Žuvininkystė

Aktualijos

Kiek gyvių sunaikina žolę pjaudamas traktorius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žalieji ir valstiečiai – neįmanomas darinys. Nors vaivorykštinių koalicijų politikoje pasitaiko, tačiau jos sudaromos išimtinais atvejais, kai valdžioje susidaro pato situacija ar siekiama neprileisti prie valstybės vairo vienkartinių marginalų.

Tačiau vaivorykštė vienoje organizacijoje reiškia nebent optinę apgaulę. Būtent taip ir atrodo valstiečių ir žaliųjų susijungimas į vieną politinę organizaciją.

Prieštaravimai tarp žaliųjų ir valstiečių natūralūs, objektyvių priežasčių, kurios priverstų prie bendro stalo konstruktyviam darbui susėsti šių interesų grupių atstovus reikėtų ieškoti ne jų idėjinėse nuostatose, o už politinio diskurso ribų.

Tai, kad valstiečių partijos atstovai arba patys užsiima žemės ūkio verslais, arba atstovauja vienaip ar kitaip su žemės ūkiu susijusioms sritims, įrodinėti nereikia, valstiečių ir žaliųjų sąjungoje tokių dauguma, to ir neslepiama. Sudėtingiau atsirinkti, kas tokie yra ir kuo užsiima valstiečių žalieji, jei tokių iš viso šioje organizacijoje esama.

Žemės ūkio industrija ir klimato atšilimas

Žemės ūkio industrija siekdama išlikti konkurencinga ir minimaliausiomis sąnaudomis gauti maksimalų pelną, laukams tręšti, kenkėjams ir piktžolėms naikinti, gausiai naudoja cheminius produktus. Dalį jų augalai įsisavina, neįsisavintus žmonės suvalgo ar išgeria, o kita dalis per gruntinius vandenis pasiekia vidaus vandenis ir patręšia tvenkinius, ežerus ir upes. Tai pagrindinė vadinamojo vandens žydėjimo priežastis.

Ežerai žydi ir Zarasų, ir Molėtų, ir Lazdijų krašte, kur iš esmės nėra jokios pramonės, ir Nemuno užliejamose pievose, kur negyvybingas nerštas laidoja savaiminio žuvų atsistatymo galimybę. Bemaž visuose Lietuvos miestuose ir net kai kuriuose miesteliuose už Europos Sąjungos pinigus yra pastatyti nuotekų valymo įrenginiai, tad pramonės įmonių ir miestų gyventojų buitinės atliekos jau senai nebėra pagrindiniai vidaus vandenų teršėjai.

Intensyviausias vidaus vandenų užterštumas yra būtent tuose rajonuose, kur intensyviausiai ūkininkaujama. Laukams tręšti panaudotos cheminės medžiagos atlikusios savo pilką darbą vidaus vandenyse, išplaunamos į vandenynus ir lašas po lašo prisideda prie klimato atšilimo spartinimo. Nėra ir nebuvo jokia paslaptis, kad Valstiečių partijos lyderio Ramūno Karbauskio „Agrokoncerno“ įmonių grupė užsiima ne tik žemės ūkio produktų auginimu, supirkimu ir pardavimu bei žemės ūkio technika, tačiau ir agrochemija. Bendrovė giriasi, kad siūlo žemdirbiams vieną didžiausių šalyje azoto, fosforo, kalio ir kompleksinių trąšų asortimentą, trąšas parduoda ne tik vietos rinkai, bet ir eksportuoja į Lenkiją, Latviją, Estiją bei kitas šalis. Taigi, vasarojantieji Baltijos paplūdimiuose, kai mėlynos jūros bangos nusidažys pilkai žalia sužydėjusių dumblių spalva, pernelyg nesuklys už tai padėkodami žemės ūkiui skirtų chemijos priemonių gamintojams ir pardavėjams bei šias priemones naudojantiems žemdirbiams.

Gyvūnijos naikinimas

Lietuva jokia išimtis, visame pasaulyje intensyviai agrokultūras vystančiose šalyse panašūs dalykai vyksta. Atogrąžų miškų Afrikoje, Amerikoje, Azijoje, Australijoje mažėjimas siejamas su pramone bei didėjančiu medienos žaliavos poreikiu, tačiau į iškirstus miškus medžiai jau nesugrįžta, jų vietoje plečiasi kukurūzų, cukrašvendrių, ryžių ir kt. žemdirbių eksploatuojamų agrokultūrų plantacijos arba miškų vietą užima kultūrinės pievos naminiams galvijams.

Gražuolės gulbės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jei gamtos tarša chemijos produktais  bei leistinų užterštumo normų neviršijančio maisto naudojamas turi ilgalaikį, iškart nepastebimą poveikį, tai intensyvaus ūkininkavimo priemonių naudojimo pasekmės matomos plika akimi. Grūdinių kultūrų derlių nuimanti, pievas šienaujanti  greitaeigė technika, skirtingai nuo chemijos, veikia „čia ir dabar“, sumala viską kas pasitaiko jos kelyje, pradedant pievose gyvenančių žinduolių bei paukščių jaunikliais, baigiant visa serija saugomų ir nesaugomų varliagyvių ir vabzdžių rūšių.

Lietuvoje šis žemdirbystės „šalutinis poveikis“ nutylimas, kitur dėl to kyla tylesnis ar garsesnis gamtos sergėtojų, žaliųjų sambūrių, mokslininkų nepasitenkinimas. Tarkim, Vokietijoje atliktų tyrimų duomenimis, derliaus nuėmimo ir pievų šienavimo laikotarpiu papjaunama apie 0,5 mln. laukinės gyvūnijos individų. Tad pasakos vaikams apie stirniukus, kiškiukus ir ežiukus saugančius taikiausios žemėje profesijos atstovus, žemdirbius, tiko XIX a., bet jau ne mūsų laikams  XX–XXI a.

Vienybė priešybėse?

Juolab nėra paslaptis, kad gyvuliai ir paukščiai auginami ūkiuose irgi ne pasižiūrėjimui skirti – kai prisiaugina komerciškai patraukliausius mėsos kilogramus, naminiai galvijai nugalabijami, mes juos suvalgome. Kuo daugiau mėsos produktų valgome, tuo daugiau reikia užauginti, tam reikia didesnės pašarinės bazės plotų ir t.t.

Ir galvijų augintojų, ir žemdirbių, ir juos aptarnaujančios chemijos pramonės veiklos padariniai, pradedant naminės faunos gausinimu ir, drauge su laukine fauna, jos žudymu, baigiant vandenų užterštumo didinimu ir natūralių gamtos plotų mažinimu, taip veikia pasaulio ekologiją, kad net pats klausimo kėlimas apie žemės ūkio industrijos nuopelnus gamtosaugai yra absurdiškas.

Klasikinės žaliųjų ideologijos be išimčių yra paremtos visos gamtos, taip pat ir gyvosios faunos išsaugojimo idėjomis, taršos minimizavimu siekiant suvaldyti klimato atšilimo procesus.

Ką šios dvi grupės, žalieji ir valstiečiai, kurių viena yra gamtos, ekologinės aplinkos sergėtoja, o kita viena didžiausių švarios gamtos ir gyvūnijos (jau nekalbant apie naminius gyvūnus) naikintoja, veikia drauge? Kaip pavyko rasti bendrą kalbą ne tik už vieno stalo, bet ir vienoje organizacijoje, jeigu abiejų grupių pamatiniai interesai iš esmės priešingi?

Chemijos pramonė propaguoja darną su gamta!?

Ūkininkai išpildę žaliųjų pageidavimus – bankrutuotų. Ekologiškų produktų vietinė rinka pernelyg maža, šiuo metu jos pakilimas Lietuvoje labiau susijęs su papildomu ES finansavimu, o ne su laisvos rinkos pasiūlos ir paklausos dėsniais, nes išties ekologinių produktų kainos priimtinos tik 10 proc. neperkopiančiam Lietuvos vartotojų ratui.

Į naujas rinkas su ekologiškais, o ne tik su „eko“ ir „bio“ paženklintais produktais irgi ne taip paprasta įsiveržti. Žemės civilizacija sparčiai didėja, jai reikia vis daugiau maisto ir be papildomų sveikų ir nesveikų žemės ūkio produktų papildų neišsiversi. Reikia pripažinti, jog kaltinti valstiečių dėl to, kad jie augina javus ir užsiima gyvulininkyste, niekas neišdrįsta, nes visi nori valgyti ir supranta, ką valgo.

Ar pavyks išauginti jauniklius? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau dirbtinis derliaus gausinimas siekiant didesnių pelnų, efektyviausias modernios technikos žemės ūkyje naudojimas, nors yra sukurta ir alternatyvių, gamtai mažiau kenksmingų technikos panaudojimo metodikų, tik jos brangesnės ir ne tokios efektyvios ir todėl faktiškai nenaudojamos, – visa tai net neleidžia kalbėti apie žemės ūkio industrijos atstovų darnų sambūvį su pasaulio gamta. Žalieji, suprantama, tuo nesižavi, reikalauja geresnių sąlygų laukinei ir naminei gyvūnijai, gina gyvūnų teises, reikalauja, kad gamta būtų saugoma, draudžiamas žmonių sveikatai ir gamtai pavojingų priemonių naudojimas žemės ūkyje ir pan.

Šios dvi grupes yra antagonistinės ir bendrai veikia tik prie derybų stalo, tačiau sėdėdamos priešingose jo pusėse ir iš vienos pusės pereina į kitą tik atsisakiusios savo idėjų, gyvenimo būdo, verslo arba siekdamos kitų nei su žemės ūkiu, nei su švaria gamta nesusijusių pragmatinių tikslų.

Yra net 3 žalieji!

Lietuvoje įvyko unikalus atvejis, žalieji ir valstiečiai susijungė ir bando ne kariauti, o draugauti, įgyvendinti bendrą politiką. Kadangi abiejų pusių tikslai priešingi, o partija demokratinė institucija, reiškia, kad įgyvendinama ta politinė kryptis, kuri partijoje turi daugumą. Galima skaičiuoti ir perskaičiuoti, netgi žaliesiems priskirti buvusius policininkus dėl vilkėtų mėlynai žalsvos spalvos uniformų, tačiau vis vien daugiau nei 5 proc. balsų jie šioje sąjungoje nesurinks.

Partijoje įžiūrima sveikos gyvensenos šalininkų grupė. Tačiau užsiėmimą sportu arba buvimą žaliavalgiu su žaliųjų idėjomis susieti būtų pernelyg drąsu. Juk ne koncerno chemija patręštuose laukuose tie žaliavalgiai maitinasi.

Galima žaliesiems priskirti Virginiją Vingrienę, agronomę, ekologę, orchidėjų augintoją ir projekto – susivienijimo „žali.lt“ iniciatorę bei buvusią vadovę, iš dalies dar Kęstutį Navicką, darnaus vystymosi projektų administratorių, žygeivį, įvairių aplinkosauginių ir paminklosauginių projektų vadovą, prieš tampat ministru kelis metus dirbusį Baltijos aplinkos forume darnaus vystymosi ekspertu bei direktoriaus pavaduotoju.

O ką dar? Kadangi toliau žaliųjų paieška šioje partijoje pradeda strigti, tenka prie jų priskirti ir Kęstutį Mažeiką, veterinarą, Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininką. Apie ankstesnius jo nuopelnus aplinkosaugai nėra žinoma, tačiau tapęs Seimo nariu, įdomių ketinimų turėjo, tarkim, norėjo įkurti gyvūnų reabilitacijos kliniką. Tik, ko gero, Aurelijaus Verygos buvo suniekintas, nes reabilitacijos klinikas skirtas žmonėms Valstiečių ir žaliųjų sąjungos paskirtas Sveikatos ministras daugiau likviduoja nei naujas kuria, tad rūpinimasis žvėreliais labiau nei žmonėmis, labai jau kontraversiškai visuomenės akyse žiūrėtųsi.

Surasti daugiau žaliųjų šioje partijoje tampa labai keblu – agronomai, verslininkai, policininkai ir dar margas kitų profesijų ratas, o ekologų, gamtininkų visiškai striuka. Tiksliau, jų iš viso nėra, nes ir sveiko gyvenimo būdo atstovams, ir agronomams svarbesnė taikomoji gamtos paskirtis, t.y. kiek galima iš gamtos gero paimti, o ne ką palikti ar gero jai atiduoti.

Neterštų, nereikėtų ir valyti

Galima užsiimti sąmokslo teorijų kūrimu ir prisimąstyti, kad žalieji šiame politiniame darinyje yra slapti. Žaliųjų pogrindininkų teroristinė grupė susimokė, nusprendė apsimesti gamtos eksploatatoriais, nekaltai pas žemvaldžius bei agrochemikus integruotis ir sugriauti globalių gamtos kenkėjų organizaciją iš vidaus. Būtų juokinga, bet mes Lietuvoje turime ne komediją teatro scenoje, bet realiai valstybės likimą lemiančią Seimo valstiečių ir žaliųjų valdančiąja frakciją, kuriančią Lietuvos politinio gyvenimo tikrovę.

Avių banda. Slaptai.lt nuotr.

Ne tokia fantasmagorinė žaliųjų buvimo pas valstiečius versija yra pragmatiškesnė – žaliųjų pas valstiečius yra tiek, kiek yra tarp jų žmonių vykdžiusių vienokius ar kitokius aplinkosauginius, „žaliuosius“, darnaus vystymosi ir pan. projektus. Šiems žaliesiems valstiečių iš tiesų reikėjo. Nes jei valstiečiai gamtos neterštų, nebūtų poreikio tą gamtą nuo taršos saugoti, švarinti, valyti, skaičiuoti žalą ir naudą bei kurti kosmose ir realybėje santarvės su gamta projektus.

Kitaip tariant, jei gamtos turtų niekas nenaikintų, nebūtų ir jiems saugoti skiriamų lėšų, gamtosauginių projektų ir t.t. Tipinis pavyzdys, kurį surastume kiekviename Lietuvos rajone – per ilgą laiką tręšiamas ežeriukas uždumblėja, tada skiriama pinigėlių jo išvalymui. Nebūtų tręšiamas – neužpelkėtų, nereikėtų ir valyti. Tokios pragmatinės žaliųjų veikėjų veiklos versijos galioja ir lokaliu, ir globaliu mastu, tačiau jos sietinos ne su švarios gamtos apsaugos konceptualiomis idėjomis, o su naudos santykiais. Kitaip tariant, valstiečių žalieji sietini tik su „žalios spalvos“ projektų verte. Kadangi yra ir piniginis vienetas „žaliaisiais“ vadinamas – tai ir teisingiau būtų pavadinti šiuos žaliuosius doleriais, nes slengas „žalieji“ nelabai tinka partijos pavadinime.

Ekologiją pamiršo, projektus atsimena

Tai, ką pamatėme per pirmą pusmetį Valstiečių ir žaliųjų valdymo, dolerinės žaliųjų prigimtiems šioje partijoje idėjos nepaneigia. Jokių gamtosauginių vertybių puoselėjimo neįmanoma įžvelgti nei priimtose Miškų įstatymo pataisose, nei Žuvininkystės tarnybos pertvarkos modelyje, nei kt. įstatymų keitimo iniciatyvose.

Slogiai nuteikė tik ką paskirto Aplinkos ministro K. Navicko jau pats pirmasis viešas interviu „15min.lt“ portalo studijoje 2016 m. gruodžio mėn. Paklaustas apie interesų konfliktus, didžiulius finansinius resursus ir gamtosauginius projektus, kuriuos valdo Aplinkos ministerija, buvęs žygeivis kalbėjo visokius plėnius, bet neverbalinės komunikacijos ženklai privertė aiktelėti – taip smagiai trinamų rankų senai neteko matyti net tarp laimėjusiųjų aukso puodą.

Nesmagu netgi buvo stebėti dar viešųjų ryšių komunikacijos specialistų ir konsultantų neapdorotos, neapmokyto politiko atviros kūno kalbos, išduodančios vietos pasikeitimo iš prašančiojo prie aplinkosauginių projektų kasos durų, į raktą nuo šios kasos gavusio žmogaus emocijas. Politiko, „žaliojo“, svajonė išsipildė, tačiau ar nuo to kas nors pagerėjo gamtoje? Tame pačiame interviu politikas pabrėžė miškų ekologinę reikšmę, o jau po 3 savaičių pristatydamas Miškų įstatymo pataisas, gamtosauginius reformos aspektus ministras jau buvo iš viso pamiršęs, taip pademonstruodamas sprinterių rekordo vertą asmenybės transformavimosi patyrus išbandymą valdžia. Taip žaliųjų idėjų plykstelėjimas Valstiečių ir žaliųjų sąjungoje įvyko ir užgeso.

Žalių dūmų uždanga

Esmė tokia, kad „žaliųjų“ vardas šios partijos pavadinime ir tebuvo dūmų uždanga, kuria nebent stengtasi paslėpti žemės ūkio industrijos vystymo neigiamus padarinius ekologijai ir išvengti nepatogių klausimų apie jų lyderio valdomą agrochemijos verslą, t. y., paprasčiausiai norėta suklaidinti rinkėjus. Galbūt siekta ir ne piktų kėslų, tiesiog pasiimta naudinga, visuomenės palankiai vertinama idėja ir įsirašyta į politinio darinio pavadinimą. Juk ne daug daugiau sako ir ankstesni valstiečių partijos prielipai: Valstiečių ir naujųjų demokratą sąjunga, 2001 m., Valstiečių ir liaudininkų sąjunga, 2004 m., ir nuo 2008 m. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Žaliųjų pas šiuos valstiečius yra tiek pat, kiek anuomet buvo naujųjų demokratų ir liaudininkų. Partijoje stabili buvo tik su žemės ūkio industrija susijusių žmonių grupė, o evoliucionavo tik „prielipas“.

Būtų žymiai smagiau matyti tikruosius partijų pavadinimus, tarkim, žemvaldžių ir dolerių partiją, verslininkų ir darbdavių partija, oligarchų partija ir t.t. O dabar ir turime darbo partiją be dirbančiųjų, tvarką be teisingumo ir dar įvairiausių darinių, kurių pavadinimai geriausiu atvejų be reikšmės, o blogiausiu, kaip yra ir šiuo atveju, reiškia priešybę partijoje susibūrusių asmenų interesams.

Kokios „ žaliosios“ reformos laukia?

Agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai gali turėti savo interesų – tai natūralu ir, jei jie bando derinti savo interesus su kitų visuomenės grupių interesais, tokia partija gali būti netgi visai konstruktyvi politinė jėga. 

Tolumoje dega laužas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Blogiau nutiks, jei agronomai, agrochemikai ir žemvaldžiai bandys ir toliau apsimesti žaliaisiais ir pabandys tai įrodyti darbais. Kad kompetencija nėra pagrindinė vertybė taip vadinamoje profesionalų vyriausybėje, požymių jau labai daug, tad tokių dolerinių „žaliųjų“ darbų grėsmė gamtai visiškai reali.

Partinė jėga, jei jau ryžtasi manipuliacijai, puikiai suvokdama, kodėl tai daro, paprastai apsimeta iki galo. Politinės atgailos atvejų bemaž nepasitaiko, kita vertus, tokios atgailos dažniausiai virsta pakasynomis, todėl partijos, kai jau ateina paskutinioji, linkusios lengvai pakeisti savo pavadinimus, o ne savo veiklos principus ir susitaikyti su pralaimėjimu, t. y. apsimetimas konservatoriais, socialdemokratais, žaliaisiais, netgi krikščionimis demokratais, laikoma ne nuodėme, bet politinio Lietuvos gyvenimo labai natūralia realija, tarsi „taip ir turėtų būti“, tarsi „tai yra tik politika!“ ir nieko daugiau.

Gyvūnų teisės ir medžiotojai

Ką gi gali ši dolerių partija dar nuveikti? Pasižiūrėję, ką žalieji daro Europoje, jie dar turėtų kovoti už gyvūnų teises. Reabilitacijos klinika žvėreliams – nepalaidota idėja, juolab, Gamtos apsaugos komiteto Seime pirmininkas, veterinarijos mokslų daktaras, projektinę šios idėjos paskirtį puikiai turėtų suvokti. Kadangi S. Skverneliui sudėtinga save priskirti valstiečiams, jis labiau linkęs susitapatinti su neapibrėžtu „žaliuoju“ partijos veidu. Nebūtinai dolerines, bet viešas akcijas buvęs ekskomisaras mėgsta, o Europoje žalieji tokiomis akcijomis garsėja. Miškų reformos kontekste S. Skvernelis įvardino pagrindinius savo priešus: urėdijas ir medžiotojus. Su miškininkais problemas premjeras išsprendė, dabar turėtų imtis medžiotojų. 

Gandrai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kodėl Europos žalieji kariauja su medžiotojais – atsakymas paprastas – medžiotojų finansinės veiklos reikšmė Europoje siekia 20 – 30 mlrd. eurų, o žemės ūkio industrijos – skaitmenys tie patys, tik ten ne milijardai, o trilijonai. Tad Europoje pasigirstančios prielaidos, jog žaliesiems medžiotojai tėra „atsarginis“ nieko neįtariantis ir nepavojingas priešas, prieš kurį patogu pakariauti, yra ne be pagrindo. Su milijardieriais patogiau draugauti, prieš juos nepakariausi, o „priešą“, norint sulaukti visuomenės dėmesio, reikia susirasti. Lietuvos atveju, žaliesiems nelabai patogu, nes tenka priešu „padaryti“ medžiotoją ir gamtos apsaugos Lietuvoje patriarchą prof. Tadą Ivanauską. Tačiau yra ir palankesnių aplinkybių – medžiotojų tapatinimas su sovietine nomenklatūra. Dar 5 –10 metų, kol anapilin iškeliaus paskutiniai likę tos nomenklatūros atstovai, šią problematiką eksploatuoti vis dar gali būti efektyvu, valstiečių „žalieji“ tai ir bando daryti.

Tikėtina, kad gyvūnų teisių ir medžioklės temos rudens politiniu sezonu taps nauju valstiečių ir žaliųjų sąjungos viešinimosi ir „kovų“ už žalią gamtą arkliuku. Tačiau grįžtant prie visų šios partijos inicijuotų ir įgyvendinamų projektų esmės – tikslas turėtų būti tas pats. Perduoti į privačias rankas kuo daugiau ir kuo greičiau, kiek tik įmanoma per 4 kadencijos metus. Tikėtina, kad kitos kadencijos sėkme žalieji ir valstiečiai jau pradeda abejoti, todėl ir patys skuba, ir kitus reaguoti į jų veiksmus skubina.

UAB „Lietuvos Respublika“

Per 27 Nepriklausomybės metus vis dar bemaž ir neturime į tradicines bendražmogiškąsias vertybes ar bent jau į tradicines politines ideologijas nuosekliai orientuotų partijų. Dabartinė Valstiečių ir žaliųjų sąjungos valdančioji dauguma nėra vienintelė išimtis, tik jos dviveidiškumas peržengia nuosaikios veidmainystės ribas. Žaliųjų partija be žaliųjų, valstiečių partija sudaryta iš žemvaldžių ir žemės ūkio pramonės atstovų iš esmės gali egzistuoti bemaž ir be kitų interesų grupių, t. y. ir be žalios gamtos, ir be kitų žmonių.

Dirbančiuosius žemės ūkyje keičia moderni technika, kuriai aptarnauti vietoj anksčiau reikalingo 100, dabar užtenka 1 darbuotojo, juolab nereikalingi po 3 – 10 ha sklypelius turintys kaimų gyventojai, juk efektyviau eksploatuoti didžiulius laukus, įsiterpiantys svetimi žemės rėželiai tik trukdo, tad „valstietiškasias“ šios partijos veiklos gaires irgi galima numatyti, jei valstiečiai ir „mylimi“, tai tik keli iš jų. Nors oficialiai Valstiečių ir žaliųjų sąjunga deklaruoja, kad nekenčia tik vilniečių, tarkim, įvardinama, kad visus miškus valančią vieną įmonę numatomą kurti bet kur, tik ne Vilniuje, paskutinė paviešinta idėja – Katinų kaime.

Už dolerius galima viską nupirkti?

Tai, kad patys partijos pavadinimai tampa tik visuomenės nuomonės manipuliavimo įrankiais, naujos politinės kultūros šalyje nekuria, o ką kuria ši chamelioniškų spalvos atmainų partija, iš viso kol kas sunku atspėti. Ko galima tikėtis – tai tik tam tikrų, žaliosiomis idėjomis pridengiamų gamtosauginių imitacijų. Valstietiškoji partijos dalis klusniai sekanti paskui mėlynai žalsvos spalvos uniformoje susiformavusią asmenybę, savų tikslų siekiantį premjerą, kol kas atsiskleidžia tik kaip stambiojo verslo, taip pat ir žemės ūkio industriją atstovaujanti jėga.

Kitokių vertybinių orientacijų kol kas nematyti. Reformų jovalas užverstas kone ant visų įvairiose sferose dirbančių piliečių pečių, kol kas neatskleidžia, ką gi jie ketina šioje žemėje iš viso sukurti ir po savęs palikti? Plyni žaliomis kultūromis užsėti, gausiai chemija patręšti laukai su buvusiose formose įkurdintais buvusių ministerijų departamentais ar skyriais visoje Lietuvoje – kol kas realiausias šios partijos kuriamo Lietuvos ateities paveikslo vaizdinys.

Piliečiai šiuose plynuose laukuose iš viso pašalinis reiškinys, nes turi idėjų, norų, vertybių, vieni nori saugoti gamtą, kiti kultūrą, dar kiti – pačią lietuvių tautą ir valstybę. Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kol kas ryžtingai saugosi nuo tokių idėjų turinčių piliečių įvardindama juos suinteresuotomis lobistų grupėmis, kurios nori jų partijos turimai valstybės vizijai pakenti ir trukdo vieną valstybinę arba nevalstybinę įmonę, kuri vadintųsi UAB  „Lietuvos Respublika“ sukurti.

Gal ir sąžininga – UAB kurti jie per 27 metus išmoko, tad ir daro ką gali ir sugeba. O išvada tokia, kad iš netiesos tiesa negimsta – kai netiesa jau pats partijos identifikavimas, jos pavadinimas, kokios tiesos ir teisingumo galima iš šios partijos narių, t.y. šios apgaulės sumanytojų ar jai pritarusiųjų tikėtis? Išeitis viena būtų – galėtų partijos pavadinimas būti kabutėse – „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“, tai reikštų, kad šios organizacijos tik toks prekės ženklas, kaip, pvz. „Agrokoncernas“ ar kt. žinomi Lietuvoje prekės ženklai, o kuo užsiima pati organizacija, darbai rodo ir dar parodys. Organizacija sėkmingai investavo ir šiuo metu „Valstiečių ir žaliųjų sąjunga“ yra įsigijusi pagrindinį Seimo ir Vyriausybės valdymo akcijų paketą.

2017.07.31; 05:11

AktualijosSkaitomiausios

Žvejai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prasti ar stambūs laimikiai laukia žvejų reformavus arba likvidavus Žuvininkystės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri jau kelis dešimtmečius žuvino visiems žvejams mėgėjams atvirus valstybinius vidaus vandenis? Ar tai dar vienas valstiečių ir žaliųjų politikų genialus oro pagadinimas, tik šįkart vandenyje, kad nesigirdėtų ir neužsiuostų?

Sumanymas rimtas – keliolikos mln. eurų vertės turto per visą Lietuvą talpinantis. Žvejo mėgėjo klausimas reformos autoriams – upėse lašišų atsirado. Kada jos išnyks, jei žuvų veisėjai bus likviduoti?

Kad bus reformuojama Žuvininkystės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), kaip perkūnas iš giedro dangaus žinia netrenkė, netgi priešingai. Jos galėjo ir visai nebūti, juk ne kiekvienas žvejys mėgėjas pavarto ministerijų skelbiamas naujienas valdiškose svetainėse, skirtas dažniausiai savo darbais pasigirti. Kaip perkūnas trenkė ne informacija apie pačią reformą, bet jos turinys. Reorganizuoti tarnybą ir likviduoti – skirtingi dalykai. Suvokti visuomeninę reformos naudą – sunkokas uždavinys, tikslo – niekas nesiteikia paaiškinti, tenka priežasčių ir naudos ieškoti kitur, pirmiausia, pasvarstyti kokių čia esama interesų. Suprantama, kad akys krypsta į Žuvininkystė tarnybos turtą, ar ne čia bus vadinamųjų reformų tikslas, turinys ir prasmė.

Žvejybos jūroje beveik neliko

Kad būtų suprantamesnis ministerijos politikų galvose gimęs sumanymas, iš pradžių tenka išsiaiškinti kontekstą. Nors dalykai ne nauji, tačiau be jų tolimesnė reformos kryptis į nuoseklią sistemą nesugula. Idėjos, kad Žuvininkystės tarnyba gali būti reorganizuojama, sklandė jau senai, kalbėta, kad tikslinga ją perduoti Aplinkos ministerijai.

Lietuvoje žvejybą vidaus vandenyse valdo Aplinkos ministerija, o jūroje ir pamaryje – Žemės ūkio ministerija, tiksliau, jos sudėtyje esanti Žuvininkystės tarnyba. Logiška, kad dviejų institucijų buvo per daug nedidelei valstybei. Juolab, kad žvejybos jūroje nebe daug ir liko, kai Nepriklausomybės pradžioje be pėdsakų buvo pradangintas vienas didžiausių Baltijos regione Lietuvos jūrų laivynas, o dalis pamario žvejų pasitraukė iš verslo gavę Europos Sąjungos išmokas už į metalo laužą priduotus laivus.

Didelės – kilogramais, mažos – kiekiais

Bet tai tik viena medalio pusė. Yra ir kita. Žuvininkystė tarnyba užsiima vidaus vandenų žuvinimu. Skirtingai nuo Baltijos jūros laivyno, kur jų rankos ir nesiekė, vidaus vandenų žuvininkai nemažą dalį žuvivaisos struktūros išsaugojo ir, pagal pajėgumus, žuvino ir žuvina valstybines upes ir ežerus.

Žvejai mariose. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žuvininkystė tarnyba turi tai, ko trūksta aplinkosaugininkams – kompetencijos, patirties, žuvinimo medžiagos ir infrastruktūrą – žuvininkus, mokslininkus ir praktikus, žuvivaisos įrenginius ir t.t., tačiau stokoja pinigų. Žemės ūkio ministerijos žemdirbiai nelabai noriai dalinosi su žvejais biudžeto asignavimais. Žvejai pas ūkininkus buvo pelenės vietoje, kaip ir prieš 100 metų Lietuvos upių ir ežerų žvejų kaimelių biedniokai.

Aplinkos ministerija, kai pinigų neturėjo, užsiėmė žvejybos vidaus vandenyse kontroliavimu ir administravimu, tačiau, kai pakėlė mokesčius už žvejybą ir įdiegė ALIS žvejų mėgėjų bilietų platinimo sistemą, pinigų pas juos atsirado gausiau nei tikėtasi, tad aplinkosaugininkai taip pat užsiėmė žuvinimu, nors specialistų, kurie žinotų, kaip tuos pinigus geriau panaudoti žuvų ištekliams gausinti, per daug neturėjo, bet darbavosi iš peties – kūrė žvejų rojus ir pragarus, mažų žuvų žuvininimui kiek sumanę negavo – tai pirko dideles, žuvino ne kiekiais, bet kilogramais, gundė brakonierius patraukliu laimikiu, leido žuvis į kelis Molėtų ir Zarasų ežerus, skelbė konkursus, vežė verslininkai iš Lenkijos, Baltarusijos žuvis, pylė į mūsų vandenis.

Efektyviai ar nelabai tai jiems sekėsi – tegu aiškinasi mokslininkai. Bet ar paleisti milijoną paaugintų žuvelių, ką darė Žuvininkystės tarnyba, ar kelis šimtus didelių, ką darė aplinkosaugininkai, išgyvenamumo tikimybė ir procentas panašus, tik gausumas skirtingas. Atitinkamai ir nauda. Didėlėmis Aplinkos ministerijos žuvimis džiaugėsi keli šimtai žvejų, o jei rizikavo užsitraukti gamtos inspektorių nemalonę, – džiaugėsi iš karto, ką tik išleistomis, o žuvininkystės tarnybos žuvelių reikėjo metus kitus palaukti, kol jos užaugs. Tačiau jų užaugdavo milijonai, nes ir išleistų kiekiai buvo atitinkami.

Kada politinio sprendimo reikia

Idėja Žuvininkystės tarnybą perduoti Aplinkos ministerijai atrodė gana racionalus sprendimas. Aplinkosaugininkų entuziazmas dėl nukritusių iš dangaus, o tiksliau, ištrauktų iš dugno pinigėlių, buvo ne visai korektiškas, nes tuos pinigėlius mokėjo žvejai todėl, kad buvo žuvies, o žuvies buvo todėl, kad Žuvinininkystės tarnyba žuvino. Taigi ciklas turėjo užsidaryti. Niekas neginčija aplinkosaugininkų nuopelnų suvaldant brakonieriavimą, bet žuvinimo nuopelnai buvo gerokai išpūsti ir pradžiugino, tarkim, Rudesos ež. Molėtų r. meškeriotojus, traukusius iš ežero įžuvintus karpius, kuriuos kitu atveju, tuos pačius ar kitus, bet panašaus dydžio, būtų tekę pirkti prekybos centre iš akvariumo.

Žuvininkystės tarnyba turėjo infrastruktūrą ir specialistų, dirbo ne mėgėjiškai, bet gyveno „ant bado“ dietos, nors galimai, dalį savo žuvų žuvininkai ir suvalgydavo. Aplinkos ministerija turėjo entuziazmo ir pinigų, bet juos labiau įsisavino, nei investavo žvejų mėgėjų sąlygoms gerinti. Abiejų struktūrų sujungimo šalininkų žuvininkų bendruomenėje buvo. Ginčų galėjo kilti ir jų kilo, bet reformos kelias iškeldinti tarnybą pas aplinkosaugininkus turėjo gana stiprią argumentaciją. 

Vidurvasaris. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvo ir nepritariančių Žuvininkystės tarnybos perdavimui oro taršos valdytojams, teigiančių, kad žuvis veisti ir žuvinti turi specialistai, o aplinkosauginkai turi kontroliuoti. Tai, kad pastarieji ėmėsi ūkininkauti (ne veisti), patys žuvinti ir kontroliuoti, skelbė konkursus žuvų kiekiams, kurių Lietuvoje nėra, ir kiekius keitė kilogramais, priminė pinigų skandinimą į keistas dangiškąsias „Žvejų rojaus“ vandenų platybes. Esą turėtų būti atvirkščiai, aplinkosaugininkai, kurie užsiima žuvivaisa, turi pereiti su pinigų krepšeliu į Žuvininkystės tarnybą Žemės ūkio ministerijoje.

Bet Aplinkos ministerija, matyt, nelabai norėjo atiduoti iš žvejų mėgėjų surinktų pinigų Žemės ūkio ministerijai, juolab, kad žuvims pirkti išleisdavo tik trečdalį lėšų, o likusias naudojo kitoms savo reikmės. Savo ruoštu, tikėtina, kad ir Žemės ūkio ministerija nenorėjo paleisti iš savo rankų akvakultūros įmonių rėmimo iš ES fondų lėšų, kurias ji administravo. Taigi, buvo tokios reformos ir priešininkų, ir šalininkų, ir visi turėjo savų argumentų ir, ko gero, visi laukė racionalaus politinio sprendimo.

Reformos per atostogas

Tačiau tai, ką paskelbė Žemės ūkio ministerijos vadovybė, švelniai tariant, netikėta. Kokia prasmė ir nauda Lietuvai, piliečiams, žvejams? Deja, kaip ir dauguma reformų, kurias vieną po kitos iš rankovių traukia į Seimą ir Vyriausybę susirinkę valstybinės politikos naujokai. Reformas, geresnes ir blogesnes, vykdė ir politikos senbuviai, tačiau bent jau išaiškinti ką ir kodėl daro, nepatingėdavo. Šįkart neteisinga būtų pasakyti, kad „išgirdome naujieną“. Atostogų sezono pradžioje, saulėtą dieną artėjant šventėms paskelbta žinia apie Žuvininkystės tarnybos pertvarką ŽŪM tinklapyje visuomenės dėmesio nesulaukė.

Tarkim, viešuosius pirkimus, kai nelaukiama dėmesio, gudresnės valdžios įstaigos įsigudrindavo skelbti net naujametinių švenčių laikotarpiu, atseit, tegu kas nori linksminasi, o solidūs žmonės rimtais reikalais užsiima laiko neskaičiuodami ir šventinių fejerverkų nepaisydami. Visai reformos nutylėti, kaip ir viešųjų pirkimų neskelbti, matyt, nebuvo galima, grėsė rizika atsidurti įvairių tarnybų dėmesio centre. Tačiau, kad laikas pasirinktas atsitiktinai, neatrodo. Žinia apie reformą vos nepaskendo didžiųjų švietimo, alkoholio, mokesčių, teismų, urėdijų ir kt. reformų sraute ir visas reformas lydinčiuose skandaluose bei viešuose apsižodžiavimuose.

Žalia šviesa mėlyniems vandenims

Tačiau ir ši „mažoji reforma“ vis dėlto verta dėmesio, nes panašu, kad yra ne iš pigiųjų. Be to, svarbi žvejams mėgėjams, kurių, kaip teigia Aplinkos ministerija, Lietuvoje yra apie 170 tūkst., o jei skaičiuojant pasyviuosius, kurie meškerę į rankas paima tik kartą per metus atostogaudami vasarą, – tai ir 0,5 mln. susidarytų.

Žemės ūkio viceministras Artūras Bogdanovas ministerijos skelbiamame pranešime pasigyrė, kad reforma yra ne vienos nakties planas, prie pertvarkos eita žingsnis po žingsnio, beveik 5 mėnesius. ŽŪM darbo grupė, siekdama efektyvumo ir rezultatyvumo, analizavo tarnybos funkcijas ir galimybes jas optimizuoti, panaikinti perteklines bei nebūdingas funkcijas ir t.t. Birželio pradžioje pertvarkos siūlymams pritarė ŽŪM vadovybė ir uždegė žalią šviesą pokyčiams, tad viską, kas sumanyta, iki naujųjų metų nuspręsta ir padaryti.

Du svarbiausi punktai

Atmetus beletristiką, kuria apipinami visi sunkiau suprantami valdžios sprendimai, rizikų valdymą, tarnybos darbuotojų pasirengimą pertvarkoms, optimizavimą, racionalizavimą, atnaujinimą ir t.t., svarbūs ir reikšmingi du pertvarkos punktai: 1) pagrindinės pertvarkos gairės siejamos su šios tarnybos perkėlimu į Klaipėdą. Svarstoma, palaipsniui, ar iš karto į Klaipėdą perkelti dalį jų, ar visus tarnybos padalinius; 2) bene svarbiausias punktas, o tiksliau, net ir ne punktas, o tarp eilučių ministerijos paskelbtame pranešime pasimetantis sakinys – esminis: šešių Žuvininkystės tarnybos gamybinių poskyrių pagrindu planuojama steigti naują uždarąją akcinę bendrovę, kuri rinkoje toliau veiks konkurenciniu pagrindu. Ar tik ne čia ir slypi vadinamosios reformos esminė ašis?

Žvejų tinklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šeši Žuvininkystės tarnybos padaliniai

Kas tie šeši padaliniai, kuo užsiima, kur yra ir kiek turto turi, kurie turėtų virsti uždarąją akcine bendrove ir veikti komerciniu pagrindu? Šiek tiek apsilaužius kojas ŽŪM informacijos pateikimo sistemoje, sužinome štai ką: Žeimenos poskyris (Švenčionių r.) žuvina ir veisia Baltijos lašišas ir šlakius, eksploatuoja 3 uždaras recirkuliacines žuvų auginimo sistemas (URS), šio poskyrio Strigailiškio padalinys (Ignalinos r.) eksploatuoja seliavų ikrų inkubavimo cechą, turi 25 ha gruntinių tvenkinių; Trakų Vokės poskyris (Vilniaus m.) žuvina ir veisia marguosius upėtakius, kiršlius, turi inkubacinį cechą su 2 moderniomis URS šaltavandenėms žuvims; Rusnės poskyris (Šilutės r.) eksploatuoja 2 URS, vienintelis padalinys, kuriame įsisavinta technologija inkubuoti ir paauginti sterkus, vėgėles, aštriašnipius eršketus, taip pat veisia ir žuvina vandenis europiniais šamais; Simno poskyris (Alytaus r.) eksploatuoja 112,5 ha tvenkinių, 5 URS, žuvina ir veisia sykus. Laukystos poskyris (Kaišiadorių r.) eksploatuoja 125 ha gruntinių tvenkinių, žuvina ir veisia ungurius, turi 2 modernias unguriams pritaikytas URS; Šilavoto padalinys (Prienų r.) žuvina ir veisia karpius, turi veislinių Šilavoto karpių motininę bandą. Dalis poskyrių daugiau ar mažiau dar žuvina ir veisia lydekas, lynus, visi poskyriai turi pastatus, įrangą, vidaus baseinus ir didesnius ar mažesnius lauko baseinus, tvenkinius. Žuvininkystės tarnybos žuvininkai išleidžia žuvis į 120 didžiųjų Lietuvos ežerų bei 60 upių.

Kiek turto ir kokia jo vertė?

Turtas, įvertinant vietas (dažnai – upių pakrantės), kur padaliniai yra, statinius (tad turi ir leidimus statyboms), atmetus viską, kas susiję su žuvivaisos infrastruktūra, inkubaciniais cechais, laboratorijomis, URS įrenginiais, kuo labiausiai iki šiol žuvininkai džiaugėsi bei didžiavosi, visa kita kartu sudėjus, sumos skaičiuojamos nebe keliais mln. eurų. Tarkim, vien tik Trakų Vokės poskyrio vertė – vieta šalia Trakų Vokės dvaro, Vilniaus mieste, su greta esančiais daugiau nei prieš 100 m. įrengtais dvaro tvenkiniais ir nauja, jau „istoriniais laikais“ pastatyta infrastruktūra, dirbtiniais tvenkiniais. Perleidus visą šią teritoriją gyvenamųjų namų kvartalo statybai, vertė išaugtų dešimteriopai.

Kai kuriomis veiklomis galbūt galėtų užsiimti ir akvakultūros verslas, auginantis žuvis pardavimui, tačiau tikrai ne žuvų veisimu tam, kad jie būtų leidžiami į valstybinius, visiems atvirus vidaus vandenis. Yra žuvų, kurias auginti rentabilu, o kurių neapsimoka, jos akvakultūros verslininkų ir nedomina. Tačiau dažniausi – tai būtent tos žuvys, kurios išleidžiamos į upes ir kuriomis labiausiai ir džiaugiasi žvejai mėgėjai.

Uždaroji akcinė bendrovė

Ministerijos sumanytoje reformoje numatyta, kad bus įsteigta uždara akcinė bendrovė (ne valstybinė įmonė), kuri veiks komerciniu pagrindu rinkoje, o tai reiškia, kad ji ir užsiims tuo, kas pelninga, o ne tuo, kas neša nuostolius, tarkim, aštriašnipių eršketų, sterlių, lašišų ir šlakių veisimu. Kažkada ir lašišų veisimas kai kam atrodė nesusipratimu. Į Raudonąją Knygą įrašyta žuvis, atrodė, jau visiems laikams iš Lietuvos vandenų išplaukusi. Tačiau dabar, kai žvejai jau ne pirmus metus, legaliai iš Neries traukia stambias lašišas, vargu ar jų vesimą vis dar „nesusipratimu“ laiko, ko gero, ir pamiršo, kodėl ir kada lašišos pas mus sugrįžo.

Tad jei bus įsteigta komerciniu pagrindu veikianti bendrovė, nusimato dvi jos ateities perspektyvos: jei užsiims veisimu žuvų, kurių niekas neperka – bankrutuos ir turtą išparduos arba augins karpius ar kurias kitas, komerciškai patrauklias žuvis.

Ar žuvininkystė reikalinga?

Kokia šio grandiozinio plano esmė, nauda, perspektyva Lietuvai, mokesčių mokėtojams ir žvejams. Gerai ar blogai dirbo – žuvino vandens telkinius Žuvininkystės tarnyba? Atsakyti gali specialistai, mokslininkai. Atsiliepimai apie ją spaudoje daugiausia geri ir panašu, kad ji neužsiiminėjo parodomosiomis akcijomis. Žvejai, kurie meškeres pasiima ne vieną kartą metuose, supranta, kad žuvims užaugti reikia ne vienerių metų, o užsiimti jų veisimu, suformuoti vadinamąsias motinines bandas, ir 5 metų neužtenka. Supranta ir tai, kad galėjo Aplinkos ministerijos pareigūnai iki pamišimo saugoti Neries upę nuo brakonierių, – lašišų joje nebūtų atsiradę, nes jų ten nebebuvo, sargai upės pakrantėse žuvų neišperėjo. Apie kitas žuvis, sykus, šlakius, marguosius upėtakius, kiršlius, šamus, ungurius, irgi pasakytina tas pats, kaip ir apie lydekas ir starkius, kurių mūsų ežeruose trūksta. Kelios išleistos didelės ir brangios žuvys į kelis didelius Lietuvos ežerus, už didelius Aplinkos ministerijos iš žvejų mėgėjų surinktus pinigus, – jokios apčiuopiamos naudos visiems žvejams mėgėjams nedavė, jei žuvų ir padaugėjo natūraliai, tai irgi nėra tik Aplinkos apsaugos pareigūnų nuopelnas. Žuvininkystės tarnyba, suprantama, neužsiėmė brakonierių gaudymu – tai ne jos funkcija.

Savas ir svetimas verslas

Žuvininkystės tarnyba, o ir komerciniai žuvų veisėjai Lietuvoje, beveik nedalyvavo Aplinkos ministerijos konkursuose, kai ta pirko žuvinimo medžiagą. Nes staiga iš dangaus žuvų mailiaus pasiimti negalėjo. Žuvų veisimo konkursai teoriškai galimi, bet jie turėtų būti skelbiami 5–10 metams laiko, nes per 1–2 metus žuvų vesimo sistemos nesukursi, juolab, niekas jos ir nekurs, jei nebus tikras, kad šių žuvų reikės po 3–4 metų. Žuvis aplinkosaugininkams tiekė žuvies prekeiviai, iš kur ji paimta, niekas nekontroliavo, kiek kartu su pietinių kraštų karpiais ir lydekomis atvežta ligų, irgi visi galai vandenyje paskendo. Buvo ir visuomeninių akcijų – pasidžiaugdavo koks žvejų mėgėjų klubas, kad ungurių prileido, o kad po mėnesio ir paleisti, ir vietiniai unguriai aukštyn pilvais ežere plaukia, buvo nutylima, tik stebimasi, kodėl dvesia žuvys?

Iš serijos „Lietuvos ežerai”. Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaip rašo „Savaitės“ žurnalistė Genovaitė Paulikaitė, kalbinusi Lietuvos ichtiologus, prieš 3 dešimtmečius Norvegiją buvo sukrėtusi masinė nelaimė – 49 upėse teko išnuodyti visa kas gyva, tik taip pavyko įveikti iš kaimyninės Švedijos su veisimui atsivežtomis lašišomis atsivežtus ir parazitus, kuriems vietinės žuvys buvo neatsparios. Tuo metu, kur parazitas pakliuvo, žuvo 95 proc. Norvegijos žuvų.

Daugelis Europos valstybių po nelaimės Norvegijoje nustatė gana griežtus reikalavimus žuvivaisai, žuvinama turėtų būti tik vietinėmis žuvimis ir visa tai labai griežtai kontroliuojama. Panašu, kad mūsų Aplinkos ministerijos žuvintojams panašios problemos nerūpėjo, tereikėjo įsisavinti iš žvejų mėgėjų surinktus pinigus. Mokslininkai į žuvivaisos perdavimą į privačias rankas žiūri labai atsargiai, kadangi sunaikinti viską galima greitai ir lengvai, o atkurti – prireiks dešimtmečių ir atkūrimas kainuos milijonus eurų.

Laisva rinka: už ir prieš?

Toks žuvų veisimo ir žuvinimo praktikos kontekstas verčia labai suabejoti sumanymu, kilusiu Žemės ūkio ministerijos politikams. Kokio tikslo siekiama – įkurti uab‘čiką ir išparceliuoti žuvininkų 27 metus tausotą ir kauptą turtą, o toliau – tesižino tie žvejai mėgėjai ir jų aplinkosaugininkai. Juk skirtingai nuo urėdijų reformos, kur bent jau kalbama apie bendrą valstybinę, įmonę valdančią visus miškus, šiame reformos projekte kalbama konkrečiai – UAB ir laisva rinka.

Galbūt ir pagrįsti būtų klausimai, ar tie Žuvininkystės tarnybos padaliniai negalėjo labiau užsiimti komercija, auginti karpius ar kt. prekines žuvis, t.y. dalyvauti rinkos žaidimuose ir žaisti pagal jos taisykles. Tačiau, kas tada būtų užsiėmę veisimu tų žuvų, kurios domina žvejus mėgėjus – nuo 170 tūkst. iki 0,5 mln. Lietuvos piliečių, o ne 16 nacionalinės akvakultūros ir žuvų produktų gamybos verslininkų bei neapibrėžto kiekio tarpininkų, kurie nieko nei veisia, nei augina, tik veža iš kažkur kažkokią produkciją ir pila ją ten, kur esamoms valdžioms patogiau. Reikėjo pilti į „Žvejų rojaus“ ežerus – pylė ten, kai reikės pilti kitur, – irgi išpils.

Siurbs ES pinigus?

Galimas ir kitoks reformos scenarijus. Kaip 15min.lt portale teigia Aleksandro Stulginskio universitete Akvakultūros centro ichtiologas Alvydas Žibas, jau artimoje ateityje pasaulyje prognozuojamas žuvininkystės sektoriaus proveržis. Tai nestebina, nes žmonių populiacija auga ir sveiko maisto poreikis didėja. Prognozuojama, kad žuvininkystė per kelis dešimtmečius taps viena perspektyviausių veiklų ir pasaulyje užims ketvirtąją vietą viso ūkio struktūroje.

Europos Sąjungoje panaši situacija, gal tik blogesnė. Pusė suvartojamų žuvų yra ne sužvejotos, bet išaugintos akvakultūros įmonių, tačiau nuo 2000 m. akvakultūros produkcija ES nebedidėja, kai pasaulyje ji auga maždaug 7 proc. kasmet, todėl vienas iš ES Bendrosios žuvininkystės politikos prioritetų artimiausiam laikotarpiui yra akvakultūros plėtojimas.

Visa tai reiškia paprastą dalyką – ES pinigų kanalas skirtas plėtoti akvakultūros verslams tikrai neišseks, tad norintiems tuo užsiimti, perspektyvos gana gražios, ypač turint galimybių tuos pinigus nukreipti tinkama vaga. Iš 6 valstybinių žuvininkystės padalinių, kurie žuvina ir veisia žuvis žvejams mėgėjams – jokios naudos, o štai akvakultūra užsiimanti uždaroji akcinė bendrovė gali tapti tikra pinigų kasykla. Ypač jei verslą pradėti ne nuo paskolos ir pirmos URS sistemos pastatymo, kuri geriausiu atveju atsipirks tik po 5–10 metų, bet pasiremti jau veikiančia, modernia, visą reikalingą infrastruktūrą turinčia sistema. Bet pirmiausia – ta sistema turi tapti uždarąja akcine bendrove. Į kieno rankas ji atiteks? Taps 17 įmone (verslininku) Lietuvos akvakultūros sektoriuje, bankrutuos ir taps pasivaikščiojimų parkeliu daugiabučių gyventojams – klausimai, į kuriuos reformos iniciatoriai atsakymų nepateikia.

Žuvininkus – kuo toliau ir giliau

Kitas pertvarkos punktas mažiau kontraversiškas. Kelių valdininkų perkėlimas į Klaipėdą, kai jūrų laivyno nebeliko, nėra toks jau svarbus. Jūrine valstybe Lietuva jau netaps, laivai nuplaukė ir valstybė šiuo metu neturi pajėgumų pasistatyti naujus laivus. Tik kad Žuvininkystės tarnyba bus toliau nuo ežeringiausių Lietuvos rajonų – Zarasų, Molėtų, Ignalinos, Lazdijų. Tad, jei ką nors vidaus vandenyse ir veiks, vizitai į rytinį Lietuvos kraštą bei sostinę kainuos brangiau. Sustiprins Klaipėdos universitetą – vienintelis sveiku protu suvokiamas racionalus argumentas. Kita vertus, žadėjo valstiečiai iškaišioti įvairias valstybės tarnybas po regionus. Iš Klaipėdos krašto kilusiam Žemės ūkio ministrui Broniui Markauskui juk irgi reikia kažką į savo tėvynę atsikelti. Visos Žemės ūkio ministerijos juk neiškels į Baltijos pakrantę – štai ir apsiribojo žuvininkais, tuo pačiu ir Valstiečių bei žaliųjų sąjungos rinkiminę programą įvykdys.

Kaip ežerinė lydeka taps atlantine?

Kaip ir vanduo upėje – laikas povandeniniame gyvūnijos pasaulyje lėtai bėga. Sėdi štai žvejys Neries pakrantėje, traukia lašišą ir džiaugiasi. Sėdės jis ir po 5–10 metų, trauks juodą grundalą iš Neries ir dūsaus prisimindamas: „Ot buvo laikai seniau, būdavo upėje didelių žuvų, bet kažkur jos išplaukė, nebėra ir, matyt, nebebus“.

Žvejys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ko gero, taip ir nutiks. Šis Žemės ūkio ministerijos sumanymas nelabai skiriasi nuo kt. politikos naujokų avantiūrų, lyg tvano dienomis užgriuvusių Lietuvą. Iš versliukų, ūkelių, projektų susirinkę politika, praleidžia vieną svarbiausių bet kurios reformos punktų – situacijos analizę ir realų pasekmių įvertinimą ilgesniam laikotarpiui nei Seimo kadencija. Tačiau gal ir neįdomios tos pasekmės, jei tikslas paprastas – uždaroji akcinė bendrovė ir pirmyn į didžiųjų verslo banginių vandenis.

Tai, kad aplinkos viceministras pasigiria, jog per 5 mėnesius parengė ir dabar įgyvendins Žuvininkystės tarnybos reorganizavimą, reiškia tik viena – per tuos 5 mėnesius įmanoma tik sugriauti tai, kas kurta per gerokai ilgesnį nei 5 dešimtmečių laiką. Žuvivaisos tradicijoms Lietuvoje beveik 150 metų. Ar gali viceministras per 5 mėn. tradiciją pakreipti kita vaga, kur tos vagos vandenys ežerų ir upių žuvis nuneš – į privačią kišenę ar sūrią Baltijos jūrą – atviri klausimai žvejams vasaros žvejybos sezonui.

2017.07.09; 05:06