
Kyjivas, birželio 22 d. (Ukrinform-ELTA). Vengrai faktiškai laiko nelaisvėje Rusijos jiems perduotus Ukrainos karius. Apie tai Aukščiausiosios Rados žmogaus teisių ombudsmenas Dmytro Lubinecas pareiškė nacionalinio teletilto eteryje.
Azerbaidžano karys pasiklydo, neginkluotas kirto sąlyginę Armėnijos Respublikos sieną ir atsidūrė Armėnijos KP (karinės pajėgos) kontroliuojamoje teritorijoje.
Tarptautinėje humanitarinėje teisėje yra taisyklė, kuri apibrėžia „bendrąją apsaugą“. Ji suprantama kaip valstybių įsipareigojimai užtikrinti minimalias teises visiems asmenims, kurie nedalyvavo arba nebedalyvauja kariniuose veiksmuose ir atsidūrė priešininko valdžios rankose. Bet kokiomis aplinkybėmis su globojamais asmenimis dera elgtis humaniškai, be jokių nepalankių skirtumų. Tarptautinės teisės normos humanišką elgesį supranta taip: 1) draudžiama žudyti, kankinti, žaloti, draudžiamos kūno bausmės, medicininiai ar moksliniai bandymai ir kt.; 2) draudžiamos kolektyvinės bausmės, draudžiamos ne tik baudžiamosios bausmės, bet ir administracinės sankcijos, policijos veiksmai ar kitokios sankcijos; 3) teisė į pagarbą asmenybei, orumui, religiniams įsitikinimams; 4) kiekvieno asmens, net kuris traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, teisė naudotis įprastomis teisinėmis garantijomis.
Tai bendros taisyklės, aprėpiančios visus, kas atsidūrė priešų pusėje, nepriklausomai nuo statuso – ar jis belaisvis, ar įkaitas.
Visose keturiose Ženevos 1949 metų konvencijose yra bendras visoms šitoms kategorijoms, vienodo turinio straipsnis – 3. To straipsnio pirmojoje dalyje sakoma:
Su asmenimis, kurie tiesiogiai nedalyvauja kariniuose veiksmuose, įskaitant asmenis iš ginkluotųjų pajėgų, kurie sudėjo ginklus, o taip pat tuos, kurie nebedalyvauja kariniuose veiksmuose dėl ligos, sužeidimų, sulaikymo arba dėl bet kokios kitos priežasties, bet kokiomis aplinkybėmis su jais turi būti elgiamasi humaniškai, nediskriminuojant dėl rasės, odos spalvos, religijos ar tikėjimo, lyties, kilmės ar turtinės padėties ar dėl bet kokių kitokių analogiškų kriterijų.
Todėl draudžiama ir visada bei visur bus draudžiama minėtų asmenų atžvilgiu:
a) kėsintis į jų gyvybę ir fizinę neliečiamybę, konkrečiai – bet kokiu būdu juos žudyti, žaloti, žiauriai su jais elgtis, kankinti;
b) imti įkaitus;
c) kėsintis į žmogaus orumą, konkrečiai – įžeidinėti ir žeminti;
d) nuteisti ir taikyti bausmes be išankstinio teismo nuosprendžio, kurį būtų paskelbęs deramu būdu įsteigtas teismas, turintis būtinas civilizuotų tautų pripažintas teismines garantijas.
Pasiklydęs azerbaidžanietis karys nedalyvavo kariniuose veiksmuose, nes šie buvo pasibaigę (ši priežastis irgi nurodoma kiekvienos Ženevos konvencijos 3 straipsnyje!), todėl jam turi būti taikomos humanitarinės teisės normos.
Pagaliau, yra paprasčiausios visuotinės žmonių bendravimo normos, moralės normos. Nežinau, ar tinka apie jas kalbėti peržiūrint vaizdus, kuriuose armėnai muša ant žemės gulintį azerbaidžanietį karį surištomis rankomis.
Visai neseniai, maždaug prieš mėnesį, regis, kovą, pasiklydo vienas armėnų karys, mūsiškiai jį sulaikė ir išsyk jį grąžino. Beje, regis, dar cigarečių davė kelionėn. Tinkluose yra kadrų, kaip azerbaidžaniečiai kariai teikia medicininę pagalbą sužeistiems armėnų kareiviams. Tai pozicija, azerbaidžaniečių moralė. Mes laikomės humanitarinės teisės, nešaudom į nugarą.
Ir pastarajame incidente pasienyje akivaizdu, kaip trys ar keturi azerbaidžaniečių kariai atvyko pas susibūrusius ginkluotus armėnus, kad sureguliuotų kilusias problemas. Bet tie elgėsi agresyviai ir ėmė nusitaikę šaudyti. Gal Europos Tarybos žmogaus teisių komisarė Dunja Mijatovič, besirūpinanti Azerbaidžano teritorijoje vykdžiusių akivaizdžius nusikaltimus armėnų diversantų likimu ir reiškianti nepasitenkinimą Karo trofėjų muziejaus atidarymu, pademonstruos savo objektyvumą ir pasmerks armėnų elgesį?
2021 metų balandžio 20-ąją Armėnijai pavyko prastumti ETPA (Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja) tų diversantų temą, ir ji buvo perkelta į Europos aikštelę. Ar ETPA atkreips dėmesį į tuos kadrus?
Istorijoje su mūsų kareiviais ne gražiausiai pasielgė ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus Komiteto (TRKK) misija. Jos atstovai iki šiol neaplankė sulaikytų azerbaidžaniečių, nors armėnų platinamas vaizdo įrašas turėjo priversti ją tai padaryti nedelsiant. Azerbaidžanas neįpareigotas bendradarbiauti su TRKK misija Jerevane, kuri nevykdo savo įsipareigojimų įkaitų azerbaidžaniečių atžvilgiu ir pažeidinėja tarptautinę teisę. Mes bendradarbiaujame su misija Baku. Todėl būtina uždaryti pravažiavimą TRKK armėnų misijai Lačino keliu ir užtikrinti TRKK Baku biurui ryšį su Hankendžiu.
Mes neužmirštame beveik 4 tūkstančių karių ir taikių civilių įkaitų, kurių likimo Armėnijos Respublika iki šiol neatskleidžia. Masinės kapavietės buvusiose armėnų okupuotose teritorijose Azerbaidžano Karabacho regione, kurių periodiškai aptinka išminuotojai ar statybininkai, – tai armėniškų karo nusikaltimų azerbaidžaniečių atžvilgiu liudijimas. Mes tai visada atminsime. O štai tie, kurie tarptautinėse struktūrose, tarpininkaujančiose valstybėse užsimerkdavo žiūrėdami į tuos armėnų nusikaltimus ir net juos skatino, amžiams juodomis raidėmis įsirašė savo vardus į istoriją.
Autorius: Namikas Alijevas – teisės mokslų daktaras, profesorius, Ypatingasis ir įgaliotasis ambasadorius, Valstybės valdymo akademijos prie Azerbaidžano Respublikos Prezidento Tarptautinių santykių ir užsienio politikos katedros vadovas
2023.04.17; 15:13
Šį sykį, pradėdamas komentarą, prisiminiau meninį filmą „Šuns širdis“. Nemačiusiems pagal Michailo Bulgakovo romaną sukurtos juostos atkreipsiu dėmesį į epizodą, kuris, man regis, – iškalbingas. Pas aukštos kvalifikacijos daktarą Preobraženskį įsiveržia revoliucionieriai ir priekaištauja, kodėl jis, skirtingai nei proletariatas, gyvena itin erdviame bute. Kai pasaulinės šlovės pasiekęs medikas atkerta, jog daug kambarių turinčiame bute jis ne tik ilsisi, bet ir priima ligonius apžiūroms, juos operuoja, tuomet valdžios atstovai prievartavo jį už kelis skatikus įsigyti bent jau žurnalų. Už surinktus pinigėlius parduodant žurnalą neva bus remiami badaujantys vaikai. Daktaras Preobraženskis atsisako. Pasibaisėję profesoriaus įžūlumu revoliucionieriai stebisi, nejaugi profesoriui negaila alkanų mažylių? Profesorius nuoširdžiai atsako: gaila. Bet žurnalų nepirks…
Man atrodo, jog visi, kurie matė šį filmą, įsitikinę, jog daktaras pasielgė teisingai.
O dabar šį epizodą perkelkime į nūdienos laikus. Keliais rubliais paremti nuo bado mirštančių mažylių nepanorėjęs profesorius šiandieninėje Lietuvoje būtų apšauktas homofobu, jį varytų lauk iš valstybinės ligoninės, trukdytų įsidarbinti privačioje klinikoje, jam neleistų savo pozicijos pareikšti iš valstybės lėšų išlaikomoje televizijoje…
Maždaug taip. Tik pabandyk demokratinei Europos Sąjungai priklausančioje demokratinėje Lietuvoje prasižioti, esą mūsų sieną nelegaliai kirtę migrantai yra nusikaltėliai, pažeidę ne tik rytinę Lietuvos, bet ir tos pačios ES bei NATO sieną! Man regis, visiems blaiviai mąstantiems senų seniausiai akivaizdu: nelegalus svetimos valstybės sienos kirtimas yra sunkus nusikaltimas. Tačiau perskaitęs kai kurių žmogaus teises ginančių organizacijų atstovų, parlamento kontrolierių ataskaitas sužinau, kad tai Lietuva yra didžiausias blogis. Mat nežinia iš kur atvykusius sienos pažeidėjus apgyvendino ne prabangiuose viešbučiuose – vien palapinėse ir apleistose mokyklose. Lietuva daug sykių nusikalto, nes atvykusiems nepametėjo šiltų anklodžių, neatgabeno kokybiškų pietų iš prabangaus restorano, nesuteikė profesionalių medicininių paslaugų. Lietuviai – barbarai, kankintojai, sadistai?
Man tikrai gaila skurstančių, alkstančių, nuo karo ir kankinimų bėgančių nelaimėlių iš Afrikos ir Azijos. Ir vis tik, iškilus migrantų krizėms, Lietuva turėtų elgtis kaip daktaras iš „Šuns širdies“. O jei šiandieninė Europos Sąjungos teisė reikalauja, kad Lietuva svetimais rūpintųsi labiau nei savais, vadinasi, – blogi įstatymai. Sąžiningi, teisingi įstatymai neprieštarauja sveikam protui. O sveikas protas sako, jog Lietuva, jei aklai klausys ES direktyvų, tuoj taps apšnerkštu „pereinamuoju kiemu, kuriame lietuviai vegetuos tik tam, kad aptarnautų į turtingus Vakarus bėgančiųjų interesus“.
Besirūpindamas žmogaus teisėmis Briuselis ir Strasbūras jau seniai praradęs sveiką nuovoką. Mus prievartauja gėjų ir lesbiečių meilės reikalus, žvelgiant giliau, prilyginti šeimai. Neginčiju, jiems turime leist gyventi, kaip jie išmano. Neleistina tyčiotis iš jų būdo, juo labiau – juos skriausti, pavyzdžiui, trukdant patogiai tvarkyti turtinius reikalus. Tačiau ar turime teisę jų bendrą gyvenimą prilyginti šeimai? Vyro ir moters santuoka turėtų būti iškilusi bent vienu milimetru aukščiau už visus kitus darinius. Nes vaikai gimsta tik tada, kai to nori vyras ir moteris. Nei gėjų, nei lesbiečių šeimose vaikai negimsta. Būtent dėl šios priežasties teisė jiems įsivaikinti mažylius – labai abejotina. Vaikas – ne šuniukas. Jo nenusipirksi turgavietėje. Homoseksualų darinius prilyginus vyro ir moters santykiams, jiems leidus įsivaikinti, tikroji šeima jau nebebus… šeima. Man regis, šeima – tik ta, kurios dėka pratęsiama giminė. Taip surėdyta Motinos – Gamtos, argi protinga šiuos dėsnius ignoruoti?
Deja, Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, užvirusi bjauri sumaištis. Drįstu manyti, jog dėl priešpriešos labiausiai kalti homoseksualų teises ginantys politikai, žurnalistai, apžvalgininkai. Jų laikysena dažnokai arši, pikta, agresyvi. Jie pasiryžę bet kokia kaina mus perauklėti, o jei nepavyktų pakeisti mūsų požiūrio – įstatymais primesti mums savas tiesas. Bet jei vadovaujamės demokratijos taisyklėmis, leiskite ir mums, heteroseksualams, turėti savo požiūrį į pasaulį. Juolab kad homoseksualų niekas Lietuvoje neskriaudžia. Niekas į jų lovas nelenda žiūrėti (tarsi būtų labai įdomu). Tik, vaizdžiai tariant, nelipkite mums ant galvų. Jei siekiate mus, neva nesusipratėlius, perauklėti, tai gal ir mes turime tokias pat teises – jus auklėti gyvenimo abėcėlės?
Vos tik išgirstu šūkaliojimus, esą būtina „gerbti žmogaus teises“, vis dažniau pagaunu save mąstant apie nenuoširdumą ir dviveidystę. Pažiūrėkime, kaip kvailioja prancūzai. Vos tik protestuotojas prezidentą savo plakate palygino su Hitleriu, Emanuelio Makrono advokatai iškart kreipėsi į teismą. Girdi, tas karikatūristas įžeidė poną Makroną, pasityčiojo iš jo garbės ir orumo. Galbūt. Bet kai karikatūristai iš pancūžiško leidinio keletą metų be perstojo paišė musulmonams švento pranašo Mahomedo karikatūras, tuo pačiu įžeisdami milijonų tikinčiųjų jausmus, – nei Makronas, nei kiti ES lyderiai nepuolė šaukti, jog taip elgtis negalima. Man tokia pozicija nepriimtina: įžeisti vieno žmogaus jausmų negalima, o štai tyčiotis iš gausios religinės bendruomenės – leidžiama?!
Jei žmogaus teisių gynėjai nebežino, kur išlieti energiją, kuo užsiimti, galiu pasiūlyti keletą temų. Suskaičiuokite, kiek kartų Europos Žmogaus Teisių teismas per parą pažeidžia žmogaus teises? Ištariau nesąmonę? EŽTT negali pažeisti žmogaus teisių? Pasiremsiu asmenišku pavyzdžiu: kai kreipiausi į EŽTT, šis tik po maždaug trejų metų atsakė, jog mano bylos nesvarstys, nes ji, matot, neatitinka keliamų reikalavimų. Tačiau kodėl neatitinka – nepaaiškino. Neatsiuntė posėdžio, kuriame svarstytas mano advokatės surašytas ieškinys, išklotinės. Man buvo pasakyta, jog privalau tiesiog patikėti jų „garbės žodžiu“ (keistas teisinis argumentas).
Sutinku, kai kurie skundai surašomi neprofesionaliai. Bet juk daug bylų EŽTT nesvarsto visai ne todėl, kad ieškiniai nepagrįsti ar teisiškai neteisingai surašyti. Tiesiog visų bylų šis teismas išnagrinėti nepajėgus. Todėl ir ieško įvairiausių priežasčių nesvarstyti.
Kuo vadovaujamasi atmetant bylas – net ne itin svarbu (pavyzdžiui, jei tuo metu jau buvo apgintos kelių žurnalistų teisės, teismas ieškos priešingos pozicijos – kada žurnalistai piktnaudžiavo savo teisėmis). Svarbiausia, kad žmogus nesulaukia teisingumo. Dar labai svarbu, kad jam nepasakoma visa teisybė, kodėl jo bėda nesvarstoma. O dabar suskaičiuokite, kiek tokių, kurie turėjo sulaukti, bet nesulaukė pagalbos iš EŽTT? Tūkstančiai, milijonai?
Suprantu, tema – sudėtinga. Gal padėtis – net be išeities. Nepaisant šios temos sudėtingumo sėskime prie apskritojo stalo ir svarstykime, kaip galėtumėte ją patobulinti, kad nepagrįstai atmetamų bylų būtų kuo mažiau! Kol kas teturime selektyvų, parodomąjį, nuo politinės konjunktūros priklausomą teisingumą.
Štai Lietuvoje privalomąjį sveikatos draudimą moka visi. Lygiava. Bet ar teisinga, jei vienodą pinigų sumą į valstybės sąskaitą atseikėja visą gyvenimą sportavęs, sveikai maitinęsis, negirtuokliavęs, nerūkantis žmogus ir tas, kuris niekad nebėgo krosų, neplaukojo baseine, o tik gurkšnojo spiritinius gėrimus ir rūkė prastą tabaką? Žinoma, sveikata – tai tokia tema, kai nežinai, kas ilgiau gyens – sveiką gyvenseną propaguojantis ar nuolatinius pasilinksminimus pasirinkęs. Ir vis tik mokestis, kurį vadiname PSD, turėtų būti diferencijuotas. Kitaip pažeidžiame sportuojančiojo žmogaus teises. Bent man taip atrodo.
Imkime narplioti teisę balsuoti renkant Prezidentą, parlamentą, savivaldybės narius, dalyvaujant referendumuose. Be abejo, tokios teisės nusipelnė visi šalies piliečiai: ir moterys, ir vyrai, ir gėjai, ir katalikai, ir musulmonai. Tačiau ar teisinga, kai rinkimuose lygias teises turi šiaip ne taip vidurinę mokyklą baigęs beraštis ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis profesorius? Mano supratimu, aukštąjį išsilavinimą įgijęs Lietuvos pilietis privalo turėti bent keliais balsais daugiau už tą, kuris vos pramokęs skaityti ir rašyti. Nes profesorius giliau nusimano, kas yra politika. Tokia lygiava grubiai pažeidžia profesoriaus teises.
Štai į vieno Lietuvos miesto savivaldybę įsitrynė vienas iš Europos Sąjungos šalių atvykęs užsienietis ir ėmė mokyti mus, vietinius, kaip mūsų miestuose turi būti pagerbtas Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvos interesus itin sudėtingomis sąlygomis gynusio Kazio Škirpos ir Jono Noreikos atminimas? Ar taip nepažeidžiama mano, lietuvio, teisė savo žemėje rūpintis sava istorija taip, kaip ją išmanau?
Žodžiu, žmogaus teisių gerbėjai galėtų į žmogaus teises žiūrėti plačiau, giliau, nuoširdžiau, nei tai darė iki šiol. Jei esame tikri demokratai, tai turime pripažinti, jog žodžiai „myliu“, „gerbiu“, ‚užjaučiu“ turi antonimus. Demokratinėje šalyje visi žmonės privalo turėti teisę ne tik mylėti, bet ir piktintis, nesutikti, jausti priešiškumą…
2021.10.14: 07:00
Mūsų raišoje šluboje demokratijoje tapo įprasta: kai tik aukštojoje politikoje pritvinksta koks skandalas, kai pasišiukšlina ministrai ar Seimo politikai su žmogaus teisių gynėjais (toliau – ŽTG), tauta ima šauktis Prezidento. Kur prezidentas? Kodėl jis tyli? Kodėl ne (at, – iš, -) važiuoja? Kodėl netrinksi kumščiais? Kodėl neišmeta, neatleidžia iš pareigų… ir t.t.
Pasiklausius, kaip visokie ŽTG, Seimo kontrolieriai ir kita panaši publika pastaruoju metu dergia mūsų valstybę, dorai jai dirbančius pareigūnus ir net skundžia Briuselio funkcionieriams, sukliko ir mano vidinis balsas; „O kur mūsų užsienio reikalų ministras? Ko jis tyli, ko neužkerta skundikams per blakstienas? Argi ne jo reikalas domėtis, kokias depešas užsienio valstybių institucijoms, juolab – mūsų „viršininkams“ Briuselyje siuntinėja tos neva Lietuvą atstovaujančios personos?“
„Juolab nedovanotinas ministro tylėjimas, – toliau klykia balsas, – jei tų depešų pasėkoje mūsų valstybę ištiktų įvairios skaudžios bausmės. O juk ypač skaudėtų, jei tos bausmės kirstų per ir be to liesą mūsų biudžetą. Nes be savųjų bedarbių ir benamių šelpimo, šiandien dar esame verčiami samdyti virėjas, valytojas, vaikų aukles, užpakalių šluostytojus dėl nekviestų svetelių, nenorinčių savimi pasirūpinti! Tačiau iš valstybės to reikalauja valstybės įstatymų pažeidinėtojų teisių gynėjai“.
Taigi, kur mūsų užsienio reikalų ministras? Kabina košę, kurią išvirė su Kinija? Dabar iš visų pusių skamba bauginimai, jog kažką Kinijoje taip supykdė mūsų užsienio reikalų politika, kad jau tuoj tuoj prasidėsiąs karas, o reklamdaviai netgi ragina supirkinėti maisto atsargas. Kaip čia be UR ministro išmintingų patarimų ir įžvalgų? Juolab, kad nelaukdami Kinijos iniciatyvų, Lietuvai karą, sprendžiant iš visko, paskelbė mistinių teisių gynėjai kartu su seksualinių įmantrybių mylėtojais.
Skundai į tarptautines institucijas – lyg realybe staiga pavirtęs blogiausias sapnas iš sovietinės praeities, kai Lietuvos partiniai funkcionieriai, vedami tik jiems žinomų interesų, skųsdavo savo kolegas Maskvos „organams“.
Šiuolaikiniai skundikai šiais visuotiniais kaukių dėvėjimo laikais mėgsta prisidengti ŽTG kaukėmis, todėl net sunku įžiūrėti, ką jie laiko žmonėmis ir nuo ko juos gina.
Seimo kontrolierių įstaigos vadovas Augustinas Normantas neseniai paskelbė ataskaitą (toliau – Ataskaita), kurioje tvirtina, kad neteisėtai Lietuvos valstybės (o tuo pačiu ir ES) sieną kirtusių migrantų sulaikymo sąlygos prilygo nežmoniškam elgesiui, tiesiog – kankinimams. Pasak Ataskaitos autorių, buvo tinkamai neužtikrinamos prašytojų teisės į asmens privatumą, higieną, oro sąlygas atitinkančius rūbus, apavą, kas prilyginta draudžiamam nežmoniškam ar žeminančiam žmogaus orumą elgesiui.
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, reguliariai apsilankantis pasienio su Baltarusija karščiausiuose taškuose, apie kontrolierių ataskaitą atsiliepė nedvejodamas: „Tie vertinimai, tam tikri kriterijai, kuriais matuojamas ir įkontekstinamas žodis „kankinimai“, labai keisti. Tarkime, teiginys, kad trūko karšto maisto. Sutinku, kad tai yra trūkumas, bet ar tai galima prilyginti kankinimui? Didelė dalis Lietuvos galbūt ir dabar negali sau leisti kasdien karšto maisto./…/ Pavyzdys – trūksta švaros, higienos, užsiėmimų vaikams. Viena vertus, jeigu yra tėvai, kokia jų yra užduotis su vaikais? Ne žaisti, ne užsiimti? Ar tai irgi turi daryti Valstybės sienos apsaugos tarnyba? Šitie teiginiai dabar keliaus į Europos Žmogaus Teisių Teismą. Kokie bus padariniai to, kad visos šitos institucijos galbūt gaus šitokią ataskaitą? Lietuva tikrai turės ką atsakyti“.
Na, gal kam nors, skaitant tą ataskaitą, ir nuriedės didelė ašara. Bet man ašara nenuriedėjo. Nes pasidomėjau, kokią informaciją apie atvyksiančius „svečius“ ir būtinas sąlygas jiems tinkamai priimti turėjo pasienio, migracijos ir kitos tarnybos. Pasirodo, jokios. Net rūpestingieji ŽTG, belaukdami svetelių (neaiškinkite man, kad jie nieko nežinojo, nes jei būtų nežinoję, nekaltintų dabar kitų Lietuvos pareigūnų nepakankamu svetingumu) nepasirūpino pasitikti jų tinkamu Lietuvos klimatu (pavyzdžiui, amžina vasara) bei apartamentais su visais patogumais.
Kur jie žiūrėjo? Ką veikė? Gal paprasčiausiai miegojo, o dabar atsibudo? Ana, kiek jau metų visokie ponai iš ES viršūnių piktinasi, kad Lietuvoje – didžiausia socialinė atskirtis, mažiausios pensijos, ragina gerinti padėtį, bet Lietuva – nė krust. Ko negali, ko nenori, to ir nedaro. Bet nei Seimo kontrolieriai, nei ŽTG dėl to Lietuvos niekam neskundžia.
Užtat ir rutuliojasi klausimas: kam dirba, kieno interesus gina SK ir ŽTG? Dirba Lietuvai bei jos įstatymams paklusniems piliečiams, ar įvairių tautybių avantiūristams, sienų perėjūnams, ĮSTATYMŲ PAŽEIDĖJAMS?
Spalio 8 d. „Žinių radijo” laidos vedėjas Aurimas Perednis ir jo pašnekovas, politikos apžvalgininkas Vladimiras Laučius aptarė Seimo kontrolieriaus ataskaitą dėl migrantų padėties bei Vytauto Valentinavičiaus kaip valstybės tarnautojo elgesį. Į laidos vedėjo klausimą, teigiamai ar labiau neigiamai vertintina pateiktoji Ataskaita, V. Laučius atsakė, kad Ataskaitoje daugiau ideologinių sumetimų, o ne objektyvios apžvalgos: „Ideologiją matau noruose pabrėžti, kad nelegalių migrantų srauto problema yra pirmiausia ne nacionalinio saugumo, o žmogaus teisių problema, ir tai, kad tos teisės pažeidžiamos Baltarusijoje, mums nerūpi, o štai čia mes dirbame darbą, [rodydami] – žiūrėkite, valdžia pažeidžia žmogaus teises ir kalta – valdžia. O tie, kas migrantus čia siunčia, ir patys nelegalūs migrantai – nekalti. Matau tame ideologinę nuostatą, kuri, deja, būdinga bent jau daliai Seimo kontrolieriaus institucijos“.
Laidos vedėjui paprašius patikslinti, kur neobjektyvumas, nejau netiesa, kad trūko batų ar karšto vandens, V. Laučius paaiškino: „Taip, faktas, kad Lietuvos pasienyje nebuvo pastatyta batų, nebuvo padėta karšto vandens. Na, nelaukėme mes, kad štai ims ir atvyks pas mus žmonės pagyventi. Tūkstančiai žmonių. Su batais, vandeniu, visomis geriausiomis medicinos paslaugomis mes jų tikrai nelaukėme. Bet tai nėra Lietuvos kaltė: mes juk neplanavome, kad tai įvyks. O kai tai įvyko, tos sąlygos buvo gerinamos. Kur neobjektyvumas? Neobjektyvumas – dvigubi standartai. Seimo kontrolierių įstaigos Žmogaus teisių biuro vadovas, kuris yra šiuo atžvilgiu aktyviausias ir aršiausias valdžios kritikas, pats yra iš esmės žmogaus teisių ir orumo pažeidėjas“.
Verta prisiminti, jog spalio 6 d. savo FB paskyroje prezidentas Gitanas Nausėda rašė, jog „Europos saugumas prasideda nuo jos sienų. Būtent apie tai vakar kalbėjome su Europos Sąjungos lyderiais. Lietuva inicijuoja ES migracijos, prieglobsčio ir sienos apsaugos politikos pokyčius tam, kad ateityje galėtume geriau saugoti savo sienas ir neleistume nedemokratiškiems režimams manipuliuoti ES teisės aktais ir žmonėmis“.
Ta kryptimi dirba ir Vidaus reikalų ministerija. Ministrė A. Bilotaitė kartu su dvylika kitų ES ministrų bendru laišku kreipėsi į Europos Komisiją dėl pokyčių migracijos sistemoje ir būtinybės stiprinti ES išorės sieną.
Svarų indėlį, sprendžiant šią problemą, įnešė ir NATO Parlamentinės Asamblėjos rudens sesijoje Lisabonoje (Portugalijoje) dalyvaujantis Seimo narys Audronius Ažubalis, dirbantis NATO Politikos komitete. Komitete svarstant Brendano Boyle‘o pateiktą rezoliucijos projektą „Maintaining NATO‘s Focuson the Russian Challenge“, buvo pritarta A. Ažubalio esminėms pataisoms dėl Rusijos sąjungininkės Baltarusijos veiksmų, kuomet žmonės pasitelkiami kaip ginklas, įgyvendinant Lukašenkos neteisėtos migracijos projektą hibridiniame kare prieš Lietuvą, Latviją ir Lenkiją. O prieš tai rytiniame Parlamentinės Asamblėjos konservatorių politinės grupės posėdyje A. Ažubalis išsamiai pristatė situaciją Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos pasienyje su Baltarusija.
Paaiškėjus, jog faktai, kuriuos Ataskaitą rengę Seimo kontrolieriai pavadino „kankinimais“, yra paimti iš pirmųjų migrantų apgyvendinimo Lietuvoje savaičių, o dabar praktiškai visi trūkumai yra ištaisyti ir padėtis nuolat gerinama, nenorom kyla įtarimas, jog tos ataskaitos tikslas – net ne neteisėtai į mūsų šalį įsiskverbusių migrantų padėties gerinimas, o sąmoninga Lietuvos kaip valstybės kompromitacija.
Ar ataskaitą rengę Lietuvos Seimo kontrolieriai yra korumpuoti, ar tik „naudingi idioti” – šitai dar reikia išsiaiškinti, bet kad jų veikla kenkia ir valstybei, ir tautai, abejonių nekyla.
Įtarimus dėl Seimo kontrolierių (ir jiems padedančių, neteisėtų migrantų teises ginančių advokatų) veiklos paskatų stiprina ir tas faktas, kad, kaip jau minėta, šitas juodas darbas vyksta tokiu metu, kai kiti mūsų šaliai atstovaujantys politikai, valdininkai beldžiasi į ES institucijas, siekdami pataisų į ES įstatymus, reguliuojančius nelegalių migrantų padėtį ir jų priėmimo taisykles.
Į tai dėmesį atkreipė ir L. Kasčiūnas: „Aš tikrai pasitikiu mūsų Valstybės sienos apsaugos tarnyba ir tikrai neabejoju, kad argumentuotai bus atsakyta, kad apgręžimo politika vykdoma efektyviai, teisingai pagal mūsų Lietuvos Respublikos įstatymus, ir ji turi būti tęsiama. Šita politika dabar yra labiausiai torpeduojama. Norėčiau į tai atkreipti dėmesį – būtent apgręžimo politika“ (tv3.lt).
Apgręžimo politika – naujas požiūris į ligšiolinę ES vykdomą politiką emigrantų atžvilgiu, kurią puoselėjo ir diegė Europos Sąjungai blogą linkintys asmenys, prisidengę humanistinėmis idėjomis: užuojauta, pagalba, parama, integracija.
Apgręžimo politika kerta per šaknis iš žmonijos problemų ir pavienių žmonių nelaimių pelną sau kraunantiems ciniškiems verslininkams. Todėl tą juodąjį, Europą apraizgiusio voratinklio interesus ginantys teisininkai, jų vairuojama žiniasklaida nesibodi jokių priemonių, kad nebūtų įgyvendintos tos iniciatyvos, kurios galėtų apsunkinti nelegalių migrantų patekimą į Europą.
Maža to, paaiškinimo ir aptarimo prašosi nesuprantamas ES biurokratų teisinis neraštingumas ar aklumas: juk negalima nematyti, kad išsireikalavę įstatymų pažeidėjams – savo tapatybes slepiantiems neteisėtiems migrantams visokių lengvatų, dosnaus valstybinio finansavimo jų „oraus gyvenimo“ poreikiams patenkinti, žmogaus teisių gynėjai, tarp kurių dauguma yra teisininkai, tuo pačiu visoje ES skatina teisinį nihilizmą, įstatymų ignoravimą.
O paskui tie patys biurokratai žvangina kardais ir grasina sankcijoms toms valstybėms, kurios nenori savo valstybių Konstitucijų paversti nieko nereiškiančiu priedėliu prie ES įstatymų, kaltindami jas ES įstatymų pažeidinėjimu!?
Tai ką, galų gale, šiandien reiškia teisė ir teisingumas ES biurokratų žodyne?
Lietuvai, žinoma, sunku būti tokios opios problemos formuluotoja, reikalaujančia teisingumo savo piliečių, o ne nekviestų atėjūnų atžvilgiu. Na, bet kartais ir mažas akmenėlis apverčia didelį vežimą. Svarbiausia, kad to akmenėlio nerūpestinga „vietinė“ koja nuo teisinio vieškelio nenuspirtų į teisėtumo pažeidėjų liūną…
2021.10.10; 19:25