Ar bus apginta Jono Noreikos garbė? Slaptai.lt nuotr.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) pradėjo nagrinėti Granto Arthuro Gochino skundą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui panaikinti raštą, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką (generolą Vėtrą) ir įpareigoti pakartotinai atlikti tyrimą.

JAV gyvenantis G. A. Gochinas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro praėjusių metų liepos 18 d. raštą ir įpareigoti atlikti administracinę procedūrą pagal pareiškėjo pateiktą 2018 m. birželio 15 d. užklausą ir jos prieduose esančius dokumentus. Užklausoje prašoma įvertinti visus argumentus bei archyvinius dokumentus ir pakeisti istorinę išvadą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, joje aptariant visus archyvinius dokumentus, pateiktus užklausoje. 

Pasak G.A.Gochino, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, atmesdamas jo prašymą dėl istorinės išvados pakeitimo neaptaria nė vieno iš jo pateiktų istorinių dokumentų, selektyviai pasirinkdamas atsakymo temas ir išvengdamas pagrindinės temos – J. Noreikos ir Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) vaidmens Žemaitijos žydų žudynėse. 

G. A. Gochino teigimu, savo išvadas Centras grindžia subjektyvia, įrodymais neparemta nuomone.
Jonas Noreika – Generolas Vėtra. Paminklinė lenta. Slaptai.lt nuotr.

Ne pirmus metus visuomenėje kyla diskusijos dėl J. Noreikos atminimo įamžinimo, primena ELTA. Lietuvos žydų bendruomenė (LŽB) reikalauja nuimti J. Noreikos atminimui skirtą lentą ant Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastato. LŽB teigimu, J. Noreika tiesiogiai prisidėjo prie holokausto vykdymo politikos Lietuvoje, yra išlikę J. Noreikos pasirašyti dokumentai dėl žydų izoliavimo. 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažymoje rašoma, kad „apibendrinant galima teigti, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu J. Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse. Tačiau okupacinei nacių valdžiai jį, kaip ir kitus lietuvių civilinės administracijos pareigūnus, pavyko įtraukti į su žydų izoliavimu susijusių reikalų tvarkymą“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimą šioje administracinėje byloje numato skelbti kovo 27 d.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.03.06; 08:50

Lenkijos valdančiosios partijos vadovas Jaroslavas Kačynskis (Jaroslawas Kaczynskis) pakartojo reikalavimą, kad Vokietija sumokėtų Lenkijai reparacijas už Antrąjį pasaulinį karą, praneša „Reuters“.

„Tai Lenkijos ir Vokietijos problema, turiu omenyje, kad tai Vokietija įsiveržė į Lenkiją, nužudė milijonus žmonių ir naikino materialinį turtą. Mums už tai turi būti kompensuota“, – po kelių ligoninėje praleistų savaičių interviu vienam iš Lenkijos radijų sakė J. Kaczynskis.

Be kita ko, J. Kaczynskis pridūrė, kad dėl neseniai Lenkijoje priimto įstatymo, kuriuo už pareiškimus, jog Lenkija prisidėjo prie jos teritorijoje nacių vykdytų žydų žudynių, buvo numatyta skirti laisvės atėmimo bausmes, pastaruoju metu suprastėjo šalies santykiai su JAV.

Šią savaitę, po kelis mėnesius trukusių derybų su Izraeliu, šis įstatymas buvo sušvelnintas. Įvedus pakeitimus, trejų metų laisvės atėmimo bausmių nebeliko, tačiau prasižengusiems asmenims gresia piniginės baudos.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.01; 00:35

Prieš gerą dešimtmetį buvau pradėjusi skelbti, kaip Lietuva šmeižiama panaudojant su Lietuva nesusijusias nuotraukas ar net klastotes. Paskui numojau ranka, nes tas šmeižimas (tyčia ar netyčia) vyksta nuolat,  permanentiškai. Kaip matysite iš straipsnio, nelabai kas reagavo.
Bet kai pamačiau, kiek filme „Pasaulio tautų teisuoliai“ prifarširuota šiurpių su Lietuva nesusijusių vaizdų, nebegalėjau tylėti.

Kad Lietuvos televizijų kanalų laidose, ypač kalbant apie įvykius nacionalsocialistinės Vokietijos okupuotoje Lietuvoje, ekranus „puošia“ nieko bendro su Lietuva neturinčios nuotraukos, jau yra įprastas dalykas. Panaši padėtis ir kai kuriose interneto svetainėse.

Prieš 10 metų „Lietuvos Aide“ šių eilučių autorė paskelbė, kaip vienoje LRT „Amžininkų“ laidoje su Latvija susijusios nuotraukos  šmėžuoja kalbant apie Lietuvos žydų žudynes, o  dvi iš tų nuotraukų – (šiandien jau žinoma, jog jos abi buvo fotomontažas. – I.T.) buvęs Yad Vashemo direktorius Y. Aradas knygoje „The Partisan“ siejo su Švenčionimis. Autorė pelnė ypatingą defending history „garbę“ – straipsnis, be iliustracijų, buvo paskelbtas anglų kalba, o Algirdo Pilvelio redaguojamas laikraštis buvo išvadintas antisemitiniu (autoriai nežinojo, kad Algirdo Pilvelio mama buvo žydė – I.T .).  Vis dėlto paskelbtos iliustracijos davė  teigiamų rezultatų – į rusų kalbą išverstoje minėtoje knygoje, kurios vienas skyrius skirtas autoriaus siautėjimui Lietuvą okupavusių enkavedistų gretose, tų iliustracijų neliko.

Labai laukiau filmo apie Pasaulio tautų teisuolius iš Lietuvos, kuris pradėtas rodyti kovo 6 d.,  nes dviejose gausios mano giminės šeimose taip pat buvo gelbėjami žydai. Beje, visi gelbėtojai skaudžiai nukentėjo per antrąją sovietinę okupaciją.

Nemaloniai nustebino Dominyko Kubiliaus pasakojimo fone šmėkščiojantys kadrai, nieko bendro neturintys su Lietuva. Vien trumpame filmo anonse ir kiek ilgesniame filmo pristatyme „Labo ryto“ laidoje buvo net keliolika holokaustu besidomintiems pažįstamų nuotraukų, tarp jų –  jau kelinti metai žiniasklaidoje prieinamų video filmų kadrai apie 1941 metų įvykius Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Nekalbant apie kitas filme pasitelktas „nuotraukas“.

Reaguoti į tokius kadrus pirmiausia padrąsino Audriaus Matulaičio paskelbti pastebėjimai dėl to, kaip LRT žurnalistas Virginijus Savukynas aplaidžiai naudojasi archyvais. Paveldosaugos specialistui A. Matulaičiui ne vis tiek pat, kokie vizualūs epizodai prikergiami Lietuvai (https://www.alfa.lt/straipsnis/50261218/kaip-zydu-zudynes-latvijoje-per-neapdairuma-perkeltos-i-lietuva). Džiugu, kad į jo pastebėjimą ir Ronaldo Galinio komentarą buvo rimtai sureaguota.

Antra priežastis, dėl kurios reikia viešinti tokių nuotraukų ar net klastočių skelbimą, buvo tai, jog  iki šiol rodytose filmo dalyse ukrainiečių skausmas dėl artimųjų, kuriuos Lvove 1941 m. birželio pabaigoje žiauriai nužudė enkavedistai, taip pat aukų kūnai ryškiais kadrais rodomi kalbant apie žydų žudynes Lietuvoje.

Pradėsime nuo trumpučio vos 25 sekundžių filmo anonso. Jį vis dar galima pamatyti adresu:

http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/204540/dokumentikos-cikle-pasaulio-teisuoliai-pribloskiancios-istorijos-apie-lietuviu-drasa-holokausto-metais

Trečiąją sekundę, skambant tekstui „Vienos tautos totalinis naikinimas“ matome šį kadrą:

Internete yra adresų daugeliu kalbų, kuriais galima pamatyti siužetų su šia nuotrauka bei filmų kadrų, iliustruojančių nacistinės Vokietijos ypatingųjų būrių – Einsatzkomandų – veiklą. Komentaruose veiksmas vyksta tai Ukrainoje, tai Baltarusijoje, tai Sovietų Sąjungoje. Bet  dažniausiai ši scena priskiriama žydų žudynėms Liepojoje.

Galima pažiūrėti ir pilną video įrašą (1:21) adresu:

https://www.youtube.com/watch?v=mroRsZ5ygUY&t=7s

Greta nurodytas filmo pavadinimas, jo autorius ir saugojimo vieta: „Documentary of mass murder of the Jews from Liepaja. Yad Vashem.  A German photographer Reinhard Wiener.“

Kad įsitikintume R. Wienerio autoryste, galime pažiūrėti ir pasiklausyti, kokiu dramatišku balsu šis buvęs Vokietijos karo laivyno fotografas pasakojo, kaip jis filmavo sušaudymą Liepojoje:

https://www.youtube.com/watch?v=npypqxdFY1c – pirma pasakojimo dalis, 4:54

https://www.youtube.com/watch?v=-uOlNSCPs40 – antra pasakojimo dalis, 2:10

R. Wieneris kalba vokiškai, ekrane yra angliški subtitrai. Trumpas pasakojimo turinys, ką fotografas matė filmuodamas:

„Į Liepoją jis atvažiavo automobiliu iš Klaipėdos. Buvo liepos pabaiga ar rugpjūčio pradžia. Sustojo netoli nedidelio pajūrio miškeio, juos (bendrakeleivių neįvardija – I.T.) pasitiko kareiviai. Tada visi  nuėjo prie egzekucijos vietos. Filmavo stovėdamas maždaug 50 metrų atstumu nuo didžiulio iškasto griovio. Abipus griovio stovėjo vokiečių kariškiai kaip žiūrovai. Netrukus atvažiavo sunkvežimis su žmonėmis. Pirmieji iššoko ginkluoti civiliai su geltonais raiščiais, o paskui atvežtieji su geltonais lopais ant krūtinių ir nugarų. Žydai turėjo lipti nuo kėbulo. Buvo šlubų ir invalidų. Vieni kitiems padėjo išlipti. Visi turėjo sustoti į eilę. Po to esesininkai ir latvių savisaugininkai juos ėmė varyti prie griovio. Atvarytieji turėjo šokti į griovį ir bėgti juo iki galo. Paskui jie sustojo nugara į egzekucijos būrį ir suprato, kas jų laukia. Buvo duotas įsakymas šauti. Baigus šaudyti, du vyrai su pistoletais rankose ėjo palei griovį, šaudami ten, kur dar buvo gyvybės ženklų“.                                                     

Minėtojo R. Wienerio filmo kadrai yra puikus pavyzdys, kaip atskiri jo vaizdai pasitelkiami iliustruojant  nacionalsocialistinės Vokietijos nusikaltimus skirtingose vietose.

Antai prieš nepilnus metus per Maskvos žinių programą „Vesti“ buvo paskelbta „sensacinga“ naujiena (2017 05 05):

https://www.youtube.com/watch?v=e5_1g2D8bi8

„2017 m. Rusijos gynybos ministerija išslaptino „trofėjinius“ dokumentus apie nacių piktadarybes Chersone. Nuotraukas raudonarmiečiai (sic!) aptiko žuvusių vermachto kareivių kišenėse ar pas belaisvius. Unikalūs dokumentai – sovietinių karo belaisvių ir civilių gyventojų žudynės, vermachto įsakymai, kuriais nurodoma  visa tai laikyti paslaptyje. Po 1945 metų tuos dokumentus štai dabar  parodys pirmą kartą (sic!). Atėjus vokiečiams, Chersono psichiatrinėje ligoninėje buvo 1200 pacientų, visi jie buvo sušaudyti“ (19:26-19:28) – tariant tuos žodžius, rodomi iš sunkvežimio bėgantys R. Wienerio nufilmuoti Liepojos žydai, Dominyko Kubiliaus filme rodoma minėtoji scena prie duobės Latvijoje – tuo tarpu rusų diktoriaus balsas tęsia „o kūnai buvo sumesti į karjerą“.

Pasak šio diktoriaus, Chersono archyvo darbuotojai  teigia, jog, turint galvoje visus tuos nusikaltimus, jiems sunku suprasti tai, kas šiandien vyksta Ukrainoje, kur įžeidinėjami karo veteranai, atgimsta nacizmas, rengiamasi neleisti švęsti Pergalės dienos,  tuo tarpu (21:35 – 21:38,  be komentarų) rodomos dvi nuotraukos iš serijos, kaip 1941 m. spalio mėn. Minske buvo nubausta mirties bausme pakariant Maša Bruskina.

Laidoje minimame archyve (dėl klastotojų neapsižiūrėjimo? – I.T) pateikiamos dvi „tikros” Minsko egzekucijos nuotraukos – ši ir ta pati  nuotrauka iš apversto negatyvo.

Šito kadro nebūčiau priminusi, jei mūsų aptariamame 25 sekundžių anonse po Danutės Čiurlionytės žodžių „aš negaliu suprasti“, aštuntąją sekundę, nebūtume išvydę minėtosios serijos nuotraukos, kuri dažniausiai interpretuojama kaip Minsko pogrindininkų Mašos Bruskinos ir Kirilo Truso egzekucijos scena:

 

 

 

 

 

Nesunku suprasti, kodėl minėtieji filmo kadrai ir nuotraukos  buvo pasitelktos Rusijos televizijos laidoje – priminti nacių nusikaltimus (su išpūstais skaičiais) ir eilinį kartą apšmeižti Ukrainą. Bet ką bendro su Lietuva turi tie kadrai?

Tikrai apgailėtina, kad „Pasaulio teisuolių“ kūrėjai šiuos minskiečius ir nacių kariškius rodo lietuviškame kontekste. Kas galėtų paneigti, jog jie leidosi suklaidinami Vilniaus Gaono valstybinio žydų muziejaus fondų darbuotojų, kurių neišprusimo (ar tik?) auka tapo net Alfonsas Eidintas? Dvi šios serijos nuotraukos publikuotos jo knygoje „Žydai, lietuviai ir holokaustas“, Vilnius, 2002, tarp 336 ir 337 teksto puslapių,  bei jos angliškame vertime. Nuotraukų komentaras „Dvi A. Impulevičiaus vadovaujamo bataliono nuotraukos iš Baltarusijos. Akcija Minske, kariant sovietų partizanus“. Skirtumas tarp Alfonso Eidinto ir lietuviško filmo kūrėjų panaudotų nuotraukų yra tik tas, kad viena iš jų spausdinta iš apversto negatyvo.

Šią nuotrauką priminiau dar ir dėl to, kad ji kartojasi ir kitose Dominyko Kubiliaus filmo serijose – kad mūsų žiūrovės ir žiūrovai bent mintyse nesileistų klaidinami.

Užtektų priminti, jog 1998 metais buvo paskelbtas viešas vokiečių žurnalistės Annegrit Eichhorn pareiškimas, kaip ji buvo pasibaisėjusi, kai šioje nuotraukoje atpažino savo tėvą (kuris vėliau žuvo). Pasak dukters, jos tėvas karo metais tapo „piktadariu“, nes „stebėjo“, kaip „jauni žmonės buvo kariami vien už tai, kad belaisviams padavė gabalėlį duonos.“ (Klaus Sojka: „Bilder, die fälschen“, München,1999,  111 p.)

Skaitytojams norėčiau priminti, jog dar prieš 10 metų  išsamų žurnalistinį tyrimą apie minėtosios egzekucijos Minske nuotraukas,  tai pat apie bandymus kaltę už baltarusių pogrindininkų sušaudymą suversti lietuviams bent trijuose laikraščiuose buvo paskelbusi šių eilučių autorė. Ir šiandien vienas šio straipsnio variantas prieinamas adresu: http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/slaptieji/20080213/2-1.html

Daugiau laiko „Pasaulio tautų teisuolių“ serijai buvo skirta filmo premjeros dieną, 2018 m. kovo 6-ąją, „Labo ryto“ laidoje: http://www.lrt.lt/naujienos/tavo-lrt/37/205342/antradienio-vakara-premjera-dokumentikos-ciklas-pasaulio-teisuoliai#wowzaplaystart=1711000&wowzaplayduration=335000

Studijoje svečiavosi šio ciklo idėjos autorius ir režisierius Dominykas Kubilius.

Tiktai filmo pradžioje buvo parodytos trys gerai pažįstamos nuotraukos iš Kauno geto gyvenimo. Daugiausia vaizdų buvo iš filmų apie didžiausių Europos getų – Varšuvos ir Lodzės – nykią kasdienybę ir tragišką žydų likimą. Gerbiamiesiems skaitytojams pateikiame tų filmų adresus, pagal nuorodas galima įsitikinti, kuris vaizdas pasitelktas kalbant apie didvyrius, gelbėjusius Lietuvos žydus.

(I) Lodzės getas, filmas vokiečių kalba „Nacių kolaborantai – Chaim Rumkowski“  https://www.youtube.com/watch?v=ILpqYpkS3U4

Tas pats filmas anglų kalba https://www.youtube.com/watch?v=ofGvSQs59rM1

(II) Filmas „912 Varšuvos geto dienų“  https://www.youtube.com/watch?v=OfbWsjeePKg

(III)  https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8  – Dokumentinis filmas apie holokaustą Varšuvos gete Antrojo pasaulinio karo metais

(IV) 4:22 minučių filmas be teksto „Varšuvos geto vaikai“ https://www.youtube.com/watch?v=g7d0GTQ2ovE&t=202s

Toliau tik nurodysime filmo, iš kurio pasitelktas vaizdas kalbant apie Lietuvos žydų gelbėtojus, romėnišku skaičiumi pažymėtą numerį ir laiką, kai tas vaizdas rodomas ekrane.

Supažindindamas su pagrindiniais filmo herojais. D. Kubilius kalbėjo: „Pasaulio tautų teisuoliai yra tie žmonės, kurie oficialiai Jad Vašem moksliniame institute yra pripažinti kaip gelbėtojai. Teikti lietuvius pasaulio teisuolio vardui gali tik išgelbėtas žydas. Pasaulio teisuoliai yra tie žmonės, kurie rizikavo savo gyvybe ir, gelbėdami žydus, nesiekė jokio pasipelnymo. […]

Laidos vedėjas: „[Gelbėtojų] sąrašas ilgas, bet kažkaip reikėjo atsirinkti“.

Ir „atsirinko“– skambant šiems laidos vedėjo žodžiams, išvystame … su Lietuva visiškai nesusijusius vaizdus – dokumentinio filmo apie holokaustą Varšuvos gete (III) epizodus (penkių sekundžių siužetas – 1:16 iki 01:20).

(2)

D. Kubiliui tariant „Yra sąrašas – beveik tūkstantis lietuvių šiai minutei pripažintų Jad Vašem Izraelyje“, matome to paties filmo apie nykią kasdienybę Varšuvos gete tęsinį (01:21–01:24):

 

(3)

 

 

Kadangi net „Pasaulio tautų teisuolių“ kūrėjams šis filmas, matyt, nebuvo žinomas – priešingu atveju būtų paminėję rodomų vaizdų šaltinį. Todėl priminsime jo istoriją. Su ja šiame filme supažindina buvęs Varšuvos geto kalinys, filmo konsultantas ir diktorius Aleksandras Bernfesas: „Aukščiausiu nacių vadovybės lygmeniu buvo priimtas sprendimas padaryti vaizdo įrašą apie laipsnišką 600 000 Varšuvos  žydų (keturiskart daugiau negu Lietuvos žydų! – I.T.) naikinimą. Vokietijos armijos, SS ir gestapo operatoriai gavo užduotį trejus metus fotografuoti ir siaurajuoste kamera filmuoti geto gyvenimą. Aleksandras Bernfezas ištisus 20 metų rinko tas nuotraukas ir filmuotos medžiagos fragmentus. Į jo kolekciją pateko net nuotraukų iš asmeninio Himmlerio albumo. Iš šių nuotraukų ir filmuotos medžiagos buvo sukurtas BBC filmas. Ataskaita apie tai, kas vyko – žiauri ir siaubinga istorija. Ją pristatome kaip paminklą tūkstančiams vyrų, moterų ir vaikų, kurie mirė Varšuvos gete“: https://www.youtube.com/watch?v=iQzPy3Eo–8

Tik minėtajame filme apie Varšuvos getą (III) pirma matome prie dubens pasilenkusią mergytę (2, 22:36–22:37), o paskui vyras, pasiėmęs puodą (kitas vaizdas), pakyla ir nueina kairėn (22:43). Šios scenos, skambant liūdnai muzikai, iliustruoja napaprastai varganą vaikų kasdienybę Varšuvos gete –  jame iki 1942 m. vasaros nuo bado ir ligų mirė apie 10 000 vaikų.

Tokia pat tvarka abu šie  vaizdai išdėstyti ir filme „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 7:16–7:17)

Slenkant šiems niūrios buities vaizdams, diktorius pasako, jog Varšuvos gete buvo patalpinta apie 100 000 žmonių. Iš jų buvo atimta nuosavybė, jie tapo benamiais,  badavo.

Trečioji nuotrauka (3) iš trijų sekundžių „Labo ryto“ įrašo (01:22 – 01:24) paimta iš šešių sekundžių minėtojo filmo atkarpos (II, 7:30 – 7:37), o už kadro skamba tekstas, jog niekinami nelaimingieji daug parų guli be miego, jie žvelgia pilnomis baimės karščiuojančiomis akimis. Tas siužetas kartojasi taip pat filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 23:01– 23:07). Ką bendro ši tikrai tragiška žmonių padėtis turi su Lietuvos žydų gelbėtojais?

Toliau – dar įdomiau. Režisierius sako: „Atsirinkome, pradžioje atsiremdami į garsias pavardes. Pradėjome tyrinėti tas istorijas, mane asmeniškai nustebino tai, kad sąraše yra labai daug garsių pavardžių“ (1:40 -1:42), o tuo metu išvystame, kaip iš vieno Lvovo kalėjimo 1941 m., užėmus miestą vermachtui, išnešami sovietinio NKVD žiauriai nužudytų ar sušaudytų politinių kalinių kūnai.

(4)

 

 

 

Iš tikrųjų reikia stebėtis, kad režisierius, regis, nematęs nė vieno filmo apie pirmąsias nacių okupacijos dienas Lvove, nes ukrainiečių, vokiečių, lenkų, rusų filmuose ši scena rodoma primenant NKVD aukas. Atėjus vokiečiams, nužudytųjų kūnai buvo išnešami  iš kalėjimų kiemų. Tie, kas atidžiai seka dokumentinius filmus apie nacių ir sovietų okupacijų žiaurumus, žino, jog mūsų žiniasklaida žiauriausioms ir pagal mastą neturinčioms precedento šioms NKVD žudynėms kažkodėl visai neskiria dėmesio. Google‘je jos paskutinį kartą trumpai paminėtos aptariant J. Hofmanno knygą „Naikinamasis Stalino karas 1941–1945“. Istorikai ir politikai mėgsta kalbėti apie kai kuriuos LDK palikuonis – o visiškai nesaugome Lvove žiaurai nužudytų LDK gyventojų palikuonių atminimo. Užtat net kiekvienas moksleivis žino apie Aušvico/Osvencimo koncentracijos stovyklos žiaurumus, net apie jame veikusį bordelį, nors ten daugiausia kalėjo ne buvusios LDK, o Lenkijos bei įvairių Vakarų Europos šalių žydai, romai, politiniai kaliniai, sovietiniai karo belaisviai.

Nuo 1941 m. birželio 22 iki birželio 28-osios trijuose Lvovo kalėjimuose buvo nužudyta 4150 politinių kalinių (iš Ukrainos VRLK Lvovo srities kalėjimų skyriaus viršininko Josifo Lermano ataskaitos). Tarp nužudytųjų buvo ukrainiečių, lenkų, žydų, net vokiečių karo belaisvių. Tai 55 kartus daugiau negu nukankintųjų Rainiuose. Rodyti tų kankinių kūnus kaip holokausto aukas Lietuvos teritorijoje yra, švelniai tariant, pasityčiojimas iš Raudonojo tvano aukų.

D. Kubiliui tariant: „Tai reiškia, jog tai nelietė eilinių lietuvių“ (01:44–01:45), ekrane matome sielvartaujančius Lvovo kalėjimuose enkavėdistų nužudytųjų gimines ir artimuosius.

(5)

 

 

 

 

 

Adresu https://www.youtube.com/watch?v=JYaUW_U9LQE galima pasižiūrėti 7 minučių dokumentinį siužetą apie įvykius Lvove, 1:47 – 1:51 nešami enkavedistų nužudytųjų kūnai (kaip 4 pav.), o 1:52 – 1:56 matome tyliai raudančias moteris (kaip 5 pav.), jų rauda lydi ir toliau išnešamus NKVD aukų kūnus.

Skambant sakinio „tai nelietė eilinių lietuvių“ pabaigai (1:46-1:47) ir D. Kubiliui pradedant tarti sakinį „Žydus gelbėjo nuo prezidento Griniaus iki operos solisto Kipro Petrausko šeimos …“, ekrane išvystame sceną iš Lodzės geto (I, 1:37 – 1:38). Šiame filme, einant didžiulei miniai (nors žmonės be Dovydo žvaigždžių), diktorius kalba apie tai, jog iš Lodzės geto viršininko Ch. Rumkovskio vėl ir vėl buvo reikalaujama, kad perduotų į koncentracijos stovyklas deportuotinų žydų (6). Tame pačiame filme toliau ši minia eina, skambant tekstui: „1942 m. iš Lodzės geto deportuota 50 000 žydų“ ( I, 33:40-33:42). (6)

Tas pats vaizdas filme apie Varšuvos getą (III) aiškinamas kaip žydų deportavimas iš Varšuvos (39:35 –39:37).

D. Kubilius (2:33-2:35): „Kiek mes pasakojome tų istorijų – jos tikrai labai unikalios, jos primena Džeimsą Bondą … [šnipų žaidimus], – o kadre – geto policininkai tempia  vaiką, ne itin švelniai laikydami jį už pakarpos (7):

(7)

Ši scena vėlgi paimta iš filmo „912 Varšuvos geto dienų“ (II, 9:16–9:18). Prieš pasirodant tiems geto policininkams, filme matome, kaip pro geto sienoje užmaskuotas skyles išlenda vaikai, kad mieste galėtų įsigyti maisto, toliau rodo, kaip geto policininkas varo vaikus nuo sienos. Šią sceną su dviem policininkais išvystame Lietuvos pasaulio tautų teisuolių kontekste, o minėtojo filmo diktorė sako: „Policininkai saugojo sieną ir dažnai  nušaudavo vaikus. Kai kūnai sustingdavo, jie grįždavo ir pasigardžiuodami pusryčiaudavo.“

Dokumentiniame  filme apie holokaustą Varšuvos gete (III, 44:29 – 44:32) išvystame tą pačią sceną su berniuku, prieš tai pasakoma, jog 1943 m. 330 000 žydų buvo išvežti į Treblinką, o per tas sekundes, kai geto policininkai tempia berniuką, diktorius sako: [Varšuvos] gete paliko tik 60 000 žydų.

Trumpame filme be teksto apie Varšuvos geto vaikus (IV, 0:46–0:48), kaip ir II filme, ši scena eina iš karto po to, kai pro skylę sienoje išlenda keli vaikai.

Filme apie Lodzės getą rodomas šis kadras (I, 1:11–1:13) ir kalbama apskritai apie okupaciją, kaip elgtųsi žmogus, atsakingas už kankinamų ir žudomų tautiečių likimus.

Po berniuką vedančių dviejų policininkų, D. Kubiliui baigiant sakyti sakinį „jos primena Džeimsą Bondą … šnipų žaidimus, (02:37 – 02:41)  išvystame skubiu žingsniu žengiančius … Lodzės geto policininkus. Filme apie Lodzės getą diktorius, žengiant tiems policininkams, sako: (I, 35:17–35:19) „1942 m. rugsėjo mėn. gautas nacių reikalavimas, dar baisesnis negu visi ankstesnieji – okupantai pareikalavo, kad kiekvienas žydų vaikas iki 10 metų ir kiekvienas suaugęs vyresnis negu 65 metų turi būti perduoti išvežimui.“ 

(8)

 

 

 

 

 

Toliau D. Kubilius kalba, kaip sudėtinga buvo pabėgti ar išnešti iš geto vaiką (02:47-2:53), tik neaišku kodėl tuo metu rodomi aukšti vokiečių pareigūnai ir Petras Kubiliūnas. O vietoj to galėjo parodyti žiauriausius nacius, kurie organizavo ir vykdė žydų žudynes Lietuvoje – Bruno Kitelį, Francą Murerį, Ypatingojo būrio vadą Martiną Vaisą, Helmutą Rauką, Karlą Jegerį, Fricą Jordaną.

Filmo autoriui tariant „net po kelis mėnesius buvo treniruojamasi pabėgimui“, ekrane rodoma nuotrauka (9), kuri, kalbant apie holokaustą Ukrainoje, dažniausiai priskiriama Lvovo pogromui, kuris vyko 1941 m. paskutinėmis birželio denomis (2:58–3:04):

 

(9)

 

 

 

 

Ir toliau D. Kubiliui kalbant apie žydų gelbėjimą, ekrane rodomos  nuotraukos, kurios priskiriamos Lvovo pogromui:

 

(10)

 

 

 

 

D. Kubilius: „pats asmeniškai kai kalbinau išgelbėtuosius žydus“ (03:05-03:07).

(11)

D. Kubilius: „kurie dar gyvi šiai dienai, tai jie patys sako „aš nežinau…“ (03:09 -03:11).

 

 

 

 

 

 

 

D. Kubilius: „[nežinau], ar aš taip pasielgčiau“ (03:11-13).

(12)

 

 

 

 

 

 

 

Nepavyko aptikti duomenų apie šių nuotraukų autorystę. Daugiausia nuotraukų, kuriose užfiksuoti nacių ir vietinių „nacionalistų“ nusikaltimai buvusios SSRS teritorijoje, priskiriama „atsitiktiniams praeiviams“ (naciams ar vietiniams gyventojams, nors žinoma, jog fotografuoti pogromus net vokiečiams buvo leidžiama tik su specialiais leidimais) arba vokiečių karo belaisviams – jos aptiktos neva tarp belaisvių dokumentų arba net jų kišenėse. Pabandykime įsivaizduoti, kaip į nelaisvę patekęs vokietis kišenėje saugojo, kad tik neprapultų nacistinės Vokietijos okupacijos žiaurumų paliudijimai.

Iš D. Kubiliaus pasirinktų Lvovo pogromui priskiriamų nuotraukų teko aptikti tik vienos (11) komentarą: „Moterį, galimai žydę, verčia nusirengti minios akivaizdoje“ (Предположительно еврейскую женщину заставляют раздеваться на глазах толпы. Фото: Livejournal/ https://www.nur.kz/1502139-lvovskiy-pogrom-uzhasy-velikoy-oteche.html ) – bent nurodytas nuotraukos šaltinis ir pridurta „galimai“.

Žinomas fotomenininkas, fotografijos istorijos tyrinėtojas Stanislovas Žvirgždas taip įvertino 9, 10 ir 11 nuotraukų autorystę: „Jos negali būti padarytos praeivių, nes fotografuojantieji būtų nukentėję. Be to, tikėtina versija, kad jos yra surežisuotos.“

Tai versijai galima pritarti ir dėl to, jog, stengiantis ištrinti iš ukrainiečių atminties žiauriausias NKVD įvykdytas žudynes Lvove, visaip šmeižiami ukrainiečiai, o daugybė „nuotraukų“, iliustruojančių neva Banderos šalininkų surengtą Lvovo pogromą, tarp jų ir minėtosios (9, 10, 11,12), nuolat skelbiamos įvairiuose portaluose. Panašiai tiražuojami ir fotomontažai, siejami su žudynėmis Kauno NKVD (prieš sovietų okupaciją – „Lietūkio“) garaže: https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietukio-garazas-klastociu-pinklese.d?id=12723652

Ir vėl kyla klausimas – ką bendro visos aptartos nuotraukos turi su Lietuvos žydų gelbėjimu?

Juk matėme, kaip, kalbant apie Pasaulio tautų teisuolius Lietuvoje, vos per pusketvirtos minutės ekrane be jokių papildomų komentarų šmėkščiojo vaizdai iš Lodzės, Varšuvos getų, Minsko, Lvovo, NKVD žudynių aukos.

Šių eilučių autorė negalėjo tylėti, nes daugelis šių vaizdų (nemažai dar ir  kitų, netgi žinomų klastočių) šmėkščioja ir beveik visose Dominyko Kubiliaus filmų serijose. Gal šis straipsnis paskatins ir kitus LRT laidų rengėjus nacionalsocialistinės Vokietijos okupacijos temomis jausti atsakomybę žiūrovams, netgi istorijai, ir dėmesingiau naudotis archyvais.

Taip pat pageidautina ir taisyklingesnė lietuvių kalba.

Autorė dėkoja Jonui Česnavičiui, Artiomui Napadiuk ir Juozui Valiušaičiui už filmų stop kadrų parūpinimą.

2018.05.09; 06:30

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Ankstesniais laikais žydai turėjo tokią tautos patriarchų ypač praktikuojamą maldą, kai besimeldžiantysis dėkoja ir dėkoja Viešpačiui už tai, kad Aukščiausiasis nesutvėrė jo moterimi ir ne žydu.

Palikime dabar nuošalyje lyčių skirtumus, tačiau, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, čia randame labai brangintiną tautinės tapatybės įsisąmoninimo formulę, kurią būtų galima pabandyti perkelti taip pat ir į lietuvišką dirvą,  lengvai įsivaizduojant galimybę, kad lietuvis dėkoja  Aukščiausiajam už tai, jog iš jo gavosi ne kas kita, o lietuvis, giedąs šlovinančią Kūrėją giesmę, džiaugdamasis savo lietuviška tapatybe.

Tarkime, niekas šiandien jau tokių užkeikimų netaria, apskritai mažai kas meldžiasi  Aukščiausiajam, tačiau tokios maldos žodžiai gali padėti iki galo dekoduoti,  paryškintu šriftu verbalizuoti atvirumo pasaulio įvairovei nuojautą, jau ir anksčiau teikusiai galimybę kažką nutuokti apie tai, kad tavoji lietuviška tapatybė yra pats geriausias dalykas, kas galėjo įvykti ir atsitiko tikrai ne pačiame geriausiame iš galimų pasaulyje. Kas be ko, čia jau būtų galima dėti tašką, kol mūsų komfortinė būsena dėl savo tapatybės neperaugo į egzaltuotą šūkaliojimą. Tačiau pasukime pokalbį ramesne vaga, keldami klausimą – kokią yra tokios brangintinos Dievo garbės ar likimo dovanos kaip lietuviškoji tapatybė tarptautinė vertė?

Kaip atrodo, tai, kad esi lietuvis, tavo sėkmei ar nesėkmei visame pasaulyje nieko negali pernelyg nei pridėti nei atimti. Gimdamas lietuviu tu nepaveldi kažkokių aktyvų, kurie leistų tau įgyti pranašumų tarptautinės veiklos sferoje, tačiau niekas čia nelaikys tavęs ir raupsuotoju vien dėl to, jog esi lietuvis. Būna retos akimirkos, kai viso pasaulio dėmesys nukrypsta į tavo tautos gyvenimo aplinkybes, tačiau  dažniausiai bus taip, kad tau pačiam reikės įrodyti savo vertę, apginti reputaciją, stengtis, kad tavo darbai įgytų tarptautinį pripažinimą.

Kita vertus, pasirodo, tavo lietuviškoji tapatybė vis dėlto gali pasitarnauti kaip lengvinanti aplinkybė, kaip patogi starto pozicija siekiant tarptautinio žinomumo, – be jokios abejonės, čia kalbama apie tą išskirtinai liūdną atvejį, kai lietuvis ryžtasi paknopstomis tenkinti tarptautiniu mastu deklaruotą įtakingų lobistų poreikį ar kažkokį fantasmagorinį lūkestį, jog kažkas iš pačių lietuvių ims ir pavadins savo tautą žydšaudžių ir išgamų populiacija, nevengiant pačio didžiausio spalvų sutirštinimo ir smaginimosi siurrealistinės vaizduotės įpirštomis detalėmis.

Nieko asmeniško, yra tokia paklausa, atsiranda ir pasiūla, tikintis, kad tokiu būdu bus atverti vartai, tenkinant pačias didžiausias ambicijas. Kai kurios KGB  išpopuliarintos idėjos, dabartinei Rusijai, ieškančiai vietos po saule, yra ne mažiau svarbios nei sovietijos laikais, be visa ko kito, sumaišties įneša dar ir tai, kad Holokausto tema vis dažniau yra įžaidinėjama komerciniais tikslas, didelę žmonių tragediją ir atmintį paverčiant, neduokdie, smulkių interesų tampomu simuliakru.

Tikriausiai girdėjote teiginį, kad svarbiausias dalykas čia yra net ne faktai apie žydų žudynes Lietuvoje, objektyvūs istorikų tyrimai, o bandymas išjudinti žmonių emocijas, užkuriant vaizduotę neįtikėtinomis detalėmis. Tačiau nežinau, kur dėti iš gėdos akis, matydamas, kad beletristika apipinti šią žydų žudynių temą arba, kaip sakoma, meniškai ją įprasminti, ryžtasi tie lietuvių autoriai, kurie per jėgą, neįvertindami savo tikrųjų galių, veržiasi į tarptautinę meninės produkcijos rinką, talento trūkumą bandydami kompensuoti temos apie neva lietuvių tautos degradavimą, naikinant bendrapiliečius žydus, aktualumu. Sigitas Parulskis ir Rūta Vanagaitė, – tai, regis, ne paskutiniai pavyzdžiai, kai tokiu būdu bandoma apgauti likimą.

Svarbu net ne tai, kiek to talento čia pritrūksta – metro, kilometro ar centimetro? Vis tik negali atsikratyti įspūdžio, kad buvai priverstas stebėti luošių varžybas dėl savotiškai suprastos garbės. Galop falšas sunaikina viską, net milimetrines literatūrinio talento ataugas.

2017.11.25; 06:00

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovės Teresės Birutės Burauskaitės vieši pasisakymai spaudoje, kad sovietų nusikaltimai turi genocido požymių, bet pilnai neatitinka genocido sąvokos, nes, jos nuomone, sovietų teroras yra ne genocidas, o nusikaltimas žmoniškumui ir karo nusikaltimai, esą genocidu galima vadinti tik žydų žudynes.

Bandymas kvestionuoti sovietinio genocido Lietuvoje sąvoką sukėlė patyrusių genocidą visuomeninių organizacijų protestą.

Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 99 straipsnyje nurodyta, kad „tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms, baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos“.

Continue reading „Sovietinio genocido formulė“

latvijos_legionieriai

Ši apžvalga – tik nedidelis pluoštas informacijos, bylojančios, kaip įvairiai užsienis traktuoja Baltijos šalių istoriją. Esama ir geranoriškų, ir akivaizdžiai tendencingų, priešiškų, net užgaulių komentarų. Nieko nepadarysi: genys margas, o pasaulis – dar margesnis.

Beje, nebūtina atsižvelgti į visus užsienio politikos apžvalgininkų komentarus, pastabas, priekaištus. Tačiau žinoti, kokius argumentus naudoja tiek mūsų bičiuliai, tiek mūsų nedraugai, portalo Slaptai.lt nuomone, – nekenktų.

Continue reading „Ką apie Latvijos legionierių eitynes rašė užsienio spauda“