti Lietuvos lenkų lojalumą Lietuvai ir naudoti Lenko kortą kaip pasiteisinimą kišimuisi į Lietuvos vidaus politiką.
Šį įspūdį sustiprino Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) politikai, kurie panašiai interpretavo Lenko kortos reikšmę ir demonstratyviai naudojo ją savo politiniams tikslams. Kadangi 2008 m., kada pradėta dalyti Lenko kortas, dar įvyko Gruzijos-Rusijos karas, kuriam pretekstą suteikė Rusijos noras ginti abchazų ir pietų osetinų separatistus, kuriems prieš tai buvo išdalinti rusiški pasai, ne vienam žmogui iškilo Lenkijos ekspansijos šmėkla ir baimė, užsilikusi nuo 20-ųjų praėjusio amžiaus metų iki šių dienų.
Naujas Maskvos žingsnis Ukrainos atžvilgiu tik pakerta ir šiaip silpnutes taikos viltis regione.
2019.04.25; 12:58