Kairėje – azerbaidžaniečių tinklaraštininkas Mechmanas Guseinovas, dešinėje – armėnų politikas – visuomenininkas Mgeras Egijazarianas, mįslingomis aplinkybėmis neseniai miręs viename iš Jerevano kalėjimų.
Apie šį incidentą – labai mažai informacijos. Ir vis dėlto pranešimas apie vieno užtektinai garsaus armėno mirtį mirtį Jerevano kalėjime pateko į spaudą. Armėnijos valdžiai nepavyko nuslėpti, jog viename iš Jerevano kalėjimų visai neseniai mirė Mgeras Egijazarianas.
Kodėl mirtis – įtartina? Pirma, šis vyras, nepaisant jam pateiktų kaltinimų, vis tik buvo haynews.am internetinio portalo vadovas bei judėjimo „Armėnijos ereliai. Vieninga Armėnija“ vienas iš vadų. Taigi priskirtinas Armėnijos politikams arba mažų mažiausiai – visuomenės veikėjams.
Antra, apie jo mirtį – stebėtinai mažai informacijos. Ypač keista, jog dėl šio incidento tyli Europos žmogaus teisių gynėjai, dažnai keliantys triukšmą dėl žymiai mažesnių incidentų, pavyzdžiui, Azerbaidžano įkalinimo įstaigose (omenyje turimas kad ir azerbaidžaniečių blogerio Mechmano Guseinovo atvejis). Todėl norom nenorom tenka svarstyti nemaloniausius variantus – oficialusis Strasbūras tikrai neturi informacijos, mat Armėnijai pavyko nuslėpti, ar tendencingai tyli, nes nenori kritikuoti šiandieninės Armėnijos valdžios.
Kol kas težinoma, jog dėl tikriausiai finansinių aferų kaltintas M.Egijazarianas dar 2018 metų gruodžio 4 dieną buvo paskelbęs bado streiką ir, nepaisant silpnos sveikatos, badavo ilgiau nei mėnesį. Beveik 44 paras. Bet apie jo protestą nei Briuselyje, nei Strasbūre niekas neskambino pavojaus varpais, girdi, Armėnija nepaiso žmogaus teisių, kankina kalinius ar net specialiai siekia numarinti neįtinkančius oponentus. Tik 2019 metų sausio 17-ąją dieną M.Egijazarianas liovėsi badavęs. Maždaug praėjus dešimčiai parų po badavimo jo sveikata akivaizdžiai pablogėjo, ir jis numirė viename iš Jerevano kalėjimų.
Pabrėžtina
ir tai, kad iki šiol nėra tiksliai žinoma, kada apsauga pastebėjo kalinį rimtai
negaluojant ir kada suskubo į kamerą atvykti medikai. Ar dėl šios nelaimės pradėtas
rimtas ikiteisminis tyrimas, – taip pat nėra tikslių žinių.
Šis nelaimingas nutikimas Jerevano kalėjime – akivaizdus pavyzdys, kaip Europa vadovaujasi dvigubais standartais. Palyginkime: vienoje iš Azerbaidžano įkalinimo įstaigų trumputį bado streiką paskelbė tinklaraštininkas M.Guseinovas, nuteistas už tai, jog šmeižė policijos vadovus. Europos žmogaus teisių gynėjai nedelsiant puola skelbti dešimtis piktų pareiškimų bei rezoliucijų. Oficialusis Baku kaltinamas visomis įmanomomis nuodėmėmis. Nepaisant aplinkybės, jog azerbaidžaniečių tinkalarštininkas – sveikas ir gyvas. Tačiau kai armėnų visuomenininkas – tinklaraštininkas badauja ilgiau nei mėnesį Jerevano kalėjime ir ten galų gale iškeliauja Anapilin, – mirtina tyla.
Gal apie armėno M.Egijazariano mirtį ką nors žino Jerevane reziduojantys Lietuvos diplomatai?
„Mes žinias pirma parašome, paskui jas įgyvendiname“ (Teodoras Herclis)
Tai, ką puikiai suvokė XIX a. austrų žurnalistas ir teisininkas Teodoras Herclis (Theodor Herzl), teisininko mantiją iškeitęs į literato karjerą, pastaruosius pusantro šimto metų ketvirtoji valdžia vykdo su triuškinama jėga. Tik jei sionizmo pradininkas kovojęs su antisemitizmu ir siekęs sukurti Izraelio valstybę, tai yra, vietą po saule, kurioje žydų tauta galėtų saugiai plėtoti savo unikalias vertybes, ir žodžio galią perkurti pasaulį naudojęs savo tautos sąmoningumui sutvirtinti, dabartiniai ideologai siekia priešingų tikslų: ištrinti tautas ir valstybių sienas ir sukurti mišrią kosmopolitinę globalią rasę.
Ir jei Herclis buvo fanatiškas idealistas, tai kairiojo liberalizmo apologai, XXI a. valdantys kone visą didžiąją pasaulio žiniasklaidą, yra varomi pirmiausia ciniško valdžios svaigulio perdalinti pasaulį, nusavinti neaprėpiamus išteklius ir tapti žinijos pranašais, kurioje žmogus būtų padarytas ne pagal Dievo paveikslą, bet „visagalio“ ir nuolat save perkuriančio (perkonstruojančio) ateistinio gyvūnžmogio prototipą su numanomomis implantais pagerintomis smegenimis ir iš atliekų perdarytais – mat natūralių žaliavų nebebus – persodinamais perpetuum mobileorganais; arba gyvame donore išaugintomis naujomis ir sveikomis ir nė kiek nenatūraliomis, o greičiausiai genetiškai perdirbtomis detalėmis. Tokio primityvumo pakaitalų nebuvo sumąstę nei neandertaliečiai, nei Velykų salų aborigenai. Jeigu ką, pirmykščiai žmonės kaldindavo skulptūras ar gamindavo totemus ir lėles. Paversti savo kūną bedvase (tai yra, lėle), idealiu atveju marionete, ateiti į galvą galėjo mažne vien mengelizmo pradininkams bei sekėjams.
Theodor Herzl. Wikipedia foto
Žodis didžiosiose pasaulio kultūrose esti šventas, galutinė jo svarba suteikiama tikėjimui aukštesne nei žmogaus galia, teisė kalbėti – Dievo vietininkams žemėje, o išminčiai iškeliami į luomų ir sprendimų galios viršūnę. Tačiau natūrali baimė prieš visatos Kūrėją, arba dvasinę sąmoningą Jėgą, buvo nuolat išbandoma Jo Priešų, žmogų padarančių aklu įrankiu, idant nesusivokdamas kas esąs šis griautų nusistovėjusią tvarką ir tradicijas mainais į efemerišką „geresnį rytojų“, kuris niekada neateina. Tokiais istoriniais laikotarpiais būdavo sparčiai prarandama didžiulėmis pastangomis įsteigta gerovė ir taika, normalus santykis su būtimi ir gamta, žmogus žmogui tapdavo priešu, žūdavo viltis ir meilė, smukdavo kultūra, o civilizacijos laimėjimai virsdavo griuvėsiais ir dulkėmis.
Daryti pažangą, nestovėti vietoje, tobulintis, siekti glaudesnio tautų bendradarbiavimo (brolybės) – tokia idėja niekada neprieštaravo visų dvasinių tradicijų žinijoje aptinkamiems įstatymams žmogui, veikiau net buvo kildinama iš paties Dievo. Todėl jose kalbama apie pavojų užimti Jo vietą ir ne Jo vardu, ne Jo priemonėmis keisti kosminės sąrangos dėsnius. Sugriauti šiosios hierarchiją, vadinasi, prarasti būtiną savisaugos instinktą ir pasinerti į juodus nežinomų galių vandenis, į drumzlinus verpetus, iš kurių išnirus jus gali pasitikti tik Charonas, prieš tai pagal nūdienos „žynių“ vadybininkų rekomendacijas sudaręs klastingą sandėrį su Marsu, o šis, kaip tikras „mūsiškis“, nukreipęs ietį prieš saviškius, juk atnešiąs Stikso keltininkui didžiausią pelną? Vargšas Marsas! Nagi ir smogė jam peiliu į nugarą feminizmo vėliavą nešanti žmona Nerija!
Tiesa, po pažinties su Charonu jums gali tekt bendrauti ne su, tarkim, šv. Petru, kurio paslaugų atsisakėt, bet su tais padėjėjais, kurie „užkūrė pragarą jūsų priešui“ ir netikinčius naujuoju progresyvizmu ištrėmė į ledines Marso dykumas užu gimtosios planetos. Panašias draugystes įvaizdina ir nevaržomą spaudoje skelbiamų manifestų manifestaciją pasaulių pragarmėse įkandin Jeronimo Boscho perteikia Šarūnas Sauka ir kiti dailininkai intuityvistai. „Ar tau neprimena šios diẽnos Romos imperijos žlugimo?“ – neseniai pasiteiravo vienas profesorius, filosofas ir civilizacijų tyrinėtojas. Lygiai taip pat retoriškai (kadangi panašumas akivaizdus) atsakiau: „Žinoma, tik anuomet į pagalbą atėjo krikščionybė. Kas ateis dabar?“
Kaip tyčia, vos susidūrus su kraupia Hado tikrove, vis arčiau, visai arti lyžtelinčia kruvina puta, kai akistata tampa nebepakeliama, tučtuojau skubu nusiraminti – pasižiūrėti siaubo filmo. Vienas paskutiniųjų buvo visai vykęs „Kliedesys“ (Delirium). Deja, didžiam mano nusivylimui, nė vienas virtualus siaubas (mistika) nė iš tolo neprilygsta tikrovėje vykstantiems procesams, ir tik laikinai suteikia ironišką refleksijos katarsį. Iki pirmo kompiuterio įjungimo ir pirmosios žinių eilutės.
Trampo meškiukai – prekyboje
Romos imperijos žlugimo priežastys – per keletą šimtmečių išsamiai išgvildenta tema, bet ją norima paversti banalia ir todėl „ne brendu“, kaip smulkiam niekšeliui ir kišenvagiui paprasčiausiai nugvelbti sąsajas ir tapatumus su nieko naujai fundamentalaus, nebent naujas žinių pateikimo ir įkūnijimo formas, taip ir neišradusia žmonija. Visas nūnai progresyvistų diegiamas visuomenėse „žmogaus teises ir laisves“ galima aptikti Romos imperijoje, paveldėjusiose papročius iš šumerų, babiloniečių ar graikų (laisvą visokiausio tipo partnerystę, vergijos formas, prekybą žmonėmis, suktą karybą ir taip toliau ir panašiai). Skirtumas tik tas – ir grąsiai baugus – kad anuomet į „biblinius“ papročius atokiai nuo „Europos civilizacijos lopšio“ gyvenančios tautos ir bendruomenės, kad ir „barbarai“ baltai, gyvenę pagal visai kitus etikos kodeksus, būtų žvelgę it avinas į naujus vartus, o globalizacijos amžiuje jie tampa visų priederme ir prievole.
Pagal Herclio dėsnį, tai, kas įkyriai kartojama žiniose (andai aikštėse), ilgainiui tampa tiesa, tiesa – teise, teisė – prievarta diegiamu įstatymu. O pagal psichologijos dėsnius žinių turiniu besąlygiškai tiki ir jį remia žmonės, kurie nieko bendra su peršamomis vertybėmis neturi, nėra to vaisiaus ragavę ir juolab patyrę padarinių, arba naiviai tikisi niekada su tais dalykais nesusidurti. Su viena sąlyga: idėjos turi būti įvilktos į humanišką rūbą. (Prekyba vaikais – į jų „teises“ be jų pačių ir tėvų žinios, žemių aneksija – į mažumų „gynimą ar apsisprendimą“, karas svetimoje teritorijoje – į „humanitarinę pagalbą“, žaliavų ir išteklių užgrobimas – į „užsienio investicijas“, kultūrinio, kalbinio ir rasinio identiteto išstūmimas – į kitataučių ir pabėgėlių „teises“, ir taip be galo). Mokyklų, universtitetų ir valdžios institucijų palaikoma žinių versija iš karto angažuoja jaunąją kartą. Jos skirtos tiems, kurie skaito žinias ir jomis tiki. Romėnai gal ir karstuose vartosi, vėlių paštu sužinoję apie jų garsiosios teisės pakitimus ir transformacijas, nes jie bent jau daiktus vadino tikrais vardais. Šiuo pamatu kuo toliau, tuo labiau skaldoma tarptautinė bendrija ir jos priimti tarpusavio įsipareigojimai, paskutiniu metu ypač atakuojamas pagrindinis sveiko proto ir vilties ramstis – Jungtinės Tautos. Tačiau niekada nebūna taip, kad propagandos iniciatoriai nebūtų atleisti nuo skelbiamų prievolių, o jos vykdytojai vietoj 30 sidabrinių dažniausiai gauna draugėn Charono kompaniją.
Kam, sakysite, skirtos ideologijos? Ar jos sąžiningai, kaip pridera minties pionieriams, ginčijasi dėl tiesos ar geresnės visų žmonių ateities? Tikrai ne. Tuo užsiima filosofai, idėjas kelia vizionieriai ir pasaulėžiūros grindėjai. Ideologija – bet kuri – yra politizuotas supaprastintų mąstytojų minčių kratinys, kuriame kiekviena formuluotė tarnauja tik ideologams žinomiems tikslams. Kitaip sakant, ideologai yra originalių mąstytojų darbų plagiatoriai, išmėsinėjantys tekstus ir sudarinėjantys savas politines suvestines, kuriose tam tikru ritmu turi it plienas spindėti metaliniai ir nepalaužiami šūkiai, galintys pasiekti mases. Ryškus pavyzdys yra Hitlerio „Mein Kampf“, sukurptas iš kada nors girdėtų ir studijuotų veikalų citatų, palankių trečiojo Reicho reikalui. (Sąrašą pratęskite patys). O kai masių pasąmonė ir kūno atoveiksmiai yra pakankamai prifarširuoti pasikartojančių žodžių darinių, ateina metas skelbti „demokratinius rinkimus“, referendumus, revoliucijas, perversmus ar kažką panašaus.
Dabartiniai ideologai norėtų, kad visos iki jų egzistavusios ideologijos nugarmėtų po žeme ir netrukdytų jiems išmušusiai valandai. Ir ne tik ideologijos, bet ir visas mokslas, kuris prieštarauja tam, kad būtų vykdomas mokslo apiplėšimas ir jo pasiekimų naudojimas neaiškiems politikos avantiūristams, įgyjantiems tai vienoje, tai kitoje šalyje hipertrofuotą galią veikti žmones ir valstybes.
Tačiau ideologija yra paremta masių sąmonės manipuliacijomis, kurios paveikios būtent dėl aliuzijų į vienam ar kitam sluoksniui svarbias vertybes. Tas vertybes sutelkus ir supriešinus pagal numatytą seką, išvengti chaoso (klasikinės anarchijos) įvairių bendruomenės sluoksnių sąmonėje ir veiksmuose tampa beveik neįmanoma.
Kokiam bepročiui ateitų į galvą griežto režimo kalėjime paskelbti liberalizmą (laisvę)? O štai SSRS, „tautų kalėjime“, liberalizmas buvo įdiegtas iš karto, vos tik subraškėjo jo siūlės. Tuomet pasimatė, kuriose Sovietų Sąjungos dalyse kalėjimo „poniatkės“ ir elgesio modeliai turi ilgametį stažą, ir kuriose respublikose tęsia šlovingas komunistinės ideologijos tradicijas. Kaip „laisvė“, mindoma tų pačių klanų, akyse virsta savivale. Lietuva gavo pakankamą dozę šios indoktrinacijos, kuri transformavosi į vakarų demokratijos ir laisvės sampratą. Tačiau ši transformacija neatmetė okupacijos padarinių, todėl nesugebėjo pateikti savos interpretacijos. Mūsų valstybės žiniasklaida laviruoja tarp autentiškų ir pavienių, istoriškai gerokai pavėluotų bandymų atgauti savą savivertę įprasminant valstybingumo žymenis, ir juos totaliai užgožiančių globalistinių ideologijų smurto, siaubiančio kontinentus. Šiaip jau tuštybių, nešvankybių ir keiksmų prisotintas laidų ir filmų turinys, ugdantis išlepusį, aštrių malonumų ieškantį žiaurų plevėsą, kurtinantis nusigyvenusio popso lalėjimas vos paspaudi pultelio mygtuką su gyvenimo tikrove prasilenkia taip, kad nė pamojuoti vienas kitam negali. Ekrano gyvenimas sau, gyvenimas – ne mums.
Teodoro Ruzvelto ir sužeisto lokio istorija
Štai kasdien per pagrindines dienos žinias pateikiama socialinių tinklų analizė. Simpatiška mergina skaito tviterį ir feisbuką, bet atranda labai kryptingus dalykėlius. Prieš kelias dienas pateiktas „žurnalistinės analizės“ pavyzdys sukrėtė paprastumu. Buvo pranešta, jog FOX News, vienintelis kanalas skelbiantis realias žinias apie JAV prezidentą Donaldą Trampą, reklamavo naują žaislą – simpatingą meškiuką su geltonų plaukų sruoga ir šlipsu, pavadintą „Trumpy bear“. Ir kaip vienintelį teisingą liaudies komentarą diktorė perskaitė kažokio piliečio atsaką, kuriame šis meškiukas lyginamas su rusų meška. Suprask, dirba tas Trampas rusams, oi kaip dirba…
O gal reikėjo pasidomėti, kaip ši idėja kilo? Juk akivaizdu, kad „Trumpy bear“ pratęsė prezidentinę tradiciją ir buvo padarytas pagal Teodoro Ruzvelto „Teddy bear“. „Teddy bear“ rinkoje atsirado po legendos, kada JAV prezidentas medžioklės metu pagailėjo nušauti sužeistą žvėrį – juodąją mešką. Puiki verslininkų uoslė ir švelnus humoras. Ir nieko bendra su politika.
Neabejoju, kad meškiukas Trampas atneš milijardus žaislų pramonei. Užtat kokius milijardus Lietuvai atneš tokio lygio žinios, kasdien žeminačios JAV prezidento įvaizdį? Gal galima per žinias pranešti apie opozicionierių kairiarankį (pateikti nuotrauką, kai dokumentai pasirašomi kaire), kuris tokiu būdu akivaizdžiai tarnauja kairiesiems, veikiausiai Kremliui? Sudie, proteli.
Štai tokio lygmens yra „teisinga“ žiniasklaida Lietuvoje. Bet man atrodo, kad panašiais kurioziniais atvejais net Herclio dėsnis nesuveiks, jau nekalbant apie tai, kad Trampas kaip tyčia jo idėją stiprina ir palaiko, kaip koks superpatriot tankas atlaikydamas visų šalių antitautininkų ir antivalstybininkų laviną. Meškiuko nuotykiai tik prasideda ir gresia tapti ideologiniu fetišu. Kas žino, kas laukia „liberalų“ jų eteriuose, kuriuose jie jau dabar primena nuo šimtakojų apsvaigusius lemūrus blizgančiomis akutėmis? Gaila prarasti ganyklas…
Tokiomis aplinkybėmis geriausia žiūrėti gražius filmus apie gamtą ir astronomiją. Nuo ten iki prarasto dangaus – ne taip ir toli.
Girtuoklis ar skurdo iškankintas žmogus? Slaptai.lt nuotr.
Vengrijoje miegojimas gatvėse nuo šiol tampa neteisėtas, skelbia BBC.
Jungtinės Tautos vadina šį įstatymą „žiauriu“ ir teigia, kad jis pažeidžia žmogaus teises. Anot Jungtinių Tautų aprūpinimo būstu ekspertės Leilani Farhos, įstatymas nesuderinamas su tarptautine žmogaus teisių teise.
Gatvėse gyventi draudžiantis įstatymas įsigaliojo šį pirmadienį. Tai griežtesnė 2013 metų įstatymo, kai už miegojimą gatvėse buvo nuspręsta bausti piniginėmis baudomis, versija.
Šiuo įstatymu „siekiama užtikrinti, kad benamiai žmonės nebūtų gatvėse nakties metu“.
Vengrijoje valstybinėse prieglaudose yra apytikriai 11 tūkst. vietų benamiams, tačiau ekspertai teigia, kad visoje šalyje mažiausiai 20 tūkst. žmonių yra benamiai.
Migrantų šeimų atskyrimas pasienyje, JAV prezidento Donaldo Trumpo nuomone, yra tinkama priemonė nelegaliai imigracijai į JAV sustabdyti. „Jei jie žinos, kad bus išskirti, jie neatvyks“, – pareiškė D. Trumpas šeštadienį žiniasklaidos atstovams. Ar jis vėl ims taikyti ginčytiną praktiką atskirti vaikus nuo savo tėvų, prezidentas nepasakė, informuoja agentūra „Reuters“.
Anot D. Trumpo, vertinami įvairūs variantai dėl nelegalios imigracijos. „Mes darysime viską, ką galime, kad ją sulėtintume“, – pabrėžė prezidentas.
Po audringos kritikos D. Trumpas sausį sustabdė praktiką atskirti vaikus nuo nelegaliai į šalį atvykusių jų tėvų. Iš viso tai palietė 2 600 nepilnamečių. Kai kurie vyriausybės atstovai teigiamai vertino šią praktiką. Ji esą yra veiksminga priemonė prieš nelegalią imigraciją.
Šimtai JAV ir Meksikos sienos atskirtų šeimų tuo tarpu šeštadienį vėl išvydo savo narius – nors ir trumpai. 1 500 narių iš 250 šeimų, kurie buvo atskirti dėl emigracijos ar deportacijos, keturioms minutėms susitiko atvertame pasienyje tarp Meksikos Siudad Chuareso miesto ir Sanlend Parko JAV Naujosios Meksikos valstijoje.
Žmogaus teisių grupuotė „Border Network of Human Rights“ jau ne kartą organizavo masinius šeimų susitikimus 3 000km ilgio Meksikos ir JAV pasienyje. Šių susitikimų moto yra „Apsikabinimai, ne sienos“ („Abrazos No Muros).
Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis sako, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimą byloje „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ Lietuvai teks įvykdyti, nes kito pasirinkimo jau nebėra. Seimo pirmininkas sako, kad Lietuvai nereikėjo skųsti EŽTT sprendimo, reikėjo iš karto vykdyti teismo sprendimą, gal tuomet šią bylą visi jau būtų pamiršę.
„Mes jau tuomet kalbėjome: jeigu sumokėtume, gal tada pasibaigtų tos temos aktualinimas.(…) Manau, jeigu mes esame teisinė valstybė, turime pripažinti teismų sprendimus ir turime juos vykdyti. Jau visos galimybės ginti valstybę yra išnaudotos, tai dabar belieka įgyvendinti sprendimą“, – trečiadienį „Žinių radijui“ teigė Seimo pirmininkas.
Pasak teisingumo ministro Elvino Jankevičiaus, įdomiausia yra tai, kad dar neaišku, kaip reikės pervesti priteistus pinigus.
„Sprendimas yra toks, koks yra. Mes gerbiame teismą ir jį vykdysime. Visas savo galimybes jau išnaudojome. Čia yra pats įdomiausias klausimas – mes nežinome, nei kur tas žmogus yra, nei kur reikia pervesti pinigus, neturime jo sąskaitos, nėra žmonių, kas tam žmogui atstovautų. Kreipsimės ir ieškosime to žmogaus, manau, bus nepaprasta“, – sakė teisingumo ministras.
Pasak ministro, pinigus reikia pervesti iki sausio 9 dienos.
„Mes privalome vykdyti teismo sprendimą, labai daug diskusijų mūsų šalyje jau turėjome. Nuosekliai laikėmės pozicijos, kad kalėjimo CŽV Lietuvoje nebuvo, bet kadangi yra toks teismo sprendimas, mes jį vykdysime ir, matyt, mokėsime priteistas sumas“, – teigė E. Jankevičius.
EŽTT teisėjų kolegija antradienį paskelbė neigiamą atsakymą ir neperdavė Didžiajai kolegijai Lietuvos Vyriausybės skundo peržiūrėti sprendimą, kad Lietuvos teritorijoje nuo 2005 metų vasario iki 2006 metų kovo veikusiame slaptame CŽV kalėjime buvo neteisėtai įkalintas palestinietis Abu Zubaydahas.
Kaip ELTA skelbė, gegužės 31 d. EŽTT sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingas teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydahui. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.
Seimo narys Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Viešojoje erdvėje pateikiama informacija apie LR Seimo nario Petro Gražulio skyrimą Seimo Žmogaus teisių komiteto nariu, Seimo Kultūros komiteto nariu, taip pat informacija apie jo privatų gyvenimą įpareigoja žmogaus teisių organizacijas atkreipti visuomenės dėmesį į žiniasklaidos padidintą susidomėjimą šiuo Seimo nariu ir pateikti šio viešo asmens veiklos vertinimą žmogaus teisių požiūriu.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras (LŽTKC) pažymi, kad P. Gražulis nebendradarbiavo su KGB, jis taip pat nėra susijęs su MG Baltic korupcijos byla, nenustatyta jokių jo privačių interesų valstybinėse strateginėse įmonėse ar abejotinų verslo santykių su įmonėmis Lietuvai priešiškose valstybėse. P. Gražulio asmeninio gyvenimo detalės taip pat nėra išskirtinėskitų politikų asmeninio gyvenimo atžvilgiu. Jis teikė paramą vaiko motinai iki gimdymo ir po jo, viešai jos atsiprašė ir nuolat teikia paramą vaiko išlaikymui.
Žiniasklaidoje pateikiamas neobjektyvus ir žeminantis jo disidentinės veiklos vertinimas. Toks vertinimas pažemina ne tik P. Gražulį, bet ir visus, kurie sovietmečiu vienaip ar kitaip dalyvavo disidentinėje veikloje.
LŽTKC yra žinoma, kad 1977-1989 metais nemažai to meto jaunuolių dalyvavo Lietuvos Helsinkio grupės (LHG) veikloje. Šios grupės įkūrėjas Viktoras Petkus (jis buvo LŽTA steigėjas ir ilgametis jos Garbės pirmininkas) yra aprašęs, kaip to meto jaunieji LHG nariai konspiraciniais sumetimais slapčia traukiniais į Maskvą gabendavo LHG dokumentus, kurie vėliau patekdavo į Vakarus (vienas jų – Audronis Ažubalis – už ryšius su LHG nariais buvo pašalintas iš Vilniaus valstybinio universiteto, kuriame tuo metu studijavo žurnalistiką).
Nedera manyti, kad jaunieji LHG nariai nenusipelnė visuomenės pagarbos vien todėl, kad nebuvo ištremti į lagerius. Taip samprotaujant tektų pripažinti, jog kai kurie LHG įkūrėjai (T. Venclova, E. Finkelšteinas), taip pat išvengę Sibiro lagerių, neverti pagarbos. Dar daugiau, tektų pripažinti, kad buvę komunistų partijos ir komjaunimo veikėjai, daugelis kurių šiandien tebėra valdžioje ir kurie tuo metu aktyviai rėmė disidentų persekiojimo ideologiją, gali būti laikomi lygiaverčiais buvusiems disidentams. Todėl viešas P. Gražulio įnašo į LHG veiklą menkinimas įgijo subjektyvius disidentinės veiklos vertinimo bruožus, ir tai yra neginčijama ideologinės propagandos, nukreiptos prieš Lietuvos Nepriklausomybės šalininkus, dalis.
LŽTKC duomenimis, sovietmečiu P. Gražulis atsisakė vykti į sovietinės kariuomenės karines pratybas dėl savo religinių įsitikinimu, dėl to buvo nuteistas ir 10 mėnesių kalėjo Rusijos įkalinimo įstaigose. Tuo tarpu kai kurie buvę Lietuvos Sąjūdžio lyderiai tuo metu elgėsi priešingai ir, skirtingai negu Lietuvos Helsinkio grupė arba jaunimo organizacija „Jaunoji Lietuva“ bei Lietuvos laisvės lyga, Komitetas „Ženeva–49”, kvietė Lietuvos gyventojus tarnauti sovietinėje kariuomenėje.
Nevertinant P. Gražulio asmeninių charakterio bruožų, kurie ne visiems yra priimtini, jo asmeninio gyvenimo nagrinėjimas ir nuolatinis eskalavimas žiniasklaidoje paaiškinamas nebent tuo, kad minėtas Seimo narys yra konstitucinės šeimos apibrėžties šalininkas ir nesutaikomas neoliberalizmo ideologijos priešininkas.
LŽTKC pažymi, kad idėjų kova nėra savaiminis blogis, kol ji neįgauna asmens persekiojimo už pažiūras ir įsitikinimus bruožų. Todėl Lietuvos žiniasklaida ir LR Seimo nariai privalo vertinti ne tik viešinamas P. Gražulio asmeninio gyvenimo detales, bet ir šio viešinimo proporcingumą bei jo įtaką viešajam – visuomenės interesui.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras:
Lietuvos žmogaus teisių asociacija – Vytautas Budnikas
Piliečių gynybos paramos fondas – Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija – Romualdas Povilaitis
Lietuvos Helsinkio grupė – Stasys Stungurys
Nepartinis demokratinis judėjimas – Krescencijus Stoškus
Nurodytų organizacijų pritarimą pareiškimui tvirtinu:
Piliečių gynimo paramos fondo direktorius, Lietuvos Helsinkio grupės narys Stasys Kaušinis
Į tarptautinę konferenciją Vytauto Didžiojo universitete (VDU) atvyksta sovietinio ir dabartinio režimo politinį persekiojimą patyrę disidentai Viktoras Davidovas ir Ilmis Umerovas bei psichiatras Semionas Gluzmanas iš Ukrainos, kuris dešimt metų buvo įkalintas už priešinimąsi politiniam piktnaudžiavimui psichiatrijoje.
Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centro ir Užsienio reikalų ministerijos penktadienį rengiamą konferenciją „Sovietinės psichiatrijos palikimas“ atidarys užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Ekspertai aptars atsinaujinusį politinį piktnaudžiavimą psichiatrija Rusijoje ir kitose demokratines vertybes paminančiose regiono valstybėse.
Šiai konferencijai perleistos 2012-2017 metų ataskaitos duomenimis, keliose buvusiose sovietinėse respublikose režimo oponentai vis dažniau tampa psichiatrijos kaip represijų priemonės aukomis. Sovietmečiu apie trečdalis politinių kalinių buvo nusiųsti į psichiatrines ligonines priverstiniam „gydymui“ neuroleptiniais vaistais.
V. Davidovas 1979 metais buvo suimtas už „sovietinės sistemos šmeižtą“, dalyvavimą disidentinėje veikloje, pogrindinio žmogaus teisių leidinio „Einamųjų įvykių kronikos“ publikacijas. Liūdnai pagarsėjusiame Serbskio institute diagnozuotas kaip „psichiškai nesveikas“, perkeltas į specialią psichiatrinę ligoninę nepakaltinamiems Kazanėje, vėliau į tokią pačią ligoninę Blagoveščenske.
Po viešos jo gynimo kampanijos Vakaruose paleistas 1983 metais emigravo į JAV, dirbo „Laisvosios Europos“ radijuje, „Amerikos balse“ ir kt.
Žlugus komunizmui įkūrė „Pasaulio spaudos sindikatą“ („Globe Press Syndicate“), kuris teikė informaciją nepriklausomai žiniasklaidai Rusijoje.
V. Putino pastangomis 2005 metais sindikato veikla nutraukta. Nuo tada V. Davidovas dirba kaip nepriklausomas žurnalistas rusų ir anglų kalbų leidiniuose.
Už Kremliaus kritiką jis sulaukia grasinančių skambučių, buvo ne kartą suimtas. Nuo 2014 metų gyvena Tbilisyje (Sakartvelija), šiuo metu rašo knygą apie psichiatrijos išnaudojimą V. Putino Rusijoje, yra įkūręs tinklalapį ixtc.org, skirtą žmogaus teisių pažeidimams Rusijoje.
Kitas konferencijos dalyvis – S. Gluzmanas vadinamas pirmuoju psichiatru Sovietų Sąjungoje, atvirai prieštaravusiu sovietiniam psichiatrijos išnaudojimui prieš disidentus.
Dar 1971 metais jis parengė psichiatrinę ataskaitą apie generolą P. Grigorenką, kurioje konstatavo, kad kalbėdamas apie žmogaus teisių pažeidimus TSRS generolas buvo psichiškai sveikas ir išsiųstas į psichiatrines ligonines dėl politinių priežasčių. Už tai, kad gynė P. Grigorenką, S. Gluzmanas buvo septyneriems metams ištremtas į lagerį Sibire.
1991 m. jis įkūrė Ukrainos psichiatrų asociaciją (UPA) ir komisiją, skirtą spręsti nusiskundimams dėl pilietinių teisių pažeidimų psichiatrijoje. Šiuo metu jis yra UPA prezidentas. Už nuopelnus ir atsidavimą etiškai psichiatrijai, S. Gluzmanui skirtas Amerikos psichiatrų asociacijos Garbės bendradarbio titulas bei Karališkojo psichiatrų koledžo Garbės nario titulas.
Tarp konferencijos kalbėtojų minimas ir I. Umerovas – istorinės Krymo totorių sostinės administracijos vadovas, viešai reiškęs nepritarimą 2014 metais Rusijos įvykdytai Krymo okupacijai.
2016 metais Rusijos okupacinė valdžia jį priverstinai išsiuntė į psichiatrinę ligoninę. I. Umerovo advokatai apskundė sprendimą, tačiau nesulaukė atsako.
Šie įvykiai sulaukė tarptautinių protestų. I. Umerovas buvo paleistas po to, kai jį asmeniškai užstojo Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas.
Jei Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) atmes Lietuvos skundą dėl teismo sprendimo byloje „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“, bus pradėtas vidaus tyrimas dėl JAV Centrinės žvalgybos agentūros (CŽA) kalėjimų Lietuvoje, teigia premjeras.
„Kai bus priimtas galutinis sprendimas ir jau nebebus vietos interpretacijoms dėl to, ar mes išnaudojome visas teisines priemones, reikėtų išsiaiškinti situaciją detaliai. Žinoma, yra valstybės reputacijos klausimas, tačiau yra ir žemiškesnių klausimų. Pavyzdžiui, kokie pareigūnai apie tai žinojo, kur nukeliavo, kaip teigiama, grynieji pinigai, kuriais operacija buvo finansuojama“, – svarstė ministras pirmininkas.
S. Skvernelis aiškino, kad galiausiai būtų kreipiamasi į prokuratūrą, kad situacija būtų įvertinta ir tą vertinimą sektų pasekmės.
Kaip ELTA jau skelbė, gegužės 31 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (Teismas) sprendimu „Abu Zubaydah prieš Lietuvą“ nustatė, kad Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus dėl kankinimo uždraudimo, teisės į laisvę ir saugumą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir teisės į veiksmingą teisinės gynybos priemones byloje dėl Lietuvos bendradarbiavimo JAV Centrinės žvalgybos agentūros vykdytoje slaptoje vadinamųjų „aukštos vertės sulaikytųjų“ programoje.
Prieš kurį laiką Lietuva buvo nusprendusi nesikreipti į Strasbūro teismo Didžiąją kolegiją „Abu Zubaydah“ byloje. Tokį sprendimą lėmė visuma veiksnių, dėl kurių kreipimasis aiškiai nepasiektų tikslo, o galimai dar ir pakenktų Lietuvos reputacijai tarptautinėje erdvėje.
Sprendimui įsiteisėjus rugpjūčio 31 d. Lietuvos institucijos nustatytais terminais turi reikiamų priemonių, siekdamos tinkamai įgyvendinti Teismo sprendimą, įskaitant pareiškėjui priteistos piniginės kompensacijos sumokėjimą. Dėl neteisėto kalinimo Lietuvoje Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų palestiniečiui Abu Zubaydah. Jis šiuo metu kali Gvantanamo bazėje.
Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Spalio 29 d. Vilniaus m. apylinkės teisme vyks teismo posėdis byloje, kurioje UAB „Orkela“ pareikalavo iš Rasos Kalinauskaitės 50 000 eurų už jos pareikštą nuomonę bei valdžios sprendimų kritiką.
Šią nuomonę visuomenei atstovaujanti R. Kalinauskaitė pareiškė siekdama apginti kultūros paveldą nuo agresyvaus statytojų projekto prie Lukiškių dominikonų ansamblio su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.
Štai jos nuomonė: „Dėl agresyvios plėtros, nevaldomos korupcijos, kompetencijų stokos ir kitų priežasčių vyksta sistemingas kultūros paveldo vertybių naikinimas, tuo pat metu naikinant tautos ir vietos bendruomenių kultūrinę tapatybę, skurdinant visuomenės istorinę savivoką ir apribojant jos ateities galimybes, kaip prioritetą iškeliant siaurą merkantilinį interesą (šio proceso pavyzdžiai – daugiabučių namų statyba Vilniaus Misionierių ansamblyje, planai užstatyti viešbučiu ir septynių aukštų administracinių pastatų kompleksu Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblį su Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, Kauno Vienybės aikštės, Ąžuolyno parko pertvarkymo projektai, kiti rezonansiniai projektai visoje Lietuvoje).“ – Tai – fragmentas iš rezoliucijos, kurią pasirašė dalis forumo dalyviai (visas tekstas).
Už tokią nuomonę UAB „Orkela“ siekia iš R.Kalinauskaitės prisiteisti 50 000 eurų, prašydama teismą pirmiausia areštuoti R. Kalinauskaitės turtą, įskaitant jos butą, kuriame ji gyvena su šeima.
Neabejotina, jog tai yra UAB „Orkela“ ieškinys nukreiptas prieš visuomenę. Vargu ar jai pavyks prisiteisti nurodytą sumą ir vargu, ar bendrovė to tiksi.
Vilniaus Arkikatedra ir Valdovų rūmai – iš paukščių skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kol kas UAB „Orkela“ argumentai teismo neįtikino – reikalavimą areštuoti R. Kalinauskatės turtą Vilniaus m. apylinkės teismas atmetė 2018 m. liepos 27 d. nutartimi, kurioje teisėja (Raimonda Vansevičienė) nurodė: „teismui susipažinus su ieškovo ieškiniu bei jo priedais nustatyta, kad ieškovo pateikti dokumentai yra nepakankami padaryti išvadai, kad ieškinys šioje dalyje yra tikėtinai pagrįstas bei, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas“, o „ieškovo deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens laisves (…)“.
Taigi liepos 27 d. teismas nusprendė netenkinti UAB „Orkela“ prašymo areštuoti R. Klainauskaitės turtą (visą nutartį skaitykite ČIA). Šis bendrovės prašymas bus svarstomas ir dėl to bus sprendžiama teismo parengiamajame posėdyje spalio 29 d. 13 val.
Svarbu tai, kad tikrasis UAB „Orkela“ tikslas – ne prisiteisti iš visuomenininkės 50 tūkst. eurų, o savo ieškiniu atbaidyti kitus visuomenininkus, kad šie „nekištų nosies kur nereikia“.
Kai kuriems verslininkams nepatinka demokratinės visuomenės principai – žmogaus ir pilietinės laisvės ir visuomenės teisė jas ginti. Dar labiau nepatinka jas aktyviai ginantys piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos. Totalitariniuose režimuose juos „pamoko“ valstybė, demokratijose – pelno bet kurią kainą siekiančios korporacijos, „bananų“ respublikose – verslas drauge su korumpuota valdžia.
Piliečiams iškeliamos bylos už parodymus viešuosiuose svarstymuose, parašų po peticijomis rinkimą, kreipimąsi į teismą dėl aplinkos apsaugos arba kitų įstatymų pažeidimų arba atvirų pasisakymų viešojo intereso klausimais. Nevyriausybinės organizacijos ir fiziniai asmenys tampomi po teismus. Ieškovai – verslo korporacijos arba valdžios institucijos – reikalauja juos nubausti dėl esą padarytos žalos ir kenkimo, tačiau iš tiesų siekdamos įbauginti, atgrasyti, nutildyti visuomenę (bernardinai.lt).
Nemažai tokių bylų yra nukreiptos prieš kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje. Žmogus ir visuomenė turi teisę save ginti – tai užtikrina šalių konstitucijos ir tarptautinės konvencijos, ypač Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTO/EEK) Konvencija dėl visuomenės teisės gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais dar kitaip vadinama Orhuso konvencija.
Vilniaus senamiestis naktį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2001 metais, Europos Sąjunga Bendrijos lygmeniu – 2005 metais. Bet drauge su visuomenės teisėmis, atsirado ir verslo pasipriešinimas joms – teismus pasiekė pirmieji strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą.
Būtent šios Konvencijos 3 str. 8 d. nustatyta, jog „kiekviena Šalis užtikrina, kad asmenys, įgyvendinantys šioje Konvencijoje numatytas savo teises, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi“.
Šios bylos vadinamos „strateginiais ieškiniais prieš visuomenės dalyvavimą“ (angl. strategic lawsuits against public participation; trumpinys – angl. SLAPP, liet. SIPVD). SIPVD yra kliūtys, trukdančios užtikrinti piliečių teisė kreiptis į teismus ir įgyvendinti Orhuso konvenciją.
Strateginiais ieškiniais prieš visuomenės dalyvavimą priskirtini tokie ieškiniai, kai ieškovas – verslo įmonė – reikalauja nubausti piliečius (fizinius asmenis) dėl neva padarytos žalos ir kenkimo kreipiantis į teismą, tačiau iš tiesų siekia įbauginti, atgrasyti ir nutildyti visuomenę bei visaip suvaržyti jos teises, kurias garantuoja LR Konstitucija, tarptautinė ir ES teisė bei Lietuvos įstatymai.
Pirmoji rezonansinė byla buvo Vilniaus Žirmūnų rajono gyventojų skundas prieš Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę dėl užstatomos rekreacinės zonos ir naikinamos vaikų žaidimų aikštelės. Šio rajono gyventojai parašė skundą prieš Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę. O ši padavė juos į teismą. Analogiškai kaip ir R.Kalinauskaitės atveju, bendrovė reikalavo areštuoti gyventojų nekilnojamąjį turtą, kad būtų galima padengti dėl esą piktavališkų gyventojų veiksmų patirtus nuostolius. Galiausiai teismas pripažino, jog tai yra viešojo interesas klausimas – subjektinės teisės ir viešasis interesas gali sutapti (Administracinė byla Nr. A3-64-07).
Orhuso konvencija draudžia persekioti ir bet kaip varžyti visuomenės narius dėl jų dalyvavimo sprendimų, susijusių su aplinka, priėmime, bei kreipiantis dėl jų į teismą. Lietuva (kaip šios Konvencijos susitariančioji šalis ir ES narė) įsipareigojo užtikrinti, kad visuomenės nariai nebūtų persekiojami arba kitaip varžomi dėl Konvencijos suteiktų teisių įgyvendinimo.
Vakarų demokratinėse valstybėse yra įtvirtinta praktika, kad prieš tokius ieškinius, kurie nukreipti prieš visuomenės dalyvavimą yra teikiami priešieškiniai (angl. SLAPPback.). Jais persekiojami visuomenės atstovai (SIPVD taikiniai) apgręžia reikalus ir pareikalauja iš ieškovų atlyginti SIPVD padarytą žalą ir nuostolius.
Konstitucinių arba kitų teisių pažeidimai, ieškiniai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis arba deliktinės teisės pažeidimų, pavyzdžiui, dėl piktinančio, įžeidžiančio elgesio – tai teisinių pagrindų, kuriuos galima naudoti priešieškiniams prieš SIPVD, pavyzdžiai.
Dažniausiai pasitaikantys priešieškinių prieš SIPVD pagrindai yra piktybinis teisminis persekiojimas ir piktnaudžiavimas teisminiu procesu. Daugelis priešieškinių prieš SIPVD baigiasi sutarimu, todėl apie galutinius rezultatus nepranešama (daugiau apie tai ČIA).
O kai kuriose valstybėse yra priimti įstatymai, leidžiantys prašyti teismą atmesti ieškinį, kuris yra nukreiptas prieš visuomenę. Tuomet byla sustabdoma, iki teismas nutaria, ar pateiktas ieškinys neteisėto SIPVD atvejis. Būtent SIPVD teikėjas privalo įrodyti, kad jo ieškinys – ne SIPVD, o teisėtos pastangos pateikti teismui prašymą nagrinėti skundą. Jei teismas įvertina ieškinį kaip SIPVD ir todėl atmeta, ieškinio taikiniui (šiuo atveju visuomenės atstovams) atlyginamos visos bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidos. Teismas taip pat gali skirti SIPVD teikėjui (pvz., UAB „Orkela“) baudą, kad atgrasintų toliau teikti tokius ieškinius. Jei dėl SIPVD asmuo nukentėjo, jis gali prašyti priteisti iš šio ieškinio teikėjo kompensaciją ir žalos atlyginimą.
Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Tačiau šiuo atveju ypač svarbi yra visuomenės pozicija. Bet koks visuomenės neutralumas skatina verslo bendroves piktnaudžiauti savo teisėmis, nes jos finansiškai yra pranašesnės už fizinį asmenį, todėl gali nuslopinti bet kurias visuomenines iniciatyvas. Visuomenės neutralumas gali būti suprantamas kaip ženklas teikti analogiškus ieškinius kitiems visuomenininkams, o statytojams nusitaikyti ne tik į Misionierių ar Lukiškių dominikonų ansamblį su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, bet ir į kitus sakralius Lietuvos istorijos, architektūras, kultūros ir paveldo objektus. Todėl visuomenė šiuo atveju turi tik vieną pasirinkimą: arba atsisakyti savo teisių verslo vystytojų naudai, arba ginti savo interesus visomis teisinėmis priemonėmis. Šių interesų gynimas pasireiškia per visuotinį visuomenės atstovų dalyvavimą, taip pat jų palaikymą mitingais, piketais, peticijomis, viešąja nuomone ir kt.
Šiuo atveju turime aiškiai įsisąmoninti, kad vienoje pusėje yra visuomenė ir jos atstovai R. Kalinauskaitės asmenyje, kurie siekia apsaugoti Lietuvos valstybės istorinį kultūros paveldą, o kitoje pusėje – strateginį ieškinį prieš visuomenės dalyvavimą, taigi prieš visuomenę pateikusi bendrovė UAB „Orkela“, kuri siekia prisiteisti iš visuomenės atstovės R. Kalinauskaitės 50 tūkst. eurų. Pirmoji gina (atstovauja) viešuosius interesus (ne asmeninius), o antroji – siaurus verslo grupės interesus.
R.Kalinauskaitė tinklalapyje „lietuvos.link“ nurodo, kad UAB „Orkela“ priklauso investicijų valdymo bendrovei „Lords LB Asset Management“. O tarp šio kolektyvo narių esama tokių Lietuvos visuomenei gerai žinomų asmenų, kaip Mindaugas Marcinkevičius, kuriam priklauso 47 procentai „Lords LB“ akcijų, kad jis yra vienas iš vadinamojo Vilniaus prekybos dešimtuko, pradėjusio irti žlugus valstybinio masto afera vadintam Leo LT, narių; šiemetinė naujiena – kad galutiniu teismo sprendimu „turi papildomai sumokėti valstybei 287,4 tūkst. eurų mokesčių ir baudų už 2008-2012 metus“.
Taigi metas tiksliai įvardinti, kas yra tikrieji ir tariami mūsų draugai ir ką derėtų daryti spalio 29 d. Priešingu atveju vieši verkšnojimai dėl milžiniškos socialinės atskirties, teisingumo stygiaus, nepakenčiamų pragyvenimo sąlygų ir kitų blogybių rodys tik mūsų neįgalumą savarankiškai mąstyti ir spręsti dėl savo ir vaikų ateities gyvenimo Lietuvoje.
Įtraukti į nepageidaujamų asmenų sąrašą asmenis, prisidėjusius prie žmogaus teisių pažeidimų okupuotose Sakartvelo (Gruzijos) teritorijose, siūlo Lietuvos užsienio reikalų ministerija. Su šiuo pasiūlymu ji ketvirtadienį kreipėsi į Migracijos departamentą.
2018 metų rugpjūčio 8 dieną bus minimos 10-osios Rusijos Federacijos karinės agresijos prieš Sakartvelą metinės, primenama Užsienio reikalų ministerijos pranešime. Rusijos Federacija okupavo apie 20 proc. Sakartvelo teritorijos, pažeisdama tarptautinės teisės normas, pripažino okupuotų teritorijų „nepriklausomybę“, dislokavo jose gausias karines pajėgas, vykdo „slenkančią“ aneksiją, tiesiogiai ir per okupuotų teritorijų „valdžios“ struktūras toliau kelia įtampą greta administracinių linijų, riboja ir pažeidžia žmogaus teises.
Pastaruoju metu didžiausio atgarsio tarptautiniu mastu sulaukė Sakartvelo piliečių Gigos Otchozorijos ir Archilo Tatunašvilio nužudymai okupuotose Sakartvelo teritorijose. Sakartvelo pareigūnams iki šiol trukdoma atlikti tyrimą ir vykdyti teisingumą šiose bylose. Veiksmus prieš G. Otchozoriją ir A. Tatunašvilį bei kitų Sakartvelo piliečių atžvilgiu, neteisėtai juos sulaikant, ribojant jų teisę į gynybą, neteisėtai kalinant, trukdant vykdyti nužudymų ir kitų sunkių nusikaltimų tyrimą tarptautinė bendruomenė yra įvertinusi kaip pažeidžiančius tarptautinės teisės principus, žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šie Rusijos Federacijos ir jos kontroliuojamų okupuotų teritorijų „valdžios“ veiksmai griauna saugumą ir kuria įtampą regione.
Sakartvelo parlamentas 2018 metų kovo 21 dieną priėmė rezoliuciją „Dėl sunkių žmogaus teisių pažeidimų okupuotose Abchazijos ir Cchinvalio regionuose ir dėl Otchozorijos-Tatunašvilio sąrašo“, o Sakartvelo Vyriausybė birželio 26 dieną – atitinkamą sprendimą, įvedantį nacionalines ribojančias priemones už šiuos pažeidimus atsakingų asmenų atžvilgiu. Atsižvelgdama į Sakartvelo Vyriausybės prašymą, Lietuvos užsienio reikalų ministerija ir kreipėsi rugpjūčio 2 dieną į Migracijos departamentą, siūlydama taip pat taikyti Lietuvos nacionalines ribojančias priemones šių asmenų atžvilgiu.
Lietuva buvo ir yra viena aktyviausiai „slenkančios“ Rusijos Federacijos aneksijos Sakartvele ir visų su tuo susijusių tarptautinės teisės ir žmogaus teisių pažeidimų nutraukimo reikalavusių šalių, Lietuvos diplomatai ir užsienio reikalų ministras asmeniškai ne kartą kėlė šiuos klausimus Jungtinėse Tautose, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijoje (ESBO), Europos Taryboje ir kitose tarptautinėse organizacijose.
Lietuva ir toliau ragina Rusijos Federaciją sudaryti visas sąlygas užtikrinti teisingumą prieš nusikaltusius asmenis bei nutraukti visus neteisėtus veiksmus Sakartvelo teritorijoje, sakoma URM pranešime.
Dr. Daiva Tamošaitytė, teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.
Ir vėl atėjo – ir praėjo – birželis, tragiškiausių įvykių Lietuvai metas. Ir vėl – tik sąmoningosios tautos dalies paminėtos datos, o valdžios – valdiškai. Birželio sukilimo aukščiausiu lygmeniu – kaip nebūta.
Jo organizatoriams ir dalyviams skirta konferencija (http://pasauliolietuvis.lt/laisves-byla-ir-iseivija/) liko didvyrių, kurie anais laikais buvo „vienui vieni“, ir jų artimųjų garbės reikalu. 1941 m birželio 23 d. dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti teisės aktu Seimas atsisakė 2000-aisiais, legendiniam Adolfui Damušiui dar esant gyvam; žiniasklaida nutylėjo šį faktą, ir viskas buvo totaliai užblokuota. Straipsnį apie peripetijas, susijusias su šiuo klausimu, A. Damušio politinių studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis galėjo išspausdinti tik JAV. Teikimas vėl inicijuotas šiais metais.
Istorija moko, kad negalima peršokti jokio laikotarpio, nes tai neįmanoma (nors kai kas istorijoje tai bandė daryti, tam tikrus laikotarpius „likviduoti“). Suprantamas būtų ir nepasitenkinimas, nes įtvirtinus 1941 metų įvykius jiems tinkamoje vietoje istorijos lentynoje, būtų „užgožta“ Kovo 11-osios šviesa. Ši diena ir jos internacionalinės neužmirštuolės užtemtų dėl to, kad nebuvo laiku įprasminta „konkurentė“, o ši nusvertų svoriu ir reikšme. Nepalyginsi kruvinų pasaulinio karo ir okupacijų, ultimatumų fone vykdytų darbų su tais, kurie padaryti taikiu būdu, pasitaikius palankioms aplinkybėms. Nors be Vasario 16-osios nebūtų Birželio 23-iosios, o be Birželio 23-iosios – nebūtų Kovo 11-osios.
Adolfas Damušis
Kas bijo Virdžinijos Vulf, o kas – amerikiečių. Be Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų iš JAV kilusių ir joje Lietuvos laisvės bylą palaikiusių kovotojų kažin ar šiandien galėtume švęsti Kovo 11-ąją. Pirmiausia dėl to, kad Laisvės statulos pavėsyje prieglobstį rado nepriklausomybės siekius iki pat galo palaikiusios svarbiausios mums institucijos ir šviečiamoji veikla. O nūdien lemtinga takoskyra tarp JAV ir Lietuvos, nubrėžta po II pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikais, įlūžo kaip ledas, perskrostas galingo tautų išsivadavimo ledlaužio. Globalistų nepasitenkinimui netyčinis padarinys yra tas, kad globalizacija ir techninis progresas iš tikro pasaulį padarė be sienų, ir šiandien Niujorkas ar Vašingtonas yra tiek pat arti, kiek Europa ar Azija. Arti ne tik ekonominiais ir politiniais procesais, bet ir fiziškai.
Tačiau iš to, kad bene 30 metų nenorima pripažinti birželio kovų reikšmės ir akivaizdžių JAV diasporos nuopelnų, vengiama pilnutinai įtraukti ją į šalies atkūrimo darbą, galima spręsti, kad inercija ir sovietinis mentalitetas nepasiduoda laiko erozijai, ir, suprantama, dėl to, kad yra kultivuojamas ir palaikomas jėgų, kurios priešinosi Lietuvos įstojimui į NATO. Tikras pinigas mėginamas pakeisti pasaulyje populiariais progresyvizmo „bitkoinais“ be tautinių ar valstybinių požymių. Ir nors proskyna į pasaulio galingiausios šalies tribūnas dar neužaugo, atrodo, kad gravituojama buvusios sovietinės supervastybės įtakos zonoje, nepasinaudojant naujomis galimybėmis. Ilgametė BAFL prezidentė Angelė Nelsas apgailestavo, jog balandžio mėn. 3 d. Baltijos šalių prezidentams viešint Baltuosiuose rūmuose, buvo praleista puiki proga viešai padėkoti amerikiečiams ir išeiviams už kovas laisvės byloje. Tuos žodžius būtų išgirdęs visas pasaulis. Tokiu būdu, A. Nelsas nuomone, buvo parodyta nepagarba amerikiečiams.
Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto
Tuo tarpu prezidentas Donaldas Trumpas pasveikino Baltijos šalis su nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu ir pabrėžė, kad JAV niekada nepripažino sovietų okupacijos. Taip pat prezidentas sakė, kad Baltijos šalys yra Amerikos partnerės ekonomikos ir eksporto srityse, ir mato ateityje bendradarbiavimą, pagrįstą abipusiu saugumu ir gerove.
Jungtinėse Valstijose taip pat vyksta sudėtingi procesai ir ideologinės kovos, tačiau paskandinti jankių laivą pavojinguose tarptautiniuose vandenyse jų pačių rankomis nepavyko. Trys paskutiniai prezidento Donaldo Trumpo potvarkiai – Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine ir Aktas Nr. 447, išėjimas iš JT Žmogaus teisių tarybos ir Kosmoso pajėgų formavimas – žymi ypatingai svarbų geopolitinį posūkį, kuris bus lemtingas visoms šalims. Regis, dabartinė administracija Vašingtone nebenori veltui švaistyti jėgas ten, kur ilgai buvo „važiuojama“ ant jos pečių, ir imasi iš esmės svarbių pokyčių, rodančių, kad supervalstybė nėra nominalus dalykas.
JAV išėjo iš Jungtinių tautų Žmogaus teisių tarybos dėl šios, pasak JAV ambasadorės Nikki Haley, „veidmainystės“ ir „nesibaigiančio priešiškumo prieš Izraelį“. Ši organizacija „dangstė žmonių teisių pažeidėjus daug metų“, „rodydama nepagarbą esminėms žmogaus teisėms“, todėl JAV negali dirbti su šalimis, kurios nepalaiko JAV siūlymų, dirba siaura darbotvarke, nors „joms buvo suteikta daugybė galimybių dirbti kartu“. Pasak N. Haley, „tai nereiškia tų teisių gynimo atsisakymo, bet būtent – jų gynimą nesusisaistant su susikompromitavusia organizacija; žmogaus teisės šalies bus ginamos už tarybos ribų“.
Vilniuje žygiuoja JAV kariuomenės atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seniai negirdėjau tokio principingo pareiškimo organizacijoje, jau seniai paralyžiuotoje imitacinių jėgų ir neadekvačiais interesais besivadovaujančių šalių (Kuba, Egiptas, Venesuela etc.). Šiuo veiksmu buvo priminta organizacijos steigties ir veiklos prasmė. Dar įdomu, kad teisinga vidaus politika (pirmiausia rūpintis savo šalies piliečiais ir Konstitucijos raide) ryškiai atsispindi ir tarptautiniu lygiu, o tai yra akibrokštas kosmopolitams, parodantis pastangų formuoti savo „žmogišką veidą“ pirmiausia rūpinantis „pasauliu“ absurdiškumą. Tai toks pat filosofinis nonsensas, kaip ir buvimas vienu metu dviejose vietose ir visi kiti „susidvigubinimai“. Visada teks rinktis: ar imti šaukštą ir pamaitinti alkaną vaiką savo namuose, ar, nesumokėjus alimentų (nėra laiko gelbėjant pasaulį), su šaukštu stovėti turguje ir mėginti atlikti garsųjį minios pamaitinimo aktą vienu kepalėliu. Bet, regis, po Kristaus tai dar niekam nepavyko.
Ir galiausiai – savaitės naujumo siuprizas, kurį žymus JAV astrofizikas ir kosmologas Neilas de Grasse Tysonas, nesulaikydamas šypsenos, komentavo kaip logišką žingsnį. Taigi JAV kuria šeštąjį karo pajėgų padalinį, Space Force, ir jau nebe oro, bet kosmoso (erdvės) pajėgos žymės raumenų dydį.
Sakytum, visai aišku, kas yra kas, ir kas kur pirmauja. Tik įdomu, ar Lietuva ir toliau vaidins „neutralitetą“ (šįkart pasireiškiantį kaip sėdėjimas ant kelių kėdžių, išskyrus savo) ir lips ant to paties grėblio kaip 1939-aisiais ir atsidurs 1945-uosiuose, ar norės sėstis į tą patį erdvėlaivį. Kol dar pro liuką amerikiečiai draugiškai mosuoja ranka. Tokio šanso Lietuva dar neturėjo.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad JAV studento Otto Warmbiero mirtis paskatino pokyčius JAV ir Šiaurės Korėjos santykiuose, ir tie pokyčiai lėmė dvišalių santykių atšilimą.
JAV studentas O. Warmbieras buvo 18 mėnesių kalinamas Šiaurės Korėjoje ir mirė netrukus po to, kai iš kalėjimo buvo paleistas komos būsenos.
„O. Warmbieras yra labai ypatingas asmuo ir ilgą laiką bus mano gyvenime. Jo tėvai – geri mano draugai. Manau, kad be Otto to nebūtų atsitikę. Kažkas pasikeitė nuo tos dienos. Tai buvo siaubingas dalykas, tai buvo žiauru, tačiau labai daug žmonių pradėjo sutelkti dėmesį į tai, kas vyksta. Tikrai manau, kad Ottas yra tas asmuo, kuris nemirė tuščiai. Sakiau tai jo tėvams. Ypatingas jaunas vyras. Ir turiu pasakyti, ypatingi tėvai, ypatingi žmonės“, – per spaudos konferenciją Singapūre kalbėjo D. Trumpas.
JAV prezidentas atsakinėjo į klausimus per spaudos konferenciją po istorinio susitikimo su Šiaurės Korėjos vadovu Kim Jong-unu.
Kalbėdamas apie žmogaus teises Šiaurės Korėjoje, D. Trumpas pridūrė: „Šis klausimas buvo aptartas, išsamiau bus aptariamas ateityje“.
Studentas 2016-ųjų kovą buvo nuteistas 15 metų sunkiųjų darbų už tai, kad viešėdamas Šiaurės Korėjoje pavogė propagandinį plakatą. Atliekant bausmę, jį ištiko koma. Netrukus po to, kai „dėl humanitarinių priežasčių buvo paleistas ir grįžo į JAV, O. Warmbieras mirė.
Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijoms tapo žinoma, kad 2018 m. gegužės 16 d. du šimtai Vilniaus universiteto (VU) studentų kreipėsi į VU Rektorių, Senatą ir Tarybą, prašydami nenaikinti VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) politinės filosofijos profesoriaus etato. Taip studentai sureagavo į TSPMI administracijos sprendimą panaikinti politinės filosofijos profesoriaus etatą, o V. Radžvilui pasiūlius dalyvauti konkurse kitos srities profesoriaus pareigoms užimti.
Kreipimosi autorių nuomone, TSPMI administracijos siūlymas V.Radžviliui kandidatuoti į sociologijos ar kitos srities profesoriaus vietą prilygsta jo pašalinimui iš Universiteto. „Tai didžiulė klaida, dėl kurios labiausiai nukentės studentai. Prof. V.Radžvilas dėsto argumentuotai, išsamiai ir įžvalgiai, praturtindamas net ir tuos studentus, kurie nepritaria jo dėstymo būdams ar išsakomiems teiginiams, jo dėstomi kursai vertingi tiek savo turiniu, tiek dėl išskirtinio, dėmesį pritraukiančio dėstymo“,- rašoma kreipimesi.
Sumanymas panaikinti TSPMI prof. Radžvilo užimamą etatą yra įgijęs politinį atspalvį. 2017-05-15 devyni Instituto studentai laišku paprašė TSPMI administraciją prof.V.Radžvilo dėstomą kursą „Europos idėja: tapatumai ir reprezentacijos“ iš privalomojo pakeisti į pasirenkamąjį dėl profesoriaus pažiūrų ir įsitikinimų. TSPMI administracija prašymą be įtikinamų motyvų nedelsdama patenkino, neatsižvelgusi į netrukus pateiktą alternatyvų 22 studentų bei alumnų prašymą palikti kursą privalomą. TSPMI administracija, apribodama profesoriaus V.Radžvilo teisę laisvai dėstyti parengtą kursą, akivaizdžiai palaikė diskriminacinę nuostatą alternatyvų prašymą pateikusiųjų akademinės bendruomenės narių (22 studentų bei alumnų) atžvilgiu, tuo šiurkščiai pažeisdama VU Statutą.
TSPMI administracija nepaisė Lietuvos mokslininkų sąjungos, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo, kitų akademinės bendruomenės narius vienijančių organizacijų perspėjimų nepersekioti profesoriaus už pažiūras ir įsitikinimus.
VU Rektorius, tiesiogiai atsakingas už VU Statuto nuostatų laikymąsi (VU Statuto 42 ir 43 str.), nesikišdamas į TSPMI konfliktą pats pažeidė esmines VU Statuto nuostatas, t.y. prievolę vykdant Universiteto misiją užtikrinti minties laisvę ir nuomonių įvairovę jame (4 str.2 dalis 2 p.).
VU Rektoriaus laikysena nepakito ir po grupės TSPMI akademinės bendruomenės narių kreipimosi į VU Centrinę akademinės etikos komisiją dėl tariamo V.Radžvilo akademinės etikos normų laužymo. Centrinė akademinės etikos komisija, paneigusi profesoriui mestus kaltinimus, iš esmės patvirtino VU TSPMI etikos komisijos išvadas, jog prof. V. Radžvilo persekiojimas yra politinio pobūdžio. Todėl, įvertinus VU Rektoriaus atsakomybę už VU misijos įgyvendinimą ir nenukrypstamą VU Statuto laikymąsi, darytina išvada, jog VU Rektorius palaiko minėtą politinį persekiojimą.
Stiprėjančias autoritarinio valdymo ir studijų ideologizavimo tendencijas Universitete patvirtina ir kiti faktai. Tai VU administracijos siekis naikinti universitete humanitarinius fakultetus bei lituanistines studijas, kitaminčių profesorių teisių suvaržymai (išeiti iš darbo dėl patirto mobingo priversta R. Čepaitienė, draudimas P. Gyliui dirbti VU komunikacijų fakultete) ir kai kurios moksliniu požiūriu abejotinos Rektoriaus iniciatyvos (steigti VU LGBT padalinį). Visa tai verčia abejoti Rektoriaus administravimo gebėjimais toliau vykdyti VU misiją.
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos konstatuoja:
Teisės apribojimas profesoriui V.Radžvilui laisvai dėstyti teorinį kursą VU TSPMI ir šio instituto administracijos siekis jį pašalinti iš VU TSPMI turi politinio parsekiojimo požymių.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas. Slaptai.lt nuotr.
VU akademinės bendruomenės nario persekiojimas už pažiūras ir įsitikinimus Vilniaus universitete yra prilygintinas mokslininkų ir dėstytojų politiniam persekiojimui universitete sovietmečiu (V. Biržiška, B. Sruoga, V. Jurgutis, P. Šalčius, A. Žvironas, V. Sezemanas, M. Lukšienė, V. Zaborskaitė, I. Kostkevičiūtė, J. Trinkūnas ir kt.) ir kelią susirūpinimą dėl stiprėjančio universiteto autoritarinio valdymo: administracijos santykiai su dėstytojais ir kitais akademinės bendruomenės nariais prieštarauja pamatiniams piliečių laisvių principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, kuri laiduoja asmens teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (25 str.) bei garantuoja, kad „kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi“ (42 str.), ir VU Statutui, kuris „puoselėja minties laisvę ir nuomonių įvairovę, atvirumą pasaulio idėjoms ir inovacijoms, kolegialumo, tarpusavio pagarbos, pasitikėjimo ir akademinės etikos vertybes“ (4 str.2 d. 2 p.).
Būdamas ir asmeniškai atsakingas už prof. V.Radžvilo nušalinimą, VU Rektorius ne tik atima iš studentų jų savarankiško mąstymo ugdymui reikalingą prof. V.Radžvilo dėstomą kursą, varžo Universiteto pedagogų aktyvumą bei kūrybinių ieškojimų norą, bet ir slopina universiteto debatų kultūros tradiciją. Įtvirtindamas politinės valdžios platinamą vieningą politinio korektiškumo doktriną, VU Rektorius savo konformizmu siekia jai suteikti statusą, analogišką sovietinei ideologijai, kuri dėl politinės prievartos ir saugojimo nuo kritikos, virto dogmatiniu tikėjimu.
Atsižvelgdami į tai prašome VU senatą įpareigoti VU Rektorių:
Patenkinti minėtų 200 studentų prašymą palikti prof. Vytautą Radžvilą dėstyti jo iki šiol skaitytą kursą Vilniaus universiteto TSPMI ir sudaryti kuo palankesnes sąlygas ne tik akademiniams, bet ir viešiems debatams aktualiausiais politikos bei politinės kultūros klausimais, taip pat ir nedelsiant nutraukti jo persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus.
Be išlygų vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymų ir VU Statuto reikalavimus, t.y. užtikrinti Universitete ir jo padaliniuose dėstytojų bei kitų akademinės bendruomenės narių konstitucines įsitikinimų ir pažiūrų reiškimo laisves.
Prašome VU Senatą ir Tarybą:
Ištirti ideologinio ir politinio persekiojimo bei susidorojimo su mokslininkais, dėstytojais už pažiūras faktus, atvejus, etc. ir supažindinti VU akademinę bendruomenę bei visuomenę su atliktų tyrimų išvadomis.
VU Senatui, Tarybai ir Rektoriui atsisakius tenkinti šiuos prašymus, kviečiame:
Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą viešumo tikslais informuoti Europos universitetų akademines bendruomenes apie akademinės bendruomenės narių laisvių suvaržymus Vilniaus universitete.
Lietuvos mokslininkų sąjungą ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimą, suderinus su VU profesinėmis sąjungomis, kreiptis paramos į Tarptautinį akademijų ir akademinių draugijų žmogaus teisių tinklą, kuris rūpinasi ir atstovauja mokslininkų, inžinierių, sveikatos priežiūros ir kitų aukštojo mokslo darbuotojų teisėms jiems vykdant savo tiesiogines pareigas.
Raginame:
Kiekvieną Universiteto dėstytoją ar akademinės bendruomenės narį nesitaikstyti su akademinės laisvės suvaržymais, ginti ne tik savo bendraminčių bet ir oponentų konstitucinę teisę į pažiūrų ir įsitikinimų reiškimo laisvę, neleisti, kad būtų ribojama bet kurio bendruomenės nario mokslinių tyrinėjimų, dėstymo ir pažiūrų bei įsitikinimų laisvė. Šias LR Konstitucijoje, įstatymuose ir VU Statute įvirtintas pamatines vertybes raginame atsakingai ir nuosekliai perduoti jaunajai kartai.
Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Romualdas Povilaitis
Lietuvos žmogaus teisių asociacija Vytautas Budnikas
Piliečių gynybos paramos fondas Stasys Kaušinis
Lietuvos Helsinkio grupė Stasys Stungurys
Šis pareiškimas išsiųstas Vilniaus universiteto Rektoriui prof. Artūrui Žukauskui, Vilniaus universiteto Tarybai, Vilniaus universiteto Senatui, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimui, Vilniaus universiteto ir Lietuvos akademinei bendruomenei.
JT žmogaus teisių komisaras: Izraelio atsakas į protestus Gazos Ruože – visiškai neproporcingas. EPA-ELTA nuotr.
Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių taryba penktadienį vykusiame balsavime pritarė siūlymui į Gazos Ruožą išsiųsti tarptautinę karo nusikaltimų tyrimo komandą, kuri tirs Izraelio pajėgų veiksmus per kelias pastarąsias savaites šiame palestiniečių anklave vykusius protestus.
Taryba patvirtino rezoliuciją, kuria buvo raginama į Gazą „nedelsiant išsiųsti nepriklausomą tarptautinę tyrimo komisiją“ – aukščiausio lygmens JT Žmogaus teisių tarybos tyrimų institutą.
Iš 47-ių tarybos narių vos dvi – JAV ir Australija – balsavo prieš šią rezoliuciją. Už pasisakė 29 šalys, o 14 – susilaikė, tarp jų – Didžioji Britanija, Šveicarija ir Vokietija.
Rezoliucijos tekste nurodoma, kad komanda tirs įtariamus pažeidimus ir piktnaudžiavimą (…) plataus masto civilių protestų, prasidėjusių 2018 m. kovo 30 d., karinio puolimo kontekste, (…) įskaitant tuos, kurie gali būti prilyginami karo nusikaltimams“.
Neeilinė JT sesija buvo surengta po šešias savaites Gazos Ruožo ir Izraelio pasienyje vykusių masinių protestų ir susirėmimų. Šiais protestais raginta leisti palestiniečių pabėgėliams grįžti į savo buvusius namus, kurie yra atsidūrę Izraelio teritorijoje.
Per susirėmimus žuvo iš viso daugiau kaip 100 palestiniečių. Apie 60 iš jų žuvo per pirmadienį vykusius protestus, kurie sutapo su JAV ambasados perkėlimu į Jeruzalę.
„Vaivorykštės indekse“ Lietuva pakilo į 37 vietą, bet homofobija mokyklose klesti. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Homofobinių patyčių Lietuvos mokyklose tyrimas rodo, kad tai – didžiulė problema. „Oi oi oi, kokia didelė“, – trečiadienį spaudos konferencijoje Seime „LGBT žmogaus teisių situacija Lietuvoje: tarp „draudimų kultūros“ ir progreso“ teigė Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovas Vladimiras Simonko.
Pasak kalbėtojo, gyvenimas Lietuvoje gerėja. „Žinau, kad greitai išvažiuosime su vaivorykštiniu autobusu, žygiuosim Rygoje per eitynes su savo broliukais. Bet šiandien – proga paminėti kasmetinį „Vaivorykštės indeksą“, kuriame matysime įdomių dalykų“, – sakė V. Simonko.
Lietuva šiame indekse pakilo iš 39 į 37 vietą. Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovui tai atrodo žingsnis į priekį, turint omenyje draudimų kultūrą Lietuvoje. „Esame geresni už latvius, lenkus, šiek tiek atsiliekam nuo estų“, – komentavo V. Simonko.
Tačiau homofobinės patyčios Lietuvos mokyklose rodo, kad dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės problemų kyla kone kiekvienam jaunuoliui, ir tai negali nekelti nerimo.
Pasak Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL komunikacijos koordinatorės Eglės Kuktoraitės, 2017 metų vasarą atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 14-18 metų moksleiviai, parodė, kad beveik pusė LGBT jaunuolių jaučiasi nesaugiai mokyklose dėl savo seksualinės orientacijos, tik 5 proc. jų teigė nesusidūrę su homofobinėmis apraiškomis.
Traumuojamas patirtis moksleiviai priversti išgyventi vieni, nes pedagogai nežino, kaip reaguoti į homofobines patyčias, maža to, patys neretai prie jų prisideda. 90 proc. LGBT moksleivių planuoja emigruoti į užsienį, nors įstatymiškai diskriminacija dėl seksualinės orientacijos yra draudžiama.
Vienas aktualiausių klausimų LGBT bendruomenei – partnerystė, kuri blokuojama. Taip trečiadienį pristatydama Tarptautinei dienai prieš homofobiją, bifobiją ir transfobiją skirtą spaudos konferenciją teigė Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narė Aušrinė Armonaitė.
Parlamentarei akivaizdu, kad daugėja Seimo narių, kurie šią mintį palaiko, bet jų nepakanka laukiamam pokyčiui.
Kita A. Armonaitės minėta problema – lyties keitimo reguliavimas, kuris šiuo metu įgyvendinamas per teismų sprendimus, suteikiančius galimybę legaliai pasikeisti lytį žmonėms, išgyvenantiems vidines dramas.
„Tačiau lyderystės šioje temoje Sveikatos apsaugos ministerija nerodo. Priešingai. Ir kai susidaro lyderystės vakuumas, Seime sklando iniciatyva uždrausti lyties keitimą. Šioje kadencijoje draudimai populiarūs“, – sakė A. Armonaitė.
Kaip pridūrė Seimo narė, visą šią savaitę Lietuvoje vyksta Vaivorykštės dienos. „Jos tampa ne vien politiniais debatais, bet ir švente. Mano nuomone, tai labai gerai“, – sakė Seimo narė, primindama, kad trečiadienio vakarą Vilniaus centre atidaroma pirmoji vaivorykštinė pėsčiųjų perėja.
Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovas V. Simonko dėkojo A. Armonaitei už moralinę paramą, kurios LGTB kartais trūksta. „Tokia spaudos konferencija Seime – trys žingsniai į priekį“, – sakė V. Simonko.
Šeštadienį per protestus prieš neseniai perrinktą Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną suimtas šalies opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas ir daugiau kaip 1 600 jo rėmėjų.
Navalnas sulaikytas Maskvos centre. Pasak protestų organizatorių, opozicijos rėmėjai protestuoti prieš pirmadienį inauguruojamą V. Putiną susirinko iš viso 90-yje skirtingų miestų visoje Rusijoje.
Anot žmogaus teisių portalo „OVD-Info“, be Maskvos policijos pareigūnai visoje šalyje suėmė apie 1 350 protestuotojų. Oficialioji Rusijos valdžia sulaikytų protestų dalyvių skaičiaus iš karto nenurodė. Remiantis „OVD-Info“ duomenimis, daugiausia žmonių suimta Rusijos sostinėje – per 700 dalyvių.
Oficialiais duomenimis, Maskvoje protestuose dalyvavo vos apie pusantro tūkstančio rusų, nors organizatoriai suskaičiavo kelis tūkstančius dalyvių.
Liudininkai pasakoja, kad kai kurie pareigūnai protestuotojus vaikė guminėmis lazdomis.
Europos Sąjungos užsienio politikos vadovės Federicos Mogherini biuras pasmerkė Rusijos policijos brutalumą ir masinius suėmimus bei paragino taikius protestuotojus paleisti į laisvę.
Seimo kontrolieriai įvardijo esmines žmogaus teisių problemas šalyje, tarp kurių – bausmių vykdymo sistemos, psichikos sveikatos priežiūros reglamentavimo, teisės gauti informaciją ir institucinės globos problemos.
Pristatydami Seimo kontrolierių, nacionalinės žmogaus teisių institucijos, 2017 m. veiklos atskaitą, Seimo kontrolieriai atkreipė dėmesį į tai, kad nesprendžiamos žmogaus teisių problemos šalyje gali tapti pagrindiniu trukdžiu Lietuvos siekiui tapti Jungtinių Tautų (JT) Žmogaus teisių tarybos nare 2022-2024 m. kadencijai.
Tarp Europos Sąjungos valstybių Lietuva yra viena pirmaujančiųjų pagal įkalintų asmenų skaičių. Orumą žeminančios kalinimo sąlygos tebelieka opi šalies problema. Seimo kontrolieriai bei Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą ne kartą atkreipė valstybės dėmesį į prastas kalinimo sąlygas šalyje. Bylos dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų neužtikrinant tinkamų suėmimo ir kalinimo sąlygų, sudarė pagrindinę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos dalį, rašoma Seimo kontrolierių 2017 m. veiklos ataskaitoje.
Seimo kontrolierių įstaigoje vykusiame ataskaitos pristatyme Seimo kontrolieriai Augustinas Normantas ir Raimondas Šukys pabrėžė, kad būdama nacionalinė žmogaus teisių institucija, Seimo kontrolierių įstaiga ypatingą dėmesį skiria sisteminių ir įsišaknijusių problemų stebėsenai. „Susitikę su Vyriausybės atstove Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) sprendėme, kokių priemonių turėtų imtis valstybė, kad būtų paspartintas EŽTT sprendimų įgyvendinimas, ypač tų, kurioms susitirpinta vykdymo priežiūra”, – veiklos ataskaitos pristatyme kalbėjo A. Normantas.
„Lietuvos Respublika privalės atsiskaityti Jungtinėms Tautoms dėl Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimo įgyvendinimo dar šiais metais todėl tai, kad Lietuvoje vangiai sprendžiamos bausmių vykdymo problemos: išlieka didelis įkalintųjų skaičius, prastos įkalinimo sąlygos, paplitęs smurtas įkalinimo įstaigose – kelia didelį susirūpinimą“, – pastebėjo A. Normantas.
Neviltis kalėjimo kameroje
Seimo kontrolierius taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2020 m. Lietuva privalės atsiskaityti Jungtinėms Tautoms dėl Neįgaliųjų teisių konvencijos įgyvendinimo, tačiau dar daug darbų nėra atlikta: „Stringa deinstitucionalizacijos klausimai, ryškėja globos įstaigose gyvenančių asmenų socialinė atskirtis, socialinės priežiūros įstaigoje trūksta specialistų, specialių sveikatinimo, užimtumo programų gyventojams. Be to, viešų vietų prieinamumo asmenims, turintiems negalią, prasmingo dalyvavimo, socialinių paslaugų užtikrinimo šiems asmenims klausimai sprendžiami itin vangiai“.
Šalyje yra beveik trys šimtai suaugusiųjų ir vaikų globos įstaigų, kuriose įrengta per 16 tūkstancių vietų. Šiose įstaigose apgyvendinti neįgalūs suaugę asmenys, neįgalūs vaikai yra atskirti nuo bendruomenės, neužtikrinama JT Neįgaliųjų teisių konvencijoje įtvirtinta teisė lygiai su kitais asmenimis pasirinkti tą vietą, kur jie nori gyventi ir su kuo, todėl asmenų apgyvendinimas institucijose pripažįstamas ydinga politika ir žmogaus teisių pažeidimu, pastebima svarbiausių žmogaus teisių problemų šalyje apžvalgoje.
Pastebėdami, kad šalyje nuo 2010-ųjų kasmet fiksuojama daugiau kaip 160 tūkstančių psichikos ir elgesio sutrikimo ligomis sergančių šalies gyventojų, kurie gydomi 25 stacionariose psichikos sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose įstaigose. Seimo kontrolieriai pažymi, kad Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymas buvo priimtas 1995 m., tačiau nuo to laiko strateginių psichikos sveikatos sistemos pokyčių nebuvo padaryta.
„Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo pataisos, užregistruotos Seime, yra teigiamas poslinkis, tačiau būtina atsisakyti ydingų ir žmogaus teises pažeidžiančių nuostatų, kurios prieštarautų Neįgaliųjų teisių konvencijai ir kitiems tarptautiniams šalies įsipareigojimams žmogaus teisių srityje“, – pastebėjo Seimo kontrolieriai.
Seimo kontrolierių ataskaitoje pažymima, kas didžiulė ir opi problema šalyje – teisės gauti informaciją užtikrinimas: nepagrįstai atsisakoma teikti informaciją piliečiams, vis dar sudaromos kliūtis gauti informaciją žurnalistams, neužtikrinamas informacijos gavimas užsieniečiams valstybės institucijose, praleidžiami informacijos teikimo terminai, valstybės institucijos pateikia neišsamią, prašymo turinio neatitinkančią informaciją.
Diržai. Slaptai.lt nuotr.
Seimo kontrolieriai gina žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, prižiūri, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai tarnauti žmonėms bei skatina pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, atliekant nacionalinės žmogaus teisių institucijos funkcijas. Seimo kontrolieriai taip pat vykdo nacionalinę kankinimų prevenciją laisvės apribojimo vietose pagal Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, ar baudimą fakultatyvų protokolą.
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos posėdis. EPA – ELTA nuotr.
Balandžio 26-ąją sakydamas kalbą JAV kongrese Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paragino Ameriką atsisakyti nacionalizmo bei išsaugoti solidarumo dvasią terorizmo grėsmės akivaizdoje. Taip pat kvietė JAV ir Europą bendrų vertybių pagrindu kartu kurti 21 amžiaus pasaulio tvarką, nes kritiniai dabar laikai, tenka ginti tokias organizacijas kaip NATO ir JT.
Porą dienų prieš tai „The Guardian“ informavo apie Švedijoje susitikusių Vakarų diplomatų JT svarstymus dėl galimybės apeiti Rusijos veto JT Saugumo Taryboje cheminio ginklo panaudojimo Sirijoje klausimu. Lyg ir apsistota ties variantu remtis iki šiol retai taikoma 1950-aisiais Korėjos krizės metu priimta rezoliucija „Vienybė taikos vardan“ tam atvejui, kai JT Saugumo Taryba nesugeba suteikti saugumo garantijų dėl jos pastovių narių nuomonių išsiskyrimo. Remiantis šia formalia procedūra iš 15 Saugumo Tarybos narių 9 balsavus teigiamai, galima teikti rezoliuciją JT Generalinei Asamblėjai, ir jei du trečdaliai iš 193-ių joje posėdžiaujančių šalių narių pareikš pritarimą, ji bus priimta – JT Generalinėje Asambėljoje niekas neturi veto teisės.
Tiesą sakant, kuriam galui tokia puošni konstrukcija? 2011-ųjų kovą taikiais protestais prasidėjęs pilietinis judėjimas Sirijoje virto tuo, kuo virto. Niekas neprisimena pradinių konflikto priežasčių, užtat teigiama, kad pilietinis karas nusinešė virš 400 tūkstančių gyvybių, apie 2,6 milijono sirų tapo pabėgėliais užsienyje, maždaug 5,5 milijono sirų vaikų (56 proc. viso skaičiaus) reikia humanitarinės pagalbos. Įvairios žmogaus teisių gynimo organizacijos fiksavo virš 200 atvejų, kai Sirijos diktatorius Basharas al Assadas panaudojo cheminį ginklą. 2013-aisiais rugpjūčio 21 dieną prie Damasko nervus paralyžuojančios dujos nužudė per tūkstantį civilių, šių metų vasario 11-ąją JT žmogaus teisių komiteto paskelbta ataskaita informavo apie sirų karinės aviacijos smūgių Damasko priemiestyje Rytų Gutoje nužudytus virš tūkstančio taikių gyventojų. Diktatorius B. al Assadas bombarduoja civilius, nes jam leidžiama tą daryti.
Kovo 2-ąją Ženevoje vykusioje neeilinėje žmogaus teisių tarybos sesijoje JT žmogaus teisų komisaras Zeidas Ra’adas-al-Husseinas pažadėjo, jog kaltieji dėl taikių žmonių bombardavimo gali būti perduoti Tarptautiniam baudžiamajam teismui. Deja, panašu, iki to laiko jų žus dar nežinia kiek – balandžio 10-ąją „Deutsche Welle“ citavo Z.R.-al-Husseiną, pareiškusį, jog pasaulio nesugebėjimas duoti įtikinamą atkirtį tik skatina cheminio ginklo naudojimą, kai ankstesni šio siaubingo ginklo taikymai nepareikalavo jokios atsakomybės.
Tikėtina, ypač Vakarams nebėra kitos išeities kaip net su tam tikra desperacija mėginti ieškoti „neprotokolinių“ išeities variantų iš situacijos, kurios kitaip nei aklaviete nepavadinsi. Kaip yra pastebėjęs buvęs JT pareigūnas, šiuo metu „Amnesty International“ vadovas Yanas Martinas, Rusijos veto negali sabotuoti kolektyvinių iniciatyvų, karo siaubo Sirijoje nutraukimas yra visos tarptautinės bendruomenės įsipareigojimas. JAV, Jungtinė Karalystė (JK), Prancūzija reikalavo priimti kaltus dėl cheminės atakos Dumoje įpareigojančią nusatyti bei patraukti atsakomybėn rezoliuciją, Rusija veto teise ją blokavo taip pat, kaip tą iki tol darė jau 10 kartų konflikto Sirijoje klausimu.
Maskva ir Damaskas skelbia, esą ataka buvo sukilėlių „patatytamas“, siekiant priversti Vakarus įsikišti į konfliktą. Štai tokia retorinė ekvilibristika „mirties šokio“ Sirijoje akivaizdoje.
Interviu Švedijos visuomeninei televizijai „SVT:s Agenda“ (04 23) ir JT Generalinis sekretorius Antónius Guterresas pripažino, kad JT Saugumo Taryba dabartiniu savo pavidalu nepajėgi spręsti konflikto Sirijoje. Pasak Generalinio sekretoriaus, „šaltasis karas“ grįžo, bet skiriasi nuo vykusio 20 amžiuje: tada pagrindinės konflikto pusės buvo Jungtinės Vasltijos (ir Vakarai) ir Sovietų Sąjunga, dabar vien Sirijoje susiduria bent kelių ne ypač kontroliuojamų „žaidėjų“ interesai, greta Amerikos ir Rusijos labai aktyvios yra Turkija, Saudo Arabija, Iranas, Izraelis, be abejo, pridėtinas dar musulmonų sunitų bei šiitų konfliktas. A. Guterresas pabrėžė poreikį reformuoti JT Saugumo Tarybą, kuri tebeatspindi politinį pasaulio vaizdą po Antrojo pasaulinio karo, bet ne dabartines realijas.
Į televizijos vedėjos Camillos Kvartoft klausimą, ką atsakytų visiškai JT nusivylusiems žmonėms po 7-erių metų karo Sirijoje, Generalinis sekretorius pasitelkė kietas formuluotes, kad pripažintų, jog situacija ypač pavojinga, JT Saugumo Taryba Sirijos klausimu yra paralyžuota. Tiesa, diskutuojama dėl galimų reformų (taip pat minėtame susitikime Švedijoje), kad JT bei jos Saugumo Taryba imtų pagaliau atliepti 21 amžiaus realijas ir taptų bent kiek veiksminga, tačiau mūsų akyse tebesiklostančio brolžudiško karo akivzidoje nevalingai norisi tarti – viltis miršta paskutinė.
Sirijos prezidentas Basharas al-Assadas. EPA-ELTA nuotr.
Beje, tinka priminti, kad, tarkime, Maskva „nesivaržo“ ne vien Sirijos klausimu. Balandžio 24-ąją Ukraina kreipėsi į JT Tarptautinį teismą su prašymu panaikinti Maskvos taikomą Krymo totorių visuomeninio susirinkimo Medžliso draudimą. Ukrainos užsienio reikalų ministerijoje priminė, kad Kijevas pernai inicijavo JT Tarptautiniame teisme bylą Maskvai už terorizmo bei rasinės diskriminacijos finansavimą vykdant agresiją prieš Ukrainą. Tenkindamos Kijevo prašymą JT įpareigojo Maskvą nevaržyti Krymų totorių, deja, Rusija Medžlisą tebedraudžia.
Žurnalas „Foreign Policy“ publikacijoje „Kinija bei Rusija JT laimi kovoje aplink žmogaus teises“ kovo numeryje analizuoja autoritarų emancipaciją, kai Maskva ir Pekinas bent dabartiniame etape sėkmingai blokuoja JT Generalinio sekretoriaus pastangas palaikyti už žmogaus teises atsakingas JT institucijas. Kalbama apie 2014 metais įsteigtos institucijos finasavimo užblokavimą JT biudžeto komitete.
Pasak „Foreign Policy“, tai vienas signalų, nurodančių Kinijos bei Rusijos sėkmę geopolitinėje kovoje su Vakarais. Maskva ir Pekinas vis aktyviau atakuoja žmogaus teisių institutą, kuris yra egzistencinis bei procedūrinis Vakarų geopolitikos pagrindas – žmogaus teisės išskirtos JT statute bei įtvirtinos Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje. Deja, spaudžiant nedideles (pavyzdžiui, Afrikos) valstybes JT Saugumo Taryboje balsuoti su kinais bei rusais žmogaus teisių gynimo organizacijoms mažinamas finansavimas, jų atstovams uždraudžiama dalyvauti JT posėdžiuose. Ypač Kinija taiko gudrią taktiką derinti pozityvią retoriką klimato kaitos klausimu (jis imponuoja Europai) su manipuliavimu dalies vyriausybių nepasitenkinimu dėl kategoriško Vakarų reikalavimo paisyti žmogaus teisių.
Kovo viduryje Pekinas ir Maskva sėkmingai užblokavo Amerikos siūlymą, kad Z.R.-al-Husseinas oficialiame JT Saugumo Tarybos posėdyje informuotų apie grubius žmogaus teisių pažeidimus Sirijoje. JAV reikėjo mažiausiai 9 balsų iš 15-os Saugumo Taryboje, bet Afrikos šalių Ekvadoro Gvinėjos, Etiopijos bei Dramblio Kaulo Kranto atstovai susilaikė. Paskutinį, lemiamą smūgį, atmetant pasiūlymą, smogė buvusios Prancūzijos kolonijos Dramblio Kaulo Kranto atstovas, iš pradžių pažadėjęs balsuoti su JAV bei Prancūzija, bet vėliau persimetęs priešininkų pusėn.
JT kai kada pavadinamos pasauline vyriausybe – kažkada tame teiginyje pagrindo buvo, bet dabar tai aiškus perdėjimas. JT priklauso 193 valstybės (beveik visa planeta), išskyrus Vatikaną, kuris į organizaciją stoti nenori, bei Taivaną, kurio stojimą blokuoja veto teise Saugumo Taryboje disponuojantys Kinijos komunistai. Tai po Pekino spaudimo Taivanas 1971 metaias buvo pašalintas iš JT, nors kaip demokratinė valstybė anksčiau yra atstovavęs Kiniją. Savaip atspindi globalias geopolitines tendencijas. Kaip yra nurodęs žmogaus teisių organizacijos „Human Rights Foundation“ teisės tarnybos vadovas Javieras El-Hajjis, narystė JT neįpareigoja žmogaus teisių gynimo reikalui, nes maždaug 55 proc. visų JT šalių-narių nelaikytinos demokratijomis.
JT 1946-aisiais įsteigta Žmogaus teisių komisija turėtų stebėti (kasmet posėdžiauja šešias kovo-balandžio savaites) pažeidimus nepalankiausiose valstybėse, priimti atitinkamas rezolioucijas, po ko nusižengusieji teoriškai turėtų atsistatydinti. Deja, tai tik teoriniu, idealiu atveju, nes Komisijoje posėdžiauja žmogaus teises be skrupulų pažeidžiančių valstybių atstovai. Todėl jas smerkiančias rezoliucijas nuolat blokuodavo tokios šalys kaip Alžyras, Libija, Sudanas, Sirija, Zimbabvė, Kinija, Kuba, Rusija, Nigerija, Pakistanas, Saudo Arabija.
2003 metais „nepraėjo“ rezoliucijos dėl Rusijos, Sudano, Zimbabvės bei Irano (dėl Kinijos net nebuvo svarstyta), 2004-aisiais – dėl Zimbabvės bei Rusijos, 2005 metais blokuotos rezoliucijos dėl Irano, Čečėnijos, Turkmėnistano bei Uzbekistano. Ir taip toliau iki pat šių dienų imtinai. Tad ko autoritarams nekelti galvų? Situacija atrodytų banaliai anekdotiška, jei nebūtų kalbama neretai apie milijonų žmonių laisvę ar net gyvybę.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
JT Saugumo Taryba gali primti tarptautines taidariškas opracijas sankcionuojančias rezoliucijas, iki šiol įvyko virš 70 vadinamųjų „žydrųjų šalmų“ misijų, daugiausia Afrikoje, Azijoje bei Lotynų Amerikoje. Dalis buvo sėkmingos, dalis – ne. Bet, pasak Leono Saltielio iš šių misijų veiklą analizuojančios organizacijos „UN Watch“, „žydrųjų šalmų“ dalyvių veiksmai dažnai prastai koordinuoti (karščiausias pavyzdys – visiška nesėkmė Sirijoje). Galbūt nebeapsikęsdamos tokios padėties (pasinaudoti veto teise oponentai gali bet kada be jokių pasekmių) kai kada buriamos JT apeinančios koalicijos tvarkai įvesti – tarkime, NATO įsikišo buvusioje Jugoslavijoje ir Libijoje. Amerika Irake pradėjo karinę operaciją, kuriai, skirtingai nei humanitarinei misijai, JT Saugumo Tarybos sankcijos nereikia. Taktiniu požiūriu autoritarus galima suprasti – JT Saugumo Taryboje Maskkvai „nusileidus“ dėl Sirijos, logiška būtų tikėtis kitų panašių precedentų analizės, pavyzdžiui, Rusijos įvykdytos Krymo aneksijos. Tad taktika ir dominuoja, be jokių „humanitarinių“ pasekmių.
Po Antrojo pasaulinio karo veto teisė JT įtvirtnta kaip išskirtinė priemonė, įkvėpti bendros pergalės prieš nacizmą Vakarų lyderiai ja naudotis nesirengė, tikėdamiesi bet kokiu klausimu pasiekti konsensusą. Vakarų naivumas, tikintis ir iš sovietų blaivios nuovokos, buvo „sunešiotas“ labai greitai, vien per dešimtmetį nuo 1946 iki 1956 metų Sovietų Sąjunga veto teise pasinaudojo 57 kartus, kai likusios pastovios JT Saugumo Tarybos narės – nė sykio. Panašu, nuo to laiko „rytų fronte“ nelabai kas ir pasikeitė.
Sesuo Nijolė Sadūnaitė. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Taip Laisvės premijos laureatė sesuo Nijolė Sadūnaitė sakė po teismo, nuteista trejiems metams sunkiųjų darbų lageriuose už tai, kad spausdino ir platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, gynė tikėjimą ir laisvą žodį.
Sekmadienį Valdovų rūmuose surengtoje popietėje Laisvės premijos laureatei seseriai N. Sadūnaitei dalyvavo ir anksčiau šia premija apdovanotas prof. Vytautas Landsbergis.
„Susitikimo pradžioje buvo skaitomas tekstas, kurį parengė, pasirašė ir paskelbė tariamos Lietuvos tariamo Aukščiausiojo teismo tariami teisėjai. Nijolė sakė, kad jiems po to buvo gėda. Galbūt kaip ir tiems, kurie sėdėjo tankuose sausio 13 dieną, šaudė, o paskui vienas kitas galbūt verkė“, – kalbėjo prof. V. Landsbergis.
Kaip pabrėžė profesorius, ses. Nijolė visuomet tikėjo susivokimo kibirkštimi.
„Džiugino jos pajuokavimai apie brolius kagėbistus, kaip jie vargšai kuičiasi, vargsta tokiose pareigose ir kaip jiems dėl to nepasisekė. Galima sakyti, kad tai – baisus sarkazmas, bet ji iš tiesų jų gailėjo! Ir tai buvo moralios, krikščioniškos, seseriškos, broliškos laikysenos pavyzdys“, – sakė prof. V. Landsbergis, pabrėždamas, kad moterys rezistentės pasipriešinimo dalyvės išsiskyrė ramia ištverme – be pykčio, bet nesitraukė iš savo tarnystės su aiškiu žinojimu,kas teisinga, kas ne.
„Jei to šiandien būtų daugiau, būtų šalis laimingesnė, bet tikriausiai neduota. Sako, davė ir dribtelėjo. Lietuvai nedribtelėjo daugiau tokių Nijolių, bet ačiū Jam, kad davė šią – žmogų, kuris padeda susivokti, dėl ko mes iš tiesų jaudinamės, ginčijamės, vienas kitą būtinai pažemindami, kad pasikeltume aukščiau kitų paniekintų, pažemintų. Tai mūsų nelaimė – velnio infekcija. Man atrodo, ses. Nijolė turėjo milžinišką imunitetą tam“, – sakė prof. V. Landsbergis.
Ses. Nijolę profesorius vadino mūsų turtu, atrama, kuri labai reikalinga. „Ji nepaprastai daug padaro pačiu savo buvimu. Kai kada – ir pasakytu žodžiu, kurio niekas kitas nepasako. Tačiau ses. Nijolė turi teisę sakyti, ką galvoja, o paskui jau mūsų reikalas – priimti ar ne“, – sakė prof. V. Landsbergis.
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Prancūzijoje gimusiai ir gyvenusiai aktorei ir režisierei Karolinai Masiulytei-Paliulienei Paryžiuje teko vaidinti ses. N. Sadūnaitę spektaklyje, pastatytame pagal pjesę „Šypsena gulage“.
„Jos žodžiai, pasakyti teisme, mums pasirodė panašūs į pirmųjų krikščionių žodžius, o pjesė – idealiai tinkanti parodyti tylų Bažnyčios pasipriešinimą pavergtose Rytų šalyse“, – sakė K. Masiulytė-Paliulienė.
Pasak aktorės, paskutinis 1987 m. pastatyto ir iki pat Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo rodyto spektaklio sakinys skambėjo logiškai: „Vieną gražią dieną Lietuva bus laisva ir mes niekada nebeišsiskirsim“.
K. Masiulytė-Paliulienėses. N. Sadūnaitei grąžino dovaną, kurią buvo iš jos gavusi – žiedą su ametistu, vienuolei dovanotą Vokietijoje. „Norėčiau grąžinti šį žiedą Nijolei, kad perduotų vienai iš tų gražių mergaičių, kurioms yra laisvės pavyzdys ir simbolis“, – sakė aktorė.
Pasveikinti Laisvės premija apdovanotos ses. N. Sadūnaitės atvyko ir Anykščių Jono Biliūno gimnazijos, kurioje ji mokėsi, bendruomenė.
Vienuoliktokas Šarūnas papasakojo, ką jam ir jo šeimai reiškia šis žmogus. Ses. N. Sadūnaitė Svėdasuose katechizavo vaikus, tarp kurių buvo ir Šarūno teta Zita, tad vienuolė susipažino su jo močiute. Kai ses. N. Sadūnaitė buvo ištremta, močiutė mezgė ir į Mordoviją jai siuntė vilnones kojines, naminės duonos.
Šarūno mama tebesaugo ses. N. Sadūnaitės atviruką, kurį nuo jos gavo iš tremties, kai buvo septynerių, ir prisiminimą, ką grįžusi iš lagerio ses. N. Sadūnaitė močiutei pasakojo apie tardymus, lagerius. „Giminaičiams ji perdavė daugiau nei siuntinius ar laiškus, bet ir viltį, kad Lietuva vis viena bus laisva“, – sakė Šarūnas.
Pati Laisvės premijos laureatė ses. N. Sadūnaitė buvo lakoniška. Vakarą ji užbaigė Šv. Jono evangelisto žodžiais apie Joną Krikštytoją: Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti šviesą. „Liudykim visi apie šviesą!” – kvietė ses. N. Sadūnaitė.
ELTA primena, kad būsima kovotoja už Lietuvos laisvę gimė mokslininko agronomo Jono Sadūno ir agronomės Veronikos Rimkutės-Sadūnienės šeimoje. 1938 m. spalio 2 d. Dotnuvos bažnyčioje ji buvo pakrikštyta Felicitos Nijolės vardais. Tėvams slapstantis nuo persekiojimo ir tremties, ji augo Telšiuose, globojama vyskupo Vincento Borisevičiaus, o nuo 1945 m. rudens – Anykščiuose.
1945 m. Telšiuose iškart buvo priimta į antrą klasę. 1945-1955 m. baigė Anykščių Jono Biliūno vidurinę mokyklą ir, pasirinkusi vienuolės gyvenimo kelią, įstojo į Švč. Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos vienuolyną.
Pirmuosius įžadus ses. N. Sadūnaitė 1956 m. davė Telšiuose, ten dirbo Telšių katedros gėlininke, paskui persikėlė į Vilnių, gyveno Jeruzalėje pas vienuolijos seseris ir dirbo Vilniaus kūdikių namuose sekretore mašininke. Amžinuosius įžadus vienuolė davė 1963 m. Anykščiuose.
Baigusi medicinos seserų kursus ses. N. Sadūnaitė dirbo įvairius darbus: skalbėja, gaisrininke, slaugė Vilniaus našlaičių namų globotinius, vėliau – iš tremties į Svėdasus grįžusį kunigą Petrą Raudą, šiame miestelyje katechizavo vaikus.
Į sovietų saugumo akiratį ji pateko 1970 m., kai ėmėsi užstoti valdžios persekiojamus kunigus. 1971 m. ses. N. Sadūnaitė slapčia nugabeno į Maskvą ir perdavė užsienio šalių diplomatams Lietuvos žmonių memorandumą dėl sąžinės laisvės suvaržymų sovietinėje Lietuvoje, kurį pasirašė per 17 tūkst. tikinčiųjų iš visos Lietuvos.
Tuometinio Sovietų Sąjungos Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo tikintieji reikalavo suteikti sąžinės laisvę žmonėms ir baigti represijas prieš kunigus. Ses. N. Sadūnaitės dėka šis dokumentas tapo žinomas visame pasaulyje.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
1974 m. ses. N. Sadūnaitė pradėjo dauginti bei platinti „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“ – garsiausią sovietmečiu leistą nelegalų pogrindžio žurnalą. Dalį leidinio numerių pati išspausdino rašomąja mašinėle.
Užklupta spausdinanti 11-ąjį „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numerį, ji 1974 m. rugpjūčio 27 d. buvo areštuota ir nuteista laisvės atėmimu šešeriems metams – trejiems sunkiųjų darbų ir trejiems metams ištrėmimo. 1975-1980 m. N. Sadūnaitė kalėjo Mordovijoje bei Sibire (Rusija).
1980 m. liepos 9 d. grįžusi į Lietuvą, ses. N. Sadūnaitė dirbo Paberžės (Kėdainių r.) bažnyčios valytoja ir toliau dalyvavo „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ leidyboje: rinkdavo žinias, pristatydavo jas redaktoriui, redaguodavo, daugindavo, gabendavo leidinį į Maskvą. Iš ten „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ pasiekdavo Vakarus.
Nuo 1982 m. ji nelegaliai gyveno Lietuvoje ir Rusijoje, nuolat slapstėsi, 1987 ir 1988 m. buvo saugumo suimta ir tardoma, kankinama, nuodijama.
Ses. N. Sadūnaitė aktyviai dalyvavo Atgimimo įvykiuose. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo kalbėjo pirmajame viešame protesto prieš sovietinę santvarką mitinge – Ribentropo-Molotovo pakto minėjime. Po jo buvo KGB tardoma bei persekiojama.
1988 m. kartu su bendražygiais ses. N. Sadūnaitė Vilniuje organizavo viešą mitingą birželio 14 d. trėmimams prisiminti. 1988 m. rugpjūčio 24 d. dalyvavo bado akcijoje Vilniaus Gedimino aikštėje. Vienuolė buvo viena iš Lietuvos katalikiškojo moterų sambūrio „Caritas“ steigėjų, 1988 m. gruodžio 19 d. priimta į Lietuvos Helsinkio grupę.
Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidybos pradžiai – 40. Vytauto Visocko nuotr.
1989 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas be jos pačios prašymo reabilitavo ses. N. Sadūnaitę kaip nekaltai nuteistą ir nukentėjusią.
1989-1990 m. su paskaitomis apie Lietuvą ji keliavo po Europą ir JAV, Ispanijoje susitiko ir bendravo su popiežiumi Jonu Pauliumi II.
Ses. N. Sadūnaitė parašė ir JAV išleido atsiminimų knygas „KGB akiratyje“ (1985 m.) ir „Gerojo Dievo globoje“ (1989 m.), kurios buvo išverstos ir išleistos rusų, anglų, prancūzų, vokiečių, italų, ispanų ir hindi kalbomis, parengė ir italų kalba išleido atsiminimų knygą „Ilcelonellager“ („Lagerio dangus“, 2016 m.).
1990 m. Los Andžele (JAV) Kalifornijos Respublikonų partijos Tautybių grupė ses. N. Sadūnaitės ilgametę kovą už žmogaus teises apdovanojo medaliu. 1992 m. ses. N. Sadūnaitei buvo suteiktas Teksaso miesto (JAV) Garbės pilietės vardas, ji apdovanota Poverello (Šv. Pranciškaus Asyžiečio) medaliu už artimo meilę. Tokiu pačiu medaliu buvo apdovanota ir Kalkutos Motina Teresė. JAV lietuvių bendruomenė jai skyrė Laisvės premiją (2009 m.).
Lietuvoje ses. N. Sadūnaitė apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro Didžiuoju kryžiumi (1998 m.), Sausio 13-osios atminimo medaliu (1992 m.) ir Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.). Jai skirta Lietuvos Respublikos Seimo įsteigta Laisvės premija (2017 m.)
Izraelis pradeda dešimčių tūkstančių migrantų išsiuntimo programą. EPA-ELTA nuotr.
Izraelis nori ateinančiais mėnesiais priversti išvykti iš šalies dešimtis tūkstančių imigrantų iš Afrikos. Ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu trečiadienį per kabineto posėdį Jeruzalėje paskelbė planą, kuriuo remiantis, iki kovo pabaigos šalį turi palikti 38 000 nelegaliai į Izraelį atvykusių afrikiečių. Kas nesutiks, bus sulaikytas.
Ši priemonė pirmiausiai bus taikoma Eritrėjos ir Sudano gyventojams, kurių gimtosios šalys kaltinamos rimtais žmogaus teisių pažeidimais.
„Kiekviena šalis turi saugoti savo sienas“, – B. Netanyhu gynė planą. Apsaugoti savo sienas nuo nelegalaus brovimosi esą yra suverenios valstybės teisė ir pareiga.
Planas numato, kad kiekvienas asmuo, kuris privalės išvykti, gaus lėktuvo bilietą ir 2 900 eurų. Nuo balandžio ši suma nuolat mažės, o tie, kas nesutiks išvykti, bus sulaikomi. Holotas, pusiau atviras pabėgėlių centras Pietų Izraelio dykumoje bus uždarytas. Beveik 1 500 čia esančių žmonių dabar dienomis gali išvykti iš centro dirbti.
Izraelis tyliai pripažįsta, kad pabėgėliai iš Sudano ir Eritrėjos negali grįžti į savo gimtąsias šalis. Todėl Izraelio vyriausybė su kitomis Afrikos valstybėmis, pirmiausiai – Ruanda ir Uganda, susitarė, kad šios priims migrantus.
Jungtinės Tautos (JT) kaltina vyriausybę Eritrėjoje „sistemingais“ nusikaltimais žmogiškumui. Tarptautinis Baudžiamasis Teismas Hagoje dėl karo nusikaltimų, nusikaltimų žmogiškumui bei genocido yra išdavęs Sudano prezidento Omaro al Bashiro arešto orderį.
Kai praėjusių metų lapkritį pirmą kartą sužinota apie atitinkamus Izraelio planus, JT Pabėgėlių agentūra (UNHCR) pareiškė dėl jų abejones. Izraelis turi teisinių įsipareigojimų dėl pabėgėlių apsaugos, teigta tada.
Oficialiais duomenimis, 2017 metais iš Izraelio išvyko 4 012 nelegalių imigrantų, 3 332 jų – iš Užsachario Afrikos.
