Priklausau tiems, kurie mano, jog Marius Ivaškevičius nėra vertas nacionalinės premijos. Brandžios šalys nacionalines premijas skiria tik tiems, kurie stiprina jų dvasią, kultūrą, tautiškumą, patriotiškumą, išdidumą, savigarbą, pagarbą istorijai, pagarbą didvyriams, pasitikėjimą savo jėgomis… Solidžios, civilizuotos valstybės nacionalinę premiją įteikia menininkams ne už „konkrečiai apibrėžtus laikotarpius“ ar „indėlį į konkrečias meno rūšis“, bet atidžiai vertina „visą nueitą kūrybinį kelią“.
M.Ivaškevičiaus kūrybinis kelias – dviprasmiškas. Jau vien tai, kad jo romanas „Žali“ nepriimtinas mūsų partizanams, – svarbus argumentas, kodėl autorius negali būti vertas nacionalinės premijos. Buvusių miško brolių nuomonė šiuo konkrečiu atveju Lietuvai turėtų būti labai svarbi. Drįstu manyti, kur kas svarbesnė už mūsų rašytojų ar literatūros kritikų argumentus. Net jeigu buvę laisvės kovotojai kartais per daug tiesmukiškai, per daug primityviai žiūri į gyvenimą (o kaip kitaip – juk jiems neteko semtis žinių prestižiniuose Lietuvos ir užsienio universitetuose), mes privalome būti atlaidūs jiems, bet ne romano autoriui. Vien dėl to, kad jiems teko uostyti tikro parako, o rašytojui M.Ivaškevičiui – ne.
Gindamas mūsų laisvės kovotojų poziciją remiuosi asmenine patirtimi, įgyta šešerius metus rengus apie pokario kovas straipsnius „Valstiečių laikraščiui“. Išvažinėjau visą Lietuvą. Nuo Tauragės iki Šalčininkų, nuo Akmenės iki Varėnos. Kalbėjausi su šimtais buvusių miško brolių, jų artimaisiais, ryšininkais, rėmėjais. Apie mūsų partizanų kovas paskelbiau šimtus straipsnių. Todėl manau, kad turiu teisę būti nuoširdžiu miško brolių advokatu: ginantys M.Ivaškevičių nėra teisūs.
Pateiksiu tik vieną argumentą – kodėl. Bent keletą parų pagyvenkite atstatytame partizano Jono Kadžionio (to pačio, kuris iš Seimo tribūnos šių metų Sausio 13-osios proga rėžė puikią kalbą) bunkeryje Anykščių krašte. Atvirai tariant, užtektų ankštoje, drėgnoje, tamsioje, šaltoje žeminėje praleisti mažų mažiausiai vieną naktį, ir, mano supratimu, daug kam atsivertų akys, kodėl mūsų partizanai teisūs net tuomet, kai … neteisūs. Jei rašytojas M.Ivaškevičius išdrįstų mažumėlę „pailsėti“ J.Kadžionio bunkeryje, tada, manau, atsirastų kur kas daugiau supratimo, kodėl šiandieninė Lietuva, pradedant mūsų meno žmonėmis ir baigiant mūsų politikais, privalo labai pagarbiai, jautriai vertinti buvusių miško brolių nuomonę.
Beje, bent keletą valandų „pasislėpti“ J.Kadžionio bunkeryje (esu jame lindėjęs kartu su istoriku Gintaru Vaičiūnu, todėl žinau, koks tai didelis „malonumas“) nepakenktų daug kam – kad ir literatūros kritikei Viktorijai Daujotytei, palaiminusiai premijos skyrimą būtent partizanų pasipiktinimą sukėlusio romano autoriui. Gal tada ir ji praregėtų? Bent akimirkai suabejotų savo teisumu?
O jei net ir po to neprapuls noras teisinti romano „Žali“ autoriaus, tegul įsteigia privatų fondą – apdovanoja M.Ivaškevičių privačiomis lėšomis. Kuo čia dėta nacionalinė premija?
Deja, M.Ivaškevičius turi ganėtinai daug gynėjų. Rašytojui Markui Zingeriui, su didžiausiu įkvėpimu M.Ivaškevičių ginančiam straipsnyje „Knyga, ties kuria susidūrė dvi Lietuvos vizijos“ (delfi.lt; 2019 metų vasario 1 diena), norėčiau atkirsti – primityvu, banalu. Leiskite paklausti, ar M.Zingeris taip karštai ir uoliai gintų menininko teisę kurti be jokių stabdžių, jei, sakykim, romane būtų aprašomi žydų tautybės NKVD, MGB ar KGB tardytojai, sadistiškai kankinantys lietuvių partizanus ir jų ryšininkes? Drįstu manyti, jog toks menininkas ne tik negautų nacionalinės premijos Lietuvoje, bet būtų arba visiškai nutylimas, arba plačiai iškoneveiktas ir pasmerktas užmarščiai.
Panašaus atkirčio vertas ir poetas Tomas Venclova, išdėstęs savo poziciją straipsnyje „Venclova: bandymas pjudyti Ivaškevičių – ne vienintelis atvejis“; LRT, Donatas Puslys, 2019 metų sausio 29 d.). T.Venclova taip pat karštai gina menininko teisę turėti išskirtinį požiūrį. Bet ir vėl sunkiai įsivaizduoju T.Venclovą, ginantį menininką, kuris nepatraukliai romane ar apysakoje pavaizdavo geto aukas. Juolab raginantį tokiam rašytojui skirti nacionalinę premiją.
Perfrazuojant tiek M.Zingerio, tiek T.Venclovos žodžius, retoriškai paklauskime – bet kas čia smerktino? Juk tarp tų, kurie buvo suvaryti į getus, kentė nepriteklius, baiminosi egzekucijų, tikrai buvo palūžusių, išsigandusių, negražiai besielgiančių. Jei esama nepatrauklių partizanų, tai ir geto aukos greičiausiai nebuvo šventos? Ar tik lietuviai partizanai gali būti bailiai, žudikai, menkystos ir seksualiniai prievartautojai?
Jei M.Ivaškevičius būtų ėmęsis žydams nepatogių temų, esu tikras, nacionalinės premijos jis negautų. Nacionalinę premiją M.Ivaškevičius matytų kaip savo ausis.
Būtent šitaip svarstant ir išryškėja didžioji veidmainystė: mūsų menininkai nėra laisvi. Nėra laisvi net tada, kai iki užkimimo gina menininko teisę „būti savimi nepaisant jokių išorinių aplinkybių“. Lietuvių menininkams šiandien, deja, bandoma primesti vienintelę teisę – kuo nepatraukliau pavaizduoti laisvės siekiantį lietuvį. Tarsi lietuvių tauta negali turėti nieko didingo, gražaus, prasmingo. Tarsi vienintelis mūsų egzistavimo tikslas – fiksuoti, ką blogo esame padarę kitiems ir amžiams pamiršti, ką blogo yra padarę mums…
Šią vis labiau ryškėjančią dviprasmybę taikliai įvardino filosofas Vytautas Radžvilas:
„Lietuvos laisvės kovų, partizaninio pasipriešinimo judėjimo ir jo iškiliausių vadų, tautiškumą okupacijos metu mėginusių išsaugoti šviesuolių ir Sąjūdžio nuolatinis ir kryptingas šmeižimas bei menkinimas vyksta visu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu. Tačiau dabar jis įgijo niekada nematytą – masinės Lietuvos laisvės ir pačios kovos už Laisvę idėjos diskreditavimo kampanijos – pobūdį.
Į šią Lietuvos valstybės lėšomis dosniai finansuojamą ir net premijomis palaistomą kampaniją įsitraukė gausūs politiniai, akademiniai ir žiniasklaidos sluoksniai. Reikėtų daug vargti, kad galėtum rasti kitą šalį, kurios intelektualinis ir politinis „elitas“ taip entuziastingai kastų duobę savo valstybei griaudamas kertinius idėjinius jos egzistavimo pagrindus“ (propatria.lt).
Įsidėmėtina ir Vytauto Sinicos pozicija: „Rašytojų sąjunga teisingai pastebėjo, kad šeštosios kolonos teisę kurti antivalstybinį, o neretai ir amoralų purvą saugo žodžio laisvė. Vanagaitė turėjo teisę parašyti „Mūsiškius“, Ivaškevičius – „Žalius“, o Banionis – filmą apie partizaną-žydšaudį, t.y. pagal kultinį, geriausią ir faktiškai beveik niekuo nepagrįstą sovietinės istoriografijos stereotipą “banditai/fašistai/žydšaudžiai”. Bet jeigu tai ir toleruotina meno vardan, tai nei turėtų būti finansuojama, nei valstybės apdovanojami jų kūrėjai. Šią skirtį labai patogiai nutyli kūrėjų laisvės gerbėjai.“ (pozicija.lt).
Taiklūs, prasmingi pastebėjimai. Juk vadovaujantis Rašytojų sąjungos nuomone, nacionalinės premijos kada nors verta gali būti ir labai liūdnai pagarsėjusi R.Vanagaitė. T.Venclova sykį piktdžiugiškai pastebėjo, jog Lietuvos intelektualai nepuolė priekaištauti M.Ivaškevičiui už jo romaną „Žali“ – tik esą prof. Vytautas Landsbergis vienoje savo publikacijų pasakė viską, ką manąs („Džordžas Vašingtonas tuštinasi į kibirą“; „Šiaurės Atėnai“). Taip, Lietuvos rašytojai, poetai, literatūros kritikai, dramaturgai vengia ginčytis dėl partizano įvaizdžio mūsų literatūroje. O jei ginčijasi, tai dažniau išaukštindami „absoliučią menininko teisę“ bei į pašalius stumdami „partizanų garbę ir orumą“. Liūdna, ir vis tik būtent tokia statistika. Bet ar tai reiškia, kad menininkai – teisūs? Ar mes galime sakyti, jog toks tylėjimas – moralus, gerbtinas, toleruotinas?
Man regis, nenoras viešai stoti mūsų partizanų pusėn, – tik viena iš nedaugelio lietuvių rašytojų nuodėmių. Kad per pastaruosius kelis dešimtmečius mūsų plunksnos meistrai neparašė tikrai meniškų lietuviškų romanų, apysakų, apsakymų miško brolių tema, – tai dar vienas pilkas lietuvių rašytojų istorijos puslapis.
Jei mane gėdinsite, kokią teisę turiu priekaištauti rašytojams, atsakysiu šitaip: ogi juos pažįstu. Galiu pasigirti: 1988 – 1991 metais darbavausi savaitraštyje „Literatūra ir menas“. Laikotarpis, žinoma, – ne itin ilgas. Užtat – intensyvus. Parengta šimtai interviu – apie literatūrą, kultūrą, politiką, rašytojo vaidmenį istorinių lūžių metu. Petras Dirgėla, Juozas Aputis, Justinas Marcinkevičius, Valdemaras Kukulas, Danielius Mušinskas, Liudvikas Gadeikis, Jonas Juškaitis, Vanda Zaborskaitė, Algimantas Bučys, Romualdas Granauskas, Ramūnas Klimas, Vytautas Martinkus… Su kai kuriais rašytojais ypač intensyviai draugavau, tebedraugauju. Tokia draugyste iki šiol didžiuojuosi.
Ypač dėkingas likimui, kad teko daug metų bičiuliautis su rašytoju P.Dirgėla, kuris sakydavo, jog meno žmonės privalo būti politiškai aktyvūs. Ypač valstybei gyvybiškai svarbiais momentais. Jis priklausė tai ne itin skaitlingai darbščiųjų rašytojų grupei, kurie ne tik rašė romanus, bet ir neatsisakydavo duoti interviu konkrečiomis politinėmis temomis.
Tačiau tikriausiai niekas nenustebs, jei pabrėšiu, jog dirbdamas „Literatūroje ir mene“ sutikau ir tokių, kuriems nenoriu paduoti nei rankos, nei sėstis prie vieno stalo. Nes jiems nė kiek nerūpi Lietuvos likimas. Jei tik būtų pelninga, parduotų viską – ir sąžinę, ir padorumą, ir motiną. Vienintelis tikslas – išgarsėti. Bet kokia kaina. Kad tik būtų apdovanoti, reikšmingi, matomi…
O ar jų darbai naudingi Lietuvai – nesvarbu.
2019.02.10; 09:16
