Vytautas Kamblevičius. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Įtampa tarp partiją iš naujo kurti užsimojusių „tvarkiečių“ lyderių auga. Seimo frakcijos „Lietuvos gerovei“ seniūnas ir partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko pirmasis pavaduotojas Vytautas Kamblevičius kaltina partijos pirmininką Remigijų Žemaitaitį skleidžiant tikrovės neatitinkančią ir filosofo Arvydo Juozaičio garbę bei orumą pažeidžiančią informaciją.
 
V. Kamblevičius tikina, kad jam tekusi R. Žemaitaičio kritika dėl vestų derybų su „tvarkiečiams“ vadovauti noro neslepiančiu A. Juozaičiu yra nepagrįsta. Jo teigimu, A. Juozaičiui pateikti pasiūlymai dėl vadovavimo „tvarkiečių“ kurti ketinamoje naujojoje partijoje buvo suderinti su atitinkamomis organizacijos struktūromis, todėl, pasak politiko, R. Žemaitaitis savo komentarais daro neigiamą įtaką normaliai partijos organų veiklai.
 
„Frakcijoje „Lietuvos gerovei“ dirbantys partijos „Tvarka ir teisingumas“ nariai mano, kad tokiais veiksmais Remigijus Žemaitaitis sugriovė partijos valdybos priimto nutarimo vykdymą, kartu daro negalimą normalią partijos organų veiklą“, – teigiama išplatintame pranešime.
Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
R. Žemaitaitis antradienį neigiamai įvertino galimybę A. Juozaičiui perimti vadovavimą „tvarkiečiams“. Pasak jo, tokie pasiūlymai A. Juozaičiui yra cinizmo ir nihilizmo viršūnė. R. Žemaitaitis Eltai neslėpė, kad jį papiktino pastarąją savaitę pasirodžiusios naujienos apie tai, kad V. Kamblevičius ir A. Juozaitis deklaravo sutarę, jog pastarasis taps naujai kuriamos partijos pirmininku. V. Kamblevičiaus paviešinti derybų su A. Juozaičiu rezultatai, Eltai tvirtino R. Žemaitaitis, rodo ne tik partiečio nesusigaudymą politikoje, tačiau ir vienašališkumą priimant sprendimus.
 
Atsakydamas į tokias replikas V. Kamblevičius išplatintame pranešime surašė chronologiją, kaip buvo deklaruotas pasiūlymas A. Juozaičiui.
 
„Rugsėjo 25 d. įvyko partijos „Tvarka ir teisingumas“ valdybos posėdis, kurio metu buvo nutarta kurti naują politinę partiją, aptarti galimi partijos kūrimo variantai ir perspektyvos pritraukti naujas politines jėgas bei išrinkti galimą partijos lyderį. Buvo sudaryta derybinė grupė, susidedanti iš 4 valdybos narių: Remigijaus Žemaitaičio, Vytauto Kamblevičiaus, Kęstučio Bartkevičiaus, Almanto Petkaus, kuriai pavesta pravesti derybas su politikais, potencialiai galinčiais vadovauti būsimai partijai.
 
Valdybos posėdžio metu buvo nutarta susitikti su Arvydu Juozaičiu. Susitikimą organizavo Almantas Petkus, tačiau R. Žemaitaitis išvyko į užsienį, o A. Petkus į susitikimą neatvyko, pareiškęs, kad sugedo automobilis.
 
Spalio 2 d. (trečiadienį), kaip ir buvo nuspręsta valdybos posėdyje, Vytautas Kamblevičius susitiko su Arvydu Juozaičiu ir po ilgai trukusio pokalbio aptarė jo galimybes tapti naujos politinės partijos lyderiu. V. Kamblevičius susitikimą su galimu naujos partijos lyderiu Arvydu Juozaičiu taip pat suderino su frakcijoje „Lietuvos gerovei“ dirbančiais „Tvarkos ir teisingumo“ partijos nariais, o pastarieji šiai nuomonei pritarė“, – rašoma „tvarkiečio“ išplatintame pranešime.
Arvydas Juozaitis. Rinkiminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
 
ELTA primena, kad „Tvarkos ir teisingumo“ partijos valdyba po aštrių diskusijų ir posėdžiavimo nusprendė, jog bus kuriama nauja partija, kurios pagrindu Seime veiks ir frakcija. Naujo politinio darinio lyderis, pasak „tvarkiečių“, taip pat bus naujas asmuo, iki šiol nesusijęs su partijos vadovybe.
 
Portalas Delfi.lt skelbė, kad „Tvarkos ir teisingumo“ valdybai nusprendus kurti naują partiją ir ieškoti jai naujo lyderio, A. Juozaitis gali būti siūlomas tapti būsimo politinio darinio vedliu.
 
Portalui Delfi V. Kamblevičius teigė, kad trečiadienį jis pats susitiko su A. Juozaičiu ir po ilgo pokalbio nusprendė, kad prezidento rinkimuose nesėkmingai pasirodęs filosofas galėtų būti naujos politinės partijos lyderiu.
 
Delfi rašė, kad šią mintį V. Kamblevičius prieš pokalbį su galimu lyderiu A. Juozaičiu suderino su frakcijoje „Lietuvos gerovei“ dirbančiais „Tvarkos ir teisingumo“ partijos nariais, o pastarieji šiai minčiai pritarė. A. Juozaitis portalui teigė, kad gali tapti naujosios partijos pirmininku.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.10.09; 07:31

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Vertindami Tvarkos ir teisingumo partijos potencialą subyrėjusios Seimo „tvarkiečių“ frakcijos kontekste, politologai vieningi: partijos prognozės artėjantiems Seimo rinkimams niūrios.
 
Eltos kalbintas politologas, Mykolo Romerio universiteto (MRU) docentas Virgis Valentinavičius teigia, kad Tvarką ir teisingumą, kaip partiją, išgelbėtų nebent jungimasis su kita politine jėga.
 
„Tas potencialas ir taip nebuvo didelis, o dabar jis aiškiai dar labiau sumažėjo ir partijai, matyt, reikia galvoti apie jungimosi su kažkuo scenarijus, nes dabar yra griūtis“, – sakė V. Valentinavičius.
 
Į Tvarkos ir teisingumo lyderio Remigijaus Žemaitaičio kalbas, esą partija gali svarstyti keisti hieraldiką, pavadinimą ir simboliką, V. Valentinavičius žvelgia skeptiškai.
 
 „Žiūrint į kokį pavadinimą keis, bet manau, kad realistiškesnis variantas yra ieškoti jėgos, prie kurios prisiglausti. Manyčiau, kad realistiškiausias scenarijus Žemaitaičiui ir kitoms panašaus sėkmingumo partijoms, sakykim, Darbo partijai, kitoms labai nesėkmingoms partijoms yra ieškoti kažkokios sąjungos su ta pačia „valstiečių“ partija. Ponas Karbauskis bei valstiečiai ir žalieji dar yra pakankamai stiprūs, kad pabandytų konsoliduoti visą kairiąją politinio spektro pusę“, – Eltai apie Tvarkos ir teisingumo partijos ateitį kalbėjo V. Valentinavičius.
Virgis Valentinavičius. Slaptai.lt nuotr.
 
Vis dėlto kitas kalbintas politologas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius sako, kad susijungimas su kita politine partija, pavyzdžiui, Darbo partija, Tvarkos ir teisingumo tikriausiai neišgelbėtų. Ji vis tiek liktų kampe, o tuo galėtų pasinaudoti „darbiečiai“, tvirtina ekspertas.
 
„Jei Darbo partijos ir Tvarkos ir teisingumo konferencijoje pastaraisiais metais, Tvarka ir teisingumas atrodė geriau, tai dabartiniai įvykiai rodo, kad partijoje yra gili krizė. (…) Kita vertus, tai yra šansas Darbo partijai į šalį pastumti Tvarką ir Teisingumą“, – teigė A. Krupavičius.
 
Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), sako VDU profesorius, taip pat tikriausiai nesvarstytų jungtis su Tvarka ir teisingumu, nenorėdami papildomos „tvarkiečių“ konkurencijos kitų metų Seimo rinkimuose savo sąraše.
 
„Valstiečiai“ patys turi daug problemų. Jeigu prašytųsi dalyvauti sąraše rinkimuose dabartinės naujos frakcijos nariai, tai, matyt jie sudarytų konkurenciją tų pačių valstiečių keliamiems kandidatams Seimo rinkimuose. (…) Valstiečiai ir žalieji, matyt, tikrai nenorės papildomos konkurencijos savo gretose“, – sakė A. Krupavičius.
 
„Jiems („valstiečiams“. – ELTA) apsimoka likti vienintele stipria jėga kairėje pusėje, išskyrus Palucko socialdemokratus ir varžytis su jais savo jėgomis“, – antrino MRU docentas V. Valentinavičius, pridūręs, kad LVŽS jungimasis su Tvarka ir teisingumu galėtų „valstiečiams“ atnešti ir neigiamų padarinių. Kai prisijungia partijos, kurios pačios yra žlugusios, tai jos nebūtinai duoda pliusą, bet gali duoti minusą, konstatavo V. Valentinavičius.
 
Vis dėlto „tvarkiečiai“, gelbėdami partiją, gali bandyti vėl tartis su teisiamu buvusiu lyderiu ir per apkaltą nušalintu prezidentu Rolandu Paksu, atkreipė dėmesį A. Krupavičius.
 
„Aš manau, kad bandys ieškoti įvairių scenarijų Tvarka ir teisingumas, ir vienas iš tokių galimų – bandyti vėl sugrąžinti į politikos lauką Rolandą Paksą, bet ar tas scenarijus artimiausioje perspektyvoje gali būti rezultatyvus, tai, matyt, niekas neturi gero atsakymo“, – kalbėjo VDU profesorius.
 
Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
R. Žemaitaitis nepasiekė savo ambicingų planų – pakelti partiją iš pelenų, sako politologai.
 
„Žemaitaitis atrodė gerai, kadangi (…) turi visai neblogą įvaizdį žiniasklaidoje, bet kažkokiais pasiekimais, kaip partijos lyderis, jis pasigirti ne itin gali“, – teigė A. Krupavičius.
 
Bandymas modernizuoti partijos įvaizdį viešumoje, antrina V. Valentinavičius, R. Žemaitaičiui nesuveikė.
 
„Prieš metus jis išsireklamavo savo naują šukuoseną, pakeitė stilių ir kažkiek bandė keisti įvaizdį tos Tvarkos ir teisingumo kaip šiltesnės, žmogiškesnės partijos, o ne vien buvusio ir nušalintojo prezidento – partijos, bet aiškiai šitie dalykai nesuveikė“, – pridūrė V. Valentinavičius.
Jo teigimu, galutinę frakcijos griūtį lėmė Tvarkos ir teisingumo lyderio derybinė nesėkmė formuojant valdančiąją daugumą.
 
„Manau, kad galutinis smūgis, kuris pribaigė, tai buvo Žemaitaičio nesugebėjimas per koalicijos atnaujintas derybas gauti kažką apčiuopiamo partijai. Ministerija buvo pažadėta, bet ir tos negavo“, – sakė politologas.
Ketvirtadienį Seime iš sugriuvusios frakcijos „Tvarka ir teisingumas (Suvereni Lietuva)“, „socialdarbiečių“ frakcijos ir Mišrios Seimo narių grupės pasitraukę politikai įregistravo naują frakciją, kuriai suteikė pavadinimą „Lietuvos gerovei“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.12; 19:43

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vis akivaizdžiau pas mus į viešumą prasikala nuomonė, kad pastaruoju metu išryškėję Ramūno Karbauskio veiksmai nepaklūsta jokiai logikai, taigi neva sunku būtų atrasti kokią nors racionalumo liekaną visur, ką sako ir daro R.Karbauskis. Tarsi būtų taip, kad racionalumo grūdo paieška čia – misija neįmanoma. 

Štai net žaliųjų valstiečių patrono kadencijos bendražygis Saulius Skvernelis šiandien jau linkęs abejoti tik dėl to – skandalingi R.Karbauskio pareiškimai dėl traukimosi iš valdžios, bjauriai šantažuojant rinkėjus, yra padiktuoti iracionalios piktumo valios ar paprasčiausio kvailumo? Tačiau – ar iš tiesų  R.Karbauskis yra toks durnas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio?

Na, imkime ir pabandykime skandalinguosius R.Karbauskio pareiškimus suprasti tiesiogiai, be jokios pridėtinės vertės, neieškodami čia jokių poteksčių, kabliukų. Sakote, kad tai iš tiesų yra neįmanoma misija, nes girdite raginimą už tikrą pinigą priimti labai melagingos dvasios žmogaus pareiškimus? Kodėl gi ne? Tarkime, R.Karbauskis visomis savo poromis jausdamas, kad valdžios svertai palaipsniui, bet nenumaldomai slysta jam iš rankų, siūlo trauktis iš valdžios in corpore labiausiai jam patogiu momentu, kai tokio pasirinkimo kaltininku tiesiogiai ar netiesiogiai būtų galima nurodyti kitą žmogų, t. y. šiuo konkrečiu atveju partijos deleguotą asmenį dalyvauti prezidento rinkimuose.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kaip matote, šiame straipsnelyje yra keliama versija, kad R.Karbauskis iš anksto daugmaž nutuokė arba savo kailiu pajuto, kad valstiečių partija pralaimės visus iš eilės, savivaldybių, prezidento ir Europos parlamento, rinkimus, kaip ir tai, kad partijos įvaizdį palaikantys, didžiausio populiarumo susilaukę žmonės anksčiau ar vėliau pabandys atsiriboti nuo jo, stos priešpriešai, – taigi anas nusprendžia užbėgti įvykiams prieš akis, bijodamas loginės pabaigos kaip didžiausios gėdos akimirkos. 

Jeigu norite, R.Karbauskis pasiūlė partijai trauktis iš valdžios tuo kulminaciją pasiekusios įtampos momentu, kol visuotinai dar neišaiškėjo tai, kad šis bjaurusis ančiukas tikrai niekados netaps gulbe. (Kas gi daugiau yra tas R.Karbauskis be Sauliaus Skvernelio, Viktoro Pranckiečio, Vytauto Bako, jeigu ne patologiškai užbambęs bjaurusis ančiukas, rus. gadkiy utionok?..)

Ar tai reiškia, kad R.Karbauskis yra įtikėjęs į amžino sugrįžimo ir kvailos begalybės logiką, puoselėdamas viltį, kad, laiku pasitraukus, po naujų Seimo rinkimų bus galima pabandyti tokias pat nesąmones pakartoti iš naujo, o galbūt, siekdamas partijos pralaimėjimo, jau primena tą maniaką žudiką, kuris pasąmoningai trokšta, kad jo nusikalstama veikla būtų kuo greičiau užkardyta? Vis tik greičiau anas yra panašus į beviltišką ligonį, kuris, sužinojęs negailestingą diagnozę, renkasi savižudybės kelią, nelaukdamas loginės pabaigos, natūralios paliegėlio mirties.

Tačiau problema ta, kad kartu su savimi anas į nebūtį yra pasiryžęs nusitemti visą miestą, visą partiją, tarsi siekdamas, kad neliktų nė vieno jo totalinio pralaimėjimo, jo didžiausios gėdos liudininko. Kaip gi kitaip būtų galima bandyti racionaliai šiandien paaiškinti R. Karbauskio konvulsijų, užstojusių koalicijos sutarties pasirašymo metu, faktorių? Kaip atrodo, R.Karbauskiui svarbu, kad pralaimėjimo naštą būtų galima pasidalinti su iš esmės jau seniai viską pralaimėjusiomis partijomis, kad jo pralaimėjimą galop būtų galima vertinti kaip taktinės klaidos pasekmę, vengiant skaudžios akistatos su tiesa, kad toks pralaimėjimas neabejotinai bus jojo giliausias asmenybinis pralaimėjimas, egzistencinis kolapsas. Lietuvoje jau tikrai neliko tokio kvailio, kuris dar nesuprastų, kad sveikas isteblišmento protas jokiomis aplinkybėmis neprileis, kad Krašto apsaugos ministeriją pradėtų kontroliuoti tokie personažai kaip Remigijus Žemaitaitis. Taip tikrai neatsitiks, jeigu nepasirinksime savižudybės kelio.

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Jau girdėjome keliant triukšmą, be paliovos mechaniškai kartojant išvadą, kad valstiečių partijos taryba parodė milžinišką pasitikėjimą savo pirmininku, teigiamai prabalsavusi už R.Karbauskį. Nejaugi? Už pasitikėjimą partijos pirmininku pasisakė 65 tarybos nariai iš 80, o 15 – vienaip ar kitaip pareiškė nepasitikėjimą. Žinia, kalbame apie pasitikėjimą ar nepasitikėjimą partijos vadovu, kuris yra ne šiaip vienos politinės, net parlamentinės partijos pirmininkas, o greičiau tos partijos savininkas, vienintelis akcininkas.

Taigi nurodyti skaičiai yra drastiški, bylojantys apie prasidėjusius dezintegracijos procesus artimiausiame partijos vadovybės rate. Kyla klausimas – kas toliau? Jeigu valstiečių partijoje išties būtų stengiamasi rasti išeitį, siekiant, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, kaip atrodo, reikėtų paieškoti tokio naujo statuso R.Karbauskiui, kuris, iš vienos pusės, įpareigotų bendražygius išsaugoti partijos kūrėjo orumą, o, iš kitos, leistų į priekį išstumti, partijos veidu padaryti kitus asmenis.

Kaip atrodo bent man, žmogui iš pašalės, neprašytam patarėjui, R.Karbauskiui labai tiktų ne tik formalus garbės pirmininko, bet ir labiau realus generalinio sekretoriaus ar panašus  (generalinio kontrolieriaus ir t.t., imtinai iki generalisimo) partinis postas, kasdieninius partijos veiklos reikalus perduodant tvarkyti, pirmininko skeptrą įteikiant didesnio pasitikėjimo susilaukusiems, mažiau visuomenę alergizuojantiems bendražygiams.

Kaip atrodo, vis tik nepavyks iki begalybės pratemti, be liūdnų pasekmių valstiečių partijai išsaugoti tos kraštutinai paradoksalios padėties, kai partijos reitingus į viršų tempia, šios partijos populiarumo įvaizdį kuria visų pirma partijos disidentai. V.Pranckietis šiandien visų pirma žadina neaiškius lūkesčius, kad valstiečių partija dar neišnaudojo iki galo savo galimybių, V.Pranckiečio užsispyrimas ir kova už Seimo orumo išsaugojimą be visa ko kito tarsi rodo ir tai, kad žalieji valstiečiai turi bent teorinį atsinaujinimo potencialą.

Viktoras Pranckietis. Slaptai.lt nuotr.

Ta proga leisiu užsiminti sau užsiminti apie nemalonų, sakyčiau, žurnalistų etikos požiūriu nešvarų incidentą, kai Seimo pirmininkas buvo užpultas iš pasalų, paklausus jį dėl gyvulių ūkio. Tik visiškos vaizduotės negalios ištiktas žmogus gali stebėtis, kad žemės ūkio universiteto profesorius, dar vakar iki užkimimo diskutavęs dėl išmaniosios gyvulininkystės arba išmanaus gyvulių ūkio studijų programos universitete (labai gerai prisimenu tas diskusijas), paklaustas apie gyvulių ūkį, ne iškart persijungė nuo profesiniais įgūdžiais grįstos tiesioginės nuorodos į metaforinę literatūrinę plotmę.

Be to, reikia pastebėti, kad ši metafora, kaip ir visos kitos ekonomisto Raimondo Kuodžio metaforos, įvestos į lietuvių politologinį žargoną, yra klaidinanti, stipriai šaunanti toli pro šalį. George‘as Orwellas Gyvulių  ūkyje kalbėjo apie totalitarinio sovietinio socializmo tragikomiškus paradoksus ir stalininio režimo išvaržas, o R.Kuodis gyvulių ūkio metaforą tuščiagarbiai (ir barbariškai) pritaiko laisvosios rinkos kolizijų aptarimui. Labai tikėtina, kad nei ekonomistas, nei juolab žurnalistas minėtosios antiutopijos puslapių nebuvo vartę nė iš tolo. 

Labiausiai liūdina tai, kad Lietuvoje žurnalistai kvailėja dar sparčiau nei politikai.

2019.07.17; 21:10

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Garsųjį kino filmą „Niekas nenorėjo mirti“ mačiau prieš keliasdešimt metų, tikriausiai dar anos sovietinės Lietuvos laikais.

Prisimenu, kad pirmoji šio filmo peržiūra anuomet padarė šokiruojantį įspūdį pačia geriausia to žodžio reikšme. Tačiau net ir žiūrint iš šiandienos perspektyvų sunku įsivaizduoti, kaip galėjo atsitikti, kokias neįtikėtinos aplinkybės lėmė, kad juodžiausios sovietinės cenzūros siautėjimo metu, kai dar labai gyva buvo partizaninio karo atmintis, 1965 metais pasirodė filmas, kur labiausiai nuožmūs sovietijos priešai, t. y. Lietuvos partizanai vaizduojami su „žmogiškais veidais“ ar net su savotiško šarmo antspaudu.  

Kaip atrodo bent man, čia buvo nutapytas net labiau simpatiškas Lietuvos partizano įvaizdis nei galop yra pateikiamas laisvės kovotojo paveikslas Mariaus Ivaškevičiaus romane „Žali“, praėjęs pro šio autoriaus meninės vaizduotės prizmę. Todėl truputėlį keista, kad pirmuoju atveju utriruojant minėto filmo parodymo visuomeninėje TV faktą, išsakant pretenzijas žmonėms, kurie kūrė žiaurios ideologinės priežiūros sąlygomis, kartu ne vienas laikosi nuostatos, kad bet kokių pretenzijų pareiškimas antruoju atveju būtų žodžio laisvės pažeidimas.

Kas be ko, šiame filme stribai yra vadinami liaudies gynėjais, o laisvės kovotojai nacionalistais ar net banditais. Tačiau drauge nežinau jokio kito panašaus atvejo, kai išsakomi žodžiai taip nederėtų su kino kalba, jeigu norite, su judančiais paveiksliukais. Iš tiesų, mačiau šį filmą taip seniai, kad dabar labiau prisimenu jį kaip šešėlių teatrą nei dialogų virtinę. Tačiau visi žinome tai, koks iškalbingas gali būti nebylusis kinas, savo ruožtu, kaip matome, žodžiai ne tik gyvenime, bet ir kino pasakojimuose dėl vienokių ar kitokių priežasčių gali pasitarnauti taip pat ir kaip funkciškai patogios kaukės.

Kęstučio apygardos Butageidžio rinktinės partizanai. LGGRTC nuotr.

Dabar atostogauju kaime drauge su sugedusiu televizoriumi, taigi neturiu galimybės persukti šią kino juostą iš naujo, tačiau kitiems, turintiems tokią galimybę, siūlau peržiūrėti minėtą Vytauto Žalakevičius filmą dar kartą išjungus garsą – tada akivaizdžiai turėtų pasimatyti tai, kokie schematiški yra plakatiniai gražuoliai, stojantys už sovietų režimą, ir drauge – kokia užburianti yra neišsakyta iki galo, bet įtraukianti vaizduotę partizanų paslaptis.

Kino dramos „Niekas nenorėjo mirti“ parodymas Valstybės dienos proga nacionalinio transliuotojo eteryje buvo savotiškas testas pseudoteisuoliškam mentalitetui. Kadangi pats neretai esu nenugalimas pseudoteisuolis, tai nepulsiu iškart smerkti tų iškilių Lietuvos žmonių, kurie nesuvaldė savo pseudoteisuoliškų kompleksų šio filmo parodymo TV šventiniu metu proga. Kas be ko, buvo kažkas panašaus ir į formalų pretekstą tokio pseudoteisuoliško budrumo pademonstravimui…

Kita vertus, pabandysiu išryškinti dar vieną aplinkybę, jau liečiančią įgarsinimo seką, dialogų išplėtojimą, kuri, kaip atrodo bent man, daro šį filmą beveik mistiniu reiškiniu, tokiu svariu ir mįslingu, kad Valstybės dienos šventimas yra pati geriausia proga jį prisiminti. Šiame filme yra tokie raktiniai žodžiai, kai į sovietinio funkcionieriaus garsiai išsakytą nusistebėjimą dėl to, kodėl miško broliai tęsia savo kovą, kai laimėti jiems neva jau nėra jokių galimybių, partizanų vadas, užsimaskavęs kaip paprastas kaimo gyventojas, dabar sėdintis už stalo, atsako okupantų tarnui maždaug taip: o galbūt anie tikisi, kad apie juos bus sudėtos liaudies dainos…

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Nuostabu čia yra tai, kad pasakyti partizanų vado žodžiai kino filme yra  viduramžių lenkų metraštininko, kalbančio apie lietuviško etnoso formavimesi dalyvavusios jotvingių genties nepaprastą drąsą ir karingumą, kai šios genties kariai puldavo net šimtąkart gausesnes priešo pajėgas, citata, bylojanti apie tai, kad savo drąsą jotvingių kariai aiškina garbės pojūčiu ir lūkesčiais, jog neva apie juos, atidavusius gyvybę už tėvų žemę, bus sudėtos dainos. Jeigu toks žodžių persidengimas čia yra tik atsitiktinis nutikimas, tai reikia pasidžiaugti stebuklingu, apvaizdos vairuojamu sutapimu, tačiau, galima dalykas, scenaristas cituoja metraštininką, pateikdamas štai tokį šio filmo tikrųjų užmačių dešifravimo kodą.

Kaip atrodo, mes šiandien apskritai skiriame pernelyg mažai dėmesio garbės sampratai, apturėtai dar lietuviško etnoso atsiradimo pradžioje!

Ta proga pastebėsiu, kad garsus anos nepriklausomos Lietuvos kultūros veikėjas, vėliau sovietų režimo politinis kalinys, žurnalistas ir rašytojas Juozas Keliuotis nepavargdavo tvirtindamas, kad svarbiausias lietuvių bruožas yra karingumas. Toks požiūris vis dėlto truputėlį skiriasi nuo kitų kultūrininkų mums bandyto  įskiepyti įsivaizdavimo, kad lietuviai iš kitų išsiskiria savo nuolankumu, darbštumu, paslaugumu ir panašiomis dorybėmis, tiesa?

Tikriausiai tokiu bukaprotiško lietuvių nuolankumo mitu tebesivadovauja šiandienos politikos veikėjai, formuojantys naująją koaliciją ir Krašto apsaugos ministeriją atiduodantys kuruoti Remigijui Žemaitaičiui, kuris paprastai nepraleidžia progos įsiteikti mūsų problemiškos kaimynės režimui, kuris, dar daugiau, iš esmės yra linkęs pateisinti Krymo okupaciją net viešuose Seimo disputuose.

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Svarbu net ne tai, sugebės ar nesugebės R.Žemaitaitis parinkti tinkamą kandidatūrą į Krašto apsaugos ministro postą, o tai, kad tokios krikštatėvio teisės suteikimas R. Žemaitaičiui yra Lietuvos kariuomenės pažeminimas, kario garbės suteršimas. Ne kartą esu sakęs, kad pigus moralizavimas naikina moralinę pasaulio tvarką, neatsitraukiu nuo šių žodžių ir dabar, tačiau drauge neįmanoma paneigti to, jog kariuomenės gyvybingumo palaikymui kario garbės moralinė konstanta išties turi ne mažesnę reikšmę nei tinkamo karinio pasirengimo užtikrinimas ir moderni ginkluotė.

Kokio jūs, brolyčiai, atsidavimo tikitės iš Lietuvos kario, jeigu dėl savo užkulisinių žaidimų ir valdžios užsitikrinimo dėlionės esate pasirengę patupdyti Lietuvos kariuomenę į srutų duobę? Tokie jūsų eksperimentai, brangieji, užtraukia didesnį pavojų nei būtų galima pamanyti iš pirmo žvilgsnio dar ir dėl to, kad vis dar nesame išsigydę nuo istorinės atminties traumos, atsiradusios buvusio kariuomenės vado Vinco Vitkausko išdavystės pasėkoje.

Mums nesunku įsivaizduoti, kad politika yra nešvari virtuvė, tačiau pastaruoju metu kai kurie koalicijos formuotojai panašėja į išeivius iš tvarto, kurie šlitinėja ir kažką nerišliai vapą, apsvaigę nuo smarvės.

Tačiau net jeigu žiūrėsime į reikalo esmę tik utilitariškai, be jokių moralinių užkeikimų, neprošal bus pastebėti, kad labai neprotinga būtų įžeisti Ukrainos kovotojus, žūstančius šiomis dienomis ne tik už savo, bet ir mūsų laisvę. Kaip atrodo, mūsų draugystės kvestionavimas pasimatytų iš karto, jeigu prie Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos strategijos formavimo būtų prileistas žmogus, teisinantis Krymo okupaciją, Ukrainai iš esmės priešiškas politikas.

Vilniuje – nuotraukų paroda, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ar sakote, kad, nežiūrint visko, koalicijos suformavimas yra reikalingas dėl valstybės stabilumo užtikrinimo? Išties, dėl tokio gėrio reikėtų išsaugoti R.Žemaitaičio teisę siūlyti kandidatą į ministro be portfelio postą naujai formuojamoje vyriausybėje. Būtų pats tas.

2019.07.30; 10:33

Algirdas Monkevičius. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius teigia, kad Tvarkos ir teisingumo (TT) partijos noras į Vyriausybės programines nuostatas įtraukti įsipareigojimą valstybės lėšomis studijavusiems studentams atidirbti Lietuvai – nerealus.
 
Nors TT tikslas sugrąžinti kuo daugiau Lietuvos piliečių dirbti į regionus – sveikintinas, bet, pasak ministro, draudimais tinkamo rezultato nepasieksi.
 
„Jeigu mes bandome žmogui per prievartą padaryti, ar mes pasieksime kokio rezultato? Vargiai. Mano galva, turi būti žmogui motyvuojančios sąlygos. Priešingu atveju, mes turėsime supriešinimą, įtampą ir to tikslo, kurį kelia Tvarka ir teisingumas, nepasieksime. Aš „už“ tą tikslą, kad žmonės Lietuvoje dirbtų ir jie būtų motyvuoti tai daryti, ir manau, kad to tikslo reikia siekti, bet TT būdas, mano galva, nerealus“, – Eltai sakė A. Monkevičius.
 
Pasak ministro, kažin ar TT iniciatyva atitiktų įstatyminę bazę. Taip pat A. Monkevičius abejoja, ar tam pritartų švietimo bendruomenė.
 
„Tai yra tema, kurią jie, kaip Seimo nariai, vysto, ir tai yra idėja, kurią reikia svarstyti. Bet aš manau, kad (…) reikėtų atkreipti dėmesį į perspektyvesnį būdą, kaip pasiekti tą patį rezultatą – kad kuo daugiau žmonių liktų Lietuvoje ir neišvažiuotų dirbti bei studijuoti svetur. Prievartiniu būdu tai darydami greičiausiai mes susidurtume su įstatymine baze, tai prieštarautų (…) žmogaus teisėms ir studentai nepalaikytų, universitetai nepalaikytų ir keltų labai daug abejonių. (…) Svarbiausia – tikslas ir kaip pasiekti, kad studentai liktų dirbti Lietuvoje. Jis pasiekiamas per skatinimą“, – teigė jis.
A. Monkevičius pateikia pavyzdį, kaip per asmens skatinimą galima sulaukti atitinkamų rezultatų.
 
„ŠMSM atsakinga už mokytojus bei jų rengimą, mes kartu su savivaldybėmis ir mokyklomis galime paskatinti mokytojus vykti ten, kur jų trūksta. Kokiu būdu? Mes esame numatę, kad Vytauto Didžiojo universitetas ateityje pasirašytų sutartis su studentais, savivaldybėmis. Studentas gautų vienkartinę išmoką ir norėtų vykti į savivaldybę. Gautų iš mūsų pusės apie dešimt tūkstančių eurų vienkartinę išmoką įsikūrimui, ir savivaldybė tikriausiai jam dar suteiktų sąlygas būstui. (…) Ir kad studentas norėtų sėkmingai studijuoti, mes su universitetu galvojame sudaryti galimybę jam gauti ir nuolatinę stipendiją, jei jis tokią sutartį pasirašytų. Taigi žmogus, iš anksto pasirašydamas sutartį, žino, kad darbdavys bus kažkokia savivaldybė ir kurioje tikrai yra sąlygos. Jis ten gaus vienkartinę išmoką, būstą. Tai yra geriausias būdas, nes jis motyvuoja“, – teigė A. Monkevičius.
 
ELTA primena, kad Tvarkos ir teisingumo lyderis Remigijus Žemaitaitis, vykstančiose koalicinėse derybose keliąs reikalavimą, kad į Vyriausybės programines nuostatas būtų įtrauktas įpareigojimas valstybės lėšomis studijavusiems studentams atidirbti Lietuvai, pabrėžia būtinybę suvokti, kad valstybė turi gyventi pagal tam tikrą dalinę planinę sistemą.
Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
 
„Tvarkiečių“ lyderis sako, kad tai – jo vedamos partijos ir „darbiečių“ idėja.
„Mes („tvarkiečiai“ ir „darbiečiai“. – ELTA) atlikome tyrimus, žiūrėjome, kokia yra situacija regionuose, koks yra darbuotojų trūkumas, ir buvo surastas bendras pasiūlymas, bendras vardiklis – būtent keisti įstatymą, kad valstybės finansuojamų vietų būtų tiek, kiek jaunimas turi darbo“, – „Žinių radijui“ sakė R. Žemaitaitis.
 
Jo teigimu, į studentą investavusi valstybė turi garantuoti, kad jis baigęs studijas gaus darbą pagal specialybę.
 
„Jeigu tu gauni valstybės finansuojamą mokslą, valstybė į tave investuoja ir iš karto turi garantuoti, kad valstybė tau duos darbo“, – teigė jis, pabrėždamas, kad šiuo metu kai kurios studijų programos išleidžia kur kas daugiau absolventų, nei tam iš tikrųjų yra poreikis.
 
Tokią Mokslo ir studijų įstatymo pataisą Seimo nariai „tvarkiečiai“ įregistravo dar pernai gruodį.
 
Kaip Eltai anksčiau yra sakęs R. Žemaitaitis, siūloma įpareigoti studentus, kurių studijas finansuoja valstybė, atidirbti ne mažiau kaip 3 metus Lietuvoje per 10 metų laikotarpį, jei valstybė sudaro sąlygas įsidarbinti pagal įgytą specialybę.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.20; 06:35
 

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Dar praeitą kartą, mitingo prie Seimo metu, Viktorą Pranckietį, kuris, ūžiant miniai, prisipažino, kad jam kariais būna gėda dėl politikų veiksmų, Ramūnas Karbauskis apkaltino politinės patirties trūkumu, drauge užuominomis leidęs suprasti, kad Seimo pirmininkas dėl tokio savo atlapaširdiškumo greitai gali prarasti postą.

Kita vertus, dabar jau Remigijus Žemaitaitis prikaišioja V.Pranckiečiui dėl neva politinės patirties trūkumo, negalėdamas atsistebėti – kodėl R. Karbauskiui paliepus atsistatydinti parlamento vadovas nepuola iškart vykdyti Ramiojo (?) Naisiečio pageidavimų? Tačiau koks tai dalykas yra ta politinė patirtis, kai aukštesnės politinės kultūros nei įprasta pademonstravimo atveju tam naujosios stilistikos nešėjui yra priekaištaujama dėl politinės patirties stokos? Ar politinė kultūra čia yra suprantama tik kaip atitrūkęs nuo gyvenimo realijų, perteklinis idealizmas, politikos naujoko nesugebėjimas susigaudyti realiose aplinkybėse, o politinė patirtis – kaip politinio realizmo laidininkas, įpareigojantis čia papuolusį žmogų pripažinti politikos kaip nešvarios virtuvės dėsnius, ar yra dar kažkaip?

Tačiau net jeigu žiūrėtume į politinę patirtį visiškai pragmatiškai ar net ciniškai, kyla klausimas – argi R.Karbauskis ir R.Žemaitaitis yra tie politinės patirties vilkai, iš kurių būtų galima pasimokyti sėkmės istorijos? Kitaip klausiant – kokius vadinamosios politinės patirties turtus jie yra sukaupę, ar yra čia dėl ko labai didžiuotis?

Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ar labai sektinas yra toks pavyzdys, kai partijos vadas bando vairuoti iš užpakalinės sėdynės, pasislėpęs už plačių kito žmogaus pečių, t. y. bando vilioti rinkėjus kaukėmis? Jeigu tokią pasikartojančią praktiką (prieš Saulių Skvernelį buvo Danutė Prunskienė) galima būtų pavadinti politine patirtimi, tai, kaip atrodo, tik negatyvia reikšme kaip pavyzdį, kuriuo nederėtų sekti. Visų pirma dangstymasis po kauke išduoda žmogaus nepasitikėjimą savo paties įvaizdžiu, o toks užsikompleksavimas anksčiau ar vėliau prasimuša į paviršių neracionaliais veiksmais ir neurotinėmis kalbomis.

Tačiau dar didesnės problemos kyla, kai reprezentaciniais tikslais pritrauktos figūros anksčiau ar vėliau pareikalauja realaus valdžios pasidalijimo arba, kitaip tariant, kai kaukės, kaip rodoma net lėkštuose siaubo filmuose, anksčiau ar vėliau ateina nužudyti.

Kaip ir Ingrida Šimonytė, norėčiau sušukti: „Man gaila R.Karbauskio“.  Užjaučiu anąjį visų pirma dėl to, kad jo krūtimi išmaitinta partija ūgtelėjusi gali pasukti savais keliais.

Vis tik ne mažas vaikas yra tas R.Karbauskis, taigi ir jis privalėtų be didesnės širdperšos suprasti, kad pagarbos ir draugystės už pinigus nenusipirksi. Kita vertus, esant progai, privalau pasakyti ir tai, kad, kaip atrodo, ne vien tik nuostoliais mūsų padangėje užderėjo valstiečių politinis valdymas, nori to, ar nenori, bet dėl teisybės reikėtų pripažinti, kad šio šaukimo valdžios veikloje galima įžiūrėti ir pozityvių momentų.

Izraelio žvalgybos MOSSAD ženklas

Štai, pavyzdžiui, istorinės atminties politikoje pastaraisiais metais buvo žengtas didelis žingsnis į priekį. Kaip atrodo bent man, net dabartinė konservatorių vadovybė neturi tokio užsiangažavimo šioje sferoje, kokį parodė valstiečių įtakojama vyriausybė. Pabandykime įsivaizduoti, kad žavingoji Ingrida, kuriai šiaip niekas negali prilygti, būdama aukščiausiosios valdžios pozicijose, partizanų didvyrio Adolfo Ramanausko-Vanago perlaidojimo memorialinių apeigų scenarijui nebūtų pritarusi nė už ką, jeigu tai nepatiktų Zuroffui (man kažkodėl vaidenasi, kad Mossad gerai žino, jog Zuroffas visų pirma tarnauja Rusijos slaptosioms tarnyboms, tačiau niekas dėl to nekelia vėjų, nes net kelių šalių kompetentingąsias tarnybas tokia užmaskuota padėtis tenkina).

Remigijus Žemaitaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Ar politinė patirtis sako, kad tokiu atveju, kai traukinys atvažiuoja į klyną, išmintingumo imperatyvas reikalauja dar plačiau prasižergti? Valstiečiams valdžia slysta iš rankų, tačiau, kaip atrodo, koalicijos su visiškai bankrutavusiomis partijomis įteisinimas ir nacionalinis išreklamavimas smigimo į dugną proceso pagreitį padidins keleriopai. Ar jau plačiai išreklamuota koalicijos sutartis užtikrins politinį šalies stabilumą – to nežinau, tačiau nekyla jokių abejonių, jog reputacinė valstiečių partijos katastrofa jau yra užprogramuojama tokios sutarties parengimo stadijoje.

Kas yra ta politinė patirtis pasaulyje pagal Remigijų Žemaitaitį. Gal tai yra sugebėjimas, kaip parodė viena istorija Seime, kūlversčiais įsiteikti rusamas ir imperinių kompleksų kankinamai Rusijai, pralenkiant net tokį entuziastą šioje sferoje kaip Bronius Bradauskas (anksčiau atrodė, kad pralenkti B.Bradauską kanopų laižymo čempionate neįmanoma iš principo, iki pat R.Žemaitaičio pasirodymo toks žmogus nebuvo užgimęs)?

Žinia, R.Žemaitaitis yra tas vienintelis aukščiausiosios lygos Lietuvos politikas, kuris  iš Seimo tribūnos iš esmės pateisino Krymo okupaciją. To nutylėti ir užmiršti neįmanoma, kaip neįmanoma būtų paslėpti žarijos išdžiūvusio šieno kupetoje, todėl, kaip atrodo, anksčiau ar vėliau civilizuotos šalys nuspręs nebeleisti šiam politikui kirsti jų sienų, tačiau Lietuvoje, kaip matome, anas kol kas jaučiasi visai neblogai, įsitaisęs centrinėje šalies agoroje

Kaip yra pasakyta senuose raštuose, prostitutė garbiniuotais plaukais esmės požiūriu beveik nesiskiria nuo prostitutės negarbiniuotais plaukais.

2019.06.13; 18:37