Pirmą kartą įsimylėjau būdamas antroku, o mano išrinktoji buvo pirmokė. Dar ir dabar nupurto per visą kūną, kai prieš akis stoja gyvas anosios paveikslas: mergaitė su juoda, papuošta plisuota prijuoste to meto mokykline uniforma, bet svarbiausia – su milžiniškais baltais kaspinais, vadinamaisiais bantais, pūpsančiais ant galvos. Baisiausia yra tai, kad niekaip negaliu atsiminti josios veido, dabar išryškėjusioje atminties nuotraukoje veido vietoje žioruoja atsivėrusi kiaurymė. Dėmesį sukaupti iš dalies trukdo tie nelemti bantai, tačiau dar labiau nepalanki įsižiūrėjimui į veido bruožus ir akių išraišką aplinkybė yra tai, kad ji visados striksi kaip užvesta mechaninė lėlė, nesugebėdama nustoti. Tai neleidžia iki galo nusistovėti vaizdiniui, bet drauge tai yra jau apgraužtas laiko žiurkių pirmosios meilės plakatas. Žiūrint iš šiandieninės gyvenimo perspektyvos, ta mergaitė yra mano atminties vampyrė.
Niekados vėliau nemylėjau nieko taip nuožmiai, kaip tais metais pradinėje mokykloje įsimylėjęs kažkokią pirmokę. Ar tai buvo meilė, ar greičiau proto aptemimas, tarkime, liguistos vaizduotės kaprizas, pristojusi patologiją? Žinia, tikroji meilė visados yra žiauriai pavojingas užsiėjimas, ji gali nuvesti nežinia kur, patapti priklausomybe, vergovės forma. Tačiau man pirmoji meilė buvo baisiau net už psichinę negalią, aš apie įkritusią į akį pirmokę pirmūnę su baltais kaspinais galvodavau nuo ryto iki vakaro, negalėdamas nukreipti minčių jokia kita vaga.
Dabar apmąstydamas įvykius iš sąlyginai saugaus atstumo, turiu progą kartkartėmis pamintyti ir apie tai, kad, žiūrint teoriškai, tokie vaikystės išbandymai negalėtų pradingti be pėdsako kaip dūmai ore. Kaip buvo galima pakelti tokią naštą tada dar tik besiformuojančiam vaikiškam organizmui su viskam atvira psichika, juolab knieti sužinoti, ar savo ruožtu tokie vaikystės išgyvenimai nepalieka kokių nors trauminių pasekmių visam gyvenimui? Išties jaučiuosi taip tarsi tąkart būčiau perėjęs gaisrą ir sudegęs iki pamatų, tačiau vėliau, išsilaisvinęs nuo vaikystės kliedesių, jokių likutinių randų jau neapčiuopdavau ir neapčiuopiu dabar net ir labiausiai intensyvių savianalizės seansų metu. Taigi, kaip atrodo, pirmosios meilės žaizdos neužpūliuoja.
Tiesa, yra viena ramybės neduodanti aplinkybė, tačiau toli gražu nesu tikras, kad tai būtų galima pernelyg tiesmukiškai susieti su pirmosios meilės patologine patirtimi.
Žiūrint į savo nueitą kelią meilės frontais, labai aiškiai matosi, kad ankstyvosios jaunystės laikais savo meilės objektams (po pirmosios meilės buvo antroji meilė, trečioji ir t. t.) nejausdavau jokio seksualinio potraukio, o seksualiai priekabiaudavau tik prie tų merginų, kurios nė iš tolo nepanašėjo į mano meilės objektus. Erotiškai labiausiai viliodavo brandžios, jau viską gyvenime mačiusios moterys, su kuriomis patyriau daugybę nuostabių nuotykių. Jeigu galėčiau sugrįžti į tuos laikus, šaltas meilės ikonas išmesčiau į šiukšlyną ir paskubėčiau atiduoti skolą moterims ir merginoms, kurios sugebėdavo savo kūnais sušildyti mano sužvarbusią prie negyvo meilės altoriaus sielą. Kai kurios iš jų buvo tylios dūsautojos, tačiau nė viena iš jų, žinodamos mano požiūrį, nebandė įkyriai užsikarti ant kaklo. Tai jos buvo ir yra tikroji gyvenimo druska.
Tą rudenį labai smarkiai lijo, o po to pelke pavirtę laukai staiga užšalo. Ji ateidavo arba, tiksliau tariant, atstrikinėdavo į mokyklą nuo savo namų ledu. O kai kartą ji neatėjo, nepasirodė mokykloje su ištuštėjusiu suolu, mane apėmė kažkas panašaus į panikos priepuolį. Truputėlį nusiraminau, kai aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, kad mano meilė susirgo ir savaitę kitą nelankys mokyklos, besigydydama namuose.
Kiekvieną rytą prieš pamokos išbėgdavau laukti anosios ant ledo, prisidengdamas išgalvotu pretekstu, kad trokštu paprasčiausiai pačiuožinėti, po kojomis matydamas skaidriąją apsemtų laukų karalystę, arba jaučiu pareigą prieš užsiėmimus mokykloje pragairinti galvą nuo užsilikusių nakties sapnų. Kiekvieno ryto laukdavau su neišsipildančia viltimi. Taip visas laikas virto laukimu, galop užsitęsusiu iki begalybės. Atrodo, kad jau buvau praradęs visą savo tikėjimą, rytais išbėgdamas ant ledo tik iš mechaninio įpročio, kai kartą ji vėl pasirodė horizonte, nerūpestingai strakaliodama jai būdinga maniera į mokyklą. Staiga pasivaideno, kad įlūžau po ledu ir jau plūduriuoju anoje pasaulio pusėje. Tačiau ji prastriksėjo pro mane, kaip atrodo, net nepasisveikinusi, nematanti reikalo atiduoti mandagumo duoklę eiliniam antrokui arba taip susikaupusi savyje ir panirusi į strakaliojimo piruetų meną, kad nepastebėjo dar vieno vaiko ant ledo, laukiančio jos sugrįžimo.
Savo pirmosios meilės paslaptį tais metais saugojau nuo pašalinių akių ir ausų pagal visas žinomas ir nežinomas konspiracijos taisykles. Niekas neturėjo nė mažiausios galimybės sužinoti, kas iš tiesų dedasi mano galvoje. Tačiau, regis, tokia paslaptis sprogdino iš vidaus, todėl kartą, kažkokio šižo pagautas, kai, tarkime, sąmonė buvo pritemusi dar labiau nei įprasta, iš mokyklos bibliotekos pasiimtos knygos laukelyje užrašiau vadinamąją meilės formulę, susidedančią iš tokių segmentų: mano vardas + mano išrinktosios vardas su nuoroda, kad tai yra = meilei kvadratu. Mano vaikystės laikais tai buvo žiauraus pasityčiojimo ir pajuokos formulė, užrašoma piktavalių bendraamžių, jeigu kažkam iš jų pasivaidendavo, kad berniukas ir mergaitė simpatizuoja vienas kitam. Kodėl aš taip pasielgiau, laisvanoriškai atsidaviau patyčioms, nekalbant apie tai, kad tokiu būdu laukinio vaikų pasaulio plėšrūnams atidaviau sudoroti man brangiausios tuo metu būtybės gerą vardą? Įdomiausia yra tai, kad vaikams radus įrašą ir apspitusiu bibliotekos knygą būriu parodžius man šią labai nediskretišką žinutę, aš iš pradžių labai piktinausi, iškilmingai prisižadėjau nubausti melagį, net pravedžiau mokyklos kontingento tardymus, siekdamas aptikti užsimaskavusį kenkėją. Tik prabėgus geram mėnesiu vieną vakarą staiga prisiminiau, kad aš pats esu šio nelemto įrašo autorius.
Ką reiškia toks sąmonės ankstyvas susidvejinimas, aptinkamas dar vaikystės metais? Kaip toks polinkis į klastą, kai siekiama pergudrauti net save patį, pasireiškė kitais gyvenimo etapais? Per kokius daugiau ar mažiau žinomus man pačiam pavyzdžius tokį polinkį būtų galima atsekti vėliau, gerai suprantant ir tai, kad didėjant žmogaus sąmoningumo laipsniui brandos metais, Polinkis gali pasireikšti ir labiau užšifruotais pavidalais.
Iš tiesų, mano sąmonės brandos fermentacijos svarbiu veiksniu vienu metu buvo tapusi froidistinė ir marksistinė literatūra, todėl beveik tobulai buvau įvaldęs įtarumo metodologijos priemones, nepraleisdama progos visą įtarumo metodologijos užtaisą taip pat nukreipti į savianalizės užduotį. Buvau negailestingas sau, neleisdamas susivilioti buržuaziniais prietarais, bet turiu pripažinti ir tai, kad nelabai toli pasistūmėjau į priekį, ieškodamas savo nuodingumo šaknies. Todėl kartais atrodydavo, kad naiviojo, metodologiškai neapvaisinto, sveikojo proto ištarmėje apie tai, kad klasta yra sudedamoji meilės dalis, slypi daugiau tiesos nei teorinėse rekonstrukcijose. Kaip skelbia visiems žinoma patarlė, meilėje, kaip ir kare, visos priemonės yra tinkamos. Todėl šiandien jau beveik nekaltinu savęs dėl to neapdairumo, kuris anuomet užtraukė mano pirmajai meilei didelius nemalonumus.
Kas būtų ta meilė be klastos, apsimetinėjimų ar net nuodų dozės, be balansavimo ant išlikimo ribos, be kartėlio, priduodančio meilės užtaisui svaiginantį skonį, be apdujimo?..
Baigiant studijas universitete aš sutikau merginą, kuri traukė kaip magnetas ir įskėlė žiežirbas mano akyse. Jau per pirmą pasimatymą mes vaikščiojome Neries pakrantėje praradę laiko nuovoką mažiausiai penkias valandas, taukšdami visokius niekus su tokiu užsidegimu, tarsi būtume sustoję prie didžiausios pasaulio paslapties slenksčio. Mačiau, kad jos akys taip pat kibirkščiuoja, o krūtinė kilnojasi su paspartėsiu tempu, kaip būna orui su didėjančiu pagreičiu išeinant iš pradurto baliono, tačiau dabar atvirkščiai – vis labiau užsipildant. Tačiau staiga nei iš šio, nei iš to ji man sako:
- Tu esi labai šaunus vaikinas, tačiau aš myliu kitą.
Iš didelės nuostabos aš negalėjau atšauti kažką protingesnio, derančio ta proga, nei negrabiai išreikšti savo apgailestavimą:
- Ką gi, man labai nepavyko.
Tačiau toliau buvo dar gražiau, ji puolė man įrodinėti, kad taip greitai pasiduoti netinka, kad neva dėl moters dėmesio reikia kovoti, už meilę būtina kautis. Pirmosios meilės patirtis man leido perprasti žaidimo paslaptį, kad ji jau yra įklimpusi į mūsų meilės nuotykį ne mažiau, jeigu ne daugiau, nei aš, todėl siekia pakurstyti laužą, dar labiau užnuodyti kraują. Tikroji meilė yra bedugnė, todėl intuicija mums kužda, kad meilė be maitinančios ją kančios terpės gali greitai išsikvėpti.
Aš čia ką tik užsiminiau apie atvejį, kai likimą bandė pagudrauti neįtikėtinai švelnaus charakterio, gerų manierų mergina, tačiau drauge nesunku įsivaizduoti ir tai, kokių priemonių gali griebtis užsimaniusios pakurstyti meilės laužą labiau stačiokiškos būtybės. Be to, nepalyginamai lengviau yra kalbėti apie užstojusios pilnametystės ir neaiškių lūkesčių metą, kai, nežiūrint iškylančių kliūčių, nuo tavo valios jau kažkas gali daugiau ar mažiau priklausyti nei vingrauti apie vaikystės išbandymus, kai buvai tik sąlygų įkaitas. Tačiau tema įpareigoja grįžti prie pirmosios meilės laikais patirtų košmarų, kad ir kaip stengčiausi atidėti iki geresnių laikų arba nustumti į užribį pradėtą pasakojimą.
Pirmosios meilės laikotarpis man išpuolė kaip didelis sunkmetis, nes tų metų vasaros pradžioje medžiotojai, be visa ko kito, sušaudė mano vaikišką širdį. Trumpai tariant ir pateikiant tik sausą informaciją, tų metų birželio mėnesį medžiotojas ar medžiotojai nušovė mano mylimą šunelį, vardu Tigras. Kaip nesunku įsivaizduoti, pasaulis paskendo ašarų jūroje.
Grėsmingas buvo tik mano augintinio vardas, o pats jis buvo meilus, greičiau mažesnio nei vidutinio dydžio šunytis, Tigru pramintas dėl ryžo atspalvio kailio. Kaip ir daugelis kolūkinio kaimo šunų ir katinų valkiojosi nepririštas, dažnai su savo bendrais gulėdavo išdribęs kelkraščio dulkėse.
Visas kolūkinis kaimas buvo nelyg vienas praeinamas kiemas, todėl ir kaimo šunys anais laikais nekreipdavo dėmesio į užklydusius neaiškiais tikslais svetimus žmones, nelodavo ant prašalaičių, nepuldavo dviratininkų ar praskriejančių kitomis transporto priemonėmis būtybių, nebūtų sujudę net dėl marsiečių netikėto antplūdžio. Tačiau būtent tais metais į vieną krūvą buvo sujungti labiausiai atsilikę rajono kolūkiai, o naujojo darinio, pavadinto tarybiniu ūkiu, direktorius buvo apgyvendintas mūsų kaime, surenčiant įspūdingą tiems laikams trobą, išdygusią greitai kaip ant mielių O kaip tai siejasi su šunų gyvenimu, – klausiate. Dar ir šiandien gyva tarp senolių legenda pasakoja, kad neva mano Tigras užpuolė, šokdamas ant kupros, su dviračiu išriedėjusį po kaimą pasivažinėti to direktoriaus paauglį sūnų. Man tada atrodė, kad kiekvienas sveikos nuovokos žmogus turėtų pradėti suprasti, kad toks mažytis šunelis net ir didžiausio sužvėrėjimo atveju galėjo tik įkąsti į pravažiuojančio dviračio padangą, nors tikriausiai anas tik vieną kartą amtelėjo ant neduodančių ramybės musių arba suurzgė pro miegus, tačiau nešvankių pataikūnų šutvė nepraleido progos strimgalviais pranešti direktoriui ir išplatinti po visą kaimą gandą, kad neva Tigras pasikėsino sudraskyti direktoriaus sūnų, užšokęs jam ant nugaros. Taigi galima būtų pasakyti ir taip, kad šuo buvo pasmerktas dėl netinkamai parinkto vardo.
Dar labiau fantasmagoriniu įvykiu šį liūdną nutikimą daro ta aplinkybė, kad nušauti iš esmės nieko dėtą šunelį nusprendė mano mama, pati ir pasamdžiusi medžiotojus. Be to, šuns egzekucija tapo viešu renginiu, nuosprendis buvo įvykdytas kaimo teritorijoje tikriausiai dar ir dėl to, kad salvės aidas girdėtųsi direktoriaus namuose. Neteisinu, tikrai neteisinu, bet galiu suprasti savo mamą, kuri kaip to kaimo pradinės mokyklos vedėja, privalanti rodyti atsakingo asmens pavyzdį, drauge drebanti prieš direktorių kaip prieš dievą, neturėjo kur dėtis ir pasirinko ne pačią geriausią išeitį šioje liūdnoje istorijoje. Galop tai buvo tikrai ne tas atvejis, kai buvo galima atsiprašyti ir pabandyti atpirkti kaltę nunešant butelį ar kažkaip panašiai įsiteikiant. Tačiau aš pats iki paskutinės minutės tikėjausi, kad iš didžiojo namo išlys šeimininkas ir pasakys: „Žmonės, ką jūs darote, atsitokėkite…“. Tačiau aplinkui nesudrebėjo net mažiausias medžio lapelis, pro šalį nepraskrido joks paukštelis, o namas stovėjo pritvinkęs mirtinos tylos.
Daug vėliau to direktoriaus žmona, mėgstanti pasigirti, prasiplepėjo, kad jos sūnus neva mokosi kažkokioje ypatingoje karo vertėjų mokykloje Maskvoje, o baigęs mokslus esą dirbs GRU karininku užjūrio misijoje. Taigi – ar nebūtų galima dabar jau imti ir pritemti išvadą, kad mano šunelis tąkart suurzgė ir pasišiaušė kailiu prieš akis išvydęs būsimą GRU pareigūną? Kad ir kaip ten būtų, aš savo šuns nuopelnų nesiruošiu savintis…
Šiame kaime, viską sudėjus, gyveno gal tik pusantro tikro žmogaus, o medžiotojų kiekvienoje troboje veisėsi mažiausiai po tris. Jau nuo tų laikų jaučiu baisią alergiją žodžiui „medžiotojas“, net nekalbant apie patį tipažą. Jeigu man būtų leista, žodyne žodį „medžiotojas“ aiškinčiau maždaug taip: tai yra plačiasnukė, buka, su kanopomis auliniuose batuose, bebrauskų veislės niekingiausia būtybė. Tačiau girdžiu klastingą klausimą iš auditorijos: o kaip jūs, mokytojau, turintis tokią turtingą meilės patirtį, aiškintumėte žodį „žvejys“, ar pats nesate bandęs kada nors užmesti kabliuko?
Tais metais kibo taip baisiai tarsi jau visos žuvis buvo nusprendusios desantu išsilaipinti į krantą. O kitą kartą žvejoti vėl pabandžiau jau kitame gyvenime, kai savo mažus vaikus atsivežiau prie savo vaikystės upės ir užsimaniau parodyti tai, kaip mes kažkada gyvenome, stūmėme dienas arba pramogavome.
Kas be ko, mano vaikystės „aš“ būtų juodai pavydėjęs tos įmantrios žvejybos įrangos, kurią dabar turėjau su savimi. Tačiau ir masalo čia netrūko, nes šios upės žuvys, kurias pažinojau dar nuo vaikystės laikų, maitinimo grandinėje užvis labiausiai vertino vasaros žiogus, kurie dabar svirpė pievoje už kiekvienos žolės stiebo.
Štai tada ir supratau, atidžiai stebimas savo vaikų, kad mūsų užmanymas pažvejoti vaikystės upėje gali greitai baigtis pasauline katastrofa su dideliu trenksmu, nes užmauti pasigautą žiogą ant kabliuko, perverti jį per galvą iki papilvės dabar nebūčiau sugebėjęs net pastatytas prieš šautuvo vamzdį. Tikrai nesu jau toks jautruolis, kaip kažkam pasirodys iš pirmo žvilgsnio. Daug nemąstydamas galėčiau atimti gyvybę žmogaus pavidalo užpuolikui, nesudrebėtų rankos kabliu perverti pilvą banditui, jeigu anas keltų kitaip neužkardinamą pavojų man artimiausių žmonių gyvybei. Tačiau kuo čia dėtas žiogas, poetų vadinamas vasaros muzikantu? Dar daugiau, – būtent žiogas, šalia mylimosios vaizdinio, buvo tapęs viena iš svarbiausių mano kažkada parašyto pirmojo eilėraščio poetine figūra. Taigi, žinokite, perspėju ne juokais, kad vien nuo užmanymo sumaitinti vasaros muzikantą žuvims gali pradėti drebėti rankos ir prisikabinti nesuvaldomo galvos kretėjimo negalavimas visam likusiam gyvenimui.
Tąkart nuo upės grįžęs į savo vaikystės namus tame kaime, ilgai spoksojau pro langą, bukai žiūrėdamas į kažkokius neįsivaizduojamus tolius, kol staiga pamačiau, kad čia pat, o būtent iš kitos lango stiklo pusės į mane žiūri milžiniško vabzdžių pasaulyje, nepameluojant, maždaug 90 – 110 cm. dydžio žiogas arba greičiau Žiogas, iš raukšlėto veido panašus į senelį, dabar bandantį išspausti mimiką, kuri savo ruožtu turėtų priminti kažką panašaus į šypseną. Kitaip tariant, kitoje lango pusėje tupėjo žiogadievis. Staiga vienu ypu visa gamta nuskaidrėjo iki papėdės, leidžiant man aiškiai ir ryškiai (clara et distincta) suprasti, kad visos gamtoje besireiškiančio rūšys turi savo dievus. Jeigu norite, tai buvo vaizduotės apsireiškimas, liudijantis Platono intelektinių įžvalgų turiningumą. Platono žodžiais tariant, ant lango tupėjo antgamtinė žiogo esmė.
Pastaruoju metu po nakties sapnų išeidamas iš miegamojo kartas nuo karto girdžiu, kaip nuo mano lovos ant grindų trankiai nušoka šuo, kurio apsižvalgius aplinkui niekur nebematau. Nepadeda paaiškinimas sau, kad tai galėtų būti viršuje, per vieną aukštą aukščiau gyvenančio kaimyno šuns sukeliamas trenksmas, nes nušokimo bildesį aš girdžiu ne ant savo miegamojo lubų, o visai šalia, iškart už nugaros, ant grindų. Taip pat norėčiau garsiai pasakyti, kad doras kiemsargis turėtų tupėti prie būdos arba voliotis kelkraščio dulkėse, o ne šokinėti kaip koks išprotėjęs parašiutininkas nuo šeimininko lovos, tačiau nejaugi imsiu ir pradėsiu dabar nei iš šio, nei iš to diskutuoti su vaiduokliu.
Kai aš išeinu pro savo miegamojo duris, nuo mano lovos visados nušoka Tigras.
2021.04.11; 06:16
