Filipo Ekozjanco pavardė mūsų skaitytojams jau girdėta. 2018 metų gruodžio 2 dieną buvome paskelbę jo tekstą „Ką daryti armėnams“ (pagal videointerviu youtube.com).
Minėtą F.Ekozjanco publikaciją būtų galima apibendrinti savo tautiečiams adresuota ištrauka: „Pirmiausia liaukimės kelti teritorines pretenzijas į žemes, kurios niekad mums nepriklausė. Mes neturime į jas jokios teisės, nei moralinės, nei juridinės, nes ten gyvenome ne tik mes, bet ir kitos tautos. Taip pat reikia liautis įtikinėti visą pasaulį, kad turkai – žvėrys, ištroškę armėnų kraujo“.
2018 metų gruodžio 16-ąją slaptai.lt taip pat publikavo istoriko Gintaro Vaičiūno komentarą „Kodėl armėnai nesusitaiko su turkais?“ Mūsų istorikas primena, kad apart videointerviu „Ką daryti armėnams“ ponas F.Ekozjancas yra padaręs ir daugiau įdomių pareiškimų dėl Pietų Kaukazo istorijos. Sakykim, youtube.com rodomi videointerviu „Psichologiniai – istoriniai spąstai tautai Hai“ arba „Armėnų perkėlimas“, „Istorija, kurios mes neapkenčiame“.
Remiantis šiais informacijos šaltiniais, ypač įsidėmėtinas, istoriko G.Vaičiūno supratimu, F.Ekozjanco pareiškimas: „Kalnų Karabachas – tai, be jokios abejonės, Azerbaidžano Respublikos teritorija, viena iš stambiausių buvusios Persijos provincijų, kur gyveno dauguma musulmonų, o krikščionys, įskaitant ir armėnus, – buvo mažuma“.
Verta įsiklausyti ir į šią F.Ekozjanco pastabą: „Mums įrodinėjama, kad mes turėjome vieną iš didingiausių istorijų. Tai – tiesa. Bet toji valstybė ne kažkokia išgalvotoji, neva egzistavusi prieš kelis tūkstančius metų, bet būtent … Osmanų imperija. Ir ten mes buvome armėnų tikėjimo osmanai. Mes ten gerai gyvenome. Tačiau būtent šios istorijos mes nekenčiame, nenorime jos pažinti. Mums rodo užrašus, neva padarytus prieš 2000 metų. Tik kas šiandien gali įrodyti, kad juos paliko būtent armėnai, o ne turkų ar azerbaidžaniečių protėviai?“
Besidomintiems Kaukazo istorija nūnai atsirado proga susipažinti ir su F.Ekozjanco interviu, duotu leidiniui „Vestnik Kavkaza“. Ten jis pristatomas kaip žinomas ir principingas Kaukazo bei Artimųjų Rytų istorijos tyrinėtojas. Omenyje turiu 2019-ųjų metų rugsėjo mėnesį pasirodžiusį pokalbį su F.Ekozjancu – „Armėnų tauta susifortmavo XVI – XVII amžiais“.
Ką vertėtų išskirti iš šio interviu? Leidinyje „Vestnik Kavkaza“ šis istorijos tyrinėtojas skeptiškai vertina oficialiąją Armėnijos politiką visur ir visada teigti, esą armėnų tauta – viena iš seniausiųjų, esą ji gyvuoja tūkstančius metų. Tiesa, pasak F.Ekozjanco, ne armėnai sukūrė šią koncepciją. Tačiau armėnai ja, deja, naudojasi. Naudojasi savo nelaimei. Šią versiją pradėjo platinti Europa dar 16-ame amžiuje. Europa turėjo klastingų tikslų. Ji plėtė savo valdas ir įtaką, troško užkariauti kuo daugiau žemių tiek Rytuose, tiek Pietuose. Tačiau siekdama grobikiškų tikslų Europa į pagalbą pasitelkė ne vien grubią karinę jėgą, bet ir geopolitinius nesutarimus, kuriuos pati, be kita ko, dirbtinai kurstė.
F.Ekozjancas ragina prisiminti, kas tuomet buvo didžiausia Europos konkurentė? Osmanų imperija! Turkai jau buvo sukonstravę padorią tvarką. Jie jau tada mokėjo sudaryti tokias gyvenimo sąlygas, kad po vienu stogu taikiai sugyventų visos religijos ir tikėjimai. Štai tada europiečiai, F.Ekozjanco manymu, ir pradėjo kurti pasakas apie neva iš amžių glūdumos išnyrančias naujas tautas.
Koks išskirtinis tokių pasakų bruožas? Tos naujai atrastos arba naujai išrastos tautos buvo priklausomos nuo Europos, nes Europa jas skukūrė, be to, jos būtinai pykosi su kitomis tautomis, tarp kurių gyveno. Mūsų minimu atveju: taikiai ir draugiškai Osmanų imperijoje gyvenusiems armėnams buvo įpūsta nuomonė, kad jie – išskirtiniai, kad juos skriaudžia turkai, kad jiems privalu kurti Diodžiąją Armėniją, kuri iš jų kadaise buvo atimta. Europai toks priešiškumas buvo reikalinga tam, kad Osmanų imperija silptų, griaužiama vidinių nesutarimų.
F.Ekozjancas įsitikinęs, kad armėnų tauta susiformavo ne prieš tūkstantį ar juolab – du tūkstančius metų, o tik XVI – XVII amžiais. Armėnus pavadino armėnais remiantis tuomet egzistavusių geografinių teritorijų pavadinimais: Didžioji Armėnija, Mažoji Armėnija, Aukštoji Armėnija. Būtent šiose teritorijose gyvenančius žmones pradėta vadinti armėnais ne dėl to, kad jie – tikrai armėnai, o todėl, kad jie apsistojo būtent taip vadinamose žemėse.
Dar – viena pastaba. Armėnai – neva labai sena tauta, nes itin sena jų kalba. Bet armėnų kalba susiformavo tik XVI –XVII amžiais. Tais laikais žodis „Tauta“ reiškė ne tai, ką turime omenyje šiandien. Neva armėnų senovė remiasi tekstais, kurie parašyti armėnų kalba. Bet tekstai saugomi šventojo Lazario saloje Matenadarane. Bėda ta, kad tekstų savininkai neleidžia atlikti nepriklausomos rankraščių ekspertizės. Todėl esama įtarimų, kad tekstai sukurpti XVIII amžiaus antrojoje pusėje.
Be kita ko, Armėnija atkakliai įrodinėja, kad jos teritorijoje kadaise egzistavo Urartu valstybė. Bet Urartu sieti su armėnais – keblu. Jei esi sveiko proto, Urartu niekaip nepalaikysi armėnų tėvyne. Apie Urartu byloja keletas įrašų akmenyse, tačiau jų neįmanoma palyginti su originalais. Todėl neįmanoma tiksliai pasakyti, ar jie autentiški. Taip pat senuosiuose rankraščiuose išlikę keletas į žodį Urartu panašių pavadinimų, bet ar pavadinimus užfiksavusieji tikrai turėjo omenyje būtent Urartu, – niekas nežino. Taip pat egzistuoja keletas senovinių statinių, bet ir vėl – nėra neginčijamų įrodymų, kad jie turi ką nors bendro su Urartu.
Paklaustas apie armėnų diasporą F.Ekozjancas pabrėžė, kad ji – labai skirtinga. Payzdžiui, iš Turkijos į Charkovą atsikėlę armėnai kaip diena ir naktis skiriasi nuo armėnų, kurie išsikėlė iš Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos apie 1990-uosius metus. Diasporą vienija, apgailestauja F.Ekozjacas, tik tikėjimas, kad jie – neva labai senos tautos palikuonys, iš kurių uo atimtos milžiniškos teritorijos. Be šių nuodijančių klijų nebūtų diasporos. Be šios legendos armėnų diaspora subyrėtų į šipulius.
Pavyzdžiui, daug Turkijos armėnų liovėsi svajoję apie Didžiosios Armėnijos sukūrimą, ir jie tą pačią akimirką tapo nebeįdomūs diasporos vadovybei. Tokius armėnus, kurie taikiai sugyvena su musulmonais ir musulmonų žemėse neketina kurti Didžiosios Armėnijos, diaspora išbraukusi iš armėnų sąrašų.
Sutikite – įdomu, sensacinga. Akivaizdu, kad F.Ekozjanco pozicija prieštarauja oficialiai Jerevano istorijos traktuotei. Tad vis tik verta atidžiai sekti, kokius viešus pareiškimus šis istorija profesionaliai besidomintis armėnas skelbs ateityje. Neatmestina, kad jam oficialioji Armėnija bandys jį nutildyti.
Tačiau šį sykį F.Ekozjanco interviu bei komentarus prisiminiau dėl kitos priežasties. Niekaip iš galvos neišdyla praėjusiais metais Klaipėdoje ir Šiauliuose surengtos armėniškos parodos, kuriose demonstruoti senoviniai žemėlapiai, kada, kaip ir kur pradėjo formuotis armėnų tauta bei kokias teritorijas kadaise užėmė jų valstybė. Sprendžiant iš pranešimų spaudoje, pagrindinis minėtų parodų tikslas buvo lietuviams įrodyti, kokia sena yra armėnų tauta ir kokiose milžiniškose teritorijose ji gyveno. Klaipėdoje surengtą parodą pagerbė net uostamiesčio meras Vytautas Grubliauskas.
Štai dabar ir kilo mintis – kodėl Klaipėdos savivaldybės vadovams nepasikvietus į svečius ne tik oficialiąją Armėnijos poziciją liaupsinančių, bet ir ją kritikuojančių armėnų? Kad ir Kaukazo istorija besidominčio Filipo Ekozjanco! Tegul šis armėnas pateikia savąją versiją, ką tuometinėje parodoje Klaipėdoje mums, lietuviams, bandė įrodyti Lietuvoje reziduojantys Armėnijos diplomatai.
2019.09.10; 12:00
